Feeds:
Įrašai
Komentarai

Archive for the ‘Aplinkosauga’ Category

Europos Sąjunga pradėjo savo veiklą visų pirma kaip ekonominė sąjunga. Tačiau bėgant metams, europiečiai suprato, jog bendri – ne tik ekonominiai interesai, tačiau ir tarša. Juk teršalai, išleisti į orą ar upę vienoje valstybėje, nepaiso sienų, gali nukeliauti šimtus ar tūkstančius kilometrų, prieš nusėsdami mūsų daržuose ar įsiskverbdami į plaučius. Tokiu būdu rūpestis dėl bendrų aplinkos apsaugos standartų virto ES aplinkos politika. Iki 2004 metų, kuomet Lietuva tapo ES nare, Europos Sąjungos institucijose priimta virš 600 ES teisės aktų, kurių tikslas – užtikrinti aukštus aplinkos apsaugos standartus.

Ruošiantis narystei ES ir per narystės dešimtmetį Lietuvai aplinkos srityje reikėjo nuveikti išties daug – juk okupacijos metais aplinkai dėmesio praktiškai nebuvo skiriama. Vienas aplinkos apsaugos principų yra ir visuomenės teisė susipažinti su informacija apie juos supančią aplinką bei dalyvauti su tuo susijusių klausimų priėmime. Tuo tarpu bet kokios su žmogaus teisėmis susijusios problemos kėlimas sovietinės okupacijos metu buvo laikomas prieštaravimu valdžiai (deja, Putino Rusija, atrodo, grįžta į tas pačias vėžes). Taigi apie ekologines katastrofas ar jų mastą arba nesužinodavome (avarijos slaptose chemijos pramonės įmonėse, grunto tarša chemikalais ir naftos produktais, tikroji oro, vandens telkinių būklė) arba sužinodavome tik jei to nebebūdavo galima nuslėpti (kaip nutiko Černobylio katastrofos atveju).

Narystė ES suteikė daug galimybių ištaisyti ir pagerinti aplinkos būklę: nustatyti taršos šaltinius, išvalyti labiausiai užterštas vietas ir nelegalius sąvartynus, prijungti didžiąją dalį kaimo vietovių prie nuotekų tinklų, keisti asbestines stogų dangas nekenksmingomis žmogui. Kita vertus, prisiėmėme ir įsipareigojimą su ES derinti ir bendradarbiauti formuojant bei įgyvendinant savo aplinkos apsaugos politiką: stebint aplinkos būklę, kovojant su tarša, ženklinant bei naudojant pavojingas ir kenksmingas medžiagas, saugant gyvąją gamtą, keliant aplinkos apsaugos specialistų kompetenciją, didinant visuomenės sąmoningumą.

Kad mūsų aplinkosauginė sąmonė po truputį keičiasi, rodo ir didelio gyventojų dėmesio sulaukianti švarinimosi akcija „Darom“. Prieš kelerius metus gimusi kaip Estijos ir Lietuvos savanorių iniciatyva, ši akcija jau išplito po visą pasaulį. 2011 metais Europos Parlamentas mano ir kolegų iniciatyva paragino ją vykdyti visose ES valstybėse. Džiaugiuosi, kad ši bendra iniciatyva pasiekė tikslą – šiemet švarinimosi akcija “Darom” (Let’s do it!) oficialiai paskelbta visos ES renginiu, pavasariniam aplinkos tvarkymui suburianti 28 šalių europiečius. Rezoliucija, raginanti šią akciją padaryti pasauline priimta ir Jungtinėse Tautose.

Švarinimosi akcijos Lietuvoje svarbios ne tik dėl to, kad po jų mūsų aplinka tampa gražesnė, kad iš jos pašalinamos ne tik gamtai, bet ir žmonėms kenksmingos atliekos. Šių akcijų metu surenkamų atliekų kiekis kaskart parodo, kiek kurdami atliekų tvarkymo sistemą Lietuvoje pasistūmėjome pirmyn. Kol kas žinios, deja, nedžiugina: Europos Sąjungoje esame tarp valstybių, kurios vis dar labai daug atliekų šalina į sąvartynus, o taip pat – vis dar nevengiame atsikratyti atliekų palikdami jas gamtoje, kur pakliūva. Tai aiškiai rodo, kad supratimo, kaip elgtis su atliekomis tiek buityje, tiek valstybėje – stinga. Tokia elgsena iliustruoja bendras nuotaikas ir požiūrį į aplinkosaugos dalykus, nes nežiūrint į tai, kad šioje srityje atsiranda vis daugiau atsakingai besielgiančių žmonių ir organizacijų, vis dar dažnai pasigirsta svarstymų, jog aplinkos klausimai – pernelyg didelis išlaidavimas ir ekonomikos augimo stabdis, todėl esą aplinkos apsaugos standartų laikymąsi galima atidėti „geresniems laikams“. Toks požiūris atkeliavo dar iš praėjusio tūkstantmečio, kuomet įvairios taisyklės, skirtos apsaugoti aplinką, būdavo kuriamos nesigilinant į tai, kokį poveikį jos gali turėti ekonomikai ar kitoms mūsų gyvenimo sritims.

ES institucijose ir kitose ES valstybėse šitokio siauro požiūrio jau atsisakoma, ir į aplinkos klausimus žiūrima integruotai – kaip į būtiną bet kurios kitos politikos srities elementą. Būtent dėl šios priežasties, priimant bet kurios srities teisės aktus, privaloma atsižvelgti ir į tai, kokį poveikį jie gali padaryti aplinkai. Naujausi tokių teisės aktų pavyzdžiai – naujoji ES žemės ūkio politika, kaip būtiną ES paramos sąlygą numatanti ir aplinkos apsaugos reikalavimų laikymąsi. Antra vertus, Europoje vis didesnį pagreitį įgauna ir aplinkos įtraukimas į ekonomiką. Tai – ne tik „žaliosios“ darbo vietos ar viešieji pirkimai, tačiau ir, pavyzdžiui, požiūris į atliekas ne kaip į problemą, kuria reikia atsikratyti, o kaip į galimybę gauti pigesnių žaliavų gamybai.

Ką daryti, kad europiečiais taptume ne tik perkeldami ES reikalavimus į savo teisę, bet ir savo požiūriu į aplinką? Viena vertus, reikia daugiau dėmesio skirti visuomenės švietimui bei informavimui, ypač – mokyklose ir ikimokyklinio ugdymo įstaigose. O tai, jog jaunoji karta, ugdymo įstaigos, šeimos ir visuomeninės organizacijos yra atviros ir nuoširdžiai jungiasi prie aplinkosauginių ir šviečiamųjų projektų, kad turi daug idėjų, kaip būti draugiškesniais gamtai ir nori jomis dalintis – per pastaruosius penkerius metus patyriau pati, prieš ketverius metus pradėjusi „Žaliojo kodo“ iniciatyvą. Tai projektas, kurio metu visi buvo kviečiami imtis iniciatyvos ir mokytis atsakingiau žvelgti į savo aplinką ir “žaliosiomis” idėjomis dalintis su savo draugais, artimaisiais ir kolegomis. Tokiu būdu “Žaliasis kodas” subūrė nemažą bendruomenę. Taigi, žmonės yra labai geranoriški ir atviri, kai supranta savo veikimo svarbą ir rezultatus. Tad pagrindinė valstybės institucijų, atsakingų už aplinkosaugos politikos formavimą, užduotis šiuo metu yra suteikti žmonėms reikiamos informacijos ir padaryti viską, kad į aplinkos apsaugą visi (gyventojai, verslininkai, valdininkai) pradėtų žiūrėti ne kaip į biurokratinį reikalavimą, o kaip į žingsnį link gražesnio ir geresnio gyvenimo.

Read Full Post »

M.Mikulėno nuotrauka

M.Mikulėno nuotrauka

Šią savaitę sulaukėme dviejų žinių apie atliekas: privačiam investuotojui išduotas leidimas Vilniuje statyti atliekų deginimo gamyklą, o Aplinkos ministerija norėtų įvesti naujus mokesčius – tiek už atliekų deginimą, tiek už jų perdirbimą, t.y., rūšiavimą. Žvelgiant į Lietuvą iš europinės perspektyvos, nei vienas šių žingsnių, deja, neišspręs Lietuvos atliekų problemos. Atvirkščiai – galime taip ir nepakilti iš ES uodegos pagal atliekų tvarkymo rodiklius (kur dabar ir esame).

ES (o taip pat – Lietuvos) atliekų šalinimo politika remiasi taip vadinama atliekų tvarkymo hierarchija.  Visų pirma turi būti stengiamasi vengti atliekų (pvz., mažinant pakuočių kiekį), susidarančias atliekas turi būti stengiamasi naudoti pakartotinai (pvz., pakartotinai naudojant stiklo tarą, pildant spausdintuvų tonerius), jei tai neįmanoma – perdirbti. Tik pakartotinam naudojimui ar perdirbimui netinkamos atliekos gali būti naudojamos energijai gauti, o po šio proceso likusios – šalinamos sąvartynuose.

ES aplinkos politikos programoje 2014-2020 metams Europos Parlamentas aiškiai nurodo, jog pagal atliekų hierarchiją deginimas ir šalinimas sąvartynuose turėtų būti rečiausiai naudojami atliekų tvarkymo metodai. Visais atvejais pirmenybė turėtų būti teikiama atliekų susidarymo prevencijai, pakartotiniam panaudojimui ir perdirbimui.

Panašu, jog Lietuvos Vyriausybė, baigusi pirmininkavimą ES Tarybai, ruošiasi pamiršti visus ES reikalavimus ir atliekų tvarkymo prioritetus. Atliekų deginimo gamyklos statyba Vilniuje (vilniečiai kelerius metus aktyviai priešinosi, deja, verslo interesai pasirodė svarbesni nei aplinkos oro kokybė) gal ir prisidės mažinant atliekų kiekį sąvartynuose, tačiau abejoju, ar prisidės prie aktyvesnio atliekų perdirbimo. Kita vertus, neaišku, ar bus efektyviai užtikrinta, kad gyventojų nekvėpuotų iš gamyklos sklindančiais nuodingais dūmais.

Atliekos modernioje Europos Sąjungoje matomos kaip galimybė – visų pirma žaliavų šaltinis, ateityje siekiant užsitikrinti ES pramonės aprūpinimą žaliavomis, šiuo metu brangiai importuojamomis iš Azijos ar Afrikos. Deja, Lietuvos valdžia, atrodo, šį principą supranta savaip – atliekas mato tik kaip galimybę surinkti daugiau mokesčių. Tačiau planai apmokestinti rūšiuojamas atliekas nekvepia jokia logika. Skatinant gyventojus rūšiuoti atliekas, kaip tik turėtų būti imamasi visų įmanomų pastangų, kad gyventojai patys būtų suinteresuoti, jog šiukšlės būtų ne šalinamos sąvartynuose, ne deginamos, o perdirbamos. Sąvartynų mokesčio didinimas, deginamų atliekų apmokestinimas – išties vienas galimų žingsnių šia linkme. Tačiau perdirbamų atliekų apmokestinimas gyventojų tikrai nepaskatins rūšiuoti atliekas. Greičiau privers prisiminti tai, ką, atrodė, baigiame išgyvendinti – šiukšlių maišus palikti pamiškėse ir pakelėse. Sulauksime priešingo efekto – vietoje to, kad padidėtų surenkamų mokesčių, jų tik sumažės. Padidės tik aplinkos užterštumas.

Suprantamas valdančiųjų noras bet kokia kaina surinkti biudžetą, kad po to turėtų iš ko vykdyti dažnai ekonomiškai nepagrįstus pažadus rinkėjams. Sako, pinigai nekvepia. Tačiau panašu, jog sprendimas apmokestinti rūšiuojamas atliekas gali pakvipti pamiškėse pūvančiais šiukšlynais.

Read Full Post »

BalticStern

Pirmasis rugsėjo šeštadienis minimas kaip Baltijos jūros diena. Šią dieną pradėjome švęsti dar 1988 metais, kuomet Lietuvos, Latvijos ir Estijos žmonės, neabejingi gamtai, apjuosė Baltiją gyva grandine, atkreipdami Pasaulio dėmesį į pavojingą Baltijos jūros ekologinę būklę. Per 25 metus, prabėgusius nuo tos dienos, pasikeitė nemažai dalykų – atgavome Nepriklausomybę, įstojome į Europos Sąjungą, tačiau būtinybė rūpintis Baltijos jūra, deja, nedingo. Nors ir mažiau teršiama, Baltijos jūra išlieka labiausiai užteršta ES krantus skalaujančia jūra, todėl rūpestis ja – kiekvieno iš mūsų reikalas.

Per pastaruosius metus nemažai pastangų dėjo ir ES institucijos, priimdamos teisės aktus, leidžiančius sumažinti Baltijos taršą: apribotas fosforo ir jo junginių (fosfatai – viena pagrindinių jūros „žydėjimo“ priežasčių) naudojimas skalbimo priemonėse, sugriežtinti laivų, įplaukiančių į Baltiją, kuro kokybės reikalavimai – laivuose turės arba būti naudojami mažesnio sieringumo degalai, arba įrengti tuos sieros junginius „sugaudantys“ filtrai. Naujoji ES žemės ūkio politika taip pat atsigręžė į aplinkos apsaugą, nuo ateinančių metų ūkininkai bus skatinami naudoti kuo mažiau trąšų, nes šiandien, kaip bebūtų gaila, Lietuvos žemės ūkis vis dar yra įtrauktas į Baltijos jūros teršėjų sąrašą.

Artėjant šių metų Baltijos jūros dienai, su kolegomis Europos Parlamente surengėme seminarą, kurio metu buvo pristatyta tarptautinės mokslininkų grupės BalticSTERN parengta studija “Baltijos jūra – mūsų bendras turtas. Baltijos jūros išsaugojimo kaštai“, atskleidžianti, kiek kiekvienam iš mūsų kainuotų, jei norėtume sustabdyti jūros eutrofikaciją (dumblėjimą) ir panaikinti neigiamus padarinius. Dar 2007 metais Baltijos jūrą supančios valstybės sutarė imtis veiksmų šioje srityje ir patvirtino Baltijos jūros veiksmų planą, kurį įgyvendinus iki 2021 m., Baltijos jūros būklė būtų ne tik stabilizuota, bet ir žymiai pagerinta. BalticSTERN tyrimas rodo, kad norint pasiekti šiuos Baltijos jūros veiksmų plano tikslus,  kasmet reikėtų 2,3-2,8 mlrd. eurų.

Dar daugiau, anot tyrimo, Baltijos regiono gyventojai yra pasiruošę prisidėti prie bendro turto – Baltijos jūros aplinkos – išsaugojimo. Antai švedai sutiktų tam skirti po 110 eurų per metus, suomiai – po 52. Mažiausiai prisidėti sutiktų latviai (po 4 eurus), rusai ir lietuviai (po 6 eurus). Bendra suma, kurią kasmet gyventojai būtų pasiryžę skirti Baltijos išsaugojimui ne tokia ir maža – 3,8 milijardo eurų, taigi, bent 1 mlrd. daugiau, nei šiuo metu būtina.

Žinoma, tai jokiu būdu nereiškia, kad jau ryt į mūsų duris pasibels mokesčių inspektoriai ir pareikalaus įnašo už Baltijos jūros išsaugojimą. Šis įnašas netiesioginis – skalbiant mažiau fosfatų sudėtyje turinčiais skalbimo milteliais, perkant maisto produktus, išaugintus naudojant mažiau trąšų ir panašiai.

Norėtųsi tikėti, kad klausimas, kam to reikia ir kodėl atsakomybę turėtume prisiimti kiekvienas, kyla vis rečiau. Juk kasmet didelė dalis Lietuvos gyventojų vis dar vyksta ilsėtis prie Baltijos. Ir vis dažniau mato „žydintį“ vandenį – anot tyrimo, su šiuo reiškiniu susidūrė kas antras, nuvykęs pajūrin. Tad turime dvi alternatyvas – mokėti kiek brangiau už Baltiją mažiau teršiančius produktus arba, nieko nesiimdami, susitaikyti su tuo, kad mūsų vaikai Baltijos jūroje gali ir nebesimaudyti – mokslininkų teigimu, imantis tik tų veiksmų, kurių imamasi dabar, jau 2050 metais Baltijos jūros centrinė dalis gali būti visiškai negyva.

Kita vertus, nors Baltija skalauja net aštuonių ES valstybių krantus, turime ir vieną žaidėją, kuris įsipareigojimus, galinčius padėti išsaugoti Baltiją, ir atsakomybę už švaresnę jūrą prisiima labai vangiai. Rusija. Ši šalis garsėja grandiozinių mastų infrastruktūros projektais, taip pat ir Baltijos jūroje, ir daug mažiau – noru bendradarbiauti su kitomis valstybėmis, susirūpinusiomis tų projektų padariniais aplinkai.

Lietuvos specialistai sako, kad Kuršių marios ir Baltijos jūra ties Lietuva yra viena labiausiai užterštų trąšiosiomis medžiagomis, ir kad pusė tos taršos atkeliauja Nemunu iš Rusijos ir Baltarusijos.

Nerimą kelia ir tai, kad nieko nežinome nei apie statomą Kaliningrado AE, nei kokia tarša atkeliaus Nemuno vandenimis iki mūsų, nei kaip bus gabenamos radioaktyvios atliekos Baltijos jūra.

Ir visgi, žinoti, kad 25-tąjį kartą minėdami Baltijos jūros dieną jau esame pasiryžę pamatuotai, veiksmais ar bent keliais eurais prisidėti prie jos išsaugojimo, labai svarbu. Tai rodo brandą mąstyti plačiau. Ir ne tik apie save, bet ir apie atsakomybę išsaugoti gyvą jūrą būsimoms kartoms.

Read Full Post »

Prieš mėnesį, tuo pat metu kai Lietuva oficialiai stojo už ES Tarybos vairo, Europos Komisija pristatė pirmąjį Europos makroregioninių (Baltijos jūros ir Dujonaus regiono) strategijų vertinimą. Baltijos jūros strategija, kaip žinoma, yra vienas iš Lietuvos pirmininkavimo prioritetų. Tačiau, praėjus mėnesiui laiko, platesnių diskusijų Lietuvoje šia tema vis dar negirdėti, nors net ir pačiame vertinimo dokumente atkreipiamas dėmesys, kad strategijų sėkmei būtinas aktyvesnis visuomenės įsitraukimas.

Norint išsklaidyti mitus, kad Baltijos jūros strategija yra „nereikšmingas“, “siauras” ar “savaeigis” pirmininkavimo prioritetas, reikėtų skirti daugiau dėmesio tiek viešinimui, tiek ir platesnėms diskusijoms dėl Baltijos jūros strategijos ateities, nes aiškios vizijos neturėjimas, kaip Baltijos jūros strategija turėtų vystytis ir ką turėtų duoti jos dalyviams, veikia Lietuvos interesus.

Baltijos jūros strategija – „nesvarbi“ ir „jai neskiriama pinigų“

Iš kur atsiranda „nereikšmingo prioriteto“ paradoksas? Gali atrodyti, kad strategija, kuri neturi savo biudžeto eilutės, specialių institucijų ir tik jai skirtų reglamentų, neturi ateities. Tačiau Baltijos jūros strategija, įkūrimo pradžioje vadinta tik ES eksperimentu, ne tik sėkmingai gyvuoja – jos pavyzdžiu seka kitos ES šalys narės, norinčios efektyviau bendradarbiauti Dunojaus, Adrijos ir Jonijos jūrų, bei Alpių makroregionuose.

Tiesa, kad Baltijos jūros strategijos įgyvendinimui neskiriamas atskiras finansavimas. Tačiau strategijos numatomiems projektams įgyvendinti naudojamos lėšos iš Europos Komisijos nurodytų ES programų, nacionalinės ir privataus sektoriaus lėšos. Taigi, įgyvendinant projektus galima gauti didesnį finansavimą, nei gautume jei Baltijos jūros strategijos nebūtų. Tačiau, jei strategijos įgyvendinimui naudojamos ES ir nacionalinių programų lėšos, vadinasi, piliečiai turi žinoti, kaip strategija vykdoma.

Šįmet, startuojant naujam ES daugiamečiam biudžetui, turime geresnes galimybes pasirengti efektyviam Baltijos jūros strategijos tikslų įgyvendinimui, tampriau susiejant juos su ES finansuojamomis programomis. Tai padaryti buvo sunkiau 2009 metais, kai strategija turėjo prisitaikyti prie jau suplanuotų ES išlaidų. Tačiau tam būtina, kad valstybės narės turėtų aiškią viziją, koks yra jų interesas strategijos vystyme.

Dar vienas mitas – Baltijos jūros strategija susijusi tik su aplinkosaugos klausimais. Baltijos jūros strategija išties atsirado iš nebeišvengiamo poreikio bendrai spręsti Baltijos jūros ekologines problemas – aplinkosaugos klausimai jau seniai nėra antraeiliai.
Gyvename prie vienos labiausiai užterštų jūrų pasaulyje. Būtina ne tik užkirsti kelią situacijos blogėjimui, bet ir imtis bendrų veiksmų situacijai gerinti. Baltijos jūros strategija suteikia bendradarbiavimo platformą tokiems veiksmams (taip pat įtraukiant ir ne ES šalis, kurios didele dalimi prisideda prie esamų ir iškylančių naujų ekologinių grėsmių). Bet Baltijos jūros strategija yra daug platesnė, susijusi su absoliučiai visomis regionui aktualiausiomis sritimis: energetika, transportu, tvarios ekonomikos vystymu, kultūrinių, akademinių ir žmogiškųjų kontaktų skatinimu, kova su nusikalstamumu.

Iš Komisijos pateikto vertinimo galima spręsti, kad makroregioninė plėtra gali tapti svarbia sanglaudos ES stiprinimo priemone, juolab, tokiu metu, kai ES ekonominio sąstingio yra priversta taupyti. Todėl Lietuvos interesai turi būti atspindėti regiono ekologinės, ekonominės ir infrastruktūrinės gerovės kontekste jau dabar.

EK kritika Baltijos jūros strategijos įgyvendinimui: už komplimentų – rimtos problemos

Nepaisant bendro teigiamo makroregioninių strategijų vertinimo, ataskaitoje atkreipiamas dėmesys, kad esminė Baltijos jūros strategijos įgyvendinimo problema – pernelyg menkas nacionalinių vyriausybių ir visuomenės įsitraukimas. Tai aktualu tiek kalbant apie aktyvią lyderystę sutartose prioritetinėse srityse (pavyzdžiui, Lietuva koordinuoja transporto, tvaraus žemės ūkio, žvejybos ir miškininkystės bei tarptautinio nusikalstamumo sritis), tiek apie tai, kad dažnai valstybės narės paprasčiausiai nesiunčia savo atstovų į vykstančius susitikimus. Į Komisijos išsakytas pastabas ypatingą dėmesį turi atkreipti ne tik Lietuvos vyriausybė, ne paskutinis vaidmuo tekti turi ir savivaldybėms bei visuomeninėms organizacijoms, ypač aplinkosaugos srityje.

Lietuva pagrįstai Baltijos jūros strategiją pasirinko pirmininkavimo prioritetu, tačiau iššūkis Vyriausybei – aiški vizija, kokia yra Lietuva Baltijos regione ir kokia turi būti Baltijos jūros strategija. Būtinas didesnis skaidrumas, platesnės diskusijos, kad būtų galima atsiskaityti visuomenei. Kas prarandama pasyviai įgyvendinant Baltijos jūros strategiją? Kuo pasyviau dalyvausime, tuo mažesnę gausime bendradarbiavimo naudą projektuose ir tuo didesnė grėsmė, kad iš ES biudžeto lėšų bus finansuojami Lietuvai naudos neteikiantys projektai, o kai kuriais atvejais – mūsų interesams priešingi.

Read Full Post »

7EAPDerybos dėl ilgalaikės finansinės perspektyvos – pagrindinė žinia, pastaruoju metu girdima iš ES institucijų, o taip pat gausiai aptariama ir viešojoje erdvėje. Diskusijų ES biudžeto 2014-2020 metams fone nublanksta žinios apie tai, kad ES – ne tik pinigų maišas, kurį Lietuva turi kuo greičiau įsisavinti. Šiomis dienomis Europos Parlamente pradedamas svarstyti ir kitas ES ateitį lemsiantis dokumentas – Septintoji ES Aplinkos veiksmų programa.

Kuomet prieš daugiau nei pusę amžiaus buvo įkurta Europos ekonominė bendrija (dabartinės ES pirmtakė), ji buvo vien tik ekonominio pobūdžio sąjunga. Tačiau ne užilgo pastebėta, jog valstybėse narėse galiojantys skirtingi aplinkosauginiai reikalavimai tampa kliūtimi ekonominei integracijai. Taigi maždaug prieš keturis dešimtmečius viena iš ES veiklos sričių tapo ir aplinkos apsauga. ES aplinkos politikos prioritetai septynerių metų laikotarpiui yra apibrėžiami taip vadinamoje Aplinkos veiksmų programoje, kurią patvirtina pagrindinės ES institucijos.

Europos Komisija, pateikdama būsimos ES aplinkos politikos gaires, siūlo prioritetinėmis sritimis paskelbti klimato kaitą, biologinę įvairovę, darnų gamtos išteklių naudojimą ir atliekų tvarkymą. Kai kurios iš minėtų sričių – prioritetinės jau kurį laiką. Deja, valstybėms vis nepavyksta tinkamai įgyvendinti iškeltų tikslų. Tą rodo ir negerėjanti aplinkos būklė. Lietuva irgi ne išimtis – pagal atliekų tvarkymo, vandens valymo parametrus esame vieni paskutinių Europoje. Kita vertus, pagal daugumą natūraliosios gamtos ir kraštovaizdžio išsaugojimo parametrų Lietuva patenka tarp pirmaujančių ES valstybių. Taigi mūsų krašto aplinkos išsaugojimas turėtų būti itin aktualus klausimas. Aktualus ne tik aplinkos politiką formuojančioms institucijoms, bet ir visiems žmonėms, kurių dalyvavimas sprendžiant su aplinka susijusius klausimus tarptautiniu ir ES mastu pripažįstamas viena iš piliečių teisių. Deja, Komisijos pasiūlytame naujajame dokumente, kuris septyneriems metams nubrėš ES aplinkosaugos politikos gaires, šiai piliečių teisei aptarti vietos neatsirado. Ir labai gaila. Nes svarbus šios teisės įgyvendinimo aspektas – planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimas. Nors pakankamai detaliai reglamentuojamas tiek ES, tiek ir Lietuvos teisės aktais, šis mechanizmas nuolat sulaukia priekaištų – dėl to, kad ne visuomet, kai galimas poveikis aplinkai, atliekamas vertinimas, nes to nereikalauja teisės aktai, arba atsakingos institucijos nusprendžia, jog poveikis nebus didelis. Arba tiesiog piktnaudžiaujama teisės aktais ar institucijoms suteiktais įgaliojimais – neseniai Austrijoje kilo skandalas, kuomet buvo išvengta poveikio aplinkai vertinimo rekonstruojant oro uostą. Taip pat ir dėl to, kad piliečiai nėra informuojami apie vykstančias procedūras (kita vertus, dažnai ir patys piliečiai nesidomi tuo, kas vyksta aplink juos ir sukrunta jau per vėlai, tik prasidėjus statyboms), dėl to, kad nėra atsižvelgiama į poveikio aplinkai vertinimo metu visuomenės išsakytas pastabas (pavyzdžiui, Alytaus rajone, Dauguose, pradėjus rengti stambiagabaričių atliekų aikštelę netoli ežero, paaiškėjo, jog nebuvo atsižvelgta į vietos gyventojų rūpestį dėl aplinkos išsaugojimo). Visi šie priekaištai tik rodo, jog poveikio aplinkai vertinimo sistema – toli gražu netobula ir kad tiek visos ES, tiek atskirų valstybių lygiu būtinos aktyvios diskusijos su visuomene, kaip reikėtų tobulinti poveikio aplinkai vertinimo mechanizmą.

Reikia pripažinti, kad neretai poveikio aplinkai vertinimas naudojamas ir kaip verslininkų šantažavimo priemonė, ar kaip priemonė sustabdyti bet kokią veiklą kaimynystėje (naiviai tikintis, jog XXI amžiuje pavyks gyventi pirmykštėje gamtoje). Kita vertus, tai – ne priežastis į ES aplinkos veiksmų programą neįrašyti piliečių įtraukimo į aplinkos klausimų svarstymą kaip vieno ES aplinkos politikos prioritetų. Tad pagrįstai kyla klausimas, ar ES piliečių balsas – nėra tik deklaruojamas prioritetas? Aš asmeniškai manau, kad piliečių balsas ir nuomonė priimant bet kokius sprendimus – labai svarbūs. Tad galimybė dalyvauti ES politiniuose procesuose (nesvarbu, apie kokios krypties dokumentus bekalbėtume), turi būti užtikrinta. Todėl tikiuosi įtikinti kolegas europarlamentarus pritarti mano siūlomoms pataisoms, kuriomis ES Aplinkos veiksmų programoje (o ji greičiausiai bus patvirtinta jau Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai metu) siūlau įtvirtinti nuostatas, jog vienu iš ateinančio laikotarpio ES aplinkos politikos tikslų taptų būtinybė įtvirtinti tinkamą piliečių įtraukimą į aplinkos klausimų svarstymą.

Read Full Post »

Aistros dėl skalūnų dujų gavybos nerimsta. Panašu, kad netrukus galėsime konstatuoti, jog visa Lietuva – ne tik krepšinio, bet ir energetikos ekspertų šalis.

Vos prieš pusmetį didžiausiu baubu ir grėsme buvusią VAE (už ją tuomet visos kitos energijos rūšys buvo ženkliai geresnės ir saugesnės) šiandien keičia tirštais epitetais ir kraupinančiais pavyzdžiais apipinamos diskusijos apie skalūnų dujų gavybą ir jos poveikį aplinkai.

Labiausiai situaciją įsiūbavo vienos Vakarų Lietuvos miestelio bendruomenės susirūpinimas artėjančiomis skalūnų dujų žvalgytuvėmis miestelio apylinkėse. Šis rūpestis labai greitai tapęs įrankiu politikų ir kitų interesų grupių rankose ne juokais įsiūbavo situaciją ir sukėlė nemenkos įtampos. Kol galiausiai paaiškėjo, kad skalūnų žvalgytuvės minėto miestelio apylinkėse net nebuvo planuotos.

Štai šis pavyzdys dar kartą puikiai iliustruoja, kaip dažnai dėl informacijos trūkumo ar tik dalinio žinojimo, didelių baimės akių ir nenoro įsiklausyti į argumentus bei ramiai jų apmąstyti, tarsi į miglą grimzta strateginiai Lietuvos projektai ar tikslai.

Išties, ekspertų mintys ir pastabos dažnai neprasimuša pro „amžinų protestuotojų“ vienpusius argumentus ar šališkai pateikiamus įrodymus. Štai kad ir dažnai cituojamas filmas „Gasland“, kuriame rodoma, kaip esą nuo skalūnų dujų gavybos geriamasis vanduo šitaip užteršiamas metanu, kad jį galima net degtuku uždegti. Tačiau cituojantys filmą nė karto nepasakė, jog pats autorius yra pripažinęs, jog nuslėpė kai kuriuos įrodymus. Pavyzdžiui kad ir tai, jog vandens tarša metanu nebūtinai susijusi su skalūnų dujų gavyba – pirmą kartą „degančio vandens“ atvejį dar 1764 metais dabartinių JAV Šiaurės rytuose dokumentavo pats Bendžaminas Franklinas. Juk niekas šio JAV Konstitucijos bendraautoriaus nepuls kaltinti tarnavimu pramonininkų interesams.

Taip pat pastaruoju metu dažnai cituojamas ir 2011 metais Europos Parlamento užsakymu atliktas tyrimas, esą įrodantis, kokį didelį pavojų kelia skalūnų dujos. Šis (kaip ir visa absoliuti dauguma kitų) Europos Parlamento ar Europos Komisijos užsakytų tyrimų – tai institucijų užsakymu išorės ekspertų atlikti tyrimai, kurie (tai yra aiškiai pažymėta ir pačiuose tyrimuose) jokiu būdu neatspindi institucijų pozicijos. Kuomet minėtas tyrimas buvo 2011 metais pristatytas Europos Parlamento Aplinkos komitete, kilo nemažai nepasitenkinimo dėl to, kad jis nepakankamai objektyviai pristato situaciją. Todėl tiek Europos Parlamentas, tiek ir Europos Komisija nuo 2011 metų užsisakė dar bent 4 tyrimus.
Taip, visuose tyrimuose atkreipiamas dėmesys į tai, kad masinės skalūnų dujų gavybos metu gali kilti grėsmė aplinkai ar sveikatai bei rekomenduojama įvertinti, ar galiojantys ES ir nacionaliniai teisės aktai užtikrina pakankamą aplinkos apsaugos lygį ir, jei ne, kaip jie turėtų būti keičiami. Daugiausiai nerimo kelia teisės aktai vandens apsaugos, konsultacijų su visuomene srityse. Čia svarbu pabrėžti, jog galiojantys teisės aktai užtikrina, kad skalūnų dujų gavybos procese nebūtų naudojami draudžiami chemikalai, o naudojamų cheminių medžiagų sudėtis nebūtų slapta. Tačiau daugumoje studijų dėmesys atkreipiamas ir į tai, kad skalūnų dujos gali vaidinti svarbų vaidmenį įgyvendinant ES energetikos politikos tikslus (ypač tokiose ES valstybėse, kurios priklausomos nuo vieno dujų tiekėjo).
Į visus šiuos tyrimus Europos Parlamentas atsižvelgė svarstydamas 2012 metų lapkričio 21 dieną priimtas rezoliucijas dėl skalūnų dujų gavybos poveikio aplinkai ir įtakos pramonei.

Beje, svarbu paminėti, kad nei kuriame nors iš užsakytų tyrimų (kurie pastaruoju laiku grėsmingai cituoti mūsų viešojoje erdvėje), nei priimtose rezoliucijose nėra siūloma stabdyti skalūnų dujų gavybą ar tuo labiau – žvalgymą.

Savo rezoliucijomis Europos Parlamentas įpareigojo Europos Komisiją išnagrinėti situaciją ir, atsižvelgiant į visuomenės nuomonę, siūlyti būtinas priemones (tarp jų ir teisines). Europos Komisija, įgyvendindama šį įpareigojimą, paskelbė viešas konsultacijas su ES piliečiais ir jų organizacijomis. Šios konsultacijos – klausimynas, kurį gali užpildyti bet kuris aplinka besirūpinantis ES pilietis ar piliečių grupė – tikiuosi, jog Lietuvos piliečiai ir institucijos taip pat bus aktyvūs. Klausimyną iki kovo pabaigos galima rasti Europos Komisijos svetainėje. Atsižvelgiant į šių konsultacijų rezultatus, Europos Komisija pateiks oficialius teisės aktų siūlymus. Tai atsitiks jau antroje metų pusėje.

Taigi, kiek simboliška, kad Lietuva išties galės būti visos ES diskusijos dėl skalūnų dujų gavybos reglamentavimo priekyje. Užtikrinu, kad svarstydami šiuos dokumentus Europos Parlamente, į europiečių nuomonę taip pat atsižvelgsime.

Šiuo metu daugumoje ES valstybių vyksta arba planuojama tik skalūnų dujų žvalgyba. Nuo jos pabaigos iki gavybos net ir teoriškai turės praeiti keleri metai (kol bus apdoroti tyrimų rezultatai, kol bus suderinti visi gavybai būtini leidimai bei planai). Lenkijos geologijos institutas 2012 metų viduryje itin atidžiai stebėjo, koks poveikis aplinkai daromas žvalgybinių tyrimų metu. Nustatyta, jog žvalgybos metu, jokio neigiamo poveikio nėra. Lietuvoje turėtų būti žvalgomos tokios pačios geologinės sandaros uolienos, naudojant tokias pačias technologijas. Galbūt žvalgymo metu paaiškės, jog masinė skalūnų dujų gavyba Lietuvoje neapsimokės niekada: nesiimu nagrinėti skalūnų dujų poveikio dujų kainai, dujų ar naftos mokesčio paskirstymo rajonų biudžetams (nors tai, beje, irgi aktualus klausimas, kalbantis su vietos bendruomenėmis) ar kitų ekonominių aspektų. Tačiau net jei paaiškėtų, jog gavyba ekonomiškai apsimokėtų, laikas iki tikrosios gavybos pradžios – daugiau nei pakankamas, kad atliktume teisės aktų pakeitimus, kurie būtini norint užtikrinti aukštą aplinkos apsaugos lygį (žinoma, jei bus užsiimama darbu, o ne imitacijomis ar pigiu politikavimu).

Read Full Post »

Pasibaigė dar viena Jungtinių tautų Klimato kaitos konferencija (COP18), vykusi Dohoje, Katare. Vėl prigūžėjo (iš bemaž 200 valstybių) galybė derybininkų, ekspertų, politikų, nevyriausybininkų. Tam, kad dar sykį pripažintų prognozes – susitarti nepavyks.

Doha atidarymo filmasCOP18 atidarymo filme raginama imtis vieningų veiksmų, nes visi esame atsakingi

Pastarųjų metų klimato kaitos konferencijose šūkiai “siekti, raginti, skatinti“ buvo dominuojantys, tačiau jie iki šiol yra bene ryškiausiu pavyzdžiu, jog į tokį apvalkalą įvelkami ketinimai ir principai – nelabai veikia (sunkiai įgyvendinami). Kioto protokolas, kaip žinia, priimtas 1997 m. ir jau 2012 m. jį turėjo pakeisti naujas susitarimas, kaip kovoti su klimato kaita, lygiai prieš metus privačiame valstybių atstovų susitikime nuspręsta, jog derybos dėl naujosios klimato kaitos sutarties truks iki 2015-ųjų, o pati sutartis gali įsigalioti tik 2020-aisiais.

Taršios ir netaršios šalys

Pagrindinė Kioto protokolo esmė – sumažinti CO2 emisijas ir, kad turtingosios, industrinės šalys prisiimtų atsakomybę už klimato kaitos sukeltą žalą. Praeitoje konferencijoje šiaip ne taip  pavyko sutarti dėl būtinybės steigti fondą, kuris būtų skirtas remti besivystančias šalis, patiriančias klimato kaitos įtakotus neigiamus padarinius. Bet kai reikia mokėti pinigus – entuziazmo daug nelieka. Visgi dabartiniuose sutarimuose yra formuluotė “nuostoliai ir žala“, vadinasi anksčiau ar vėliau teks prieiti ir prie piniginių reikalų, bet kol kas tai atidėta bent metams (siūlomos sumos nemenkos – 100 mlrd. kasmet iki 2020-ųjų). Jei bus nuspręsta dėl bendro kapšo, tai atsiras kitas neišvengiamas iššūkis – kaip tas lėšas administruoti ir skirstyti. Pavyzdžiui, vienas iš aktualių klausimų – kokį statusą tokiu atveju turėtų įgyti Kinija, kurios (kaip ir Indijos ar Brazilijos) jau negalėtume vadinti “besivystančia”, nes realybėje jos statusas yra artimesnis industrinei valstybei. Tačiau Kioto protokole, šių sparčiai augančių milžinių – tiesiog nėra. Tad kyla realus klausimas – kokiu statusu šios valstybės prisijungs prie naujojo susitarimo: paramos gavėjos ar industrinės valstybės, kuri turėtų prisidėti prie žaliojo fondo? Ir kas tuomet bus šalys, kurioms priklauso kokios nors kompensacijos? Ir ar į jų ratą pateks tokios, kaip Nauru sala ar tik ką nuo taifūno smarkiai nukentėję Filipinai? Reikia tikėtis, kad ši takoskyra (tarp industrinių ir besivystančių) išnyks 2015-asiais, kuomet žūtbūt reikės naujo dokumento, veiklai po 2020 m.

Kitas labai svarbus aspektas – tokiuose formatuose, kaip COP18, pasigirsta naftos gavybos šalių dejonės, kad jei bus susitarta dėl ženklaus CO2 emisijų mažinimo, tai jų šalys būtinai reikalaus kompensacijos – už žalą, kurią patirs nepardavusios resursų.

Kas pirmūnai, o kas nori išsisukti?

Nors Europos Parlamente nuolat kartojame, jog būtina kalbėti vienu balsu, nenuostabu, kad kiekviena valstybė turi “savų reikaliukų”. Todėl tas vieningas kalbėjimas – gana komplikuotas. Štai Lenkija, kurios vienas pagrindinių energetinių resursų yra anglis, iki paskutinės minutės vengė sprendimo dėl Kioto pratęsimo, kol negavo patvirtinimo, kad jiems bus taikomas tam tikras lankstumas, kalbant apie CO2 emisijas. Net kolegos vokiečiai burnojo ant lenkų sakydami, kad “mes pasiliekame prie ambicingo tikslo emisijas mažinti 30 procentų, nors patys irgi turim nemažai anglies išteklių“. Įdomu, kaip pavyks išlaikyti nešališkumą kitąmet, kai COP19 vyks Varšuvoje. Lenkijos užsispyrimas kol kas akivaizdus, bet, ko gero, daug kas pasakytų – šaunuoliai, gina savo nacionalinį interesą. Europos kaimynystėje esančios Rusija, Baltarusija ir Ukraina taip pat pareiškė apie savo kentėjimus dėl to, kad pasibaigus sparčiam industriniam laikotarpiui (1990-aisiais), jų situacija labai pablogėjo ir dabar jiems reikia išlygų, idant atsigautų.  Na, o kalbant globaliau – Kinija, Brazilija, Indija – niekada neteikė daug vilties. Kaip ir JAV – nieko labai naujo. Nors fondo kūrimui Amerika pritaria, tačiau šiuo metu tai ypač jautrus klausimas – prezidentas Obama pradeda kadenciją, o šiomis dienomis kaip tik turi būti tvirtinamas naujasis biudžetas. Persiorientuoti viduje amerikiečiams taip pat gana sudėtinga. Pastarųjų metų laimėjimas – planai dėl taršos iš automobilių mažinimo ir aukštesni aplinkosauginiai standartai naujai statomoms jėgainėms. Pirmūnė JAV – Kalifornijos valstija, įsidiegusi išmetamųjų teršalų kiekio ribojimo ir leidimų prekybos sistemą (CAP and trade system). Na, o apskritai pasaulyje, įgyvendindamos ambicingus šios srities tikslus pirmauja Australija, Pietų Korėja ir Europos Sąjunga. Savaime suprantama, kad skeptikų ir tų, kurie teigia, jog klimato kaita visiškai neturi nieko bendro su žmogaus ūkine veikla – daugėja, nes ES, kuri kol kas įsipareigojusi CO2 emisijas mažinti 20 proc. yra spaudžiama tarptautinės bendruomenės pakelti kartelę iki 30 proc. įsipareigojimo, praranda konkurencingumą globalioje rinkoje. Bet aš, kaip ES pilietė, galiu ramiai miegoti ir didžiuotis, kad stengiamasi padaryti kiek įmanoma daugiau. Bet tuo pačiu galvoju, kad jei pasiliksime vieni žaisti pagal aukščiausios kartelės žaidimo taisykles, miegas gali tapti nebe toks ramus, kai pastangos aplinkosaugos srityje norimų vaisių neduos, o  kitose srityse – persikelsime į pralaiminčiųjų, atsiliekančiųjų pusę.

Dohos dalyviai atkreipė dėmesį, kad didėja atotrūkis tarp to, ką žadėjo padaryti valstybės narės dėl CO2 išmetimo mažinimo ir to, kad šiltnamio dujų kaupimasis atmosferoje tik auga. Todėl tikrai svarbus klimato kaitos padarinius jaučiančių valstybių argumentas, kad ir emocinis, jog turime kalbėti ne apie tai, kokia bus žmonių gyvenimo kokybė, bet apskritai, ar tie žmonės išliks (stebint taifūnų, potvynių, liūčių padarytus nuostolius tikrai gali kilti toks klausimas, o taip vadinamų klimato migrantų klausimas iš prognozių persikelia į realybę).

Kas toliau?

ES tikrai padariusi viską, ką galima. Būtina spausti dėl konkrečių žingsnių kitas šalis. Visi, neabejotinai, turime savo nacionalinių interesų, tačiau vieną sykį pripažinus bendrą problemą, reikia su ja dorotis. Po vieną čia nieko nenuveiksi. Matyt, yra trys keliai – arba atrasti instrumentus, kaip paspausti įsipareigojimų vengiančiuosius, arba tikėti jų gera valia ir laukti, arba viską mesti ir guostis, kad mes (ES) darome, ką galim. Visgi, reikia pripažinti, kad ekonominio sunkmečio akivaizdoje pernelyg didelis ambicingumas gali kainuoti daug: net ir ES 2020 strategijoje žaliasis ekonomikos augimas po truputį tampa vis mažiau akcentuojamas.

Read Full Post »

Praėjusią savaitę Europos Parlamente posėdžiavome Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komitete. Kaip visada – darbotvarkė gana įvairi, tačiau aš išskirčiau keletą.

Kartu su nacionalinių parlamentų nariais (tiesa, jau ne pirmą kartą) buvo svarstomas pasirengimo Rio+20 aukščiausio lygio susitikimui klausimas. Praėjus 20-mečiui nuo pirmosios Jungtinių Tautų Aplinkos ir Vystymosi konferencijos, šis Rio+20 susitikimas siekia politinio požiūrio į ilgalaikę ir darnią plėtrą atsinaujinimo, kylančius naujus iššūkius pasaulyje, ypač besivystančiose trečiosiose šalyse. Pagrindinis susitikimo su nacionalinių parlamentų nariais tikslas buvo aptarti “žaliosios“ ekonomikos perspektyvas darnaus vystymosi ir skurdo mažinimo kontekste.

Viena iš labiausiai probleminių, mano akimis, komitete aptarta vaistams atsparios tuberkuliozės tema. Liūdna statistika, tačiau kartu su kaimyninėmis Latvija ir Estija ir dar keletu valstybių, Lietuva pagal susirgimų tuberkulioze skaičių, šiemet pateko į PSO (Pasaulio sveikatos organizacijos) į rizikingiausių valstybių sąrašą. Statistika išties bauginanti, tad pagrįstai Parlamente buvo keliamas klausimas, kaip įveikti ir kokių priemonių imtis mažinant piliečių atsparumą antibiotikams Europos regione.

Diskutuota ir dėl gyvsidabrio pašalinimo iš Europos rinkos. Šiuo metu yra sudarytas tarpvyriausybinis derybų komitetas, skirtas teisiškai privalomai priemonei dėl gyvsidabrio parengti. Lietuvos pozicija nėra labai išskirtinė – mes nepalaikome gyvsidabrio uždraudimo, jei nėra kito alternatyvaus būdo ar medžiagos jį pakeisti. Gyvsidabris vis dar naudojamas medicininiuose prietaisuose, dantų plombavimo medžiagai – amalgui.

Dar kartelį į darbotvarkę grįžo ir keletas jau svarstytų klausimų – diskusijos dėl nekokybiškų silikoninių krūtų implantų, balsavome dėl leidžiamų vartoti teiginių apie maisto produktus sąrašo, ES biologinės įvairovės strategijos iki 2020 m.

Kaip žinia, ne tik dienomis, bet ir vakarais EP būna ką veikti. Antradienį kolega iš Estijos Tunne Kelam pakvietė į filmo apie rusų žurnalistę Aną Politkovskąją peržiūrą. Jaudinantys šios žurnalistės gyvenimo faktai leido ne vienam vakariečiui pažvelgti į ją, kaip neprisitaikiusią asmenybę, atskleidusią ne tik antrojo karo Čečėnijoje žiaurumus, bet ir drįsusią kalbėti apie žodžio laisvę Rusijoje, Sovietų Sąjungos absurdą. Kita vertus, visai auditorijai tikrai neprireikė garsiai įvardyti, kas atsakingas už šios žurnalistės žmogžudystę 2006 m.

Penktadienį išskubėjau į visomis prasmėmis karštą kraštą – Maroką. Šios Š.Afrikos valstybės sostinėje Rabate savaitgalį vyks 8-oji Viduržemio jūros šalių asamblėja. Tad apie įspūdžius iš ten – jau greitai!

Read Full Post »

Pavasariui įsibėgėjant ir nutirpus sniegui, neišvengiamai suintensyvėja viešos diskusijos apie atliekų tvarkymą ir švarinimosi bei aplinkos tvarkymo iniciatyvos (kas labai džiugina).

Kaip tik šiandien apie tai kalbėjomės Žinių radijo laidoje “Raktas“. Šįkart – labiau apie elektroninių atliekų tvarkymą. Tačiau kalbant apie šią specifiką, visgi reikia kalbėti apie sistemą ir jos efektyvumą apskritai. Apie tai, kad mūsuose atliekų tvarkymo sistema vis dar apvirtusi aukštyn kojomis: tuo metu, kai visoje ES (o tai – jokia naujiena ir Lietuvai) atliekų tvarkymo piramidės viršūnėje yra pastangos pirmiausiai vengti atliekų, po to – pakartotinio panaudojimo ir perdirbimo, energijos gavimo iš jų pastangos, o tik galiausiai –  šalinimas į sąvartynus, pas mus – bene mažiausiai dėmesio skiriama vartotojų informavimui ir edukacijai apie tai, kaip vengti atliekų, kaip jas teisingai rūšiuoti ir gauti iš to elementarią, nors materialiai – ir ne milžinišką naudą (šalinamos į rūšiuojamus konteinerius – nekainuoja, priduodant surūšiuotas atliekas – įmanoma už jas gauti realų atlygį, o kai jos panaudojamos pakartotinai – produktai rinkoje galėtų būti pigesni). Kažkodėl vaikomės paprasčiausio kelio – pertvarkyti sąvartynus už ES lėšas ir toliau į juos versti viską, kas lieka po mūsų vartojimo (lietuviai – beveik pirmūnai, nes buitinių atliekų šalinimas į sąvartynus siekia 90 proc.).


Dar sudėtingiau – kai kalbame apie elektronines atliekas. Vartotojas čia nemato (bent iki šiol nematė) jokios naudos, o ir, panašu, nėra pakankamai informuotas apie tai, kaip tokių atliekų barstymas bet kur ir bet kada kenkia ne tik aplinkai, bet ir sveikatai. Jos skleidžia žalingus žmonių sveikatai magnetinius laukus, užterštos sunkiaisiais metalais ir kitomis pavojingomis medžiagomis. O statistika su šiomis atliekomis – pakankamai šiurpi: 30 proc. surenka gamintojai ir importuotojai, dar 10 proc. kaupiasi sąvartynuose, o net  60 proc. – nukeliauja nežinia kur. Tiesa, čia vertėtų paminėti skaičiais nepagrįstą, tačiau dėmesio vertą įtarimą, kad nemaža jų dalis atgula pamiškėse ir pakrūmėse, arba po to, kai surenkamos pavienių perpirkėjų – išsiėmus brangiausias dalis, likučiai su visomis kenksmingomis medžiagomis supresuojami tiesiog į metalo laužą.

Europos Parlamente – vis dažniau akcentuojama ir EK skatinama motyvuoti valstybes nares suprasti, kad atliekos iš tikrųjų yra vertingas turtas, kuris gali būti panaudojamas ir tapti tikra pridėtine verte. Nemaža dalis Europos valstybių (Didžioji Britanija, Vokietija, Švedija ir kt.) tai jau suprato ir sėkmingai naudojasi atrastais (galima sakyti – neišsenkamais) ištekliais. Ir puikių rezultatų pavyko pasiekti būtent derinant įvairias ekonomines paskatas (tokias kaip rinkliavą už atliekas), suteikiant lengvą prieigą prie perdirbimo stočių, įgyvendinant aktyvias visuomenės informavimo kampanijas.

Pas mus šios priemonės, deja, nėra įgyvendinamos kompleksiškai, tad nėra ko liūdėti ir dėl rezultato, taip pat neverta viskuo kaltinti kažkokio mistinio netinkamo mentaliteto – juk bet kokia kultūra, tradicijos ir įgūdžiai yra išugdomi, o ne tiesiog atsiranda.

Pabaigai noriu pasidžiaugti bent tuo, kad po mažu visgi judame – atsiranda visuomeninių (netrukus startuos švarinimosi akcija Darom), verslo iniciatyvų (kaip ir ką tik startavusi elektroninių atliekų surinkimo akcija). Tačiau reikia pripažinti, kad jos – graži paskata, tačiau nebus panacėja be tinkamo valstybinio požiūrio.

Read Full Post »

Šis vasaris – toks, kuris būna tik kas ketverius metus, viena diena ilgesnis. Jau nuo pirmadienio buvau Briuselyje. Kaip tik pagalvojau, kad pirmadienį sukako lygiai metai po savivaldos rinkimų Lietuvoje. Lankydamasi įvairiuose Lietuvos miestuose, nuolat susiduriu su neišvengiama kasdienybe, kad vietos savivalda, nors ir turėtų būti arčiausiai, neretai būna nutolusi nuo gyventojų, o piliečiai, spręsdami vietos problemas, nevengia kreiptis ir į Europos Parlamento narius, prašydami pagalbos spręsti labai konkrečius ir kasdienius nepatogumus.

Įsibėgėjant savaitei skubėjau į susitikimą Europos istorinio sutaikymo grupėje, kuriai labai sėkmingai vadovauja mano kolegė iš Latvijos S. Kalnietė. Šįkart diskutavom apie istorinius archyvus Europoje. Galbūt rudenį pavyks surengti didesnę diskusiją šia tema.

Džiaugiuosi, kad šią savaitę Briuselyje lankėsi ne tik Baltijos Asamblėjos prezidiumas, susitikęs su europarlamentarais, Komisijos atstovais, kitais pareigūnais, bet ir Lietuvos premjeras A. Kubilius. Lietuvos premjeras sulaukė pagyros žodžių dėl įvykdytų reformų ir krizės suvaldymo Lietuvoje ne tik iš Europos Komisijos, bet ir EP pirmininko vokiečio socialisto M. Schulzo.

Savaitės viduryje, trečiadienį, vyko tradicinis Lietuvoje rinktų EP narių susitikimas-pasitarimas su ambasadoriumi R. Karobliu, artėjant Europos Vadovų tarybai, kurioje paaiškėjo, kad Lietuva pasirašė ir taip prisijungė prie finansinės drausmės sutarties, padėsiančios apriboti ES valstybių norus išlaidauti.

Kadangi ši savaitė Briuselyje – komitetų posėdžių, tad Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugo komiteto posėdyje aptarėme bendros žuvininkystės politikos, tausaus išteklių naudojimo bei kitus aktualius klausimus. Komitete teiravausi dėl atliekų tvarkymo valstybėse narėse problematikos, nes statistika ypač liūdina – Lietuva atsiduria visiškame dugne pagal atliekų perdirbimo rodiklius. Šią savaitę buvo patvirtintas sprendimas didinti Pagalbos skurstantiesiems programos biudžetą iki 500 milijonų eurų. Už šias lėšas dvidešimtyje valstybių narių tikimasi paremti 18–19 mln. žmonių. Lietuvai pagal šią programą tenka beveik septyni su puse milijono. Kalbėdama apie programos įgyvendinimą, akcentavau valstybių narių atsakomybės svarbą užtikrinant, kad ši ES parama pasiektų tikrai tuos, kuriems jos labiausiai reikia. Ne mažiau ES piliečiams aktualus ir EP Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komiteto sprendimas, kuriuo nutarta nustatyti viršutinę tarptinklinio ryšio kainų ribą, taikomą operatorių mobiliųjų telefonų vartotojams.

Pirmąją pavasario dieną EP vyko itin didelio populiarumo sulaukę vieši klausymai dėl ACTA susitarimo. Bene pirmą kartą renginys vyko net dviejose salėse vienu metu. Nuomonę dėl visuomenės ir kai kurių politikų itin kontraversiniu laikomo susitarimo jau esu išsakiusi, tačiau dar kartą pritarčiau vaizdingam prekybos komisaro K. de Gucht palyginimui, kad nėra moralinio skirtumo tarp vagystės realiame ir virtualiame pasaulyje, o pavogti obuolį tolygu nelegaliai atsisiųsti dainą iš interneto.

Pačioje savaitės pabaigoje Vilniuje dalyvavau pirmajame Ministro Pirmininko sudarytos darbo grupės, kuri turėtų parengti pasiūlymus dėl tremties ir rezistencijos muziejų ir atkurtų laisvės gynėjų slėptuvių išsaugojimo, posėdyje. Pirmiausia, noriu pasidžiaugti, kad pagaliau prie vieno stalo susėdo LR Vyriausybės, Seimo, Kultūros, Švietimo ministerijos, Politinių kalinių ir tremtinių, regioninių muziejų, skirtų laisvės kovoms atminti, atstovai. Apie liūdną muziejų situaciją ir apie tai, kad stinga nuoseklios ir koordinuotos istorinės atminties išsaugojimo politikos, jau esu ne kartą minėjusi. Būtent todėl pernai su tremties ir rezistencijos muziejų kūrėjais nusprendėme imtis veiksmų, kad klausimas grįžtų į politinę darbotvarkę. Manau, kad šis susitikimas – tai konkrečių veiksmų, apibrėžiančių tokių muziejų statusą, pradžia.

O popietę jau skubėjau į Marijampolę, kur dalyvavau ES informacijos centro “Europe Direct“ organizuotoje konferencijoje.

Read Full Post »

Older Posts »