Neturėtume jaustis save praradę Europoje. Tačiau mūsų identiteto, Lietuvos savitumo išsaugojimas – viena svarbiausių užduočių. Tai galėsime padaryti tik patys būdami stiprūs. Mes dažnai kalbame apie savo kultūros pristatymą kitiems kraštams, bet dažniau turėtume savęs paklausti, kiek mes patys suprantame ir vertiname savo kultūrą.
Globalizacijos akivaizdoje, kada bendraujame su visu pasauliu ir perimame skirtingų kultūrų patirtis, išties kyla pavojus prarasti save. Pažinti kitą – labai svarbus ir reikalingas dalykas, bet pažinti save – dar svarbiau. Kiekviena tauta turi savo tradicijas, taip vadinamą filosofiją ir papročius, susiklosčiusius pagal žmogaus poreikius ir pagrindinius gyvenimo principus. Žmonės savo prigimtimi yra visur vienodi, mūsų jausmai nesiskiria nuo gyvenančių toli nuo mūsų. Vadinasi, pirmiausiai vadovaujamės tuo, ką mums paliko protėviai. O paliko jie puikių dalykų! Šokį, dainą, tradicijas.
Ar prieš “mėgindami” ką nors „iš užsienio“ esame išbandę tai, ką mums siūlo mūsų tradicija? Ar prieš šokdami salsą bandėme smagią lietuvišką polką, tikrą, nestilizuotą, tokią, kokią seneliai šoka kaime? Sakys: ne, nes nuotaika, filosofija kitokia. Bet juk šokio paskirtis visur vienoda, išplaukianti iš dviejų žmonių bendravimo. Skaudu matyti neigiant save. Bet aš tikiu, kad mes įvertinsime save. Esu už Lietuvą, žinančią ir gerbiančią savo istoriją – ne vien tik džiugias, bet ir skaudžias akimirkas. Džiaugiuosi, kad vis smarkiau jauni žmonės įtraukiami į Laisvės kovų įamžinimą. Lietuvoje vyksta puikių dalykų – ekskursijų, susitikimų, konkursų, kitų iniciatyvų skirtų gyvosios istorijos išsaugojimui. Įvertindami partizanų, jų rėmėjų ir mūsų drąsios tautos nepasidavimą okupacijai, jų pasišventimą dėl svarbiausio dalyko – tautos laisvės, būsim atviresni, savimi pasitikintys ir atsakingesni.
Parašykite komentarą