Feeds:
Įrašai
Komentarai

Archive for 2011 kovo

Vakar Europos Parlamente vyko klausymai, kuriuos surengė Europos liaudies partijos frakcijos kolegos, apie tai, ką Europos jaunimas išmano apie totalitarinių režimų įvykdytus nusikaltimus.

Klausymų metu kalbėjomės apie tai, jog bendrumo siekianti Europa vis dar sunkiai gali kalbėti apie bendrą istorinę atmintį, apie tai, kad šių dienų Europa, turinti labai skirtingas istorines patirtis pagaliau turi įsiklausyti ir ieškoti bendro supratimo apie tam tikrus istorijos įvykius. Ir kad neturėtų likti dvigubų standartų, vertinant totalitarinių režimų pasekmes, karo nusikaltimų, genocido ir masinių žudynių nusikaltimus – nepriklausomai nuo to, kokia totalitarinė diktatūra juos atliko.

Ypatingai daug dėmesio diskusijoje skirta jaunimo supratimui, galimybėms pažinti ir suvokti 20-ojo amžiaus istorinius procesus.

Pati išsakiau nuomonę, jog Europos Sąjungoje būtina skatinti gilesnį istorijos pažinimą, ypač jaunimo tarpe, nes  tai  – gyvybingos pilietinės visuomenės ir mūsų ateities kūrimo pagrindas. Deja, tenka pripažinti, kad šiandien sunku kalbėti apie bendrą visos Europos Sąjungos istorijos atmintį, juk stokojame savo istorijos pažinimo ir supratimo, kurį turėtume skiepyti visuomenei jau nuo jaunų dienų. Ir tai turėtų būti daroma ne tik stiprinant dialogą tarp kartų, bet ir peržiūrint mokyklines ugdymo programas, kurios neretai yra pernelyg formalios ir neugdo istorinio supratimo, neskatina nagrinėti santykio tarp priežasties ir pasekmės. Be jokios abejonės, čia, kaip ir visame mokymo procese – labai svarbus mokytojas, jokiu būdu negalime absoliutinti situacijos, kalbėdami apie pasenusias ir jaunajai kartai poveikio nebeturinčias istorijos mokymo programas bei metodikas, juk yra nemažai mokytojų, kurie savo iniciatyva rūpinasi, kad istorijos pažinimas būtų gyvas ir iškalbingas. Tačiau toks rūpestis turi tapti sistema, o ne pavieniu reiškiniu.

Turime kuo ir pasidžiaugti: pastaruoju metu pasirodo vis daugiau gražių, tradicinėmis tapusių jaunimo iniciatyvų. Esu įsitikinusi, kad reikia skatinti jaunimo veiklas ir projektus šioje srityje, ieškoti paveikesnių būdų susipažinti su mūsų istorija – diegti jaunimui istoriją per jausmus, asmeninį patyrimą. Pristačiau susirinkusiems kolegoms vieną iš pavyzdžių Lietuvoje, kurį pati remiu visomis išgalėmis, nes esu tikra, kad kasmet rengiamas ir milžinišką pasisekimą turintis jaunimo projektas “Misija Sibiras” yra labai svarbus. Jo metu lankomos tremties vietos, tvarkomi tremtyje mirusiųjų tautiečių kapai yra nepakeičiama patirtis ir supratimas jaunajai kartai, o dar svarbesnė misija tas patirtis perduoti savo jauniesiems kolegoms – grįžę iš ekspedicijų jaunuoliai mokyklose ir visuomenei pasakoja, ką patys matė ir patyrė tremties vietose, ką išgirdo iš vietos gyventojų. Džiaugiuosi ir muzikinės grupės “Skylė” iniciatyva – albumu “Broliai”, kuris prikėlė galimybę jaunimui pažinti 1944–1953 m. Lietuvos laisvės kovų dalyvių kelią ir patirtis. Esu tikra, kad tokias iniciatyvas reikia puoselėti visoje Europoje ir skatinti jas jungtis.

Ar yra paskatų tolimesniems žingsniams? Tikrai taip. 2010 m. gruodį Europos Komisijos kolegijos patvirtintas raportas dėl totalitarinių  režimų įvykdytų nusikaltimų atminties išsaugojimo taip pat yra labai stiprus pagrindas ateities veiklai. Šiuo dokumentu ir jame išdėstytais pasiūlymais turime vadovautis ES ir nacionaliniu lygmeniu siekdami išsaugoti istorinę atmintį. Šiuo metu svarbiausia, kad Europos Komisija vykdytų savo praktinius įsipareigojimus ir numatytų totalitarinių režimų įvykdytų nusikaltimų atminties įamžinimo projektams finansavimą įvairiose ES programose.

Prieš trejetą metų Europos Sąjunga programoje “Europa piliečiams” numatė priemonę “Gyva Europos atmintis”, skirtą hitlerizmo ir stalinizmo įvykdytų nusikaltimų atminimo projektų finansavimui. Lietuvos projektų finansavimas pagal šią programą pastebimai išaugo: 2007 m. šiai programai nebuvo pateikta nė vieno projekto, tačiau 2010 m. – finansuoti jau septyni projektai.

Tai rodo pažangą, tačiau reikėtų pasvarstyti, kaip galima būtų pritraukti, kiek įmanoma daugiau ir įvairesnių projektų teikėjų, suvienyti jų jėgas. 

Nacionalinės nevyriausybinės organizacijos, regioniniai kultūros centrai, muziejai turi nemažai vertingos medžiagos, kuri turėtų būti ištraukta iš lentynų ir pateikta platesniam visuomenės ratui. Tačiau kalbant apie ES finansavimą, šios įstaigos turi mažiau arba visai neturi galimybių gauti bendrą finansavimą iš kitų nei ES šaltinių arba stokoja tarptautinio bendradarbiavimo patirties, ko reikalauja dabartinės projektų finansavimo nuostatos. Todėl raginau ir raginsiu Europos Komisiją supaprastinti reikalavimus projektų dalyviams.

Ir tai svarbu ne tik dėl pagarbos ir atminties tiems 780 922 savo kraštiečių, kurių Lietuvoje netekome 1940–1952 sovietinės okupacijos metais, bet ir dėl mūsų šalies, savo laisvės vertės suvokimo ir valstybės bei visos Europos ateities.

***

Lietuvoje 1944-1952 m. laikotarpiu buvo suimta 18 819 partizanų, iš kurių 12 459 buvo pogrindžio kovotojų rėmėjai. Per visą partizaninio karo laiką, Lietuvoje žuvo 20 101 partizanas (apie pusę 16-21 metų amžiaus).

Per šį laikotarpį legalizavosi 8 493 kovotojai. Istorikų duomenimis 1944 m. rudenį veikė apie 12 tūkst. Lietuvos partizanų, 1945 m. pavasarį apie 30 tūkst., 1946 m. vasarą – apie 4,5 tūkst., 1950 m. rudenį apie 1,2 tūkst. Lietuvos partizanų.

Read Full Post »

Vakar radijo “FM99” laidoje “Europos klubas” kalbėjome apie keletą aktualijų iš Europos Parlamento darbotvarkės: apie Baltijos jūrą, kokia ji ir jos situacija ir apie Europos jūrų saugos agentūrą, kuri turėtų rūpintis vandenų švara bei sveika gyvūnija. Taip pat aptarėme ir karštas Taikinimo komiteto diskusijas apie klonuotų gyvulių mėsos naudojimą maisto produktams.

Kviečiu pasiklausyti radijo laidos įrašo ir noriu pakviesti, jog būtinai išsakytumėte savo nuomonę.

 

M.Mikulėno nuotr.

Read Full Post »

Šiąnakt iki pat paryčių Briuselyje posėdžiavo Taikinimo komitetas, kurį sudaro po 27 atstovus iš Europos Tarybos bei Europos Parlamento. Europos Parlamento delegacijoje Taikinimo komitete esu pakaitinė narė, tad šiame naktiniame posėdyje su daugybe aršių diskusijų ir bandymų ieškoti kompromiso dėl naujų maisto produktų (tarp jų – ir klonuotų maisto produktų), teko sudalyvauti ir pačiai.

Jau ne pirmą kartą šiuo klausimu susirinkęs Taikinimo komitetas nerado sutarimo dėl 2008 m. sausį Europos Komisijos svarstymui pateikto reglamento dėl naujų maisto produktų. Nors abi pusės sutarė dėl klonuotos mėsos uždraudimo, susitarti dėl maisto produktų, pagamintų iš klonuotų palikuonių, nepavyko.

Neradus kompromiso ir nepavykus parengti bendro projekto, procedūra užbaigta, teisės aktas liko nepriimtas, o situacija dėl maisto produktų, pagamintų iš klonuotų gyvūnų arba jų palikuonių, ES rinkoje iš esmės lieka neapibrėžta. Lieka aišku, kad klonuotos mėsos tiekimas į rinką ES nėra leistinas, tačiau atskiros valstybės narės gali leisti tai daryti tik moksliniais tikslais.

Dviejų Europos Parlamente vykusių svarstymų metu ES naujų maisto produktų reglamentui nepritarę europarlamentarai iš pradžių siūlė visiškai atsisakyti maisto, gauto iš klonuotų gyvūnų ir jų palikuonių, tačiau vėliau, siekdami kompromiso, sutarė reikalauti griežtos ženklinimo sistemos, kuri leistų vartotojui žinoti produkto kilmę ir tuomet pasirinkti.

Pozicija, kurios laikėsi ir tebesilaiko EP nariai yra ta, jog produktai, gauti iš klonuotų gyvūnų, būtų atsekami, t.y. kad kiekvienas vartotojas turėtų galimybę žinoti, ar jo perkamas produktas yra kaip nors siejamas su klonuotais gyvūnais. Europos Komisija ir Taryba tokiai nuostatai nebuvo ir nėra linkusios pritarti, nes ją įgyvendinti esą būtų ypatingai sunku. Suprantama, kad paprasta nebūtų, reikėtų kiekvieno produkto genealoginio medžio, norint įsitikinti, ar iš tiesų klonuoto gyvūno pėdsakų nėra. Tačiau jei kalbame apie vartotojų, kurie patys rūpintųsi savo sveikata ir mityba, ugdymą, turime galvoti ir apie deramą galimybę gauti tikslią ir objektyvią informaciją apie tai, ką rinksimės kasdieniam pietų stalui.

Šiuo metu, nesutarus dėl naujo reglamentavimo, galioja 1997 m. reglamentas dėl naujų maisto produktų, išsiskiriančių iki šiol maisto gamybai nebūdingu būdu ar medžiagomis, kurios mitybai nebuvo naudojamos iki 1997 metų. Pagal šį reglamentą, dabar naujieji maisto produktai (klonuoti gyvūnai – taip pat) gali būti tiekiami į rinką, jei tokią galimybę patvirtintų Europos Komisija. Tačiau iki šiol joks prašymas patvirtinti prekybą klonais ES rinkoje nebuvo pateiktas.

Tad, kalbant apie klonus ir galimą jų patekimą ant mūsų stalo, prekyba klonuotų gyvūnų palikuonimis ir jų produktais, lieka nereglamentuojama. Kita vertus, iš esmės sunku atsekti netgi pačius klonuotus gyvūnus – JAV ne visos fermos, veisiančios klonuotus gyvulius, veda tinkamą jų apskaitą ir žymėjimą, ką jau bekalbėti apie palikuonis. Tad ne tik vartotojai, bet ir maisto produktų gamintojai susiduria su situacija, kuomet ne visada yra tikri, kokius produktus patiekia rinkai – prisiminkime pernykštį skandalą, kai paaiškėjo, kad vienas Didžiosios Britanijos ūkininkas prekiauja klonuotos karvės pienu, net pats to nežinodamas.

Deja, tenka pripažinti, kad kelerius metus trukęs procesas dėl naujų maisto produktų gali užtrukti dar tiek pat, kol Europos Komisija pateiks naują siūlymą dėl tokių produktų reglamentavimo. Ir tai tikrai ne į naudą vartotojams.

M.Mikulėno piešinys

Read Full Post »

Šiandien, Graikijos nepriklausomybės dieną, Žinių radijo laidoje “Raktas”  žurnalisto Audrio Antanaičio kvietimu kartu su Lietuvos graikų draugijos „Pontos“ pirmininku Georgijumi Macukatovu ir Seimo nariu Algirdu Sysu diskutavome apie naująją Europą, kuriamą ant europietiškųjų civilizacijos pamatų,  kuriuos mums paklojo Graikija.

Apie vertybes, demokratiją, sutarimą, racionalumą ir visos Europos piliečių lūkesčius bei jų atstovavimą.

Kviečiu pasiklausyti laidos “Ko Graikija išmokė Europą?” įrašo.

Read Full Post »

Įvykiai Libijoje ir atominė katastrofa Japonijoj – pora klausimų, jau antrą savaitę aktualių visam pasauliui ir, žinoma, Europos Parlamentui. Tačiau šalia šitų klausimų, stengiuosi neapleisti ir kasdienės darbotvarkės, kuri jau antra savaitė itin intensyvi. Noriu pasidžiaugti, kad praeitą savaitę kolegos Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komitete pritarė dokumentui dėl integruotos jūrų politikos, kuriam teikiau ELP politinės grupės nuomonę. Dėl dokumento plenarinėje sesijoje balsuosime jau vasaros pradžioj. Taip pat aptarėme kitą susijusį dokumentą – dėl Europos jūrų saugos agentūros, kuriam irgi rengiu ELP grupės vadinamąją “šešėlinę” nuomonę. Tikiuosi, kad komiteto kolegos palaikys ir šį dokumentą ir teikiamas pataisas.

Kaip jau rašiau dienoraštyje, Europos kovos su vėžiu forumo rengtoje konferencijoje diskutavome apie onkologinių susirgimų situaciją Europoje,  skaitydama pranešimą, akcentavau jaunimo sveikatinimo aktualijas. Duomenys rodo, jog vėžinių susirgimų daugėja, kai kurios šios ligos formos nebeaplenkia ir jaunosios kartos.

Branduolinės katastrofos Japonijoje kontekste, EP virė diskusijos dėl atominės energetikos ateities Europos Sąjungoje. Komiteto posėdžio metu atkreipiau Energetikos komisaro G. Oettingerio (G. Otingerio) dėmesį  į problemas, susijusias su planuojamomis statyti atominėmis Kaliningrado srityje ir Baltarusijoje, kviečiau ES kalbėti vienu balsu, reikalaujant iš projekto vykdytojų aukštų saugumo standartų.

Dar vienas aną savaitę, tiesa, jau toli gražu ne savaitėmis, o metais skaičiuojant neišsprendžiamas klausimas – naujoviškų maisto produktų  arba, tiksliau, produktų iš klonuotų gyvulių pateikimas maisto rinkai. Šiuo metu dokumentas jau praėjęs pagal sutarimo procedūrą privalomus du skaitymus, ir atsidūręs paskutiniame etape – Europos Parlamento ir Europos Tarybos bendro sprendimų paieškų, taikinimo komitete. Dėl jo turėtų būti susiderėta iki kovo pabaigos, tad panašu, kad užtruksime dar ne vieną naktį (pastarasis posėdis baigėsi 3:30 ryto) bendrose diskusijoje su Taryba. Dokumentu, dėl kurio deramasi, siekiama nustatyti naujų maisto produktų tiekimo į ES rinką taisykles kartu užtikrinant aukštus žmonių sveikatos, gyvūnų gerovės reikalavimus, aplinkos ir vartotojų interesų apsaugos lygį bei vidaus rinkos veikimą. Kitas klausimas – kaip užtikrinti klonuotų gyvulių palikuonių mėsos nepatekimą į rinką, kaip garantuoti atsekamumą per kelias kartas.

Šalia šių darbinių diskusijų ir susitikimų džiugino nuolatinis bendravimas su tautiečiais tiek Europos Parlamente Briuselyje, tiek Lietuvoje. Aną savaitę EP lankėsi ambasadorius Vygaudas Ušackas, kuris dalyvavo seminare apie pokyčius Afganistane ir knygos “Battle for Khorasan” (“Mūšis dėl Khorasano”) pristatyme. Šios savaitės pradžioje sulaukiau svečių iš Lietuvos, Garliavos Jonučių vidurinės mokyklos mokinių ir mokytojų – kurie pažintiniais tikslais lankėsi EP ir Lietuvos atstovybėje Europos Sąjungoje.

Šeštadienį, prof. habil. dr. Vidos Mildažienės kvietimu dalyvavau “Žaliojo Aleksoto” vykdomame projekte – paskaitų cikle apie aplinkosaugines problemas. Su bendruomenės nariais diskutavome apie ES teisėkūrą aplinkos srityje, žinoma, aktualijas branduoliniame sektoriuje, visuomenės dalyvavimo problemomis viešajame gyvenime ir pan.

Ši savaitė – vėl bėgte bėga komitetuose ir šiandien prasidėjusioje trumpojoje plenarinėje sesijoje, kur tvirtinsime euro zonos stabilumo mechanizmą, svarstysime direktyvą, kuri turėtų padidinti vartotojų pasitikėjimą bei prekybos, ypač internete, skaidrumą, taip pat balsuosime dėl direktyvos, kuri įpareigotų darbuotojams iš ES nepriklausančių šalių suteikti tokias pačias įsidarbinimo, darbo užmokesčio ir atostogų, sveikatos ir kitas socialines garantijas kaip ir ES piliečiams.

Vos pasibaigus posėdžiams, penktadienį, vėl skubėsiu į Lietuvą – šeštadienį laukia TS-LKD Jaunimo bendruomenės konferencija Kaune. Taip pat teks rasti laiko pasiruošti ir kitai darbo savaitei Briuselyje, kuri, akivaizdu, vėl bus labai intensyvi.

M.Mikulėno nuotr.

Read Full Post »

Vakar Europos Parlamento Aplinkos visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto posėdyje pasisakiau dėl atominės energetikos situacijos ir saugumo ES. Komitete dalyvavusio Europos energetikos komisaro Guentherio Oettingerio dėmesį atkreipiau į būtinybę susirūpinti, kas vyksta prie ES išorinių sienų ir solidariai reikalauti, kad Rusija ir Baltarusija, įgyvendindamos atominius projektus, laikytųsi aukščiausių tarptautinių branduolinės saugos standartų bei visų tarptautinių konvencijų reikalavimų.

Baltarusija ruošiasi statyti atominę elektrinę vos už 50 kilometrų nuo Lietuvos sostinės Vilniaus. Rusija – taip pat rengiasi statyti atominę elektrinę Kaliningrade. Lietuvai abu projektai kelia ypatingą susirūpinimą, kadangi jų įgyvendinimui trūksta skaidrumo ir informacijos, kaip to reikalauja ESPOO konvencija. Juo labiau, kad nekreipdamos dėmesio į Japonijos įvykių kontekstą, Baltarusija ir Rusija pasirašė Baltarusijos atominės elektrinės statymo ir finansavimo sutartį, o PAV procesas tuo metu tėra tik imituojamas, pakartotiniai Lietuvos prašymai pateikti informaciją – ignoruojami.

Pasisakydama akcentavau, kad įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, Europos Sąjunga įgijo naujų kompetencijų energetikos srityje ir pakankamai aktyviai šiomis galiomis naudojasi kuriant vieningą ES energetikos vidaus rinką. Tačiau esu įsitikinusi, kad Europos Komisijai nederėtų bijoti prisiimti daugiau atsakomybių ir sprendžiant su energetika susijusius išorės santykių klausimus, nes energetikos, kaip ir aplinkos klausimai, nepaiso valstybių sienų. Todėl bet kokia veikla, vykstanti prie Europos Sąjungos sienų, turi būti ir Europos Sąjungos reikalas.

Teko priminti ir Lietuvos, savanoriškai išsikvietusios TATENA misiją, kuri pozityviai įvertino būsimosios atominės elektrinės aikštelės saugumą ir patikimumą, pavyzdį ir akcentuoti, kad tuo metu, kai ES valstybės narės aktyviai sprendžia atominio saugumo klausimus ir glaudžiai bendradarbiauja su TATENA, ne žemesnius standartus turi taikyti ir kaimyninės valstybės.

O Europos Sąjunga privalo prižiūrėti, kad šių standartų būtų laikomasi iš tiesų.

Europos energetikos komisaras G.Oettingeris posėdyje išsakė pažadą pasidomėti branduolinių jėgainių šalia ES sienų aktualijomis ir akcentavo, kad tarptautinių standartų paisymas, įgyvendinant tokio lygio projektus, yra labai svarbus. Jis taip pat užsiminė, kad šių dienų įvykiai neabejotinai skatina diskusiją dėl branduolinio saugumo standartų peržiūros ir griežtinimo.

Read Full Post »

Šiandien Europos kovos su vėžiu forumo rengtoje konferencijoje diskutavome apie onkologinių susirgimų situaciją Europoje, jaunimo sveikatinimo aktualijas.

Skaitydama pranešimą atkreipiau dėmesį į naujausius duomenis, kurie rodo, jog vėžinių susirgimų daugėja, o tam tikros šios ligos formos nebeaplenkia ir jaunosios kartos, tad šiandien kova prieš vėžį reikalauja platesnio požiūrio.

Niekada nesu linkusi skirstyti visuomenės į jaunimą, pagyvenusius ar senjorus, ypač kai kalbama apie vienokią ar kitokią politinę kryptį, nes tikiu, kad dėmesį turime skirti visiems žmonėms. Tačiau kuo išsiskiria jaunimas – tai entuziazmu ir drąsa skleisti savo idėjas visuomenei, tad šį potencialą turime išnaudoti.

Todėl manau, kad Europos Sąjunga turi suteikti daugiau paskatų jaunimui bei nevyriausybinėms organizacijoms prisidėti įgyvendinant sveikatinimo politiką ir onkologinių ligų prevenciją.

Tiesa, šalyse narėse jau atsiranda sveikintinų jaunimo NVO iniciatyvų, tačiau reikia pripažinti ir tai, kad jos yra pavienės.

Tokie pavyzdžiai, kai ES šalyse veikiančias jaunimo, savanorių ar visuomeninių organizacijų iniciatyvos, kuriomis aktyviai keliama vėžinių susirgimų problema visuomenėje ir siekiama padėti sergantiems vėžiu jauniems pacientams, turėtų būti remiami ir skatinami.

Tačiau ES lygiu pasigendu stipresnio jaunimo bendradarbiavimo ar skirtingose valstybėse jaunimo organizacijas vienijančios platformos, kuri koordinuotų veiklas sveikatinimo, o taip pat ir vėžinių susirgimų prevencijos srityje.

Esu tikra, kad kurdami tarpkultūrinius tinklus, skatindami pažinimą, galėtume sveikatinimo srityje nuveikti gerokai daugiau, todėl man atrodo, jog būtų prasminga įtraukti jaunimo kovą prieš vėžį į ES programos “Jaunimas” finansuojamų projektų prioritetų sąrašą.

Tokie žingsniai ypatingai svarbūs vis ryškėjant tendencijai, kad jaunoji europiečių karta negali pasigirti stipria fizine sveikata, o fiziškai neaktyvus gyvenimas yra viena pagrindinių priežasčių, lemiančių apie 21–25 proc. susirgimų krūties ir storosios žarnos vėžiu, 27 proc. diabeto atvejų, 30 proc. širdies–kraujagyslių ligų.

Skatindami jaunimo iniciatyvas kovoje prieš vėžį  – turime kalbėti ne tik apie šiandieną, dabartinę situaciją ir rezultatus, bet ir apie rytdieną, apie naują kartą, kuri auga, todėl turime ypatingą dėmesį skirti visuomenės švietimui apie sveiką mitybą, gyvenseną bei fizinio aktyvumo naudą.

Read Full Post »

Older Posts »