Feeds:
Įrašai
Komentarai

Archive for 2013 vasario

Pastaruoju metu į viešumą vis iškyla informacija apie kai kurių valstybės vadovų oficialiose darbotvarkėse neminimus susitikimus su Rusijos energetikos gigantų atstovais. Panašu, kad tik žurnalistų budrumo dėka.

Tai, jog Lietuvos valstybės vadovų durys atviros visiems (nes kairieji „kalbasi su visais“) – lyg ir nieko blogo. Tačiau minėtieji susitikimai kelia daug gilesnius klausimus – kurgi vis dėlto ši Vyriausybė mus veda? Šis klausimas šmėsčiojo ir tuomet, kai lengva ranka visiems buvo dalijami (kartais – net labai prieštaringi) rinkiminiai pažadai. O dabar jau galime pasižvalgyti ir po pirmuosius vaisius.

Kol kas labai džiaugtis nėra kuo. Kalbama apie šiek tiek kilstelėtą minimalų atlyginimą, tačiau nutylima, kad tie pinigai paimti ne iš kokio gausybės rago, o atimti iš senjorų, kurie prieš rinkimus buvo viliojami orios senatvės pažadais. Po rinkimų visiems įtemptai laukiant žadėtų keturženklių skaičių, pažadus teko vykdyti. Ir štai sprendimas – kodėl nepaėmus iš tų, kurie nesilanko Vyriausybės koridoriuose ir nesibrauna į kabinetus. Žadėtas būsto renovacijos proveržis. Tačiau kol kas vienintelė girdima „skatinamoji“ priemonė – bausmės principas (vėlgi nuriekiant iš sunkiausiai besiverčiančių). Kalbama ir apie lūžius užsienio politikoje, tačiau be vienos pusės reveransų, jokių lūžinių pokyčių iš partnerių pusės nematyti.

Aptariant vaisius nedera pamiršti ir to, ko nebėra. Nebėra ambicijos, lyderystės ir idėjų. Į šalį numesta idėja kurti bendrąją Baltijos šalių ir Skandinavijos valstybių kultūros, komunikacijų, transporto ir ekonomikos erdvę. Lietuva dabar gręžiasi į Pietryčius. Kiekvienas galime pasvarstyti, ko netenkame ir ar ką nors gauname iš to. Nebėra verslo misijų, noro mokytis iš platesnio pasaulio, gerųjų pavyzdžių vystant aukštąsias technologijas, skatinant inovacijų verslą. Nebėra aiškumo, kokią valstybę norime kurti. Be to aiškumo ir suvokimo, balansuojame ant ribos, už kurios – tebūsime priedėliu prie kitų valstybių galios ašių, patilte tarp Rytų ir Vakarų. O gal vis dar turime ambicijų ir ryžto kurti paskatas naujoviškam verslui, stiprinant bendruomenes, telkiant visuomenės kūrybinius pajėgumus, įgyvendinti viziją, kuri geriausiai atlieptų Lietuvos žmonių interesus tolimesnėje ateityje nei tik šiandiena? Jei turime, būtų pats laikas jas traukti į dienos šviesą.

Nebėra jokio aiškumo ir dėl Lietuvos kelio energetikoje. Viskas, dėl ko buvo susitarta iki šiol, jau kuris laikas įšaldyta. Jokių atsakymų, tik uždarai veikiančios bevardės darbo grupės ir post-factum viešinami slapti susitikimai.

Susitikti ir kalbėtis nėra blogai. Tačiau produktyviai kalbėtis dėl energetikos su didžiąja kaimyne, deja, neturime realaus pagrindo. Lietuvos bendradarbiavimo, o tiksliau, pavaldumo Rusijos energetikos sektoriui istorija nėra sėkmės istorija: mokame politinę kainą už monopolines Gazprom dujas, nuolat susiduriame su trukdžiais įsijungti į europinę energetikos sistemą, Rosatom stato dvi atomines elektrines Lietuvos pašonėje, dėl kurių saugumo ir atitikimo standartams ir Europos Parlamentas yra išreiškęs susirūpinimą, o bendrovė Nukem, kuri yra tiesiogiai susijusi su Rosatom, panašu, veikia daugiau kaip ES pinigų siurblys, nei pagalbininkas uždarant Ignalinos atominę elektrinę.

Turėkime omenyje, kad rusiška energija visuomet eina bendru paketu su kitais Lietuvai nepalankiais ir visiškai ne energetikos sektoriaus klausimais. Mums paprasčiausiai ne pakeliui, kol Rusijos energetikos sektorius bei verslas naudojami kaip politikos įrankis, o rusiški valstybiniai energetikos gigantai ir aukščiausi politikai trečiosiose šalyse veikia, kad apsaugotų savo interesus nuo laisvos konkurencijos ir išlaikytų politinę įtaką, kol Lietuva siekia savo energetikos sektoriuje sukurti teisines ir infrastruktūrines sąlygas konkurencijai ir visokeriopai įsijungti į ES energetikos sistemą, kol Lietuvos ir Rusijos nacionalinio saugumo ir užsienio politikos tikslai ir priemonės yra skirtingi, kol Lietuva skatina Rytinių valstybių suartėjimą su ES, o Rusija siekia jų išlaikymo ar įtraukimo į savo kuriamas sąjungas, kol Rusijoje nėra bent kiek daugiau demokratijos ir laisvės, o mes norime, kad mūsų valstybė būtų demokratiška ir savarankiška. Realybė tokia, kad Lietuvos ir Rusijos strateginiai tikslai ir veiklos būdai daugelyje sričių menkai sutampa, o neretai yra ir kardinaliai priešingi.

Šios, prie šimtadienio artėjančios Vyriausybės dėka, Lietuva energetikoje sustojo tuoj už kryžkelės. O minėtieji slapti susitikimai indikuoja, kad yra žvalgomasi atgal ir tuo pačiu – svarstoma apie pasirinkimus, kurie „gerintų santykius“. Pastangos ką nors gerinti – pagirtinos, tačiau ne savo interesų sąskaita. Kitos šalys, jų lyderiai mūsų interesų tikrai negins, tą turime padaryti patys. Derėtų prisiminti, kad yra valstybių, kurios visada ieškos silpnosios grandies, kuria gali tapti bet kas: profesinė ar tautinė grupė, stambi investicija, verslo ryšiai, nežabotas pelnas, valstybės pareigūnų žmogiškos silpnybės ir daugybė kitų dalykų.

Todėl labai svarbu, kad valdančioji koalicija aiškiai įvardintų savo viziją, kokius Lietuvos interesus ketina ginti ir kokią valstybės ateitį nori kurti.  Nes priešingu atveju – sunku tikėtis, kad  slaptieji pokalbiai vyksta mūsų naudai.

Reklama

Read Full Post »

Aistros dėl skalūnų dujų gavybos nerimsta. Panašu, kad netrukus galėsime konstatuoti, jog visa Lietuva – ne tik krepšinio, bet ir energetikos ekspertų šalis.

Vos prieš pusmetį didžiausiu baubu ir grėsme buvusią VAE (už ją tuomet visos kitos energijos rūšys buvo ženkliai geresnės ir saugesnės) šiandien keičia tirštais epitetais ir kraupinančiais pavyzdžiais apipinamos diskusijos apie skalūnų dujų gavybą ir jos poveikį aplinkai.

Labiausiai situaciją įsiūbavo vienos Vakarų Lietuvos miestelio bendruomenės susirūpinimas artėjančiomis skalūnų dujų žvalgytuvėmis miestelio apylinkėse. Šis rūpestis labai greitai tapęs įrankiu politikų ir kitų interesų grupių rankose ne juokais įsiūbavo situaciją ir sukėlė nemenkos įtampos. Kol galiausiai paaiškėjo, kad skalūnų žvalgytuvės minėto miestelio apylinkėse net nebuvo planuotos.

Štai šis pavyzdys dar kartą puikiai iliustruoja, kaip dažnai dėl informacijos trūkumo ar tik dalinio žinojimo, didelių baimės akių ir nenoro įsiklausyti į argumentus bei ramiai jų apmąstyti, tarsi į miglą grimzta strateginiai Lietuvos projektai ar tikslai.

Išties, ekspertų mintys ir pastabos dažnai neprasimuša pro „amžinų protestuotojų“ vienpusius argumentus ar šališkai pateikiamus įrodymus. Štai kad ir dažnai cituojamas filmas „Gasland“, kuriame rodoma, kaip esą nuo skalūnų dujų gavybos geriamasis vanduo šitaip užteršiamas metanu, kad jį galima net degtuku uždegti. Tačiau cituojantys filmą nė karto nepasakė, jog pats autorius yra pripažinęs, jog nuslėpė kai kuriuos įrodymus. Pavyzdžiui kad ir tai, jog vandens tarša metanu nebūtinai susijusi su skalūnų dujų gavyba – pirmą kartą „degančio vandens“ atvejį dar 1764 metais dabartinių JAV Šiaurės rytuose dokumentavo pats Bendžaminas Franklinas. Juk niekas šio JAV Konstitucijos bendraautoriaus nepuls kaltinti tarnavimu pramonininkų interesams.

Taip pat pastaruoju metu dažnai cituojamas ir 2011 metais Europos Parlamento užsakymu atliktas tyrimas, esą įrodantis, kokį didelį pavojų kelia skalūnų dujos. Šis (kaip ir visa absoliuti dauguma kitų) Europos Parlamento ar Europos Komisijos užsakytų tyrimų – tai institucijų užsakymu išorės ekspertų atlikti tyrimai, kurie (tai yra aiškiai pažymėta ir pačiuose tyrimuose) jokiu būdu neatspindi institucijų pozicijos. Kuomet minėtas tyrimas buvo 2011 metais pristatytas Europos Parlamento Aplinkos komitete, kilo nemažai nepasitenkinimo dėl to, kad jis nepakankamai objektyviai pristato situaciją. Todėl tiek Europos Parlamentas, tiek ir Europos Komisija nuo 2011 metų užsisakė dar bent 4 tyrimus.
Taip, visuose tyrimuose atkreipiamas dėmesys į tai, kad masinės skalūnų dujų gavybos metu gali kilti grėsmė aplinkai ar sveikatai bei rekomenduojama įvertinti, ar galiojantys ES ir nacionaliniai teisės aktai užtikrina pakankamą aplinkos apsaugos lygį ir, jei ne, kaip jie turėtų būti keičiami. Daugiausiai nerimo kelia teisės aktai vandens apsaugos, konsultacijų su visuomene srityse. Čia svarbu pabrėžti, jog galiojantys teisės aktai užtikrina, kad skalūnų dujų gavybos procese nebūtų naudojami draudžiami chemikalai, o naudojamų cheminių medžiagų sudėtis nebūtų slapta. Tačiau daugumoje studijų dėmesys atkreipiamas ir į tai, kad skalūnų dujos gali vaidinti svarbų vaidmenį įgyvendinant ES energetikos politikos tikslus (ypač tokiose ES valstybėse, kurios priklausomos nuo vieno dujų tiekėjo).
Į visus šiuos tyrimus Europos Parlamentas atsižvelgė svarstydamas 2012 metų lapkričio 21 dieną priimtas rezoliucijas dėl skalūnų dujų gavybos poveikio aplinkai ir įtakos pramonei.

Beje, svarbu paminėti, kad nei kuriame nors iš užsakytų tyrimų (kurie pastaruoju laiku grėsmingai cituoti mūsų viešojoje erdvėje), nei priimtose rezoliucijose nėra siūloma stabdyti skalūnų dujų gavybą ar tuo labiau – žvalgymą.

Savo rezoliucijomis Europos Parlamentas įpareigojo Europos Komisiją išnagrinėti situaciją ir, atsižvelgiant į visuomenės nuomonę, siūlyti būtinas priemones (tarp jų ir teisines). Europos Komisija, įgyvendindama šį įpareigojimą, paskelbė viešas konsultacijas su ES piliečiais ir jų organizacijomis. Šios konsultacijos – klausimynas, kurį gali užpildyti bet kuris aplinka besirūpinantis ES pilietis ar piliečių grupė – tikiuosi, jog Lietuvos piliečiai ir institucijos taip pat bus aktyvūs. Klausimyną iki kovo pabaigos galima rasti Europos Komisijos svetainėje. Atsižvelgiant į šių konsultacijų rezultatus, Europos Komisija pateiks oficialius teisės aktų siūlymus. Tai atsitiks jau antroje metų pusėje.

Taigi, kiek simboliška, kad Lietuva išties galės būti visos ES diskusijos dėl skalūnų dujų gavybos reglamentavimo priekyje. Užtikrinu, kad svarstydami šiuos dokumentus Europos Parlamente, į europiečių nuomonę taip pat atsižvelgsime.

Šiuo metu daugumoje ES valstybių vyksta arba planuojama tik skalūnų dujų žvalgyba. Nuo jos pabaigos iki gavybos net ir teoriškai turės praeiti keleri metai (kol bus apdoroti tyrimų rezultatai, kol bus suderinti visi gavybai būtini leidimai bei planai). Lenkijos geologijos institutas 2012 metų viduryje itin atidžiai stebėjo, koks poveikis aplinkai daromas žvalgybinių tyrimų metu. Nustatyta, jog žvalgybos metu, jokio neigiamo poveikio nėra. Lietuvoje turėtų būti žvalgomos tokios pačios geologinės sandaros uolienos, naudojant tokias pačias technologijas. Galbūt žvalgymo metu paaiškės, jog masinė skalūnų dujų gavyba Lietuvoje neapsimokės niekada: nesiimu nagrinėti skalūnų dujų poveikio dujų kainai, dujų ar naftos mokesčio paskirstymo rajonų biudžetams (nors tai, beje, irgi aktualus klausimas, kalbantis su vietos bendruomenėmis) ar kitų ekonominių aspektų. Tačiau net jei paaiškėtų, jog gavyba ekonomiškai apsimokėtų, laikas iki tikrosios gavybos pradžios – daugiau nei pakankamas, kad atliktume teisės aktų pakeitimus, kurie būtini norint užtikrinti aukštą aplinkos apsaugos lygį (žinoma, jei bus užsiimama darbu, o ne imitacijomis ar pigiu politikavimu).

Read Full Post »