Štai ir vėl prasideda plenarinė EP sesija Strasbūre. Tačiau dar prieš tai, kai pasinersiu į jos aktualijas – keletas minčių iš prabėgusios savaitės, kurioje – nemažai vietos istorinės atminties temai.
Šie metai – ypatingi. Tai laisvės gynimo ir didžiųjų netekčių, holokausto aukomis tapusių Lietuvos gyventojų atminimo metai. 2011-ieji tarsi istorijos esencija primena visas kančias ir nelaimes, kurias XX amžiuje teko išgyventi Lietuvos žmonėms, atsidūrusiems didžiųjų pasaulio galybių interesų kryžkelėje. Per visą Lietuvą nuvilnijo daugybė renginių, konferencijų ir parodų. Vistik dar nesame atlikę visų namų darbų, kad istorinės atminties išsaugojimas ir jaunosios kartos gilesnio istorinio pažinimo ugdymas neapsiribotų proginiais paminėjimais, bet taptų neatsiejama valstybinės politikos dalimi, kurioje įvairios institucijos dirbtų kryptingai ir koordinuotai, kad darniai ir pagal aiškią strategiją veiktų apjungti visuomeniniai ir valstybiniai resursai.
Negalima palikti nepastebėjus, kad šios Vyriausybės dėmesys istoriniam teisingumui tarptautinėje arenoje yra išties žymiai didesnis nei kada nors iki šiol. Ypač daug dėmesio Lietuva kartu su kitomis Baltijos ir Vidurio Europos šalimis skiria siekiui suformuoti bendrąsias gaires istorinės atminties skatinimui visoje Europos Sąjungoje ir totalitarinių režimų įvykdytų nusikaltimų įvertinimui tarptautiniu lygiu. Kadangi viešojoje erdvėje apie šias aktualijas informuojama tik fragmentiškai ir nemažai žinių šia tema Lietuvos žmonių nepasiekia, noriu pabrėžti, kad bendromis pastangomis ES nuveikta išties nemažai. Nuoseklus, kantrus, užkulisinis, ir, tam tikra prasme, švietėjiškas darbas pastaraisiais metais atnešė konkrečių rezultatų.
Pirmiausia, pavyko Europos istorijų sutaikymo ir istorinės atminties klausimą iškelti ES ministrų lygiu ir pasiekti jų vieningo sutarimo, kad susitaikymas su skaudžia Europos kontinento istorija, istorinis teisingumas ir kolektyvinės atminties skatinimas yra visos ES rūpestis. Europos Sąjungos ministrai pažymėjo, kad visos totalitarizmo aukos, nesvarbu kuo kurio nukentėjo, turi teisę į teisingumą ir jis turi būti užtikrinamas laikantis atitinkamų standartų. Taip pat pabrėžė, kadRugpjūčio 23 d. visoje Europos Sąjungoje turėtų būti minima kaip totalitarizmo aukų atminimo diena. Pradžia tam jau padaryta. Pirmininkaujančios ES Lenkijos iniciatyva šiais metais rugpjūčio 23 d. visos ES šalys buvo pakviestos Varšuvoje kartu paminėti totalitarizmo aukų atminimą.
Europos Komisija taip pat pateikė savo vertinimus ir pasiūlymus, pripažindama, kad tos ES šalys kurios XX amžiuje priklausė laisvajam pasauliui, ir tos, kurios atsidūrė kitapus Geležinės uždangos, skirtingai supranta Europos istoriją, todėl būtina suartinti šias istorijas skatinant atmintį, ir tiek Europos Sąjunga, tiek ir pati Komisija turi turi dalyvauti skatinant šį procesą. Komisija, ES ministrų pavesta, taip pat įvertino, ar yra reikalingas naujas ES teisės aktas, kuriuo visose ES šalyse narėse būtų suvienodintas totalitarinių režimų įvykdytų nusikaltimų vertinimas, ir, nors šiuo metu nesiryždama tokio teisės akto inicijuoti, Komisija yra pasiruošusi sugrįžti prie šio klausimo ateityje – taigi neužkirto jam kelio, nors buvo jėgų, kurios siekė, kad taip atsitiktų. Taip pat pasiekėme, kad ES programos „Europa piliečiams“ daliai, kuri yra skirta istorinės atminties projektams ES šalyse finansuoti, būtų skiriama didesnė programos biudžeto dalis, dar labiau supaprastintos paramos projektams teikimo sąlygos.
Europos Parlamente daug dėmesio skiriama istorinei atminčiai – vien per praėjusią savaitę surengti net trys stambūs renginiai: atidaryta paroda, supažindinanti EP narius, darbuotojus ir lankytojus su komunistine šalių narių praeitimi, iškilmingai konferencijoje paminėtas Baltijos valstybių Nepriklausomybės atgavimo dvidešimtmetis, o EP Europos istorijų sutaikymo grupė kartu su EP Kultūros komitetu surengė klausymus apie totalitarinių režimų nusikaltimų atmintį. Galime prisiminti ir tai, kad didžiosios 1941 m. netektys buvo paminėtos Europos Parlamento plenarinėje sesijoje EP pirmininkui Buzekui tariant žodį ir iškilmingu paminėjimu-koncertu. 1991 m. Sausio įvykių dvidešimtmetis taip pat nepraėjo nepastebėtas Europos Parlamente. Šiai sukakčiai paminėti išleidau įvykių kroniką su foto liudijimais „Sausio 13. Išsaugoję laisvę“ lietuvių ir anglų kalbomis, kuri buvo pristatyta per EP plenarinę sesiją ir kuri Sausio įvykių atminimo proga įteikta visiems 736 Europos parlamento nariams. Ši knyga, po Lietuvą sukrėtusio įtariamojo Sausio 13 byloje Golovatovo paleidimo, užsienio reikalų ministro iniciatyva buvo išsiųsta visiems ES šalių narių užsienio reikalų ministrams, kad primintų Lietuvos žmonių aukos reikšmę Europos susivienijimui.
Svarbiausias žingsnis, mano manymu, buvo žengtas spalio 14 d. Prahoje, kai ministrų lygiu įsteigta Europos atminties ir sąžinės platforma. Pirmąkart sukurta tarptautinė organizacija, kurios konkretus uždavinys yra istorinės atminties ir istorinio teisingumo srityje dirbančių valstybinių ir nevyriausybinių institucijų bei organizcijų bendradarbiavimo skatinimas ir istorinės medžiagos rinkimas, analizė bei išsaugojimas. Platforma turi stiprų valstybių ir tarptautinių institucijų palaikymą, yra išsikėlusi labai konkrečius uždavinius, todėl, tikiu, kad neilgai trukus sulauksime ir konkrečių rezultatų.
Taigi, kol lėtai, tačiau užtikrintai stumiamės į priekį ES lygiu, atsigręžus į tai, kas vyksta namuose, tenka kiek nusivilti. Neužtenka siekti, kad į mūsų istorijos skaudulius atviromis akimis žiūrėtų Vakarų europiečiai. Mūsų pozicijos tarptautiniuose forumuose bus silpnos, jei neparemsime jų konkrečiais darbais savajame krašte.
Mano įsitikinimu, tolimesnis siektinas tikslas turėtų būti mokymo programų suvienodinimas, kad dėstant XX a. istorijos dalykus, visų ES šalių narių mokyklose būtų tinkamai atspindėta sovietinio totalitarizmo esmė ir pasipriešinimo judėjimai. Tačiau švietimo reikalai nėra ES kompetencijoje, tai yra išimtinės šalių narių nacionalinės politikos reikalas. Todėl negalime viltis, kad šio tikslo pavyks pasiekti “iš viršaus”. Šio reikalo sprendimui turi atsirasti šalis–lyderė, kuri savo pavyzdžiu užkrėstų kitas šalis, jas suburtų ir, galiausia, suaktyvintų tas šalis, kurios savaime nelaiko šio dalyko svarbiu. Manau, per porą metų galime daug nuveikti šia kryptimi. Ir Lietuvai pirmininkaujant Europos Sąjungos Tarybai 2013 m. galėtume priimti atitinkamus sprendimus. Tačiau kaip galime to siekti, jei, pavyzdžiui, Patriotinio ugdymo programai nutrauktas finansavimas, ir apskritai nėra aišku ar ji bus pratęsta?
Kitas stebinantis atvejis – privačia iniciatyva įsteigtų ir visuomeniniais pagrindais veikiančių mažųjų tremties ir rezistencijos muziejų statuso klausimas, kuris buvo svarstomas net ir Seime, tačiau niekaip neišsisprendžia jau daugelį metų. Dabartinėje situacijoje šių muziejų likimas visiškai priklauso nuo jų steigėjų, garbaus amžiaus, neretai ir tremtį išgyvenusių, bet visuomeniškai atsakingų žmonių aktyvumo, asmeninių finansų ir, visai atvirai kalbant, sveikatos galimybių. Šiuose muziejuose žmonių paaukoti ir ilgamečio darbo pasekoje surinkti unikalūs eksponatai, daugelis jų yra išvystę plačią jaunimo šviečiamąją veiklą, vykdo pasipriešinimo istorijos įamžinimo projektus, pristato savo ekspozicijas lankytojams iš užsienio. Tačiau jau yra atvejų, kada muziejus tyliai užrakinamas į amžinybę iškeliavus žmogui, kuris savo asmeninėmis pastangomis, be jokio atlygio sukūrė istorinės atminties citadelę. Lyg ir bandoma spręsti kai kurių muziejų išlikimo klausimą jungiant juos prie regioninių kraštotyros ar krašto muziejų, pavedant juos globoti savivaldybėms, tačiau ir šis procesas negarantuoja sėkmės. Savivaldybėse pučia permainingi politiniai vėjai, o ir prijungimas neretai reiškia veikiau „pajungimą“ be aiškių teisių, finansavimo, statuso.
Tai, kad muziejai gimė iš privačios iniciatyvos yra vertybė, kurią valstybė turėtų palaikyti ir skatinti. Turime žiūrėti į šiuos muziejus ne kaip į problemą, o kaip į galimybę. Galimybę šių muziejų pagrindu ilgainiui išvystyti regioninių istorinės atminties kaupimo, išsaugojimo, edukacijos ir švietimo, pilietinio ugdymo, krašto istorijos pažinimo centrų tinklą. Tokių centrų reikia ir tam, kad spėtume surinkti kasdien negrįžtamai nykstančią gyvąją atmintį, unikalius asmeninius liudijimus ir prisiminimus, kam valstybinėms institucijoms tiesiog neužtenka pajėgumų.
Yra ir kitų nebaigtų darbų. Tuomet, kai didysis Lietuvos kaimynas metė didžiulius finansinius ir žmogiškuosius resursus Sovietų armijos karių kapams mūsų žemėje tvarkyti, partizanų ir rezistentų, savanorių kapaviečių likimas vis dar lieka daugiausiai pilietinės iniciatyvos reikalu, dar nesudarytas tremtinių kapų registras ir žemėlapis.
Atrodo, kad nėra prieštaraujančių tam, jog geriausias būdas įprasminti partizanų, politinių kalinių, tremtinių ir visų Tėvynę ir laisvę mylinčių žmonių auką yra perduoti atmintį apie ją ateities kartoms, tuo pačiu įskiepijant amžinąsias vertybes ir atsparumą savo formą ir būvius keičiančiam totalitarizmui. Tačiau kad šį uždavinį įgyvendinti pavyktų, reikia dirbti kryptingai ir nuosekliai, apjungiant visuomeninius ir valstybinius resursus. Per 21-erius nepriklausomybės metus dėl visokiausių priežasčių nuosekli valstybinė istorinės atminties politika nėra suformuota. Jei valstybė nuosekliai įtrauktų ir apjungtų įvairaus lygmens visuomenines inciatyvas ir susietų jas su valstybinių įstaigų veikla, manau, rezultatai galėtų būti stulbinamai geri, nes šioje srityje, kaip niekur kitur, veikia savo dvasia šviesūs, idealams atsidavę ir pilietiški žmonės.
Šiandien gyvename bendroje Europos tautų šeimoje. Šiomis krizių dienomis ypač norisi priminti, kad ES šalių narių interesai negali būti skirstomi į nacionalinius ir europinius pagal jų dydi ar gyventojų skaičių. Visos valstybės vienodai privalo prisidėti prie ES gerbūvio kūrimo, ir kiekvienos šalies narės interesai, nesvarbu ar ji didelė, ar mažesnė, yra vienodai svarbūs. Juk ES – tarsi daugiabutis namas, tad nepamirškime, kad jei namo stogas kiauras, problemos neilgai trukus apims visą namą ir ilgainiui pažeis jo pamatus.
Neramu, kad elementarus istorijos neišmanymas, skirtingi naratyvai, gilaus supratimo stygius, lengva ranka nurašant nepatogius klausimus ir įspėjimus mažųjų tautų „fobijoms“, leidžia sėti nepasitikėjimo vieni kitais sėklą, ir kad nepradėtų skilinėti Europos solidarumo pamatai. Turime ir toliau dirbti, nepailsdami liudyti istorinę tiesą tarptautinėje plotmėje. Mažosios Europos tautos yra jos sąžinė ir imunitetas, neleidžiantis finansinių krizių ir šios dienos aktualijų sūkuryje užmiršti laisvės, demokratijos ir žmogaus teisių vertybių ir už jas sumokėtos kainos. Šio imuniteto įskiepijimo būsimiems mūsų valstybės piliečiams pavertimas valstybine politika – didžiausia užduotis mūsų namų darbams.
Akimirkos iš susitikimo, į kurį susirinkome regioninių Tremties ir rezistencijos muziejų situacijos aptarti, M.Mikulėno nuotraukos
Read Full Post »
morkunaite.wordpress.com 