Feeds:
Įrašai
Komentarai

Archive for 2012 spalio

Europoje neretai susiduriame su nevienodu Europos istorinės patirties vertinimu. Tokie atvejai žeidžia tuos, kurie išgyveno sovietinį terorą. Lietuvos ir kitų Sovietų Sąjungos okupuotų šalių praradimai atsispindi ir šiandienoje, mūsų bandyme prisivyti Europos Sąjungos senbuves. Žinoma, nederėtų Europos Sąjungos dalinti ar skirstyti jos šalių, bet realybė yra tokia, kad skirtinga istorinė patirtis sukūrė takoskyras, gajas ir šiandien.

Yra dabarties pavyzdžių, kai išryškėja konkrečios istorinio fono nesupratimo pasekmės. Vienas skaudžiausių – M. Golovatovo, įtariamojo Sausio 13-osios byloje, kaltinamo nusikaltimais žmoniškumui, paleidimas Austrijoje. O visai neseniai buvome nemaloniai nustebinti išaiškėjus, kad Europos Komisijos būstinėje kaba plakatas skelbiantis “Europa visiems” ir jame tarp kitų simbolių pavaizduoti kūjis ir pjautuvas. Teko padėti Komisijai susiprasti, kad totalitarinio režimo simboliams ES institucijose ne vieta.

Vieni kitų nepažinojimas veikia įvairias sritis, pavyzdžiui požiūrį į ES santykius su Gruzija, Moldova ir kitomis Rusijos kaimynėmis, kai deklaruojama parama šių šalių eurointegraciniams siekiams, bet tuo pačiu baiminamasi per daug  užrūstinti didįjį ES partnerį ir kaimyną.

Ilgą laiką tai vedė prie nesusikalbėjimo ir energetikos srityje. Lietuvos nuogąstavimai dėl Rusijos dujų importo monopolio ir įtakos Lietuvos raidai buvo nurašomos kaip nerimtos. Mums buvo sakoma, kad energetikos sektoriuje Rusija paklūsta rinkos dėsniams, jei bus paklausa, bus ir pasiūla, tad dujos ir nafta nenustos tekėti. Tačiau vienas po kito sekę įvykiai, kaip netikėtai visiems laikams sugedęs “Družbos” naftotiekis, ypač šaltą žiemą nutrauktas dujų tiekimas Ukrainai, ir staiga šalti pradėjusios ES šalys narės, privertė atidžiau įsiklausyti į mūsų balsą ir imtis konkrečių žingsnių. Tad šiandien, kai ES artėja prie tikslo sukurti efektyviai veikiančią energetikos vidaus rinką, kurioje visiems galioja tos pačios taisyklės, jau galime sakyti, kad Lietuvos tylioji diplomatija davė postūmį Europos energetiniam sąjūdžiui. Praėjus 20 metų nuo to meto, kai Lietuva buvo virsmų mūsų regione priekyje, mes ir vėl stovime šįkart ES energetikos politikos avangarde, ir konkretūs žingsniai jau yra matomi.

Kad neliktų abejingumo, reika geriau vieni kitus pažinti. Didžiausią efektą galime pasiekti neformaliomis diskusijomis bei pateikdami faktus iliustruojančią medžiagą.  Tam pasitelkiame įvairias priemones, pavyzdžiui Europos Parlamente organizuojame knygų apie partizaninį pasipriešinimą ir tremtis, pristatymus, filmų peržiūras, temines diskusijas. Svarbu, kad po tokių renginių ir diskusijų klausimų lieka daug mažiau. Po dokumentinio filmo “Ledo vaikai” pristatymo Briuselyje matyti tų kolegų, kurie nelabai ką žinojo apie mūsų istorinę patirtį, akyse ašaras buvo tikras pasiekimas.

Pastaraisiais metais nuoseklaus darbo dėka Lietuvai ir kitoms šalims bendramintėms pavyko pasiekti gana konkrečių postūmių. Svarbiausia, kad Europos Sąjunga pripažino skirtingų Europos istorijų sutaikymo ir istorinės atminties skatinimo svarbą – šis pripažinimas suteikia pagrindą tolimesniems ES sprendimams. Jau keletą metų Rugpjūčio 23-ioji yra bendra Europos atminties diena. Iškilmingi ministrų lygio renginiai tądien kasmet vyksta vis kitoje ES šalyje narėje, ir tikėtina, kad kitais metais, Lietuvai pirmininkaujant ES Tarybai, mes būsime panašaus renginio šeimininkais. Taip pat Lietuvos pirmininkavimo metu turėtume sulaukti Komisijos nuomonės svarbiausiu mums klausimu – ar ES yra pasiruošusi teisiškai įvertinti totalitarinio komunizmo nusikaltimus.

Viena yra reikalauti iš Europos Sąjungos supratimo ir politikų palaikymo siekiant konkrečių sprendimų, tačiau reikia užbaigti namų darbus ir čia, Lietuvoje. Daug žmonių jau daugelį metų vykdo puikias iniciatyvas, iš esmės vien savo entuziazmo dėka, trūkstant lėšų, palaikymo, tačiau  kartais pritrūksta susitelkimo bei koordinuoto veikimo valstybės lygiu. Įstatymo pakeitimas, kuris turėtų padėti sureguliuoti privačia iniciatyva įsteigtų tremties ir rezistencijos muziejų ateities klausimą atiteko spręsti kitam Seimui. Lukiškių aikštės memorialo klausimas taip pat vienas iš neišpręstų dalykų, kuriuos vertinu kaip mūsų namų darbus, tam, kad būtume tvirti patys ir neštume atitinkamą žinią į Europą.

Norisi paminėti geras iniciatyvas, kaip Sibiro Alma Mater – čia fiksuojami liudijimai perduodami ateities kartoms. Tokios ir mažiau plačiai žinomos iniciatyvos, ties kuriomis pasišventę žmonės daugiau nei dvidešimt metų dirba savarankiškai, trūkstant įvertinimo ir pastebėjimo, yra nepaprastai vertingos. Mūsų pareiga yra tuos žmones atrasti ir padėti jų darbe.

Turime dar daugiau dėmesio skirti jaunimo švietimui. Neseniai Tuskulėnų memoriale įvyko DVD vaizdo pasakojimų rinktinės “Laisvės kovoms atminti” pristatymas, kurią išleidome kartu su VšĮ Bernardinai.lt. Tai interviu su partizanais, rezistencinio pasipriešinimo dalyviais, tame tarpe ir spaustuvininkai Andziuliai, ir sesuo Nijolė Sadūnaitė. Ši rinktinė skirta mokykloms ir mokytojams, kurie galės panaudoti šią medžiagą dirbant su moksleiviais.

Pagrindiniai mūsų ateities darbai – teisinio instrumento sukūrimas, ES programos, kurios remtų neformalų ugdymą ir švietimą istorinės atminties srityje, taip pat, kad ES mokyklose atsirastų pamokos, kuriose būtų supažindinama su ES valstybių istorija, ypač apimant laikotarpį nuo Antrojo Pasaulinio karo iki Geležinės uždangos griuvimo, apie tai, kas dėjosi 90-aisiais. Gilesnis istorinių patirčių pažinimas padės Europai būti vieningai ir darniai.

Parengta pagal pranešimą, skaitytą Sibiro Alma Mater trečiojoje mokslinėje-praktinėje konferencijoje

Reklama

Read Full Post »

Tik atvykus į Tbilisį likus dienai iki rinkimų mus pasitiko gerokai rinkiminės kampanijos įkaitinta atmosfera. Važiuodami iš oro uosto dar matėme opozicijos organizuoto susirinkimą, kuriame rėmėjai, pasipuošę užrašais “Gruzijos svajonė” iš anksto skelbė “M. Saakašvilio sistemos” pabaigą ir kad atėjo laikas naujai vyriausybei.

Dabar jau aiškėja, kad šių rinkimų rezultatai esmingai keis politinį Gruzijos žemėlapį. Į valdžią ateina įvairių politinių jėgų koalicija, suvienyta verslo magnato B. Ivanišvilio, kurios pagrindinė tezė – opozicija dabartiniam Prezidentui ir jo politikai. M. Saakašvilio – Gruzijos kelią link euroatlantinės integracijos pasukusio Rožių revoliucijos lyderio partija matyt keliaus į opoziciją. Tačiau lieka klausimas, ką šie pasikeitimai žada Gruzijai, jos vidaus reformoms ir jos santykiams su esminiais partneriais.

Šie rinkimai Gruzijoje pritraukė didelį tarptautinės bendruomenės dėmesį – stebėtojus Gruzijos kvietimu siuntė ne tik atskiros šalys, įskaitant ir Lietuvą, bet ir visos pagrindinės tarptautinį rinkimų stebėjimą vykdančios tarptautinės organizacijos – Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija, Europos Sąjunga, Europos Tarybos ir NATO Parlamentinės Asamblėjos. Šių rinkimų svarbą tarptautiniame kontekste iliustruoja ir tai, kad Europos Sąjunga iš anksto pažymėjo, jos šiuos rinkimus vertins labai atidžiai, ir Gruzijos gebėjimas pravesti laisvus ir demokratinius rinkimus  nulems tolimesnių santykių intensyvumą ir kokybę.

Rinkimai – lakmuso popierius, rodantis realią pažangą einant demokratijos ir europinių reformų keliu, todėl Europos Sąjunga visada atidžiai stebi rinkimų procesą visose šalyse partnerėse. Po daug priekaištų sulaukusių 2008 m. rinkimų, Gruzijos vyriausybei buvo nepaprastai svarbu parodyti pažangą organizuojant laisvus ir demokratiškus rinkimus, užtikrinant visiems vienodas sąlygas vykdyti rinkiminę kampaniją, laisvą, sąžiningą ir netrukdomą rinkimų procesą ir taip įtvirtinti Gruzijos, kaip demokratinės valstybės įvaizdį.

Gruzijos pažanga abejonių nekelia. Nepaisant to, kad atmosfera ir per rinkimų kampaniją, ir netgi pačią rinkimų dieną buvo įkaitusi, stebimose rinkiminėse apylinkėse rinkimų procesas buvo tinkamai organizuotas, o užfiksuoti pavieniai pažeidimai neleidžia abejoti rinkimų patikimumu.

Gruzijai ir jos visuomenei išlaikius šį demokratijos testą, iš ES požiūrio taško tai reiškia labai konkrečius dalykus –  įtvirtintą ES pasitikėjimą Gruzijos reformomis ir paramą joms, prielaidas spartesnei pažangai derybose dėl ypatingai glaudaus prekybinių santykių režimo, Asociacijos sutarties bei susitarimų, vedančių prie bevizių kelionių Gruzijos piliečiams. Tačiau ar šį vaisių Gruzija nuraškys, priklausys nuo naujosios Gruzijos parlamento daugumos ir jos vyriausybės politikos, ar ji išlaikys suartėjimo su ES kursą.

Europos Parlamentas pastarąjį kartą priėmė rezoliuciją dėl Gruzijos 2011 m. lapkričio mėnesį, kurioje iš esmės buvo atkreiptas dėmesys į sėkmingą Gruzijos pažangą, ji įvardinta kaip viena iš didžiausią pažangą darančių Rytų Partnerystės šalių-ES partnerių. Rezoliucijoje Europos Parlamentas be kita ko taip pat pakvietė Gruzijos vadovybę toliau spręsti tokius klausimus, kaip etninės ir religinės tolerancijos svarbą ir palankiai įvertino įstatymus dėl religinių organizacijų registracijos, bei didesnės nacionalinių mažumų integracijos. Tačiau rinkimų kampanijoje šie ES remiami valdančiosios partijos politikos aspektai atsidūrė bene pagrindiniame opozicijos kritikos taikinyje.

Tad dar tik teks įvertinti, kokią iš tiesų politiką vykdys B. Ivanišvilis, sakydamas kad sieks geresnių santykių su Rusija, bet išlaikys ir europinę kryptį. Deja, Rusijos kaimynystėje esančioms šalims dažniausiai nepavyksta išsėdėti ant dviejų kėdžių, tenka aiškiai pasirinkti – arba-arba. Taigi, kur link po rinkimų Gruzijos vairą pasuks naujoji valdžia?

 

 

 

Read Full Post »