Feeds:
Įrašai
Komentarai

Archive for 2 spalio, 2013

M.Mikulėno nuotrauka

M.Mikulėno nuotrauka

Šią savaitę sulaukėme dviejų žinių apie atliekas: privačiam investuotojui išduotas leidimas Vilniuje statyti atliekų deginimo gamyklą, o Aplinkos ministerija norėtų įvesti naujus mokesčius – tiek už atliekų deginimą, tiek už jų perdirbimą, t.y., rūšiavimą. Žvelgiant į Lietuvą iš europinės perspektyvos, nei vienas šių žingsnių, deja, neišspręs Lietuvos atliekų problemos. Atvirkščiai – galime taip ir nepakilti iš ES uodegos pagal atliekų tvarkymo rodiklius (kur dabar ir esame).

ES (o taip pat – Lietuvos) atliekų šalinimo politika remiasi taip vadinama atliekų tvarkymo hierarchija.  Visų pirma turi būti stengiamasi vengti atliekų (pvz., mažinant pakuočių kiekį), susidarančias atliekas turi būti stengiamasi naudoti pakartotinai (pvz., pakartotinai naudojant stiklo tarą, pildant spausdintuvų tonerius), jei tai neįmanoma – perdirbti. Tik pakartotinam naudojimui ar perdirbimui netinkamos atliekos gali būti naudojamos energijai gauti, o po šio proceso likusios – šalinamos sąvartynuose.

ES aplinkos politikos programoje 2014-2020 metams Europos Parlamentas aiškiai nurodo, jog pagal atliekų hierarchiją deginimas ir šalinimas sąvartynuose turėtų būti rečiausiai naudojami atliekų tvarkymo metodai. Visais atvejais pirmenybė turėtų būti teikiama atliekų susidarymo prevencijai, pakartotiniam panaudojimui ir perdirbimui.

Panašu, jog Lietuvos Vyriausybė, baigusi pirmininkavimą ES Tarybai, ruošiasi pamiršti visus ES reikalavimus ir atliekų tvarkymo prioritetus. Atliekų deginimo gamyklos statyba Vilniuje (vilniečiai kelerius metus aktyviai priešinosi, deja, verslo interesai pasirodė svarbesni nei aplinkos oro kokybė) gal ir prisidės mažinant atliekų kiekį sąvartynuose, tačiau abejoju, ar prisidės prie aktyvesnio atliekų perdirbimo. Kita vertus, neaišku, ar bus efektyviai užtikrinta, kad gyventojų nekvėpuotų iš gamyklos sklindančiais nuodingais dūmais.

Atliekos modernioje Europos Sąjungoje matomos kaip galimybė – visų pirma žaliavų šaltinis, ateityje siekiant užsitikrinti ES pramonės aprūpinimą žaliavomis, šiuo metu brangiai importuojamomis iš Azijos ar Afrikos. Deja, Lietuvos valdžia, atrodo, šį principą supranta savaip – atliekas mato tik kaip galimybę surinkti daugiau mokesčių. Tačiau planai apmokestinti rūšiuojamas atliekas nekvepia jokia logika. Skatinant gyventojus rūšiuoti atliekas, kaip tik turėtų būti imamasi visų įmanomų pastangų, kad gyventojai patys būtų suinteresuoti, jog šiukšlės būtų ne šalinamos sąvartynuose, ne deginamos, o perdirbamos. Sąvartynų mokesčio didinimas, deginamų atliekų apmokestinimas – išties vienas galimų žingsnių šia linkme. Tačiau perdirbamų atliekų apmokestinimas gyventojų tikrai nepaskatins rūšiuoti atliekas. Greičiau privers prisiminti tai, ką, atrodė, baigiame išgyvendinti – šiukšlių maišus palikti pamiškėse ir pakelėse. Sulauksime priešingo efekto – vietoje to, kad padidėtų surenkamų mokesčių, jų tik sumažės. Padidės tik aplinkos užterštumas.

Suprantamas valdančiųjų noras bet kokia kaina surinkti biudžetą, kad po to turėtų iš ko vykdyti dažnai ekonomiškai nepagrįstus pažadus rinkėjams. Sako, pinigai nekvepia. Tačiau panašu, jog sprendimas apmokestinti rūšiuojamas atliekas gali pakvipti pamiškėse pūvančiais šiukšlynais.

Read Full Post »

© M.Mikulėno piešinys

Seimo daugumos sprendimai dėl atlyginimų didinimo 60-čiai tūkstančių daugiausiai uždirbančių valstybės tarnautojų, užribyje paliekant mokytojus, policininkus ir kitus sunkiai valstybei dirbančius žmones, stebina tik iš pirmo žvilgsnio. Kaip „socialdemokratai“, kurie vien jau pagal partijos pavadinimą privalo kovoti už socialinę lygybę ir solidarumą, galėjo priimti tokį cinišką, jokiu socialiniu teisingumu net nekvepiantį sprendimą? Atotrūkis tarp pažadų ir sprendimų, deja, gana dėsningas.

Ir vėl aplinkybių auka?

Progresinis viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimų mažinimas krizės metu, kai algos ženkliau sumažintos tiems, kurie uždirba daugiau, Lietuvoje nebuvo nei unikali, nei pati griežčiausia taupymo priemonė ES. Štai Estijoje valstybės tarnautojų atlyginimai per krizę mažinti 10 proc., o ministrų – 20 proc. Tokių pavyzdžių yra ir daugiau. Tai natūralu, nes tokiu būdu siekta paskirstyti krizės naštą, kad taupymas būtų kuo mažiau skausmingas. Juk uždirbančiam 1800 Lt algos sumažinimas 200 Lt yra skaudesnis nei 500 Lt tam, kuris gauna 5000 Lt.

Vyriausybės pozicija dėl atlyginimų atstatymo šiandien atrodo maždaug taip: valdančiosios daugumos rankos surištos Konstitucinio Teismo (KT) sprendimo ir galimybės priimti kitokių nutarimų nėra. Tačiau tokia laikysena tiesiog neatitinka tiesos. KT sprendimus priima tik konkrečiu jiems suformuluotu klausimu ir nepateikinėja pasiūlymų, kaip reikėtų įgyvendinti KT sprendimus. Vargu ar KT norėjo akcentuoti, kad atlyginimai šiandien turi būti didinami išimtinai tik teisėjams, specialiųjų tarnybų, krašto apsaugos, kalėjimų darbuotojams, viceministrams ir Seimo narių padėjėjams. Ir jokiu būdu ne mokytojams, gydytojams ar policininkams. Tai padarė Vyriausybė, nors KT buvo suteikęs tris mėnesius laiko rasti protingam sprendimui.

Tad valdančiosios daugumos prisiimtas aplinkybių aukos vaidmuo („KT liepė ir mes neturime kur dėtis“) rodo tik viena: žvelgti į KT sprendimą grynai kaip į formalų reikalavimą jiems – paprasčiausiai patogu ir priimtina.

Liūdniausia, kad tokiu pačiu – aplinkybių aukos – vaidmeniu Vyriausybė sugeba prisidengti ir kitose srityse: pradedant šilumos kainomis, baigiant atliekų rūšiavimu. Įsipareigojimai ir pažadai nuosekliai nevykdomi arba atidėliojami, visuomet randant „objektyvių aplinkybių“, kurios tam kliudo.

Programa vienokia, darbai – kitokie

Viskas atrodo dar keisčiau, kai atsiverti šios vyriausybės programą ir paskaitai, kas joje deklaruojama. Tokiame kontekste puikiai atsiskleidžia, kiek iš tiesų socialdemokratams rūpi socialinis teisingumas.

2012 m. gruodžio 13 Seimo patvirtintoje programoje įsipareigojama atsigaunant ekonomikai nuosekliai didinti viešojo sektoriaus, biudžetinių įstaigų darbuotojų atlyginimus. Taip pat – keisti įstatyminę bazę, siekiant, kad sumažėtų darbo užmokesčio skirtumas viešajame sektoriuje tarp vadovų ir mažiausią darbo užmokestį gaunančių darbuotojų. Toje pačioje programoje numatyta užtikrinti, kad vidutinis mokytojo darbo užmokestis būtų aukštesnis už šalies darbo užmokesčio vidurkį, o gydytojų ir slaugytojų darbo užmokestis užtikrintų jų apsisprendimą dirbti Lietuvoje.

Nepaisant šių gražių tikslų, praėjusią savaitę Seime sprendžiant dėl konservatorių siūlomo kompleksinio KT nutarimo įgyvendinimo paketo, kuris numatė mažesnius atlyginimų koeficientus, bet didesnį bazinį pareiginės algos dydį (taip atlyginimų didinimas būtų solidaresnis – kainuotų mažiau ir paliestų kur kas didesnį ratą žmonių) socialdemokratų socialinio teisingumo jausmas kažkur išgaravo: dėl koeficientų nebalsuota, o pasiūlymas didinti bazinį atlyginimą atmestas. Kartu su tarnautojų algomis didinti biudžetinių įstaigų (pavyzdžiui, mokytojų) darbo užmokestį bei pensijas taip pat atsisakyta.

Kur dingo vyriausybės programoje „apdainuotas“ skurdo ir socialinės atskirties mažinimas, prielaidų realiam darbo užmokesčiui šalies ūkyje didėti kūrimas? Juk tai valdantieji įvardijo kaip vieną svarbiausių savo darbo prioritetų. Toks įspūdis, kad realioje veikloje ne tik neįgyvendinami vyriausybės deklaruojami uždaviniai, bet viskas daroma netgi priešingai. Apskritai kyla abejonių, kiek kairumo dar liko kairiųjų vyriausybėje.

Dar sykį apie kaimynus

Viešojo sektoriaus atlyginimų atstatymas krizei pasibaigus yra normalus procesas. Latvijoje sprendimai dėl pirmojo pokrizinio biudžeto pernai priimti stengiantis užtikrinti nuoseklų ir sąžiningą atstatymo procesą. Valstybinių įmonių (tokių kaip LatvEnergo, Latvijos geležinkelių ir Latvijos valstybinės miškų administracijos) vadovų mėginimai užbėgti šiam procesui už akių triskart pasididinant atlyginimus buvo atšaukti dar iki prasidedant plačiai visuomenės diskusijai.

Tai liudija, kad diskusijos, kaip grįžti į prieškrizinę padėtį, yra normalus dalykas. Neišvengiami ir įvairūs iššūkiai bei kliūtys. Tačiau taip pat akivaizdu, jog tereikia tik neapsimestinio noro ir bus galimybė rasti sprendimus, kurie būtų tiek teisiškai pagrįsti, tiek socialiai solidarūs.

Apibendrinant analogiškus procesus Lietuvoje, rezultatas kol kas toks: būdas, kuriuo valdantieji nutarė įgyvendinti KT sprendimą ir atstatyti viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimus yra formalus. Dar daugiau – jis kuria papildomas įtampas visuomenėje. Tuo metu sprendimai dėl realaus atlyginimų didėjimo ir socialinės atskirties mažinimo buvo atidėti neapibrėžtam laikotarpiui.

Taigi, panašu, jog kol kas valdančiųjų žadėtos politikos, kurioje „svarbiausia – žmogus“ rezultatai – nuliniai. Tačiau akių dūmimo ir populizmo apie sunkią dalią dirbti išsijuosus, kad būtų „ištaisytos“ konservatorių vyriausybės klaidos – pakanka. O taisyti yra ką: reikia ir algas sau pasididinti, kurios taip gėdingai buvo sumažintos beveik perpus, ir lojalių tarnautojų tinklu pasirūpinti (kompetencija čia nėra labai svarbi), juk netrukus atkeliaus naujosios ES finansinės perspektyvos milijardai, ir tinkamu kalbėjimu viešojoje erdvėje apie savo vargus bei darbą žmonėms pasirūpinti. O ką dar kalbėti apie artėjančius Prezidento rinkimus. Juos laimėti reikia trūks plyš, nes dabar – itin nepatogu netrukdomai elgtis taip, kaip norisi.

Read Full Post »