Kaip ES institucijose priimti sprendimai keičia mūsų kasdienybę?

Švęsdami Lietuvos narystės dešimtmetį Europos Sąjungoje, pastarosiomis savaitėmis daug kalbame apie buvimo šioje bendrijoje vertę ir naudą kiekvieno žmogaus kasdienybėje. Viena iš svarbių Europos Sąjungos veiklos sričių, kuri aktuali kiekvienam kasdieniame gyvenime – vartotojų apsauga. Europos Sąjungoje užtikrinamas laisvas prekių ir paslaugų judėjimas – laisvai galime pirkti prekes ar naudotis paslaugomis kitoje valstybėje narėje. Tačiau kartais nutinka, jog gautos prekės ar paslaugos neatitinka mūsų lūkesčių, o jei jos įsigytos svetimoje valstybėje, dažnai nežinome, ar galime tikėtis kokios nors kompensacijos.

Europos Parlamentas – institucija, ypač aktyviai siekusi priimti vartotojų teises aktyviau ginančius teisės aktus. Tokiais teisės aktais visų pirma siekiama, kad pirkėjas gautų kuo tikslesnę ir skaidresnę informaciją apie įsigyjamus produktus ar paslaugas. Tai pasakytina tiek apie maisto produktų ženklinimą (EP iniciatyva nustatyta, jog etiketėse pateikiama informacija būtų pateikiama suprantamai ir tik tokia, kuri buvo patvirtinta moksliniais tyrimais), tiek ir apie įvairias vartojimo sutartis (ES teisės aktų dėka, imdami paskolą, galime aiškiai matyti, kokią galutinę sumą kas mėnesį turėsime grąžinti).

Net ir tuomet, kai įsigyjame prekę ar paslaugą pakankamai apie ją žinodami, ne visuomet liekame jomis patenkinti. Tokiais atvejais ES teisės aktai užtikrina kiekvienam galimybę kitoje ES valstybėje įsigijus prekę ar paslaugą, o trūkumus pastebėjus tik tuomet, kai esame parvykę namo, gauti kompensaciją savo valstybėje. Tokia nuostata galioja tiek nekokybiškoms prekėmis (pvz., batais, automobiliais ar bet kokia preke, internetu įsigyjama iš kitos ES valstybės), tiek paslaugoms. Kalbant apie paslaugas, vartotojai dažniausiai nukenčia įsigydami turizmo ar kelionių paslaugas – suteikiamas žemesnės kategorijos viešbutis, atšaukiamas ar atidedamas skrydis. Įvairiuose ES teisės aktuose įtvirtintos keleivių ir poilsiautojų teisės ir paslaugų teikėjų atsakomybė – užtikrinti ne žemesnės nei nusipirktos klasės viešbutį, sumokėti kompensaciją už prarastą bagažą, neįvykusį ar vėluojantį skrydį. Naujausiu teisės aktu kelionių organizatorius tampa atsakingas už visas savo parduodamas paslaugas, nepriklausomai nuo to, ar pats jas suteikia. T.y., kelionių agentūra, jei jai sumokėjote už visas savo atostogas, privalo jums sumokėti kompensaciją, net jei yra tik tarpininkas tarp jūsų ir kelionės sąlygas pakeitusios aviakompanijos ar viešbučio.

Kalbant apie keliones, prieš kelerius metus numatyta, kad ilgo nuotolio kelionių (visų pirma – lėktuvais, keltais, autobusais) infrastruktūra (stotys, uostai, oro uostai) bei joje pateikiama informacija (apie maršrutus, reisų atidėjimus ir pan.) privalo būti pritaikyta neįgaliems asmenims (turintiems judėjimo, klausos ar regos negalią). Be to, neįgaliuosius lydintiems asmenims (kai tokia lydinčiųjų pagalba reikalinga) turi būti suteikta galimybė keliauti nemokamai.

Nebeįsivaizduojame savo kelionių ir gyvenimo be mobiliųjų įrenginių. Naudojame juos bendravimui, darbui, informacijos paieškai. Vis tik Europoje be sienų kainos už telekomunikacijų paslaugas, kai jomis naudojamės užsienyje, tebėra didesnės, nei norėtume. Jau beveik dešimt metų Europos Parlamento iniciatyva yra palaipsniui mažinami tarptinklinio ryšio (roumingo) tarifai. Štai ir nuo šių metų liepos 1 dienos, keliaudami į kitas ES valstybes, mokėsime dar mažiau, nei mokėdavome iki šiol. O nuo 2017 metų vidurio, būdami užsienyje, namo skambinsime, į skambučius atsiliepsime, internete mobiliaisiais įrenginiais naršysime tokiomis pačiomis sąlygomis bei kainomis, kaip ir būdami namie.

Viena iš specifinių turizmo rūšių – medicininis turizmas. Vis daugėja europiečių, vykstančių į kitas ES valstybes pas širdies, plastikos chirurgijos, odontologijos ar kitų medicinos sričių specialistus. Prieš kelerius metus priimta šiems žmonėms aktuali ES direktyva, numatanti, jog jie už kitoje ES valstybėje patirtas medicinos paslaugas gali gauti kompensaciją iš savo valstybės ligonių kasų (žinoma, savo valstybėje numatytų kompensacijų ribose).

Dar vienas su sveikatos apsauga susijęs vartotojų teisių apsaugos pavyzdys (nors šiaip sveikatos apsauga – daugiau valstybių, o ne Europos Sąjungos reguliavimo dalykas) – vaistų kainų skaidrumas. ES direktyva numato, kad valstybės turi priimti skaidresnes taisykles, kuriomis remiantis būtų nustatomos vaistų kainos. Pagal šias taisykles, turi būti viešai skelbiamas ekspertų, dalyvaujančių kainų nustatyme sąrašas (tiksliau, ne pačių kainų, o valstybės kompensuojamos vaistų kainos dalies) bei jų interesų deklaracijos (ne paslaptis, jog dauguma tokių ekspertų dirba ir farmacijos įmonėse), taip pat siūloma viešai skelbti ir pačius patvirtintus vaistų kainų sąrašus.

Be to, valstybė privalo viešai skelbti kriterijus, kuriais remiantis, priima sprendimą įrašyti vaistą į kompensuojamųjų sąrašą. Taip pat privalo būti sudarytos palankesnės sąlygos į šį sąrašą įtraukti ir lygiavertes (dažnai – ir pigesnes) jau sąraše esančių medikamentų alternatyvas (ypač jei jos jau yra patvirtintos kitose ES valstybėse).

Taigi užduodami sau klausimą „ką kiekvienam mūsų asmeniškai davė ta Europos Sąjunga“, nepamirškime šių pokyčių labai svarbiose mūsų gyvenimo srityse. O taip pat – būkime budrūs, atsakingi ir pilietiški: dažniau išsakykime savo nuomonę apie pokyčius, kurių norime. Nes būtent piliečių balsas turi būti pamatu politikų ir ES institucijų darbams. O kai tie išsakyti lūkesčiai atsispindės kasdienybėje, neabejotinai žmonės turės daugiau paskatų tikėti tiek Europa, tiek jiems atstovaujančių organizacijų, institucijų ar politikų darbu.

Read Full Post »

Požiūris, kad aplinkosauga gali palaukti – pirmykštis

Europos Sąjunga pradėjo savo veiklą visų pirma kaip ekonominė sąjunga. Tačiau bėgant metams, europiečiai suprato, jog bendri – ne tik ekonominiai interesai, tačiau ir tarša. Juk teršalai, išleisti į orą ar upę vienoje valstybėje, nepaiso sienų, gali nukeliauti šimtus ar tūkstančius kilometrų, prieš nusėsdami mūsų daržuose ar įsiskverbdami į plaučius. Tokiu būdu rūpestis dėl bendrų aplinkos apsaugos standartų virto ES aplinkos politika. Iki 2004 metų, kuomet Lietuva tapo ES nare, Europos Sąjungos institucijose priimta virš 600 ES teisės aktų, kurių tikslas – užtikrinti aukštus aplinkos apsaugos standartus.

Ruošiantis narystei ES ir per narystės dešimtmetį Lietuvai aplinkos srityje reikėjo nuveikti išties daug – juk okupacijos metais aplinkai dėmesio praktiškai nebuvo skiriama. Vienas aplinkos apsaugos principų yra ir visuomenės teisė susipažinti su informacija apie juos supančią aplinką bei dalyvauti su tuo susijusių klausimų priėmime. Tuo tarpu bet kokios su žmogaus teisėmis susijusios problemos kėlimas sovietinės okupacijos metu buvo laikomas prieštaravimu valdžiai (deja, Putino Rusija, atrodo, grįžta į tas pačias vėžes). Taigi apie ekologines katastrofas ar jų mastą arba nesužinodavome (avarijos slaptose chemijos pramonės įmonėse, grunto tarša chemikalais ir naftos produktais, tikroji oro, vandens telkinių būklė) arba sužinodavome tik jei to nebebūdavo galima nuslėpti (kaip nutiko Černobylio katastrofos atveju).

Narystė ES suteikė daug galimybių ištaisyti ir pagerinti aplinkos būklę: nustatyti taršos šaltinius, išvalyti labiausiai užterštas vietas ir nelegalius sąvartynus, prijungti didžiąją dalį kaimo vietovių prie nuotekų tinklų, keisti asbestines stogų dangas nekenksmingomis žmogui. Kita vertus, prisiėmėme ir įsipareigojimą su ES derinti ir bendradarbiauti formuojant bei įgyvendinant savo aplinkos apsaugos politiką: stebint aplinkos būklę, kovojant su tarša, ženklinant bei naudojant pavojingas ir kenksmingas medžiagas, saugant gyvąją gamtą, keliant aplinkos apsaugos specialistų kompetenciją, didinant visuomenės sąmoningumą.

Kad mūsų aplinkosauginė sąmonė po truputį keičiasi, rodo ir didelio gyventojų dėmesio sulaukianti švarinimosi akcija „Darom“. Prieš kelerius metus gimusi kaip Estijos ir Lietuvos savanorių iniciatyva, ši akcija jau išplito po visą pasaulį. 2011 metais Europos Parlamentas mano ir kolegų iniciatyva paragino ją vykdyti visose ES valstybėse. Džiaugiuosi, kad ši bendra iniciatyva pasiekė tikslą – šiemet švarinimosi akcija “Darom” (Let’s do it!) oficialiai paskelbta visos ES renginiu, pavasariniam aplinkos tvarkymui suburianti 28 šalių europiečius. Rezoliucija, raginanti šią akciją padaryti pasauline priimta ir Jungtinėse Tautose.

Švarinimosi akcijos Lietuvoje svarbios ne tik dėl to, kad po jų mūsų aplinka tampa gražesnė, kad iš jos pašalinamos ne tik gamtai, bet ir žmonėms kenksmingos atliekos. Šių akcijų metu surenkamų atliekų kiekis kaskart parodo, kiek kurdami atliekų tvarkymo sistemą Lietuvoje pasistūmėjome pirmyn. Kol kas žinios, deja, nedžiugina: Europos Sąjungoje esame tarp valstybių, kurios vis dar labai daug atliekų šalina į sąvartynus, o taip pat – vis dar nevengiame atsikratyti atliekų palikdami jas gamtoje, kur pakliūva. Tai aiškiai rodo, kad supratimo, kaip elgtis su atliekomis tiek buityje, tiek valstybėje – stinga. Tokia elgsena iliustruoja bendras nuotaikas ir požiūrį į aplinkosaugos dalykus, nes nežiūrint į tai, kad šioje srityje atsiranda vis daugiau atsakingai besielgiančių žmonių ir organizacijų, vis dar dažnai pasigirsta svarstymų, jog aplinkos klausimai – pernelyg didelis išlaidavimas ir ekonomikos augimo stabdis, todėl esą aplinkos apsaugos standartų laikymąsi galima atidėti „geresniems laikams“. Toks požiūris atkeliavo dar iš praėjusio tūkstantmečio, kuomet įvairios taisyklės, skirtos apsaugoti aplinką, būdavo kuriamos nesigilinant į tai, kokį poveikį jos gali turėti ekonomikai ar kitoms mūsų gyvenimo sritims.

ES institucijose ir kitose ES valstybėse šitokio siauro požiūrio jau atsisakoma, ir į aplinkos klausimus žiūrima integruotai – kaip į būtiną bet kurios kitos politikos srities elementą. Būtent dėl šios priežasties, priimant bet kurios srities teisės aktus, privaloma atsižvelgti ir į tai, kokį poveikį jie gali padaryti aplinkai. Naujausi tokių teisės aktų pavyzdžiai – naujoji ES žemės ūkio politika, kaip būtiną ES paramos sąlygą numatanti ir aplinkos apsaugos reikalavimų laikymąsi. Antra vertus, Europoje vis didesnį pagreitį įgauna ir aplinkos įtraukimas į ekonomiką. Tai – ne tik „žaliosios“ darbo vietos ar viešieji pirkimai, tačiau ir, pavyzdžiui, požiūris į atliekas ne kaip į problemą, kuria reikia atsikratyti, o kaip į galimybę gauti pigesnių žaliavų gamybai.

Ką daryti, kad europiečiais taptume ne tik perkeldami ES reikalavimus į savo teisę, bet ir savo požiūriu į aplinką? Viena vertus, reikia daugiau dėmesio skirti visuomenės švietimui bei informavimui, ypač – mokyklose ir ikimokyklinio ugdymo įstaigose. O tai, jog jaunoji karta, ugdymo įstaigos, šeimos ir visuomeninės organizacijos yra atviros ir nuoširdžiai jungiasi prie aplinkosauginių ir šviečiamųjų projektų, kad turi daug idėjų, kaip būti draugiškesniais gamtai ir nori jomis dalintis – per pastaruosius penkerius metus patyriau pati, prieš ketverius metus pradėjusi „Žaliojo kodo“ iniciatyvą. Tai projektas, kurio metu visi buvo kviečiami imtis iniciatyvos ir mokytis atsakingiau žvelgti į savo aplinką ir “žaliosiomis” idėjomis dalintis su savo draugais, artimaisiais ir kolegomis. Tokiu būdu “Žaliasis kodas” subūrė nemažą bendruomenę. Taigi, žmonės yra labai geranoriški ir atviri, kai supranta savo veikimo svarbą ir rezultatus. Tad pagrindinė valstybės institucijų, atsakingų už aplinkosaugos politikos formavimą, užduotis šiuo metu yra suteikti žmonėms reikiamos informacijos ir padaryti viską, kad į aplinkos apsaugą visi (gyventojai, verslininkai, valdininkai) pradėtų žiūrėti ne kaip į biurokratinį reikalavimą, o kaip į žingsnį link gražesnio ir geresnio gyvenimo.

Read Full Post »