Feeds:
Įrašai
Komentarai

Archive for the ‘Energetika’ Category

Pastaruoju metu į viešumą vis iškyla informacija apie kai kurių valstybės vadovų oficialiose darbotvarkėse neminimus susitikimus su Rusijos energetikos gigantų atstovais. Panašu, kad tik žurnalistų budrumo dėka.

Tai, jog Lietuvos valstybės vadovų durys atviros visiems (nes kairieji „kalbasi su visais“) – lyg ir nieko blogo. Tačiau minėtieji susitikimai kelia daug gilesnius klausimus – kurgi vis dėlto ši Vyriausybė mus veda? Šis klausimas šmėsčiojo ir tuomet, kai lengva ranka visiems buvo dalijami (kartais – net labai prieštaringi) rinkiminiai pažadai. O dabar jau galime pasižvalgyti ir po pirmuosius vaisius.

Kol kas labai džiaugtis nėra kuo. Kalbama apie šiek tiek kilstelėtą minimalų atlyginimą, tačiau nutylima, kad tie pinigai paimti ne iš kokio gausybės rago, o atimti iš senjorų, kurie prieš rinkimus buvo viliojami orios senatvės pažadais. Po rinkimų visiems įtemptai laukiant žadėtų keturženklių skaičių, pažadus teko vykdyti. Ir štai sprendimas – kodėl nepaėmus iš tų, kurie nesilanko Vyriausybės koridoriuose ir nesibrauna į kabinetus. Žadėtas būsto renovacijos proveržis. Tačiau kol kas vienintelė girdima „skatinamoji“ priemonė – bausmės principas (vėlgi nuriekiant iš sunkiausiai besiverčiančių). Kalbama ir apie lūžius užsienio politikoje, tačiau be vienos pusės reveransų, jokių lūžinių pokyčių iš partnerių pusės nematyti.

Aptariant vaisius nedera pamiršti ir to, ko nebėra. Nebėra ambicijos, lyderystės ir idėjų. Į šalį numesta idėja kurti bendrąją Baltijos šalių ir Skandinavijos valstybių kultūros, komunikacijų, transporto ir ekonomikos erdvę. Lietuva dabar gręžiasi į Pietryčius. Kiekvienas galime pasvarstyti, ko netenkame ir ar ką nors gauname iš to. Nebėra verslo misijų, noro mokytis iš platesnio pasaulio, gerųjų pavyzdžių vystant aukštąsias technologijas, skatinant inovacijų verslą. Nebėra aiškumo, kokią valstybę norime kurti. Be to aiškumo ir suvokimo, balansuojame ant ribos, už kurios – tebūsime priedėliu prie kitų valstybių galios ašių, patilte tarp Rytų ir Vakarų. O gal vis dar turime ambicijų ir ryžto kurti paskatas naujoviškam verslui, stiprinant bendruomenes, telkiant visuomenės kūrybinius pajėgumus, įgyvendinti viziją, kuri geriausiai atlieptų Lietuvos žmonių interesus tolimesnėje ateityje nei tik šiandiena? Jei turime, būtų pats laikas jas traukti į dienos šviesą.

Nebėra jokio aiškumo ir dėl Lietuvos kelio energetikoje. Viskas, dėl ko buvo susitarta iki šiol, jau kuris laikas įšaldyta. Jokių atsakymų, tik uždarai veikiančios bevardės darbo grupės ir post-factum viešinami slapti susitikimai.

Susitikti ir kalbėtis nėra blogai. Tačiau produktyviai kalbėtis dėl energetikos su didžiąja kaimyne, deja, neturime realaus pagrindo. Lietuvos bendradarbiavimo, o tiksliau, pavaldumo Rusijos energetikos sektoriui istorija nėra sėkmės istorija: mokame politinę kainą už monopolines Gazprom dujas, nuolat susiduriame su trukdžiais įsijungti į europinę energetikos sistemą, Rosatom stato dvi atomines elektrines Lietuvos pašonėje, dėl kurių saugumo ir atitikimo standartams ir Europos Parlamentas yra išreiškęs susirūpinimą, o bendrovė Nukem, kuri yra tiesiogiai susijusi su Rosatom, panašu, veikia daugiau kaip ES pinigų siurblys, nei pagalbininkas uždarant Ignalinos atominę elektrinę.

Turėkime omenyje, kad rusiška energija visuomet eina bendru paketu su kitais Lietuvai nepalankiais ir visiškai ne energetikos sektoriaus klausimais. Mums paprasčiausiai ne pakeliui, kol Rusijos energetikos sektorius bei verslas naudojami kaip politikos įrankis, o rusiški valstybiniai energetikos gigantai ir aukščiausi politikai trečiosiose šalyse veikia, kad apsaugotų savo interesus nuo laisvos konkurencijos ir išlaikytų politinę įtaką, kol Lietuva siekia savo energetikos sektoriuje sukurti teisines ir infrastruktūrines sąlygas konkurencijai ir visokeriopai įsijungti į ES energetikos sistemą, kol Lietuvos ir Rusijos nacionalinio saugumo ir užsienio politikos tikslai ir priemonės yra skirtingi, kol Lietuva skatina Rytinių valstybių suartėjimą su ES, o Rusija siekia jų išlaikymo ar įtraukimo į savo kuriamas sąjungas, kol Rusijoje nėra bent kiek daugiau demokratijos ir laisvės, o mes norime, kad mūsų valstybė būtų demokratiška ir savarankiška. Realybė tokia, kad Lietuvos ir Rusijos strateginiai tikslai ir veiklos būdai daugelyje sričių menkai sutampa, o neretai yra ir kardinaliai priešingi.

Šios, prie šimtadienio artėjančios Vyriausybės dėka, Lietuva energetikoje sustojo tuoj už kryžkelės. O minėtieji slapti susitikimai indikuoja, kad yra žvalgomasi atgal ir tuo pačiu – svarstoma apie pasirinkimus, kurie „gerintų santykius“. Pastangos ką nors gerinti – pagirtinos, tačiau ne savo interesų sąskaita. Kitos šalys, jų lyderiai mūsų interesų tikrai negins, tą turime padaryti patys. Derėtų prisiminti, kad yra valstybių, kurios visada ieškos silpnosios grandies, kuria gali tapti bet kas: profesinė ar tautinė grupė, stambi investicija, verslo ryšiai, nežabotas pelnas, valstybės pareigūnų žmogiškos silpnybės ir daugybė kitų dalykų.

Todėl labai svarbu, kad valdančioji koalicija aiškiai įvardintų savo viziją, kokius Lietuvos interesus ketina ginti ir kokią valstybės ateitį nori kurti.  Nes priešingu atveju – sunku tikėtis, kad  slaptieji pokalbiai vyksta mūsų naudai.

Read Full Post »

Aistros dėl skalūnų dujų gavybos nerimsta. Panašu, kad netrukus galėsime konstatuoti, jog visa Lietuva – ne tik krepšinio, bet ir energetikos ekspertų šalis.

Vos prieš pusmetį didžiausiu baubu ir grėsme buvusią VAE (už ją tuomet visos kitos energijos rūšys buvo ženkliai geresnės ir saugesnės) šiandien keičia tirštais epitetais ir kraupinančiais pavyzdžiais apipinamos diskusijos apie skalūnų dujų gavybą ir jos poveikį aplinkai.

Labiausiai situaciją įsiūbavo vienos Vakarų Lietuvos miestelio bendruomenės susirūpinimas artėjančiomis skalūnų dujų žvalgytuvėmis miestelio apylinkėse. Šis rūpestis labai greitai tapęs įrankiu politikų ir kitų interesų grupių rankose ne juokais įsiūbavo situaciją ir sukėlė nemenkos įtampos. Kol galiausiai paaiškėjo, kad skalūnų žvalgytuvės minėto miestelio apylinkėse net nebuvo planuotos.

Štai šis pavyzdys dar kartą puikiai iliustruoja, kaip dažnai dėl informacijos trūkumo ar tik dalinio žinojimo, didelių baimės akių ir nenoro įsiklausyti į argumentus bei ramiai jų apmąstyti, tarsi į miglą grimzta strateginiai Lietuvos projektai ar tikslai.

Išties, ekspertų mintys ir pastabos dažnai neprasimuša pro „amžinų protestuotojų“ vienpusius argumentus ar šališkai pateikiamus įrodymus. Štai kad ir dažnai cituojamas filmas „Gasland“, kuriame rodoma, kaip esą nuo skalūnų dujų gavybos geriamasis vanduo šitaip užteršiamas metanu, kad jį galima net degtuku uždegti. Tačiau cituojantys filmą nė karto nepasakė, jog pats autorius yra pripažinęs, jog nuslėpė kai kuriuos įrodymus. Pavyzdžiui kad ir tai, jog vandens tarša metanu nebūtinai susijusi su skalūnų dujų gavyba – pirmą kartą „degančio vandens“ atvejį dar 1764 metais dabartinių JAV Šiaurės rytuose dokumentavo pats Bendžaminas Franklinas. Juk niekas šio JAV Konstitucijos bendraautoriaus nepuls kaltinti tarnavimu pramonininkų interesams.

Taip pat pastaruoju metu dažnai cituojamas ir 2011 metais Europos Parlamento užsakymu atliktas tyrimas, esą įrodantis, kokį didelį pavojų kelia skalūnų dujos. Šis (kaip ir visa absoliuti dauguma kitų) Europos Parlamento ar Europos Komisijos užsakytų tyrimų – tai institucijų užsakymu išorės ekspertų atlikti tyrimai, kurie (tai yra aiškiai pažymėta ir pačiuose tyrimuose) jokiu būdu neatspindi institucijų pozicijos. Kuomet minėtas tyrimas buvo 2011 metais pristatytas Europos Parlamento Aplinkos komitete, kilo nemažai nepasitenkinimo dėl to, kad jis nepakankamai objektyviai pristato situaciją. Todėl tiek Europos Parlamentas, tiek ir Europos Komisija nuo 2011 metų užsisakė dar bent 4 tyrimus.
Taip, visuose tyrimuose atkreipiamas dėmesys į tai, kad masinės skalūnų dujų gavybos metu gali kilti grėsmė aplinkai ar sveikatai bei rekomenduojama įvertinti, ar galiojantys ES ir nacionaliniai teisės aktai užtikrina pakankamą aplinkos apsaugos lygį ir, jei ne, kaip jie turėtų būti keičiami. Daugiausiai nerimo kelia teisės aktai vandens apsaugos, konsultacijų su visuomene srityse. Čia svarbu pabrėžti, jog galiojantys teisės aktai užtikrina, kad skalūnų dujų gavybos procese nebūtų naudojami draudžiami chemikalai, o naudojamų cheminių medžiagų sudėtis nebūtų slapta. Tačiau daugumoje studijų dėmesys atkreipiamas ir į tai, kad skalūnų dujos gali vaidinti svarbų vaidmenį įgyvendinant ES energetikos politikos tikslus (ypač tokiose ES valstybėse, kurios priklausomos nuo vieno dujų tiekėjo).
Į visus šiuos tyrimus Europos Parlamentas atsižvelgė svarstydamas 2012 metų lapkričio 21 dieną priimtas rezoliucijas dėl skalūnų dujų gavybos poveikio aplinkai ir įtakos pramonei.

Beje, svarbu paminėti, kad nei kuriame nors iš užsakytų tyrimų (kurie pastaruoju laiku grėsmingai cituoti mūsų viešojoje erdvėje), nei priimtose rezoliucijose nėra siūloma stabdyti skalūnų dujų gavybą ar tuo labiau – žvalgymą.

Savo rezoliucijomis Europos Parlamentas įpareigojo Europos Komisiją išnagrinėti situaciją ir, atsižvelgiant į visuomenės nuomonę, siūlyti būtinas priemones (tarp jų ir teisines). Europos Komisija, įgyvendindama šį įpareigojimą, paskelbė viešas konsultacijas su ES piliečiais ir jų organizacijomis. Šios konsultacijos – klausimynas, kurį gali užpildyti bet kuris aplinka besirūpinantis ES pilietis ar piliečių grupė – tikiuosi, jog Lietuvos piliečiai ir institucijos taip pat bus aktyvūs. Klausimyną iki kovo pabaigos galima rasti Europos Komisijos svetainėje. Atsižvelgiant į šių konsultacijų rezultatus, Europos Komisija pateiks oficialius teisės aktų siūlymus. Tai atsitiks jau antroje metų pusėje.

Taigi, kiek simboliška, kad Lietuva išties galės būti visos ES diskusijos dėl skalūnų dujų gavybos reglamentavimo priekyje. Užtikrinu, kad svarstydami šiuos dokumentus Europos Parlamente, į europiečių nuomonę taip pat atsižvelgsime.

Šiuo metu daugumoje ES valstybių vyksta arba planuojama tik skalūnų dujų žvalgyba. Nuo jos pabaigos iki gavybos net ir teoriškai turės praeiti keleri metai (kol bus apdoroti tyrimų rezultatai, kol bus suderinti visi gavybai būtini leidimai bei planai). Lenkijos geologijos institutas 2012 metų viduryje itin atidžiai stebėjo, koks poveikis aplinkai daromas žvalgybinių tyrimų metu. Nustatyta, jog žvalgybos metu, jokio neigiamo poveikio nėra. Lietuvoje turėtų būti žvalgomos tokios pačios geologinės sandaros uolienos, naudojant tokias pačias technologijas. Galbūt žvalgymo metu paaiškės, jog masinė skalūnų dujų gavyba Lietuvoje neapsimokės niekada: nesiimu nagrinėti skalūnų dujų poveikio dujų kainai, dujų ar naftos mokesčio paskirstymo rajonų biudžetams (nors tai, beje, irgi aktualus klausimas, kalbantis su vietos bendruomenėmis) ar kitų ekonominių aspektų. Tačiau net jei paaiškėtų, jog gavyba ekonomiškai apsimokėtų, laikas iki tikrosios gavybos pradžios – daugiau nei pakankamas, kad atliktume teisės aktų pakeitimus, kurie būtini norint užtikrinti aukštą aplinkos apsaugos lygį (žinoma, jei bus užsiimama darbu, o ne imitacijomis ar pigiu politikavimu).

Read Full Post »

Maskvos meškaPastarosiomis dienomis pasirodė dvi naujienos energetikos sektoriuje, kurias vienu kartu verta aptarti pirmiausiai dėl to, kad jų poveikį neišvengiamai pajus kiekvienas Lietuvos gyventojas.

Naujasis LR Seimo Aplinkos apsaugos komitetas kreipėsi į Vyriausybę siūlydamas “apsvarstyti paskelbtų angliavandenilių (skalūninių dujų) išteklių naudojimo konkursų ištekliams žvalgyti ir išgauti tikslingumą“, o į strateginius postus, formuojant ir įgyvendinant energetikos politiką, paskirti (nors ministrė ir išsigynė savo parašu tai patvirtinusi) du „nomenklatūrininkai”. Tai Visagino atominės elektrinės valdybos nariais šviežiai tapę buvęs „Lietuvos energijos“ generalinis direktorius, LEO LT Valdybos pirmininkas Rymantas Juozaitis, jau iki šiol iš energetikos sukaupęs milijonus, ir naujasis energetikos viceministras – R.Juozaičiui juos iš ES paramos padėjęs susikrauti buvęs Ūkio ministerijos Energetikos departamento direktorius bei į VTEK nemalonę dėl su „Vilniaus energija“ susijusių interesų patekęs Algimantas Zaremba.

Vakar taip pat buvo atkreiptas dėmesys, jog Seimo Aplinkos komiteto kreipimasis dėl skalūninių dujų galėjo būti įtakotas vieno iš komiteto narių glaudaus ryšio su rusiškų dujų tiekėjais, kurie, beje, visiškai nesuinteresuoti mažesnėmis šių dujų kainomis vartotojams.

Čia norėtųsi priminti ne tik atsakomybę vartotojams, kurie per rinkimus maloninti pažadais apie lengvesnį gyvenimą, bet ir tai, kad vienas iš ES energetikos politikos tikslų – užtikrinti, jog visoje Europos Sąjungoje vartotojai turėtų kuo didesnį energijos šaltinių pasirinkimą, ir kad tarp tiekėjų – būtina konkurencija, taip užtikrinant mažesnes galutines išteklių kainas. Europos Parlamentas praėjusių metų lapkričio 21 d. rezoliucijoje dėl ekonominių skalūnų dujų gavybos Europos Sąjungoje aspektų taip pat yra pažymėjęs, jog  dujų rinkai tampant vis labiau pasauline, skalūnų dujų gavybos plėtra didins pasaulinę dujų konkurenciją. Taigi, skalūnų dujos padės sustiprinti klientų padėtį dujų tiekėjų atžvilgiu, todėl tai turėtų paskatinti kainų mažėjimą.

Naujieji VAE Valdybos nariai jau yra pademonstravę savo „rūpestį“ vartotojais. Vilniečiai puikiai atsimena praėjusį šildymo sezoną ir „Vilniaus energijos“ (iš kurios į Energetikos ministeriją ir atkeliavo A.Zaremba) manipuliacijas skaitiklių parodymais. Gyventojai spėjo pajusti ir įmonės, kurios akcininku (dar iki šio pirmadienio) buvo R.Juozaitis, ES lėšomis modernizuoto Vievio šilumos ūkio (kuriam šiluma dabar tiekiama iš Lietuvos elektrinės Elektrėnuose) “naudą”: po modernizavimo Vievio gyventojai už šilumą mokėjo dvigubai brangiau nei elektrėniškiai, nors šilumos šaltinis – ta pati rusiškomis dujomis mintanti elektrinė. Žodžiu, abi įmonės vartotojams gerai žinomos ir pagarsėjusios tuo, kad įsivėlė į nesibaigiančius ginčus dėl šilumos tiekimo kainų nustatymo.

Tad matant į valdžią ateinančius šiuos naujuosius (senuosius) energetikos veidus, ir žinant jų verslo interesus, kyla pagrįstų abejonių, ar per ateinančius 4 metus Lietuva bent kiek priartės prie vieningos ES energetikos politikos, laisvos konkurencijos ir mažesnių dujų bei elektros kainų vartotojams. Nesinorėtų, kad belaukiant kol bus tesėti rinkimų pažadai, viskas dėliotųsi kaip patarlėje, kad akių neatvėrus, teks atvert kišenę.

Read Full Post »

Europos Sąjunga stengiasi pirmauti pasaulinėje kovoje už biologinės įvairovės išsaugojimą, tvarų vystymąsi. Jungtinių Tautų organizuojamose konferencijose būtent ES valstybės dažnai yra užsibrėžusios ambicingiausių tikslų. Deja, tiek dėl tebeegzistuojančių skirtumų tarp kai kurių valstybių, tiek dėl noro lyderiauti vieniems, ne visuomet pavyksta turėti bendrą visos ES poziciją. Štai ir šioje plenarinėje sesijoje svarstėme, kokia turėtų būti ES pozicija ir pagrindiniai tikslai vykstant į Rio de Žaneire įvyksiančią Jungtinių Tautų darnaus vystymosi konferenciją (Rio+20 aukščiausiojo lygio susitikimą).

Atrodo, didelių nesutarimų nebūtų kilę, jei ne vienas „bet“. Dažnai ruošiant vieną ar kitą dokumentą, į jį bandoma įtraukti ne visai su aptariamu reikalu susijusių dalykų. Panašiai buvo ir šį kartą. Rezoliucija dėl tvaraus vystymosi buvo pradėta ruošti dar vasarą, ją rengė iš įvairių politinių frakcijų atstovų sudaryta darbo grupė. Tuo tarpu atėjus rudeniui apsižiūrėta, jog kažkieno iniciatyva įją įtraukta nuostata, jog Europos Parlamentas, atsižvelgdamas į Fukušimoje įvykusią katastrofą, ragina laipsniškai uždaryti veikiančias branduolines jėgaines ir nepritaria naujų branduolinių jėgainių statybai. Taip, ši energijos rūšis vertinama nevienareikšmiškai, ji gali būti pavojinga, tačiau esamomis sąlygomis jos atsisakymas pasauliui ir ES reikštų visų pirma išmetamo CO2 kiekio padidėjimą (kad ir kaip pritariu energetikai iš atsinaujinančių išteklių, suprantu, jog šiuo metu nei vėjo, nei biomasės elektra nepajėgios visiškai pakeisti „tradicinės“). Be to, toks atsisakymas visiškai negaliotų už ES ribų – ten abejotino saugumo atominės elektrinės veiktų kaip veikusios. Kaip taikliai buvo pastebėta mūsų politinės frakcijos posėdyje, Vokietija (būtent jos atstovai buvo tarp labiausiai norinčių uždrausti atominę energetiką Europos Sąjungoje) veidmainiauja, ragindama Europos Sąjungoje atsisakyti AE, tuo tarpu pati būdama pasiryžusi pirkti elektrą iš už ES esančių nesaugių jėgainių.

Taigi diskusija dėl tvaraus vystymosi virto principiniu Prancūzijos ir Lenkijos atstovų mūšiu už atominės energetikos išsaugojimą. Mano kolegos iš minėtų šalių pagrasino, jog blokuos visos rezoliucijos priėmimą, jei iš projekto nebus išbraukta minėta nuostata. Vis tik balsavimo metu Europos Parlamentas pritarė švelnesnei pataisai, kuria sakoma, jog neabejotinai būtina Europos Sąjungoje užtikrinti aukščiausią branduolinės saugos lygį ir šiuos reikalavimus remti tarptautiniu lygmeniu.

Read Full Post »

Pastarosiomis dienomis viešojoje erdvėje viena dažniausiai linksniuojamų temų tapo Lietuvos energetinė nepriklausomybė. Kad diskusija nėra tuščia rodo ir tai, jog į ją įsijungė ne tik Lietuvos politikai, verslo atstovai, bet ir jaunimo organizacijos. Dar daugiau – diskusija energetinės nepriklausomybės klausimu aršiai vyksta ir Europos Sąjungos institucijų koridoriuose. Nenorą užleisti pozicijas monopolistams iš Rytų demonstruoja garsiai nuskambėjęs ES trečiojo energetikos paketo priėmimas (atskiriantis dujų tiekimą nuo perdavimo) ir visai šviežias bei dėmesio vertas įvykis – Europos Komisijos sprendimas neduoti leidimo „Gazprom“ pirkti vienos didžiausių Europos dujų biržos – „Central European Gas Hub“ (CEGH).

Šie veiksmai liudija, kad Europa labai realistiškai ir pragmatiškai vertina rizikas, susijusias su energetine nepriklausomybe ir jos praradimu. Reikia tikėtis, tokio mąstymo nepritrūks ir Lietuvos politikams, juolab jų laukia rimti išbandymai – dar šį mėnesį Seimas turėtų svarstyti Lietuvos Nacionalinės energetikos strategiją, Gamtinių dujų ir Elektros energetikos įstatymus.

Šiame kontekste kiek keistai atrodo pamąstymai apie tai, kad energetinė nepriklausomybė esą negalima nei forma, nei turiniu. Taip, reikia sutikti, jog šiuolaikiniame pasaulyje jokia nepriklausomybė nebėra įmanoma grynuoju pavidalu. Tačiau kalbėdami apie Lietuvos energetinę nepriklausomybę, turime omeny galimybę patiems pasigaminti pakankamai energijos mažiausiomis kainomis, o trūkstamą kiekį importuoti iš kelių, bet ne iš vieno šaltinio. Štai ir visa esmė. Socialdemokratų valdymo metu to vieno šaltinio, šiuo atveju „Gazprom“, įtaka buvo tik sustiprinta, nes privatizuojant „Lietuvos dujas“ jam buvo atiduoti ir magistraliniai dujotiekiai. Iš dalinės priklausomybės perėjome į visišką priklausomybę, kuri reiškia didžiules kainas. Dabar metas tą priklausomybę, o tuo pačiu ir kainas mažinti. Tai ir daroma.

Energetinė priklausomybė – ne vienos Lietuvos bėda. Kitos šalys taip pat kreipia ypatingą dėmesį šiai problemai spręsti – juk ji tolygi politinei priklausomybei. Nenoras matyti šios problemos, jos neigimas ar bandymas prisidengti gerų kaimynystės santykių išsaugojimu gali būti paaiškinamas tik stipriu suinteresuotumu ir asmeninių interesų viršenybe prieš valstybės interesus.

Nors 20 metų būdama nepriklausoma valstybė, Lietuva energetine prasme vis dar tebėra Sovietų Sąjungos dalis. Lietuvos situacija yra viena nepalankiausių ES – esame „energetinė sala“, neturinti jokių jungčių su kitomis ES valstybėmis. Būtent dėl to už dujas mokame brangiausiai pasaulyje, o su tuo susijusios šildymo ir elektros energijos kainos tampa nepakeliama našta daugeliui šalies gyventojų.

Naujojoje Lietuvos nacionalinės energetikos strategijoje nurodoma ilgalaikė kryptis ir išdėstyti prioritetiniai projektai yra būtini, siekiant energetinės nepriklausomybės didinimo ir konkurencijos įvedimo. Neabejoju, kad ilgainiui jie teigiamai paveiks ir energijos kainas vartotojams. Europos Komisija remia Lietuvos pastangas, tą viešai ne kartą išsakė jos Pirmininkas J. M. Barroso. Vertinant trumpuoju laikotarpiu, suskystintų gamtinių dujų terminalas šiuo metu yra bene vienintelis ir greičiausias būdas Lietuvai sukurti galimybę diversifikuoti gamtinių dujų tiekimo šaltinius.

Svarbu žinoti, kad Lietuvos prisijungimas prie ES sistemos yra reikalingas ne tik pačiai Lietuvai, jos žmonėms, bet ir visai Europos Sąjungai (ES). ES jau daug metų nuosekliai dirba kurdama bendrąją ES energetikos politiką ir bendrąją energijos rinką ir šalindama kliūtis jai susikurti. Europos Vadovų tarybos, vykusios 2011 m. vasario mėnesį, išvadose nustatytas tikslas, kad iki 2015 m. ES turi nebelikti energetikos salų. Šį tikslą, kaip vieną iš prioritetų, išskiria ir šiuo metu ES pirmininkaujanti Vengrija bei po jos pirmininkausianti Lenkija. Tai taip pat patvirtina Lietuvos išsikeltų uždavinių reikšmę visos ES lygiu. Tik pašalinę Lietuvą iš energetinių salų žemėlapių ir užtikrinę efektyvią konkurenciją energetikos sektoriuje, galėsime jaustis energetiškai nepriklausomi.

Read Full Post »

Šiandien visa Europa švenčia Europos dieną. Prieš daugiau nei šešis dešimtmečius (1950 m. gegužės 9 d.) Prancūzijos užsienio reikalų ministras Robertas Šumanas pasiūlė suvienyti Europą.

Nors Lietuva ir kitos naujokės į Bendriją įstojo 2004 m., Europos diena mūsų šalyje švęsti pradėta dar 2002-aisiais. Kasmet prie ES gimtadienio nuotaikų prisijungia vis daugiau žmonių: vien praėjusiais metais Lietuvos miestuose vykusiose šventėse dalyvavo apie 20 000 žmonių.

Galimybę pasveikinti Vilniaus P.Vileišio pagrindinės mokyklos bendruomenę su Europos diena, palinkėti sėkmės Europos žinių egzamine, kurį pernai pirmąjį kartą Lietuvoje iniciavome kartu su visuomeniniu projektu „Drąsinkime ateitį“ ir Europos komisijos atstovybe Lietuvoje.

Tad su vieningos Europos diena, kurioje išliktume su lietuviškąja savastimi, noriu pasveikinti ir Jus.

Na, o manoji savaitė prieš pasitinkant Europos gimtadienį prabėgo Palerme, kur vyko ELP (Europos liaudies partijos) išvažiuojamasis posėdis. Šįkart daugiausiai dėmesio skirta Viduržemio jūros regionui: pasikeista nuomonėmis ir nemažai diskutuota apie vandens, žuvininkystės politiką (ES yra didžiausia žuvies importuotoja, poreikis kasmet sudaro apie 8 mln. tonų per metus, tuo tarpu savo vandenyse tesužvejojami – 2 mln. tonų), energetikos aktualijas.

Kalbėdamas apie energetikos klausimus, komisaras G. Oettingeris pristatė darbo su kaimyninėmis šalimis aktualijas – Šiaurės Afrika, Norvegija, Rusija. Pabrėžė, kad kol neturime elektros jungčių tarp Šiaurės Afrikos bei ES – tol situacija sudėtinga. Dalyvavęs Alžyro energetikos ministras kalbėjo, kad yra patikimas dujų tiekėjas Europos Sąjungai jau nuo 1964 m., taip pat užsiminė apie savo nusiteikimą dirbti ir su atsinaujinančios energijos ištekliais, nes Alžyras gali pasigirti ne tik pakankamais dujų, naftos (tiek žemyninėje, tiek jūrinėje dalyje), bet ir saulės energijos resursais.


Posėdžių sesijose dalyvavusios Italijos Aplinkos minsitrės teiravausi dėl naftos gręžinių atviroje jūroje ir apie tai, kaip sekasi šiuo klausimu bendradarbiauti su trečiosiomis (ne ES) šalimis  – ar sklandžiai vyksta konsultacijos, ar yra lengvai sutariama dėl atsakomybės ir galimos žalos atlyginimo. Pasak Ministrės, po Meksikos įlankos katastrofos, Italija peržiūrėjo įstatyminę bazę, tačiau norisi daugiau Europos Komisijos dėmesio ir Europos įsitraukimo sprendžiant tokio lygio klausimus.

Energetikos ir aplinkosaugos klausimų aptarimas vis dažnesnis daugelio ES institucijų, o tuo pačiu ir mano darbotvarkėje, jau šiandien išskubėjau į Strasbūrą, kur prasidės plenarinė sesija. Joje – vėl keliamas branduolinio saugumo klausimas šalia ES sienų klausimas ir situacija praėjus 25-iems metams po Černobylio katastrofos.

Read Full Post »

Šiandien prisimename ankstų 1986-ųjų balandžio 26-osios rytą, kuomet sprogo Černobylio branduolinės jėgainės reaktorius. Tuomet, prieš 25-erius metus Černobylio elektrinės darbuotojai atliko ketvirtojo reaktoriaus bandymus, kai nugriaudėjo sprogimas. Aplink reaktorių vaizdas iš karto tapo klaikus, tačiau visai netoli gyvenę žmonės (dirbo kasdienius darbus atvirame lauke, kiemuose žaidė vaikai), nieko neįtarė, sovietų valdžia tylėjo tris dienas.  Galiausiai viskas ėmė aiškėti, kai apie didelį pavojų ėmė kalbėti Švedija, užfiksavusi neįprastai didelę radiaciją. Bet net ir tuomet valdžia menkino katastrofą. Šimtai tūkstančių žmonių vėliau dirbo be jokių apsaugų (tarp jų – 7000 mūsų kraštiečių), likviduodami katastrofos padarinius, dešimt dienų pilotai (tarp jų – ir vienas lietuvis) atliko keturis tūkstančius skrydžių, kad išpiltų tonas švino, smėlio, molio ant sugriauto reaktoriaus. Nežiūrint į tai, ir po katastrofos elektrinė toliau gamino elektros energiją, jos antrasis reaktorius išjungtas po gaisro 91-aisiais, pirmasis uždarytas 97-aisiais, o trečiasis dirbo iki pat 2000-ųjų gruodžio.

Rastume labai mažai žmonių, kurie neatsimena to meto, nesvarbu, kokio amžiaus bebūtų ir nesvarbu, kur užtiko žinia apie katastrofą ir sklindantį užterštumą bei grėsmę sveikatai ar net gyvybei.

Ši katastrofa paliko ne tik milžinišką užterštą zoną, kurioje nežinia kada bus nekenksminga gyventi. Dar labiau minint Černobylio katastrofos metines rūpestį kelia nerimas dėl katastrofos Japonijos branduolinėje elektrinėje padarinių (nors juos labiau sukėlė gamtos stichijos, nei techninis aplaidumas).

Ši tema dar jautresnė, kai suvokiame, jog ES pasienyje ketinamos statyti elektrinės taip pat kelia įtarimų dėl saugumo, galimo poveikio aplinkai. Situaciją dar labiau aštrina liurbiais bei ožiais ES institucijas vadinantis A.Lukašenka (supykęs, jog nebuvo pakviestas į Černobylio metinių minėjimą Ukrainoje) ir grasinantis, jog niekas nesutrukdys jam pastatyti Atominės elektrinės, o trukdoma jam ES, esą tik dėl Pabaltijo, kuris bijo konkurencijos.

Šiandien apie elektrines pasienyje ir Lietuvos situaciją dėl Visagino elektrinės, apie tai, kad jei žmonijos poreikis naudoti energijos išteklius – pakankamai didelis ir jei negebame verstis be branduolinės energetikos, tai pirmiausia turi būti užtikrintas aplinkos ir žmonių saugumas, kalbėjomės Žinių radijo laidoje “Dienos tema“, kuri klausė, ar reikia Lietuvai atominės elektrinės. 

Read Full Post »

Jau pirmadienio pavakarę skubėjau į Briuselį, kur kitaip nei įprasta antrą savaitę iš eilės vyko komitetų posėdžiai. Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komitete priėmėme labai svarbų dokumentą dėl maisto ženklinimo. Balsavimas komitete įpareigoja, kad maisto produktų etiketėse būtų privalomai nurodoma energetinė vertė, maistinių medžiagų, įskaitant trans-riebalus, kiekis bei maisto produktų kilmė. EP narės frakcijos kolegės R. Sommer parengtame pranešime taip pat reikalaujama, kad ant pakuočių būtų žymima įskaitoma ir nuosekli informacija. Jei pavyks susitarti su Taryba dėl dokumento balsuosime jau liepos mėnesio plenarinėje sesijoje.

Dar šią savaitę balsavome dėl pranešimo dėl Europos jūrų agentūros (EMSA), kurio buvau nuomonės teikėja nuo ELP politinės grupės. Lietuvai ir man asmeniškai kaip jos atstovei svarbu, kad šis dokumentas įtvirtino, jog ši organizacija turėtų prižiūrėti naftos ir dujų gavybos ir transportavimo įrenginius jūroje ir prisidėti stiprinant jų saugumą.

Priešvelykinę savaitę Briuselyje užbaigiau sėkmingai įregistruodama klausimą Europos Komisijai dėl branduolinės saugos ES pasienyje. Klausimą Komisijai pasirašė 60 EP narių ir (pirmą kartą nuo šios EP kadencijos pradžios!) vieningai visi 12 Lietuvos atstovų Europos Parlamente. Pasirašiusiųjų tarpe – visų politinių grupių atstovai iš 23 valstybių, EP vicepirmininkai A. Vidal-Quadras (iš ELP politinės grupės), G. Pittella, D. Roth-Behrend, Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto pirmininkas Jo Leinen, šio komiteto koordinatoriai bei Užsienio reikalų komiteto koordinatoriai. Dabar viskas priklauso tik nuo politinių grupių, t.y. ar politinės grupės galutinai parems šio klausimo patekimą į plenarinio posėdžio darbotvarkę gegužės mėnesį.

Na, o šią Didžiąją savaitę užbaigsiu Lietuvoje. Su šeima tradiciškai švęsim šv. Velykas, o jau antrąją Velykų dieną kartu su EP delegacija vyksiu vizito į Artimuosius Rytus – Vakarų krantą.

Read Full Post »

Nors bene daugiausiai minčių ir nuotaikų kelia šios savaitės pabaigoje vykusi tvarkymosi akcija “Darom 2011“, tačiau trumpai norėtųsi žvilgtelėti atgal į darbo Europos Parlamento komitetuose savaitę bei Demokratijų bendrijos, kuriai nuo 2009 m. iki 2011 pirmininkauja Lietuva, susitikimą Briuselyje.

Pirmininkavimo Demokratijų bendrijai estafetę iš Lietuvos perims Mongolija

Demokratijų bendrija – tai tarpvyriausybinė struktūra, kurios veikloje dalyvauja daugiau kaip 100 demokratiją sukūrusių bei ją kuriančių valstybių. Jos tikslas – pasauliniu mastu stiprinti ir gilinti demokratijos normas ir praktikas. Demokratijų bendrijos veikla remiasi Jungtinių Tautų chartija ir Visuotine žmogaus teisių deklaracija.

Daugiausiai dėmesio praėjusio pirmadienio susitikime – skirta įvykiams Šiaurės Afrikoje ir visame Arabų pasaulyje. Taip pat aptarta ir istorinės atminties tema, svarstyta apie galimybę steigti darbo grupę dėl istorijų sutaikinimo.   Taip pat kalbėta bendrai apie ES kaimynystę, pati išsakiau nuomonę, kad dėmesys istorinėms patirtims ir atminčiai – labai svarbus. Taip pat laikausi pozicijos, jog ES kaimynystės politika turi būti subalansuota, nes šiuo metu visų mūsų dėmesys krypsta į šiaurės Afriką, tuo tarpu Rytų kaimynystė lieka  tarsi  primiršta.

Šiais metais Lietuva baigia pirmininkauti Demokratijų bendrijai ir perduoda  estafetę Mongolijai. Telieka tikėtis, kad Lietuvos pirmininkavimo laikotarpiu kelti siekiai stiprinti Demokratijų bendrijos vaidmenį įtvirtinant demokratines vertybes, žmogaus teises, teisės viršenybę, ir toliau skatins vieningą bendrijos šalių požiūrį į grėsmes demokratijai.

EP Aplinkos komitete – energetikos, atliekų tvarkymo strategijos aktualijos

Taip pat pirmadienį prasidėjo ir intensyvus darbas Europos Parlamento ENVI komitete, kur energijos efektyvumo, branduolinio saugumo klausimai aptarti su Komisaru G.Oettingeriu.

Artėjant tvarkymosi akcijai Lietuvoje, Briuselyje dar kartą permąstyti Lietuvos situaciją su atliekomis teko keičiantis nuomonėmis su Europos Komisija dėl ES atliekų tvarkymo strategijos. Taigi, pripažinta, kad situacija nėra paprasta visoje ES, nes atskirose valstybėse padidėjo atliekų kiekiai, nesugebama sumažinti bendrų atliekų apimčių.

Vidutiniškai vienam namų ūkiui ES tenka apie 500 kg atliekų  per metus, nors atskirose valstybėse šis kiekis siekia net 800 kg. Ypatingai daug informacijos, kokia Lietuvos situacija, galėtų suteikti ir vienas skaičius: ES sumažino atliekų, šalinamų į sąvartynus kiekį nuo 65 proc. iki 45%, tuo tarpu Lietuvoje mes vis dar šaliname į sąvartynus apie 96 procentus atliekų!!!

Taip pat akcentuota ir gyventojų švietimo svarba. Šį klausimą Lietuvoje tiek viešai, tiek Aplinkos ministerijos atstovams esu akcentavusi ne kartą, tačiau, deja, dar vis nesugebame arba nenorime suprasti, jog tinkamai neinformuojant žmonių ir neparodant atliekų tvarkymo naudos, rezultato nepasieksime. Šiandieninės atliekų tvarkymo švietimui taikomos priemonės Lietuvoje tikrai yra nepakankamos ir greičiau imitacinės, o ne orientuotos į rezultatą.

O tuo tarpu visa ES susirūpinusi, kaip įgyvendinti pagrindinius iššūkius, jog būtų suprasta, kad atliekos – tai ištekliai, kurie turi būti tinkamai tvarkomi ir perdirbimo metu gali ir turi tapti žaliavomis.

Lietuvoje. Šilti susitikimai ir švarinimosi akcija Kėdainiuose

Vos grįžusi į Lietuvą, ketvirtadienį skubėjau į  Kauno menininku namus, kur kartu su bendramoksliais minėjome savo fortepijono mokytojos Rymantės Šerkšnytės, išugdžiusios daugiau nei pusšimtį garsių muzikų, jubiliejų. Aš pati šiai mokytojai esu dėkinga ne vien už muzikines žinias ar įgūdžius, bet ir už tai, kad ji plataus požiūrio žmogus, kad pamokose darbas ir kalbos sukdavosi ne vien apie muziką, bet ir apie  pasaulio ir Lietuvos istoriją, realijas, meną.

Na o šeštadienį, kaip ir įprasta kasmet – prisijungiau prie tvarkymosi akcijos “DAROM“ – šįkart Kėdainiuose, krašte, kuriame gyveno seneliai (pernai – tvarkiausi kartu su rumšiškiečiais, savo tėviškėje). Aplinką tvarkėme pačiame mieste, Smilgos upelio slėnyje. Kartu su sūnėnais prisijungėme prie susirinkusių tvarkytis, o bendras darbas, rūpestis ir gera nuotaika tik sustiprino įsitikinimą, kad tokios geros iniciatyvos ne tik gražina mūsų kraštą, bet ir skatina bendruomeniškumą, kitokį, gražesnį požiūrį į bendravimą bei buvimą drauge.

Read Full Post »

Plenarinė Strasbūro savaitė prabėgo nejučia. Sakyčiau, kad du dalykai buvo šios savaitės akcentai mano darbotvarkėje – kampanija, siekiant surinkti daugiau nei pusę EP narių parašų po rašytine deklaracija dėl pasaulinės akcijos „DAROM“ 2012, kurios iniciatore esu, ir atominių šalia Lietuvos sienos klausimas.

Jau pirmadienį dalyvavau vakarienėje, kurioje kartu su kolegomis aptarėme kokių veiksmų imtis, norint surinkti 369 EP narių (daugiau nei pusės) parašus, kad mūsų deklaracija atsidurtų politinėje darbotvarkėje ir būtų parodytas atsitinkamas dėmesys mus visus supančiai aplinkai. Nemažai pastangų reikalaujantis darbas kartu su iš Slovėnijos ir Estijos atvykusiais akcijos „DAROM“ savanoriais, įtikinant EP kolegas, kad būtina pasirašyti šią deklaraciją – davė rezultatų, šiuo metu yra 338 parašai, o dar turime gegužės mėn. plenarinę jiems baigti rinkti. Savaitės viduryje šiuo klausimu dalyvavau spaudos konferencijoje, kurioje kartu su kolegomis estu I. Tarand ir portugale A. Gomes žurnalistams pristatėm rašytinę deklaraciją ir akciją “DAROM“.

Kitas svarbus ir lauktas šios savaitės klausimas – branduolinė sauga po įvykių Japonijoje, trečiųjų šalių atsakomybė, Lietuvos pasienyje statomos atominės elektrinės. Tai klausimas, kuris, neabejotinai, išsiskyrė labai karštomis diskusijomis ir daugybe emocijų. Pati – visomis formomis kėliau šį opų klausimą EP: teiravausi EK pirmininko J. M. Barosso, su kolegomis pateikėme pataisas politinių grupių rezoliucijoms dėl branduolinės saugos, ėmiausi koordinuoti parašų rinkimą dėl šio klausimo Komisijai. Deja, kad ir kaip bebūtų gaila – vienas didžiausių pralaimėjimų, kad jungtinė frakcijų rezoliucija taip ir nebuvo priimta. Gaila, kad nepriėmus rezoliucijos, nebeliko ir Lietuvai svarbių punktų, kuriuos į rezoliucijų tekstus bendromis pastangomis pavyko įtraukti skirtingoms politinėms grupėms priklausantiems Lietuvos atstovams EP (EPP, SD, ALDE), liečiančių Baltarusijos ir Kaliningrado atominių klausimą, bei ES vaidmenį siekiant, kad minėtos valstybės laikytųsi aukštų aplinkosauginių ir branduolinės saugos standartų nuo pat šių projektų vystymo pradžios. Kita vertus, dar daug priemonių lieka neišnaudota, kad branduolinės saugos ir trečiųjų šalių atsakomybės klausimas išliktų aukštai politinėje darbotvarkėje. Negaliu nepaminėti ir šio įvykio atspindžių žiniasklaidoje, kai akcentuojamas nusivylimas, neva rezoliucija atmesta dėl trečiųjų šalių atsakomybės ir kad Briuselis nepalaikė Lietuvos pozicijos. Tai šiek tiek iškreipia realią situaciją –  juk didžiąja dalimi, greičiausiai, rezoliucijai nepritarta dėl nuostatos, numatančios palaipsnį branduolinės energetikos atsisakymą visoje Europos Sąjungoje.

Be įprastų darbų, susitikimų ir posėdžiuose svarstomų temų, Strasbūre sulaukiau svečių – mano kvietimu EP lankėsi būrys bendraminčių iš Vilniaus, Utenos, Trakų, Šalčininkų, Anykščių, Prienų. Kaip visad, atvykusieji džiugino ne tik savo šiltu bendravimu, bet ir lauktuvėmis iš Lietuvos.

Tad pasibaigus vienai darbingai savaitei, laukiu jau kitos – šiandien pakeliui į Briuselį, kur laukia Lietuvos pirmininkavimo Demokratijų bendrijai renginys bei komitetų posėdžių savaitė.

Read Full Post »

Older Posts »