Vakar Europos Parlamentas balsavo dėl vartotojų informavimo apie maisto produktus. Pagrindinis principas, kurį siekiama įgyvendinti keičiant iki šiol galiojusią informacijos apie maistą teikimo vartotojams tvarką – vartotojo teisė gauti tiek informacijos apie maisto produktą ir tokiu būdu, kad jis, remdamasis ta informacija, galėtų sąmoningai rinktis maisto produktus savo kasdienei mitybai.
Įgyvendinant minėtajį principą, siekiama nustatyti, kokia informacija turi būti pateikiama apie produktą, kur ji turi būti pateikiama ir kokio pobūdžio informacija laikoma klaidinančia.
Priėmus sprendimą dėl informacijos apie maisto produktus, turėtų sumažėti ir šiuo metu labai dažnų vartotojų skundų, kad maisto produktų etiketės yra klaidinančios – sudėtyje nurodytos ne visos medžiagos, nenurodyti pakaitalai, neaiškiai arba mažomis raidelėmis surašyta informacija, paveiksliukai gražesni nei patys produktai ir panašiai. Todėl nustatyti, kokia informacija privalo, kokia gali, o kokia negali būti pateikiama vartotojui – buvo labai svarbu.
Įsigaliojus naujajai tvarkai, visokiems klaidinantiems teiginiams apie tai, kad maisto produktas lieknina, gerina regėjimą, suteikia jėgų vietos nebeturėtų likti. Tokie, moksliškai neįrodyti reklaminio pobūdžio teiginiai bus draudžiami.
Tiesa, teikiant informaciją vartotojui, nemenka rizika prieiti ir prie kito kraštutinumo – per didelio informacijos kiekio. Per didelis informacijos kiekis, viena vertus, apsunkintų vartotoją, versdamas jį tapti mitybos specialistu, antra vertus, norint pateikti daug informacijos (ir dar įskaitomu šriftu), reikia daug vietos, o tai reiškia – pakuočių ir taros didinimą (dažnai vartotojai skundžiasi, kad turi pirkti produktą didelėmis pakuotėmis, kurių jam nereikia), taigi – pakuočių atliekų didinimą; o pakuočių kainos būtų neišvengiamai perkeltos ant vartotojų pečių.
Kitas aspektas dėl per daug informacijos – ar įmanoma surinkti tiek informacijos? Pvz., Parlamente ilgai svarstyta, kaip žymėti kilmės šalį. Buvo siūlymų, žymėti tiek mėsos, tiek pieno, tiek vaisių ar daržovių ir jų produktų kilmės šalį. Tokiu atveju tiek visų pirma gamintojas, tiek pardavėjas turėtų išsiaiškinti, kur, pvz., karvė, iš kurios pieno išspaustas sūris, augo. Dėl kokių nors priežasčių nusprendęs naudoti kitoje valstybėje esančio ūkio tiekiamą pieną, iškart turėtų keisti pakuotę ar bent etiketę. Tas pats su vaisių sultimis. Kiekvienu atveju reikėtų aiškintis, iš kokios valstybės įvežti vaisiai, o keičiant tiekėją – keisti etiketes. Akivaizdu, kad etiketės keitimo kaina gultų ant vartotojų pečių. Suprantama, vartotojas norėtų žinoti, iš kur jo perkamas produktas ar net jo dalys, tačiau ar pasiruošęs už tai mokėti daugiau?
Taip pat, siekiant kovoti su vis labiau plintančiu europiečių nutukimu, aiškiai bus žymima produkto maistinė vertė ir sudėtinių dalių (angliavandenių, riebalų, baltymų, druskos, cukraus) kiekis. Ženklinami bus mėsos ir augaliniai produktai, taip pat turės būti nurodomi maisto produktų pakaitalai, ar mėsa vientisa, ar sujungta iš gabaliukų, kokių alergenų grėsmė galėtų kilti vartojant vieną ar kitą pasirinktą produktą ir pan.
Griežti reikalavimai dėl informacijos pateikimo būtų nemaža našta pirmiausia smulkiesiems prekeiviams, prekiaujantiems nepakuotais, savo iškeptais ar pagamintais produktais. Taip pat – ir viešojo maitinimo įstaigoms, kurių valgiaraščiai, jei joms būtų taikomi reikalavimai, taptų enciklopedija, išvardinančia visas sudedamąsias dalis. Šiems prekeiviams padarytos išimtys ir nebus privalomai ženklinamas nefasuotas parduodamas maistas.
Dėl šio teisės akto jau sutarta su ES Taryba, todėl nebeliko kliūčių jo įsigaliojimui. Jis turės būti įgyvendintas per trejus metus, o reikalavimas etiketėje nurodyti maisto medžiagų kiekį – per penkerius metus.
Read Full Post »
morkunaite.wordpress.com 