Feeds:
Įrašai
Komentarai

Archive for 2011 sausio

Vos prasidėjus šiems metams, Europos Komisija paskelbė valstybių narių atliekų prevencijos ir perdirbimo ataskaitą. Iš šiosios matyti, kad kai kurios valstybės narės išties padarė didelę pažangą. Tačiau taip pat akivaizdu, kad siekiant ilgalaikio tikslo – tapti atliekas perdirbančia visuomene, kuri ne tik vengia atliekų susidarymo, bet ir naudoja jas kaip išteklių, – teks įdėti dar daugiau pastangų.

Europos Komisijos pateikta ataskaita rodo, kad Lietuva stipriai atsilieka nuo ES vidurkio keliais aspektais: tiek tvarkydama biologiškai skaidžias ir pavojingas atliekas, tiek atliekų “laidojimo” srityje apskritai – Europos Sąjungoje esame antri nuo pabaigos pagal sąvartynuose “sugulančių” atliekų kiekį. Tai patvirtina ir strateginiame plane pateikiami duomenys, kad 2009 m. sąvartynuose vis dar laidojome 90,6 proc. atliekų.

Europos Komisijos ataskaitos paskelbimas beveik sutapo su dar vienu aktualiu įvykiu – 2010 m. gruodžio mėn. 12 dieną baigėsi terminas, kuomet valstybės narės (tarp jų – ir Lietuva) privalėjo į savo teisę perkelti ES Direktyvą dėl atliekų tvarkymo.

Tad šie du įvykiai ir turimi skaičiai – proga pasižvalgyti savo kieme ir pasvarstyti, kodėl taip sunkiai kapanojamės iš atliekų tvarkymo labirinto. Ir besižvalgydami neabejotinai atrasime, kad šioje srityje tikrai yra dalykų, kuriuose sugebame, tačiau yra ir tokių – kurie šiai dienai vis dar atrodo neperkopiamu kalnu.

Taigi, ES Direktyvų perkėlimą į nacionalinę teisę (įgyvendinimą) sudaro du etapai – teisinis bei institucinis. Teisine prasme Lietuva, tikėtina, Europos Komisijai pranešė, kad įgyvendinimas baigtas. Tai, kad mūsų institucijos geba “tinkamai” pateikti ataskaitas ir rodiklius, teko pastebėti ne kartą ir ne tik aplinkosaugos srityje. Tačiau tai tikrai neteikia vilčių ramiai atsipūsti – juk teisiniu įgyvendinimu viskas tik prasideda – sutvarkius teisinę bazę, reikia pasiruošti ir pasiryžti praktiniam įgyvendinimui. Šičia realybę vargiai pavyks pagražinti. O jei pavyktų – tik trumpam.

Tiesa, reikia pripažinti, kad Valstybiniame strateginiame atliekų tvarkymo plane, įgyvendinant ES teisės aktus atliekų tvarkymo srityje, užsibrėžta nemažai ambicingų tikslų. Tačiau statistiniai duomenys rodo, kad su praktiniu įgyvendinimu mums sekasi gerokai prasčiau: štai pavyzdžiui, Eurostat 2010 metų duomenimis (už teisingų duomenų pateikimą Eurostatui atsakinga pati valstybė), 2007 metais Lietuvoje perdirbta ar pakartotinai panaudota tik kiek daugiau nei 40 proc. pakuočių atliekų (kai tų metų tikslas – beveik 60 proc.). Tampa dar įdomiau, kad remiantis Aplinkos apsaugos agentūros pateikiamais 2008 metų duomenimis, savo tikslus įgyvendiname – kuo puikiausiai. Kas tai? Nesusikalbėjimas tarp duomenis teikiančių institucijų, skirtingas duomenų interpretavimas ar nevykęs bandymas pagražinti realią situaciją?

Tačiau trumpam palikime skaičius ir grįžkime į kasdienybę, kurioje vis dažniau kaip išsigelbėjimas iš labirinto ar panacėja atliekų tvarkymo nesėkmėms iškyla atliekų deginimo galimybė.

Daugeliui ir girdėta, ir žinoma, kad siekdami tausoti aplinką turime susirūpinti saikingu vartojimu, antriniu žaliavų panaudojimu. Atliekų vengimą apskritai ir jų perdirbimą, antrinį panaudojimą akcentuoja ir Europos Komisija.

Kitos ES valstybės narės kur kas daugiau atliekų perdirba ar sudegina. Ir net jose susiduriama su atliekų krizėmis (pvz., Italijos Kampanijos regione). Tiesa, deginamos pagal atliekų tvarkymo hierarchiją turi būti tik tos atliekos, kurios negali būti panaudotos antrą kartą ar perdirbtos. Todėl net nusikalstamu galima būtų pavadinti verslininkų vykdomą informacinę kampaniją (bei vietos valdžios veiksmus nereaguojant į ją), kurios metu atliekų deginimas statomas į vieną gretą (ar net iškeliamas aukščiau) už perdirbimą.

ES Aplinkos komisaras Janešas Potočnikas (Janez Potocnik), paklaustas apie tokius atvejus, žadėjo, kad Europos Komisija domėsis visais atliekų perdirbimo sistemos pažeidimais. Tad akivaizdu, kad mūsuose aukštyn kojomis apvirtusi atliekų tvarkymo hierarchijos piramidė turės grįžti į tinkamą padėtį. Mes, kaip ir kitos Europos Sąjungos valstybės narės pirmiausia turėsime pasirūpinti priemonėmis, kaip vengti atliekų susidarymo, jas tinkamai rūšiuoti, pakartotinai panaudoti, o tik tosioms, kurios išties bevertės – galės būti taikomos likusios dvi priemonės – deginimas, siekiant išgauti energiją, bei šalinimas į sąvartynus.

Šiuo metu, kuomet Europos Sąjunga atliekas įvardija kaip senkančių žaliavų šaltinį, kuomet iškeliami tikslai sąvartynuose praktiškai nebešalinti jokių atliekų, kuomet Europos Komisijos planuose – itin žymus atliekų deginimo mažinimas, šį procesą keičiant kompostavimu (bioskaidžių atliekų) bei perdirbimu, Lietuvoje tikrai reikia išsamių diskusijų dėl to, kaip tvarkysime savo atliekas. Diskusijų su rezultatu, kuris bus įgyvendinamas ir priimtinas žmonėms.

Reklama

Read Full Post »

Pasibaigus intensyviai plenarinės sesijos savaitei Strasbūre – vėl grįžtame į Briuselį. Ši savaitė – komitetų: verda diskusijos, keliami klausimai, daugybė siūlymų ir svarstymų. Šiandienos Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto posėdyje aptarėme sveikatos priežiūros skirtumus  ES ir būtinybę juos mažinti.

Noriu pasidžiaugti, kad svarstant EP pranešimą dėl sveikatos priežiūros skirtumų mažinimo, pritarta visiems keturiems siūlymams, kuriais išsakiau raginimus didinti sveikatos paslaugų prieinamumą neįgaliesiems.

Šiuo metu vis dar pasitaiko atvejų, kuomet negalią turintys asmenys dėl nepritaikytos infrastruktūros tiesiog neturi galimybės pasinaudoti tinkamomis sveikatos priežiūros paslaugomis. Lietuvoje tokių atvejų, deja, taip pat nemažai. Šias problemas ir nesklandumus, ribojančius negalią turinčių žmonių galimybes pasinaudoti būtinosiomis sveikatos priežiūros paslaugomis  ne kartą esame aptarę su neįgaliųjų interesams atstovaujančiomis organizacijomis. Rūpestį kelia ne tik susisiekimo problemos, bet ir nereta reikiamybė patiems įsigyti vaistus, kuriais turėtų aprūpinti gydymo įstaiga, specifinės informacijos stoka, teisinės bazės trūkumai. Tačiau, tikiuosi, kad, kaip ir šį kartą, bendradarbiaujant su visuomeninėmis organizacijomis, tas problemas pavyks spręsti. Be abejonės, tiesa ir ta, kad labai greito proceso tikėtis vargiai galėtume.

Štai praėjusiame plenariniame posėdyje kaip tik pritarta pacientų mobilumo direktyvai, kuri suteiks galimybę naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis visose ES valstybėse.

Tačiau šio klausimo aktualumą pradėjo kelti dar praėjusios kadencijos Europos Parlamento nariai, kaip greitai galėsime naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis “be sienų“ esu ir pati lygiai prieš metus klaususi kandidato į sveikatos komisarus J.Dalli.

Taigi, šiemet, po antrojo svarstymo Europos Parlamentas pritarė direktyvai dėl pacientų teisių į tarpvalstybines sveikatos priežiūros paslaugas ir, galime tikėtis, kad dar po metų visi galėsime šio sprendimo teikiamomis galimybėmis pasinaudoti kasdienybėje.

Suprantama ir tai, kad klausimas nebuvo paprastas, daug klausimų kėlė ir valstybės narės, išsakyta nuogąstavimų dėl “medicininių paslaugų turizmo” ir pan.

Tačiau nemažomis pastangomis sutarimą visgi pavyko rasti ir dauguma EP narių išreiškė paramą šiam dokumentui sutelkdami dėmesį į žmonių išsakytus lūkesčius geriau rūpintis savo sveikata ir pasinaudoti  geriausiomis sveikatos priežiūros paslaugomis.

Eurobarometro tyrimas aiškiai rodo, kad lietuviai (38 %), kaip ir kiti europiečiai, esant poreikiui ketintų pasinaudoti sveikatos priežiūros paslaugomis kitoje ES valstybėje. Ir didžioji dalis pacientų, panašu, nežada “turistauti“, sveikatos priežiūros paslaugas kitoje ES valstybėje jie rinktųsi tuo atveju, kai jų valstybėje reikiama sveikatos priežiūros paslauga neteikiama (91,3 proc.) arba tuomet, kai kitoje valstybėje teikiama geresnės kokybės paslauga (77,5%).

Read Full Post »

Šią savaitę Europos Parlamente Strasbūre buvo itin intensyvi. Plenariniame posėdyje diskutavome apie Europos Sąjungos ir Serbijos santykius, ES valstybių pacientų mobilumą, padėtį Baltarusijoje. Su Europos liaudies partijos frakcijos kolegomis surengėme Laisvės gynėjų dienos 20-ųjų metinių minėjimą.

Minėjimo metu žiūrėjome ištraukas iš Sauliaus Beržinio ir Zakharijaus Putilovo dokumentinio filmo “Lietuviški kino dienoraščiai“ bei ištraukas iš Leono Glinskio dokumentinio filmo “Laužai prie Parlamento“. Prisiminėme tragiškus Sausio 13-osios nakties susidūrimus. Baltijos šalių ir dabartinę Europos istoriją pakeitusiais  prisiminimais ir išgyvenimais dalinomės su Nepriklausomybės lyderiais profesoriumi Vytautu Landsbergiu, kolege iš Latvijos Sandra Kalniete. Simboliška, kad anuomet pro mano, 7 metų vaiko, akis prabėgę vaizdai dabar buvo rodomi Europos Parlamente. Gyvą istoriją liudijo ambasadorius ir pirmasis užsienio reikalų ministras Algirdas Saudargas, tuomet 1991 m sausį išsiųstas į Varšuvą, prireikus formuoti vyriausybę išeivijoje, 1990-1991 metais manifestacijų už Baltijos šalių nepriklausomybę iniciatoriai ir organizatoriai, Baltijos šalių draugai švedas Gunnaras Hokmarkas, Žaliųjų frakcijos atstovas vokietis Michaelis Crameris.

Didžiuojuosi, kad su šiais žmonėmis man tenka dirbti, kad bendromis pastangomis atstovaujame kiekvienas savo valstybę ir kartu Europos Sąjungą, kad bendrai siekiame, kad kuo mažiau tautų išgyventų žiaurumus, kuriuos patyrė Sovietų Sąjungos sudėtyje buvusios valstybės.

“Tuomet beginkliai Lietuvos piliečiai laimėjo prieš ginkluotą SSRS agresiją. Ši diena Lietuvai tapo tragedijos ir didžio solidarumo diena, kuri mūsų šaliai ir visoms Baltijos valstybėms grąžino nepriklausomybę“ – kalbėjo Atkuriamojo Seimo lyderis V. Landsbergis, primindamas, kad Sausio 13-tosios pasipriešinimas buvo kaip lūžio taškas Baltijos šalių kovoje už nepriklausomybę, pareikalavęs Lietuvos žmonių aukų, bet tuo pačiu neleidęs Lietuvos, o ir visų Baltijos valstybių išbraukti iš Europos žemėlapio.

Kita vertus, norisi, kad kuo mažiau liktų abejojančių, nežinančių, todėl, norėdam, kuo daugiau kolegų supažindinti su Lietuvos istorija ir tuomečiais įvykiais, minėjimo metu pristačiau specialiai dvidešimtmečio proga išleistą knygą “Sausio 13-oji. Išsaugoję laisvę“. Leidinys, kuriame pateikiami žmonių liudijimų, atsiminimų fragmentai, nuotraukos bei istorinė tų dienų kronika, pasiekė kiekvieną Europos Parlamento narį.

Dar savaitės pirmąją dieną, EP Pirmininkas Jerzy Buzekas pradėdamas sesiją Strasbūre, minėjo lietuviams skaudžią sausio 13-osios sukaktį, o man teko garbė pasisakyti paskutiniąją, dėkojant Europos Parlamentui už 1991 m. sausio 24 d. rezoliuciją, palaikančią Baltijos valstybes ir pasmerkusiam sovietinę agresiją. Nuoširdžiai manau, kad jei ne Lietuvos žmonių vienybė, viltis ir tikėjimas laisve, jei ne prabilusi laisvojo pasaulio sąžinė, mano šalies, Lietuvos, valstybingumo atkūrimas ir Europos susivienijimas nebūtų buvęs įmanomas.

Tad savaitė kupina kasdienių pareigų ir rūpesčių, posėdžių ir susitikimų, bet tuo pačiu lydima susitelkimo ir apmąstymo, prabėgo akimirksniu. Dar šiandien viešėsiu Kėdainiuose, kartu su projekto “Misija Sibiras“ dalyviais ir Aiste Smilgevičiūte bei grupe “Skylė“ susitiksime su kėdainiškiais pokalbiui apie istorinę atmintį, Lietuvos nueitą kelią Nepriklausomybės link.

Read Full Post »

Seime pradėta svarstyti iniciatyva, kuria siūloma bausti administracinėmis baudomis už viešą homoseksualių santykių propagavimą, neliko nepastebėta.

Dėl jos Europos Parlamente svarstoma rezoliucija (balsavimas rytoj), o šįvakar surengtoje diskusijoje dėl šiosios iniciatyvos Lietuva buvo sutapatinta su sovietų diktatoriaus J.Stalino represijomis.

Nesiimsiu plačiai komentuoti, tačiau teturiu keletą pastebėjimų: pirmiausia, manau, jog minima Lietuvos Administracinių teisių pažeidimų kodekso pataisa neturėtų būti aptarinėjama Europos Parlamente, kol teisėkūros procesas valstybėje nėra pasibaigęs. Juk pataisa yra nepriimta ir dar net nesvarstyta atitinkamame Seimo komitete, juolab, kad neigiamai ją įvertino ir LR Vyriausybė.

Taigi, nederėtų skubėti aptarinėti “katės maiše“, o valstybei pulti klijuoti tendencingai bandančios pažeidinėti žmogaus teises etiketės.  Juk projektuojamas rezultatas greičiausiai nebus toks, apie kokį daug kalbėta Europos Parlamento debatuose. Kai kurių kolegų šios diskusijos įkarštyje pasakyta net per daug…

Kalbu apie airių europarlamentarą p. J. Higginsą, situaciją dėl homoseksualų teisių Lietuvoje prilyginusį stalinizmui.

Nederėtų minėti nuorodų į sistemą, kurios neteko išgyventi.

Read Full Post »

Jau beveik įpusėjusioje Europos Parlamento plenarinėje sesijoje Strasbūre aptartas pirmininkavimas ES Tarybai (Belgiją pakeitė Vengrija), galimybės ir priemonės palengvinti vaikų iš kitos ES šalies įvaikinimą, vėl susirūpinta gėjų teisėmis Lietuvoje.

Šiandien taip pat aptartas ir ES bei Serbijos Stabilizavimo ir asociacijos susitarimas. Kad jis įsigaliotų, jam turi pritarti EP ir visos Sąjungos šalys.

Šiandien vykusių debatų metu pasveikinau Serbijos pastangas įgyvendinant reformų darbotvarkę bei šios šalies pasiryžimą siekti ES šalies kandidatės statuso.

Tačiau tuo pačiu teko priminti Serbijoje investavusių privataus kapitalo Lietuvos investicijų bendrovės “ALT investicijos“ bei įmonių grupės “Arvi“ patirtis, kuomet Serbijos vyriausybė abi įmones apkaltino įsipareigojimų nevykdymu ir, pažeisdama Serbijos – Lietuvos susitarimą, numatantį  investicijų skatinimą bei abipusę apsaugą, nutraukė privatizavimo sutartis.

Šių Lietuvos įmonių, kurių investicijos Serbijoje sudarė apie 34 mln. eurų, pastarųjų metų patirtis liudija liūdnas tendencijas ir skatina susirūpinti dėl nesaugios aplinkos, kurioje atsiduria šalyje investavusios įmonės.

Atkreipiau dėmesį, kad siekianti narystės ES Serbija turėtų skirti daugiau dėmesio siekdama pažangos kai kuriose reformų srityse – ypač gerinant verslo aplinką bei užtikrinant užsienio investicijų apsaugą.

Juk visi suprantame, kad užsienio investicijos gali tapti svarbia varomąja ekonominės plėtros jėga, tačiau  minėti pavyzdžiai, susiję su Lietuvos bendrovėmis kelia pagrįstų klausimų ir abejonių. Akivaizdu, kad įgyvendindama būtinus pokyčius, ši šalis turės ieškoti būdų mažinti valstybės kišimąsi į verslo aplinką, kovoti su teisiniu netikrumu, biurokratinių suvaržymų našta bei nepakankama konkurencija.

Europos Komisiją raginau skirti ypatingą dėmesį verslo aplinkos pokyčių stebėsenai šioje šalyje bei ypatingai atidžiai vertinti situaciją rengiant Europos Komisijos nuomonę dėl Serbijos pasirengimo pradėti derybas dėl narystės ES.

Dar šiandien vakare laukia diskusija dėl gydymosi užsienyje direktyvos. Apie ją jau esu rašiusi anksčiau ir tikiuosi, kad rytoj balsuosiantis Europos Parlamentas įtvirtins galimybę ES pacientams pagaliau naudotis galimybe sveikatos priežiūros paslaugomis Europos Sąjungoje naudotis be sienų.

Be abejonės, tai nėra paprasta, šiuo metu esama daugelio neaiškumų dėl galimybės sveikatos priežiūros paslaugomis naudotis kitose ES valstybėse, ypatingai svarbu aptarti galimus kompensavimo už paslaugas mechanizmus ir užtikrinti, kad sistema veiktų skaidriai.  Dėl direktyvos, kuri turėtų išspręsti šiuos neaiškumus jau sutarta su ES Taryba.

Šioje sesijoje taip pat bus aptartos galimos sankcijos Baltarusijos valdžiai, atsakant į gruodžio 19 d. surengtus nedemokratiškus Baltarusijos prezidento rinkimus bei represijas prieš opoziciją.

Read Full Post »

Sausio 13-ąją Europos Parlamento vadovas Jerzy Buzekas prisiminė ir priminė “šaltą ir tamsią naktį Vilniuje, kai Lietuva neteko 13 narsių žmonių, tačiau apgynė nepriklausomybę“. Visi Europos Parlamento nariai šią neeilinę datą kviečiami prisiminti sausio 19-ąją Strasbūre.

Tačiau šiandien, atmenant 1991-ųjų Sausio įvykius Lietuvoje, norisi prisiminti ir padėkoti už tuometinį Europos Bendrijos ir Europos institucijų palaikymą (kuris fiksuotas 1991 m. įvykių kronikoje) pirmosiomis dienomis po tragiškosios nakties:

1991 m. sausio 14-oji

12-os Europos Bendrijos valstybių užsienio reikalų ministrai, susitikę Briuselyje, paskelbė pareiškimą, kuriame teigiama, kad „jėgos panaudojimas Lietuvoje yra nepriimtinas“, ir apgailestaujama, kad dėl represijų žuvo nekalti žmonės. Pareiškime sakoma, kad šį klausimą išspręsti galima tik dialogu tarp sovietų valdžios ir išrinktų Baltijos tautų atstovų. EB primygtinai teigė, kad tokia padėtis Lietuvoje negali tęstis ar plėstis į kitas Baltijos valstybes. Priešingu atveju gali būti sustabdytas EB ir SSRS bendradarbiavimas.

NATO padarė pareiškimą, kuriuo kreipėsi į SSRS, kad ji gerbtų Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos nuo-statas. Pareiškime sakoma, kad NATO labai susirūpinusi dėl to, kad Lietuvoje prieš valstybines įstaigas ir civilius gyventojus buvo panaudota karinė jėga. Aljanso šalys pabrėžė, kad jeigu jėga bus dar kartą panaudota, tai galėtų turėti pasekmių Aljanso ir SSRS santykiams.

1991 m. sausio 15-oji

EB Ministrų Taryba pasirašė komunikatą, kuriame pareiškė, kad nauji Maskvos smurto veiksmai Baltijos kraštuose gali pakenkti bendradarbiavimui su SSRS. Komunikate pasmerktas jėgos naudojimas prieš civilius gyventojus ir reikalaujama nedelsiant nutraukti smurtą, kuris pažeidžia Helsinkio ir Paryžiaus susitarimus.

Read Full Post »

Kiekvienais metais laukiu Sausio 13-osios minėjimo. Galbūt todėl, kad šiomis dienomis anuometinės vienybės ir susitelkimo prisiminimas yra labai stiprus ir jaudinantis. Viduj tiek visokių jausmų, kuriuos taip sunku išsakyti. Man net atrodo, kad, pavyzdžiui, šią savaitę visi tapom geresni, gyvenom anų dienų laike.

Prieš dvidešimt metų man buvo tik ką suėję septyneri, su tėvais ir sesėm bei rumšiškėnais buvome minioje prie Aukščiausios tarybos (AT) sausio 12 d. Natūralu, kad visko, kas ten vyko neprisimenu, mano atminty – tam tikros detalės ir emocija, kurią labai sunku nusakyti. Vakare su mama grįžome į Rumšiškes ir žinias apie tragiškus įvykius sutikome ten. Tuo tarpu tėtis su dar moksleivėmis sesėmis buvo prie TV bokšto. Iš tos nakties pamenu mamos susijaudinimą, nežinomybės jausmą ir norą vykti ten, į Vilnių!

Sausio 13-oji man yra stebuklas – ne vien todėl, kad buvo apginta laisvė, tiesa, bet ir todėl, kad ši data mus visus jungia. Manau, kad nėra tokios šeimos, kuri neprisimintų, ką tomis dienomis veikė – vieni buvo prie AT, kiti Sitkūnuose, Kaune, Juragiuose,  kiti dėl įvairių aplinkybių liko namuose, bet visi mes turim ką prisiminti. Kiekvienais metais  apie 1991 m. sausį sužinome vis daugiau naujų faktų, mūsų pareiga tą tinkamai saugoti (ne tik savyje, bet ir archyvuojant, skaitmeninant medžiagą).

Esu laiminga, nes nors ir būdama vaikas, galėjau patirti tą visus vienijusį jausmą, padėjusį tarsi susitapatinti su nepriklausomybės gynėjais.  Tie išgyvenimai, prisiminimai ir tai, kad kiekvieną sykį apie tai galvodama apsiverkiu, kad ir kaip tai sentimentaliai skambėtų, man tai yra savo krašto ir santykio su juo suvokimas.

Ši savaitė buvo kupina įvairių renginių: lankymosi TV bokšte, Seime, daug bendravimo. Šiandien gražus Lietuvos mokinių parlamento posėdis-minėjimas, kur pristatytas moksleivių padėkos laiškas Islandijos bendraamžiams.

Šia sausio 13-osios nuotaika gyvenu jau kuris laikas, kadangi su biuru parengėme knygą Sausio 13-oji. Išsaugoję laisvę. Tai leidinys lietuvių ir anglų kalbomis, kuris talpina anuometinių įvykių chronologiją, nuotraukas ir dokumentus. Knyga labiau skirta mūsų bičiuliams ne iš Lietuvos. Ateinančią savaitę, EP plenarinės sesijos Strasbūre metu, su kolegomis ketiname surengti Sausio 13-osios paminėjimą , kurio metu filmo,  šios knygos ir gyvo pasakojimo pagalba priminsime EP nariams apie anuometinę situaciją Lietuvoje, padėkosime už jų valstybių ir EP paramą. Tai data, pakeitusi ne vien Lietuvos, bet ir Europos likimą, todėl geriau pažindami vieni kitus sėkmingiau žengsime į priekį.

M. Mikulėno nuotraukos [c].

Read Full Post »

Older Posts »