Feeds:
Įrašai
Komentarai

Archive for 2011 spalio

Savaitė Europos Parlamente prabėgo plenarinių posėdžių ritmu Elzaso sostine tituluojamame Strasbūre. Iš savaitgalio perspektyvos žvelgdama į prabėgusias darbo dienas, kaip vieną iš svarbiausių Europos Parlamento sprendimų išskirčiau balsavimą dėl 2012 m. ES biudžeto. Kita vertus, nesvarbu ar nacionaliniu, ar europiniu mastu, biudžeto tvirtinimo klausimas visada išlieka jautrus. Įdomu, kokios pozicijos laikysis Tarybos atstovai derybose lapkritį, bet EP pateiktame biudžeto projekte numatyta daugiau lėšų struktūriniams fondams, migracijos politikai, naujovėms, užsienio politikai.

Finansų ir euro zonos krizės intriga išsilaikė iki pat ketvirtadienio paryčių ir Briuselyje, kuriame euro zonos valstybių vadovai susitarė dėl finansinių pagalbos mechanizmų taikymo ir įsiskolinimų sumažinimo Graikijai. Tikiu, kad po tokių išmėginimų Europa taps atsakingesnė ir sustiprėjusi. Kai kalbama apie valstybių ekonomikas ištikusią krizę ar net galima antrą krizės bangą, ypatingai svarbūs tampa socialiniai, socialiai jautrių grupių įtraukties į darbo rinką klausimai. Šiomis temomis per praėjusią plenarinę sesiją teko pasisakyti nekart. Diskusijose apie žmonių su negalia judumą ir įtrauktį pabrėžiau, kad veiksmų, kurių imasi valstybės narės, gerindamos bendrąją infrastruktūrą, tempas vis dar yra per lėtas, o negalią turintys asmenys turėtų būti pakankamai integruoti į darbo rinką bei galėtų gauti jiems būtinas sveikatos priežiūros paslaugas. Kalbėdama apie naujų darbo vietų kūrimo problematiką, pasisakiau už „žalių“ darbo vietų kūrimą ir jaunimo, atskirų socialinių grupių užimtumo skatinimą. Dar vienas pakankamai naujai besiformuojantis socialinis fenomenas – vienišos motinos. Pabrėžiau, kad, viena vertus, būtina rasti paramos priemones šiai socialinei kategorijai, antra vertus, jos turėtų neiškreipti paskatų auginti vaiką pilnoje šeimoje.

Nors ekonominiai klausimai ir diskusijos buvo darbotvarkės viršuje, tačiau ketvirtadienį balsavome dėl keleto itin svarbių rezoliucijų – dėl padėties Ukrainoje po Julijos Tymošenko įkalinimo, situacijos Sirijoje ir Egipte, ypatingai dėl krikščionių padėties religijos laisvės atžvilgiu. Beje, pastarosios rezoliucijos esu viena iš bendraautorių nuo savo politinės frakcijos. Rezoliucijoje dėl Ukrainos EP laikėsi nuomonės, kad ES ir Ukrainos santykių stiprinimas bei stojimo į ES perspektyvos suteikimas Ukrainai labai svarbūs ir atitinka abiejų šalių interesus. Taip pat pripažįstant Ukrainos europinius siekius pagal Europos Sąjungos sutarties 49 straipsnį, su sąlyga, kad laikomasi visų kriterijų – pagarbos demokratijos principams, žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms bei įstatymo viršenybei. Kaip tik tą pačią dieną Europos Parlamentas atidavė duoklę būtent už tokius principus kovojantiems – ketvirtadienį buvo paskelbti Sacharovo premijos laureatai. Jais tapo „Arabų pavasario“ aktyvistai. Sacharovo premija už žodžio ir minties laisvę bus iškilmingai teikiama gruodžio 14 d.

Penktadienį, kaip visada po Strasbūro, praleidau Lietuvoje. Šalia tradicinių keleto susitikimų su interesantais biure, pirmąkart dalyvavau nacionaliniuose maldos pusryčiuose Seime. Gilų įspūdį paliko penktadienį Užsienio reikalų ministerijoje vykęs knygos „Tarp pilkų debesų“ pristatymas ir susitikimas su romano autore Amerikos lietuvių rašytoja, lietuvio pabėgėlio dukra Rūta Šepetys. Bestseleriu tapusiame romane aprašomi nežmoniški 1941 m. birželio 14 d. ištremtos šeimos išgyvenimai. Po knygos pristatymo pagalvojau, kad tai būtų dar viena galimybė Europos Parlamente kalbėti apie istorinę atmintį, jos įamžinimą ar net pasikvietus pačią autorę į Briuselį, surengti jos knygos pristatymą.

Šiandienai tiek ir vėl greit prabėgusios savaitės Strasbūre apžvalgos. Priešaky – ilgasis Vėlinių savaitgalis. Kaip niekad gražaus rudens vakarais lankysiu Anapilin išėjusiųjų, ne tik man pačių artimiausiųjų – senelių, prosenelių, bet ir mažai kieno teprižiūrimus kapus. Ramaus savaitgalio.

Reklama

Read Full Post »

Štai ir vėl prasideda plenarinė EP sesija Strasbūre. Tačiau dar prieš tai, kai pasinersiu į jos aktualijas – keletas minčių iš prabėgusios savaitės, kurioje – nemažai vietos istorinės atminties temai.

Šie metai – ypatingi. Tai laisvės gynimo ir didžiųjų netekčių, holokausto aukomis tapusių Lietuvos gyventojų atminimo metai. 2011-ieji tarsi istorijos esencija primena visas kančias ir nelaimes, kurias XX amžiuje teko išgyventi Lietuvos žmonėms, atsidūrusiems didžiųjų pasaulio galybių interesų kryžkelėje. Per visą Lietuvą nuvilnijo daugybė renginių, konferencijų ir parodų. Vistik dar nesame atlikę visų namų darbų, kad istorinės atminties išsaugojimas ir jaunosios kartos gilesnio istorinio pažinimo ugdymas neapsiribotų proginiais paminėjimais, bet taptų neatsiejama valstybinės politikos dalimi, kurioje įvairios institucijos dirbtų kryptingai ir koordinuotai, kad darniai ir pagal aiškią strategiją veiktų apjungti visuomeniniai ir valstybiniai resursai.

Negalima palikti nepastebėjus, kad šios Vyriausybės dėmesys istoriniam teisingumui tarptautinėje arenoje yra išties žymiai didesnis nei kada nors iki šiol. Ypač daug dėmesio Lietuva kartu su kitomis Baltijos ir Vidurio Europos šalimis skiria siekiui suformuoti bendrąsias gaires istorinės atminties skatinimui visoje Europos Sąjungoje ir totalitarinių režimų įvykdytų nusikaltimų įvertinimui tarptautiniu lygiu. Kadangi viešojoje erdvėje apie šias aktualijas informuojama tik fragmentiškai ir nemažai žinių šia tema Lietuvos žmonių nepasiekia, noriu pabrėžti, kad bendromis pastangomis ES nuveikta išties nemažai. Nuoseklus, kantrus, užkulisinis, ir, tam tikra prasme, švietėjiškas darbas pastaraisiais metais atnešė konkrečių rezultatų.

Pirmiausia, pavyko Europos istorijų sutaikymo ir istorinės atminties klausimą iškelti ES ministrų lygiu ir pasiekti jų vieningo sutarimo, kad susitaikymas su skaudžia Europos kontinento istorija, istorinis teisingumas ir kolektyvinės atminties skatinimas yra visos ES rūpestis. Europos Sąjungos ministrai  pažymėjo, kad visos totalitarizmo aukos, nesvarbu kuo kurio nukentėjo, turi teisę į teisingumą ir jis turi būti užtikrinamas laikantis atitinkamų standartų. Taip pat pabrėžė, kadRugpjūčio 23 d. visoje Europos Sąjungoje turėtų būti minima kaip totalitarizmo aukų atminimo diena. Pradžia tam jau padaryta. Pirmininkaujančios ES Lenkijos iniciatyva šiais metais rugpjūčio 23 d. visos ES šalys buvo pakviestos Varšuvoje kartu paminėti totalitarizmo aukų atminimą.

Europos Komisija taip pat pateikė savo vertinimus ir pasiūlymus, pripažindama, kad tos ES šalys kurios XX amžiuje priklausė laisvajam pasauliui, ir tos, kurios atsidūrė kitapus Geležinės uždangos, skirtingai supranta Europos istoriją, todėl būtina suartinti šias istorijas skatinant atmintį, ir tiek Europos Sąjunga, tiek ir pati Komisija turi turi dalyvauti skatinant šį procesą. Komisija, ES ministrų pavesta, taip pat įvertino, ar yra reikalingas naujas ES teisės aktas, kuriuo visose ES šalyse narėse būtų suvienodintas totalitarinių režimų įvykdytų nusikaltimų vertinimas, ir, nors šiuo metu nesiryždama tokio teisės akto inicijuoti, Komisija yra pasiruošusi sugrįžti prie šio klausimo ateityje – taigi neužkirto jam kelio, nors buvo jėgų, kurios siekė, kad taip atsitiktų. Taip pat pasiekėme, kad ES programos „Europa piliečiams“ daliai, kuri yra skirta istorinės atminties projektams ES šalyse finansuoti, būtų skiriama didesnė programos biudžeto dalis, dar labiau supaprastintos paramos projektams teikimo sąlygos.

Europos Parlamente daug dėmesio skiriama istorinei atminčiai – vien per praėjusią savaitę surengti net trys stambūs renginiai: atidaryta paroda, supažindinanti EP narius, darbuotojus ir lankytojus su komunistine šalių narių praeitimi, iškilmingai konferencijoje paminėtas Baltijos valstybių Nepriklausomybės atgavimo dvidešimtmetis, o EP Europos istorijų sutaikymo grupė kartu su EP Kultūros komitetu surengė klausymus apie totalitarinių režimų nusikaltimų atmintį. Galime prisiminti ir tai, kad didžiosios 1941 m. netektys buvo paminėtos Europos Parlamento plenarinėje sesijoje EP pirmininkui Buzekui tariant žodį ir iškilmingu paminėjimu-koncertu. 1991 m. Sausio įvykių dvidešimtmetis taip pat nepraėjo nepastebėtas Europos Parlamente. Šiai sukakčiai paminėti išleidau įvykių kroniką su foto liudijimais „Sausio 13. Išsaugoję laisvę“ lietuvių ir anglų kalbomis, kuri buvo pristatyta per EP plenarinę sesiją ir kuri Sausio įvykių atminimo proga įteikta visiems 736 Europos parlamento nariams. Ši knyga, po Lietuvą sukrėtusio įtariamojo Sausio 13 byloje Golovatovo paleidimo, užsienio reikalų ministro iniciatyva buvo išsiųsta visiems ES šalių narių užsienio reikalų ministrams, kad  primintų Lietuvos žmonių aukos reikšmę Europos susivienijimui.

Svarbiausias žingsnis, mano manymu, buvo žengtas spalio 14 d. Prahoje, kai ministrų lygiu įsteigta Europos atminties ir sąžinės platforma. Pirmąkart sukurta tarptautinė organizacija, kurios konkretus uždavinys yra istorinės atminties ir istorinio teisingumo srityje dirbančių valstybinių ir nevyriausybinių institucijų bei organizcijų bendradarbiavimo skatinimas ir istorinės medžiagos rinkimas, analizė bei išsaugojimas. Platforma turi stiprų valstybių ir tarptautinių institucijų palaikymą, yra išsikėlusi labai konkrečius uždavinius, todėl, tikiu, kad neilgai trukus sulauksime ir konkrečių rezultatų.

Taigi, kol lėtai, tačiau užtikrintai stumiamės į priekį ES lygiu, atsigręžus į tai, kas vyksta namuose, tenka kiek nusivilti. Neužtenka siekti, kad į mūsų istorijos skaudulius atviromis akimis žiūrėtų Vakarų europiečiai. Mūsų pozicijos tarptautiniuose forumuose bus silpnos, jei neparemsime jų konkrečiais darbais savajame krašte.

Mano įsitikinimu, tolimesnis siektinas tikslas turėtų būti mokymo programų suvienodinimas, kad dėstant XX a. istorijos dalykus, visų ES šalių narių mokyklose būtų tinkamai atspindėta sovietinio totalitarizmo esmė ir pasipriešinimo judėjimai. Tačiau švietimo reikalai nėra ES kompetencijoje, tai yra išimtinės šalių narių nacionalinės politikos reikalas. Todėl negalime viltis, kad šio tikslo pavyks pasiekti “iš viršaus”. Šio reikalo sprendimui turi atsirasti šalis–lyderė, kuri savo pavyzdžiu užkrėstų kitas šalis, jas suburtų ir, galiausia, suaktyvintų tas šalis, kurios savaime nelaiko šio dalyko svarbiu. Manau, per porą metų galime daug nuveikti šia kryptimi. Ir Lietuvai pirmininkaujant Europos Sąjungos Tarybai 2013 m. galėtume priimti atitinkamus sprendimus. Tačiau kaip galime to siekti, jei, pavyzdžiui, Patriotinio ugdymo programai nutrauktas finansavimas, ir apskritai nėra aišku ar ji bus pratęsta?

Kitas stebinantis atvejis – privačia iniciatyva įsteigtų ir visuomeniniais pagrindais veikiančių mažųjų tremties ir rezistencijos muziejų statuso klausimas, kuris buvo svarstomas net ir Seime, tačiau niekaip neišsisprendžia jau daugelį metų. Dabartinėje situacijoje šių muziejų likimas visiškai priklauso nuo jų steigėjų, garbaus amžiaus, neretai ir tremtį išgyvenusių, bet visuomeniškai atsakingų žmonių aktyvumo, asmeninių finansų ir, visai atvirai kalbant, sveikatos galimybių. Šiuose muziejuose žmonių paaukoti ir ilgamečio darbo pasekoje surinkti unikalūs eksponatai, daugelis jų yra išvystę plačią jaunimo šviečiamąją veiklą, vykdo pasipriešinimo istorijos įamžinimo projektus, pristato savo ekspozicijas lankytojams iš užsienio. Tačiau jau yra atvejų, kada muziejus tyliai užrakinamas į amžinybę iškeliavus žmogui, kuris savo asmeninėmis pastangomis, be jokio atlygio sukūrė istorinės atminties citadelę. Lyg ir bandoma spręsti kai kurių muziejų išlikimo klausimą jungiant juos prie regioninių kraštotyros ar krašto muziejų, pavedant juos globoti savivaldybėms, tačiau ir šis procesas negarantuoja sėkmės. Savivaldybėse pučia permainingi politiniai vėjai, o ir prijungimas neretai reiškia veikiau „pajungimą“ be aiškių teisių, finansavimo, statuso.

Tai, kad muziejai gimė iš privačios iniciatyvos yra vertybė, kurią valstybė turėtų palaikyti ir skatinti. Turime žiūrėti į šiuos muziejus ne kaip į problemą, o kaip į galimybę. Galimybę šių muziejų pagrindu ilgainiui išvystyti regioninių istorinės atminties kaupimo, išsaugojimo, edukacijos ir švietimo, pilietinio ugdymo, krašto istorijos pažinimo centrų tinklą. Tokių centrų reikia ir tam, kad spėtume surinkti kasdien negrįžtamai nykstančią gyvąją atmintį, unikalius asmeninius liudijimus ir prisiminimus, kam valstybinėms institucijoms tiesiog neužtenka pajėgumų.

Yra ir kitų nebaigtų darbų. Tuomet, kai didysis Lietuvos kaimynas metė didžiulius finansinius ir žmogiškuosius resursus Sovietų armijos karių kapams mūsų žemėje tvarkyti, partizanų ir rezistentų, savanorių kapaviečių likimas vis dar lieka daugiausiai pilietinės iniciatyvos reikalu, dar nesudarytas tremtinių kapų registras ir žemėlapis.

Atrodo, kad nėra prieštaraujančių tam, jog geriausias būdas įprasminti partizanų, politinių kalinių, tremtinių ir visų Tėvynę ir laisvę mylinčių žmonių auką yra perduoti atmintį apie ją ateities kartoms, tuo pačiu įskiepijant amžinąsias vertybes ir atsparumą savo formą ir būvius keičiančiam totalitarizmui.  Tačiau kad šį uždavinį įgyvendinti pavyktų, reikia dirbti kryptingai ir nuosekliai, apjungiant visuomeninius ir valstybinius resursus. Per 21-erius nepriklausomybės metus dėl visokiausių priežasčių nuosekli valstybinė istorinės atminties politika nėra suformuota. Jei valstybė nuosekliai įtrauktų ir apjungtų įvairaus lygmens visuomenines inciatyvas ir susietų jas su valstybinių įstaigų veikla, manau, rezultatai galėtų būti stulbinamai geri, nes šioje srityje, kaip niekur kitur, veikia savo dvasia šviesūs, idealams atsidavę ir pilietiški žmonės.

Šiandien gyvename bendroje Europos tautų šeimoje. Šiomis krizių dienomis ypač norisi priminti, kad ES šalių narių interesai negali būti skirstomi į nacionalinius ir europinius pagal jų dydi ar gyventojų skaičių. Visos valstybės vienodai privalo prisidėti prie ES gerbūvio kūrimo, ir kiekvienos šalies narės interesai, nesvarbu ar ji didelė, ar mažesnė, yra vienodai svarbūs. Juk ES – tarsi daugiabutis namas, tad nepamirškime, kad jei namo stogas kiauras, problemos neilgai trukus apims visą namą ir ilgainiui pažeis jo pamatus.

Neramu, kad elementarus istorijos neišmanymas, skirtingi naratyvai, gilaus supratimo stygius, lengva ranka nurašant nepatogius klausimus ir įspėjimus mažųjų tautų „fobijoms“, leidžia sėti nepasitikėjimo vieni kitais sėklą, ir kad nepradėtų skilinėti Europos solidarumo pamatai. Turime ir toliau dirbti, nepailsdami liudyti istorinę tiesą tarptautinėje plotmėje. Mažosios Europos tautos yra jos sąžinė ir imunitetas, neleidžiantis finansinių krizių ir šios dienos aktualijų sūkuryje užmiršti laisvės, demokratijos ir žmogaus teisių vertybių ir už jas sumokėtos kainos. Šio imuniteto  įskiepijimo būsimiems mūsų valstybės piliečiams pavertimas valstybine politika – didžiausia užduotis mūsų namų darbams.

Akimirkos iš susitikimo, į kurį susirinkome regioninių Tremties ir rezistencijos muziejų situacijos aptarti, M.Mikulėno nuotraukos

Read Full Post »

Spalio 22 d. Troškūnų vienuolyne, Anykščių rajone dalyvavau  tradiciniame  Lietuvos šaulių studentų korporacijos „SAJA“ sąskrydyje. Korporacija įkurta 1934 m., savo veiklą atkūrė prieš penkerius metus. Anuomet Šaulių organizacija buvo stipriausia, vienijanti įvairių pažiūrų žmones, tačiau svarbiausia – atsakingai kuriančius Lietuvą. Todėl džiaugiuosi, kad ir atgimusi SAJA, kurios nariai iš jaunųjų šaulių išaugę jaunuoliai, turi stiprų jaunatviškumo, veržlumo užtaisą, kurį panaudoja ne kalboms iš tribūnų, bet  konkretiems darbams. Pastarasis, man labai įsiminęs – Trakinių partizanų renginys, kurio metu buvo statomas bunkeris, pagerbiami tos vietovės partizanai, skaitomos paskaitos ir pan.

Šiame susitikime taip pat pagerbti už Lietuvos laisvę kovoję šauliai.  Prie atminimo lentos, skirtos 1920 m. lapkričio 21 d. kovoje su prasiveržusiais lenkais Troškūnuose žuvusiems Jonui Budrevičiui, Petrui Liktorui, Antanui Miškeliūniui, Petrui Tunkevičiui, Antanui Žarskui buvo skirta mūsų tylos minutė. Atminimo lenta prikabinta ant senosios mokyklos pastato, kuris buvo pastatytas XVIII a. Troškūnuose taip pat verta aplankyti (ir neįmanoma nepastebėti prie bažnyčios esančio) paminklo (skulptoriaus J. Jagėlos ir architektės  A. Kaušinienės), skirto Algimanto apygardos partizanams. Jis čia pastatytas, kadangi šiose vietose gimė pirmasis Algimanto apygardos vadas Antanas Slučka-Šarūnas.

Renginyje svečiavosi LR Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas A. Anušauskas, LŠS vadas A. Plieskis.  Sąskrydyje pristatyta  SAJOS veiklos ataskaita, išdiskutuota, ką reikia tobulinti, korporacijos pirmininku antrai kadencijai išrinktas Mindaugas Nefas.

Korporacijai „ Saja“ linkiu daugiau prasmingų darbų ir tokio tikėjimo, kurį turėjo Šaulių Sąjungos kūrėjas Vladas Putvinskis-Pūtvis, kuris būdamas mirties patale sakė: „Daktare, sergu ne fiziškai, sergu, nes nebegaliu dirbti Tautos idėjos darbo.“

M. Mikulėno nuotraukos

Read Full Post »

Jau šiandien internetiniame portale “Pinigų karta“ kviečiu pasidalinti mintimis, o galbūt ir klausimais apie ES maisto politiką, maisto kokybės aktualijas, taip pat – apie jo vartojimo įpročius ir Jūsų asmenines patirtis. Susitikime portale “Pinigų karta“ ir pasikalbėkime apie tai, kas kasdien gulasi ant europiečių stalo!

Read Full Post »

Vakar Europos Parlamente vyko konferencija, skirta Baltijos valstybių Nepriklausomybės atkūrimo 20-mečiui, kurioje apžvelgtas Lietuvos, Latvijos ir Estijos kelias į laisvę, pastangos grįžti į Europos šalių šeimą.

Taip pat konferencijoje kalbėjomės ir apie šiandieninę Baltijos valstybių situaciją ir poziciją Europos Sąjungoje, diskutuota ir apie Baltijos valstybių indėlį formuojant ES ir kuriant jos ateitį.

Džiaugiuosi turėjusi progą padėkoti konferencijos organizatoriams ir visiems Baltijos valstybių laisvės rėmėjams. Padėką išsakiau visos savo kartos vardu. Anuomet, prieš dvidešimt metų, mes buvome dar vaikai. Užaugome suprasdami, koks svarbus tikėjimas laisve, atsakomybė ir susitelkimas kelyje į ją. Kartu tai – vertybės, kurios mums padėjo sugrįžti į Europos šalių šeimą.

Tačiau šiandien visiems  mums, gyvenantiems Europos Sąjungoje, norėtųsi palinkėti niekada nepamiršti, kad susivieniję bendrų vertybių pagrindu gyvename po vienu stogu.

Atkreipiau kolegų dėmesį, kad nė vienas iš mūsų neturėtume sakyti – čia mūsų visų problemos, o čia – jūsų problemos ir nacionaliniai rūpesčiai. Tai nėra teisinga, ypatingai tuomet, kai kalbame apie aplinkosaugos, istorinės atminties, energetinės nepriklausomybės reikalus bei vis labiau ryškėjančias “dviejų greičių“ Europos tendencijas. Nepatogūs klausimai, kuriuos kelia savo plotu ar gyventojų skaičiumi mažesnės valstybės, yra bendri, solidariai spręstini ir svarbūs visos Europos bendrijos ateičiai.

Juk visos Europos Sąjungos šalys narės gyvena tuose pačiuose Europos namuose. Tai tarsi  daugiabutis, kuriame vienos šalies problemos yra visų solidaraus veikimo reikalas.  Nes jei viršutiniuose aukštuose stogas kiauras ir į tai nekreipiama dėmesio, nes tai esą ne apatinių aukštų gyventojų rūpestis, anksčiau ar vėliau problemos pasieks pastato  pamatus.

Tik suvokę bendrą atsakomybę už visos ES gerbūvį, galėsime  teigti, jog išties gyvename po vienu – tomis pačiomis vertybėmis besivadovaujančios Europos – stogu. Ir tik tuomet galėsime apsaugoti vertybinius pamatus, ant kurių  kūrėsi ir gyvuoja šiandienos Europos šalių šeima.

Tai, jog visos trys Baltijos valstybės yra Europos Sąjungos šeimoje tik dėl nepalaužiamo tikėjimo ir pasiryžimo ginti laisvės, solidarumo ir atsakomybės vertybes, akcentavo ir Europos Liaudies Partijos frakcijos pirmininkas Joseph Daul.  Jis taip pat linkėjo politinės drąsos visiems priminti šias vertybes būtent tuo metu, kai jos ir idealai yra pamirštami arba ignoruojami.

Konferencijoje taip pat kalbėjo Estijos Respublikos Prezidentas Toomas-Hendrik Ilves, buvęs Estijos Ministras Pirmininkas Mart Laar, Europos Parlamento nariai Elmar Brok (Vokietija), Gunnar Hokmark (Švedija), Tunne Kelam (Estija), Joseph Daul (Prancūzija), Sandra Kalnietė (Latvija), Vytautas Landsbergis ir Laima Andrikienė (Lietuva), Alejo Vidal-Quadras (Ispanija), Europos Komisijos narys Andris Piebalgis (Latvija) ir kiti.

Read Full Post »

Prabėgusios savaitės darbus ir įspūdžius galėčiau suskirstyti į tris blokus: ES finansinė perspektyva, situacija ES kaimynystėje bei ekologija.

Artėjanti finansinė perspektyva ir ūkininkų rūpesčiai

Praėjusią savaitę Europos Parlamente pristatytas dar vienas dokumentų paketas, kuris bus viena iš sudedamųjų dalių ES finansinėje perspektyvoje 2014-2020 metams. Šįsyk – žemės ūkis. Deja, Lietuvos perspektyvos nekokios, jau ne vien dėl planuojamų mažinti lėšų Sanglaudos politikos įgyvendinimui (apie kurias kalbėjome jau anksčiau), bet ir dėl diskriminacinės padėties žemės ūkyje. Šiuo metu trijų Baltijos šalių ūkininkai gauna 3 kartus mažesnes išmokas nei ES vidurkis, o jei remtumės šiuo metu Europos Komisijos pateiktu siūlymu, matyti, kad ir ateinančiais metais situacija nesikeis.

Dėl tokios situacijos Lietuvos, Latvijos ir Estijos žemės ūkio ministrai jau kreipėsi bendru laišku į Europos Komisiją, tačiau čia svarbus ir europarlamentarų vaidmuo.

Kaip tik spalio 12 d. EP į pasitarimą susirinko Baltijos valstybių parlamentarai (nežiūrint į tai, kokiai politinei grupei jie priklauso). Sutarėme veikti sutelktai ir kryptingai, pirmas žingsnis – visų pasirašyta deklaracija bei kreipimasis Europos Komisijai. Na, o kai šis klausimas jau bus pradėtas svarstyti konkrečiuose Europos Parlamento komitetuose – darysime viską, kad gintume Lietuvos pozicijas.

Lietuvos, Latvijos ir Estijos ūkininkų piketas dėl Europos Komisijos siūlomo reglamento prie EP

Užsienio politika ir ES kaimynystė (Ukraina ir Artimieji Rytai)

Plenarinės sesijos metu EP visuomet aptariami ir užsienio politikos klausimai. Šįkart daug dėmesio Ukrainai. Europos Parlamentą išties nuvylė susiklosčiusi situacija dėl nuosprendžio Julijai Tymošenko. Esant informacijai, kad byla prieš buvusią Ukrainos premjerę yra politizuota, pasipylė kritikos lavina šios valstybės atžvilgiu. Tikėtina, kad dėl to apsunks derybos dėl Asociacijos sutarties ir laisvos prekybos susitarimo. Pastaruoju metu buvo matomi teigiami Ukrainos žingsniai, siekiant derybų su ES dėl narystės, tačiau visgi ši situacija kelia daug nerimo. Kadangi minėta sutartis turės būti patvirtinta ir Europos Parlamente, labai svarbus europarlamentarų nusiteikimas, o jų reakcija šiuo klausimu itin griežta.

Taip pat aptarta ir situacija Artimuosiuose Rytuose – neramumai Jemene, Bahreine, bet šičia norėčiau plačiau paminėti Egiptą. Pastarųjų mėnesių tendencijos – civilių žmonių areštai (karo teismai prieš juos), išpuoliai prieš krikščionis, Izraelio ambasadą ir pan., rodo, kad įtampa šioje valstybėje auga. Akivaizdu, kad iškilo grėsmė Egipto vienybei ir stabilumui. Už tokią padėtį atsakinga laikinoji karinė Taryba, kuri iš tarptautinės bendruomenės revoliucijos metu gavo pasitikėjimo kreditą. Nesinorėtų, kad jis būtų iššvaistytas.

Vilniuje – apie ekologiją ir žaliąsias idėjas

Pasibaigus plenarinei sesijai, jau penktadienį laukė Vilniuje vykusi 51-oji ES sostinių sąjungos Generalinė Asamblėja, kurios konferencijoje nagrinėta, kaip šiandienos miestai reaguoja ir sprendžia klimato kaitos keliamus iššūkius.

Konferencijoje dalyvavę Europos sostinių atstovai dalinosi patirtimi, kaip kovoti su klimato kaita, vystyti žalių miestų koncepcijas. Kalbėta ir apie tai, kad itin svarbus verslo ir miesto valdžios bendradarbiavimas, žinoma, aptartos galimybės, kaip pritraukti lėšų tvariam vystymui, kaip pasiekti, kad “žalioji ekonomika“ būtų suvokiama kaip galimybė, o ne kaip dalykas, reikalaujantis itin didelių kaštų. Savo pranešime kalbėjau apie nusiteikimą šiuo klausimu Europos Parlamente ir pakviečiau aktyviai bendradarbiauti svarstant Energijos efektyvumo direktyvą, kuria tikimasi sutelkti pastangas siekiant įgyvendinti ES lygiu išsikeltus energijos taupymo tikslus iki 2020 metų.

Na o šeštadienį finišavo antrieji konkurso “Žaliasis kodas“ metai. Šįsyk derlius nemenkas – žaliųjų žinučių atvirlaiškiai bei pasakų ir žalių pasakojimų knygelė dideliems ir mažiems “Kai Didysis Žmogus sėdėjo ant stogo“. Džiaugiuosi, kad į šią mano iniciatyvą atsiliepė nemažas vaikų ir suaugusių būrys, kuriuos buvo smagu išvysti Vilniuje, kino teatre “Pasaka“ vykusiuose Žaliojo kodo apdovanojimuose bei knygelės pristatyme. Esu dėkinga moksleivių mokytojams ir šeimoms, kurie augina gražius ir kūrybingus žmonės. Jie ne tik patys turi gražų ryšį su gamta, aplinka, bet, tikiu, kad savo kūrybiškumu patrauks ir kitus.

Read Full Post »

2011 spalio 14 d. – ypatinga diena visiems, kam rūpi istorinis teisingumas ir atmintis. Šiandien Čekijos sostinėje Prahoje buvo iškilmingai pasirašytas ilgai lauktas Europos atminties ir sąžinės platformos įsteigimo dokumentas. Platforma veiks kaip mokslininkų, institutų, muziejų, archyvų ir kitų susijusių viešų ir privačių institucijų bendradarbiavimo koordinacinis centras, kuris be kita ko, skleis informaciją, padės rinkti, kaupti ir analizuoti medžiagą apie totalitarinius režimus, jų pasėkmes visuomenėms, įvykdytus nusikaltimus ir skatins jų aukų atminties įamžinimą bei sklaidą. Platforma turi išskirtinai stiprų pagrindą, nes jos veiklos tikslus savo oficialiuose dokumentuose nubrėžė tokios tarptautinės institucijos kaip Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja, Europos Parlamentas ir Europos Sąjungos Taryba, jos steigimo dokumentas pasirašytas ministrų lygmenyje, o finansinės paramos savo veiklai platforma galės kreiptis į Europos Sąjungos finansuojamas ir kitas nacionalines bei tarptautines programas.

Nacionalsocializmas yra išsamiai išnagrinėtas jau pradedant 1945 metais, Niurnbergo teismu. Tuo tarpu komunistiniai nusikaltimai vykdyti anapus Geležnės Uždangos liko paslaptimi pasauliui dar pusę amžiaus. Griuvus Berlyno sienai, dirbtinai sukurta takoskyra tarp Rytų ir Vakarų Europos istorijų išliko. Šalys, nepatyrusios komunistinės diktatūros, praėjus net ir daugiau nei 20 metų nuo Berlyno sienos griūties vis dar nėra pakankamai susipažinusios su Rytinės Europos dalies XX amžiaus istorija ir praradimais. Tuo tarpu Lietuvos visuomenė, kaip ir kitos iš tautų kalėjmo išsivadavusios valstybės, iki šiol jaučia skaudžias socialines, kultūrines, ekonomines ir net socio-psichologines pasekmes. Tačiau net ir šių šalių jaunoji karta jau stokoja žinių apie labai neseną praeitį, kurią išgyveno jų seneliai ir tėvai.

Su kiekviena diena praradame vis daugiau gyvosios atminties, ypač vertingų prisiminimų ir liudijimų.  Turime skubėti rinkti ir išsaugoti šią brangią medžiagą, per pasiaukojamos meilės šeimai ir šaliai pavyzdį, įskiepijant jaunajai kartai amžinąsias vertybes. Taip ugdysime sąmoningus ir aktyvius piliečius, pasiruošusius perimti gyvybingos demokratijos, pagrįstos pagarba žmogaus teisėms, kūrimo uždavinį. Tam reikia ne tik valstybinio požiūrio, bet ir asmeninių pastangų. Turime skatinti, kad kiekvienas jaunas žmogus pasidomėtų savo senelių ir tėvų prisiminimais apie jų gyvenimą taip nesenai subyrėjusioje totalitarinėje sistemoje, kad nemenkintume savęs, savo piliečių pasiekimų, žinodami, kokia kaina už juos sumokėjo ištisos kartos.

Atviras žvilgsnis į skausmingą Europos praeitį ir istorinės atminties išsaugojimas yra bene vienintelis būdas pasimokyti iš skausmingų istorijos pamokų. Tai yra ir viena iš Platformos užduočių.

Tikiu, kad Platforma taps svarbiu partneriu tiek mano kaip Europos Parlamento Europos istorijų sutaikymo grupės narės, tiek ir asmeninėje parlamentinėje veikloje.

Read Full Post »

Older Posts »