Dar kartą apie šiltas akimirkas su lietuviais Seinuose, Gervėčiuose ir Tilžėje

Vakar kartu su Užsienio reikalų ministru Vygaudu Ušacku bei Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie LRV direktoriumi Arvydu Daunoravičiumi lankiausi Tilžėje (Sovetske). Tai trečiasis vizitas į lietuvių etnines žemes. Dar iki Kalėdų aplankytos lietuvių bendruomenės Seinuose ir Gervėčiuose.

Kalėdinio apsilankymo metu Tilžėje taip pat susitikome su lietuvių draugijos „Birutė“ aktyvu, draugijos būstinėje atidarėme Vydūno darbų ekspoziciją, kurią sudaro knygos ir nuotraukų iš jo gyvenimo reprodukcijos, taip pat susitikome su Kaliningrado srities lietuvių kalbos mokytojų asociacijos atstovais bei LR konsulato darbuotojais.

Bene šilčiausias apsilankymo Tilžėje susitikimas – su kunigu Anupru Gauronsku, dalyvavimas jo aukojamose šv. Mišiose. Mišių aukoje meldėmės ypatinga intencija – už šeimas (šventąją šeimą ir kiekvieno iš mūsų šeimas), už šeimą, kuri apima Didžiąją ir Mažąją Lietuvą.  Tad, kaip sakė Jurgis Zauerveinas –„Lietuviais esame mes gimę, lietuviais norime ir būt, tą garbę gavome užgimę“. Tad didžiuokimės savo kilme ir saugokime tai, ką paveldėjome iš savo protėvių.

Labai smagu buvo pasveikinti visus su šventomis Kalėdomis, kurias, tikiu, kaip ir Jūs, lietuvių bendruomenė Tilžėje sutiko jaukiai, su artimaisiais. Maloniai džiugina ir kunigo A.Gauronsko švietėjiška veikla, entuziazmas ir noras skleisti lietuvybę bei Kristaus mokslą.

1991 m. kun. Anupras Gauronskas Karaliaučiuje įregistravo Šv. Šeimos parapiją (pirmoji po Antrojo pasaulinio karo Kaliningrado srityje), paskirtas jos klebonu. 1994 m. pastatydino šios parapijos koplyčią – po Antrojo pasaulinio karo pirmieji maldos namai Kaliningrado srityje, o 2000 m. duris atvėrė ir Kristaus Prisikėlimo bažnyčia. Šiuo metu klausytis šv. Mišių lietuvių kalba į šią bažnyčią renkasi lietuvių bendruomenė, iš bet kurio Karaliaučiaus kampelio lietuviai vyksta čia, norėdami pakrikštyti vaikus ar atlikti kitas apeigas lietuviškai.

Nors Tilžėje lankiausi pirmą sykį, bet iš tėvų pasakojimų žinojau, jog tai ypatingas kraštas.  Būtent čia visais laikais buvo kultūrinis Lietuvos centras. Didžiajai Lietuvai kenčiant sunkumus – spaudos draudimo metą, iš čia keliavo lietuviškas žodis. Čia išleista pirmoji spausdinta lietuvių kalbos gramatika, čia jau 1885 m. susikūrė kultūros draugija „Birutė“, kuri puoselėjo Lietuvos tradicijas, istorinę atmintį ir pan. (jau 1910 m. organizavo Žalgirio mūšio 500 m. minėjimą). Man šis kraštas visada asocijuosis su Kristijonu Donelaičiu, Martynu Mažvydu,  Jurgiu Zauerveinu, Vydūnu ir kitomis šviesiomis asmenybėmis, melodingomis ir be galo gražiomis dainomis, kurias rinko Liudvikas Rėza.

Širdį glosto, girdint, kaip čia gyvenantys lietuviai nepamiršta ir puoselėja lietuvišką žodį, tuo įsitikinome ir klausydamiesi  Švento Rašto skaitinių.

Nepaprastai menu ir adventinį apsilankymą Gervėčiuose, kuris buvo ne tik jaukus susitikimo ir bendravimo šiltumu, jis pažadino daugybę prisiminimų: iš tėvų vaikystėje visuomet girdėjau, jog Lietuva, kokioje gyvename šiandien, ne visada buvo tokia. Kad lietuviai pasklidę po pasaulį dėl įvairiausių aplinkybių, jog nemaža dalis mūsiškių gyvena čia pat – kaiminystėje.  Šeimoje sakome – ne Baltarusijoje, bet dabartinėje Baltarusijoje.  Mano pažintis su šiuo kraštu atėjo iš tėvų pasakojimų, kurie 1970 m. dalyvavo didžiulėje kraštotyrinėje ekspedicijoje Gervėčiuose – rinko dainas, pasakas, šokius, papročius, užrašinėjo žmonių pasakojimus apie gyvenimą šiose apylinkėse.  Vėliau pati su folkloro ansambliu esu ne kartą lankiusis šiuose kraštuose. Džiaugiuosi, galėdama dainuoti šio krašto dainas.

M. Vidzbelio nuotraukos

Už šių susitikimų iniciatyvą ir galimybę kartu aplankyti lietuvius – dar kartą dėkoju  Užsienio reikalų ministrui Vygaudui Ušackui, taip pat norisi dar kartą Jums ir visiems po pasaulį pasklidusiems kraštiečiams palinkėti, kad tas Šv. Kalėdų artumas, darna ir šiluma lydėtų šeimas per visus metus.

Read Full Post »

Jaukių ir šiltų švenčių!

M. Mikulėno piešinys. [c], [p].

Read Full Post »

Kopenhagos konferencija parodė, kad ES valstybių lyderiai sugeba suformuluoti bendrą poziciją

Pasibaigus Kopenhagoje vykusiai 15-ajai Jungtinių Tautų klimato kaitos konferencijai, galima vertinti konferencijos pasiekimus.

Konferencijos eiga parodė, jog Europos Sąjungos valstybių lyderiai vis tik sugeba suformuluoti bendrą poziciją ir jos laikytis. Dar labiau džiugina tai, jog būtent Europos Sąjunga, Kopenhagos konferencijos metu išsikeldama ambicingiausius šiltnamio dujų mažinimo tikslus (sumažinti šių dujų išmetimą iki 30 proc. palyginus su 1990 m. lygiu), šiuo metu pasaulyje yra lyderė kovos su klimato kaita srityje.

Deja, konferencijos rezultatai mažiau džiuginantys nei jos eiga – kad ir kokia vieninga bebūtų ES pozicija, pasaulyje labiau vertinama yra ne jos, o didžiausių pasaulio teršėjų nuomonė. Būtent JAV, Kinijos ir kitų besivystančių pasaulio šalių derybos lėmė, kad Kopenhagoje pasiektas susitarimas yra deklaratyvus ir, deja, teisiškai neįpareigojantis imtis konkrečių veiksmų.

Kalbant apie perspektyvą, reikia tikėtis, jog Europos Parlamentas aktyviai naudosis savo galiomis, išsiplėtusiomis, įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, ir aktyvūs jo veiksmai bei pozicija prisidės prie ES vadovų pastangų Europos Sąjungą paversti lydere ne tik iškeliant ambicingus tikslus, bet ir įtikinant didžiausių pasaulio teršėjų lyderius būtinybe jų laikytis bei imtis teisiškai privalomų veiksmų.

Net ir sulaukę pozityvaus rezultato, turime nusiteikti, kad priešakyje lauks ilgas bei sunkus darbas. Nes kur kas lengviau įsipareigojimus surašyti „popieriuje“, nei vėliau juos įgyvendinti realybėje.

Read Full Post »

Apsilankymas lietuviškose Vilniaus rajono mokyklose. Kodėl vos už kelių kilometrų nuo sostinės lietuviškumas ir lietuviškas žodis tampa taikiniu?

Šį penktadienį paskyriau apsilankymui keliose Vilniaus rajono lietuviškose mokyklose. Su vyresniųjų klasių mokiniais diskutavome apie Europos Parlamentą, jo veiklą, aktualiausias temas ir sprendimus, taip  pat – apie pasikeitėme nuomonėmis apie ekologiją, aplinkosaugą, kiekvieno iš mūsų pastangas ir galimybes būti “draugiškesniais” gamtai, būtinybę tausoti aplinką.

Labai maloniai nustebijo vaikų atvirumas ir domėjimasis ne tik Europos Parlamento ar kitų ES institucijų veikla, bet ir iniciatyvumas, noras savo idėjomis, kūrybiškumu prisidėti prie aktualių problemų sprendimo.

Tačiau apsilankymo tikslas buvo ne tik papasakoti apie savo bei Europos Parlamento aktualijas ir su jaunąja karta pasikalbėti apie “žaliąsias” idėjas ir pastangas. Man pačiai – labai svarbu buvo sužinoti, kokia šių mokyklų šiandieninė situacija, kaip gyvena jaunąją kartą čia ugdantys mokytojai, su kokiomis problemomis kasdien susiduria šių mokyklų administracija.

Iš kelionės Nemenčinės ir Maišiagalos krašto mokyklose bei priešmokyklinio ugdymo įstaigose parsivežtas įspūdis dvejopas: mokytojų, auklėtojų bei vadovų šiose ugdymo institucijose pastangos ir patriotizmas – įkvepia ir džiugina, tačiau negaliu pamiršti ir antrosios šio reikalo pusės – liūdna žiūrėti, kaip engiamas šių ugdymo specialistų noras puoselėti lietuviškumą šiuose regionuose ir kaip stinga švietimo politiką formuojančių pareigūnų dėmesio ir jautrumo jų problemoms, kaip neretos, šalia pat Lietuvos sostinės, gyvenančios šeimos patiria spaudimą, vos tik išsako sprendimą savo vaikus leisti į lietuvišką mokyklą. Stebėtina, kiek tvirtybės, ištvermės ir “šviesos” savyje turi rasti čia gyvenančios lietuvių šeimos, pedagogai ir lietuviškų ugdymo institucijų vadovai, nuolat kankinami iškvietimais pasiaiškinti ir dirbtiniais skundais.

Gyvename valstybėje, kurioje kiekvieno piliečio kultūra, etninė savimonė ir branda yra skatinamos, tad lankytuose regionuose susiklosčiusią situaciją nėra paprasta ir lengva suprasti.

Man pačiai liūdna dar ir dėl to, kad pati labai realiai suprantu, jog negaliu prisidėti niekaip kitaip, o tik tarpininkavimu sprendžiant šias problemas.

Tačiau savo biurą Lietuvoje paskatinsiu ir pati ketinu daugiau laiko skirti šiems regionams ir jų problemoms savo kalendoriuje, nes panašu, kad susiklostė situacija – kai nieko nelaukiant būtina padėti ir palaikyti taip svarbias lietuviškas ugdymo įstaigas ir šeimas, gyvenančias minėtuose regionuose.

Read Full Post »

Apie netikusių sprendimų “naštą“…

Šiandien kreipiausi į LR Vyriausybę, ragindama peržiūrėti Gedimino Kirkilo Vyriausybės parengtą Nacionalinės energetikos strategijos 2008-2012 m. planą ir įvertinti, ar teisėtai šiame plane kogeneracinės elektrinės Vilniuje statybai vieniems verslo dalyviams – UAB Regioninei komunalinių atliekų deginimo (RKAD) gamyklai – sudaromos išskirtinės sąlygos.

Kartu su TS-LKD Vilniaus miesto skyrių sueigos pirmininku Mantu Adomėnu surengtoje spaudos konferencijoje pasidalinau savo įsitikinimais, kad tokia praktika, kai nacionaliniame priemonių plane nurodomas konkretus, tuomet vos pirmuosius metus skaičiuojantis, ūkio subjektas ir jam be konkurso suteikiamos prielaidos tikėtis pasinaudoti nacionaliniais resursais, numatoma daugiau nei pusės milijardo litų ES parama, yra ydinga. Šitokias išskirtines nuostatas reikėtų skubiai peržiūrėti ir pakeisti į tokias, kurios būtų skaidrios ir objektyvios.

Aplinkybės, susijusios su minima gamykla, abejotinos ne tik konkurencingumo ar itin palankių sąlygų tam tikriems verslo subjektams požiūriu. Jos pažeidžia ir atliekų tvarkymo prioritetų eiliškumą, kas yra numatyta Valstybiniame strateginiame atliekų tvarkymo plane, o taip pat kituose Europos Sąjungos ir Lietuvos teisės aktuose. Juk pirmiausia būtina pasirūpinti atliekų prevencija, rūšiavimu, antriniu panaudojimu, perdirbimu, bet ne deginimu.

Mano manymu, atsakingos institucijos pirmiausia turėtų pasirūpinti, kaip paisyti valstybės ir piliečių interesų, tinkamo ir savalaikio svarbių sprendimų priėmimo, taip pat turėtų būti atkreiptas deramas dėmesys į iki šiol ignoruojamus, nors ir aiškiai išsakomus piliečių ir ekspertų signalus, jog kyla labai pagrįstų abejonių dėl šio subjekto siūlomos atliekų deginimo gamyklos poveikio aplinkai ir rizikos veiksnių, kurie nutylimi.

Kai tokios gamyklos statybos reikalai paliekami vien tik privataus ūkio subjekto iniciatyvai, juo labiau – kai ta iniciatyva finansuojama ES fondų lėšomis, atrodo kad tam tikros institucijos tikslingai demonstruoja negebėjimą vykdyti joms įstatymais priskirtų funkcijų. O taip būti neturėtų. Interesą čia turėtų matyti ir vietos savivaldos, ir aplinkosaugos, ir ūkio politiką formuojančios institucijos. Juk priimant tokius sprendimus būtina pasirūpinti ir objektyviu poveikio aplinkai vertinimu ir, įvertinus bendrą miesto taršą, parinkti tinkamą vietą. Priešingu atveju tokie sprendimai bus grėsmingi ir aplinkai, ir žmonių sveikatai.

Galima be pabaigos svarstyti įvairius “už“ ir “prieš“, tačiau esminis klausimas yra paprastas: apie kokią atliekų deginimo gamyklą iš tiesų kalbame? Juk kai remiamasi pasauliniais pavyzdžiais, reikia nepamiršti, kad atliekų deginimo įrenginiai taip pat būna dvejopi: prasti, kurie statomi retai apgyvendintose teritorijoje, galintys būti pavadinti katastrofa aplinkai, ir kitokie – saugūs, modernūs, reikalaujantys milžiniškų investicijų. Ir pirmiausiai į klausimą, kokios atliekų tvarkymo sistemos ketinama imtis, turėtų atsakyti pati vietos savivalda. Nes šiandieninė atliekų deginimo gamyklos pasiūla, neatlikus patikimos kompleksinės analizės, atrodo keistai. Susidaro įspūdis, kad geruosius pavyzdžius vardiname apie vienokias, o statyti ketiname – kitokias atliekų deginimo gamyklas.

Read Full Post »

Savaitgalis Lietuvoje ir jaukus advento bendrumas Seinuose

Savaitgalis Lietuvoje – bėgte prabėgo su labai įdomiu ir iniciatyviu jaunimu bei adventiniu pasibuvimu su Lenkijos lietuvių bendruomene Seinuose.

Ketvirtadienį „Arkos“ dailės galerijoje Vilniuje vyko Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos Padėkos vakaras.  Tai buvo puiki proga pabendrauti su jau senokai matytais kolegomis, pasišnekučiuoti apie jaunimo iniciatyvas ir veiklos aktualijas. Taip pat tradiciškai šio vakaro metu įteikti ir  jaunimo apdovanojimai. Metų jaunimo organizacijų partnere šiemet tapo Užsienio reikalų ministerija, buvęs Švietimo ir mokslo ministras Algirdas Monkevičius paskelbtas Labiausiai jaunimui nusipelniusiu politiku, Metų jaunimo įvykiu tapo Baltijos kelio 20-mečio minėjimas, Metų iniciatyva jaunimui – Taize dienos, o Metų jaunimo organizacijų lyderiu – Michailas Denisenko, vadovaujantis Klaipėdos regioninei jaunimo organizacijų tarybai, na o Alumni apdovanojimas šį kartą teko šaunios akcijos „Darom 2009“ iniciatoriams. LiJOT Asamblėjos valia – šiemet Metų jaunimo ambasadorės apdovanojimą atsiimti teko ir man.

Penktadienio rytą pasitikau sveikindama konferencijos “Jaunimas ir šiandieninės vertybės” dalyvius LR Seime. Čia diskutuota apie jaunimo vertybes šiandieninėje visuomenėje, socialinius gebėjimus, iniciatyvas ir jauno žmogaus pasirinkimus bei vaidmenį visuomeniniame bei politiniame gyvenime.

Šeštadienį teko dalyvauti tarptautinio projekto “Mokomasis Europos Parlamentas” nacionalinėje sesijoje, kur 70 vyresniųjų klasių moksleivių iš Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklų “generalinėje asamblėjoje” aktyviai ir dalykiškai svarstė komitetuose parengtas rezoliucijas, teikė savo argumentus „už“ ir „prieš“, siūlė pakeitimus ir papildymus dėl nepilnamečių sveikatos apsaugos, bendros ES gynybos ir apsaugos politikos, atliekų šalinimo, klimato kaitos, ekonomikos bei pinigų politikos bei naujo EP ir nacionalinių  parlamentų vaidmens po Lisabonos sutarties įsigaliojimo.  Malonu matyti, su kokiu susidomėjimu moksleiviai mokosi būti pilietiškai ir visuomeniškai aktyviais ir bendradarbiaujančiais.

Šiandien kartu su Užsienio reikalų ministru jau pasitikome Seinuose, “Lietuvių namuose”, apsilankėme prie Vyskupo Antano Baranausko paminklo, dalyvavome Šv. Mišiose Seinų bazilikoje.

Daugiausiai šiltų prisiminimų grįžo į Lietuvą iš nuoširdaus ir jaukaus adventinio vakaro su Seinų lietuvių bendruomene. Susitikimai su lietuviais, gyvenančiais šiame krašte – man visada buvo ypatingi dėl atviro bendravimo, skleidžiamos šilumos ir jų ilgesio, rūpesčio Lietuva.

Read Full Post »

Kopenhaga. Aistros, istorinės patirtys ir baimės.

Praėjusi savaitė kupina tokios daugybės įvykių, jog tampa nelengva pasirinkti, kurį aptarti svarbiau.

Tarpparlamentinės EP delegacijos vizitas JAV su daugybe įdomių susitikimų, diskusijų, išsakyta pozicija dėl totalitarizmo nusikaltimų ir Lietuvos energetinio saugumo situacijos; oficialus Baltijos intergrupės Europos Parlamente įsteigimas ir formalaus veikimo pradžia, kreipimasi į Baltijos ministrus dėl “Nord Stream“, EPP susitikimo aktualijos ir prasidedantis EPP kongresas Bonoje, kur bus renkama nauja EPP vadovybė…

Tačiau, kaip bebūtų, šiandien – apie klausimą, į kurį nukreiptas viso pasaulio dėmesys. Taip, Kopenhaga.

Šis Danijos sostinėje jau trečią dieną vykstantis forumas, kuriame dalyvauja 105 pasaulio šalių vyriausybių ir valstybių vadovai, 192 valstybių atstovai iš viso pasaulio, tęsis iki gruodžio 18 dienos.

Lyg ir visiems aišku, kad Kopenhagoje sprendimą priimti būtina ir labai svarbu. Apie tai daug kalbėta ir neprasidėjus konferencijai, nemaža emocionalių raginimų ir šiandienos Kopenhagos gatvėse, gyvais, jaudinančiais filmo kadrais pradėdas ir pats forumas.

Tačiau netrūksta ir spėlionių, kaip baigsis šis forumas ir ar nepasikartos Kioto situacija. Ir skeptiškų nuomonių dėl konferencijos baigties ir žadamo priimti susitarimo yra gal net daugiau – ir visos jos akcentuoj didžiausią nesusikalbėjimą dėl klimato taršos tarp ekonomiškai išsivysčiusių ir besivystančių šalių.

Europos Parlamentas ne tik anksčiau, bet ir artėjant Kopenhagos pradžiai ragino (ir ragina) siekti ambicingo, teisiškai įpareigojančio susitarimo.

Pernai priėmusi „20-20-20 iki 2020“ Klimato kaitos paketą, Europos Sąjunga savo CO2 išlakas žada apkarpyti net 30 proc., jei panašius įsipareigojimus prisiims likusios pramoninės šalys. Europa taip pat baigia tvirtinti Energijos vartojimo efektyvumo paketą, kuris leis užkirsti kelią energijos švaistymui. Akivaizdu, kad Europa išlieka kovos su klimato kaita lydere.

Yra kuo džiaugtis ir lietuvių pozicija. Palyginti su pasaulio milžinais (JAV ir Kinija) menka gamtos teršėja esanti Lietuva Kopenhagoje laikysis bendrosios ES pozicijos ir siekio šioje konferencijoje patvirtinti vieningą teisiškai privalomą tarptautinį susitarimą. Tačiau… Interesai. Besikertantys, didžiųjų ir mažųjų, ambicingi ir nuosaikūs…

Didžausia grėsmė, kurios turime baimintis Kopenhagoje išlieka nepasikeitusi – trumparegiškumas ir politinės valios stoka. Kaip jau pademonstravo sunkiai vykstančios derybos dėl pradinių valstybių pozicijų nustatymo įvairiose šalyse, net ir daugybė skaudžių istorinių pamokų mūsų dar neišmokė atsisakyti siauro požiūrio į savokas „nauda“, „interesai“. Jei to nepavyks padaryti Kopenhagoje, ir vėl neribotam laikui liksime be jokio konkretaus įsipareigojimo imtis realių veiksmų. Atidėliojome jau ir taip pernelyg ilgai ir privalome keisti padėtį tuojau pat, antraip bus tiesiog vėlu.

Ar galų gale pavyks susirinkusiems nuo „šiandien“, pažvelgti į „rytoj“ ir suvokti, kad jokių ilgalaikėje perspektyvoje besikertančių interesų nėra. Interesas gali būti tik vienas – išsaugoti namus ateities kartoms.

Read Full Post »

Antrasis “Europos spalvų“ numeris – jau pakeliui pas skaitytojus

Šiuo metu, kai kartu su Europos Parlamento delegacija esu pakeliui į Jungtines Amerikos Valstijas, kur dalyvausiu 67-ajame ES ir JAV tarpparlamentiniame delegacijų susitikime, į kelionę leidosi ir antrasis informacinio leidinio “Europos spalvos“ numeris, kitą savaitę jau pasieksiąs ir skaitytojus. Tad šįvakar – trumpai apie temas, kurios aptariamos antrosiose “Europos spalvose“.

Šį „Europos spalvų“ numerį už lango pasitinka gruodis. Tiesa, be sniego, nes juo žiemos mus palepina vis rečiau. O juk prisimindami vaikystę kiekvienas galėtumėm pasakyti, kad žiemos tada buvo ilgesnės, šaltesnės ir džiaugsmingesnės – su pasivažinėjimais rogutėmis, sniego senių lipdymais, pačiūžomis… Aišku, vaikystę esame linkę idealizuoti, bet net ir sentimentai negali paslėpti fakto, kad žiemos šiandien – kur kas mažiau žiemiškos nei anksčiau. Tai sukelia pagrįstą nerimą dėl klimato kaitos ir, nepabijokime skambios formuluotės, žmonijos ateities.

Galime pasidžiaugti bent jau tuo, kad pasaulio lyderiai, rodos, pagaliau be išlygų patikėjo globalinio atšilimo keliamomis grėsmėmis ne tik gamtai, bet ir žmogui. Apie tai jau kalba ne tik maža saujelė žaliųjų aktyvistų ir mokslininkų, kaip kad buvo dar prieš penkerius metus.

Tačiau to nepakanka. Kalbėti yra viena, laikytis žodžio ir deklaruotų gražių idėjų – visai kas kita. 2009-ųjų gruodis dar kartą parodys, kaip pasaulio lyderiams sekasi tą daryti. Kopenhagoje vyks vienas svarbiausių klimato kaitai skirtų susitikimų pastaraisiais metais. Jame realias galias turintys politikai tarsis, kokių priemonių ir kada imtis. Deja, daugelis signalų rodo, kad kardinalių žingsnių ir apčiuopiamų rezultatų pasiekti ir vėl nepavyks. Apie tai, ko galime laukti iš Kopenhagos, šiame numeryje parengėme specialų straipsnį.

Stebėdami globalius, didelės reikšmės įvykius, neturime pamiršti ir kiek mažesnių naujienų, kurių lapkritį buvo kaip niekad gausu. Štai lapkričio 9 dieną paminėjome Berlyno sienos griūties 20-tąsias metines. Mums – gyvenusiems anapus sienos, skyrusios nuo demokratinių vertybių pasaulio – ši data ypač svarbi. Todėl ją prisiminsime straipsnyje „Naktis, kai krito geležinė uždanga“.

Taip pat praėjęs lapkritis liks pažymėtas ir Europos Sąjungos (ES) istorijoje. Bendrija, įgyvendindama Lisabonos sutartyje numatytus žingsnius, pirmą kartą išrinko du naujus aukščiausio rango pareigūnus – prezidentą ir už bendrą užsienio politiką atsakingą atstovą, neformaliai vadinamą ES užsienio reikalų ministru. „Europos spalvose“ pristatysime, kokios asmenybės pasitiks pirmuosius iššūkius šiuose postuose.

Taip pat nenutolstame nuo dalykų, kurie yra arčiau Lietuvos. Vėl kalbėsime apie Baltijos jūros regioną bei jo ateitį – šia tema lapkritį vyko mano inicijuota konferencija. Tuo pačiu prisiminsime „Nord Stream“ projektą, dėl kurio poveikio aplinkai neseniai gavome naujų duomenų.

Vertingo ir įdomaus skaitymo. O taip pat – baltos žiemos su odą kandančiu šaltuku. Tokios, kurios taip pasiilgstame.

Tikiuosi, kad apie naujienas iš tarpparlamentinio delegacijų susitikimo pavyks parašyti dar šią savaitę. Linkėjimai Jums visiems!

Read Full Post »

Apie nepatogius “žalos atlyginimo“ klausimus.

Vakar Hagos arbitražo teisme nuspręsta, kad verta toliau nagrinėti „Jukos“ bylą.  Toks sprendimas bendrovės akcininkams leidžia tikėtis siekti beveik 100 mlrd. JAV dolerių kompensacijos iš Rusijos vyriausybės. Tačiau šis procesas gali trukti trejus metus.

Žinia apie šį arbitražo teismo sprendimą greitai pasklido ir Europos Parlamente, anksčiau ne sykį svarsčiusiame Rusijos veiksmus prieš „Jukos“ ir jos vadovą M.Chodorkovskį.

Šiandien vykusiuose Europos Parlamento Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugumo komiteto bei Europos Parlamento Baltijos Europos Intergrupės posėdžiuose svarstant Reglamento dėl dujų tiekimo saugumo užtikrinimo priemonių projektą,  pasisakiau apie šio sprendimo poveikį energijos tiekimo stabilumui.

Mano įsitikinimu, šis arbitražo teismo sprendimas aiškiai parodo, jog Rusija, tiekdama Europai naftą ar dujas, privalo laikytis visų nustatytų taisyklių. Europos Sąjungos institucijos neabejotinai privalo atkreipti dėmesį į šį sprendimą ir imtis visų priemonių, kad Rusija įsipareigotų laikytis visų energetikos chartijos nuostatų, ES šalims tiekdama tiek naftą, tiek dujas. Tik visi laikydamiesi vienodų žaidimo taisyklių mes galėsime būti tikri, kad nei viena Europos valstybė nebus šantažuojama grasinimais „užsukti kranelį“, kaip jau yra nutikę su naftotiekiu į Mažeikius.

Na, o kalbant apie galutinį galimą Hagos arbitražo sprendimą  – jei galiausiai būtų priimtas teigiamas sprendimas dėl žalos atlyginimo, Rusijai tektų mokėti nemenkus milijonus eurų kompensacijų.  Ir ne tik bendrovei “Jukos“. Juk iš Rusijos naftos ir dujų telkinių bei kompanijų buvo išvarytas ne vienas investuotojas, tad toks sprendimas gali tapti pagrindu kitoms byloms. Vienas tokių investuotojų yra ir Statoil, kuris milijonus investavo norėdamas įsisavinti Stockmano dujų telkinį (tai vienas iš minimų Nord Stream maitintojų), tačiau paskui ir šiai bendrovei teko pusvelčiui “atsisveikinti“ su akcijomis.

Tad dar vienas svarbus klausimas, galintis kilti labai netolimoje ateityje – ar Rusija bus pajėgi įvykdyti savo įsipareigojimus dėl dujų tiekimo. Jau dabar vidaus analitikai atkreipia dėmesį į tai, kad auga Rusijos vidaus dujų deficitas, jei kils ginčai dėl Stockmano nuosavybės šis rūpestis taps dar realesnis.

Tokiu atveju pelnas iš Nord Stream turėtų pakeisti “tekėjimo“ kryptį – pirmiausia baudoms ir priteistoms kompensacijoms susimokėti, o ne investicijoms į gavybą, produkciją ir tiekimo trasų priežiūrą.  Bet svarbūs ir dar keletas aspektų: “šlubuojantis“ Rusijos kaip tiekėjo patikimumas, o dar svarbiau –  dėl nepakankamų investicijų galimai didėjanti dujotiekių avarijų bei žalos gamtai tikimybė.

Koks “nepatogus“ tas “žalos atlyginimo“ klausimas.  Ir ne tik aplinkosaugoje. Todėl nuolat ir pamirštamas ar maskuojamas.

M. Mikulėno piešinys [c], [p];

Read Full Post »