Feeds:
Įrašai
Komentarai

Archive for 2011 birželio

Šiandien turėjau progos dalyvauti viename iš Demokratijų bendrijos renginių – moterų pasaulio lyderių susitikime, konferencijoje „Moterys demokratijos stiprintojos: gerosios praktikos pavydžiai”. Tai renginys, subūręs atstovus iš beveik 140 pasaulio valstybių, kuriame diskutuota apie moterų dalyvavimą politiniame, verslo ir visuomeniniame gyvenime.

nuotraukos aut. O. Posaškova

Šiais laikais, kai pasigirsta vis daugiau nuogąstavimų, kad tarptautinėje politikoje ir tarpvalstybiniuose santykiuose vis dažniau įsigali pragmatizmas ir realpolitik, o politikoje vis mažiau vadovaujamasi vertybėmis ir morale, Demokratijų bendrija, vienijanti per 100 pasaulio valstybių, jau vienuolika metų primena apie tai, kad laisvės, demokratijos ir žmogaus teisių vertybės yra globalios ir nepriklauso nuo rasės, tautybės ar religinių įsitikinimų.

Prieš kurį laiką nuvilnijusios Spalvotosios revoliucijos Rytų Europoje ir Vidurio Azijoje, šiais metais išaušęs Arabų pavasaris vėl ir vėl primena apie represinių režimų laikinumą ir jėga nenuslopinamą  laisvės poreikį, būdingą žmogui bet kur pasaulyje.

Lietuviai puikiai žino, kad nei laisvė, nei demokratija nėra duotybė, ją reikia išsikovoti, išugdyti ir įtvirtinti. Demokratijų bendrija yra vienas iš tarptautinių instrumentų, kurie leidžia paremti demokratizacijos procesus, dalintis gerąja patirtimi kuriant demokratines institucijas ir visuomenių dalyvavimą valstybės valdyme, įtvirtinti pasiekimus.

Pirmininkaujant Lietuvai buvo sustiprinta moterų vaidmens konfliktų valdyme ir sureguliavime, taikos užtikrinime ir demokratijos plėtroje tema, Vilniuje buvo įsteigtas ir aktyviai dirbo Demokratijų bendrijos parlamentinis forumas.

Sulig aukšto lygio renginių plejada baigėsi dvejus metus trukęs Lietuvos pirmininkavimas šiai tapvyriausybinei sąjungai ir pirmininkavimo estafetė oficialiai perduota Mongolijai. Linkiu šiai bene vienintelei brandžios demokratijos valstybei Rytų ir Vidurio Azijos regione sėkmės pratęsiant Demokratijų bendrijos – sustiprėjusios, susitelkusios, su nauja energija – užsibrėžtų tikslų įgyvendinimą.

Read Full Post »

Šiandien, į Lietuvą atvykstant Lenkijos užsienio reikalų ministrui R. Sikorskiui, kartu su kolegomis Lietuvoje išrinktais Europos Parlamento nariais atviru laišku kreipėmės į svečią, kviesdami dalyvauti atvirame ir geravališkame Lietuvos ir Lenkijos politikų bendradarbiavime bei atsiriboti nuo tų asmenų ir iniciatyvų Lietuvoje ir Lenkijoje, kurių veikla nukreipta į įtampos kėlimą tautiniu pagrindu.

***

p. Radoslavui SIKORSKIUI

Lenkijos Respublikos Užsienio reikalų ministrui

Briuselis, 2011 birželio 30 d.

LIETUVOJE IŠRINKTŲ EUROPOS PARLAMENTO NARIŲ ATVIRAS LAIŠKAS

Gerbiamas Pone Ministre,

Sveikiname Jus atvykstantį į Lietuvos Respubliką.

Lietuvą ir Lenkiją sieja tamprūs istoriniai, kultūriniai ir ekonominiai ryšiai, kurie atsispindi mūsų šalių strateginėje partnerystėje, aktyviame bendradarbiavime ES ir NATO rėmuose, bendruose energetiniuose projektuose, mūsų piliečių tarpusavio kontaktuose.

Mes, Lietuvoje išrinkti Europos Parlamento nariai, kviečiame Jus dalyvauti atvirame ir geravališkame Lietuvos ir Lenkijos politikų bendradarbiavime.

Nors daugelis Jūsų nepasitenkinimą iššaukusių klausimų niekaip nesisieja su mūsų užsienio politika, o yra Lietuvos vidaus reikalas, jau ne kartą buvo patvirtinta, kad esame atviri diskusijai ir dalinimuisi informacija bet kuriuo Jus dominančiu klausimu. Kviestume Jus atsiriboti nuo tų asmenų ir iniciatyvų Lietuvoje ir Lenkijoje, kurių veikla nukreipta į įtampos kėlimą tautiniu pagrindu. Ši veikla pirmiausia kenkia eiliniams piliečiams. Lietuvoje šimtmečiais vieni šalia kitų gyvena ir sugyvena daugelio tautybių žmonės. Norintys šią sutarimo situaciją pakeisti turėtų nesulaukti pritarimo. Solidžia informacija pagrįstas aukštesnio politinio lygio dialogas yra geriausias būdas užkirsti kelią bandymams provokuoti nesutarimus tiek tarp skirtingų tautybių Lietuvos piliečių, tiek tarp mūsų šalių. Jūsų asmeninis indėlis stabdant šias tendencijas yra neabejotinai reikalingas ir svarbus.

Viliamės, kad Jūsų buvimas Vilniuje atnaujins gerų tarpusavio kontaktų pagrindus. Tikime, kad turėsite puikią progą surasti atsakymus į visus kylančius klausimus ir susipažinti su realia situacija, kadangi Jums, mūsų nuomone, iki šiol buvo pateikiama šališka informacija.

Neabejojame, kad Lietuvos ir Lenkijos strateginė partnerystė, pagrįsta geranoriška kaimynyste ir abipuse pagarba, yra reikalinga abiems šalims. Tikimės, kad Jūs, kaip diplomatijos vadovas, padėsite suaktyvinti pilnavertį dialogą ir dvišalius politinius kontaktus. Tikime, kad Jums pavyks atverti duris naujam Lietuvos ir Lenkijos dvišalių santykių etapui, kuriame abi šalys veiksmingai bendradarbiaus.

To iš mūsų laukia abiejų šalių piliečiai. Toks turėtų būti mūsų bendras tikslas. Jūsų apsilankymas Lietuvoje yra puiki proga jo siekti.

Pagarbiai,

Laima Liucija Andrikienė

Zigmantas Balčytis

Vilija Blinkevičiūtė

Leonidas Donskis

Juozas Imbrasas

Vytautas Landsbergis

Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė

Rolandas Paksas

Justas Vincas Paleckis

Algirdas Saudargas

Read Full Post »

Pastarosiomis dienomis viešojoje erdvėje viena dažniausiai linksniuojamų temų tapo Lietuvos energetinė nepriklausomybė. Kad diskusija nėra tuščia rodo ir tai, jog į ją įsijungė ne tik Lietuvos politikai, verslo atstovai, bet ir jaunimo organizacijos. Dar daugiau – diskusija energetinės nepriklausomybės klausimu aršiai vyksta ir Europos Sąjungos institucijų koridoriuose. Nenorą užleisti pozicijas monopolistams iš Rytų demonstruoja garsiai nuskambėjęs ES trečiojo energetikos paketo priėmimas (atskiriantis dujų tiekimą nuo perdavimo) ir visai šviežias bei dėmesio vertas įvykis – Europos Komisijos sprendimas neduoti leidimo „Gazprom“ pirkti vienos didžiausių Europos dujų biržos – „Central European Gas Hub“ (CEGH).

Šie veiksmai liudija, kad Europa labai realistiškai ir pragmatiškai vertina rizikas, susijusias su energetine nepriklausomybe ir jos praradimu. Reikia tikėtis, tokio mąstymo nepritrūks ir Lietuvos politikams, juolab jų laukia rimti išbandymai – dar šį mėnesį Seimas turėtų svarstyti Lietuvos Nacionalinės energetikos strategiją, Gamtinių dujų ir Elektros energetikos įstatymus.

Šiame kontekste kiek keistai atrodo pamąstymai apie tai, kad energetinė nepriklausomybė esą negalima nei forma, nei turiniu. Taip, reikia sutikti, jog šiuolaikiniame pasaulyje jokia nepriklausomybė nebėra įmanoma grynuoju pavidalu. Tačiau kalbėdami apie Lietuvos energetinę nepriklausomybę, turime omeny galimybę patiems pasigaminti pakankamai energijos mažiausiomis kainomis, o trūkstamą kiekį importuoti iš kelių, bet ne iš vieno šaltinio. Štai ir visa esmė. Socialdemokratų valdymo metu to vieno šaltinio, šiuo atveju „Gazprom“, įtaka buvo tik sustiprinta, nes privatizuojant „Lietuvos dujas“ jam buvo atiduoti ir magistraliniai dujotiekiai. Iš dalinės priklausomybės perėjome į visišką priklausomybę, kuri reiškia didžiules kainas. Dabar metas tą priklausomybę, o tuo pačiu ir kainas mažinti. Tai ir daroma.

Energetinė priklausomybė – ne vienos Lietuvos bėda. Kitos šalys taip pat kreipia ypatingą dėmesį šiai problemai spręsti – juk ji tolygi politinei priklausomybei. Nenoras matyti šios problemos, jos neigimas ar bandymas prisidengti gerų kaimynystės santykių išsaugojimu gali būti paaiškinamas tik stipriu suinteresuotumu ir asmeninių interesų viršenybe prieš valstybės interesus.

Nors 20 metų būdama nepriklausoma valstybė, Lietuva energetine prasme vis dar tebėra Sovietų Sąjungos dalis. Lietuvos situacija yra viena nepalankiausių ES – esame „energetinė sala“, neturinti jokių jungčių su kitomis ES valstybėmis. Būtent dėl to už dujas mokame brangiausiai pasaulyje, o su tuo susijusios šildymo ir elektros energijos kainos tampa nepakeliama našta daugeliui šalies gyventojų.

Naujojoje Lietuvos nacionalinės energetikos strategijoje nurodoma ilgalaikė kryptis ir išdėstyti prioritetiniai projektai yra būtini, siekiant energetinės nepriklausomybės didinimo ir konkurencijos įvedimo. Neabejoju, kad ilgainiui jie teigiamai paveiks ir energijos kainas vartotojams. Europos Komisija remia Lietuvos pastangas, tą viešai ne kartą išsakė jos Pirmininkas J. M. Barroso. Vertinant trumpuoju laikotarpiu, suskystintų gamtinių dujų terminalas šiuo metu yra bene vienintelis ir greičiausias būdas Lietuvai sukurti galimybę diversifikuoti gamtinių dujų tiekimo šaltinius.

Svarbu žinoti, kad Lietuvos prisijungimas prie ES sistemos yra reikalingas ne tik pačiai Lietuvai, jos žmonėms, bet ir visai Europos Sąjungai (ES). ES jau daug metų nuosekliai dirba kurdama bendrąją ES energetikos politiką ir bendrąją energijos rinką ir šalindama kliūtis jai susikurti. Europos Vadovų tarybos, vykusios 2011 m. vasario mėnesį, išvadose nustatytas tikslas, kad iki 2015 m. ES turi nebelikti energetikos salų. Šį tikslą, kaip vieną iš prioritetų, išskiria ir šiuo metu ES pirmininkaujanti Vengrija bei po jos pirmininkausianti Lenkija. Tai taip pat patvirtina Lietuvos išsikeltų uždavinių reikšmę visos ES lygiu. Tik pašalinę Lietuvą iš energetinių salų žemėlapių ir užtikrinę efektyvią konkurenciją energetikos sektoriuje, galėsime jaustis energetiškai nepriklausomi.

Read Full Post »

Aistė Smilgevičiūtė ir grupė “Skylė” su bičiuliais Varėnoje pradėjo renginių ciklą, skirtą Lietuvos laisvės kovotojams. Užmanymas – surengti “Brolių” koncertinę programą, diskusijas, paskaitas kiekvienoje partizanų apygardoje. Šeštadienį startas duotas Varėnoje. Labai simboliška, nes pradžia – albumo “Broliai” įkvepėjo Dainavos apygardos partizanų vado Liongino Baliukevičiaus-Dzūko žūties vieta, kur jam ir jo bendražygiams atidengtas paminklinis akmuo.

Paminėjimas miške, turiningos paskaitos ir nuostabus “Brolių” koncertas Varėnoje – ilgai lauktas vyksmas. Seniai galvodavome su bičiuliais, kas galėtų pastūmėti šias temas į viešumą. Pagaliau!

Man visas tas šeštadienis savo nuotaika buvo panašus į islandų muzikinės grupės Sigur Ros filmą “Heima” – koncertai bendruomenėms gamtoje, suvedant ir seną, ir jauną, atskleidžiant bendruomeniškumą, gal net bendramintiškumą. Man atrodo, kad muzika suartina, apjungia visus, turinčius kažką bendro – šiuo atveju istoriją ir dabartį.

Manau, kad ši iniciatyva po truputį tampa reiškiniu. Džiugu, kad ne vien pavieniai žmonės prisideda prie šito projekto įgyvendinimo, bet ir valstybinės institucijos – Lietuvos Respublikos Vyriausybė, ir Krašto apsaugos ministerija.

Mindaugo Mikulėno nuotraukos

Read Full Post »

Birželiui einant į pabaigą per pastarąsias dvi savaites dirbau ir Europos Parlamente Briuselyje, ir Lietuvoje, ir svečiavausi Rygoje, konferencijoje totalitarinių režimų įtakos Baltijos valstybėms tema.

Be jau aprašyto tremčių 70-mečio minėjimo Lietuvoje, Briuselyje vyko Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto posėdis. Jo metu balsavome dėl pranešimo dėl naftos ir dujų žvalgymo ir gavybos atviroje jūroje saugos problemų. Manau, kad šiame dokumente svarbiausia atsižvelgti į tinkamą aplinkos apsaugą ir jūrų būklę vykdant naftos ir dujų žvalgymo, gavybos ir transportavimo veiklą, būtinas visapusiškas bei aktyvus bendradarbiavimas su trečiosiomis šalimis (ypač turinčiomis jūrų sienas su Europos Sąjunga). Be to, manau, kad būtina poveikio aplinkai vertinimo peržiūra, į teisės aktus įtraukiant nuostatas dėl poveikio aplinkai vertinimo proceso patikėjimo nuo užsakovo finansiškai nepriklausomiems ekspertams. Nenutoldama nuo šių įsitikinimų, pateikiau keletą pakeitimų dokumentui, dėl kurių su kolegomis sutarėme ir patvirtinome.

Dar vienas dokumentas, dėl kurio diskutavome Aplinkos komiteto posėdyje praeitą savaitę – pasiūlymas dėl fosfatų ir kitų fosforo junginių naudojimo buitiniuose skalbinių plovikliuose.  Vėl didžiausią dėmesį diskusijose ir teikdama pataisas šiam dokumentui, skyriui Baltijos jūrai ir ūkinės veiklos keliamam dumblėjimo proceso joje mažinimui. Siekiant sumažinti pavojingą lygį pasiekusią Baltijos jūros eutrofikaciją (arba dumblėjimą) reikia atitinkamai pakeisti fosfatus buitiniuose skalbinių plovikliuose kitomis medžiagomis ir mažinti mitybinių medžiagų (ypač fosfatų) patekimą į jūrą. Tačiau,  norint apsaugoti jūrų aplinką, neišvengiamai būtina mažinti ir kitos kilmės į jūras patenkančių fosfatų kiekį.

Neilgai trukus Briuselyje, skubėjau į konferenciją Rygoje, skirtą sovietinio režimo poveikiui Baltijos šalims įvertinti. Skaitydama pranešimą dėl aplinkos sąlygų ir žalos, kurią sukėlė okupacija, vertinimo ES lygiu, pabrėžiau, kad ES neturėjo itin daug progų politiškai įvertinti aplinkosauginius klausimus “už geležinės uždangos”. Ir pagrindinė to priežastis – slaptumas. Net ir dabar, žvelgiant į didžiausias aplinkosaugines katastrofas – aišku, kad viena didžiausių katastrofų pasaulyje įvyko būtent Sovietų Sąjungoje, Černobylio atominėje elektrinėje, o fakto slėpimo pasekmės ir to poveikis jaučiamas dar iki šių dienų.

Šeštadienį bene visą dieną praleidau TS-LKD partijos suvažiavime. Buvo smagu pamatyti seniai ir ne taip seniai matytus bendražygius, į Vilniaus Kongresų rūmus sugužėjusius iš visų Lietuvos kampelių. Visi drauge sveikinome ir tvirtinome partijos pirmininką A. Kubilių, rinkome naują Prezidiumą, Tarybą ir Priežiūros komitetą. Tvirtinome ir diskutavome dėl 16 rezoliucijų tekstų įvairiais klausimais: aplinkos, užsienio reikalų, gynybos ir kt. srityse. Džiaugiuosi, kad sulaukusi pasitikėjimo jau antrai kadencijai buvau išrinkta į partijos Prezidiumą. Tikiu, kad visi susitelkę turėsim nemažai darbo tiek šiais, tiek kitais metais, artėjant 2012 m. Seimo rinkimams.

Šios savaitės pradžioje laukė nemažai darbų Briuselyje. Kadangi visas birželis skirtas tremčių minėjimui, skaudus Baltijos valstybių patyrimas buvo atmintas ir Europos Parlamente. Jau ankstesniuose blog’o įrašuose rašiau, kad minėjimus šiai datai rengė kolegos estas T. Kelam, latvė S. Kalniete. Šią savaitę EP narių ir darbuotojų bei nemenkos lietuvių bendruomenės dėmesys krypo į Europos Parlamente birželio 21 dieną vykusį Lietuvos nuolatinės atstovybės Europos Sąjungoje ir Europos Parlamento nario A. Saudargo surengtą atminimo vakarą „Dabarties akistata su praeitimi“, skirtą pirmiesiems masiniams sovietų įvykdytiems trėmimams iš Lietuvos.

Vakaro dalyvius pasveikino A. Saudargas ir Lietuvos nuolatinis atstovas ES ambasadorius R. Karoblis, Pirmininko J. Buzeko sveikinimą perskaitė jo patarėjas A. Pranckevičius, o pagrindinę kalbą renginyje sakė prof. V. Landsbergis. Žvelgiant į savaitę, gera prisiminti, kad kaip tik tądien mano kvietimu svečiavosi lankytojų grupė iš Lietuvos – mokyklinio amžiaus jaunimas, nugalėjęs įvairiuose konkursuose patriotine tematika. Simboliška, kad kaip tik tą dieną, kada minėjome skaudžią Lietuvos istorinę praeitį, Briuselyje susitikau su patriotiškais, kuriančiais jaunais žmonėmis, kurie jau gimė Nepriklausomoje Lietuvoje, tačiau nemažiau domisi Lietuvos istorija, istorine atmintimi.

Pačiai nemažai teko prisidėti prie birželio 22 d. renginio panašia tematika. Kartu su S. Kalnietės vadovaujama Europos istorijų sutaikinimo grupe ir Lietuvos nuolatine atstovybe ES rengėme diskusiją su „Naujojo židinio-Aidų“ redaktoriumi istoriku N. Šepečiu. Jos metu kalbėjomės apie Europos atmintį apie totalitarinių režimų nusikaltimus, žinomas istorikas pristatė ir EP nariams bei svečiams dovanojo knygą “Demokratija Lietuvoje: pilietiškumas ir totalitarizmas XX a. istorijos lūžiuose”.

Na, o parlamentinis darbas rutuliojosi kaip numatyta – per savaitę spėjom ir posėdžiauti komitetuose, ir darbo bei politinėse grupėse, ir trumpojoje plenarinėje sesijoje. Joje šįkart daug dėmesio sanglaudos politikai, bendrai Europos žemės ūkio politikai.

Read Full Post »

Metai iš metų minime Birželio 14-ąją, kaip ir kitas mūsų istorijai svarbias datas. Ar nėra pavirtusi ši diena tik į dar vieną progą pakartoti tuos pačius žodžius apie laisvę, kentėjimus, netektis? Iš esmės – teisingus žodžius, bet sakomus tiek sykių, kad kažin, ar jie beeina į širdį.

Ko gero, geriausias minėjimas būtų perskaityti tremtinių prisiminimus, pakalbinti savo artimuosius ar pažiūrėti filmus – įtvirtinti supratimą. Tačiau mūsų susibūrimai, tikiu, visgi įprasmina tų žmonių atminimą, Lietuvos istoriją.

Nors šie metai – Lietuvos didžiųjų netekčių ir atiminimo metai, visgi drįsčiau sakyti, kad tai ir tam tikrų atradimų laikotarpis. Tai, kad beveik kiekviena šeima patyrė tremtį – suartina mus. Tai yra mūsų bendras vardiklis. Tai mus daro tarsi viena didele šeima, išgyvenusią tą patį likimą.

Prieš 70 metų prasidėję įvykiai kardinaliai pakeitė mūsų likimus. Tai tapo priežastimi, kad esame kitokie, nei galėjome būti, ir niekas neatsakys, kokie galėjome būti. Vaikystėje norėdavau pamatyti (nusikelti bent vienai dienai), kaip būtų Lietuva gyvenus, jei ne okupacija. Norėčiau pamatyti ir dabar.

Tremiant mano dieduko šeimą, jo seseriai, paragintai vežime sėdėjusių šeiminyškių, progai pasitaikius pavyko iššokti iš jo ir, pavymui zvimbiant kulkom, pabėgti. Jos neišvežė, bet per vieną naktį, 26-erių metų mergina pražilo. Manau, kad lygiai taip pat, per anksti, pražilo ir Lietuva, per vieną naktį, trukusią 50 metų. Bet ne veltui birželio 14-oji – gedulo ir vilties diena. Nes po nakties visada būna diena, mes jos sulaukėme: mes augame ir stiebiamės į viršų.

Šiais metais minėjimų ciklą pradėjau Lietuvos liaudies buities muziejuje (Rumšiškėse), prie lapteviečių jurtos. Pirmieji, 1941 m. trėmimai, ko gero, buvo baisiausi – niekas nesitikėjo, o ir tremties vietos – pati Sibiro šiaurė. Minėjime dalyvavo J.E. Prezidentė, užsienio valstybių ambasadoriai, politiniai kaliniai bei tremtiniai ir jų bičiuliai, Misija Sibiras dalyviai.  Atidengtas paminklas ir Lietuvos piliečiams žydams tremtiniams atminti.

Birželio 14-oji – tradicinis minėjimas Seime ir Aukų gatvėje, vakare – Utenoje. Labai džiugu, kad greta politikų kalbų – ir jaunosios kartos pasirodymai: dainos, mintys, vaidinimai.

Read Full Post »

Birželio Strasbūro sesiją pradėjome nuo iškilmingo EP pirmininko pareiškimo, artėjant Baltijos valstybių tremčių metinėms. EP pirmininko J. Buzeko, politinių grupių pranešėjų pasisakymai ir trumpos diskusijos buvo skirtos pažymėti 70-ąsias birželio mėnesį vykusių deportacijų metines. EP pirmininkas, pradėdamas diskusijas, pabrėžė, kad trėmimais ketinta sunaikinti Estijos, Latvijos ir Lietuvos socialinį ir politinį elitą. Todėl šiandien mūsų pareiga atminti šių šimtų tūkstančių žmonių kančias ir sovietinio teroro žiaurumus, dar stipriau įkvėpusius kovai dėl nepriklausomybės ir grįžimo į suvienytą Europą.

Šia tema Parlamente vyks dar ne vienas renginys. Strasbūro savaitės vidury prie memorialinės lentos kartu su kolegomis tylos minute pagerbėme trėmimų aukas, artėjančią savaitę, birželio 14 d., bus atidaryta paroda “Laiškai ant beržo tošies”, globojama latvės europarlamentarės S. Kalnietės, kuri pati gimė tremtyje, Sibire.

Be šių atmintinų, į Europos istorinę atmintį įsirėžusių įvykių paminėjimo, EP dirbome įprastu ritmu. Vieni iš pagrindinių sesijos akcentų – diskusijos su komisaru J. Dalli dėl E. coli bakterijos sukelto mirčių ir susirgimų protrūkio. Kai kurie parlamentarai klausė, ar galime atmesti biologinio terorizmo išpuolio galimybę… Šalia raginimų siekti efektyvesnio koordinavimo ir taisyklių dėl maisto produktų ženklinimo ir atsekamumo įgyvendinimo, keltas klausimas dėl atsparumo antibiotikams problemos,  buvo smerkiama žala, kurią ES vaisių ir daržovių pramonei padarė iki galo nepatikrintų teiginių dėl infekcijos šaltinį skelbimas. Galų gale praeitos savaitės pabaigoje buvo surastas užkrato židinys, tačiau žala vartotojams ir gamintojams – milžiniška. Pastariesiems ES ketina išmokėti virš 200 mln eurų kompensaciją.

Dar svarbios diskusijos EP per savaitę – artėjančio ES-Rusijos viršūnių susitikimo, mokslinių tyrimų finansavimo, Bulgarijos ir Rumunijos narystės Šengeno erdvėje temomis. Priimtas dokumentas dėl poveikio vertinimo nepriklausomumo – jame kalbama bendrai apie teisėkūros procesą ir kaip galėtumėme užtikrinti šio proceso nepriklausomumą. Džiaugiuosi, kad galutiniame variante liko ir mano pataisos dėl poveikio aplinkai vertinimo nepriklausomumo – tai pirmas žingsnis į pasiruošimą PAV direktyvos peržiūrai.

Su kolegomis pagaliau pasiekėme, kad branduolinės saugos ES kaimynystėje klausimas atsidurtų plenarinės darbotvarkėj šalia Europos Komisijos nario, atsakingo už energetikos politiką, Giunterio Oettingerio situacijos dėl „apkrovos testų“ bandymų pristatymo.

Tęsiant “branduolines” ir su tuo susijusias diskusijas bei dokumentų iniciavimą, savo pasisakyme EP posėdyje akcentavau keletą dalykų. Nors visų 143 ES teritorijoje esančių branduolinių jėgainių sauga pradėta tikrinti jau nuo 2011 m. birželio 1 d., tačiau susirūpinimą kelia ES kaimynių – Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, Turkijos ir Armėnijos – branduolinių jėgainių sauga ir galimybės jose surengti analogiškus atsparumo bandymus. Pavyzdžiui, Rusijoje, prie Sankt Peterburgo, mažiau nei 100 km atstumu nuo išorinės ES sienos, veikiančioje elektrinėje, tebedirba taip vadinami  “Černobylio tipo” reaktoriai. Dar mažesniu atstumu nuo ES sienų planuojamas dviejų naujų atominių elektrinių – Baltarusijoje ir Kaliningrado srityje – statybos. Abiems būsimoms elektrinėms būdingos panašios problemos – dar nepabaigus poveikio aplinkai vertinimo, jau pradėti darbai, iki šiol nepaaiškintas nei vienos atominės statybos vietos parinkimo kriterijus, neišanalizuotos galimos alternatyvios vietos, neparengti visuotinės evakuacijos planai. Abiejose atominėse planuojama įrengti eksperimentinius reaktorius, kurių saugumo neįmanoma tinkamai įvertinti, nes jie dar niekur neeksploatuoti. Baigdama pasisakymą, pabrėžiau, kad ES turi dėti visas pastangas užtikrinti atominių elektrinių saugumą kaimyninėse valstybėse ir neturime ES piliečių pinigais remti nesaugios branduolinės energetikos.

Tikiuosi, šiuos nuomonės laikosi ir komisaras G. Oettingeris, daug nuveikęs, reaguodamas į Fukušimos nelaimę, tačiau kiek vengiantis kalbėti apie ES kaimynių nesaugias elektrines. Beje, pasisakant šiuo klausimu buvo aktyvūs kone visi Lietuvos atstovai, nes vis tik mums gali tekti turėti Baltarusijos AE, nors šalis ir nėra pasiruošusi vystyti branduolinę energetiką, o Rusijos valdžia ne tik neatsako į kaimyninių valstybių klausimus, bet ir ignoruoja savo gyventojų prašymus surengti konsultacijas. Be to, jau antrą kartą, remdamasi formalumais, neleidžia registruoti iniciatyvos dėl gyventojų referendumo Kaliningrado AE statybos klausimu.

Tačiau kaip ir visada, ne vien diskusijų ir susitikimų gausa buvo ypatinga Strasbūro savaitė. Pirmąkart šioje kadencijoje, antradienį, vyko priešgaisriniai mokymai, skelbiant evakuaciją visame EP pastate. Teko nutraukti balsavimus, sukaukus sirenoms, evakuotis į EP pastato prieigas, ne visiems taip sėkmingai pavyko rasti avarinius išėjimus ir patyrėm nemažai sunkumų po maždaug valandos patenkant atgal į pastatą – visgi, atrodo, kad evakuacinis bandymas pavyko. Tad dabar belieka viltis, kad to neteks išbandyti ekstremaliomis pavojaus sąlygomis.

O savaitgalis ir beprasidėjusi savaitė – Birželio 14-osios minėjimų maratonas.

Read Full Post »

Older Posts »