Tik ką Europos Parlamentas pritarė rezoliucijai dėl Europos Komisijos siūlomos naujos ES energetikos strategijos 2011-2020 m. Po vakar vakaro svarstymų ir šiandienos balsavimo – būtų sunku nepaminėti, kad tiek Europos Sąjungoje, tiek Lietuvoje akcentuojame tuos pačius pagrindinius dalykus: energetinį saugumą, šiltnamio dujų išlakų mažinimą, atsinaujinančių energijos išteklių naudojimą.
Kadangi apie pačią strategiją jau kalbėta nemažai, norisi paminėti keletą svarbių aspektų. Vienas tokių – tai, jog Europos Parlamento rezoliucijoje pabrėžiama, kad energetiniai tinklai, “net jei jie komercinio pobūdžio“, turėtų būti reglamentuojami skaidriais tarpvalstybiniais susitarimais, nepažeidžiančiais valstybių narių interesų. Tai ypatingai svarbus ir taiklus pastebėjimas šiuo metu, sėkmingai kelią skinantis kai kurių valstybių dvišaliams susitarimams ir vykdomiems projektams – tokiems kaip dujotiekis „Nord Stream“, kurie kelia nepasitikėjimą ne vien aplinkosauginiu aspektu, bet ir bendro solidarumo principu – susitaria dvi valstybės, viena kurių – ES narė, o į ES Sutartyse deklaruojamą valstybių narių solidarumo principą iš esmės numojama ranka.
Išorės vamzdynai ir kiti energetikos tinklai, patenkantys į ES teritoriją, neabejotinai turi būti reglamentuojami tik skaidriais susitarimais, sudarytais griežtai laikantis ES teisės principų.
Esu įsitikinus, kad tokiems vamzdynams turėtų būti taikomos ES vidaus rinkos taisyklės, įskaitant ir reglamentuojančias trečiosios šalies patekimą į rinką. Jei jau siekiame įtvirtinti vieningos energetikos politikos įgyvendinimą ir norime, kad ES būtų didis pasaulinis žaidėjas, tai šių principų laikykimės visur – ypač kalbėdami su visomis (be išimčių) trečiosiomis šalimis, ir turėdami jų atžvilgiu griežtą poziciją.
Yra keletas dalykų, kuriuos išties malonu pastebėti – artėjant Kankūno deryboms dėl klimato kaitos stabdymo, ES institucijos apie energetiką ir aplinkosaugą ima mąstyti kompleksiškai – energetikos strategijoje minimi CO2 mažinimo, energijos efektyvumo didinimo ir platesnio atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimo tikslai.
Pirmiausia tokie pokyčiai leidžia tikėtis, kad po Kopenhagos fiasko, Europos Sąjungai atstovausianti delegacija išties nusiteikusi veikti labiau koordinuotai ir strategiškai. Kas svarbiausia – siekis mažinti iškastinio kuro naudojimą, didinant atsinaujinančių išteklių dalį, tampa panašus į norą realiai įgyvendinti 20-20-20 tikslus, jog iki 2020 m. pasiektume, kad ne mažiau kaip 20 proc. energijos būtų gaunama iš atsinaujinančių išteklių (Lietuvos įsipareigojimas – ne mažiau 23 proc.). Valstybėms narėms paskata aktyviau veikti šioje srityje neabejotinai yra ir Europos Komisijos ketinimas paramą atsinaujinantiems teikti ne unifikuotai, o atsižvelgiant į kiekvienos valstybės geografinę, ekonominę padėtį bei ligšiolinę atsinaujinančių išteklių panaudojimo patirtį.
Aišku, pabaigti šį pamąstymą teks žvilgsniu į ateitį, kuris labai dažnas priėmus panašius dokumentus – tuo, kad ES institucijų pagaliau pademonstruotas požiūris į energetikos ir aplinkos politikos tarpusavio priklausomybę, turėtų būti grindžiamas ir realiais veiksmais: tiek remdami atsinaujinančius išteklius, tiek energetikos projektus apskritai, turime rūpintis aplinka ir tvaria plėtra.
morkunaite.wordpress.com 
