Feeds:
Įrašai
Komentarai

Archive for 2013 sausio

Screen Shot 2013-01-16 at 15.49.50Prieš mėnesį patvirtinta naujosios Vyriausybės programa, nustatanti veiklos gaires ateinantiems ketveriems metams. Joje gyventojams tinkamą, visiems prieinamą sveikatos apsaugos sistemą žada 33 priemonės, besiremiančios skambiais „vykdyti aktyvią politiką, stiprinti, plėtoti, tobulinti ir gerinti“. Kaip abstrakčių siūlymų rinkinys sveikatai skirta programos dalis lyg ir galėtų būti priimtina, tačiau lieka neatsakytas labai svarbus klausimas, kaip šios deklaruojamos nuostatos bus įgyvendinamos. Reikia tikėtis, kad aiškesnį pavidalą ir konkrečius siektinus rezultatus Vyriausybė pateiks iki kovo 13 dienos. Tuomet, kaip ir numato Vyriausybės įstatymas, per tris mėnesius nuo pritarimo programai (kol kas labai abstrakčių formuluočių rinkiniui), būtų patvirtinta, kokiais etapais rezultatai persikels į realų gyvenimą.

Belaukiant konkretumo, viešojoje erdvėje ima ryškėti Sveikatos apsaugos ministro Vytenio Povilo Andriukaičio vizijos detalės, kai kuriais klausimais detalizuojančios Vyriausybės programą. Ypatingai pastarosiomis dienomis akcentuotas nusiteikimas įgyvendinti nemokamų sveikatos paslaugų teikimo valstybinėse gydymo įstaigose principą, numatant, kad privačios įstaigos galės teikti tik tas paslaugas (ir joms gauti finansavimą iš ligonių kasų), kurių negali garantuoti nacionalinė sveikatos paslaugų sistema. Tokia pertvarka, anot viešų ministro pasisakymų, padėtų sugrąžinti jaunus, rečiau sergančius ir todėl „pelningesnius“ pacientus į valstybines poliklinikas iš privačių asmens sveikatos priežiūros įstaigų. Tačiau pirmasis klausimas, kuris kyla išgirdus tokią poziciją yra paprastas: kodėl atskaitos tašku tampa rūpestis lengvesne duona institucijoms (kurios, pripažinkime, neretai rodo itin mažai pastangų gerinti teikiamų paslaugų kokybę), o ne paciento patogumas ir laisva valia rinktis? O kaip gi ta nuostata, kad svarbiausia – žmogus, kuri mirga ir Vyriausybės programoje?

Gerbiu Ministrą kaip puikų ES reikalų žinovą ir tikiu, jog Lietuvai pirmininkaujant Europos Sąjungai bent jau ne itin ilga sveikatos reikalų darbotvarkė bus puikiai suvaldyta. Nors sveikatos apsauga iš esmės – valstybių narių, o ne ES kompetencijos klausimas, vis tik šiuolaikinėje Europoje jį sunku atskirti nuo kitų klausimų.

Taigi, programoje numatyta (tam aiškų pritarimą reiškia Ministras), jog sveikatos priežiūra iš esmės grįžtų į valstybinių gydymo įstaigų globą, nustatant, jog privačios gydymo įstaigos asmens sveikatos priežiūros paslaugas galėtų teikti tik tuomet, jei analogiškų neteikia valstybinės gydymo įstaigos. Nesiginčiju su Ministru, jog Konstitucijoje nustatyta valstybės pareiga – rūpintis žmonių sveikata. Tačiau, kaip pripažįsta ir pats Ministras, Konstitucija yra kompleksinis teisės aktas, todėl turi būti atsižvelgiama ir į kitas jos nuostatas. Štai Konstitucijos 46 straipsnyje nurodyta, jog saugoma sąžiningos konkurencijos laisvė. Vienas Europos Sąjungos tikslų – vieningos rinkos sukūrimas – taip pat grindžiamas didelio konkurencingumo rinkos ekonomika.

Mano įsitikinimu, nustačius tokias sąlygas, kad privačios įstaigos paslaugas galėtų teikti tik jei jų neteikia valstybinės įstaigos, būtų ribojama konkurencija sveikatos paslaugų teikimo sektoriuje.  Kita vertus, ES teisės požiūriu, tai būtų ir savo piliečių diskriminacija: juk pagal ES direktyvą dėl pacientų teisių į tarpvalstybines sveikatos priežiūros paslaugas įgyvendinimo, Lietuvos (taigi – ES) piliečiai turės teisę rinktis sveikatos priežiūros paslaugų teikėją bet kurioje ES valstybėje, bet negalės tokio laisvo pasirinkimo turėti Lietuvoje.

Svarbus man rodos ir dar vienas aspektas – tai būtinybė objektyviai įvertinti, ar esama situacija sveikatos priežiūros sistemoje tikrai įsigalėjo dėl privačių įstaigų konkurencijos, ar ne geresnių rezultatų duotų pastangos kovoti su valstybinių įstaigų neūkiškumu ir nenoru efektyvinti savo veiklą? Ar konkurencijos pašalinimas neduos priešingų rezultatų, kai vietoje teikiamų paslaugų kokybės gerinimo ir noro pasitempti bus pasirinktas ramus ir sotus išlaidavimo neskaičiuojant kelias? O kaip dar besitęsiančių eilių, o kartu su jomis ir erdvės bujoti pakišoms ir korupcijai rizika? Juk būtent šiuos dalykus ir atsainų požiūrį į žmogų pacientai įvardija kaip pagrindinius valstybinės sveikatos sistemos skaudulius.

Read Full Post »

Sveikinu visus, kuriems svarbus Klaipėdos kraštas – jau 90 metų galime juo džiaugtis. Ačiū pasiryžusiems jį atkovoti: planavusiems (E. Galvanauskui, J. Budriui,  V. Krėvei-Mickevičiui, E. Simonaičiui), vykdžiusiems (šauliams, lietuvių pajėgoms) ir žuvusiems* – tylos minutė ir mūsų atmintis.

Anuometiniai įvykiai Lietuvai davė ne vien tik taip svarbų išėjimą į Baltijos jūrą, bet ir smarkiai sustiprino geopolitinę Lietuvos situaciją.

Įdomiai sutapo, jog šiemet minime ne tik Klaipėdos atgavimo jubiliejų, bet ir Dariaus ir Girėno skrydžio per Atlantą metus, juk Steponas Darius dalyvavo Klaipėdos krašto susigrąžinime ir buvo vienas iš vadų. Gražus šio, Tėvynę mylėjusio, žmogaus portretas – aviatorius, puikus sportininkas (sporto puoselėtojas), visuomenininkas. Jis visomis jėgomis stengėsi kurti gražią ir stiprią Lietuvą – kuo puikiausias pavyzdys ir įrodymas, kad ir vienas žmogus, gebantis telkti aplinkinius, gali daug.

Man pačiai malonu žinoti, kad giminėje taip pat buvo dalyvavusių sukilime – tai močiutės svainis – Ignas Užgiris (tada dar Zaleskis).

19097_10151542046234705_1104493929_n

*1923 m. karinėje akcijoje žuvę lietuviai:

    leitenantas Viktoras Burokevičius,
kapitonas Eduardas Noreika,
eilinis Jonas Petkus,
eilinis Jonas Simonavičius,
eilinis Povilas Trinkūnas,
eilinis Adolfas Viliūnas,
Karo mokyklos kariūnas Vincas Stašelis,
Milicijos mokyklos kursantas Vincas Vilkas,
šaulys Algirdas Jesaitis,
šaulys Flioras Lukšys,
šaulys Jonas Pleškys,
šaulys Antanas Ubavičius,
eilinis snaiperis Martynas Jonkus.

Read Full Post »

S13-2013Esu labai dėkinga savo tėvams už tai, kad važiuodavom kiekvienais metais į Vilnių prie Atminimo laužų, bet dar labiau esu dėkinga už tai, kad buvome ten ir 1991 m. sausio 12-ąją!

Neišdildomi įspūdžiai: žmonių gausa, artumas. Tėtis su sesėm liko Vilniuje ir naktį buvo prie bokšto, mes su mama grįžome į Rumšiškes. Atsimenu kuo aiškiausiai, kaip naktį mama žadina mane, kaip kalba su teta telefonu ir springdama ašaromis sako: “jie žudo, jie žudo”… Sausio 13-oji – nežinomybė: kas bus toliau, ar gyvi artimieji.

Man labai gražu, kai prie laužų, prie TV bokšto tėvai atsiveda mažus vaikus. Įdomu, kokia legenda taps Sausio 13-oji po 50 metų? Man su metais įspūdis nesikeičia: visuomet susigraudinu, bet ašaros ne liūdesio, o pasididžiavimo – savo valstybe ir jų žmonių drąsa.

Read Full Post »

Maskvos meškaPastarosiomis dienomis pasirodė dvi naujienos energetikos sektoriuje, kurias vienu kartu verta aptarti pirmiausiai dėl to, kad jų poveikį neišvengiamai pajus kiekvienas Lietuvos gyventojas.

Naujasis LR Seimo Aplinkos apsaugos komitetas kreipėsi į Vyriausybę siūlydamas “apsvarstyti paskelbtų angliavandenilių (skalūninių dujų) išteklių naudojimo konkursų ištekliams žvalgyti ir išgauti tikslingumą“, o į strateginius postus, formuojant ir įgyvendinant energetikos politiką, paskirti (nors ministrė ir išsigynė savo parašu tai patvirtinusi) du „nomenklatūrininkai”. Tai Visagino atominės elektrinės valdybos nariais šviežiai tapę buvęs „Lietuvos energijos“ generalinis direktorius, LEO LT Valdybos pirmininkas Rymantas Juozaitis, jau iki šiol iš energetikos sukaupęs milijonus, ir naujasis energetikos viceministras – R.Juozaičiui juos iš ES paramos padėjęs susikrauti buvęs Ūkio ministerijos Energetikos departamento direktorius bei į VTEK nemalonę dėl su „Vilniaus energija“ susijusių interesų patekęs Algimantas Zaremba.

Vakar taip pat buvo atkreiptas dėmesys, jog Seimo Aplinkos komiteto kreipimasis dėl skalūninių dujų galėjo būti įtakotas vieno iš komiteto narių glaudaus ryšio su rusiškų dujų tiekėjais, kurie, beje, visiškai nesuinteresuoti mažesnėmis šių dujų kainomis vartotojams.

Čia norėtųsi priminti ne tik atsakomybę vartotojams, kurie per rinkimus maloninti pažadais apie lengvesnį gyvenimą, bet ir tai, kad vienas iš ES energetikos politikos tikslų – užtikrinti, jog visoje Europos Sąjungoje vartotojai turėtų kuo didesnį energijos šaltinių pasirinkimą, ir kad tarp tiekėjų – būtina konkurencija, taip užtikrinant mažesnes galutines išteklių kainas. Europos Parlamentas praėjusių metų lapkričio 21 d. rezoliucijoje dėl ekonominių skalūnų dujų gavybos Europos Sąjungoje aspektų taip pat yra pažymėjęs, jog  dujų rinkai tampant vis labiau pasauline, skalūnų dujų gavybos plėtra didins pasaulinę dujų konkurenciją. Taigi, skalūnų dujos padės sustiprinti klientų padėtį dujų tiekėjų atžvilgiu, todėl tai turėtų paskatinti kainų mažėjimą.

Naujieji VAE Valdybos nariai jau yra pademonstravę savo „rūpestį“ vartotojais. Vilniečiai puikiai atsimena praėjusį šildymo sezoną ir „Vilniaus energijos“ (iš kurios į Energetikos ministeriją ir atkeliavo A.Zaremba) manipuliacijas skaitiklių parodymais. Gyventojai spėjo pajusti ir įmonės, kurios akcininku (dar iki šio pirmadienio) buvo R.Juozaitis, ES lėšomis modernizuoto Vievio šilumos ūkio (kuriam šiluma dabar tiekiama iš Lietuvos elektrinės Elektrėnuose) “naudą”: po modernizavimo Vievio gyventojai už šilumą mokėjo dvigubai brangiau nei elektrėniškiai, nors šilumos šaltinis – ta pati rusiškomis dujomis mintanti elektrinė. Žodžiu, abi įmonės vartotojams gerai žinomos ir pagarsėjusios tuo, kad įsivėlė į nesibaigiančius ginčus dėl šilumos tiekimo kainų nustatymo.

Tad matant į valdžią ateinančius šiuos naujuosius (senuosius) energetikos veidus, ir žinant jų verslo interesus, kyla pagrįstų abejonių, ar per ateinančius 4 metus Lietuva bent kiek priartės prie vieningos ES energetikos politikos, laisvos konkurencijos ir mažesnių dujų bei elektros kainų vartotojams. Nesinorėtų, kad belaukiant kol bus tesėti rinkimų pažadai, viskas dėliotųsi kaip patarlėje, kad akių neatvėrus, teks atvert kišenę.

Read Full Post »