Šiomis dienomis EP daugiausiai dėmesio skiriama rinkimams, kitaip tariant pirmininkų, vicepirmininkų, koordinatorių rotacijai.

Europos Parlamentas turi naują pirmininką – dvejus su puse metų pirmininkavusį lenką, Europos liaudies partijos atstovą, J. Buzeką pakeitė vokietis socialistas Martinas Šulcas (M. Schulz). Nepaisant to, kad daug buvo kalbėta apie išankstinius didžiųjų politinių grupių susitarimus, visgi šiokia tokia intriga buvo: kandidatas turėjo varžovų – Nirj Deva, gavęs 142 balsus, (ECR grupė) ir Diana Wallis, gavusi 141 balsą (ALDE grupė). O M. Šulcas pirmininku tapo surinkęs 387 parlamentarų balsus, palyginimui – Buzekas savo laiku gavo 555! Na, bet kokiu atveju čia tinka pasakymas, kad pirmininkas buvo ne karūnuotas, o išrinktas…

Žinoma, nemaža dalis (matosi iš balsų pasiskirstymo) parlamentarų skundėsi išankstiniu susitarimu. Man taip pat tokie veikimo principai nėra malonūs, tuo labiau kad tai išskirtinai didžiųjų valstybių projektas, visi kiti tiesiog pastatyti prieš faktą. Tam tikra prasme, manau, kad tokie susitarimai veda euroskeptikų pasitenkinimo link – proga badyti pirštais, kad tai tik demokratijos imitacija. Žinoma, tiek buvęs EP pirmininkas, tiek naujas – kompetentingi žmonės, patyrę ir solidūs politikai, tačiau pats demokratijos imitavimo žaidimas nėra labai „skanus“.

Pirmininkas – Europos Parlamento vėliava. J. Buzekui tikrai negailiu gerų žodžių. Mano galva, jis sugebėjo nebūti lenkų pirmininku, bet būti visų valstybių europarlamentarų atstovu. Tai inteligentiškas, labai taktiškas ir šiltas žmogus. Pavyzdžiui, kadencijos pradžioje, pirmininkaudamas posėdžiams, po kiekvieno balsavimo punkto padėkodavo kolegoms, taip prailgindamas balsavimo laiką, todėl buvo besiskundžiančių maža balsavimo sparta:) Visgi tai rodo gražų, mandagų požiūrį į kolegas ir aukštą darbo kultūrą. Akivaizdu, kad J. Buzekas turėjo puikią komandą, ypač noriu pasidžiaugti mūsų tėvynainiu, pirmininko diplomatiniu patarėju Arnoldu Pranckevičiumi.

Tuo tarpu M. Šulcą žinau kaip aistringą oratorių, visuomet karingai nusiteikusį, kartais netgi pernelyg aštriai dėstantį savo nuomonę. Ir jam tenkanti užduotis tikrai nelengva – atstovauti visus EP narius, ne vien savo politinę frakciją ar valstybę. Būti ne socialistų, bet viso EP pirmininku.

O ar Lietuvai paranku, jei EP pirmininkas vokietis? Viena aišku, kad mūsų regiono problematika ir klausimai jam bus kur kas tolimesni nei p. Buzekui.  Žinoma, nuo pirmininkaujančių pasikeitimo politinė darbotvarkė nesikeis – ypač tai, kas susiję su EP dalyvavimu teisėkūros procese. Tuo tarpu teoriškai įmanoma, kad tam tikri klausimai galbūt nebus prioritetiniai. Pavyzdžiui, istorinis teisingumas – nežinia, koks bus M. Šulco nusiteikimas šiuo klausimu.

EP taip pat turi ir naujus (kai kurie iš jų) vicepirmininkus, viso – 14. Dar šią savaitę rinksime kvestorius. Na, o pasikeitimai delegacijose, komitetuose – artimiausios savaitės darbotvarkėje. Vėlgi – tai susitarimai..

Danijos pirmininkavimo prioritetai

Šiandien Danijos premjerė Helė Torning-Šmit (Helle Thorning-Schmidt) Europos Parlamentui pristatė Danijos pirmininkavimo prioritetus. Ji išskyrė bedarbystės problemą, ypač akcentavo jaunimo nedarbą ir būtinybę spręsti šias problemas įgyvendinant naują augimo darbotvarkę. EK pirmininkas J.M. Baroso antrino premjerei, kad ypatingas dėmesys turi būti skiriamas mažoms ir vidutinėms įmonėms, kurioms turės būti skiriama nemaža dalis struktūrinių fondų paramos. Taip pat kalbėta dėl euro krizės, prekybos politikos, kovos su tarptautiniu nusikalstamumu ir terorizmu.

Taip pat prie prioritetų – ekologiška ES, t.y. žaliosios  darbotvarkės įgyvendinimas – ekonomikos augimas nedidinant energijos suvartojimo. Itin svarbu bus susitarti dėl Energijos efektyvumo direktyvos. Plačiau aplinkosauginius prioritetus bus galimybė aptarti kitos savaitės ENVI komiteto posėdyje su atitinkamais Danijos ministrais.

Gruodžio 14 d. EP įteikta Sacharovo premija už minties ir žodžio laisvę. Šiemet ji atiteko penkiems Arabų pavasario aktyvistams. Du iš jų – Asmaa Mahfouz ir Ahmed Al-Senusi – atvyko premijos atsiimti į EP Strasbūre. J. Buzekas, teikdamas premiją pabrėžė, kad ji skirta visiems, siekiantiems pokyčių arabų pasaulyje.

EP archyvo nuotrauka

Taip jau sutapo, kad lenkų pirmininkavimas, apie kurį jau esu rašiusi, baigiasi Europos Sąjungai išgyvenant tapatybės, nestabilumo ir euro krizę. Gal kiek dramatiškai, tačiau šią sesiją viešėjęs Lenkijos premjeras D. Tuskas teigė, kad ES palieka kryžkelėje ir ties praraja. Tad tokia jau šiandienos realybė, kad įprastą pirmininkavimo įvertinimą keitė pamąstymai apie bendrą ES ateitį. Nuo sausio estafetė bus perduota danams, tad nors prioritetai ir tęstiniai, tačiau atviri euro krizės krečiamų šalių klausimai išliks opūs ir kitąmet.

Nuo sausio lauks ir kitas svarbus pokytis – slaptu balsavimu bus renkamas naujas EP pirmininkas. Pagal nerašytą šios kadencijos susitarimą (o tokio laužyt nevalia) juo taps didžiausios delegacijos EP narys vokietis socialistas M. Schulzas. Beatsisveikinantis J. Buzekas, kalbėdamas Parlamentui teigė, kad jam buvo ypatinga garbė būti išrinktam ir vadovauti EP. Kaip ir didis iššūkis būti pirmininku, kai ES patiria tokius milžiniškus iššūkius. Tuo pačiu, dėkodamas visiems kolegoms, parėžė, kad visada jo siekis buvo ES vienybė ir jam didelė garbė, kad jis pirmiausia ne tik lenkas, bet ir europietis.

Tomis iškilmingomis akimirkomis susimąstau, įdomu, koks bus kito pirmininko braižas ir EP atstovavimas. J. Buzekas žavėjo išskirtine inteligencija, tolerancija, subtilia diplomatija. Tikiuosi, kad šios vertybės bus svarbios ir naujajam pirmininkui. Beje, tokia jau taisyklė, kad besibaigiant vieno pirmininko kadencijai, rinkome ir naujus frakcijos pirmininkus. Šįkart man, kaip jauniausiai frakcijos narei, teko skaičiuoti balsavimo rezultatus. Europos liaudies partijos frakcijos nariai pasitikėjimo vadovauti mandatą ir vėl suteikė prancūzui J. Dauliui. Tad jis ELP politinei grupei vadovaus dar pustrečių metų.

Be iškilmingų minėjimų ir išskirtinių progų, įprastai svarstėme ir einamuosius darbotvarkės klausimus: balsavimu pavyko pasiekti, kad būtų ribojamas fosforas plovikliuose ir skalbikliuose, išklausėm Viršūnių tarybos rezultatus, patvirtinom 8 kandidatūras į Audito rūmus, sveikinom 17 naujai prisijungusių kolegų, kurie papildomais EP nariais tapo, įsigaliojus Lisabonos sutarčiai. Kaip visada džiaugiuosi, kai nors maža dalim tenka prisidėti prie EP patvirtinamų dokumentų. Šią sesiją balsavome dėl Europos jūrų saugos agentūros funkcijų išplėtimo. Nuo šiol agentūra galės vykdyti ir naftos platformų jūroje stebėseną. Būdama „šešėlinė“ nuomonės teikėja nuo ELP frakcijos, įtvirtinau, kad šiuo dokumentu būtų įpareigojama vykdyti ne tik naftos ir dujų gavybos, bet ir transportavimo stebėseną bei, prisimenant skaudžias aplinkosaugines katastrofas, – trečiųjų šalių atsakomybę.

Prasidedanti komitetų posėdžių savaitė – paskutinė darbo Briuselyje šiais metais. Be jau numatytų tarpšventinių renginių ir pasibuvimų su bendraminčiais Vilniuje, Utenoje, šeštadienį vykau į Kauną, kur Kauno įgulos karininkų ramovėje pagerbėme Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos „Už nuopelnus Lietuvai“ žymeniu apdovanotuosius.

Tad likus savaitei, taip norėtųsi nepaskęsti prieššventiniam šurmuly ir jaukiai pasitikti artėjančias šv. Kalėdas!

Šiais metais suėjo lygiai 20 metų, kai Lietuva yra ESBO narė. ESBO suvaidino ypatingą vaidmenį išvedant sovietinę kariuomenę iš nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos. Taip jau sutapo, kad praėjus lygiai dviems dešimtmečiams, tarsi grąžinome savo skolą, vieneriems metams perimdami vadovavimo šiai ypatingos svarbos organizacijai vairą, telkdami diplomatines pastangas sprendžiant įsisenėjusius konfliktus bei įtampos židinių sureguliavimą. Ir, manau, nenuvylėme.

ESBO yra organizacija, skirta išimtinai tarptautinio saugumo klausimams aptarti – per informacijos keitimąsi ir tarpusavio pasitikėjimo didinimą „kietojo“ saugumo klausimais, iššūkių saugumui  ekonomikos ir aplinkosaugos bei žmogiškojoje dimensijose aptarimą. Kadaise buvusi tik nuolatine konferencija, nuo 1995 m. ji buvo sustiprinta ir tapo organizacija  – tai įrodo ESBO reikalingumą ir pasaulyje po Šaltojo karo, nepaisant kritikos už lėtą sprendimų priėmimą ir abstrakčius tikslus.

ESBO yra vienintelis nuolat veikiantis daugiašalis „derybinis stalas“ prie kurio susėda 56 šalys narės – tarpusavyje kalbasi tokios valstybės, kaip JAV ir Rusija,  Armėnija ir Azerbaidžanas. Joje dalinamasi nuomonėmis ir pozicijomis apie saugumo klausimus Balkanuose ir Pietų Kaukaze, Padniestrėje ir kitur, kur yra įtampos židinių. Visuotinai pripažįstamas šios organizacijos įdirbis stebint rinkimus šalyse narėse  -  detaliomis ir nešališkomis ESBO ODIHR išvadomis dėl rinkimų atitikimo tarptautiniams standartams vadovaujasi visos pasaulio demokratijos.

Iš šios organizacijos niekas nesitiki didelių proveržių, nes joje sprendimai priimami tik konsensuso principu, t.y. nepritariama niekam, kam nepritaria visos šalys narės. Todėl ir judama labai mažais žingsneliais Nenuostabu, kad ir Vilniaus Ministrų tarybos susitikime nebuvo sutarta dėl visko, ką siūlė Lietuva. Tačiau ESBO yra tarsi garo nuleidėjas įsisenėjusių konfliktų ir principinių nesutarimų verdančiam katilui. Regione nuo Vankuverio iki Vladivostoko įtampos židinių rastume nemažai.

Metus laiko visa ESBO diplomatinė komunikacija vyko per Vilnių. Daugelis pirmininkavimo uždavinių yra tęstiniai, tačiau pavyko pasiekti konkrečių rezultatų ir srityse kurioms prioritetą teikė Lietuva – tame tarpe po šešerių metų atnaujintos derybos dėl Moldovos regiono Padniestrės, suaktyvintos diskusijos dėl energetinio saugumo, inicijuoti konkretūs projektai skirti šaliai-partnerei Afganistanui, įkurti Vieningos Baltarusijos namai, atidarytas Vilniaus „Freedom House“ biuras, vyko tęstinės diskusijos ir renginiai skirti „minkštajam saugumui“ per pilietinės visuomenės vaidmens stiprinimą, tame tarpe žiniasklaidos laisvę, toleranciją per švietimą, žurnalistų apsaugą. Lietuvos iniciatyva buvo priimtos ESBO žurnalistų apsaugos gairės, kurios nuo šiol bus žinomos kaip „Vilniaus gidas“. 200 pranešimų spaudai, virš 100 susitikimų su aukšto lygio pareigūnais ir pilietinės visuomenės atstovais, apie pusę šimto pasisakymų ESBO vardu, daugybė renginių, konferencijų ir diskusijų – visa tai liudija apie intensyvią visų metų darbotvarkę.

Pažymėtina, kad Lietuvos pareigos ESBO dar nesibaigė – visus 2012 m. ji bus viena iš ESBO troikos narių ir toliau liks ESBO vadovybėje, taip užtikrindama savo pirmininkavimo tikslų tęstinumą.

Paprastai pirmininkaujanti šalis turi labai ribotas galimybes „prastumti“ savo nacionalinius tikslus, nediskredituodama savęs kaip neutralios tarpininkės ir derybininkės, kokia yra pirmutinė pirmininkaujančios šalies pareiga – ši pareiga žymės ir Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai laikotarpį. Manau, daugelis Lietuvos derybinių pasiekimų  taip ir liks diplomatijos užkulisiuose po diskretiškumo uždanga.

Sunku objektyviai pamatuoti pirmininkavimo tarptautinei organizacijai naudą. Skaičiais galėtume išreikšti nebent turizmo, maitinimo ar konferencijų logistikos įmonių pajamas. Tačiau yra neabejotina, nors sunkiai apčiuopiama politinė nauda – pirmininkavimas prisideda prie Lietuvos kaip atsakingos ir visavertės tarptautinės bendruomenės narės įvaizdžio. Galbūt neretai nesąmoningai patys atsistojame į tarptautinių įvykių nuošalę, nors norėdami, esame pajėgūs būti aktyvus ir lyderiaujantys tarptautinės politikos veikėjai.

Pirmininkaujanti šalis tampa patikrinta, visaverte organizacijos nare. Šiais „pirmininkavimų“ metais Lietuva sėkmingai išlaikė testą prieš pagrindinį išbandymą, laukiantį 2013 m.. Pasitikrinome savo jėgas ir sugebėjimus, įsitikinome, kad mūsų administraciniai pajėgumai ir organizaciniai gebėjimai yra geri.  Lietuvos ESBO pirmininkavimo biudžetas – 9 mln. Litų yra juokingai mažai lyginant su praėjusiais metais už 225 mln. Litų pirmininkavusiu Kazachstanu. ES pirmininkavimui taip pat lygiuojamės į taupiausią biudžetą. Akivaizdu, kad dideli finansiniai pajėgumai pirmininkaujant nėra lemiantis veiksnys  – viską lemia žmonės, jų pasirengimas, iniciatyvumas, žinios ir bendras darbas.

M.Mikulėno nuotraukos

Europos Sąjunga, Aukštosios atstovės užsienio politikai K. Ašton lūpomis, ir EP pirmininkas J. Buzekas, Europos Parlamento vardu, kaip ir daugelis kitų tarptautinių organizacijų ir valstybių jau išsakė susirūpinimą dėl pažeidimų Dūmos rinkimų kampanijos metu ir per pačius rinkimus, dėl jėgos naudojimo prieš protestuotojus ir tiesiog praeivius, opozicijos atstovų sulaikymų Maskvos ir Sankt Peterburgo aikštėse. Šią savaitę Europos Parlamente tiesiogiai iš Rusijos politinės opozicijos atstovo G. Kasparovo lūpų išklausėme informaciją apie situaciją Rusijoje.

Pranešama, kad internetinis portalas Golos.org nepaisydamas gąsdinimų rinkimų dieną užfiksavo apie 5 000 pažeidimų. Tačiau portalo darbą nutraukė programišių ataka, ir rinkimų naktį jis tapo nebeprieinamas. Tinklapio funkcijos jau atnaujintos, ir šiuo metu „pažeidimų žemėlapyje“ užfiksuota 7 340 pranešimų. Organizuota internetinė ataka rinkimų dieną buvo įvykdyta ir prieš kitus nepriklausomos žiniasklaidos, leidžiančios sau parodyti pirštu į rinkimų kampanijos trūkumus, puslapius internete.

Norom nenorom prisimenu 2007 metus, kai Estija tapo pirmosios istorijoje kibernetinės atakos valstybiniu lygiu taikiniu. Tąkart lygiagrečiai rusakalbių riaušėms Taline ir informaciniam karui prieš Estiją, ji atsidūrė visiškoje informacinėje blokadoje. Neveikė ministerijų, Prezidento, Vyriausybės, partijų ir kitų institucijų tinklalapiai, žmonės negalėjo atlikti bankinių operacijų, pasinaudoti kitomis internetinėmis paslaugomis. Nors įrodymų iš kur šiai atakai buvo diriguojama surinkti praktiškai neįmanoma, tačiau tai paskatino NATO šalių sprendimą, kad kibernetinės atakos prilygsta konvencinėms grėsmėms valstybių nacionaliniam saugumui, o Estijoje buvo įkurtas NATO kibernetinio saugumo kompetencijų centras.

Tačiau Dūmos rinkimų metu programišiai nesugebėjo „nulaužti“ globalių socialinių tinklų, kaip Facebook ir Twitter. Juose Rusijos piliečiai ir toliau aktyviai dalinosi informacija apie užfiksuotus pažeidimus rinkimų metu, o šiomis dienomis – ir apie protestus bei mitingus.

Protestai Rusijoje, nuotr. SCANPIX

Internetas pilnas autentiškų liudijimų apie rinkimų pažeidimus. Kaip žmonės vežiojami autobusais balsuoti iš apylinkės į apylinkę, kaip naudojamos lengvai ištrinamos rašymo priemonės, kaip skaičiuojant balsus neįsileidžiami stebėtojai. Videoįrašų ir muzikos internetiniame portale Youtube  patalpinta daugybė mobiliųjų telefonų kameromis užfiksuotos medžiagos. Štai tik vienas iš  pavyzdžių – http://www.youtube.com/watch?v=Hw-5y9fy4zU&feature=g-logo, kuriame yra ir galimai biuletenius pildant pričiuptas rinkimų apylinkės komisijos pirmininkas, ir  savo teisėmis neskubantis naudotis stebėtojas, ir jaunas pilietis, nebijantis garsiai pareikalauti viešumo, sąžiningumo ir skaidrumo. Svarbu, kad tai, kas užfiksuota yra lengvai prieinama ir plačiajai visuomenei Rusijoje, ir visam pasauliui – eilinio piliečio informacija apie rusišką realybę, o išvadas gali pasidaryti kiekvienas, pažiūrėjęs medžiagą.

Pranešama, kad kai kuriose balsavimo apylinkėse aktyvumas buvo 100 proc. – tokie ir netgi „geresni” rinkėjų uolumo rezultatai būdavo pasiekiami tik gūdžiais Tarybų Sąjungos metais. Ir vistik net esant tokiam rinkėjų, o veikiau rinkiminių komisijų uolumui, Kremliaus partijai nepavyko surinkti daugiau nei pusės balsavusiųjų palankumo. O Putino  – dabar jau oficialaus kandidato į Rusijos Prezidentus, reitingai, nepaisant jo laimėjimų vyriškose sporto šakose, šmaikščių pasirodymų dantų gydytojo amplua, nardymo Juodojoje jūroje,  pasak pranešimų – žemiausi nuo pat Kursko katastrofos prieš 11 metų laikų.

Tokiame kontekste pasipuikavimai, kad blogi rezultatai rinkimuose rodo demokratiją, skamba tarsi ištrauka ir F. Kafkos kūrybos.

Egiptas, Libija, Sirija, Tunisas…. Arabų pavasaris atnešė naujų post-modernių revoliucijų metą. Demokratinių permainų reikalaujantys Arabų šalių piliečiai būrėsi laisvoje skaitmeninėje erdvėje, kur ypač sudėtinga tyliai ramiai užgniaužti gerklę, „uždusinti po antklode“ represinėmis priemonėmis –  revoliucijos pagreitį įgauna kviečiant į spontaniškus mitingus per globalius socialinius tinklus, sms žinutėmis. Kaire, Tahriro aištėje į tokius politinius flash-mobus susirinkdavo šimtų tūkstančių minios.

Sunku atsikratyti įspūdžio, kad Rusijoje einama Arabų pavasario pėdomis. Ir čia pilietiniai protestai vyksta jaunimo iniciatyva. Tie, kas neturi kompiuterio ir internetinio ryšio, galbūt kol kas neįtaria apie judėjimą Maskvos ir Sankt Peterburgo, o dabar jau ir kitų miestų, gatvėse ir aikštėse, nes valstybiniai televizijos kanalai net neužsimena apie tai.

Pažeidimus rinkimuose užfiksavo neutralūs ESBO stebėtojai ir kitų tarptautinių organizacijų atstovai, taip pat stebėtojai siųsti iš LR Seimo. Bet panašu, oficialioji Maskva labiau nei neigiamo tarptautinio vertinimo bijo paprastų Rusijos žmonių sujudimo. Kad situaciją po Dūmos rinkimų Kremlius vertina labai rimtai ir joje įžvelgia revoliucinį potencialą, rodo tai, kad jau po pirmųjų protestų buvo žaibiškai mobilizuota vidaus kariuomenė.

Reikia tikėtis, kad Kremlius tinkamai sureaguos ir į tarptautinės bendruomenės, ir, pirmiausia, savo piliečių pasiųstą signalą, ne tolesniais suiminėjimais ir prievarta prieš protestuojančius, o ištaisant trūkumus ir atsakomybėn patraukiant atsakingus už pažeidimus.  Sekantis išbandymas – Prezidento rinkimai -  jau visai čia pat.

Rusijos žmonės nori teisės laisvai atiduoti savo balsą sąžininguose rinkimuose ir jausti, kad patys sprendžia savo šalies ateitį. O Europos Sąjunga – vystyti strateginę partnerystę su demokratine, saugia ir stabilia šalimi, gerbiančia žmogaus ir pilietines teises bei laisves.

***

Beje, nustebino gruodžio 5 d. vienos Lietuvos televizijos vakaro žinių laidos reportaže apie rinkimus Rusijoje pateikta informacija, kad EP narys V. Uspaskich vyko į Rusiją stebėti rinkimų  deleguotas Europos Parlamento. Nežinau, kokiais tikslais p. Uspaskich lankėsi Rusijoje, tačiau tikrai ne kaip Europos Parlamento rinkimų stebėjimo misijos narys.

EP nesiunčia rinkimų stebėjimo misijos į rinkimus organizuojančią šalį negavęs tos šalies oficialaus pakvietimo. Nors  beveik savaime suprantama procedūra, kad ESBO priklausančios šalys pakviečia rinkimus stebėti Europos Parlamentą, tokio kvietimo iš Rusijos EP nesulaukė, todėl ir stebėtojų nesiuntė.

Manau, žurnalistai turėtų tikrintis tokią informaciją atidžiau. Dabar gi gali susidaryti klaidinantis įspūdis, kad p. Uspaskich pasisakymas, jog rinkimai Rusijoje vyko skaidriai ir Lietuvai reiktų pasimokyti iš Rusijos rinkimų organizavimo, yra kažkas daugiau nei vien tik asmeninė p. Uspaskich nuomonė.

Susitikimas – tikrai neeilinis ir savo dydžiu, ir aptariamais klausimais, kuriuos diktuoja permaininga kasdienybė, socialinės bei ekonominės realijos. Tad 2000 kongreso dalyvių šias dvi dienas intensyviai diskutavo ir siekė sprendimų, kaip Europai judėti į priekį.

Kongrese, į kurį  susirinko Vyriausybių vadovai, ministrai, Europos Parlamento ir Europos Komisijos nariai, nacionalinių parlamentų nariai, giminiškų partijų vadovai ir atstovai iš Viduržemio jūros regiono bei Rytų Europos valstybių, pagrindine tema, be abejonės, tapo eurozonos krizės valdymas. Čia buvo tęsiamos dar savaitės pradžioje įvairiuose lygmenyse suintensyvėjusios diskusijos dėl  iki neigiamų sumažintų eurą įsivedusių šalių reitingų, euro gelbėjimo ir siūlymų keisti ES sutartį.

Euro zona ir paskutiniai šansai ją gelbėti – pagrindinė tema

Kalbant apie euro zonos krizės suvaldymą, diskusijose vyravo mintys apie būtinybę atrasti tinkamiausią išeitį dėl visų gerovės, dėl ES stabilios ateities ir, kad tokios sudėtingos situacijos akivaizdoje derėtų nacionalinį egoizmą palikti nuošalyje.

A.Merkel ir N.Sarkozy – pasitikti ovacijomis ir plojimais

Tiek A.Merkel, tiek N.Sarkozy pabrėžė, jog tam, kad būtų išgelbėta euro zona, būtina imtis konkrečių veiksmų jau per artimiausias dvi savaites. Akcentuota, kad ES reikia daugiau valdymo, daugiau solidarumo ir griežtos stebėsenos. Nes tik tokios priemonės esą padės atkurti rinkų pasitikėjimą Europa, parodyti, kad jos ekonomika gyvybinga, o šalys turi politinės valios priimti būtinus sprendimus.

Sutinku, kad nėra laiko ilgiems svarstymams. Tai matome ir iš pastarųjų mėnesių, kad situaciją suvaldyti labai sudėtinga ir, kad viskas yra kur kas labiau pagedę, nei buvo galima tikėtis. Panašu, kad kito kelio nei „gilesnė integracija“ – nėra, tai gana aiškiai išsakė nemažai aukščiausio lygio vadovų, susirinkusių kongrese.

Tačiau klausimas, kiek gyvuotų tokia sąjunga? Nes reikia pripažinti, kad visgi „nacionalinis egoizmas“ ir skirtingi požiūriai vis labiau ryškėja, o  apie vertybes dabar nėra kada diskutuoti.

Tačiau prie to neišvengiamai teks grįžti, nes kažin, ar visų viltys apie Europos, kaip demokratijos ir stabilumo projektą vienodos?

Čia vertėtų atvirai pripažinti, kad ryškėjanti pasitikėjimo stoka tarp 27 valstybių – nemaža bėda. Tos šalys, tarp jų ir Lietuva, kurios smarkiai taupė, skausmingai veržėsi diržus, pagrįstai galėtų sakyti – kodėl tie, kurie stengiasi, lieka už borto, tuo tarpu tie, nuo kurių viskas prasidėjo – ir toliau tempiami už ausų visų likusiųjų sąskaita. Taip taip, jei kris kažkurios šalys, kris ir pati ES, bus itin skausmingi padariniai, ir akivaizdu, kad niekam nesinorėtų būti Graikijos vietoje, tačiau visgi nusivylimo – gana nemažai. Godumas, sukčiavimas, iškreiptas vartojimas – visa tai atvedė į nusivylimą ir rimtas abejones dėl gebėjimo išgelbėti ES.

Pabaigai, aptariant šį klausimą – man labai norėtųsi palinkėti, tik turbūt tai gana naivu, kad šitoje, iš tiesų itin sunkioje situacijoje ES, liautųsi kiemo politikavimas ir populistiniai pareiškimai valstybėse narėse.

Ateinantys metai bus labai sunkūs visai, ypač pietų, Europai. Taupymas, kad ir kaip tai būtų skaudu, neišvengiamas. Todėl krizės privalumu galėtų tapti politinių jėgų susitelkimas ir bendras Europos nepavydėtinai sunkios būklės suvokimas.

ES ir kaimynystė bei pagalba „jaunoms demokratijoms“

Taip pat kongreso metu aptarta ir ES paramos jaunoms demokratijoms būtinybė, diskutuota apie maisto saugumą ir kovą su žaliavų kainų svyravimais bei būtinybę atkurti realias rinkos vertes.

Nemažai dėmesio skirta procesams Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose. Kongrese viešėjo pilietinės visuomenės atstovai ir iš tų šalių. EPP siekis – bendradarbiauti su jais, padėti kurti demokratiniais pagrindais sutvarkytas valstybes, nes susiklosčiusi situacija – unikali galimybė užmegzti normalų dialogą. Tačiau, žinoma, abejonių kelia islamo partijos – ar čia tik ne tam tikras manevras, kaip jos elgsis gavę valdžią? Na, matyt, kad netruks pamatyti ir suprasti jų pasirinktą kelią – Tunisas, Egiptas – galų gale, tai žmonių pasirinkimas.

Tik norisi, kad ES rytų kaimynystė nebūtų pamiršta, tiesa, akivaizdu, kad ryšiai jau kuris laikas apmalšę,  dabar kur kas madingiau žiūrėti į pietus. Kaimynystės politika turi būti subalansuota. Ir tai, kad pietų šalys nuolat primena procesus prieš 20 metų vykusius Rytų Europoje bei ES vaidmenį tuomet, neturėtų atitraukti ES dėmesio nuo tų šalių, kurios konkrečiais darbais rodo savo pasiryžimą eiti demokratijos keliu.

Šiandien praktiškai niekas neginčija palestiniečių teisės sukurti valstybę. Dviejų valstybių sprendimas buvo siūlomas dar 1947 m. Jungtinių tautų rezoliucija. Tąkart patys palestiniečiai pasirinko konfrontacijos kelią, vildamiesi, kad pro-arabiškų valstybių pasipriešinimo dėka Izraelio valstybės sukūrimo projektas „nepraeis“. Tačiau atsitiko kitaip – Izraelio valstybė buvo sukurta, o palestiniečiai atsisakė valstybingumo iki pat 1988-ųjų. Izraelio valstybei buvo paskelbtas karas – džichadas, kuriuo kiekvienas tikras musulmonas buvo įpareigotas daryti viską, kad Izraelio valstybė būtų nušluota nuo žemės paviršiaus.

Palestinos ir Izraelio klausimas aštrus ir sudėtingas nuo pat 1948-ųjų. Per visus šiuos dešimtmečius nelabai kas ir pasikeitė – periodiškai vyko kariniai konfliktai ir teroristiniai išpuoliai, kito sienos, vienos ir kitos pusės retorikos stiprumas, tarptautinės bendruomenės simpatijos, bet iš esmės – viskas liko taip pat: sprendimas dėl dviejų viena kitą pripažįstančių ir taikoje sugyvenančių valstybių niekaip neįgyvendinamas, dėl jo paprasčiausiai nesusitariama, nors abi pusės teigia norinčios taikos. Vilties, matyt, reikėtų neprarasti?

Nepretenduodama būti Artimųjų Rytų regiono ir problemų eksperte, galiu tik dalintis savo nuomone, kurią susidariau lankydamasi tuose kraštuose ir bendraudama su žmonėmis abiejose pusėse bei su UNWRA atstovais (Jungtinių Tautų paramos ir viešųjų darbų Palestinos pabėgėliams agentūra).

Labiausiai į akis krenta kraštutinumai, radikalios pozicijos ir įsitikinimai, kurių laikomasi vieni kitų atžvilgiu. Žinoma, kartais pasitaiko situacijų „arba-arba“, tačiau ne šioje situacijoje. Izraelio ir Palestinos konfliktas gali būti išspęstas vieninteliu – abipusio kompromiso keliu, kitu atveju taikus ir saugus   gyvenimas visiems regione – nepasiekiamas tikslas.

Kodėl palestiniečiai daugelį dešimtmečių nesiekė valstybingumo? Laikui bėgant santykiai su kai kuriais kaimynais keitėsi, atsirado tam tikro sąlyginio stabilumo, tačiau teroristiniai išpuoliai iš Palestinos teritorijų į Izraelį tapo kasdienybe (teroristiniai, nes  taikomasi ne į kariškius, o į civilius žmones). Ir šiandien, jei kas klausia radikalių politinę kontrolę ir gyventojų paramą Palestinos teritorijose turinčių organizacijų, kodėl nesiliauja atakos, atsakymas itin savotiškas – esą nei viena raketa nėra paleista ne į Palestinos žemę. Štai ir atsakymas: Artimųjų Rytų problemų branduolyje glūdi ne klausimas apie vienokias ar kitokias sienas, bet iš principo – apie Izraelio valstybės (ne)egzistavimą.

Pokyčiai arabų valstybėse mums neša panašią žinią – kraštutinės islamistinės partijos, jų retorika kalba tik apie Palestiną – „one state solution in the region“. Esą kitos išeities nėra.

Kita vertus, negalime užsimerkti prieš tarptautinių organizacijų liudijimus apie sunkią eilinių palestiniečių padėtį, kurią sąlygoja laisvo judėjimo apribojimai (siena, saugumo patikros punktai, Gazos blokada). Tokioje situacijoje paprastiems žmonėms apsunkinamos sąlygos susitikti su šeimomis kitapus sienos, nepilnai užtikrinamos teisės į socialines ir sveikatos apsaugos paslaugas, dėl blokados praktiškai nevyksta legali prekyba ir eksportas, sudėtinga gauti leidimus tiek paprastiems produktams, tiek medicinos įrangai įvežti. Tai tikrai nekuria pasitikėjimo atmosferos, tik dar labiau kaitina palestiniečius. Izraelio pusė teigia, kad tokios priemonės užtikrina jų valstybės saugumą  ir pastačius sieną ženkliai sumažėjo išpuolių. Nausėdijos, kurios, kaip teigia Izraelis, irgi statomos saugumo sumetimais, nuolat plečiamos nepaisant beveik vienbalsės tarptautinės bendruomenės kritikos.

Pati tikėjausi, kad iki šio rudens šalys visgi sugrįš prie derybų stalo, kaip buvo pasiūlęs Ketvertukas, tarp jų – ir Europos Sąjunga. Tačiau atsitiko kitaip, ir deja, Palestinos vadovybė kreipėsi į JTO Saugumo Tarybą su prašymu pakeisti narystės statusą, pripažįstant Palestinos valstybingumą. Sakau deja, nes netikiu, kad tai atneštų taiką ir stabilumą į regioną.

Valstybingumas yra ne tik teisės, bet ir pareigos. O nuogąstavimai tokie: nors institucine sąranga Palestina daro pažangą, ir tą pripažino eilė tarptautinių organizacijų, tačiau kas joms vadovaus? Fatah ir Hamas susivienijimas? Pastaroji, teroristinė organizacija, net nepalaiko M. Abaso iniciatyvos Jungtinėse Tautose.

Mes Lietuvoje iš patirties žinome, kad valstybės kūrimas yra ilgas ir nelengvas procesas, kuriam reikalinga aiški pozityvi vizija, politinė valia ir žmonių parama. Ar valstybės kūrimas gali būti sėkmingas ir tvarus, jei iš esmės pagrįstas priešprieša kitai valstybei, o ne tokiais dalykais kaip piliečių dalyvavimas valstybės valdyme, ūkio vystimasis, bendradarbiavimas su kaimynais?

Palestinos situacijos lyginimas su Lietuva prieš 20 metų man atrodo nekorektiškas. Mes iškovojome laisvę taikiu būdu – bendru susitelkimu, be ginklų rankose.  Lietuvos piliečiai savo valią įkurti nepriklausomą demokratiniais pagrindais tvarkomą Lietuvos Respubliką išreiškė visuotiniame referendume. Turėjome įrodyti tarptautinei bendruomenei, kad esame verti pasitikėjimo, demokratiniais pagrindais valdoma ir visoje teritorijoje  veikianti, stabili valstybė.

Tuo pačiu, manau, kad pastarasis keleto Seimo narių žingsnis, siūlantis Seimui Islandijos pavyzdžiu pripažinti Palestinos valstybę yra ne gerai apgalvotas užsienio politikos žingsnis, o daugiau  taškų vidaus politikoje rinkimas. Ką konkrečiai mes pripažintume? Demokratinę respubliką, semi-autoritarinį režimą, teroristus valdžioje? Kaip bus valdomos teritorijos – ar tai bus federacija, konfederacija, respublika su autonomija? Ar tai, kad pripažintume Palestiną 1967 m. sienose, reikštų, kad pritariame išpuoliams prieš civilius gyventojus žydus, gyvenančius už tos ribos? Į daugelį klausimų turi atsakyti patys palestiniečiai, o didžioji dauguma atsakymų neįmanomi įgyvendinti be susitarimo su Izraeliu. Palestinos valstybės kūrimo vizija taptų daug aiškesnė, jei jos kūrėjai vieningai ir aiškiai deklaruotų Izraelio valstybės pripažinimą.

Nuolatinės parengties situacija abiejose pusėse yra tapusi rutina, o kai sistema yra „užvesta“ karui, labai sunku ją perkrauti taikos režimu. Tačiau net ir tokioje, atrodytų, totalinio priešiškumo atmosferoje, vistik abiejose pusėse atsiranda „plaukiančių prieš srovę“ – paprastų žmonių, tiesiančių kitai pusei pasitikėjimo ir draugystės ranką. Galbūt ir dėl kultūrinių ypatumų, politinės viršūnės nėra linkusios daryti nuolaidų, nes tai reikštų garbės praradimą, kapituliaciją. Tačiau jei politikai negali susėsti prie didžiojo derybų stalo, pradėjus tarpusavyje kalbėtis eiliniams žmonėms, politinių sprendimų priėmėjai galbūt atrastų daugiau pagrindo kalbėtis?

Tačiau šitaip besižvalgant, susidaro įspūdis, kad tas stabilus nestabilumas kažkam naudingas. Ir tikrai – ne tų kraštų žmonėms…

Atsimenu, kaip mokykloje per fizinio lavinimo pamokas reikėdavo „išsiskaičiuoti pirmais-antrais“. Panašu, kad tuose kraštuose nepriimta būti “antru”, nes juk sąvoka „antras“ – suprantama kaip pralaimėtojo užuomina. Tad ir mes, Lietuva, ir visa tarptautinė bendruomenė turime prisidėti prie tokio sprendimo paieškų, kuris leistų abiems pusėms būti laimėtojomis. Toks sprendimas gali būti pasiektas tik dvišalių taikių derybų būdu.

Ko gero, visi esame ne kartą  girdėję apie šiukšlių problemas Neapolyje ir apie tai, kad Italijoje šios srities ES teisė nėra tinkamai įgyvendinama. Tad ir šį kartą (praėjusią savaitę) Europos Parlamento Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto delegaciją vykti į pietų Italiją, Kalabrijos regioną, paskatino buitinis, bet pakankamai svarbus klausimas – atliekų tvarkymas.

Tikslas – iš arčiau susipažinti su atliekų tvarkymo problemų specifika, o ypatingai – su situacija Olive upės slėnyje, kuris užterštas nuodingosiomis medžiagomis. Jau paruošiamojoje medžiagoje EP delegacijai pagrindine regiono problema įvardinta nusikalstama veikla gamtai, t.y. organizuotas nusikalstamumas, žalojantis aplinką. Nors vizito metu teko susitikti su regiono vadovais, prokuroru, nevyriausybinėmis organizacijomis,  rezultate – vaizdas gana keistas. Kodėl? Todėl, kad beveik į visus klausimus buvo atsakoma nežinojimu ir abejonėmis.

Kalbant apie kartu su EP kolegomis aplankytąjį Kalabrijos regioną, vertėtų paminėti tai, kad jis siejamas ir su viena turtingiausią ir didžiausią tinklą turinčia mafijine struktūra – Ndrangheta, kurios šaknys glūdi dar XIX amžiuje. 1860 metais grupuotė buvo suformuota, kai iš Sicilijos salos išvaryti žmonės, persikėlę į Kalabrijos regioną.

Tam tikra prasme ši informacija paaiškina ir jau minėtas keistas situacijas, lydėjusias EP delegaciją vizito metu. Kalbu apie tai, jog dažniausias atsakymas į bet kokį klausimą – tyla arba nežinomybė, problemos kartojimas ir trukčiojimas pečiais, vis primenant, jog atliekamas tyrimas (jau ne pirmus metus), tačiau kol kas konkrečių atsakymų – nėra.

Tačiau grįžkime prie pačios problemos. Upės slėnyje daugiau nei 20 metų buvo pilamos pramoninės atliekos. O tyrimai dėl šios taršos pradėti tik prieš porą metų. Atsakymų, kokios kilmės yra šios pramonės atliekos, iš kur jos galėtų būti vežamos – taip pat vis dar nėra. Apsilankius toje teritorijoje tokia nežinomybė ir atsakymų ar tyrimų rezultatų nebuvimas tampa mažų mažiausiai keistas – juk aplink, ant šlaitų, žmonių gyvenamieji namai. Nejaugi niekas nematė, nepastebėjo, kaip išaugo atliekų pylimai? O tosios dirbtinės atliekų kalvos tokios, kad plika akimi ir daug nesvarstant supranti, kad tikrai ne su kibirėliais čia viskas sunešta. Akivaizdu, kad tai -organizuota veikla, prieš kurią nemažai laiko buvo užsimerkiama. Paklausus apie tai, ar buvo gauta žmonių pranešimų apie šią veiklą, ar gal net susidurta su grasinimais, vietoje atsakymų – tyla. Tačiau iš dalies pritarta, kad esminiai problemos neišaiškinimo faktoriai – mafijos įtaka, žmonių abejingumas bei baimės.

Italijos pareigūnų išvadose siūlomos formuluotės, kad atliekos tiesiog yra ne iš Italijos (atplukdytos laivais, atgabentos kitais būdais), todėl kad dirvoje rasti nuodingi elementai  - nepriklauso vietinės pramonės galimai gaminamoms atliekoms.

Tokios išvados man priminė dar vieną panašią Italijos situaciją – atliekų krizę Kampanijoje (taip pat – Italija), kuomet kalbėta apie esamus aiškius įrodymus, kad organizuotos nusikalstamos grupuotės, jau seniai yra įsitraukusios į pelningą atliekų tvarkymo procesą, įskaitant nuodingų atliekų iš Šiaurės Italijos pramoninių objektų išvertimą šimtuose nelegalių sąvartynų arba netgi jūroje. Tuomet taip pat konstatuota, kad – neįtikėtina, jog jokia valdžios institucija nežinojo apie tokio masto veiklą.

Taigi, situacijos kartojasi, jomis vietos lygmeniu – aršiai politikuojama, tačiau realių sprendimų imtis neskubama, net ir tuomet, kai atliekų tvarkymui skirtų lėšų mokėjimas tam tikriems regionams – stabdomas ir grąžinti ES finansavimą žadama tik tuomet, kai atliekų tvarkymo planas atitiks ES teisės aktus.

Tad kodėl Italijai taip nesiseka su tomis atliekomis?  Juk tai ne kokia nors “ES naujokė” (prisiminiau neretus vokiečių kolegų kaltinimus, kad rytų Europa nesugeba susitvarkyti atliekų srityje). Juk Italija Europos Sąjungoje – nuo pat pradžių, ekonomiškai turėjusi visai kitokias galimybes nei rytų Europos šalys.

Tačiau susidaro įspūdis, kad suskubti tvarkytis neskatina net nutraukiamas ES finansavimas, žala gamtai ar apylinkėse gyvenančių žmonių sveikatai. Akivaizdu tik tai, kad tokios nesprendžiamos problemos neabejotinai pasitarnauja rinkimų kampanijoms, kuomet emocingai žarstomasi kaltinimais vieni kitiems. Vėliau jos tarsi pamirštamos ir apie jas primena tik ES grasinimai sankcijomis.

Taigi, ENVI komiteto požiūris taip pat buvo pakankamai griežtas – nustoti imituoti problemos sprendimą, o iš tiesų imtis tinkamo teisinės bazės (ES direktyvų vykdymas) įgyvendinimo, griežto monitoringo (panašu, kad šiai dienai jo niekas neatlieka) ir ES standartų diegimo.

Greičiausiai spręsti paplitusias Italijos atliekų tvarkymo problemas padėtų ir tai, kai teritorijų, kurios užterštos įvairių rūšių atliekomis, valymo našta tektų ne mokesčių mokėtojams, o, laikantis principo „teršėjas moka”, tiems, kurie atsakingi už taršą.

Tik štai, kaip reikėtų surasti tuos atsakinguosius “už taršą”, jei per dvidešimt metų, netgi dirbtinėms atliekų kalvoms iškilus, nepastebėta nė vieno prie to prisidėjusio?