Šią savaitę Baltijos dugnu pradėti kloti vamzdžiai dujotiekiui “Nord Stream”, o balandžio 9 dieną Vyborge žadama surengti “iškilmes” su aukščiausio lygio projekte dalyvaujančių šalių ir Europos Komisijos atstovais.
Tai bent proga švęsti! Tik būtų neprošal atsakyti į klausimą: kam ir ką švęsti? Juk situacijos, kai realus visuomenės interesas žinoti tikrąsias grėsmes apie šio dujotiekio galimą poveikį ir keliamus pavojus taip ir liko “užribyje”. Keletas faktų, kuriuos verta prisiminti vadinamųjų “iškilmių” išvakarėse ne tik patvirtina tai, bet ir skatina susimąstyti dėl kitų panašių projektų.
Dar tuomet, kai grėsmingas vamzdžio “atgulimas” tik buvo projektuojamas, Europos Parlamentas savo rezoliucijoje dėl dujotiekio, planuojamo tiesti iš Rusijos į Vokietiją per Baltijos jūrą, poveikio aplinkai, ragino atlikti objektyvų ir nepriklausomą poveikio aplinkai vertinimą (PAV). Deja, šis raginimas teliko tik ne kartą įvairių šalių politikų bei mokslininkų primintu šauksmu tyruose, nes nepriklausomo vertinimo taip ir nesiimta.
Pasirodo, net ir šiomis dienomis, kai visos pasaulio valstybės tik ir kalba apie rūpestį gamta ir ekologija, galima “iškilmių” sulaukti ir be realių grėsmių numatymo. Tik štai ar galime būti tikri, kad puota pradedamos statybos jūros dugne neišplauks “nuodų puta”? Telieka stebėti ir laukti? Tai daryti galime, tačiau kas bus, jei sulauksime? Juk kaip nebuvo norinčių kalbėti apie realią žalą aplinkai, taip nėra ir sunkiai atsiras norinčiųjų prisiimti atsakomybę už galimas grėsmingas pasekmes.
Tenoriu pasakyti, kad vienas iš veiksmų, kurių turime imtis, jog panašiai neįklimptume su kitais panašaus masto energetikos (ir ne tik) infrastruktūros projektais, yra būtinybė kartą ir visiems laikams išsiaiškinti ribas ir užribius bei tinkamai reglamentuoti poveikio aplinkai vertinimo procesus ir taisykles.
Priešingu atveju imitaciniai poveikio aplinkai vertinimai teatneš begales panašių, ekologinėmis katastrofomis tykančių “iškilmių”.
Pažvelkime į projektus, kurie jau čia pat: kaip galime būti tikri dėl to, kad kaimynystėje ketinamų statyti atominių jėgainių poveikio aplinkai vertinimai bus tikrai nepriklausomi ir objektyvūs? Ko vertas ir kiek objektyvus čia pat, sostinėje, gyventojus ir specialistus bauginančios “Komunalinės atliekų deginimo gamyklos” poveikio aplinkai vertinimas?
Minėtų atominių jėgainių PAV atliekamas pagal Rusijos ir Baltarusijos nacionalines taisykles, o suteikiama informacija neišsami ir dažnai prieštaringa. Be to, nors Lietuva ir pateiks savo poziciją dėl šių poveikio aplinkai vertinimo ataskaitų, kaip tai numato Espoo konvencija, reaguoti į Lietuvos poziciją nei vieniems, nei antriems kaimynams neprivaloma.
Tad “vamzdžio guldymo į dugną” išvakarėse turime situaciją, kuomet Lietuvą ir kitas ES valstybes iš trijų pusių juosia nemažai abejonių ir grėsmių keliantys projektai (“Nord Stream” ir dvi Atominės elektrinės). Ir jie “stumiami” su didele jėga. Neretai sakoma, kad tai verslo, atskirų valstybių interesai.
Gal ir tiesa, tačiau ar ne laikas aktyvesnio vaidmens, ginant europinį, piliečių interesą, imtis ir Europos Komisijai? Tebūnie ir po “iškilmių” Vyborge.
Šios svaitės EP Aplinkos komiteto posėdyje naujojo ES Aplinkos komisaro Janezo Potočniko klausiau, ko Komisijai trūksta, kad ji tokių didelio masto transnacionalinių projektų atveju galėtų imtis aktyvesnių veiksmų? Ar ketinama imtis užtikrinti iš tiesų nepriklausomą PAV ir tokių projektų statybų bei įgyvendinimo priežiūrą? Ar trūksta administracinių resursų, ar pinigų, ar teisės aktų, ar politinės valios? Ko?
Komisaro teigimu, ši problema dėl poveikio aplinkai vertinimo procesų objektyvumo yra Komisijai žinoma, o jis pats šia tema yra domėjęsis ir planuoja prie šio klausimo grįžti netolimoje ateityje.
Tikėkimės, jog tai nebus tuščias pažadas ir kad deklaruojamos politinės valios Europos Komisijai tikrai nepritrūks. Nes tik esant griežtesnėms Komisijos nustatytoms taisyklėms, galėsime tikėtis tiek mus galinčių įtakoti iš šalies, tiek savo vidaus projektų iš tiesų nepriklausomo, o ne imitacinio projektų poveikio aplinkai vertinimo.
Tokie Europos Komisijos sprendimai leistų tikėtis projektų poveikio vertinimo, kuris nepaliks neatsakytų klausimų dėl tiesioginio ar netiesioginio poveikio gyvūnijai ir augalijai, dirvožemiui, žemės paviršiui ir jos gelmėms, orui, vandeniui, klimatui, kraštovaizdžiui, biologinei įvairovei ir, galų gale – žmogaus sveikatai.
M.Mikulėno pieš.
Kai perskaičiau žiniasklaidoje, kad po visų Rusijos ir Vokietijos politinių viražų ir skandalų „Nord Stream“ dujotiekis pradėtas tiesti, negalėjau savo akimis patikėt. Sunku suprasti, kaip tokio masto ekologinės aferos (kitaip negalima pavadinti tokio projekto) gali prasprūsti pro tarptautinę bendruomenę, kuri pastaruoju metu neužsičiaupdama šneka apie aplinkosaugos svarbą. Ir įdomiausia, kad visa tai vyksta ekologiškos ir socialiai atsakingos Skandinavijos panosėje.
Nejaugi neįmanoma panašiems projektams nustatyti bendrų tarptautinių standartų, kurie numatytų, kokie konkretūs tyrimai ir kaip privalo būti atlikti prieš jų įgyvendinimą? Nejaugi negalima įkurti tarptautinės nepriklausomos organizacijos ar institucijos, kuri atliktų tokių dalykų priežiūrą?
Toks įspūdis, kad aplinkui visi, kurie turi pinigų ir ryšių aukščiausiuose politiniuose sluoksniuose, vien dėl komercinio intereso mus gali apstatyti neaiškaus saugumo elektrinėmis, migloto poveikio aplinkai dujotiekiais ir kitais objektais.
Deja, tiek tarptautiniuose dokumentuose, tiek juos atkartojančiuose ES ar nacionaliniuose valstybių teisės aktuose nėra numatyti poveikio aplinkai vertinimo nepriklausomumo kriterijai – tiesiog nurodyta, jog PAV procedūra turi būti nepriklausoma. Deja, kol už PAV procedūrą moka jo užsakovas, naivu tikėtis, kad vertinimo ataskaita galėtų būti bent kiek neigiama. Šiuo metu Europos Parlamente kiekviena proga keliu PAV nepriklausomumo ir objektyvumo užtikrinimo klausimą ir būtinybę peržiūrėti dabartinę sistemą. Manau, jog turėtume sukurti nepriklausomą fondą, kuris ir samdytų nepriklausomus ekspertus. Toks fondas galėtų būti finansuojamas statytojų, kuriems būtinas PAV, o kuri nors iš JT agentūrų (o ES mastu – Europos Komisija ar kuri nors ES agentūra) galėtų imtis aktyvaus vaidmens koordinuojant jo veiklą. Kol kas, deja, šios idėjos kelią stumiasi nelengvai, nors EP vis labiau suprantama, jog esamą sistemą keisti būtina.