1987 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje prie A. Mickevičiaus paminklo įvyko mitingas, kuriame pirmąkart viešai primintas ir pasmerktas 1939 m. Ribentropo-Molotovo paktas – hitlerinės Vokietijos ir sovietinės Rusijos nepuolimo sutartis ir slaptas dviejų totalitarinių režimų vadų susitarimas pasidalinti Europą. Šis gėdingas sandėris tapo preliudija Antrajam pasauliniam karui, o jo pasėkmes – sovietinę okupaciją – Baltijos šalys išgyveno dar pusę amžiaus.
Šiandien, minėdami Juodojo kaspino ir Baltijos kelio dieną, praėjus 25 metams nuo Lietuvos laisvės lygos mitingo prie A. Mickevičiaus paminklo, galime pasidžiaugti tuo, kad totalitarinių režimų Europoje nusikaltimų aukos prisimenamos ir ES mastu – rugpjūčio 23 d. minima kaip Europos atminties diena, tam skirti oficialūs renginiai šiuo metu vyksta Budapešte, Vengrijoje.
Džiaugiuosi, kad mano kreipimasis į valstybės ir susijusių institucijų vadovus įdėmiau pasižiūrėti į XX a. Lietuvos istorinės atminties įamžinimo situaciją ir galimybes neliko be atgarsio. Jo pagrindu sudarytos vyriausybinės darbo grupės, vadovaujamos Ministro pirmininko patarėjo L. Kazlavicko, rekomendacijos dėl būtinybės spręsti visuomenine iniciatyva įsteigtų tremties ir rezistencijos muziejų statuso klausimą, įgauna konkretų pavidalą. Ką tik Seime įregistruotos Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro įstatymo pataisos, kuriomis Centrui būtų suteiktos papildomos muziejų koordinatoriaus, metodinio centro funkcijos bei teisė steigti regioninius tremties ir rezistencijos muziejinius objektus koordinuojančius centrus. Tikiuosi, kad Seimas nedels priimti šį svarbų sprendimą, ir jau kitais metais matysime konkrečius darbus, taip pat ir kuriant rezistencijos atminties parką Dzūkijos miškuose, kaip rekomenduota vyriausybinės darbo grupės.
Kaip svarbias naujausias iniciatyvas paminėčiau ir Tautos istorinės atminties įstatymo projektą bei specialiojo atašė Lietuvos ambasadoje Maskvoje pareigybės steigimą, kuriam būtų pavesta rūpintis politinių kalinių ir tremtinių kapų priežiūra.
Žinoma, laukia dar daug kitų darbų. Sąjūdžio istorijos rašymas, tolimesnis slaptųjų archyvų viešinimas, galimybės finansuoti istorinės atminties projektus iš ES struktūrinių fondų sudarymas, Lukiškių aikštės pervadinimo į Laisvės kovų aikštę bei jos sutvarkymas, istorinio sąmoningumo ugdymas jaunojoje kartoje, kantrus ir nuoseklus dialogas su Rusija dėl okupacijos žalos atlyginimo, bendradarbiavimo karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui bylose, prieigos prie archyvų klausimais, siekis, kad totalitarinių režimų nuskaltimai Europoje būtų įvertinti tarptautiniu lygiu – visa tai tęstiniai darbai, kurie neduoda greitų rezultatų, kuriems reikia visuomeninių ir valstybinių institucijų suvienytų pastangų, geros koordinacijos, bei nepavaldumo vietinės politikos skersvėjams.
Vistik, šiandien minėdami Juodojo kaspino ir Baltijos kelio metines galime konstatuoti, kad sutelktomis pastangomis pamažu judame link valstybinės istorinės atminties sklaidos ir įamžinimo politikos formavimo Lietuvoje ir tarptautiniu lygiu.
E. J. Morkūno nuotrauka
morkunaite.wordpress.com 