Feeds:
Įrašai
Komentarai

Archive for 16 gegužės, 2011

Praėjusios savaitės pabaigoje Europos Sąjungos Teisingumo Teismas priėmė sprendimą, kad Lietuvos apsisprendimas rašyti pavardes tik lietuviškais rašmenimis ir atsisakymas savo piliečių pasuose rašyti raides, kurių nėra lietuvių kalbos abėcėlėje, ir diakritinius ženklus, nepažeidžia ES teisės.

Europos Teisingumo Teismui klausimus dėl pavardžių rašybos pateikė Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas, į kurį kreipėsi Lietuvos pilietė, ištekėjusi už užsieniečio ir teigusi, jog patiria sunkumų dėl to, kad jos ir jos sutuoktinio pavardės dokumentuose rašomos skirtingai: Lietuvos pilietės – lietuviškais rašmenimis, o jos vyro, Lenkijos piliečio – su diakritiniais ženklais ir raide “w”.

Liuksemburgo teismas taip pat priėmė sprendimą nesikišti į vidinius kiekvienos valstybės ES narės dalykus, kuriais užtikrinama Lietuvos valstybinės kalbos, tradicijų bei asmens ir šeimos gyvenimo gerbimo pusiausvyra. Tai gali spręsti tik Lietuvos teismas.

Europos Teisingumo Teismo sprendimas suprantamas, nes viena vertus, jis susijęs su kultūriniais dalykais ir tradicijomis, o kita vertus, jei lenkiškais rašmenimis imtume rašyti lenkiškas pavardes, tuomet taip pat derėtų vokiečių rašyti vokiškai, norvegų – norvegiškai ir panašiai. Tad tektų papildomai išmokti dar keletą alfabetų, kad jokiai tautai nebūtų daroma išimčių. Taip pat derėtų mokėti ir teisingai perskaityti, kai rašoma originalo kalba.

Labai svarbus ir dar vienas aspektas, kalbant apie ETT priimtą sprendimą: kartu su juo subliuško dar vienas skambus, bet tuščias kaltinimas Lietuvos valstybei, jog ji esą pažeidžia tarptautines normas ir diskriminuoja savo lenkų kilmės piliečius. Čia verta priminti, jog Lietuvoje visoms tautinėms mažumoms suteiktos ypač plačios kultūrinės autonomijos teisės. O lenkų tautinei mažumai sudarytos dar ir išskirtinės švietimo jų gimtąja kalba sąlygos. Sakyčiau, kad jos yra pavyzdinės. Tą pastebi ir Lenkijos lietuviai iš Punsko ir Seinų, lygindami savo ir Lietuvos lenkų padėtį.

Minėtasis ES Teisingumo teismo sprendimas privers išgirsti nuosekliai Lietuvos kartojamą poziciją, kad Lietuva nepažeidžia jokių tarptautinių konvencijų ar dvišalių sutarčių. Tikiu, kad šis Teisingumo Teismo sprendimas paskatins nuoširdžiai savo tautiečių užsienyje padėtimi besirūpinančius Lenkijos politikus ir Europos Parlamento narius dar atsargiau vertinti Lietuvai primetamus kaltinimus.

Grįždama prie priimtojo nutarimo, manau, kad Lietuvos institucijų sprendimas šią bylą perduoti tarptautinei teisingumo institucijai – sveikintinas žingsnis. Jos išvados yra reikšmingos ir, tikiu, paskatins nebedelsti priimant atitinkamus sprendimus, kurių nepadarė ligšiolinės Vyriausybės, nes iš tiesų sutuoktinių pavardžių vienodo rašymo problema, jei vienas iš sutuoktinių – užsienietis, iki šiol neišspręsta ir, neabejoju, išties kelia tam tikrų sunkumų kasdieniame gyvenime.

Pasisakau už taip vadinamą latvišką pavardžių įrašymo asmens pase modelį, kai lotyniško pagrindo rašmenimis būtų įrašoma originali pavardė prie kitų paso įrašų.

Šis modelis jau buvo teigiamai įvertintas visų tarptautinių institucijų ir nesulaukė kitų valstybių, tarp jų ir Lenkijos, prieštaravimo. Toks sprendimas atitiktų ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo išaiškinimus. Šis sprendimas susijęs ne tiek su kuria nors viena tautine mažuma, kiek su tais Lietuvos piliečiais, kurie pakeitė pavardes po santuokos su užsienio piliečiais, nes pirmiausiai jie susiduria su problemomis įrodinėdami savo tapatybę. Valstybė turėtų greičiau reaguoti į socialinius visuomenės pokyčius ir padėti savo piliečiams išvengti keblumų.

Tikiuosi, kad Lietuvos Respublikos Seimas ir Vyriausybė netruks parengti poįstatyminius aktus, jog Lietuvos Konstitucinio Teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimai būtų nedelsiant įgyvendinti.

Read Full Post »

Sekmadienį, gegužės 15 dieną, tradiciškai minėtas Kalniškės mūšis, kuomet 1945 m. gegužės 16 d. Kalniškės miške Sovietų Sąjungos NKVD kariuomenė, talkinant Simno stribams apsupo 60–120 partizanų, vadovaujamų J. Neifaltos-Lakūno. Partizanai iš apsupimo prasiveržė tik sutemus. 44 – žuvo, jų palaikai atvežti į Simną ir išniekinti aikštėje. Po trijų dienų – užkasti Simno ežero pakrantėje netoli Simno kapinių.

Simboliška, kad šiemet minime Kalniškės mūšio metines, švęsdami šeimos dieną. Juk šeima – svarbiausia kiekvieno iš mūsų gyvenime. Tai erdvė, kur susiformuoja mūsų požiūris į tai, kas svarbu, kaip suprantame mus supantį pasaulį, kokiomis tradicijomis ir atminties momentais grindžiame savo kasdienes patirtis.

Apie Kalniškės mūšį dar vaikystėje išgirdau iš savo šeimos, per tėvų pasakojimus. Tos istorijos tada atrodė tokios paslaptingos, gal net sunkiai suprantamos, tačiau bėgant metams, supratimas užaugo. Ir labai džiugu, kad šiandien, minint mūšio metines, susirinkome šeimomis,  su vaikais, kurie, tikiu, grįš ir grįš kiekvienais metais į šią vietą, augindami supratimą apie Lietuvai svarbius įvykius.

Šiemet, minėdami didžiųjų tremčių ir netekčių metus, prisimename tuos, kurie nukentėjo okupacijos metais. Trėmimai vyko šeimomis, jas palietė ir partizaninis judėjimas. Ne veltui dainose apdainuojami ne tik partizanai, bet ir jų tėvai, sesės, mylimosios. Tai yra bendra skaudi patirtis, palietusi ne atskirus žmones, bet kiekvieną šeimą. Norėta sunaikinti ištisas šeimas, tam, kad būtų sunaikinta tauta ir valstybė.

Kaip kartais pasitaiko – tų pačių tėvų vaikai išauga skirtingi, pasirenka skirtingus kelius. Kartais klaidingus. Taip ir mūsų didžiulėje Lietuvos šeimoje vaikai nevienodi. Tam, kad ši šeima būtų darni, reikia susiklausymo , išsikalbėjimo. Kalbėjimo apie svarbius ir skaudžius dalykus bei apie bendrą istorinę patirtį. Ir apie tai turime kalbėti be tik savo šeimose,  ne tik saviems, bet ir kaimynams, artimiesiems. Tai su kolegomis kartu su jūsų paprotinimais sėkmingai darome ir Europos Parlamente.

Kiekviena šeima turi savo tradicijas, ritualus, šventes – visa tai tam, kad nepamirštume savo šaknų, kad bendrautume, kartu išliktume stiprūs. Tad ir šis kasmetis susibūrimas Kalniškėse, pagerbiant mūšio kovotojus, ir yra tradicija, kuri jungia bendram supratimui ir svarbių istorinių patirčių atminimui. Tad nepamirškime jos, priminkime ją artimiesiems, jaunajai kartai.


M. Mikulėno nuotraukos

Read Full Post »