Feeds:
Įrašai
Komentarai

Archive for the ‘Dienos mintys’ Category

Kai jau sukuri savo šeimą, visos šventės padvigubėja. Per tiek pat laiko tenka aplankyti daugiau giminių, o Vėlinių atveju – daugiau žvakelių uždegti, plačiau Lietuvą apvažiuoti. Taip buvo ir šiemet – gal mažiau skubėjom, daugiau žiūrinėjom kapinaites, todėl tos kelios dienos tapo išties labai ilgomis.  Vėlinės man, ko gero, gražiausia šventė prisiminti išėjusiuosius drauge su gyvaisiais.

Kita prasmė – kraštotyrinė. Aplankyti mažas kaimų kapinaites, pagalvoti apie tuos žmones, kurių vardai iškalti paminkluose (kokie vardai, kokie veidai etc.), matyti, kokios buvo „mados“, kaip jos kito – kapuose galima pajusti laikmečių kaitą.

Neabejoju, kad artimųjų lankymas per Vėlines yra svarbia tradicija daugelyje šeimų. Linkėčiau, kad ji būtų perduodama iš kartos į kartą ir noriu pasidalinti keliais savaisiais šiųmečių Ilgių patyrimais Kvykliuose (Utenos raj.).

Pirmiausia, noriu pasidalinti nenusakomu jausmu, kurį teko pajusti Kvyklių kapinaitėse: kai ateini į visai nepažįstamų žmonių bendruomenę, į jų teritoriją, visų žvilgsniai sminga į naujus atvykėlius, o mums norisi atsigręžti ir pažiūrėt per petį – gal taip įsistebeilėjo į ką nors kitą? Vis tik ne, mes esam taikinys, tad belieka linktelėti “sveiki“. Šnabždamės, laukdami, kas bus toliau. Tada mandagiai ir iš tolo mūsų pradeda klausinėti “pas ką jūs?“, mes pasiaiškiname, kad “čia mūsų giminaitis palaidotas“. Nepažįstamoji neatlyžta “a tai kuris čia?“. Mes – “biržietis“. Na, tada pasigirsta “aaa“ ir ledai pajuda. Pasakoja, kaip bažnyčią prižiūri, kiek žmonių susirenka, kviečia į koplyčią mišioms. Man labai gražu toks kaimas – su savom tradicijom, savais nuogąstavimais, santūrumu ir droviu draugiškumu.

Vėliau sekė bendra malda kapinaitėse: giesmės ir litanija su klebonu bei vietos giedoriais (kelios moterelės, o vedančioji, itin šviesaus soprano, bendroje maldoje buvo prisėdusi, bet “Viešpaties Angelui“ atsistojo, šitaip rodydama pagarbą). Netyčia užtaikėm ir su malonumu pasilikom. Susirinkę pilnos kapinaitės, visas kaimas su iš miesto susirinkusiais vaikais ir anūkais. Kiekviena šeima prie savo kapo: lyg ir atskirai, bet ir kartu. Juk mirusieji sutelkia ir mus – gyvuosius.  Įdomu, ar daugiau Lietuvos miestelių turi tokią tradiciją?

Mūsų šeimai per Ilges svarbu aplankyti ne tik savųjų amžino poilsio vietas, bet uždegti žvakeles ant senelių draugų, kaimynų, bendražygių kapų. Skeptikai sako: „dabar dega žvakutės, o kol gyvi buvo – pykosi“. Nežinau, kas kam kaip buvo, bet sustoti, prisiminti, galbūt net įvertinti tuos santykius yra svarbu, o Vėlinės – tam skirta diena.

Nuo pat vaikystės kartu su šeima lankydavome ir Lietuvai daug davusiųjų kapus – ar tai būtų savanoriai, ar Laisvės kovotojai, ar 1863-ųjų metų sukilėliai, ar žmonės, savo darbais praturtinę Lietuvą. Džiugu, kad ir šiemet nemažai žvakelių degė ant Laisvės kovotojų kapų ar jų žūties vietose – atmintis gyva. Šįmet su Liutauru Kazlavicku ir kitais bičiuliais savo pagarbą atidavėme Dzūkijos partizanams. Siūlyčiau per kitas Vėlines žvakelę uždegti ir mūsų bendrapiliečių žydų žūties vietose. Liūdnos ir nejaukios tos vietos. Aišku, kitaip ir būti negali, juk žinom, kas ten dėjos, tačiau nejauku ir todėl, kad nedega ten žvakelės..Aišku, nėra čia artimųjų, bet, panašu, kad trūksta ir jausmo, kad tai žmonės,  kurie buvo tarpe mūsų. Žinau, kad nemaža dalis gali užsiplieksti  – prie ko čia tie žydai. Bet nekaltų žmonių, bendrapiliečių, žūtis turėtų rūpėti, jei ne jausmiškai, tai bent kaip Lietuvos istorijos dalis.

Tad saugokime savųjų (kaip dažnai galima pamatyti užrašą ant paminklo) atminimą, bet uždekime žvakelę ten, kur jos nėra, už tuos, kurie kūrė stiprią Lietuvą.

Nuotraukose:

1863 m. sukilėlių kapai Karalgiryje; trijų šventikų, sukilimo dalyvių išniekinimo vieta Pašušvyje; savanorio P.Lukšio kapas ir Nepriklausomybės kovų savanorių kapai Kėdainiuose; memorialas tremtiniams Utenoje; kapas Pociūnėliuose; Ilgių apeigos Kvyklių kapinaitėse.

Karalgiris_Karalgiryje2013_11_01-02_Velines-76Lukšio kapasNepriklausomybės kovų savanorių kapaiMemorialas tremtiniams UtenojeKapas Pociūnėliuose2013_11_01-02_Velines-62013_11_01-02_Velines-8

Read Full Post »

2013_10_12_LPKTS-25-metisSpalio 12 d. Kaune minėjome Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) įkūrimo 25-ąsias metines. Iškilmingame renginyje susirinkusiuosius sveikino Lietuvos Respublikos Prezidentė, europarlamentarai profesorius V. Landsbergis, L. Andrikienė, ministrai, TS-LKD lyderis A. Kubilius, ekspedicijos “Misija Sibiras“ jaunimas ir kiti svečiai.

Prisimindama tą tūkstantinį daug iškentusių, bet labai šviesių ir tvirtų žmonių susibūrimą, noriu pasidalinti keliomis mintimis, lydėjusiomis LPKTS jubiliejiniame suvažiavime ir išsakytomis sveikinimo kalboje visiems susibūrusiems.

Kaip pastebėjo renginio globėja Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, ir liūdna, ir džiugu, kad tokia Sąjunga egzistuoja. Liūdna pagalvojus, kad apskritai reikėjo ją kurti, kad būtent taip krypo lietuvių tautos likimas, džiugu, kad grįžę tremtiniai, jų vaikai ir vaikaičiai, tremtyje gimę būrėsi ir jungėsi bendrai veiklai.

Tardama sveikinimo žodį grįžusiems iš tremties, jų artimiesiems, vaikams ir vaikaičiams, sakiau, kad gera būti čia, tarp jų. Gera veikti bendrai, dalyvauti jų renginiuose, nes vienija ne tik bendri darbai, bet ir istoriniai patyrimai, bendra istorinė atmintis. Tuo kartu atmintyje iškilo toks atsiminimas iš mano vaikystės, kuriuo nusprendžiau pasidalinti: 1989 m. buvo parskraidinti iš Sibiro į Kėdainių oro uostą tremtinių palaikai, ėjome su tėvais ir seneliais jų sutikti. Ir…per minią nuvilnijo bendras atodūsis – kupinas skausmo, palengvėjimo, vilties. Mus tuomet jungė kažkoks bendras vardiklis.

Lygiai taip pat ir šiandien, kai lankydamasi įvairiose Lietuvos vietose su jaunimu kalbuosi apie istorinę atmintį, paklausti, kiek jų šeimų patyrė tremtis, dauguma pakelia rankas. Vadinasi, mūsų bendras darbas – ne veltui. Ypač, kad dar tiek daug ką turime kartu surėmę pečius nuveikti. Džiaugiuosi, kad jau yra postūmių su tremties ir rezidencijos muziejų tinklo sutvarkymu Lietuvoje, ir kad turiu progos prisidėti prie šių iniciatyvų.

Ypatingai svarbus visų amžininkų ir tremtinius vienijančios organizacijos darbas. Renginiai tremtims atminti, kasmetiniai susibūrimai Dubysos slėnyje Ariogaloje, žygiai partizanų takais – tai veiklos, kurios leidžia istorijai apsigyventi jaunosios kartos širdyse. Didžiuojuosi galėdama jose dalyvauti, jas remti ir dėkoju už nuolatinį kvietimą prisijungti. Istorinė atmintis – tai, ką neabejotinai turime perduoti ateities kartoms. Kad išlaikę tvirtą stuburą, niekam ir niekada nepaliktume galimybės perrašyti ir klastoti istoriją.

Su jūsų padėjimu, istorinės žinios skleidimo darbą dirbu ir Europoje, Europos Parlamente. Esu surengusi ne vieną knygų, filmų pristatymą kartu ir su Lietuvos, ir su Baltijos valstybių kolegomis. Džiugu, kai po vieno ar kito renginio, prieina Vakarų valstybių parlamentarai, kolegos, nepatyrę sovietijos baisumų ir dėkoja, nes sužinojo naujų faktų apie mūsų istoriją, sužinojo, kas anuomet vyko už geležinės uždangos. Ir tai geriausias įrodymas, kad mūsų bendrą darbą reikia tęsti! Štai ir viena iš pagrindinių erdvių Europos Parlamente po nemenkų Baltijos valstybių parlamentarų pastangų šiemet jau vadinama Baltijos kelio vardu. Džiaugiuosi, kad nuo šiol galima kviesti kolegas susitikti Baltijos kelyje.

Kaip šeimoje laikomasi tradicijos ir istorijos, taip ir jūs, esate ta šeima, kurioje semiamės dar gyvos istorijos ir tradicijų. Tad kaip ir iki dabar, taip ir visad – laikykimės bendrai!

Read Full Post »

Vasarą, kai baigiasi tiesioginis darbas Europos Parlamente ir prasideda pasiruošimas naujam politiniam sezonui, pavyksta ištaikyti laiko ilgai planuotiems, bet dėl laiko stokos atidėliotiems dalykams. Vienas tokių – kelionė su visa gausia šeima į Lenkiją, kur aplankėme paminklą, skirtą 1863-ųjų metų sukilimui ir jo vadams. Lenkijos teritorijoje, Liublino apylinkėse kovėsi ir sukilėlių būriui vadovavo mano prosenelio (mamos, Teodoros Eitminavičiūtės, senelio) Edvardo Eitminavičiaus dėdė Boguslavas Eitminavičius.

M.Mikulėno nuotraukosM.Mikulėno nuotraukos

Boguslavas žuvo 1864 sausio 6 d. miškuose, netoli Parčevo (Parczew) miesto, toje vietoje ir yra pastatytas paminklas, ant kurio užrašas lenkų ir lietuvių kalbomis skelbia, kas vyko šiose vietose ir kad paminklas skirtas „broliams lietuviams“.  Man tai įprasmina XIX a. sukilimų prieš Rusijos imperiją  šūkį „Už jūsų ir mūsų laisvę“ – susitelkimą ir veikimą vardan bendro tikslo. O šiandien išties svarbu nepamiršti jungiančių taškų.

M.Mikulėno nuotraukos
Tikimės, kad kitą kartą pavyks susisiekti ir su tais žmonėmis (pirmiausiai Adomu Sikorskiu), kurių iniciatyva 2009 m. šis paminklas pastatytas. Esame jiems labai dėkingi už istorinės atminties saugojimą.

Taip pat lankėmės Polesės nacionaliniame parke, kur įrengtas  takas „Sukilėlių stovykla“, primenantis 150 metų praeitį. Nesu tikra, ar Lietuvoje yra panašių pažintinių maršrutų. Matyt, turime dar kur pasistengti. Prie tako įrengti stendai supažindina ir su parko gamta, ir su sukilėlių veikla. Čia, prie nedidelio Lipniako (Lipniak) kaimelio  sukilėliai 1863 birželį įkūrė stovyklą. Lipniakas labai tiko sukilėlių stovyklai – nedidelė, maždaug 4 hektarų aukštumėlė, o aplinkui – sunkiai praeinamos pelkės. Iki mūsų dienų išliko įtvirtinimų pėdsakai ir vieta, kurią Lipniako kaimo gyventojas Antanas Stefaniukas (Antony Stefaniuk) nurodė kaip sukilėlių kapus, esančius daugmaž už kilometro nuo sukilėlių stovyklos Lipniake. Į šią stovyklą, kur jau buvo 600 sukilėlių (apie tai pasakoja vienas iš pažintinio tako stendų), 1863 m. pabaigoje atvyko ir 200 lietuvių, vadovaujami Boguslavo Eitminavičiaus. Visi sukilėliai pėstininkai buvo perginkluoti ir padalinti į du batalionus, vienam iš jų, kurio daugumą sudarė lietuviai, vadovavo Boguslavas Eitminavičius.

M.Mikulėno nuotraukos
Lietuvoje, vykdami pro vietas, kur kovėsi ar žuvo to meto sukilėliai, dažnai uždegame žvakelę ar bent mintyse pagalvojame apie juos. Smagu, kad šią vasarą pavyko aplankyti ir tas vietas, kuriose „Už jūsų ir mūsų laisvę“ jėgų negailėjo broliai Eitminavičiai ir jų bendražygiai.

***

Boguslavas Eitminavičius  (gim. 1830 m. – žuvęs 1864 m. sausio 6 d., palaidotas Lenčnos (Łęczna) kapinėse sausio 8 d.), iš bajorų giminės, buvo rusų armijos kapitonas Baltstogėje. Jo brolis Julijonas (g. 1829 m. – 1864 pasitraukęs į Prancūziją) taip pat buvo rusų armijos karininkas Baltstogėje.

Boguslavas Eitminavičius po mūšio su sukilėliais prie Semiatyčių (į pietus nuo Baltstogės, dabar Bialystoko), pasitraukė iš Rusijos armijos, išsivesdamas su savimi keliasdešimt savanorių. Prisijungęs prie brolio Julijono sukilėlių būrio, perėmė vadovavimą.

Lenkų šaltiniai rašo, kad lietuvis majoras Boguslavas Eitminavičius vadovavo būriui, kuris kovėsi Liublino vaivadijoje prie Lukavicos, Konstantinovo, Rosošo, Kolano, Rudkos ir kt. Po mūšio prie Malinovkos majoras Boguslavas Eitminavičius ir jo kariai toliau kovėsi Parčevo miškuose. Majoras žuvo mūšyje netoli Jedlankos, dengdamas besitraukiančius savo būrio pėstininkus. Šis mūšis dar vadinamas mūšiu prie Uscimovo.

Istorikai daugelį metų negalėjo nustatyti Boguslavo Eitminavičiaus mirties vietos. Bet Adomo Sikorskio (Sikorski), Liublino Televizijos laidų „Buvo, nepranyko“ („Było, nie minęło“) redaktoriaus surinkta gausi medžiaga leido nustatyti ir patikslinti to įvykio vietą. Tai padaryti padėjo ir rastas senas, 1923 m. kryžius su atminimo lentele, kurioje – Boguslavo Eitminavičiaus ir fundatorių pavardėmis.

Read Full Post »

Antano Lukšos jubiliejus_Jono Ivaškevičiaus nuotraukaJono Ivaškevičiaus nuotrauka

Kas bent sykį yra sutikęs partizaną Antaną Lukšą, Juozo Lukšos-DAUMANTO brolį, tie be abejonės girdėję jo skambų ir tvirtą “laikom frontą“! Mums visiems didelis džiaugsmas, kad galėjome pasveikinti p. Antaną su 90-uoju gimtadieniu, taip pat didelis džiaugsmas, kad jis yra vis dar tvirtas dvasioje, aktyvus ir neabejingas žmogus. Padovanojau jam savo tėčio išdrožtą angeliuką – tokius dovanojame brangiems ir mieliems žmonėms. O brangus yra ne tik p. Antanas, bet ir jo šeima – ta, kurioje jis užaugo (prisaikdinę kovai už laisvę tėvai ir bendražygiai broliai) ir ta, kurią pats užaugino. Linkiu, kad iš angeliuko trimito jiems būtų triūbijamos tik geros naujienos.

Man ypatinga ši šeima, per kurios likimą nemažai sužinojau apie partizaninį pasipriešinimą, o J.Lukšos – Daumanto “Laiškai mylimosioms“ (žmonai N. Bražėnaitei ir, galima sakyti, Lietuvai) dar sykį iškėlė klausimą apie pasirinkimus bei pasižadėjimus.

Gražaus A.Lukšos  jubiliejaus proga kviečiu paskaityti E.Merkytės pokalbį su Antanu Lukša.

Read Full Post »

Sveikinu visus, kuriems svarbus Klaipėdos kraštas – jau 90 metų galime juo džiaugtis. Ačiū pasiryžusiems jį atkovoti: planavusiems (E. Galvanauskui, J. Budriui,  V. Krėvei-Mickevičiui, E. Simonaičiui), vykdžiusiems (šauliams, lietuvių pajėgoms) ir žuvusiems* – tylos minutė ir mūsų atmintis.

Anuometiniai įvykiai Lietuvai davė ne vien tik taip svarbų išėjimą į Baltijos jūrą, bet ir smarkiai sustiprino geopolitinę Lietuvos situaciją.

Įdomiai sutapo, jog šiemet minime ne tik Klaipėdos atgavimo jubiliejų, bet ir Dariaus ir Girėno skrydžio per Atlantą metus, juk Steponas Darius dalyvavo Klaipėdos krašto susigrąžinime ir buvo vienas iš vadų. Gražus šio, Tėvynę mylėjusio, žmogaus portretas – aviatorius, puikus sportininkas (sporto puoselėtojas), visuomenininkas. Jis visomis jėgomis stengėsi kurti gražią ir stiprią Lietuvą – kuo puikiausias pavyzdys ir įrodymas, kad ir vienas žmogus, gebantis telkti aplinkinius, gali daug.

Man pačiai malonu žinoti, kad giminėje taip pat buvo dalyvavusių sukilime – tai močiutės svainis – Ignas Užgiris (tada dar Zaleskis).

19097_10151542046234705_1104493929_n

*1923 m. karinėje akcijoje žuvę lietuviai:

    leitenantas Viktoras Burokevičius,
kapitonas Eduardas Noreika,
eilinis Jonas Petkus,
eilinis Jonas Simonavičius,
eilinis Povilas Trinkūnas,
eilinis Adolfas Viliūnas,
Karo mokyklos kariūnas Vincas Stašelis,
Milicijos mokyklos kursantas Vincas Vilkas,
šaulys Algirdas Jesaitis,
šaulys Flioras Lukšys,
šaulys Jonas Pleškys,
šaulys Antanas Ubavičius,
eilinis snaiperis Martynas Jonkus.

Read Full Post »

S13-2013Esu labai dėkinga savo tėvams už tai, kad važiuodavom kiekvienais metais į Vilnių prie Atminimo laužų, bet dar labiau esu dėkinga už tai, kad buvome ten ir 1991 m. sausio 12-ąją!

Neišdildomi įspūdžiai: žmonių gausa, artumas. Tėtis su sesėm liko Vilniuje ir naktį buvo prie bokšto, mes su mama grįžome į Rumšiškes. Atsimenu kuo aiškiausiai, kaip naktį mama žadina mane, kaip kalba su teta telefonu ir springdama ašaromis sako: “jie žudo, jie žudo“… Sausio 13-oji – nežinomybė: kas bus toliau, ar gyvi artimieji.

Man labai gražu, kai prie laužų, prie TV bokšto tėvai atsiveda mažus vaikus. Įdomu, kokia legenda taps Sausio 13-oji po 50 metų? Man su metais įspūdis nesikeičia: visuomet susigraudinu, bet ašaros ne liūdesio, o pasididžiavimo – savo valstybe ir jų žmonių drąsa.

Read Full Post »

Europos Parlamente per vakarykštę diskusiją dėl situacijos Gazoje buvo pasmerka smurto eskalacija ir pasveikintas pasiektas susitarimas tarp Izraelio ir Palestinos, pabrėžiant, kai tai turėtų tapti pirmu žingsniu link ilgalaikės taikos. Per daugiau nei savaitę susišaudymų abiejose pusėse žuvo civiliai, patirta daug kitų nuostolių. Tolimesnė šio konflikto tąsa būtų grėsusi viso regiono, kuriame daug ir kitų įtampų (dėl Sirijos režimo represijų prieš savo gyventojus, dėl Irano branduolinės programos) stabilumui. Todėl šio susitarimo laukė visa tarptautinė bendruomenė ir dabar svarbu, kad jo salygų visos pusės laikytųsi ir susilaikytų nuo bet kokių provokacijų. Vis dėlto, atsižvelgiant į užsimezgusią viešą diskusiją, norėtųsi dar kartą grįžti prie šios temos ir pažymėti, kad vertinant šį konfliktą būtina emocijas atidėti į šalį, ir nepamiršti, kad joje nėra viskas vien tik juoda, ar vien tik balta.

Pirma – šioje komplikuotoje situacijoje yra tam tikras proveržis – sutarta dėl paliaubų. Vėl prasidės kompromiso, kurį, kaip rodo istorijos dešimtmečiai, itin sunku surasti, ieškojimas. Visgi vieni kitų naikinimas niekur neveda…

Nesinori leistis į istorinius dalykus. Ir šiuo atveju – kas teisus ar neteisus – ne tas klausimas. Esmė – nepavyksta užtikrinti taikos. Kodėl? Daug sudedamųjų dalių, bet esminė priežastis, kad nuo pat Izraelio valstybės įkūrimo pradžios arabų pasaulis jos nepripažino.

Bėgant metams situacija klostėsi įvairiai. Nuo 2007 m. Gazos ruožas valdomas Hamas grupuotės, kuri niekada nepripažino Izraelio teisės egzistuoti – jokiu pavidalu. Pačioje Gazoje Hamas nėra vienintelė jėga, ten aktyviai veikia ir daugiau įvairaus plauko atmainų, grįstų agresija. Nuolatinis raketų laidymas iš Gazos ruožo pasiekė kulminaciją, kai buvo nusitaikyta į Tel Avivą ir Jeruzalę (o ne į karinius taikinius). Jei būtų norima taikos, Gazos žmonės ieškotų alternatyvos pas save viduje (t.y. kitos politinės jėgos, kuri atsisakytų jėgos naudojimo ir įrodytų, kad yra pasiryžę taikiai sugyventi, galbūt tuomet net ir 1967 m. ribas pavyktų atstatyti).

Žinoma, yra kitų niuansų, konflikto sudedamųjų dalių, tokių kaip pasitaikantis grubus elgesys, pavyzdžiui, Vakarų krante esančiose nausėdijose, iš naujakurių pusės, ar konfliktai pasienyje.

Apskritai – blogis slypi radikalizme. Aš manau, kad kiekvienas turi teisę apginti savo valstybę, bet kai taikomasi į civilius gyventojus (kaip kad rodo savižudžių veiksmai) – tai yra netoleruotina. Sakysit – Izraelis irgi atakuoja civilius gyventojus. Deja, aukų kariniame konflikte nepavyksta išvengti, bet tikslas – kova su kovotojais, karinėmis struktūromis, kurie, šiuo atveju, provokuoja Izraelį raketomis ir teroristiniais išpuoliais. Sakysit – bet kiek žuvusių vienoj, o kiek kitoj pusėj? Galvoju, kad tai nebe taip svarbu, nes svarbu užmojis ir idėja, ir jei jis veda į sąmoningą civilių žmonių naikinimą – tai netoleruotina. Beje, aukų skaičius Izraelyje galėtų būti panašus, jei ne gynybinė sistema “Geležinis kupolas“.

Turbūt sunku suprasti (bent jau man), kad ne visose kultūrose gyvybė yra vertybė pati savaime…kai kur idėjos ir įsitikinimai yra aukščiau visko, tuomet taikomasi net į tuos, kurie tiesiogiai neturi nieko bendro su tuo, kas antrai pusei nepatinka(požiūrio iliustracija: jei pasirodo Mohamedo paveikslas – beveik džihadas, o dėl 35 tūkstančių aukų Sirijoje – sąlyginai ramu).

Teko ne kartą išklausyti nuomones iš abiejų pusių, tiek pačiam regione, tiek Europoje. Visi turi savo argumentus. O situacijos komplikuotumą ir beviltiškumą iliustruočiau Godos nurodytu klausimu, kaip jaustumeisi, jei tau pasakytų: “mes tuoj padegsim tavo namą, turi 5 minutes evakuotis“, tačiau čia pat galima užduoti kitą klausimą: “kaip jautiesi, kai tavo vaikas pakeliui į mokyklą žuvo susprogusiame autobuse?“. Labiausiai gaila paprastų žmonių tiek vienoje, tiek kitoje pusėje, kurie dėl radikalizmo proveržių neturi galimybės ramiai gyventi.

Read Full Post »

Tik atvykus į Tbilisį likus dienai iki rinkimų mus pasitiko gerokai rinkiminės kampanijos įkaitinta atmosfera. Važiuodami iš oro uosto dar matėme opozicijos organizuoto susirinkimą, kuriame rėmėjai, pasipuošę užrašais “Gruzijos svajonė” iš anksto skelbė “M. Saakašvilio sistemos” pabaigą ir kad atėjo laikas naujai vyriausybei.

Dabar jau aiškėja, kad šių rinkimų rezultatai esmingai keis politinį Gruzijos žemėlapį. Į valdžią ateina įvairių politinių jėgų koalicija, suvienyta verslo magnato B. Ivanišvilio, kurios pagrindinė tezė – opozicija dabartiniam Prezidentui ir jo politikai. M. Saakašvilio – Gruzijos kelią link euroatlantinės integracijos pasukusio Rožių revoliucijos lyderio partija matyt keliaus į opoziciją. Tačiau lieka klausimas, ką šie pasikeitimai žada Gruzijai, jos vidaus reformoms ir jos santykiams su esminiais partneriais.

Šie rinkimai Gruzijoje pritraukė didelį tarptautinės bendruomenės dėmesį – stebėtojus Gruzijos kvietimu siuntė ne tik atskiros šalys, įskaitant ir Lietuvą, bet ir visos pagrindinės tarptautinį rinkimų stebėjimą vykdančios tarptautinės organizacijos – Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija, Europos Sąjunga, Europos Tarybos ir NATO Parlamentinės Asamblėjos. Šių rinkimų svarbą tarptautiniame kontekste iliustruoja ir tai, kad Europos Sąjunga iš anksto pažymėjo, jos šiuos rinkimus vertins labai atidžiai, ir Gruzijos gebėjimas pravesti laisvus ir demokratinius rinkimus  nulems tolimesnių santykių intensyvumą ir kokybę.

Rinkimai – lakmuso popierius, rodantis realią pažangą einant demokratijos ir europinių reformų keliu, todėl Europos Sąjunga visada atidžiai stebi rinkimų procesą visose šalyse partnerėse. Po daug priekaištų sulaukusių 2008 m. rinkimų, Gruzijos vyriausybei buvo nepaprastai svarbu parodyti pažangą organizuojant laisvus ir demokratiškus rinkimus, užtikrinant visiems vienodas sąlygas vykdyti rinkiminę kampaniją, laisvą, sąžiningą ir netrukdomą rinkimų procesą ir taip įtvirtinti Gruzijos, kaip demokratinės valstybės įvaizdį.

Gruzijos pažanga abejonių nekelia. Nepaisant to, kad atmosfera ir per rinkimų kampaniją, ir netgi pačią rinkimų dieną buvo įkaitusi, stebimose rinkiminėse apylinkėse rinkimų procesas buvo tinkamai organizuotas, o užfiksuoti pavieniai pažeidimai neleidžia abejoti rinkimų patikimumu.

Gruzijai ir jos visuomenei išlaikius šį demokratijos testą, iš ES požiūrio taško tai reiškia labai konkrečius dalykus –  įtvirtintą ES pasitikėjimą Gruzijos reformomis ir paramą joms, prielaidas spartesnei pažangai derybose dėl ypatingai glaudaus prekybinių santykių režimo, Asociacijos sutarties bei susitarimų, vedančių prie bevizių kelionių Gruzijos piliečiams. Tačiau ar šį vaisių Gruzija nuraškys, priklausys nuo naujosios Gruzijos parlamento daugumos ir jos vyriausybės politikos, ar ji išlaikys suartėjimo su ES kursą.

Europos Parlamentas pastarąjį kartą priėmė rezoliuciją dėl Gruzijos 2011 m. lapkričio mėnesį, kurioje iš esmės buvo atkreiptas dėmesys į sėkmingą Gruzijos pažangą, ji įvardinta kaip viena iš didžiausią pažangą darančių Rytų Partnerystės šalių-ES partnerių. Rezoliucijoje Europos Parlamentas be kita ko taip pat pakvietė Gruzijos vadovybę toliau spręsti tokius klausimus, kaip etninės ir religinės tolerancijos svarbą ir palankiai įvertino įstatymus dėl religinių organizacijų registracijos, bei didesnės nacionalinių mažumų integracijos. Tačiau rinkimų kampanijoje šie ES remiami valdančiosios partijos politikos aspektai atsidūrė bene pagrindiniame opozicijos kritikos taikinyje.

Tad dar tik teks įvertinti, kokią iš tiesų politiką vykdys B. Ivanišvilis, sakydamas kad sieks geresnių santykių su Rusija, bet išlaikys ir europinę kryptį. Deja, Rusijos kaimynystėje esančioms šalims dažniausiai nepavyksta išsėdėti ant dviejų kėdžių, tenka aiškiai pasirinkti – arba-arba. Taigi, kur link po rinkimų Gruzijos vairą pasuks naujoji valdžia?

 

 

 

Read Full Post »

Prabėgusią savaitę posėdžiavome Strasbūre. Atrodo, ką tik pradėjau darbą Europos Parlamente, bet iš tiesų, ši plenarinė sesija žymėjo jau ketvirtojo darbo sezono pradžią.
Simboliška, tačiau pirmomis sesijos dienomis kaip tik sukako 60 metų nuo pirmosios Europos Tarybos susirinkimo Liuksemburge. 1952 m. rugsėjo 8–10 dienomis Liuksemburge vykęs Tarybos posėdis buvo dabartinės ES Tarybos pirmtakės Europos anglių ir plieno bendrijos Specialiosios ministrų tarybos posėdis. Tuo metu posėdžiaudavo tik šešios valstybės narės steigėjos: Vokietija, Prancūzija, Italija, Belgija, Nyderlandai ir Liuksemburgas. Persikeliant į šiandienos Sąjungą – Europos Komisijos pirmininkas J. M. Barroso savo metinį pranešimą skaitė jau 27 valstybių atstovams Europos Parlamente.
Ekonominis Europos valstybių bendradarbiavimas ir integracija, principai, davę pradžią ES, nemenkiau aktualūs ir šiandien. J. M. Barroso metinėje kalboje pabrėžė, kad būtina siekti tautinės valstybių federacijos, su dar glaudesne  ekonomine ir monetarine integracija, o ne kurti vieną supervalstybę.
Ne tik Komisijos pirmininko kalba skatino mintį apie “energetinę savaitę“, kupiną energetinių temų: pritarėme energijos vartojimo efektyvumo direktyvai, įpareigojančiai renovuoti vyriausybinius pastatus, o energetikos įmones – diegti energijos taupymo sistemas. Antra vertus, kalbėdama plenariniame posėdyje, pabrėžiau, kad trūksta griežtesnių energijos efektyvumo tikslų įvardijimo, be kurių nerealu tikėtis pasiekti aukštesnių taupymo standartų. Efektyvus energijos vartojimas prisideda ne tik prie kovos su klimato kaita bei aplinkos išsaugojimo, bet ir kuria naudą visai Europos Sąjungos ekonomikai, apie kurios siekį tiek daug kalbamą visų ES viršūnių pasisakymuose.
Ketvirtadienį patvirtinome dokumentą, nustatantį tarpvyriausybinį valstybių narių ir trečiųjų šalių energetikos susitarimų mechanizmą. Šiuo dokumentu įpareigojamos valstybės teikti informaciją EK, jei susitaria su trečiosiomis valstybės dėl energijos tiekimo. Itin akivaizdus pavyzdys – EK pradėtas tyrimas dėl dujų įmonės Gazprom, kurio laukėme jau ne vienerius metus.
Aišku, ne vien energetiniais klausimais buvo gausi sesijos darbotvarkė – aptartas ir galvijų žymėjimas, galimai veikę CŽV kalėjimai, žemės ūkio finansavimo schemos, farmakologinis budrumas, ES išorės reikalai, padėtis Rusijoje ir žmogaus teisių pažeidimo, ypatingai grupės „Pussy Riot“, atvejai, taip pat situacija Azerbaidžane bei Sirijoje. Tylos minute pagerbėme rugsėjo 11-osios aukas. Liūdna konstatuoti, kad būtent šiomis dienomis atakos Libijoje metu žuvo JAV ambasadorius, o posėdžiaudami EP delegacijos su Valstijomis susitikime, girdėjome ne vieną užuojautą ir perspėjimą apie beprasidedančius veiksmus prieš JAV Jemene.
Eidama iš susitikimo į susitikimą, bendravau tiek su latviškos (kurių negaliu nepagirt už greitą reakciją, domėjimąsi, nuolatinį darbo Parlamente nušvietimą), tiek ir su lietuviškos žiniasklaidos atstovais. Ypač smagiai kalbėjomės su labai jauna, entuziastinga žurnaliste iš radijo stoties„Laisvoji banga“.
Neapsiėjusi be netikėtumų oro uoste Frankfurte, kai vos jame nelikau nakvoti, savaitės pabaigoje dalyvavau Energetikos ministerijos konferencijoje apie Baltijos regiono energetikos rinkas. Išskirtinio svečio teisėmis dalyvavęs eurokomisaras G. Oettinger pabrėžė, kad atėjo laikas užkirsti kelią principui “skaldyk ir valdyk“, o panašus dujų kainų lygis privalo būti visose ES šalyse, be itin žymių nuokrypių. Panašiai Komisijoje už energetiką atsakingas komisaras kalbėjo ir būdamas Strasbūre, klausymų-atsakymų valandoje.
Belieka tikėtis, kad komisaro žodžiams lemta pildytis, nepaisant, jog vis dar neaišku, kokia ateitis laukia „nedraugiškų“ Lietuvos kaimynių statomų elektrinių. Iš savo pusės galiu pažadėti, kad šį klausimą kėliau ir kelsiu Europos Parlamente!

Read Full Post »

Vasara praliuoksėjo nepastebimai greitai, su kiekvienais metais ji tą padaro vis greičiau. Deja. Šiandien vėl rutininis rytinis skrydis į Briuselį ir posėdžiai komitetuose bei politinėse grupėse – pasiruošimas kitos savaitės plenarinei. Svarbūs ir įdomūs klausimai – Tarpvyriausybiniai susitarimai tarp ES šalių ir trečiųjų valstybių energetikos srityje, Sieros kiekis jūriniame kure (laivininkystės konkurencingumo klausimai Baltijos jūroje), Energijos efektyvumo direktyva ir Farmakologinio budrumo paketas (vienas iš klausimų – informacija apie vaistus ir jų šalutinį poveikį).

Tiesa, ketvirtasis sezonas prasidėjo su tam tikra intriga. Vienas iš parlamento pastatų uždarytas, pastebėjus įtartinus skilimus plenarinių sesijų salės lubose. Tikiuosi, kad tai netaps ES ateities simbolika…

Mano vasara užsibaigė dviem panašios tematikos renginiais, kuriuos turėjau malonumo paremti – antruoju Laisvės kino seansu ir Trakinių partizanų sąskrydžiu.

Pastarasis, Tėvynę mylinčių žmonių susibūrimas, vyko šį savaitgalį Trakinių kaime (Anykščių rajone) ir sutraukė nemenką būrį tų, kurie domisi rezistencinio pasipriešinimo istorija. Džiugu, kad šįmet žmonių  jau daugiau nei pernai ir labai linkiu, kad skaičius augtų, tik norėtųsi, kad šis susibūrimas neprarastų savo dvasios. Paprastai taip jau nutinka: kai renginys tampa pernelyg masišku ar populiariu reiškiniu, atsiranda rizika prarasti tam tikrą nuotaiką. O ji dabar puiki – jokio patoso, įdomi programa, geranoriški ir nuoširdūs žmonės.

Pernai šiame festivalyje (drąsiai galiu taip vadinti) galbūt daugiausiai džiaugsmo kėlė bunkerio statyba, šįmet programa nemažiau įdomi – filmų peržiūros, paskaitos, koncertai, naktišokiai, diskusijos.

O rugpjūčio 25 d. vyko Laisvės kino ir dainų renginys, šįsyk Marcinkonyse – viename gražesnių Lietuvos miestelių. Susirinkusieji buvo pakviesti pasižiūrėti režisierių Vytauto V.Landsbergio ir Agnės Marcinkevičiūtės filmą „Partizano žmona“. 2011 m. sukurtas dokumentinis filmas pasakoja apie legendinio partizanų vado Juozo Lukšos-Daumanto žmoną Nijolę Bražėnaitę ir tragišką jų meilę. Filmas paremtas laiškais ir Nijolės atsiminimais apie jųdviejų jausmus Prancūzijoje, kur Juozas atvyko 1949 metais, antrąsyk iš okupuotos Lietuvos prasiveržęs į Vakarus. Šios istorijos kulminacija – vedybos, įvykusios žinant, kad Juozas netrukus grįš atgal į Lietuvą. Praėjus maždaug mėnesiui po vestuvių Juozas išvyko Lietuvon, kur 1951 m. rugsėjo 4 d., artimo bendražygio išduotas, žuvo. Būtent šiandien minime Juozo Lukšos žūties metines. Jis savo laiškuose žmonai Nijolei rašė, kad turi dvi mylimąsias – ją ir Lietuvą. Tad linkiu Lietuvą mylėti ne kaip kažką abstraktaus, bet kaip savo artimą – kaip mamą, tėtį, mylimą žmogų.

Laisvės kino ir dainų renginiai, vykę Merkinėje ir Marcinkonyse, skirti paminėti reikšmingą sukaktį, kai Laisvoje ir Nepriklausomoje Lietuvoje gyvename ilgiausiai per pastarąjį 100 metų. Šių metų liepos 8–9 dienomis peržengėme simbolinį 22 metų slenkstį: dabartinė Lietuvos Respublika „pergyveno“ tarpukario Lietuvą – 1990 metais nepriklausomybę atkūrusi valstybė gyvuoja jau ilgiau nei 1918-ųjų Lietuva iki 1940 metų okupacijos.

 

 

 

Read Full Post »

Older Posts »