Šiuo metu, kai kartu su Europos Parlamento delegacija esu pakeliui į Jungtines Amerikos Valstijas, kur dalyvausiu 67-ajame ES ir JAV tarpparlamentiniame delegacijų susitikime, į kelionę leidosi ir antrasis informacinio leidinio “Europos spalvos“ numeris, kitą savaitę jau pasieksiąs ir skaitytojus. Tad šįvakar – trumpai apie temas, kurios aptariamos antrosiose “Europos spalvose“.
Šį „Europos spalvų“ numerį už lango pasitinka gruodis. Tiesa, be sniego, nes juo žiemos mus palepina vis rečiau. O juk prisimindami vaikystę kiekvienas galėtumėm pasakyti, kad žiemos tada buvo ilgesnės, šaltesnės ir džiaugsmingesnės – su pasivažinėjimais rogutėmis, sniego senių lipdymais, pačiūžomis… Aišku, vaikystę esame linkę idealizuoti, bet net ir sentimentai negali paslėpti fakto, kad žiemos šiandien – kur kas mažiau žiemiškos nei anksčiau. Tai sukelia pagrįstą nerimą dėl klimato kaitos ir, nepabijokime skambios formuluotės, žmonijos ateities.
Galime pasidžiaugti bent jau tuo, kad pasaulio lyderiai, rodos, pagaliau be išlygų patikėjo globalinio atšilimo keliamomis grėsmėmis ne tik gamtai, bet ir žmogui. Apie tai jau kalba ne tik maža saujelė žaliųjų aktyvistų ir mokslininkų, kaip kad buvo dar prieš penkerius metus.
Tačiau to nepakanka. Kalbėti yra viena, laikytis žodžio ir deklaruotų gražių idėjų – visai kas kita. 2009-ųjų gruodis dar kartą parodys, kaip pasaulio lyderiams sekasi tą daryti. Kopenhagoje vyks vienas svarbiausių klimato kaitai skirtų susitikimų pastaraisiais metais. Jame realias galias turintys politikai tarsis, kokių priemonių ir kada imtis. Deja, daugelis signalų rodo, kad kardinalių žingsnių ir apčiuopiamų rezultatų pasiekti ir vėl nepavyks. Apie tai, ko galime laukti iš Kopenhagos, šiame numeryje parengėme specialų straipsnį.
Stebėdami globalius, didelės reikšmės įvykius, neturime pamiršti ir kiek mažesnių naujienų, kurių lapkritį buvo kaip niekad gausu. Štai lapkričio 9 dieną paminėjome Berlyno sienos griūties 20-tąsias metines. Mums – gyvenusiems anapus sienos, skyrusios nuo demokratinių vertybių pasaulio – ši data ypač svarbi. Todėl ją prisiminsime straipsnyje „Naktis, kai krito geležinė uždanga“.
Taip pat praėjęs lapkritis liks pažymėtas ir Europos Sąjungos (ES) istorijoje. Bendrija, įgyvendindama Lisabonos sutartyje numatytus žingsnius, pirmą kartą išrinko du naujus aukščiausio rango pareigūnus – prezidentą ir už bendrą užsienio politiką atsakingą atstovą, neformaliai vadinamą ES užsienio reikalų ministru. „Europos spalvose“ pristatysime, kokios asmenybės pasitiks pirmuosius iššūkius šiuose postuose.
Taip pat nenutolstame nuo dalykų, kurie yra arčiau Lietuvos. Vėl kalbėsime apie Baltijos jūros regioną bei jo ateitį – šia tema lapkritį vyko mano inicijuota konferencija. Tuo pačiu prisiminsime „Nord Stream“ projektą, dėl kurio poveikio aplinkai neseniai gavome naujų duomenų.
Vertingo ir įdomaus skaitymo. O taip pat – baltos žiemos su odą kandančiu šaltuku. Tokios, kurios taip pasiilgstame.
Tikiuosi, kad apie naujienas iš tarpparlamentinio delegacijų susitikimo pavyks parašyti dar šią savaitę. Linkėjimai Jums visiems!
morkunaite.wordpress.com 