Feeds:
Įrašai
Komentarai

Archive for 2012 kovo

Šiomis dienomis minime operacijos „Priboj“ (Bangų mūša) 63-iasias metines. Tai buvo tik vienas iš serijos okupacinės valdžios su vietos pagalbininkais 1945 – 1951 m. įvykdytų trėmimų, kuriems visiems buvo būdingas žiaurumas, beatodairiškumas, fundamentalių žmogaus teisių ir orumo pamynimas, tačiau ypač masiškas. Sovietų kariuomenės ir slaptųjų tarnybų sukelta bangų mūša, tikėtasi, nušluos Baltijos šalių laisvės troškimą.

Aukščiausiame Sovietų Sąjungos politiniame organe SSSR Ministrų Taryboje aprobuota operacija, smulkmeniškai suplanuota SSRS MGB kartu su  trijų Baltijos šalių sovietinėmis respublikinėmis  valdžiomis – Ministrų tarybomis ir Komunistų partijos Centriniais komitetais, buvo ypač slepiama. Prisidengus, esą karinėmis pratybomis, trijose Baltijos valstybėse buvo mobilizuotos dvi pilnos kariuomenės divizijos, daugiau nei 21 206 karių ir 18 387 vietiniai pagalbininkai, kurie talkininkavo sudarant “buožių” ir “liaudies priešų” šeimų sąrašus. Be 8 422 sunkvežimių, specialiam kontingentui Baltijos šalyse telkti buvo paskirta 118 geležinkelio stočių, į kurias buvo pristatyti 4 437 gyvuliniai vagonai.

Operacija Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje prasidėjo koordinuotai – kovo 25 d. 6 ryto. Per kelias dienas planas buvo viršytas, suimta daugiau nei planuota. O tiems, kuriems pavyko išvengti suėmimo pirmą kartą, buvo surengtas antras etapas – balandžio 10-20 dienomis. Galiausiai, per operaciją Priboj į tremtį iš trijų Baltijos valstybių buvo išvežta beveik 95 tūkst. žmonių. Beveik 73 proc. jų buvo moterys ir vaikai iki 16 metų. Taip buvo įvykdytas kruopščiai apgalvotas ir suplanuotas Baltijos tautų naikinimo planas.

Iš liudininko prisiminimų: „Trėmimo operacijos prasidėdavo dar saulei nepatekėjus. Operatyvinės grupės apsupdavo ištrėmimui skirtos šeimos namus, į juos įsiverždavo, perskaitydavo trumpą raštą, kad šeimininkas dešimčiai metų ištremiamas, nors niekada nebuvo nurodoma, už ką. Ištremiamiems leisdavo pasiimti maisto ir drabužių ne daugiau 100 kg, bet grupių viršininkai kartais juos išvarydavo beveik be nieko.“

Tremčiai pasmerktų šeimų liudijimai puikiai atskleisti ir R. Šepetys knygoje „Tarp pilkų debesų“. Labai norėčiau dar šį pavasarį surengti kolegoms europarlamentarams šios ypatingos knygos pristatymą ir susitikimą su šia pačia autore.

Įvykiai ir liudijimai, apie kuriuos kalbame šiandien – neatskiriama Baltijos šalių dramatiškos istorijos dalis. Turime padaryti viską, ką galime, kad tokie liudijimai būtų užfiksuoti ir išsaugoti. Ir kad Baltijos šalių okupacijos laikotarpis būtų sąmoningai ir giliai suprastas jaunosios kartos ir visoje susivienijusioje Europoje.

Vakar, kovo 28 d., šią datą paminėjome Europos Sąjungos sostine vadinamame Briuselyje, Europos Parlamente. Plenarinio EP posėdžio metu pakviečiau Europos Parlamento narius prisiminti  1949 m. masinių trėmimų aukas. Atkreipiau europarlamentarų dėmesį, kad kol viena Europos dalis gydėsi Antrojo Pasaulinio karo žaizdas, kitoje jos dalyje žmonių kančios tęsėsi, ir apie pastaruosius faktus likusioje Europos dalyje vis dar per mažai žinoma. Paraginau kolegas giliau susipažinti su ilgai po griežčiausio slaptumo uždanga laikyta istorijos puse. Manau, kad būtų labai svarbu šių istorinių momentų aptarimui skirti dėmesio mokyklų programose visoje Europos Sąjungoje, kad jauni žmonės žinotų pilną savo ne taip senai padalinto kontinento istoriją ir kainą, kurią teko ilgus dešimtmečius mokėti kovoje už laisvę, demokratiją ir žmogaus teises.

Kartu su Latvijos Europos Parlamento nare Sandra Kalniete, kuri pati yra gimusi tremtyje Sibire, ta patį vakarą kolegoms Europos Parlamento nariams, jų padėjėjams, visų Europos institucijų darbuotojams ir Briuselio lietuviams surengėme dokumentinio filmo „Ledo vaikai“ peržiūrą.  Jis pasakoja vaikų, kurie buvo ištremti sovietų teroro metais iš Baltijos valstybių arba gimė tremtyje, likimo istoriją. Filme vaizduojami tie, kurie kentė tremtį prie Laptevų jūros, išgyveno ten nežmoniškas sąlygas, tačiau sugrįžo į Tėvynę.

Džiaugiuosi, kad šis renginys sulaukė didelio susidomėjimo. Tai ženklas, kad istorinės atminties išsaugojimo ir Europos istorijų sutaikymo svarba vis geriau suprantama. Mano įsitikinimu, gilesnis supratimas, kas iš tiesų vyko už Geležinės uždangos, kokias represijas vykdė Sovietų Sąjungos teroro sistema iki pat paskutinės savo gyvavimo minutės, būtų padėjęs išvengti kai kurių klaidų šiandien, kaip kad nutiko visiems gerai žinomu M. Golovatovo, kaltinamo nusikaltimais žmoniškumui, įvykdytais per Sausio 13-osios įvykius Lietuvoje, atveju.

Vis daugiau supratimo ir, tuo pačiu, susirūpinimo istorinės atminties išsaugojimu (apie Laisvės kovų sąjūdį, trėmimus, politines represijas) pavyksta sulaukti ir namuose, Lietuvoje. Per daugiau nei du dešimtmečius buvo bandoma kai ką daryti ne visiškai sėkmingai liustracijos, slaptųjų tarnybų archyvų išviešinimo, gyvųjų liudininkų atsiminimų rinkimo klausimais. Tačiau reikia dėti dar daugiau pastangų, kad sujungtume smulkiąsias privačiomis pastangomis vykdomas iniciatyvas, suspėtume išsaugoti ir plačiai paskleisti gyvąją atmintį, suformuotume aiškią valstybės istorinės atminties politiką, stiprintume ją ir pasirūpintume šio palikimo patraukliu pristatymu vaikams ir jaunimui, taip pat neabejotinai svarbu siekti, kad kuo daugiau užsienio piliečių turėtų galimybę susipažinti su sunkiąja Europos istorijos puse. Laikas bėga ne mūsų naudai, tad džiaugiuosi, kad pastaruoju metu pavyko suaktyvinti diskusijas kai kuriomis iš temų.

Bene svarbiausias pasiekimas – pradėjusi dirbti Vyriausybės darbo grupė, kuriai pavesta pateikti pasiūlymus dėl Lietuvoje veikiančių tremties ir rezistencijos muziejų likimo, jų sukauptų archyvų ir pažintinių programų. Diskusijos darbo grupėje rodo, kad problemos egzistavimas yra labai gerai suprantamas ir pripažįstamas. Atsakingos institucijos ir organizacijos rodo daug geranoriškumo ir yra pasirengę visokeriopai bendradarbiauti. Vis tik aiškėja, jog problemos šaknys ir tuo pačiu sprendimo būdas yra vienas – iki šiol neegzistavęs ir turintis atsirasti „savininkas“, t.y. viena institucija ar organizacija, kuri imtųsi koordinacinio vaidmens visoje Lietuvoje. Ir darbo jai būtų tikrai daug, jos vykdomą veiklą, aišku, turėtų globoti valstybė.

Mano svajonėse – vizija, kai visoje Lietuvoje veiktų gerai infrastruktūriškai paruoštas pažintinis tremties ir rezistencijos vietų, objektų, muziejų ir pažintinių maršrutų tinklas visoje Lietuvoje. Kad mokyklos, universitetai, užsienio svečiai panorę galėtų laisvai ir lengvai pasiekti informaciją apie mūsų tautai svarbius istorinius momentus tiek virtualiai,  tiek turistiniuose informacijos biuruose. Kad būtų paruošti patrauklūs ir visoms amžiaus bei interesų grupėms pritaikyti pažintiniai maršrutai ir lankytinos vietos.

Su interneto dienraščiu Bernardinai.lt, tikriausiai vieninteliu internetinės žiniasklaidos portalu, turinčiu atskirą skiltį, skirtą istorinei atminčiai, nusprendėme pasigilinti į istorinės atminties išsaugojimo problemas. Ką tik dieną išvydo pirmasis, pagal bendrą iniciatyvą, kuria norime supažindinti visuomenę su tremties ir rezistencijos muziejų istorija, jų šiandieninėmis bėdomis ir iššūkiais, išskirtiniais eksponatais, jų įkūrėjais ir globėjais, parengtas reportažas. Kviečiu Jus susipažinti su Kauno tremties ir rezistencijos muziejumi, kuris neseniai buvo prijungtas prie Kauno miesto muziejaus ir virto tremties ir rezistencijos ekspozicija.

Pabaigai norėčiau atkreipti dėmesį į pastaruoju metu padažnėjusius bandymus revizuoti ar kvestionuoti Laisvės kovų istoriją ir pasėti abejones karių savanorių ir kitų Laisvės kovos dalyvių atminimu. Klausimų kėlimas istorijoje yra geras dalykas – jei jie kyla iš nuoširdaus smalsumo, noro įsigilinti, pažinti. Jei klaidinantys duomenys ir faktais neparemtos interpretacijos yra pateikiamos kaip kaltinimai valstybei ir apsiginti nebegalintiems žuvusiesiems – tokie atvejai turi būti labai rimtai išnagrinėti. Tikiuosi, kad atitinkamos institucijos nedels pateikti savo objektyvius ir išsamius tokių atvejų vertinimus.

Read Full Post »

Šiemet – minime 50-ąjį Teatro dienos jubiliejų. Ji minima nuo 1962 m., kai buvo paskelbta švente XI-ajame Tarptautinio teatro instituto kongrese ir patvirtinta UNESCO.

Tai puiki proga ir diena švęsti. Juk galime daryti tai laisvoje šalyje, be jokių suvaržymų ar nurodymų, kam ir kaip turi tarnauti menas. Juk puiku, kad gyvename laiku, kai teatras yra laisvas savo kūryba skatinti visuomenę ne tik grožėtis, bet ir susimąstyti, keistis, svajoti, nuotaikingai juoktis ar verkti. Be jokios baimės, kad esi stebimas ir kažkada gali sulaukti pagrūmojimo.

Šia proga prisiminiau puikų artimos praeities radinį savo namų bibliotekoje (čia knyga pateko iš tėčio, E.J.Morkūno archyvo) – 1914 m. dovanėlę artistams, kurioje pasakojama, kaip surengti vakarą, susidoroti su organizaciniais reikalais, tinkamai pasinaudoti grimo galimybėmis, o svarbiausia – gauti valdžios leidimą.


Na, o visiems, vienokiu ar kitokiu būdu esantiems su teatru, linkiu geriausios kloties ir laisvo kūrybos polėkio, atradimų ir dėmesio savo kūriniams.

Read Full Post »

Praėjusią savaitę Europos Parlamente posėdžiavome Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komitete. Kaip visada – darbotvarkė gana įvairi, tačiau aš išskirčiau keletą.

Kartu su nacionalinių parlamentų nariais (tiesa, jau ne pirmą kartą) buvo svarstomas pasirengimo Rio+20 aukščiausio lygio susitikimui klausimas. Praėjus 20-mečiui nuo pirmosios Jungtinių Tautų Aplinkos ir Vystymosi konferencijos, šis Rio+20 susitikimas siekia politinio požiūrio į ilgalaikę ir darnią plėtrą atsinaujinimo, kylančius naujus iššūkius pasaulyje, ypač besivystančiose trečiosiose šalyse. Pagrindinis susitikimo su nacionalinių parlamentų nariais tikslas buvo aptarti “žaliosios” ekonomikos perspektyvas darnaus vystymosi ir skurdo mažinimo kontekste.

Viena iš labiausiai probleminių, mano akimis, komitete aptarta vaistams atsparios tuberkuliozės tema. Liūdna statistika, tačiau kartu su kaimyninėmis Latvija ir Estija ir dar keletu valstybių, Lietuva pagal susirgimų tuberkulioze skaičių, šiemet pateko į PSO (Pasaulio sveikatos organizacijos) į rizikingiausių valstybių sąrašą. Statistika išties bauginanti, tad pagrįstai Parlamente buvo keliamas klausimas, kaip įveikti ir kokių priemonių imtis mažinant piliečių atsparumą antibiotikams Europos regione.

Diskutuota ir dėl gyvsidabrio pašalinimo iš Europos rinkos. Šiuo metu yra sudarytas tarpvyriausybinis derybų komitetas, skirtas teisiškai privalomai priemonei dėl gyvsidabrio parengti. Lietuvos pozicija nėra labai išskirtinė – mes nepalaikome gyvsidabrio uždraudimo, jei nėra kito alternatyvaus būdo ar medžiagos jį pakeisti. Gyvsidabris vis dar naudojamas medicininiuose prietaisuose, dantų plombavimo medžiagai – amalgui.

Dar kartelį į darbotvarkę grįžo ir keletas jau svarstytų klausimų – diskusijos dėl nekokybiškų silikoninių krūtų implantų, balsavome dėl leidžiamų vartoti teiginių apie maisto produktus sąrašo, ES biologinės įvairovės strategijos iki 2020 m.

Kaip žinia, ne tik dienomis, bet ir vakarais EP būna ką veikti. Antradienį kolega iš Estijos Tunne Kelam pakvietė į filmo apie rusų žurnalistę Aną Politkovskąją peržiūrą. Jaudinantys šios žurnalistės gyvenimo faktai leido ne vienam vakariečiui pažvelgti į ją, kaip neprisitaikiusią asmenybę, atskleidusią ne tik antrojo karo Čečėnijoje žiaurumus, bet ir drįsusią kalbėti apie žodžio laisvę Rusijoje, Sovietų Sąjungos absurdą. Kita vertus, visai auditorijai tikrai neprireikė garsiai įvardyti, kas atsakingas už šios žurnalistės žmogžudystę 2006 m.

Penktadienį išskubėjau į visomis prasmėmis karštą kraštą – Maroką. Šios Š.Afrikos valstybės sostinėje Rabate savaitgalį vyks 8-oji Viduržemio jūros šalių asamblėja. Tad apie įspūdžius iš ten – jau greitai!

Read Full Post »

Pavasariui įsibėgėjant ir nutirpus sniegui, neišvengiamai suintensyvėja viešos diskusijos apie atliekų tvarkymą ir švarinimosi bei aplinkos tvarkymo iniciatyvos (kas labai džiugina).

Kaip tik šiandien apie tai kalbėjomės Žinių radijo laidoje “Raktas”. Šįkart – labiau apie elektroninių atliekų tvarkymą. Tačiau kalbant apie šią specifiką, visgi reikia kalbėti apie sistemą ir jos efektyvumą apskritai. Apie tai, kad mūsuose atliekų tvarkymo sistema vis dar apvirtusi aukštyn kojomis: tuo metu, kai visoje ES (o tai – jokia naujiena ir Lietuvai) atliekų tvarkymo piramidės viršūnėje yra pastangos pirmiausiai vengti atliekų, po to – pakartotinio panaudojimo ir perdirbimo, energijos gavimo iš jų pastangos, o tik galiausiai –  šalinimas į sąvartynus, pas mus – bene mažiausiai dėmesio skiriama vartotojų informavimui ir edukacijai apie tai, kaip vengti atliekų, kaip jas teisingai rūšiuoti ir gauti iš to elementarią, nors materialiai – ir ne milžinišką naudą (šalinamos į rūšiuojamus konteinerius – nekainuoja, priduodant surūšiuotas atliekas – įmanoma už jas gauti realų atlygį, o kai jos panaudojamos pakartotinai – produktai rinkoje galėtų būti pigesni). Kažkodėl vaikomės paprasčiausio kelio – pertvarkyti sąvartynus už ES lėšas ir toliau į juos versti viską, kas lieka po mūsų vartojimo (lietuviai – beveik pirmūnai, nes buitinių atliekų šalinimas į sąvartynus siekia 90 proc.).


Dar sudėtingiau – kai kalbame apie elektronines atliekas. Vartotojas čia nemato (bent iki šiol nematė) jokios naudos, o ir, panašu, nėra pakankamai informuotas apie tai, kaip tokių atliekų barstymas bet kur ir bet kada kenkia ne tik aplinkai, bet ir sveikatai. Jos skleidžia žalingus žmonių sveikatai magnetinius laukus, užterštos sunkiaisiais metalais ir kitomis pavojingomis medžiagomis. O statistika su šiomis atliekomis – pakankamai šiurpi: 30 proc. surenka gamintojai ir importuotojai, dar 10 proc. kaupiasi sąvartynuose, o net  60 proc. – nukeliauja nežinia kur. Tiesa, čia vertėtų paminėti skaičiais nepagrįstą, tačiau dėmesio vertą įtarimą, kad nemaža jų dalis atgula pamiškėse ir pakrūmėse, arba po to, kai surenkamos pavienių perpirkėjų – išsiėmus brangiausias dalis, likučiai su visomis kenksmingomis medžiagomis supresuojami tiesiog į metalo laužą.

Europos Parlamente – vis dažniau akcentuojama ir EK skatinama motyvuoti valstybes nares suprasti, kad atliekos iš tikrųjų yra vertingas turtas, kuris gali būti panaudojamas ir tapti tikra pridėtine verte. Nemaža dalis Europos valstybių (Didžioji Britanija, Vokietija, Švedija ir kt.) tai jau suprato ir sėkmingai naudojasi atrastais (galima sakyti – neišsenkamais) ištekliais. Ir puikių rezultatų pavyko pasiekti būtent derinant įvairias ekonomines paskatas (tokias kaip rinkliavą už atliekas), suteikiant lengvą prieigą prie perdirbimo stočių, įgyvendinant aktyvias visuomenės informavimo kampanijas.

Pas mus šios priemonės, deja, nėra įgyvendinamos kompleksiškai, tad nėra ko liūdėti ir dėl rezultato, taip pat neverta viskuo kaltinti kažkokio mistinio netinkamo mentaliteto – juk bet kokia kultūra, tradicijos ir įgūdžiai yra išugdomi, o ne tiesiog atsiranda.

Pabaigai noriu pasidžiaugti bent tuo, kad po mažu visgi judame – atsiranda visuomeninių (netrukus startuos švarinimosi akcija Darom), verslo iniciatyvų (kaip ir ką tik startavusi elektroninių atliekų surinkimo akcija). Tačiau reikia pripažinti, kad jos – graži paskata, tačiau nebus panacėja be tinkamo valstybinio požiūrio.

Read Full Post »

Vis šiltėjančios dienos ir įsibėgėjantis pavasaris beveik kasdien mums primena apie tokius dalykus, be kurių kasdien neišgyventume, tačiau juos turėdami – beveik nepastebime. Šiandien – vandens diena! Noriu su ja sveikinti ir pakviesti ne tik juo džiaugtis, bet ir tausoti.

Ta proga, keletas įdomių faktų, apie kuriuos beveik niekada nesusimąstome:

  • Vandens dieną minime nuo 1993 m. Jungtinių tautų iniciatyva. Šitaip atkreipiamas dėmesys į gėlo vandens svarbą ir būtinybę su vandens resursais elgtis atsakingai.
  • Suaugusio žmogaus organizme – apie 68 proc. vandens, iš jo kraujyje – 90, raumenyse – 77, o smegenyse – 85 procentai. Nevalgęs žmogus gali išgyventi iki 40 parų, o be vandens -numirtų aštuntą.
  • 97% pasaulio vandens yra sūrus arba kitaip negeriamas, 2% saugomas ledynuose, o likęs 1% yra naudojamas žmonijos. Lietuva – viena iš nedaugelio Europos valstybių, kur centralizuotai vandentiekai naudojamas tik požeminis vanduo.
  • Yra apskaičiuota, kad naudojant vandenį šiandieniais tempais, jo užteks tik artimiausiems 20-30 metų.
  • Kas šeštas pasaulio gyventojas jau dabar neturi galimybių kasdien gauti rekomenduojamos normos (20-50 litrų per dieną) saugaus gėlo vandens, skirto gėrimui, valgio ruošimui bei higienai palaikyti.
  • Jau dabar 17 proc. Europos teritorijos yra paveikta vandens trūkumo, o mažiausiai 11 proc. Europos gyventojų junta jo nepriteklių.
  • 84 proc. nuo užteršto vandens ar jo trūkumo mirusių žmonių – vaikai iki 14 metų amžiaus. Nuo su vandeniu susijusių ligų kas 15 sekundžių pasaulyje miršta vienas vaikas.
  • Kai vanduo semiamas iš šulinio kibiru, vienas žmogus per parą sunaudoja 25-40 litrų. Bute, kur įrengtas vandentiekis ir sanitariniai mazgai, sunaudojama 200-240 litrų, o kartais ir daugiau vandens.
  • Apie 21 proc. nepanaudoto geriamo vandens nuteka į kanalizaciją.
  • Kai išgaruoja, vandens molekulė vidutiniškai praleidžia ore 10 dienų, kol vėl iškrenta ant žemės kritulių ar kondensato pavidalu.

Read Full Post »

Kartais tam tikros situacijos Lietuvoje tampa panašios į absurdiškus ir mažai realistiškus pasakojimus. Sunku pasakyti, kaip atsirado tokie įpročiai, tačiau kiekvienam žmogui, bent daugiau mažiau savo gyvenime besivadovaujančiam pagrindinėmis moralės normomis – tai neabejotinai atrodo keistai. Jausmai, kurie seka po to – labai nemalonūs: tai ir pyktis, ir supratimas, kad esi kvailinamas, ir nepasitikėjimas, nerimas, nusivylimas. Žodžiu, visa tai, kas labai dažnai pastaruoju metu aptariama kaip pagrindiniai skauduliai arba tai, kuo serga mūsų visuomenė. Tokį rūpestį išsako ne tik masių psichologijos specialistai, tačiau pritariamai “liūdi” ir nemaža dalis politikų. Bet sena patarlė sako: “kaip pasiklosi, taip išmiegosi”.

Šįkart kalbu apie viešuosius pirkimus, kurių pastaraisiais mėnesiais taip kratosi politinės partijos. Tačiau pradžiai – šiek tiek priešistorės: šių metų pradžioje Seimas nusprendė, kad politinės partijos nebegalės būti remiamos juridinių ir fizinių asmenų, o bus finansuojamos iš valstybės. Jei jau taip, tai iš karto tapo aišku, kad jos, kaip ir visi kiti “mirtingieji” juridiniai asmenys – turės vadovautis Viešųjų pirkimų įstatymu, kuriame aiškiai ir lietuviškai sakoma, kad viešasis ar privatus juridinis asmuo yra perkančioji organizacija, jeigu visa ar tam tikra jo veiklos dalis yra skirta specialiai viešiesiems interesams, kurie yra nekomercinio ir nepramoninio pobūdžio, tenkinti ir jo veikla yra daugiau kaip 50 proc. finansuojama iš valstybės ar savivaldybių biudžetų arba kitų valstybės ar savivaldybių fondų lėšų, arba kitų nustatytų viešųjų ar privačiųjų juridinių asmenų lėšų. Ir tai iki šiol galiojo VISIEMS be išimties – didelėms ir mažoms institucijoms, organizacijoms ar bet kam kitam, kas atitinka šias nuostatas. Ir tikrai buvo nemažai tokių, kuriems – labai nepatogu. Buvo ir daugybė absurdiškų situacijų – ypatingai meno ir kultūros sektoriuje, kuris taip pat buvo priverstas vadovautis  “mažiausios kainos” ir “pigiausios paslaugos” principu. Nors kiekvienas meno kūrinys, ar jo atlikimas yra unikalus ir svarbiausias čia – profesionalumo aspektas. Tačiau ne – reikėjo ieškoti ir rasti būdų balansuoti toje situacijoje, kad spektakliai, meninės interpretacijos, muzikos kūriniai ar vienetiniai paveikslai būtų perkami tarsi šviežios bulvės. Kultūrininkai skundėsi, tačiau vargiai kam rūpėjo iki šiol, kai pačios politinės partijos suprato išimčių prasmę kai kuriais atvejais.

Visos šios mintys, kurioms radau laiko šiandien, kirbėjo jau seniai, tačiau iki pat pabaigos vis norėjosi tikėti, kad situacija pasisuks kažkaip pozityviai, į gerąją, teisingąją pusę. Tačiau. Vos prieš kelias savaites Seimas priėmė Viešųjų pirkimų įstatymo pataisas, kuriomis nutarta netaikyti šio įstatymo nuostatų politinių partijų vykdomiems pirkimams. Pagal tas priimtas pataisas yra įtvirtinama, kad perkančioji organizacija yra viešasis ar privatus juridinis asmuo, išskyrus politines partijas. Nė motais šiems pakeitimams pritarusiems politikams buvo ir tai, kad tokiais pakeitimais būtų pažeidžiama ES direktyva, o Lietuvai galimai būtų taikomos sankcijos.

O labiausiai, aptariant šį klausimą, verta grįžti prie svarstymų, kodėl gi politinės partijos tokios išskirtinės. Neklausiu, kodėl kratosi visuotinai taikomo įstatymo nuostatų iš tikrųjų, nes tai, tikriausiai, labai paprasta ir aišku – kiekvienas iš prigimties nori gyventi paprasčiau, laisviau, mažiau kontroliuojamas. Tačiau visai kas kita – argumentai, pateikiami viešumoje: neva nepakaks administracinių gebėjimų, resursų, viešųjų pirkimų procedūrų laikotarpio neįmanoma suderinti su politinių kampanijų ritmu, baiminamasi politinių konkurentų susidorojimo ir pan. Apie ką mes čia kalbame? Apie tai, kad keliasdešimt, kelis šimtus ar dar ten kiek tūkstančių gaunanti partija negali, negeba, nenori pasisamdyti teisininko, kuris būtų įgalus už tam tikrą valandinį įkainį susidoroti su administraciniais poreikiais įgyvendinant įstatymo reikalavimus? Apie tai, kad pramiegoję meškos miegu nespės surengti viešųjų pirkimų pagal reikiamas procedūras? Juokinga ir kartu baisu, nes jei teisintųsi kas nors kitas, būtų sakoma: nebūkite kaip studentai, kurie rengiasi egzaminui paskutinę naktį arba – jei negalite susidoroti su sąlygomis ir galiojančia tvarka – neimkite valstybinių lėšų. Bet ne. Vis dar gyvename dvigubą gyvenimą, kaip kad buvome išmokę buvusios santvarkos laikais, taikome dvigubus standartus, negebame į situaciją pažiūrėti empatiškai, labai gerai išmanome visas nuostatas, normas ir moralę, esame baisiai griežti, kol kalbame apie jų taikymą kitiems. Tačiau kai pokalbis pasisuka link mūsų – nejučia visas griežtumas išsisklaido ir paaiškėja, kad tupime prie tos pačios, suskeldėjusios geldos.

Pabaigai tenoriu pasakyti, kad, tikiuosi, jog iš Seimo į Prezidentūrą nukeliavęs įstatymas – nesulauks pritarimo. O Seimo nariai – pergalvos savo elgseną dar kartą, juk rinkimai tai čia pat. Po tokių benefisų – gali nebepadėti ir reklaminės kampanijos (nepriklausomai nuo procedūrų, kaip jos bus nupirktos), nes ir šaukštas (o buvo – gerokai daugiau!) deguto gali statinę medaus sugadinti.  O geroji šios situacijos dalis yra tik ta, kad pagaliau kilo rimta diskusija apie tai, kad reikia peržiūrėti viešųjų pirkimų tvarkos taikymą kultūros sektoriui, nevyriausybinėms organizacijoms. Ir puiku, kad diskusija pagaliau pasiekė tą lygmenį, kuriame priimami sprendimai – dar prieš kelias savaites šis klausimas imtas rimtai svarstyti tarpinstituciniu lygiu, apie problematiką ir sprendimų paiešką ėmė kalbėti ir Prezidentė. Tad tikėtina, kad rezultatyvių pokyčių sulauks tie, kam jų labiausiai reikia.

O kolegoms politikams tenoriu palinkėti pavasarinio vėjo, kuris turėtų gerokai pravėdinti užsistovėjusias mąstymo kerteles, kuriomis mėgavosi Džordžo Orvelo “Gyvulių ūkio” personažai, jog tarp lygių turi būti lygesnių.

Read Full Post »

Po pastarojo  Europos Vadovų Tarybos (EVT) susitikimo, šią savaitę  Europos Tarybos pirmininkas H. van Rompėjus ir Europos Komisijos pirmininkas J. M. Barroso plenarinėje sesijoje bei frakcijos posėdyje pristatė ne tik susitikimo išvadas, bet ir savo viziją,  kaip toliau ES turi tvarkytis su ekonominės krizės iššūkiais.

Komisijos pirmininkas J. M. Barroso teigė, kad ekonominė krizė Europoje jau suvaldyta ir kad galima tikėtis augimo. Taip pat pabrėžė, jog būtinas ES solidarumas ir susitelkimas gelbėjant Graikiją. Tuo tarpu Lietuvoje, kaip ir kitur ES, pasigirsta raginimų palikti Graikiją likimo valiai. Sakoma – patys prisidirbo, lai patys ir kapanojasi. Visgi ne taip paprasta. Bankai ir valstybės, kurių resursai skirti Graikijos gelbėjimui, tikisi atgauti tuos pinigus. Kitaip tariant,  tiki Graikijos gebėjimu susitvarkyti su milžiniškomis problemomis, nes krisdama žemyn paskui save ji nusitemps ir pačią ES. Taigi, kalbėti apie  “planą B”  niekas nedrįsta, nes vadovaujasi besaikio tikėjimo principu, kad viskas turi (!) būti gerai  ir pasiseks susitvarkyti su dabartinėmis  euro zonos valstybių ekonominėmis  bėdomis.

Taip pat  J. M. Barroso kalbėjo ir apie daug   iniciatyvų  ES valstybėse narėse, kurioms reikia nemažai lėšų  iš biudžeto, todėl visgi reikia susitelkti ir įdiegti taupymo režimą. Investuoti tik į būtiniausius projektus –  tokius, kaip jaunimo nedarbo mažinimas,  darbo vietų kūrimas,  mokslinių tyrimų ir inovacijų infrastruktūros vystymas, viešojo administravimo modernizavimas ir pan.  Antra vertus, priemonės, kurių jau imtasi euro zonos valstybėse – duoda rezultatų.  Valstybės privalo sparčiau judėti įgyvendindamos strategiją “Europa 2020” – tokius principus vardijo Komisijos pirmininkas.

Tuo tarpu H. van Rompėjus akcentavo esminį dalyką – kovoti su mokesčių mokėjimo vengimu. Manau, kad Graikijos pavyzdys liks puikia pamoka, kaip tingėjimas, mokesčių nemokėjimas ir neatsakingas požiūris  veda valstybę, o kartu ir kaimynes,  ypatingų sunkumų  link.

Ko gero, kiekvienas norėtų į pensiją išeiti 55-erių ir atokaitoje lošti kauliukais, bet realybė – kiek kitokia. Ir gyventi ne pagal išgales – per didelė prabanga. O ir akivaizdu, kad anksčiau ar vėliau tokia prabanga tvos tarsi vėzdas.:)

Ir kiek sunkumų Lietuvoje bebūtų, kad ir kaip nelengva būtų patiriant vienokį ar kitokį nepriteklių pastaraisiais metais, visgi, reikia pripažinti, kad Lietuvos Vyriausybės veiksmai krizės akivaizdoje buvo neišvengiami. Ir didžiąja dalimi dėl tų pastangų ir drausmės, kuri susilaukdavo negailestingos kritikos, Lietuvos šiandien nėra tarp tų valstybių, kurios ES tvarumo ataskaitoje patenka į didžiausios finansinės rizikos grupę. Tiesa, neturėjome progos prabangiai tinginiauti, lėbauti ne pagal išgales ar vartytis saulės atokaitoje (kaip didžiausios rizikos grupės pirmūnės), bet ir vėzdas virš galvos – taip pat nekybo.

Read Full Post »

Older Posts »