Feeds:
Įrašai
Komentarai

Archive for 2011 vasario

Vakar, besibaigiant žaliajai savaitei lankiausi Joniškyje. Vizitą, kurio metu mane rūpestingai lydėjo vienas Joniškio Tarybos narių – p. Romualdas Franckaitis, pradėjau susitikimu su Joniškio meru p. Romaldu Gadeikiu, su kuriuo kalbėjomės apie tai, kaip rajonas įsisavina Europos Sąjungos struktūrinių fondų bei Norvegijos finansinio mechanizmo lėšas miesto infrastruktūros gerinimui, aptarėme miesto Sinagogų ir kitų rajono paveldo objektų renovaciją, taip pat kalbėjomės ir apie komunalinio ūkio, energetikos, šildymo kainų, atliekų tvarkymo bei būsto renovacijos klausimus, kurie neramina visus joniškiečius.

Taip pat vizito Joniškyje metu susitikau su M. Slančiausko gimnazijos bendruomene, čia kalbėjomės apie mokyklų tinklo pertvarkos aktualijas. Mokyklą puoselėjantis direktorius Vaclovas Martinaitis apgailestavo, kad 1996 metais gimnazijos statusą įgavusi tuometinė Joniškio M. Slančiausko vidurinė mokykla, kuri tapo pirmąją rajono gimnazija, tačiau paskutiniame mokyklų tinklo pertvarkos etape numatyta Joniškio M. Slančiausko gimnazijos vidaus struktūros pertvarka bei gimnazijos pertvarka į pagrindinę mokyklą. Mokyklos bendruomenės nuogąstavimus ir prašymą atidėti tokį sprendimą bent iki 2015 metų patvirtina 778 mokinių, tėvelių bei mokyklos pedagogų parašai. Pažadėjau pasidomėti šiuo klausimu ir už švietimo politiką atsakingų pareigūnų pasiteirauti, kaip turėtų būti elgiamasi tokiais atvejais, kaip šis: kai vykdomas mokyklų tinklo pertvarkymo planas, patvirtintas dar 2005 metais Joniškio rajono savivaldybės tarybos, vykdomas vengiant atsižvelgti į bendruomenės nuomonę net ir tuomet, kai LR Švietimo ministras viešai yra užsiminęs apie galimybę išsaugoti veikiančias mokyklas, kol bus galutinai apsispręsta dėl reorganizacijos įtvirtinant trijų lygių mokyklas.

Lankiausi ir Joniškio sveikatos priežiūros centruose: savivaldybės visuomeninės sveikatos biure, pirminės sveikatos priežiūros centre, ligoninėje. Su vadovais bei joniškiečių sveikata besirūpinančiais specialistais kalbėjomės apie Europos bei Lietuvos sveikatos politikos aktualijas, būtinus pokyčius sveikatos priežiūros sistemoje, infrastruktūros atnaujinimo naudą kiekvienam gyventojui.

Visuomeninės sveikatos biure kalbėjomės, kad mūsuose vis dar stinga rimto požiūrio į gyventojų sveikatinimo švietimą (kuris turėtų prasidėti nuo pat mažų dienų), aptartas nepakankamas dėmesys sveikatinimui ir higienos normoms regionų mokyklose.

Pirminės sveikatos priežiūros centre ir ligoninėje buvau maloniai nustebinta nuoširdžiu vadovų rūpesčiu savo vadovaujamų institucijų ateitimi bei patogumu gyventojams. Tačiau kai kurie duomenys, deja, liūdina: tai ir situacija su atlygiu, kai gydytojai priversti regione rinktis kelias darbo vietas, kita problema – personalo trūkumas regiono sveikatos priežiūros įstaigose (gydytoju amžius – per 50 metų, jaunus medikus prisitraukti – ypatingai sunku, nes nėra tam svertų). Pasak pirminės sveikatos priežiūros centro vadovo, rajonų politika nuvilia, aplinkiniai rajonai net neturi chirurginių skyrių, sunku sugalvoti, ką pasiūlyti gydytojams, kuriuos norėtųsi pritraukti; vidutinis atlyginimas (neatskaičius mokesčių) tėra 2800, tad siūlyti atvykstantiems gydytojams gerokai didesnį atlygį būtų nesąžininga.

Su ligoninės vadovo pavaduotoja kalbėjomės apie poreikį įrengti paliatyvinės palatas, bendrus projektus su Kauno klinikomis, Joniškio medikų kompetencijos kėlimą, infrastruktūros bei aparatūros atnaujinimą (ligoninėje taip pat apžiūrėjau ir modernią įrangą medicininių atliekų naikinimui). Teiravausi, kokios ligos suaktyvėjo pastaruoju metu, ar yra kokių nors ryškėjančių tendencijų sunkmečiu. Pasak gydytojų, didžioji dalis ligų sezoniškumo išliko nepakitę, tačiau teko pastebėti, kad krizės metais padaugėjo anemijų.

Viešėdama Joniškyje taip pat aplankiau Skaistgirio miestelio gyventojus (susitikimas vyko seniūnijos Bibliotekoje), susitikau su “Komunalinio ūkio” vadovais,  apie pakankamai aukštas šildymo kainas ir galimus sprendimus palengvinti tokių mokesčių naštą gyventojams, Lietuvos energetikos rinką bei atsinaujinančių išteklių naudojimą diskutavome su Fortum Joniškio energijos kolektyvu bei vadovais.

Susitikimuose su gyventojais kalbėjomės apie daugybę kasdienai aktualių klausimų: ir atliekų tvarkymo sistemos trūkumus, ir rūpesčius dėl šilumos mokesčių, ir apie ES lėšų panaudojimą. Taip pat – apie sveikatos priežiūrą ir naujas galimybes pacientams ES, maisto kokybę ir gyventojų švietimą šiaisiais klausimais, apie, deja, jau besidriekiančio Nord Stream lobizmo ES užkulisius bei stebimą poveikį Baltijos jūrai.

Džiaugiuosi turininga, nors ir netrumpa, diena, puikiais susitikimais ir tikiuosi, kad bent prie dalies problemų sprendimo pavyks vienaip ar kitaip prisidėti. Pasitarimai su jumis, keliami klausimai ir problemos – ne tik gyvas krašto kasdienybės pulso pajautimas, bet ir galimybė savo veikloje išties dirbti sprendžiant aktualiausias problemas tiek čia, Lietuvoje, tiek visiems europiečiams.

Už pakvietimą atsilankyti Joniškyje ir nepriekaištingai nuoširdžią globą vizito metu noriu padėkoti kolegai, bendraminčiui, Joniškio savivaldybės Tarybos nariui p. Romualdui Franckaičiui.

Read Full Post »

Nors vasaris bene šalčiausias mėnuo, tačiau šaltuką “nugesina” šilti susitikimai – tiek Europos Parlamente, kur antradienį mano kvietimu atvyko kelios dešimtys kraštiečių iš visos Lietuvos (džiaugiuosi, kad Europos Parlamentą aplankėte šventiški, belaukiantys Vasario 16-osios, nors ir buvote kelyje!), tiek čia, grįžus į Lietuvą.

Na, o aš šįkart Strasbūre užtrukau ypač trumpai ir vos išlydėjusi svečius iš Lietuvos, rengiausi skrydžiui. Nes Valstybės atkūrimo dieną visada norisi pasitikti namuose.

Minint Vasario 16-ąją, Utenos muzikos mokykloje tradiciškai organizuojamas pilietinių dainų ir poezijos festivalis-konkursas „Volunge šauk ąžuole“. Šiemet buvau pakviesta tapti šio gražaus renginio globėja. Džiaugiuosi turėsianti galimybę su konkurso laureatais susitikti Europos Parlamente, kur pakviečiau apsilankyti. Galimybė pasiklausyti kūrybingų uteniškių, savo eilėmis ir dainomis puoselėjančių pilietiškumą ir rūpestį Lietuva, mano manymu, yra ne tik graži šventė uteniškiams ir miesto svečiams, bet ir įkvepianti tradicija, kuri nelengvu laikmečiu pabudina šiltesnius jausmus savo šaliai.

Penktadienį mero Antano Čepanonio kvietimu lankiausi Radviliškyje, kur susitikau su Radviliškio Lizdeikos gimnazijos bendruomene, vėliau – apie pilietiškumą, visuomeninę veiklą diskutavome su aktyviuoju Radviliškio jaunimu.

Šeštadienį Pasvalio krašto muziejuje dalyvavau konferencijoje, skirtoje laisvės gynimo 20-mečiui kartu su Pasvalio rajono meru G. Gegužinsku, Seimo nariu A. Matulu, Krašto apsaugos ministre R. Juknevičiene kalbėjomės apie Lietuvai svarbias datas – Sausio 13-ąją, Vasario 16-ąją.

Kalbėdama laisvės gynimo jauno žmogaus sąmonėje tema, pirmiausia klausiau, ką jaunimui apskritai reiškia Laisvė. Absoliutinti negalėčiau, nes apie reikšmę kiekvienam jaunam žmogui galime kalbėti asmeniškai. Man suvokimas atėjo iš šeimos, kurioje dažnai buvo kalbama apie žmones, dirbusius Lietuvos valstybei, jų pastangas išsaugoti kalbą, tradicijas ir papročius.

Visais laikais judėjimuose ir kovose už Lietuvos laisvę dalyvavo jauni žmones, patirtį ir suvokimą perėmę iš savo tėvų ir senelių. Tai ir 1863 metų sukilimo vadai, ir pirmosios lietuvių parodos Vilniuje organizatoriai – Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, jo žmona Sofija Kymantaitė, kuriai tebuvo 21-eri, Vasario 16-osios akto signatarai, tarp kurių buvo nemaža dalis jaunų žmonių – P. Klimui 26-eri, A. Stulginskiui vos virš 30 m., partizanai, Lietuvos laisvės kovų dalyviai – didžioji dalis 20-mečių ir 30-mečių, lietuvių disidentas R. Kalanta, kraštotyrinių ekspedicijų dalyviai, Sąjūdžio, Sausio 13-osios įvykių dalyviai.

Jauni žmonės visada buvo aktyvūs savo valstybės gyvenimo dalyviai – tiek politikoje, tiek visuomeninėje veikloje. Kita vertus, jaunystė pati savaime nėra vertybė – kartu turi  keliauti bendradarbiavimas ir gerosios praktikos tąsa. Idėjos, pamokymai, palaikymas, perimtas iš vyresniųjų, skatino jaunus žmones veikti aktyviai ir susitelkus.

Pasibaigus konferencijai, prie kavos kalbėjomės su pasvaliečiais – Parlamento gynėjais, Pasvalio krašto menininkais, apžiūrėjome parodą „Kelias į laisvę“. Visada smagu nuvykti į Pasvalį – tikrų patriotų kraštą, anuomet nepabūgusių ir bent keliais autobusais nuvykusių ginti Lietuvos Seimo.

M.Mikulėno nuotr.

Read Full Post »

Šiandien jau galiu sakyti, kad prasidėjo “žalioji” Europos Parlamento savaitė, kuomet parlamentarai dirba savo valstybėse. Keliauju į Radviliškį – ten susitiksiu su jaunimu ir miesto bendruomene, pasidalinsime kasdieniais rūpesčiais, aptarsime savojo krašto bei Europos Parlamento aktualijas.

Į kelionę  pas savo ištikimuosius skaitytojus į Lietuvos miestus ir miestelius jau iškeliavo ir  penkioliktosios Europos spalvos. Šio vasario žurnalo numeryje – kalbamės apie tai, kad kiekviena istorinė data kuria savitą nuotaiką. Vasario 16-oji pasakoja apie tikėjimą ir ryžtą. Kasmet kylant Nepriklausomybės dienos trispalvėms prisimenu: nereikia bijoti svajoti, nes svajonės pildosi. Juk gražiausios Tautos pergalės gimė iš didžiausių, drąsiausių svajonių.

Karta iš kartos, tūkstančiai žmonių – kovotojai prieš nutautinimo politiką ir lietuviško žodžio saugotojai, knygnešiai ir slaptų mokyklų mokytojai – visi dalijosi viena nepriklausomybės svajone ir neužmiršo jos ilgiau nei šimtmetį. Tikėjimas padėjo Tautai išlikti Tauta. Net sunkiausiomis akimirkomis.

Svajones išpildė drąsa, darbas ir ryžtas. 1918-ųjų Vasario 16-ąją dvidešimt Lietuvos Tarybos narių paskelbė pasauliui – mes pasiruošę laisvei. Nepriklausomybės viltis virto apsisprendimu. Dar vėliau – sunkiu ir atkakliu darbu. Tačiau svarbiausia į priekį valstybę vedančia jėga išliko idealizmas. Tikėjimas, kad Tauta gali daugiau, nei pasaulis iš jos tikisi.

Vasario 16-osios idealizmu buvo pažymėta visa vėlesnė Lietuvos istorija. Idealistai buvo partizanai, išėję į miškus tikėdami, kad gali apginti vėl prarastą laisvę. Idealistai buvo sovietmečio pogrindinės spaudos leidėjai, neleidę užmiršti, kad nepriklausomybės viltis gyva. Idealistai dirbo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdyje, idealistas buvo kiekvienas pilietis stojęs į Baltijos kelią.

Šių žmonių svajonės išsipildė. Šiandien irgi jų nestokojame – siekti gražesnės, sąžiningesnės, sėkmingesnės Lietuvos. Ir nesvarbu, kad skaičiumi esame maži. Istorija įrodė – aukščiau stiebdamiesi galime pasiekti labai daug.

Todėl ir šiandien linkiu išdrįsti svajoti. Kuo drąsesnės svajonės, tuo toliau į priekį jos veda.

Kviečiu toliau kartu keliauti Europos spalvų puslapiais gyvai ir internete http://www.europosspalvos.lt, o taip pat – ir parašyti, pasidalinti su kitais skaitytojais, kuo gyvenate kasdien, pavasariui artėjant.

Read Full Post »

Vakar, besirengiant Lietuvos Valstybės atkūrimo dienos minėjimo iškilmėms, visus apskriejo žinia, kad netekome akademiko, poeto Justino Marcinkevičiaus. Keistas sutapimas. Prieš 84 metus tą pačią, Lietuvos dieną, išėjo ir J. Basanavičius. Būtent jo svajonės ir sumanymai pradėjo pildytis 1918 m. Vasario 16-ąją, kai 20 Lietuvos Tarybos narių, pirmininkaujant J.Basanavičiui, paskelbė Lietuvos Nepriklausomybę.

Lygiai prieš metus Europos Spalvose kalbėdami apie Vasario 16-ąją kvietėme ištarti tą vienintelį, brangiausią vardą taip, kaip Mažvydo lūpomis mokė poetas Justinas Marcinkevičius. Šiandien sklaidyti tuos puslapius – liūdnai simboliška, kad būtent Vasario 16-ąją netekome poeto, turėjusio neeilinę dovaną kreiptis į tautą svarbiausiomis akimirkomis.

Mėginsime sudėti pirmą žodį.
Klausykitės gerai… Širdim klausykit!
Kai tarsit šitą žodį, tai ant lūpų
Pajusite medaus ir kraujo skonį,
Išgirsit volungę prieš lietų šaukiant,
Užuosit šieno ir liepynų kvapą,
Regėsit baugų debesio šešėlį
Per lauką bėgant… Taigi
pamėginkim.

LIE-TU-VA

Read Full Post »

Read Full Post »

Vasario 11-oji 1991 m. buvo ta diena, kai Islandija pirmoji oficialiai pripažino Lietuvą nepriklausoma valstybe. Islandijos Altingas, pritaręs Vyriausybės siūlymui oficialiai pripažinti Lietuvos Respubliką, tuomet taip pat pabrėžė, kad būtina kuo greičiausiai užmegzti su Lietuva diplomatinius santykius. Islandijos užsienio reikalų ministerijos atsiųstoje telegramoje sakoma, kad Islandijos parlamentas „nutarė patvirtinti, kad Islandijos Vyriausybės 1922 m. priimtas Lietuvos Respublikos nepriklausomybės pripažinimas visiškai tebegalioja.“


Už dokumentą balsavo visos 6 Islandijos parlamento partijos, vienas Altingo narys balsavo prieš. Dėl to vasario 13 d. SSRS URM įteikė Islandijai protesto notą ir atšaukė konsultacijoms savo ambasadorių iš Reikjaviko.

Prisimenant šią istorinę 1991 m. kelyje į Nepriklausomybę datą, norisi nepamiršti ir paminėti dar keletą įvykių, susijusių su Islandijos parama Lietuvai.

Štai keletas faktų iš tų dienų įvykių chronologijos, kurie rodo, kad Islandija buvo išties neeilinė valstybė ir partnerė, lydėjusi mūsų tautą kelyje į nepriklausomą Lietuvą.

Dar sausio 10 dieną Islandijos užsienio reikalų ministras Jonas Baldvinas Hannibalssonas įteikė SSRS ambasadoriui Igoriui Karsavinui Islandijos Vyriausybės pareiškimą, kuriame susirūpinta dėl įvykių Lietuvoje ir pabrėžiama, jog jėga neturi būti naudojama sprendžiant SSRS ir Baltijos šalių santykius, o jeigu jos bus griebtasi, tai rimtai atsilieps Vakarų ir SSRS santykiams.

Sausio 20 įvyko Islandijos užsienio reikalų ministro J.B. Hannibalssono ir jį lydinčių dviejų asistentų, lankančių Baltijos šalis, susitikimas su AT pirmininku Vytautu Landsbergiu. Per spaudos konferenciją svečias patvirtino, kad Islandijos vyriausybė visą laiką be jokių išlygų pripažino Baltijos kraštų nepriklausomybę. „Mano Vyriausybė rimtai svarsto galimybę užmegzti diplomatinius santykius su Lietuva“, – pabrėžė jis.

Sausio 23 d. Islandijos Vyriausybė pateikė Islandijos parlamentui tvirtinti savo sprendimą, kuriame numatyta užmegzti oficialius diplomatinius santykius su Lietuva.

Sausio 24 Islandijos Vyriausybės posėdyje užsienio reikalų ministro Jono Baldvino Hannibalssono siūlymu nuspręsta įteikti SSRS notą su reikalavimais paaiškinti, kodėl buvo panaudota ginkluota jėga prieš Baltijos valstybes. Taip pat nuspręsta nusiųsti į Baltijos valstybes parlamentinę delegaciją, kartu su Šiaurės šalimis koordinuoti politiką dėl Baltijos valstybių JT organizacijoje, aptarti situaciją NATO bloke ir, jeigu nebus nutrauktas jėgos panaudojimas, sukviesti JTO Saugumo Tarybos posėdį.

Šiandien Vilniuje, prisimenant stiprią moralinę paramą Lietuvai, atidengta atminimo lenta, skirta Islandijos parlamento sprendimui prieš dvidešimt metų pripažinti Lietuvos nepriklausomybę.

M.Mikulėno nuotraukos [c]

Read Full Post »

Kaip ir žadėjau praeitame įraše – šiek tiek įspūdžių iš vizito Jeruzalėje, kur vyko EP ir ES nacionalinių parlamentų narių susitikimai su Izraelio prezidentu S. Peres, premjeru B. Netanyahu, Kneseto nariais ir pan.

Artimųjų rytų situacija – sudėtinga ir įtempta jau daugelį metų. Kad regionui reikia taikos ir stabilumo – savaime aišku, bet kelias į tai gana sudėtingas, tolimas ir, deja, nežinia, ar pasiekiamas… Po apsilankymo Knesete (Izraelio parlamentas) ir diskusijų Aplinkos komitete apie Izraelio ir Palestinos bendradarbiavimą vandens išteklių klausimu abejonės dėl bendro sutarimo tik sustiprėjo. Sprendžiant iš emocijų ir bendravimo kultūros tarp Kneseto parlamentarų (vieni stoja Palestinos pusėn, kiti – Izraelio) išvis kyla klausimas, ar įmanoma dėl ko nors susitarti. Žinoma, tai tik fragmentai, bet lyginant su EP darbu, tai tikrai atrodo, kad iki kompromiso prieiti labai sunku.

Vandens problema – viena opiausių. Regione Izraelis ir Palestina turi mažiausiai išteklių, ta linkme šios dvi valstybės bando bendradarbiauti, tačiau, ginčų kyla kaltinant vieni kitus susitarimų nesilaikymu. Kaip minėjo kalbėjęs Izraelio kariuomenės atstovas – „mes valgom su jais, jie valgo mus“. Tuo tarpu nevyriausybinis sektorius pateikia kitokius skaičius, prieštaraujančius kaip kuriems Izraelio valdžios teiginiams. Tokia situacija tik įrodo, kad įtampos nemažėja, o ir iš šalies vargu, ar galima padėti.


Kalbant apie atsinaujinančius energijos šaltinius ir klimato kaitą bei bendrai energetiką reikia paminėti, kad Izraelis yra iš esmės prieš branduolinę energetiką. Jie mato ją kaip „karinės jėgos dalį“, todėl akcentuoja saulės energijos galimybes. Beveik kiekvienas namas Izraelyje ant stogo turi saulės baterijas, gauta energija skirta vandens šildymui. Didelis saulėtų dienų kiekis įgalintų Izraelį 40 proc. energijos poreikio patenkinti iš saulės energetikos ir tokiu būdu tapti pasaulio lyderiais šioje srityje.

Prezidentas S. Peres savo pasisakyme kalbėjo apie inovacijų, tyrimų svarbą. „Mes turime du ežerus: vieną mirusį, kitą – mirštantį. Ir vistiek sugebame eksportuoti žemės ūkio produkciją į tokias šalis, kaip Rusiją, turinčią tūkstančius ežerų“. Teisingumo dėlei turėjo paminėti, kad būtent maisto inžinerijos, inovatyvių technologijų (GMO ir pan.) dėka jiems tai pavyksta. Kaip minėjo aukštieji Izraelio pareigūnai, Izraelio tikslas – taika, o ne pergalė,  būtina dirbti ties vandens išteklių, žemės tausiu naudojimu, siekti modernios ekonomikos ir ekonominio augimo.

Tiesa, turbūt visi žinome, kad Izraelio armija yra viena moderniausių pasaulyje ir kad stengiamasi šią sritį plėtoti. Lankantis Izraelio oro erdvės industrijose šios žinios tik pasitvirtino – lėktuvai „sekliai“, lengvųjų satelitų gamyba ir pan. Izraelio jaunuoliai turi privalomą karinę tarnybą  – vaikinai 3 metus, merginos – 2. Kiek teko bendrauti su vietiniais – nėra vieningos nuomonės šiuo klausimu. Vieni vertina šią galimybę kaip brandos garantą, kiti – nemato tame prasmės ir, jei pasiseka, atlieka tarnybą kariuomenėje  kaip garso ar šviesų režisieriai.
Dėl neprognozuojamo saugumo regione Izraelis dideles pastangas deda į infrastruktūrą, štai, pavyzdžiui, Haifos Rambam medicininis centras dirba ties požeminės gydymo įstaigos įrengimu – minus 3 aukštai karo atveju galėtų būti transformuoti į ligoninę. Ligoninės veiklos sričių pristatymo metu pasiteiravau dėl  jaunųjų profesionalų migracijos, atsakymas nustebino – nepaisant puikių sąlygų, laboratorijų, visgi specialistai nori važiuoti dirbti ir tobulintis į ES ar JAV.

Ko galime pasimokyti iš Izraelio – istorijos  akcentavimo. Holokausto tema it leitmotyvas lydėjo visų susitikimų turinį. Yra ko siekti mūsų istorinės patirties viešinimui pasaulyje, nekalbant vien apie Lietuvos patyrimus, bet bendrai, apie komunistinių nusikaltimų žalą Europai ir pasauliui.

Vizitas leido gyvai pajausti komplikuotą regiono situaciją. Esu už stabilumą ir taiką artimuosiuose rytuose, tačiau akivaizdu, kad kiekviena valstybė turi skritingą požiūrį ir priemonių planą šiam tikslui pasiekti..

Tie, kas buvo Jeruzalėje matyt, drąsiai gali tvirtinti, kad miestas įspūdingas. Ne tiek dabartimi (vienas skurdžiausių miestų. Kaip sako vietiniai gidai – dėl populiacijos: arabai ir žydai ortodoksai, kurie nekuria jokio ekonominio produkto),  tačiau istoriniu aspektu,  kultūriniu ir religiniu daugiasluoksniškumu. Tai, kad pats Jeruzalės vardas reiškia „taikos miestas“, teikia vilties, kad ateityje čia taika bus tikra.


Read Full Post »

Older Posts »