Feeds:
Įrašai
Komentarai

Archive for 17 birželio, 2010

Kaip ir visos – ši EP plenarinė sesija mirgėte mirga skirtingiausiomis temomis: pradedant žmogaus teisių aktualijomis, mechanizmais, kuriais siekiama susidoroti su finansų krize, parama besivystančioms šalims,  ekonomikos augimo ir užimtumo strategijos „ES 2020“ aptarimu baigiant kasdienybėje aktualiausiomis maisto žymėjimo, Baltijos jūros aplinkos tyrimais bei nepriklausomais poveikio aplinkai tyrimais vykdant infrastruktūros projektus. Tačiau apie viską iš eilės.

Šioje sesijoje be jau minėto maisto žymėjimo, kuris kasdien aktualus daugeliui europiečių, aptartas ir kitas svarbus klausimas – Europos Sąjungos lėšos Baltijos jūros aplinkai tirti.

Antradienį vykusių debatų prieš balsavimą metu akcentavau, jog labai svarbu, kad siekdamos pataisyti jūros padėtį, aštuonios ES šalys – Danija, Estija, Latvija, Lenkija, Lietuva, Suomija, Švedija ir Vokietija – parengė ir įgyvendina Baltijos jūros mokslinių tyrimų ir plėtros programą „BONUS-169“. Būtent šios programos projektus įgyvendinant  buvo atskleista katastrofiška Baltijos jūros padėtis, ypač tose vietose, kur planuojami plataus masto energetikos infrastruktūros projektai, vykdomi ne vien Europos Sąjungos valstybių, bet ir kitų, besiribojančių su Sąjunga, valstybių. Genotoksiškumas tam tikrose vietose pakilęs kelis šimtus sykių. Taigi, Bonus programa jau įrodė savo galimybes prisidėti prie Baltijos aplinkos stebėsenos, todėl būtina ir toliau aktyviai tirti Baltijos jūros būklę. Taip pat ne kartą teko pasikeisti nuomonėmis, jog tam, kad tyrimai būtų kuo išsamesni ir objektyvesni, labai svarbu, kad į tyrimus lygiomis teisėmis būtų įtraukiami visų Baltiją supančių valstybių mokslininkai. Ši programa tarytum prevencinė priemonė, atkreipianti dėmesį į sudėtingą ekologinę Baltijos jūros situaciją ir tik tinkamai finansuodami mokslinius tyrimus, laiku pastebėdami grėsmes užkirsime kelią ekologinėms katastrofoms.

630 balsų EP narių dauguma, nuspręsta 2010-2013 metais skirti Baltijos jūros mokslinių tyrimų ir plėtros programai 50 mln. eurų iš ES biudžeto. Dar tiek pat turėtų jai skirti pačios šalys.

Taip pat su Baltijos jūra susijęs ir klausimas, kurį  šios sesijos metu uždaviau aplinkosaugos komisarui Janez Potočnik. Tai klausimas apie reikiamybę sukurti nepriklausomo poveikio aplinkai vertinimo mechanizmą (kad jo atsiradimas neišvengiamas, puikiausiai parodė ir Nord Stream, ir ne vienas naujai pradedamas įgyvendinti projektas). Atkreipiau Komisaro dėmesį į neretai iškylančias problemas planuojant ir įgyvendinant didelio masto infrastruktūros projektus, ypač energetikos sektoriuje. Dauguma iš šių problemų kyla dėl to, kad tokių projektų poveikio aplinkai vertinimuose trūksta skaidrumo ir nešališkumo. Kaip matyti iš naujausios Komisijos ataskaitos, šiuo metu galiojančiuose teisės aktuose nenumatomas iš tikrųjų nepriklausomas poveikio aplinkai vertinimas. Galima paminėti du pagrindinius šios problemos sprendimo būdus: pirma, reikia, kad Komisija aktyviau dalyvautų poveikio aplinkai vertinimo procedūroje, arba, antra, reikia užtikrinti, kad poveikio aplinkai vertinimų finansavimas nebūtų priklausomas nuo vertinamų projektų vadovų. Teiravausi p. Potočnik, kada Komisija planuoja pateikti iš naujo apsvarstytą poveikio aplinkai vertinimo direktyvos tekstą, kokį sprendimą Komisija ketina pasirinkti siekdama užtikrinti nepriklausomą poveikio aplinkai vertinimą?


Komisaro teigimu, problema yra labai aktuali ir patikino, kad savo veiklos laikotarpiu ketina jai skirti pakankamą dėmesį, taip pat užsiminė, kad jau pradėta dirbti su PAV direktyvos peržiūros klausimu. Akivaizdu, kad šis klausimas bus pakankamai “jautrus“ ir kad greito rezultato tikėtis nereikėtų, tačiau buvau patikinta, jog platesnės konsultacijos su visuomene bei suinteresuotomis šalimis bus pradėtos dar birželio pabaigoje. Tai neabejotinai bus ir viena svarbiausių mano darbo EP sričių.

Read Full Post »

Bene dažniausiai pastaruoju metu (tiek kelionėse po Lietuvą, tiek su kolegomis EP) buvo aptariamas maisto kokybės, vartotojų informavimo apie ją klausimas. Kaip tik šioje sesijoje EP priėmė rezliuciją, kuria siekiama aiškesnių maisto produktų etikečių ir efektyvesnio maisto produktų žymėjimo. Siuloma reikalauti maisto produktų pakuotėse privalomai nurodyti energijos, riebalų, angliavandenių, cukraus bei druskos kiekį, o mėsos, pieno produktų, šviežių vaisių ir daržovių pakuotėse – ir kilmės šalį. Manau, kad šis priimtas dokumentas, sukėlęs daug diskusijų, yra labai svarbus žingsnis, nes akivaizdu, kad informacija apie maistą, jo kokybę, žmonėms yra išties svarbi, tad būtina užtikrinti, kad ji būtų prieinama vartotojams ir pateikiama tinkama, suprantama forma.

Tačiau kalbant apie maisto žymėjimą ir mūsų visų, vartotojų, interesą kuo daugiau žinoti apie pamėgtus produktus, verta nepamiršti, kad visgi teks rasti balansą tarp būtinosios ir papildomos informacijos. Nes priešingu atveju, galime susidurti su kitais kraštutinumais – kuo daugiau informacijos pakuotėse, tuo didesnių reikalauja produktas, tuo daugiau atliekų, tai reiškia ir didesnes gamintojų sąnaudas, už kurias vėl tektų mokėti vartotojui.

Todėl, mano manymu, kitas svarbus žingsnis turės būti siekis sukurti visiems europiečiams prieinamą, nuolat atnaujinamą ir interaktyvią sistemą, kur gamintojai savarankiškai, pagal iš anksto numatytus kriterijus, teiktų tikslią papildomą informaciją apie rinkai siūlomus produktus. Tai būtų vertingas įrankis vartotojams, norintiems žinoti kuo daugiau informacijos apie perkamus produktus, o pakuotės tuomet pateiktų tik esminę informaciją – apie alergenus ir netoleravimo reakcijas, kilmės šalį, sudėtį, energetinę vertę.

Taip pat svarbu užtikrinti, kad vartotojai etikete nebūtų klaidinami (kuo dabar neretai manipuliuoja gamintojai): kad daugiau nei prieš savaitę į pakuotes išpilstytas pienas ar prieš pusmetį užšaldyta mėsa nebūtų vadinami šviežiais, o produktai, kuriuose pagal jų prigimtį ir taip nėra riebalų ar kitų priedų, etiketėse nebūtų „išpūstai“ už tai giriami, kaip kažkuo ypatingi. Kalbant apie maisto žymėjimą, reikia paminėti ir tai, kad parlamentarai dėl galimų dviprasmybių (įdiegus tokį žymėjimą, supratimas apie kai kuriuos maisto produktus būtų nepelnytai iškreipiamas, tarkime, sultys, sūriai, paštetas būtų vaizduojami, kaip kenksmingi produktai ir ypač prastas pasirinkimas) nepritarė siūlymui įdiegti maisto produktų žymėjimui spalvotą, „šviesoforo“ sistemą.

Esu įsitikinusi, kad Europos Sąjungos institucijos lygiagrečiai su pastangomis atidžiai stebėti ir neleisti klaidinti vartotojų, turi plėtoti ir vartotojų  švietimą, kad kiekvienam piliečiui būtų jam patogiu būdu prieinama informacija, kaip tinkamai pasirinkti sveikiausius, geriausiai poreikius atitinkančius produktus, nes tik ugdydami pačių vartotojų sąmoningumą ir skatindami gamintojų atsakomybę už pateikiamą informaciją galime būti tikri, jog pastangos rūpintis vartotojų saugumu ir sveikata nebus bevertės.

Read Full Post »