Feeds:
Įrašai
Komentarai

Archive for 2010 liepos

Prieš 70 metų  JAV laikinai einančio valstybės sekretoriaus pareigas Bendžamino S. Velso (Benjamin Sumner Welles) pareiškimas tapo pagrindu Baltijos valstybių aneksijos nepripažinimo politikai.

Šia proga Vilniuje, Vašingtono skvere, vyko anuometinių įvykių paminėjimas, kuriame dalyvavo buvę Lietuvos valstybės vadovai, Vyriausybės atstovai, užsienio valstybių diplomatai, vilniečiai ir Vilniaus svečiai.

Prieš keletą dienų Europos Parlamento nariai iš Baltijos valstybių laišku, kurį pasirašė ir dalis Lietuvos atstovų,  kreipėsi į  JAV valstybės sekretorę Hilari Klinton (Hillary Clinton), dėkodami už svarbų JAV vaidmenį siekiant Estijos, Latvijos ir Lietuvos nepriklausomybės.

Foto:
JAV valstybės departamento pareiškimas dėl Baltijos valstybių aneksijos nepripažinimo
Minėjimo dalyviai
JAV ambasadorė Lietuvoje Anne Elisabeth Derse
Prezidentas Valdas Adamkus
M. Mikulėno nuotraukos

Read Full Post »

Vakar naktį grįžau į Lietuvą ir labai džiaugiuosi, kad šįsyk galėsiu čia pabūti ilgėliau, nes iki pat rugpjūčio pabaigos – Europos Parlamentas išeina atostogų. Paskutinysis posėdis vakar EP – Peticijų komiteto, kuriame, labai simboliška, kartotinai svarstytas ir “Nord Stream“ klausimas. Tiesa –  į pastabas EK atstovai reagavo vangiai, o ir tęsinį nuspręsta perkelti rugsėjo mėnesiui…. Dar viena paskata manyti, kad ES institucijos aplinkai keliamų grėsmių prevencijai kol kas nerodo deramo dėmesio. Ar nebus vėlu, kai visas vamzdis jau bus jaukiai įsitaisęs Baltijos dugne?

Šiandien vykusioje spaudos konferencijoje – apie aktualiausius praėjusių EP darbo metų klausimus, susijusius su energetikos ir stambių infrastruktūros projektų poveikiu aplinkai bei žalos atlyginimu, taip pat aptars siekį ES lygiu inicijuoti nepriklausomo poveikio aplinkai vertinimo mechanizmą, kuris užkirstų kelią nemažai daliai ekologinių grėsmių.

Read Full Post »

Susitelkimo, ryžto ir stiprybės!

Read Full Post »

Prasidėjus Belgijos pirmininkavimo laikotarpiui – ir EP Aplinkos, visuomenės sveikatos bei maisto saugos komitete naujai peržiūrėta ir aptarta daugelis temų: pradedant sveikata ir pandeminio gripo pavojumi, baigiant GMO ar poveikio aplinkai vertinimo objektyvumu ir skaidrumu įgyvendinant energetikos ir  infrastruktūros projektus.

Tačiau šiandien neeilinio aptarimo vertas yra pasikeitimas nuomonėmis su laikinai Tarptautinės aplinkos mokslų akademijos pirmininko pareigas einančiu profesoriumi Antonino Abrami, kuris pristatė akademijos siūlymą  steigti Tarptautinį arba Europos aplinkos baudžiamąjį teismą.

Sveikindama tokią iniciatyvą, pabrėžiau, jog tokia institucija būtų labai svarbi, ypatingai užtikrinant objektyvų ir nepriklausomą PAV (poveikio aplinkai vertinimą) įvairiausiuose objektuose. Taip pat atkreipiau dėmesį ir akcentavau būtinybę, jog tokia institucija neliktų tik popierinė, kad ją pripažintų visos didžiosios valstybės.

Optimistiniu požiūriu – jei Tarptautinis arba Europos aplinkos baudžiamasis teismas išties atsirastų ir veiktų, su aplinka susijusias bylas būtų galima spręsti ir nagrinėti gerokai efektyviau, profesionaliau ir objektyviau.  Sakydama tai, turiu mintyje ne vieną labai konkretų ir sudėtingą pavyzdį, kai aiškiai kenkiama aplinkai, tačiau svertų ir realaus įgalumo reikalauti atsakomybės, deja, nėra.  Tai ir Meksikos, ir Nord Stream pavyzdžiai, ir dar ne vienas.

Be jokios abejonės, viskas priklausytų ir nuo to, kokias galias toks teismas turėtų: tirti, nagrinėti, reikalauti realios atsakomybės ir skirti sankcijas. Ir kokia apimtimi jis veiktų – ar tik žalos atvejai, ar ir ginčai dėl projektavimo, įgyvendinimo ir panašiai.

Tačiau aptarus šį optimistinį scenarijų, deja, peršasi ir kita – pesimistinė šios institucijos vizija. Nors šiandien buvo daugiau kalbama apie pačią idėją iš esmės, tačiau siūliau jau šiame etape nepamiršti diskutuoti ir gilintis į labai konkrečius klausimus. Juk problema ta, kad dažniausiai už ūkinę veiklą yra atsakingi juridiniai asmenys, neretai registruoti vienoje valstybėje, o veiklą vykdantys kitoje. Kokiais kriterijais remiantis tuomet būtų svarstoma atsakomybė už padarytą žalą? Pavyzdžiui, tragedija Meksikos įlankoje yra tapatinama su konkrečios įmonės veiksmais ir atsakomybe, šiuo atveju viskas aišku ir akivaizdu. Tuo tarpu, kalbėdami apie Baltijos jūros – turime sudėtingesnę situaciją: genotoksiškumas nuo 2004 m. yra pakilęs bent kelis sykius. Kas tokiu atveju yra atsakingas. Ar tai tam tikrų įmonių veikla ir kas gali tai pagrįsti, įrodyti?

Dar vienas svarbus aspektas – jei baudžiamasis teismas veiktų tik ES, tikriausiai galėtume tikėtis aiškių rezultatų, nes ES ir taip pirmauja pagal aplinkosauginius standartus. Bet jei kalbėtume apie trečiąsias šalis? Kokia jų atsakomybė? Rusija, Baltarusija? Jei tai būtų tarptautinis teismas, tuomet kaip dėl didžiųjų valstybių? JAV, Kinija? Remkimės Tarptautinio baudžiamojo teismo patirtimi: juk iki šiol Romos statuto taip ir neratifikavusios nei JAV, nei Kinija, nei Rusija ar Indija.

Tad jei imamės kalbėti apie to paties Tarptautinio baudžiamojo teismo nuostatų praplėtimą, jog nusikaltimu žmonijai būtų laikomi ir nusikaltimai, padaryti žalojant aplinką, dera suprasti ir tai, kad teks balansuoti labai siaura riba siekiant įrodyti tyčines kenksmingas veikas. Tuomet dauguma avarijų tiesiog nepatektų į tokio teismo apimtis? Nors aplinkos teisėje atsakomybė kyla ir tuomet, kai žala padaroma ne dėl tyčinių veikų, ypatingai tuomet, kai tai įvyksta aukštos rizikos objektuose. Taigi, būtina ir atsakomybė už neapdairumą, tebūnie ir „netyčinį“.

Belieka tikėtis, kad iš tiesų tai galėtų būti institucija, kuri griežčiau ribotų veiklą, grėsmingą aplinkai. Pasak iniciatorių,  būtų naudojamasi ir sudarytu Aplinkos atlasu, kur matoma situacija ir galimi problemų židiniai. Tad teismas imtųsi ir tyrimų bei prevencijos. O tai jau būtų pasiekimas.

Read Full Post »

Įpusėjo paskutinė šio pusmečio EP plenarinė sesija Strasbūre, kurioje daugybė aktualių klausimų: bankų valdytojų premijos, griežtesnė finansų rinkos priežiūra, siekis suteikti daugiau teisių autobusų ir laivų keleiviams, sprendimas dėl maisto produktų iš klonuotų gyvūnų, griežtinami pramonės bei žemės ūkio įmonių taršos apribojimai, naftos gavybos pavojai, raginimas įpareigoti atskirai rinkti maisto atliekas ir svarstymai, ar ES žemės ūkis taps ekologiškesnis ir konkurentiškesnis.

Antradienį  kartu su Lietuvos europarlamentarais tradiciniame susitikime su komisaru Algirdu Šemeta aptarėme ES finansų ir sekančio programavimo laikotarpio klausimus, lėšų pasiskirstymą pagal finansuotinas sritis.

Vakarykštis posėdis buvo labai intensyvus, tačiau verta būtų aptarti keletą klausimų, apie kuriuos diskutuojama neretai, kurie aktualūs ir pas mus, Lietuvoje. Tai – pagalba jaunimui integruojantis į darbo rinką, biologiškai skaidžių atliekų tvarkymas ir Baltijos jūros regiono strategija bei makroregionų vaidmuo būsimoje sanglaudos politikoje.

Šioje sesijoje priimtas sprendimas dėl Europos stažuočių kokybės chartijos, taip pat – raginama, jog per keturis mėnesius darbo neradusiam jaunimui būtų siūlomi mokymai ir kitos priemonės, kurios padėtų įveikti ilgalaikį jaunimo nedarbą.  Iš tiesų, jau ne pirmą kartą EP kalbame apie tai, kad sunkmetis jauniems žmonėms – didelė našta, o ilgalaikio nedarbo poveikis neigiamai veikia jauno žmogaus asmenybę ir mažina motyvaciją kibtis į gyvenimą, taip pat –  turi ir milžinišką poveikį ekonomikai. Deja, labai sunku ir liūdna, bet tenka paminėti, kad 20 procentų mano bendraamžių yra bedarbiai.

Balsuodama už šį dokumentą, išreiškiau poziciją, kad turime siųsti aiškią politinę žinią vasltybėms narėms ir Europos Komisijai, jog negalime delsti su priemonėmis ir veiksmais, kurie užtikrintų konkrečias paskatas janimui tobulėti ir būti konkurencingesniems. Būtina dėti visas pastangas, kad visu pajėgumu būtų įgyvendinamos praktikos integravimo į švietimo sistemas, jauniems verslininkams skirtos programos, neformaliojo švietimo svarba ir pripažinimas, kadangi tokiu būdu įgytos žinios smarkiai prisideda prie jaunuolių kompetencijų ugdymą. Taip pat neturime pamiršti ir ES Strategijos 2020 nuostatų, kurios kalba apie ekonomikos atsigavimą per inovacijas, žaliųjų technologijų pritaikymą, jaunimo įtrauktį į darbo rinką.

Ypatingai aktualus Lietuvai klausimas – priimta rezoliucija įtvirtintas siekis, jog Europos Komisija dar šiemet pasiūlytų direktyvą, įpareigojančią visas šalis atskirai rinkti maisto atliekas ir jas perdirbti.

Apibendrintais tyrimų duomenimis, biologiškai skaidžios atliekos Lietuvoje sudaro apie 42 procentus visų komunalinių atliekų, t. y. apie 598 tūkst. tonų. Iki 2013 m. Lietuvoje turi būti sukurta infrastruktūra, užtikrinanti ne mažiau kaip 50 proc. teritorijoje susidarančių komunalinių biologiškai skaidžių atliekų perdirbimą ar kitokį panaudojimą. Šiuo metu Lietuvoje veikia 13 „žaliųjų“ atliekų kompostavimo aikštelių (po vieną Šiauliuose, Druskininkuose, Alytuje, Tauragėje, Telšiuose, Utenoje, Visagine, Zabieliškyje ir penkios Panevėžio regione), tačiau griežtėjant reikalavimams ir norint tvarkytis tinkamai, tokių turėtų būti bent 4 kartus daugiau.

Kaip ir kitais klausimais, kalbant apie atliekas, ES valstybėse situacija labai skirtinga – vienos šalina į sąvartynus tik apie 10 proc. bioskaidžių atliekų, kitos, deja, iki 90 proc. Tai kenkia tiek dirvožemiui, tiek orui – bendrai aplinkai. Tad čia turime bent porą pagrindinių uždavinių. Pirmas, atliekų prevencija ir jų mažinimas. Kitas – susijęs su dabartine situacija, kad ES visuomenė taptų atliekas perdirbančia visuomene ir panaudotų jas kaip energijos šaltinį.

Tam reikia atitinkamo teisinio reguliavimo, kad būtų atitinkamai apsvarstytos ir įvertintos prastos kokybės komposto naudojimo galimybės, siekiant nepadaryti žalos aplinkai ir žmonėms, o ES lygiu apibrėžus prastos kokybės komposto naudojimo galimybes, ir nustačius, kada kompostas laikomas produktu, o kada atliekomis, valstybėms narėms būtų lengviau orientuotis sprendžiant jo panaudojimo klausimus. Tad konkrečios direktyvos atsiradimo dėl biologinių atliekų tvarkymo nereikėtų vengti ir atidėlioti.

Read Full Post »

M. Mikulėno nuotr.

Read Full Post »

Šiandien Geležinkelio stotyje į kelionę išleidome projekto “Misija Sibiras“ dalyvių komandą. Dvidešimt jaunuolių šiemet keliaus į Sverdlovsko sritį, kur lankys lietuvių tremties ir įkalinimo vietas, tvarkys niekieno neprižiūrimus kapus, susitiks su čia gyvenančiais lietuviais.

Man pačiai istorinės atminties tema – labai svarbi, visomis išgalėmis remiu ir prisidedu prie jaunų žmonių iniciatyvų suprasti istorijos vingius, išsaugoti protėvių ir tėvų gintas vertybes, tautai svarbiausių gyvenimo posūkių atmintį. Tiesa, tenka pripažinti, kad nemažai laiko praradome, bent keliolika nepriklausomybės metų.

Per tą laiką daug istorijų, galėjusių skambėti gyvai, iškeliavo į kitus pasaulius. Bet tuomet nebedelskime, nevenkime padėti skleistis puikioms iniciatyvoms – tokioms, kaip “Misija Sibiras“, muzikinės grupės “Skylė“ albumas “Broliai”, kuris skirtas Lietuvos laisvės kovotojams, stovykloms, konkursams, žygiams, knygų leidybai ir kitoms gražioms misijoms, kuriomis puoselėjama istorinė atmintis ir pagarba laisvę gynusiai kartai.

Išvykstantiems į ilgą kelionę traukinių bėgiais, šiandien džiaugiuosi turėjusi galimybę įteikti tik ką iš spaustuvės grįžusią trečiąjį kartą išleistą knygą “Lietuviai Arktyje“. Už galimybę prisidėti prie šios iniciatyvos ir ją paremti, dėkoju Tremtinių brolijai “Lapteviečiai“ ir leidinio sudarytojams Jonui Markauskui ir Jonui Puodžiui. Esu įsitikinusi, kad D. Grinkevičiūtės, R.Vaicekausko prisiminimai ir G.Martynaičio piešiniai sudomins ne tik vykstančius šiai gražiai misijai, bet ir visus, tautos tremties istorija besidominčius skaitytojus.

M. Mikulėno nuotraukos. Daugiau nuotraukų ieškokite Akimirkose.

Read Full Post »