Feeds:
Įrašai
Komentarai

Archive for 2011 gegužės

Žalioji savaitė bėgte prabėgo, o Briuselyje jau pradėjome komitetų savaitę. Na, o žalioji – kaip visada išsiskyrė savo intensyvumu: per 4 dienas, be vizitų Lietuvoje, teko aplankyti dar tris valstybes.  Vos apsilankiusi Raseiniuose, kitądien jau keliavau į Varšuvą, kur laukė artėjančiam Lenkijos pirmininkavimui ES skirtas susitikimas tarp Europos Parlamento Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto narių bei Lenkijos Sveikatos ir Aplinkos ministrų. Kalbant apie ateinančio pirmininkavimo ES pusmečio prioritetus sveikatos srityje – akcentuota e-sveikata, dėmesys vaikų ligoms, ypač turintiems kalbėjimo, klausos bei regos sutrikimų – tai bene pirmas kartas, kai vienu iš prioritetų tapo labiausiai pažeidžiamos visuomenės dalies, turinčios specialių poreikių, interesai. Taip pat nemažai dėmesio diskusijose skirta ir sveikai mitybai bei sveikai gyvensenai. Paminėtas Lenkijos pavyzdys dėl sveikatinimo programos, kurioje nemenka dalis dėmesio tenka dietoms ir kovai su nutukimu. Programa skirta ne tik moksleiviams, bet ir brandiems žmonėms. Taip tikimasi sumažinti ne tik antsvorio problemas, bet ir sergamumą kardiovaskuliarinėmis ligomis. Užsiminta ir apie tai, kad savo pirmininkavimo laikotarpiu, Lenkija sieks inicijuoti ir kurti ES lygiu duomenų bazę, kurioje valstybės narės turėtų galimybę keistis sveikatinimui aktualia informacija.

Patys lenkai stebėjosi Lietuvos pažanga rūkymo prevencijos srityje, atkreipdami dėmesį, kad mūsų šalyje  – pakankamai mažas procentas rūko ir dėl to turime nemažai galimybių išvengti su šiuo kenksmingu įpročiu susijusių  grėsmių sveikatai.

Susitikime su Aplinkos ministru išgirdome prioritetus klimato kaitos, bioįvairovės apsaugos srityje. Taip pat aptarėme intensyviai vykstančias diskusijas dėl skalūninių dujų, jų išgavimo technologijų ir pan. Klausiau lenkų Aplinkos ministro, kokios nuomonės jie laikosi dėl pasienio atominių elektrinių, teiravausi, kokios pozicijos ketinama laikytis pirmininkavimo laikotarpiu. Ministras pabrėžė, jog kol kas apie šias elektrines pateikiama informacija stokoja aiškumo. Tad susitikime po pasikeitimo nuomonėmis, akcentuota, kad būtina reikalauti, jog statant AE  kaimyninėse šalyse prie ES išorinės sienos būtų laikomasi aukščiausių aplinkosaugos ir saugos standartų  ir kad Europa galėtų pasinaudoti savo sutelktomis jėgomis siekti, kad tokia nuostata būtų išties įgyvendinama. Taip pat aptarta Baltijos jūros būklė, aplinkosaugos grėsmės bei būtinoji situacijos stebėsena.

Ketvirtadienis prabėgo Gruzijos sostinėje. Tbilisyje vyko Demokratijų Bendrijos, kuriai šiuo metu pirmininkauja Lietuva, Parlamentinio forumo renginys. Su kolegomis  iš Europos Sąjungos valstybių, P. Kaukazo, Rusijos, JAV, Vidurio Azijos ir Šiaurės Afrikos diskutavome apie procesus Europoje ir jos kaimynystėje. Didelė konferencijos dalis buvo skirta situacijai Pietų Kaukaze ir konkrečiai Gruzijoje analizuoti. Nestabilumas regione stabo ekonominį vystymąsi, užsienio investicijas, žmonės skursta ir išgyvena „po-revoliucinį nuovargį“, dalis visuomenės nusivylė, jog Rožių revoliucija neatnešė greitų ekonominės pažangos rezultatų. Turime palaikyti Gruziją (ir kitas Rytų Europos valstybes, turinčias eurointegracinių siekių) jos europinių reformų kelyje – jį praėjome patys, tad žinome, kad tai sunkios, bet labai reikalingos priemonės. Tuo pačiu ne tik žodžiais bet ir darbais nuosekliai remsime Gruzijos stojimo į ES siekį, nors tai Europoje ir nepopuliaru. Gruzija yra Europos valstybė, tad jei laikysis ES išpažįstamų vertybių ir atitiks visoms ES narystės siekiančioms valstybėms keliamus kriterijus, turi teisę prašyti būti priimta į ES valstybių tarpą. Gruzijos vidaus politikoje vienas įtakingiausių veiksnių išlieka Rusija – tą pripažino bene visi kalbėjusieji. Įsiminė buvusio Putino ekonominio patarėjo Ilarionovo pranešimas apie Rusijos situaciją: apie valstybę, kurią per mafijinę struktūrą kontroliuoja FSB grupuotė ir apie jos pilietinę visuomenę, kuriai būtina padėti iš šalies.

Renginyje dalyvavo ir Europos Parlamento pirmininkas Buzekas, kuris pabrėžė, kad ekonomika ir gerbūvis susijęs su demokratija, ir kad mums reikia vieningomis pastangomis tai stiprinti. Tačiau reformų iniciatyva turi kilti pačiose šalyse, nelaukiant ką viena ar kita ES institucija ar šalis narė pasakys, ES šalys narės tegali tik patarti, bet ne paliepti  („We have to propose, not impose“).


Po renginio įvyko mano susitikimas su Gruzijos Parlamento pirmininku Bakradze. Šiame susitikime aptarėme ES vizų dialogų su kaimyninėmis šalimis eigos galimas pasekmes Gruzijai. Kovo mėnesį įsigaliojo palengvinta Gruzijos piliečių kelionių į ES tvarka, tad sekantis ES žingsnis, kurio siekia Gruzija, yra vizų dialogo, kuris vestų prie vizų Gruzijos piliečiams atsisakymo, pradžia. Tačiau kol Gruzija laukia Europos Komisijos rekomendacijos pradėti vizų dialogą, Rusija sparčiai žingsniuoja bevizio su ES režimo link. Šie du procesai nėra tokie jau nesusiję tarpusavyje, prisimenant, kad okupuotose Gruzijos teritorijose (P. Osetijoje ir Abchazijoje) absoliuti dauguma gyventojų naudojasi Rusijos Federacijos pasais – gali susidaryti situacija, kai Gruzijos separatistinių regionų gyventojai įgis teisę be vizos patekti ir keliauti ES anksčiau, nei eurointegracijos keliu nuosekliai einančios Gruzijos pasų savininkai. Kyla klausimas, kaip derybose su Rusija dėl bevizio režimo ES atsižvelgs į pasportizacijos problemą ir išlaikys savo pozicijos dėl Gruzijos teritorinio vientisumo ir integralumo nuoseklumą. Esu kreipusis į Komisiją prašydama pakomentuoti, kaip bus atsižvelgiama į pasportizacijos problemą derybose su Rusija dėl bevizio režimo. Taip pat Parlamento pirmininko teiravausi kokia ES ir Gruzijos derybų dėl Gilaus ir visaapimančio laisvos prekybos susitarimo eiga, kokių priemonių Gruzijos vyriausybė imasi, kad palengvintų pabėgėlių gyvenimo sąlygas, kaip užtikrinamos jų pilietinės laisvės ir teisės, prieiga prie socialinių paslaugų.


Penktadienis prabėgo Narvoje, kur vykstant Baltijos jaunimo forumui, su jaunuoliais iš Švedijos, Danijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos bei Suomijos diskutavome apie jaunimo dalyvavimą Europos Parlamento rinkimuose – tiek kandidatuojant, tiek balsuojant, apie socialinius tinklus, socialinę žiniasklaidą bei šių priemonių įtaką visuomeniniams bei pilietiniams procesams.

Read Full Post »

Nors “Nord Stream” skelbia, kad dujotakio projektas yra draugiškesnis aplinkai ir turi mažesnį poveikį Baltijos jūros ekosistemai, nei buvo prognozuota, tačiau kol kas tokias išvadas daryti – dar anksti.

Pirmiausiai dėl to, kad pristatomi duomenys yra fragmentiški ir nepilni. O antra, parametrai, kurie, kaip informuojama, stebimi ir analizuojami – nėra pakankami. Darant išvadas apie “Nord Stream” realų poveikį turėtų būti įvertinti ir genotoksiškumo pokyčių tyrimų duomenys. Tai nuosekliausiai ir plačiausiai atliekami taršos tyrimai Baltijos jūroje, renkami metai iš metų nepriklausomose stotyse, pagal tarptautines mokslines programas. Ir jie rodo, kad per paskutinius du metus ryškiai padidėjo negrįžtamų genetinių pakitimų žuvų ir moliuskų populiacijose lygis daugumoje Baltijos jūros regionų, tarp jų – ir Lietuvos ekonominėje zonoje.

Remiantis minėtais duomenimis, 2010 metais septyniolikoje iš 100 tirtų vietų, viršslenkstinis genetinių pažeidimų lygis randamas visose tirtose žuvyse, t.y. pavojingai pažeisti 100 proc. individų, o DNR pažeidimų dažnis žuvyse kai kur padidėjęs net iki 200 kartų virš kontrolinės ribos. Baltijoje nustatytos net 45 ypač didelės genetinės rizikos zonos (iš 100 tirtų), kur pavojingas genetinių pažeidimų lygis randamas 80-100% tirtų individų. Daugumoje kitų tirtų vietų genetinių pažaidų lygis žuvyse gerokai viršija leistinas ekologiškai saugias ribas. Ypač neramina situacija pietinėje Baltijoje, taip pat Latvijos, Estijos vandenyse, kur eko-genotoksikologinę būklę 2010 metais galima būtų apibūdinti kaip artimą katastrofinei.

Tad, nors “Nord Stream” pastangos pateikti informaciją apie projekto eigą – sveikintinos, svarbu pastebėti ir tai, kad šiuo metu “Nord Stream” pateikiami duomenys – kol kas nepakankami, jog galėtume džiūgauti dėl statybų poveikio menkumo. O ir laikyti juos objektyviais – rizikinga, kol jie nėra patikrinti nepriklausomų mokslininkų.

Taip pat lieka vis dar neatsakyta į klausimą, kodėl būtent dujotiekio tiesimo vietoje, palyginus su kitomis Baltijos jūros vietomis, taip padidėjęs genotoksiškumas. Ir greičiausiai sutapimu tokią situaciją pavadinti būtų sunku, nes viena tokio poveikio žuvims atsiradimo priežasčių – galimas užterštumas medžiagomis, patenkančioms į organizmą, sujudinus nuodingomis nuosėdomis užterštą dumblą. Čia pats laikas prisiminti, kad ties Vokietijos krantais paskutiniai 27 kilometrai “Nord Stream” dujotiekio vamzdžio įkasti į dugną net 4-5 metrus, tad, abejonių, kad kasantis į tokį gylį, visos susikaupusios nuodingos nuosėdos ir dumblas tikrai turėjo būti sujudintas, matyt, neturėtų likti.

Tokie ryškūs genotoksiškumo pokyčiai (vėžiniai susirgimai, kurie persiduoda ir palikuonims) galimi tik vykdant plačią intervenciją, kurios pasekoje ryškiai padidėja cheminis užterštumas, o vienintelė visiems žinoma tokio masto veikla pastaruosius dvejus metus – yra būtent dujotakio statybos. O galbūt Baltijos jūroje niekam nežinant vykdoma ir kita veikla, dėl kurios sujudinamas užterštas dumblas ir didėja jūros cheminis užterštumas?

Tačiau grįžtant prie “Nord Stream” projekto poveikio stebėsenos – derėtų užduoti dar kelis paprastus klausimus – jei jau teigiama, kad viskas atliekama, jog dujotakis būtų kuo draugiškesnis aplinkai, kad būtų tinkamai vykdoma procesų jūroje stebėsena, kodėl pasirenkant 16 dujotakio poveikio aplinkai kriterijų (apie tokį kiekį skelbia pati Nord Stream AG), atlikti tyrimai neapėmė ir genotoksiškumo pokyčių? Ar tie duomenys nebūtų vertingi, kalbant apie jūros būklę ir galimą žalingų medžiagų pasklidimo statybų metu poveikį?

Mano manymu, šie duomenys turėtų būtų įtraukti į “Nord Stream” ataskaitas, kurias konsorciumas turėtų teikti ir HELCOM, ir ESPOO sekretoriatams bei visoms aplink Baltiją esančioms valstybėms. Ne tik toms, per kurių vandenis tiesiamas dujotiekis (šiuo metu išsami informacija apie poveikį teikiama tik joms), bet ir poveikį patiriančioms (tarp jų – ir Lietuva). Raginčiau Nord Stream kuo greičiau pateikti išsamesnius turimus duomenis, o tiesiogiai poveikį patiriančias šalis, kurioms teikiamos ataskaitos – bendradarbiauti tarpusavyje ir teikti visuomenei kuo platesnę joms žinomą informaciją apie Baltijos būklę, kad matytume bendrą vaizdą ir galėtume objektyviai daryti išvadas dėl tikrųjų taršos priežasčių.

Pasikartosiu, Nord Stream AG dėmesys visuomenės informavimui, kuriam, tikriausiai, skiriama ir nemaža projekto lėšų dalis, gali būti pagirtinas. Tačiau nesinori, kad atsitiktų taip, kaip su poveikio aplinkai vertinimo aptarimu, kai daug keltų klausimų taip ir liko neatsakyti, o daugelis problemų – užprogramuotos ankstyvoje projekto vystymo stadijoje. Pavyzdžiui, poveikio aplinkai vertinimo (PAV) objektyvumas. Ar galima apie jį kalbėti žinant, kad poveikio aplinkai vertinimas buvo pradėtas rengti tik praėjus keleriems metams nuo žemyninės dujotiekio dalies Rusijoje statybų pradžios? Pagal ESPOO reikalavimus, poveikio aplinkai vertinimo ataskaitoje turėjo būti pilnai išnagrinėtos ir objektyviai palygintos visos įmanomos dujotiekio maršrutų alternatyvos (Amber ir Jamal II), įskaitant ir nulinį variantą – atsisakyti dujotiekio. Šis reikalavimas nebuvo pilnai įvykdytas.

Jau tvirtinant PAVą, deja, buvo aišku, kad Nord Stream AG nepakankamai įvertino Baltijos jūros, kuri yra žinoma kaip labiausiai užteršta jūra pasaulyje, taršos lygį, nors apie galimus pavojus kalbėjo ne vienos pajūrio valstybės mokslininkai ir specialistai. Matyt, įsiklausyti nebuvo patogu? Todėl ir statybos bei galimos tokios veiklos neigiamos pasekmės aplinkai buvo nepakankamai įvertintos.

Kad Nord Stream AG, nepaisant plačios informacinės kampanijos, nesugebėjo įtikinamai atsakyti į visuomenės susirūpinimą dėl projekto poveikio Baltijos jūros ekosistemai, rodo ir bandymų Suomijos, Danijos ir Lenkijos teismuose užprotestuoti leidimus statybai atvejai.

Be abejonės, tokie faktai nedidina pasitikėjimo ir nesukelia tikro optimizmo bangos, po to, kai buvo paskelbta, jog jūrai nieko bloga neatsitiko, o užterštas dumblas – tik pakeltas ir padėtas atgal. Manau, kad galutinį žodį dėl tikro “Nord Stream” dujotiekio poveikio aplinkai turėtų tarti tarptautinės institucijos ir nepriklausomi mokslininkai, ir tik įvertinus visus įmanomus taršos žymenis. Tuomet mes, gyvenantys prie jūros ir tie, kuriems Baltija išties rūpi, o taip pat – ir mūsų bei jaunosios kartos sveikata, turime reikalauti, kad jokių landų neparodyti realios situacijos – nebeliktų.

Read Full Post »

Vakar vėl keliavau po Lietuvą, lankiausi Raseinių rajone. Diena prasidėjo pilietiškumo pamoka Ariogalos gimnazijoje, kur gimnazistai domėjosi, kaip vyksta darbas Europos Parlamente, kodėl nusprendžiau pasirinkti tokį kelią. Papasakojo, kad Ariogaloje veikia jaunimo organizacija „Vienybė“, kur susitelkęs jaunimas ne tik lanko futbolo treniruotes, bet ir gražina Ariogalą – nuolat tvarko miestelio aplinką. Po susitikimo su mokiniais, kartu su mokyklos pavaduotoja Ingrida apžiūrėjome mokyklą, kuri šiuo metu renovuojama.

Susitikime su Raseinių rajono meru Remigijumi Aču, mero pavaduotoju Sigitu Vaičiumi ir administracijos direktoriumi Dainiumi  Baltrušaičiu kalbėjome apie rajono aktualijas, kokie europiniai projektai vykdomi rajone, domėjausi, kokia ir kaip veikia atliekų tvarkymo sistema Raseinių rajone, taip pat aptarėme ir atsinaujinančių energijos šaltinių panaudojimą bei kitas aktualijas.

Apsilankymo Aplinkos apsaugos agentūroje metu, su agentūros vedėju Gediminu Tamašauskiu kalbėjomės apie aplinkosaugos problemas Raseinių rajone. Buvo išsakytas nusivylimas, kad rajoniniai aplinkos apsaugos specialistai atlieka baudžiamąjį darbą, gaudydami brakonierius ir kitokius pažeidėjus.

Labai įdomi ir naudinga diskusija vystėsi su maisto ir veterinarijos tarnybos specialistais.  Aptarėme maisto ženklinimo aktualijas, kalbėjomės apie antibiotikų likučių gyvūnuose ir gyvulinės kilmės maisto produktuose atvejus bei genetiškai modifikuotus organizmus. Tai kasdienės aktualijos mane lydinčios Europos Parlamente, tad pasikalbėti apie praktines problemas, vartotojų ir specialistų kasdienes patirtis – man ypatingai svarbu ir naudinga.

Taip pat lankiausi protiškai neįgalaus jaunimo dienos centre ir specialiojoje mokykloje. Su centro ir mokyklos darbuotojais kalbėjome apie neįgaliųjų  integraciją ar reintegraciją šiuolaikinėje visuomenėje.

Vizitą baigiau susitikimu su partiečiais ir partijos jaunimu, su kuriais jaukiai pasisėdėjome ir pasikalbėjome apie šiandienos aktualijas.

Nuoširdžiai dėkoju, visur mane lydėjusiam TS- LKD Raseinių skyriaus  pirmininkui Linui Dargevičiui, vicemerui Sigitui Vaičiui ir visiems, kurie prisidėjo prie turiningo apsilankymo Raseinių rajone.

Read Full Post »

Praėjusios savaitės pabaigoje Europos Sąjungos Teisingumo Teismas priėmė sprendimą, kad Lietuvos apsisprendimas rašyti pavardes tik lietuviškais rašmenimis ir atsisakymas savo piliečių pasuose rašyti raides, kurių nėra lietuvių kalbos abėcėlėje, ir diakritinius ženklus, nepažeidžia ES teisės.

Europos Teisingumo Teismui klausimus dėl pavardžių rašybos pateikė Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas, į kurį kreipėsi Lietuvos pilietė, ištekėjusi už užsieniečio ir teigusi, jog patiria sunkumų dėl to, kad jos ir jos sutuoktinio pavardės dokumentuose rašomos skirtingai: Lietuvos pilietės – lietuviškais rašmenimis, o jos vyro, Lenkijos piliečio – su diakritiniais ženklais ir raide “w”.

Liuksemburgo teismas taip pat priėmė sprendimą nesikišti į vidinius kiekvienos valstybės ES narės dalykus, kuriais užtikrinama Lietuvos valstybinės kalbos, tradicijų bei asmens ir šeimos gyvenimo gerbimo pusiausvyra. Tai gali spręsti tik Lietuvos teismas.

Europos Teisingumo Teismo sprendimas suprantamas, nes viena vertus, jis susijęs su kultūriniais dalykais ir tradicijomis, o kita vertus, jei lenkiškais rašmenimis imtume rašyti lenkiškas pavardes, tuomet taip pat derėtų vokiečių rašyti vokiškai, norvegų – norvegiškai ir panašiai. Tad tektų papildomai išmokti dar keletą alfabetų, kad jokiai tautai nebūtų daroma išimčių. Taip pat derėtų mokėti ir teisingai perskaityti, kai rašoma originalo kalba.

Labai svarbus ir dar vienas aspektas, kalbant apie ETT priimtą sprendimą: kartu su juo subliuško dar vienas skambus, bet tuščias kaltinimas Lietuvos valstybei, jog ji esą pažeidžia tarptautines normas ir diskriminuoja savo lenkų kilmės piliečius. Čia verta priminti, jog Lietuvoje visoms tautinėms mažumoms suteiktos ypač plačios kultūrinės autonomijos teisės. O lenkų tautinei mažumai sudarytos dar ir išskirtinės švietimo jų gimtąja kalba sąlygos. Sakyčiau, kad jos yra pavyzdinės. Tą pastebi ir Lenkijos lietuviai iš Punsko ir Seinų, lygindami savo ir Lietuvos lenkų padėtį.

Minėtasis ES Teisingumo teismo sprendimas privers išgirsti nuosekliai Lietuvos kartojamą poziciją, kad Lietuva nepažeidžia jokių tarptautinių konvencijų ar dvišalių sutarčių. Tikiu, kad šis Teisingumo Teismo sprendimas paskatins nuoširdžiai savo tautiečių užsienyje padėtimi besirūpinančius Lenkijos politikus ir Europos Parlamento narius dar atsargiau vertinti Lietuvai primetamus kaltinimus.

Grįždama prie priimtojo nutarimo, manau, kad Lietuvos institucijų sprendimas šią bylą perduoti tarptautinei teisingumo institucijai – sveikintinas žingsnis. Jos išvados yra reikšmingos ir, tikiu, paskatins nebedelsti priimant atitinkamus sprendimus, kurių nepadarė ligšiolinės Vyriausybės, nes iš tiesų sutuoktinių pavardžių vienodo rašymo problema, jei vienas iš sutuoktinių – užsienietis, iki šiol neišspręsta ir, neabejoju, išties kelia tam tikrų sunkumų kasdieniame gyvenime.

Pasisakau už taip vadinamą latvišką pavardžių įrašymo asmens pase modelį, kai lotyniško pagrindo rašmenimis būtų įrašoma originali pavardė prie kitų paso įrašų.

Šis modelis jau buvo teigiamai įvertintas visų tarptautinių institucijų ir nesulaukė kitų valstybių, tarp jų ir Lenkijos, prieštaravimo. Toks sprendimas atitiktų ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo išaiškinimus. Šis sprendimas susijęs ne tiek su kuria nors viena tautine mažuma, kiek su tais Lietuvos piliečiais, kurie pakeitė pavardes po santuokos su užsienio piliečiais, nes pirmiausiai jie susiduria su problemomis įrodinėdami savo tapatybę. Valstybė turėtų greičiau reaguoti į socialinius visuomenės pokyčius ir padėti savo piliečiams išvengti keblumų.

Tikiuosi, kad Lietuvos Respublikos Seimas ir Vyriausybė netruks parengti poįstatyminius aktus, jog Lietuvos Konstitucinio Teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimai būtų nedelsiant įgyvendinti.

Read Full Post »

Sekmadienį, gegužės 15 dieną, tradiciškai minėtas Kalniškės mūšis, kuomet 1945 m. gegužės 16 d. Kalniškės miške Sovietų Sąjungos NKVD kariuomenė, talkinant Simno stribams apsupo 60–120 partizanų, vadovaujamų J. Neifaltos-Lakūno. Partizanai iš apsupimo prasiveržė tik sutemus. 44 – žuvo, jų palaikai atvežti į Simną ir išniekinti aikštėje. Po trijų dienų – užkasti Simno ežero pakrantėje netoli Simno kapinių.

Simboliška, kad šiemet minime Kalniškės mūšio metines, švęsdami šeimos dieną. Juk šeima – svarbiausia kiekvieno iš mūsų gyvenime. Tai erdvė, kur susiformuoja mūsų požiūris į tai, kas svarbu, kaip suprantame mus supantį pasaulį, kokiomis tradicijomis ir atminties momentais grindžiame savo kasdienes patirtis.

Apie Kalniškės mūšį dar vaikystėje išgirdau iš savo šeimos, per tėvų pasakojimus. Tos istorijos tada atrodė tokios paslaptingos, gal net sunkiai suprantamos, tačiau bėgant metams, supratimas užaugo. Ir labai džiugu, kad šiandien, minint mūšio metines, susirinkome šeimomis,  su vaikais, kurie, tikiu, grįš ir grįš kiekvienais metais į šią vietą, augindami supratimą apie Lietuvai svarbius įvykius.

Šiemet, minėdami didžiųjų tremčių ir netekčių metus, prisimename tuos, kurie nukentėjo okupacijos metais. Trėmimai vyko šeimomis, jas palietė ir partizaninis judėjimas. Ne veltui dainose apdainuojami ne tik partizanai, bet ir jų tėvai, sesės, mylimosios. Tai yra bendra skaudi patirtis, palietusi ne atskirus žmones, bet kiekvieną šeimą. Norėta sunaikinti ištisas šeimas, tam, kad būtų sunaikinta tauta ir valstybė.

Kaip kartais pasitaiko – tų pačių tėvų vaikai išauga skirtingi, pasirenka skirtingus kelius. Kartais klaidingus. Taip ir mūsų didžiulėje Lietuvos šeimoje vaikai nevienodi. Tam, kad ši šeima būtų darni, reikia susiklausymo , išsikalbėjimo. Kalbėjimo apie svarbius ir skaudžius dalykus bei apie bendrą istorinę patirtį. Ir apie tai turime kalbėti be tik savo šeimose,  ne tik saviems, bet ir kaimynams, artimiesiems. Tai su kolegomis kartu su jūsų paprotinimais sėkmingai darome ir Europos Parlamente.

Kiekviena šeima turi savo tradicijas, ritualus, šventes – visa tai tam, kad nepamirštume savo šaknų, kad bendrautume, kartu išliktume stiprūs. Tad ir šis kasmetis susibūrimas Kalniškėse, pagerbiant mūšio kovotojus, ir yra tradicija, kuri jungia bendram supratimui ir svarbių istorinių patirčių atminimui. Tad nepamirškime jos, priminkime ją artimiesiems, jaunajai kartai.


M. Mikulėno nuotraukos

Read Full Post »

Plenarinių posėdžių Strasbūre savaitę pradėjome nuo gegužės 9-osios, Europos dienos minėjimo. Keletas renginių Europos Parlamente, iškilminga Europos Sąjungos vėliavos pakėlimo ceremonija ir himno sugiedojimas buvo skirti šiai progai pažymėti.

Manau, kad labai šiai progai tiko gegužės 10-osios, antradienio, Trišalės asamblėjos susitikimas. Lietuvos Seimo pirmininkė I. Degutienė, Lenkijos Senato pimrininkas B. Borusewicz, Ukrainos Rados pirmininkas V. Lytvyn kalbėjo apie vieningą Europą ir tokių šalių kaip Ukraina priartinimą prie jos. Pagrindine mintis Trišalėje asamblėjoje, kuri dar buvo skirta ir Lietuvos-Lenkijos gegužės 3-osios Konstitucijos 220-osioms metinėms, – Ukraina ne Europos kaimynė, o pilnateisė Europos valstybė.

Kitas svarbus šios sesijos akcentas – debatai plenarinėje dėl Černobylio. Kalbėdama sesijoje, pabrėžiau, kad viena katastrofos, įvykusios prieš 25 m. priežasčių – klaidos rengiant projektą ir nepavykęs reaktoriaus bandymas ekstremaliomis sąlygomis. Šios problemos būdingos ir kitoms atominėms, statomoms Lietuvos (kartu ir Europos Sąjungos) pasienyje. Nors ne sykį kartota, kad statybos planuojamos nebaigus poveikio aplinkai vertinimo, tačiau jos jau pradėtos… Neatsitiktinai, keldami šį opų klausimą su EP kolegomis ne tik parengėme klausimą Europos Komisijai, apie kurį jau rašiau ankstesniuose savo dienoraščio įrašuose, bet ir kartu L. Donskiu, J. V. Paleckiu, Z. Balčyčiu suvienijome pastangas siekdami platesnio ES institucijų, šalių narių bei tarptautinių organizacijų dėmesio Lietuvai itin aktualiai problemai – šalia Lietuvos ir ES sienų planuojamų atominių elektrinių Baltarusijoje bei Kaliningrado srityje saugumui. Šią savaitę pradėjome rinkti parašus po rašytine deklaracija, kurioje pabrėžiama, kad tarptautinių saugumo kriterijų neatitinkančių atominių elektrinių statyba šalia ES sienų kelia didelį pavojų ne tik ES šalims, bet ir visai Europos teritorijai ir yra bendras visos ES rūpestis, kuris privalo sulaukti ne tik šalių narių, bet ir Europos Komisijos dėmesio ir aktyvių pastangų užtikrinant saugumą.

Beje, labai džiaugiuosi, kad viena mano inicijuotų rašytinių deklaracijų dėl aplinkos tvarkymo akcijos “DAROM” jau pasiekė tikslą – surinko 401 EP nario parašą ir tapo oficialiu EP dokumentu, kuri besibaigiant plenarinei, ketvirtadienį, ir patvirtinome.

Šiame dokumente raginame Europos Komisiją – remti iniciatyvą visomis įmanomomis priemonėmis, taip pat sukurti tinklalapį, kuriame būtų skelbiami valstybių duomenys apie atliekas bei žemėlapiai, nurodantys nelegalių sąvartynų vietas, ES valstybes imtis papildomų pastangų siekiant perdirbti kuo daugiau atliekų ir visapusiškai įgyvendinti šios srities ES teisės aktus.

Be šių svarbių posėdžių ir dokumentų svarstymų, šią savaitę tradiciškai buvo gausu susitikimų. Su komisaru G. Oettingeriu diskutavome apie „stress“ testus, kurie bus taikomi atominėms elektrinėms ir kriterijų šiems testams parinkimą. Komisaras G. Oettingeris žadėjo, kad jie turėtų būti parengti iki šių metų gruodžio mėnesio. Mano nuomone, svarbiausia, kad šie testai būtų privalomi tiek atominėms elektrinėms ES valstybėse, tiek ir trečiosioms šalims. Pusryčių su komisaru A. Šemeta metu aptarėme einamuosius Europos Komisijos ir Parlamento reikalus, su komisare C. Hedegaard – apie klimato kaitą. Istorinio sutaikymo neformalioje grupėje, vadovaujamoje S. Kalnietės, numatėme ateinančių posėdžio temas, artėjančius ELP politinės grupės klausymus rugsėjo mėnesį. Viduržemio jūros šalių delegacijos susitikime kalbėjomės apie Palestiną ir Izraelį, vienpusišką Izraelio siekį nepripažinti Palestinos nepriklausomybės siekio. Panašu, kad besiklostantys įtempti santykiai tikrai regionui taikos neatneš. Dar išskirčiau ir filmo apie M. Chodorkovskį demonstravimą EP. Pribloškiantys faktai ir pamintos žmogaus teisės Rusijoje vertė susimąstyti ne vieną, žiūrėjusį filmą apie turtingiausią Rusijos žmogų, tapusį garsiausiu pasaulio kaliniu.

Penktadienį Vilniuje diskusijai apie Poveikio aplinkai vertinimo mechanizmą ir galimybes siekti jo objektyvumo sukviečiau su šia sritimi dažnai susiduriančius ekspertus iš NVO, valstybinio sektoriaus ir mokslo pasaulio. Susitikime aptarėme priežastis, dėl kurių PAV (plačiąja prasme, apimant ir strateginį, ir ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimą) procesai (ypač kalbant apie didelius projektus) sulaukia priekaištų, taip pat – galimus mechanizmus taisant šiuos trūkumus.

Tikiuosi, jog artėjant ES Direktyvos dėl poveikio aplinkai vertinimo peržiūrai 2012 metais, su specialistų pagalba pavyks parengti pasiūlymus, padėsiančius padidinti visuomenės dalyvavimo svarbą ir išreikštos nuomonės reikšmę, imtis konkrečių sankcijų už visuomenės dalyvavimą nustatančių taisyklių nesilaikymą taikymo. Taip pat – kaip siekti maksimalaus poveikio aplinkai vertinimo proceso objektyvumo, ir išvengti situacijos, kai PAV užsako ir apmoka pats vystytojas, o „ekspertai“ suinteresuoti parengti ataskaitą, kuri būtų naudinga užsakovui.

Rytoj ketinu tradiciškai, kaip ir kasmet dalyvauti Kalniškės mūšio minėjime. Artėjanti savaitė – žalioji, jos metu europarlamentarai dirba savo šalyse. Aš taip pat planuoju keletą vizitų pas kraštiečius Lietuvoje, taip pat – dalyvausiu išvažiuojamajame EP Aplinkos komiteto posėdyje Varšuvoje.

Read Full Post »

Prabėgo dar viena plenarinė sesija Strasbūre, kurioje daugiau nei 700 europarlamentarų, atstovaudami savo valstybėms ir piliečių interesams, ieškojo sprendimų ir diskutavo daugeliu klausimų – pradedant naftos kainomis ir žuvininkystės krize, aptariant biudžeto, maisto kokybės, aplinkosaugos ir branduolinės saugos klausimus ir baigiant kultūros bei švietimo situacija ES.

Pastarasis klausimas, o tiksliau – jo dalis apie ankstyvąjį švietimą ir vieno iš Lietuvoje rinktų europarlamentarų – pono Tomaševskio retorika ir išsakyta pozicija dėl lenkų tautinės mažumos “diskriminacijos” Lietuvoje, kurios ašis šįkart – pasipiktinimas tuo, kad, esą ribojamos lenkų tautybės vaikų galimybės nuo mažens mokytis gimtąja lenkų kalba ir “nepriimtina, kai autochtoninėse tautinių mažumų mokyklose jau nuo pirmosios ar antrosios klasės įvedamas kai kurių dalykų mokymas ne gimtąja kalba”, yra šio mano atviro laiško objektas.

Nors, atvirai pasakysiu, tą pačią valstybę atstovaujančių parlamentarų viešas nuomonių susikirtimas nėra itin malonus, šįkart Europos Parlamento plenarinėje sesijoje, kurioje, europarlamentarams ir Švietimo komisarei girdint Lietuvai vėl klijuota žmogaus teises diskriminuojančios, tautinių mažumų gerove nesirūpinančios ir piliečius engiančios valstybės etiketė, negalėjau nutylėti nesureaguodama atsakomuoju pasisakymu. Taip pat vis dar dabar, grįžus į Lietuvą, man kirba klausimas, kodėl Lietuvoje išrinktasis parlamentaras nuosekliai bando kurstyti savo tautiečių pasipiktinimą valstybe, kurioje jie gyvena. Dėl diskriminacinių sąlygų švietimo srityje? Kokių?

Juk faktai ir skaičiai, iliustruojantys tautinių mažumų situaciją, kalbant apie švietimą, yra aiškūs ir paprasti. Ir, bent jau mano subjektyvia nuomone, kalbėti apie diskriminaciją, erdvės čia nėra. Pažvelkime: Lietuvoje gyvena apie 230 tūkstančių lenkų kilmės Lietuvos piliečių, veikia 75 mokyklos, vykdančios ugdymą tik lenkų kalba ir 34 mokyklos su lenkiškomis klasėmis. Tuo tarpu taip pat Lenkijos kaimynėje Vokietijoje, ES valstybėje, kur taip pat kompaktiškai gyvena istorinė lenkų tautinė mažuma (2 mln. lenkų), valstybinių lenkiškų mokyklų apskritai nėra. Galime sakyti – vienas pavyzdys nieko nelemia. Pasidairykime toliau: Latvijoje, kur kompaktiškai gyvena 60 tūkst. lenkų – tėra 5 mokyklos, Baltarusijoje (kur gyvena mažiausiai 400 tūkst. lenkų) – 2 mokyklos lenkų dėstoma kalba, Ukrainoje (mažiausiai 300 tūkst. lenkų) – 2 mokyklos. Tiek skaičiais pasakytina apie ankstyvąjį mokymą ir mokymąsi mokykloje. Tačiau kalbant apie faktus, nederėtų pamiršti, jog tik Lietuvoje lenkų tautybės piliečiai gali gauti išsilavinimą lenkų kalba nuo darželio iki universiteto – tai unikalus pasaulyje atvejis: būtent Lietuvoje veikia vienintelis Lenkijos univesiteto padalinys užsienyje – Bialystoko univesiteto filialas.

Štai po tokių pastebėjimų – vėl laikas grįžti prie to, nuo ko pradėjau, prie retorikos ir plačiai mano kolegos europarlamentaro vartojamos sąvokos “diskriminacija”, kai kalbama apie švietimo reikalus ir lenkų tautinės mažumos situaciją Lietuvoje.

Kalbant apie etnines mokyklas, Lenkijoje veikiančiose, vidutiniškai 40 proc. pamokų vyksta lenkiškai, o 60 proc. – ne lenkų kalba. Tokiose pat mokyklose Lietuvoje – 95 proc. dalykų dėstomi lenkų kalba ir tik 5 proc. – lietuvių. Pagal Lietuvos Respublikos Seimo priimtą Švietimo įstatymą, kurio “ribojimus” kaip diskriminaciją ir akcentuoja p. Tomaševskis, tautinių mažumų mokyklose Lietuvoje pamokos lietuvių kalba turės vykti, kai bus dėstomos temos iš Lietuvos istorijos, geografijos, pasaulio pažinimo bei mokoma pilietiškumo pagrindų.

Tad eskaluojama “diskriminacija” čia ne visai pritinkanti sąvoka, nes tai labai rimtas kaltinimas valstybei. O Lietuvos lenkams sudaromos švietimo sąlygos nebus blogesnės nei lietuviams Lenkijoje, kita vertus – jos padės Lietuvoje gyvenantiems lenkams geriau išmokti valstybinę kalbą, o tai reiškia – įgyvendinti jų teisėtus lūkesčius lengviau integruotis į darbo rinką ir viešajame gyvenime.

Žinant, kad Lietuvos Respublikos Švietimo įstatymo pataisos yra parengtos vadovaujantis lenkiškojo švietimo įstatymo modeliu, nesusilaikiau EP plenarinėje sesijoje nepaklaususi, ar p. Tomaševskis mano, jog ir Lenkijoje diskriminuojamos tautinės mažumos?

Baigdama tenoriu pasakyti, kad mane stebina p. Tomaševskio užimta politinė pozicija ir žodynas, kuris niekam, nei Lietuvoje nei Lenkijoje nėra naudingas ir nepritinka nariui institucijos, esančios žmogaus teisių ir demokratijos gynybos avangarde, nes grindžiamas klaidinančia informacija ir savo esme tikrai neprisideda prie tautinės santaikos puoselėjimo.

Read Full Post »

Older Posts »