Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė: Kuo ginsimės?

Daugumai aišku, kad Rusija, okupavusi Krymą ir verždamasi giliau į Ukrainą, vykdo karą ne tik ten, bet ir Lietuvos ir visos Europos informacinėje erdvėje. Šis karas vyksta jau seniai. Tiesą sakant, niekada čia paliaubų ir nebuvo, o galia ir apdairumas buvo ne mūsų valstybės pusėje.

Saugumo ekspertai sutaria, kad pirmiausias taikinys informaciniame-propagandiniame kare – pastangos perrašyti istoriją. Jei kas nors mums nuolat varvintų, kad, pavyzdžiui, mūsų seneliai buvo nusikaltėliai, o mes tų senelių gyvenimo istorijos nelabai žinotume ir nesivargintumėme patikrinti, matyt, imtumėm gėdytis savo šeimos, nebūtų kuo didžiuotis.

Analogiškai yra ir su valstybe: laisvės kovų dalyvių vadinimas banditais, trėmimų – atostogomis, iš kurių dauguma sugrįžo, ar „savi šaudė į savus“ istorijos skatina pasėti abejonę.

Žinoma, nebūtina kalbėti vien apie istoriją, kad sukeltų abejones dėl aplinkinių ar valstybės. Prieš keletą dienų vykęs absurdo mitingas prie JAV ambasados – įrodymas, kad yra dirbančių, kartais jie išlenda iš anoniminių komentatorių šešėlio, priešišką Lietuvai propagandinį darbą.

Propaganda yra ginklas, įtikinėjimo būdas, dažniausiai siekiant paveikti žmonių emocijas, naudojant iš pažiūros racionalius faktus. Visi mes esame susidūrę su įvairia propaganda siekiant kilnių tikslų, pavyzdžiui, vaikystėje – valykis dantis, nes kitaip jie sukirmys. Racionalumo, šiuo atveju, pasekmėje kaip ir nėra, jokių kirmėlių dantyse neatsiranda, bet jei esi naivus, neturi žinių – gali ir patikėt, kad taip atsitiks.

Šiandien žodį „propaganda“ Putino Rusijos kontekste suvokiame kaip įvairiais būdais pasireikšiantį priešišką veikimą, nutaikytą į mūsų visuomenę ir paremtą melu ar net sunkiai suvokiamom, absurdiškom istorijom.

Šios pastangos skirtos paruošti dirvą savai politikai. Taip pat, kaip žinia, propaganda gali remtis iš pažiūros nekaltais švelniais dalykais, kaip antai – menu. Ir čia jau dvi kryptis – meno autoriai, šlovinantys Putino režimą, arba tiesiog meno produktai, kurie iš principo yra neblogi, bet jais siekiama įteigti vartotojui, kad produktų kilmės šalis irgi visai nebloga.

Ar propaganda nėra lygu savairaiškos, žiniasklaidos laisvei? Mano nuomone lygybės ženklo neįmanoma dėti, kai atsiranda melo dėmuo ir mes kalbame apie priešišką propagandą.

Pavyzdžiui, jau visus 25 metus vykstantis puolimas prieš profesorių Vytautą Landsbergį atspindi tą karą, kuriame mes gyvenam, bet prie kurio lyg ir esam jau pripratę. Manau, jog šiuo atveju uždavinys buvo aiškus – sukelti abejonę tuo žmogumi, sunaikinti ne fiziškai, bet pasistengti, kad pati visuomenė jo išsižadėtų. Išsižadėtų kaip nepriklausomybės simbolio ir galų gale spjautų į tą laisvę.

Kaip gali atrodyti žmogui, kuris menkai žino istoriją? Kad va gyvenimas buvo gražus, o štai atėjo kažkoks veikėjas ir sugriovė visą gerovę, visiems labiau girdėtu pavadinimu – kolūkis. Ir kas gi gali tikėti ar sekti tokiu žmogumi, kuris sugriovė „gėrį“? Kas gali tikėti žmogumi, kurį nuolat vadino rusofobu iš prigimties, tad ko vertos jo įžvalgos? Apjuodinti, apšmeižti, apkaltinti valstybės išpardavimu, sutrypti žmonių pasitikėjimą juo – toks buvo tikslas. Laimei, mūsų pilietinė ir išmintingoji visuomenė auga, nėra taip lengva ja manipuliuoti, bet nusiraminti nereiktų, nes vis dar gausu tų, kurie, deja, melu tiki.

Anądien žiūrėjau TV laidą, kurioje kaliniai pasakojo apie savo buitį: kaip gyvena, ką skaito. „Žiūrim daugiausiai rusiškus kanalus, per lietuviškus nėra ką, ypatingai žinios – tikra nesąmonė“ – sakė ponas iš ekrano. Nėra labai jauku. Kodėl jie nepasitiki savo valstybės teikiama informacija? Tai turbūt klausimas su daugybe atsakymo variantų.

Mane liūdina kai kurių žmonių kalbos, kartais įtarčiau, kad jos labai sąmoningos, apie tai, kad Lietuva yra blogiausia šalis pasaulyje. Jei jau kas blogo, tai palydima atitinkamom frazėm „na tai aišku, čia tik Lietuvoj taip gali būti“, „čia jau tipiškas lietuvio bruožas“.

Kitą sykį iš tikro sunku ir susigaudyti, ar apskritai kas nors yra gero, išskyrus kaimynę Rytuose. Nes dėl daugelio dalykų tampa kalta ir Europos Sąjunga.

Pavyzdžiui, valdininkai teigia, kad ES liepia deginti atliekas, statyti nuodingas atliekų deginimo gamyklas, lygiai taip pat yra žiniasklaidos priemonių, kurios su pasimėgavimu ir bauginimu rašo, kad ES nebeleis vartoti rūkytų kumpių ir lašinių. Pavyzdžių būtų galima rasti ir dar daugiau. Bėda ta, kad ES priimami sprendimai kartais tinkamai (o kartais ir piktybiškai) nepaaiškinami čia Lietuvoje, tada atsiranda vietos interpretacijoms ir antieuropietiškam naratyvui, kuriant įvairius mitus ir baubus, kurie veda į pasipiktinimą ir priešpriešą.

Kuo ginsimės?

Kai renkamės maisto ar kitus produktus, paslaugas, tikimės jų aukštos kokybes. Tikimės, kad vartotojas nebus apgaudinėjamas. Jei gamintojai piktnaudžiauja – jie baudžiami. Ar mes reikalaujam kokybės informacijos pateikime, apsisaugojime nuo priešiškos propagandos?

Rudenį Seimas nepritardamas Prezidentės pataisoms dėl visuomenės informavimo parodė, kad daugeliui valdančiojoje daugumoje esančių parlamentarų informacijos kokybė ir informacinis saugumas nėra svarbūs ar vertingi. O štai šiandien Darbo partijos ministras Š.Birutis teigia, kad reikalingos įstatymo pataisos, kurias jis tikisi Seimas pavasarį priims. Kyla klausimas, o kodėl visa Darbo partijos frakcija tų pataisų nepalaikė rudenį?

Mūsų saugumas priklauso nuo visuomenes brandos ir susivokimo. Pastaraisiais metais galėjome įsitikinti, kad supratimą Lietuvos žmonės turi ir tiesą nuo melo skiria, dargi stengiamės, kad tiesą išgirstų ir kiti. Tai iliustruoja Ukrainos, o dar anksčiau ir Gruzijos, palaikymo akcijos, įvairios iniciatyvos, susidomėjimas krašto gynyba, pastangos prie to prisidėti. Tuo reikia džiaugtis ir didžiuotis. Bet kiti įvykiai, nugirstos kalbos ar gana gausios šventės pasirišus kolorado juostelę – tikrai kelia nerimą.

Mūsų valstybėje būtina sukurti profilaktinę sistemą, kaip didinti atsparumą melui. Tuo pačiu turime remti iniciatyvas kylančias Europos Sąjungos lygiu. Ne taip seniai pristatyta Didžiosios Britanijos, Lietuvos, Estijos ir Danijos iniciatyva dėl ES plano kovai su Rusijos Federacijos propaganda. Panašu, kad pritarimas šiai iniciatyvai yra ir tarp kitų valstybių, belieka stebėti, koks bus rezultatas ir, esant reikalui, kaip pilietinei visuomenei, pareikšti savo poziciją Dažnai skundžiamės, kad Vakarai nesupranta mūsų arba konkrečiau – kas tai yra Rusija. Iš patirties žinau tą jų naivumą, dažnu atveju grįsta ne piktybiškumu, bet žinių stoka.

Skaudu prisiminti, kai Europos Parlamente posėdžiuose ar koridoriuose matydavau pašaipias šypsenėles ar tam tikrus pirštų judesius, kai kalbėdavom apie Rusijos keliamas grėsmes.

Dėjau daug pastangų į mūsų istorijos, Rytų Europos istorijos pristatymą ir mačiau nuostabą kolegų akyse su ja susipažinus išsamiau. Vis tik dauguma Vakarų Europos žmonių žiūri į SSRS ir tuo pačiu Rusiją kaip egzotišką istorijos tarpsnį. Tikiu, kad jiems ta informacija padėjo šiek tiek prasimerkti, bet tie kurie sugebėjo dar plačiau pramerkti akis, padarė tai pamatę Rusijos agresiją Ukrainoje.

Dabar, karo akivaizdoje randasi ir daugiau, suprantančių Rusijos grėsmes ne tik tanko pavidalu, bet paprasčiausios žinios ar iš ten transliuojamos informacijos išraiška.

Mūsų valstybėje pasigendu aiškaus plano, kaip kovosime propagandiniame kare. Trūksta tarpžinybinio bendradarbiavimo, aiškios sistemos ir prioritetų. Manau, jog būtų tikslinga parengti kovos su propaganda strategiją Seime ir numatyti kitus galimus „ginklus“ propagandiniame kare.

Svarbiausiais antipropagandinis ginklas, mano nuomone, pilietinės visuomenės ugdymas, nes tai – saugios ir sėkmingos valstybės pagrindas. Džiugu, kad atsiranda vis daugiau gražių iniciatyvų, ugdančių vertybinį požiūrį, istorinės atminties puoselėjimą, tačiau čia reikia didesnės valstybės paramos ir palaikymo. Būtina kaip įmanoma labiau integruoti istorinės atminties klausimus į švietimo ir kultūros politiką. Turime remti jaunimo patriotines ir pilietines iniciatyvas, kurias organizuoja patys jauni žmonės – jie žino kalbą, kuria reikia kalbėti su bendraamžiais, tereikia juos paskatinti. Manau, tikslinga būtų numatyti tam tikrą procentą šiam tikslui skiriamų lėšų iš valstybės biudžeto, nes tai taip pat yra krašto gynyba.

Mūsų visų bendras tikslas kurti išsilavinusią ir budrią visuomenė. Reikalinga atrasti formas ir būdus, kaip ugdyti kritiškai mąstančius piliečius, atsparius melui ir neužsidariusius cukraus vatos aparatuose. Juk tik nuo mūsų pačių priklauso ar turėsime piliečius, kurie gins Lietuvos interesus, mylės savo valstybę ir norės čia kurti savo ateitį.

Komentaras paskelbtas 15min.lt svetainėje.

Read Full Post »

Metas pradėti dirbti Lietuvai, o ne postringauti „ir tada dirbome Lietuvai“

Kalbant apie sovietmetį ir ano meto partijos didžiuosius veikėjus, dažnai galima išgirsti „ir tada jie dirbo Lietuvai“, tiksliau – jie patys linkę sakyti „ir tada dirbome Lietuvai“.

O šiomis dienomis, kai Lietuvos socialdemokratų partija iškilmingai mini Lietuvos komunistų partijos atsiskyrimą nuo Maskvos 25-metį, galima suprasti, jog ne tik džiaugsmingai pripažįstamos sovietinės šaknys, bet ir juntama šiokia tokia nostalgija. Vargiai galima įvardinti žygdarbiu tai, kas buvo neišvengiama.

Be to, juk tuose minėjimuose ar konferencijose nekeliamas tikslas įvertinti sovietinio režimo nusikaltimus, ar kritiškai pažiūrėti į Lietuvos komunistų partijos (LKP) vykdytą veiklą, kuri lėmė Lietuvos valstybingumo praradimą, veikiau vėl iškyla tas pats lozungas „ir tada kūrėmė Lietuvą“.

Pastaruoju metu daug kalbama apie istorinės atminties puoselėjimą, jos svarbą ateities kartoms ir mūsų valstybės gyvenimui.

Deja, jaučiamos ir pastangos pagražinti, perrašyti istoriją LKP naudai. Vienas iš tokių pavyzdžių – jau minėtas LKP minėjimas. Jaunajai kartai ar tiems, kurie turi prastesnę atmintį, gali susidaryti įspūdis, kad komunistų partija buvo didžioji Lietuvos nepriklausomybės šalininkė.

Tačiau reiktų nepamiršti, kad tuometė partijos vadovybė siekė išlaikyti savo struktūras visoje Lietuvoje, buvo prieš nacionalizuoto turto grąžinimą, prieš šalies nepriklausomybę ir už suverenitetą SSRS sudėtyje bei prieš sovietinės armijos išvedimą.

Panašu, kad tuose senuose sovietiniuose laikuose ir yra įstrigusi dalis Lietuvos socialdemokratų partijos narių. Vieni raudoni šernai kupini sovietinių rudimentų savo mąstyme, pareiškimuose ir veiksmuose, kiti – stokojantys idėjų, strateginio požiūrio bei proveržio, labiau žiūrintys savo populiarumo, bet ne valstybės gerbūvio ir intereso.

Apie pirmuosius: Bronius Bradauskas, tas pats, kuris draudžia rodyti filmus apie Sausio 13-ąją, niekina tremtinius, žavisi Baltarusijos ekonomikos modeliu.

Druskininkų meras Ričardas Malinauskas, ne tik įvaldęs diktatūrinį stilių ir visišką savišlovą už mokesčių mokėtojų pinigus, bet ir pasidėjęs Lenino biustą savo namų sekcijoje.

Pranas Petrošius, Tauragės meras, jau Ukrainos okupacijos kontekste 2014 m. pasirišęs „kolorado“ juostelę kažką šventė savo savivaldybėje, kuri tėra pačiam sąrašo gale pagal investicijas, tenkančias savivaldybėms Lietuvoje.

Apie antruosius, kurių sekcijose gal irgi visko būtų galima pamatyti, bet labiau matyti jų pastangos trukdyti valstybei. Ryškūs pavyzdžiai: A. Skardžiaus komisija – nepagrįsti kaltinimai ir keisti knisinėjimaisi dėl suskystintų dujų terminalo “Independence”, trukdymai jį statyti, siekiant sužlugdyti ar bent jau apjuodinti šį itin Lietuvai ir jos energetinei nepriklausomybei svarbų projektą.

Kitas pavyzdys – Visuomenės informavimo įstatymo pataisos dėl informacinio saugumo, prieš kurias balsavo tas pats A. Skardžius, B. Vėsaitė ir kiti. Beje, ar teko girdėti Seimo Užsienio reikalų komiteto pareiškimų užsienio politikos klausimais? Pirmininkas B. Juodka nemato prasmės formuoti pozicijų, o tų pačių socdemų deleguotas ministras L. Linkevičius susilaukia aršios kritikos iš kolegų A. Salamakino, B. Paužos, A. Mockaus dėl politikos Rusijos atžvilgiu.

Ne taip seniai praėjo šios Vyriausybės mediumas, o man atrodo, kad ši kadencija – jau visa amžinybė. Ir čia kyla klausimas, o kodėl dalis visuomenės taip myli socialdemokratus? Nes niekas nesikeičia, varoma jau kitų paruošta vaga, nėra drąsos suarti naują lauką, kuris galbūt atneštų puikų derlių. Kai nieko neinicijuoji, tai ir neklysti.

Bet ar šis štilis naudingas valstybei ir jos piliečiams? Kur ryžtas dėl kitų energetikos projektų, atominės elektrinės, skalūnų dujų, kurių gavyba užsiimanti įmonė be ne pačių socdemų pagalbos buvo išvaryta iš Lietuvos.

Bet jie ir toliau sakys – ir tada kūrėme Lietuvą. Vėliau turbūt tas pats Skardžius segs sau prie krūtinės ordiną, sakydamas, kad tai jie aršiausi kovotojai už Lietuvos energetinę nepriklausomybę. Šiandien džiaugiasi ekonomikos augimu, nors nuolat kritikavo ir tebekritikuoja priimtus sprendimus, kurie buvo visiems sunkūs, bet reikalingi, kad būtų suvaldyta krizė ir pavyktų išvengti visiško kracho. Ir gal dar po 25 metų bus mojuojama Lietuvos stojimo į ES sutartimi, ant kurios yra A. Brazausko parašas, sakant, kad tai jie vieninteliai parinko Lietuvai eurointegracinį, euroatlantinį kelią. Nors mes nepamiršome, kas 2002 m. norėjo surengti referendumą dėl stojimo į NATO.

Tad palinkėjimas būtų – nepostringauti, kad „ir tada dirbome Lietuvai“, bet imtis darbų Valstybei šiandien.

Read Full Post »

Kaip ES institucijose priimti sprendimai keičia mūsų kasdienybę?

Švęsdami Lietuvos narystės dešimtmetį Europos Sąjungoje, pastarosiomis savaitėmis daug kalbame apie buvimo šioje bendrijoje vertę ir naudą kiekvieno žmogaus kasdienybėje. Viena iš svarbių Europos Sąjungos veiklos sričių, kuri aktuali kiekvienam kasdieniame gyvenime – vartotojų apsauga. Europos Sąjungoje užtikrinamas laisvas prekių ir paslaugų judėjimas – laisvai galime pirkti prekes ar naudotis paslaugomis kitoje valstybėje narėje. Tačiau kartais nutinka, jog gautos prekės ar paslaugos neatitinka mūsų lūkesčių, o jei jos įsigytos svetimoje valstybėje, dažnai nežinome, ar galime tikėtis kokios nors kompensacijos.

Europos Parlamentas – institucija, ypač aktyviai siekusi priimti vartotojų teises aktyviau ginančius teisės aktus. Tokiais teisės aktais visų pirma siekiama, kad pirkėjas gautų kuo tikslesnę ir skaidresnę informaciją apie įsigyjamus produktus ar paslaugas. Tai pasakytina tiek apie maisto produktų ženklinimą (EP iniciatyva nustatyta, jog etiketėse pateikiama informacija būtų pateikiama suprantamai ir tik tokia, kuri buvo patvirtinta moksliniais tyrimais), tiek ir apie įvairias vartojimo sutartis (ES teisės aktų dėka, imdami paskolą, galime aiškiai matyti, kokią galutinę sumą kas mėnesį turėsime grąžinti).

Net ir tuomet, kai įsigyjame prekę ar paslaugą pakankamai apie ją žinodami, ne visuomet liekame jomis patenkinti. Tokiais atvejais ES teisės aktai užtikrina kiekvienam galimybę kitoje ES valstybėje įsigijus prekę ar paslaugą, o trūkumus pastebėjus tik tuomet, kai esame parvykę namo, gauti kompensaciją savo valstybėje. Tokia nuostata galioja tiek nekokybiškoms prekėmis (pvz., batais, automobiliais ar bet kokia preke, internetu įsigyjama iš kitos ES valstybės), tiek paslaugoms. Kalbant apie paslaugas, vartotojai dažniausiai nukenčia įsigydami turizmo ar kelionių paslaugas – suteikiamas žemesnės kategorijos viešbutis, atšaukiamas ar atidedamas skrydis. Įvairiuose ES teisės aktuose įtvirtintos keleivių ir poilsiautojų teisės ir paslaugų teikėjų atsakomybė – užtikrinti ne žemesnės nei nusipirktos klasės viešbutį, sumokėti kompensaciją už prarastą bagažą, neįvykusį ar vėluojantį skrydį. Naujausiu teisės aktu kelionių organizatorius tampa atsakingas už visas savo parduodamas paslaugas, nepriklausomai nuo to, ar pats jas suteikia. T.y., kelionių agentūra, jei jai sumokėjote už visas savo atostogas, privalo jums sumokėti kompensaciją, net jei yra tik tarpininkas tarp jūsų ir kelionės sąlygas pakeitusios aviakompanijos ar viešbučio.

Kalbant apie keliones, prieš kelerius metus numatyta, kad ilgo nuotolio kelionių (visų pirma – lėktuvais, keltais, autobusais) infrastruktūra (stotys, uostai, oro uostai) bei joje pateikiama informacija (apie maršrutus, reisų atidėjimus ir pan.) privalo būti pritaikyta neįgaliems asmenims (turintiems judėjimo, klausos ar regos negalią). Be to, neįgaliuosius lydintiems asmenims (kai tokia lydinčiųjų pagalba reikalinga) turi būti suteikta galimybė keliauti nemokamai.

Nebeįsivaizduojame savo kelionių ir gyvenimo be mobiliųjų įrenginių. Naudojame juos bendravimui, darbui, informacijos paieškai. Vis tik Europoje be sienų kainos už telekomunikacijų paslaugas, kai jomis naudojamės užsienyje, tebėra didesnės, nei norėtume. Jau beveik dešimt metų Europos Parlamento iniciatyva yra palaipsniui mažinami tarptinklinio ryšio (roumingo) tarifai. Štai ir nuo šių metų liepos 1 dienos, keliaudami į kitas ES valstybes, mokėsime dar mažiau, nei mokėdavome iki šiol. O nuo 2017 metų vidurio, būdami užsienyje, namo skambinsime, į skambučius atsiliepsime, internete mobiliaisiais įrenginiais naršysime tokiomis pačiomis sąlygomis bei kainomis, kaip ir būdami namie.

Viena iš specifinių turizmo rūšių – medicininis turizmas. Vis daugėja europiečių, vykstančių į kitas ES valstybes pas širdies, plastikos chirurgijos, odontologijos ar kitų medicinos sričių specialistus. Prieš kelerius metus priimta šiems žmonėms aktuali ES direktyva, numatanti, jog jie už kitoje ES valstybėje patirtas medicinos paslaugas gali gauti kompensaciją iš savo valstybės ligonių kasų (žinoma, savo valstybėje numatytų kompensacijų ribose).

Dar vienas su sveikatos apsauga susijęs vartotojų teisių apsaugos pavyzdys (nors šiaip sveikatos apsauga – daugiau valstybių, o ne Europos Sąjungos reguliavimo dalykas) – vaistų kainų skaidrumas. ES direktyva numato, kad valstybės turi priimti skaidresnes taisykles, kuriomis remiantis būtų nustatomos vaistų kainos. Pagal šias taisykles, turi būti viešai skelbiamas ekspertų, dalyvaujančių kainų nustatyme sąrašas (tiksliau, ne pačių kainų, o valstybės kompensuojamos vaistų kainos dalies) bei jų interesų deklaracijos (ne paslaptis, jog dauguma tokių ekspertų dirba ir farmacijos įmonėse), taip pat siūloma viešai skelbti ir pačius patvirtintus vaistų kainų sąrašus.

Be to, valstybė privalo viešai skelbti kriterijus, kuriais remiantis, priima sprendimą įrašyti vaistą į kompensuojamųjų sąrašą. Taip pat privalo būti sudarytos palankesnės sąlygos į šį sąrašą įtraukti ir lygiavertes (dažnai – ir pigesnes) jau sąraše esančių medikamentų alternatyvas (ypač jei jos jau yra patvirtintos kitose ES valstybėse).

Taigi užduodami sau klausimą „ką kiekvienam mūsų asmeniškai davė ta Europos Sąjunga“, nepamirškime šių pokyčių labai svarbiose mūsų gyvenimo srityse. O taip pat – būkime budrūs, atsakingi ir pilietiški: dažniau išsakykime savo nuomonę apie pokyčius, kurių norime. Nes būtent piliečių balsas turi būti pamatu politikų ir ES institucijų darbams. O kai tie išsakyti lūkesčiai atsispindės kasdienybėje, neabejotinai žmonės turės daugiau paskatų tikėti tiek Europa, tiek jiems atstovaujančių organizacijų, institucijų ar politikų darbu.

Read Full Post »

Dešimt metų su Europa

Po kelių dienų švęsime Lietuvos narystės Europos Sąjungoje dešimtmetį. Viena vertus, dešimt metų – valstybės gyvenime labai trumpas laiko tarpas, kad galėtume daryti toli siekiančias išvadas. Kita vertus, šie dešimt metų – tai beveik pusė mūsų dabartinės Nepriklausomybės gyvenimo, todėl bendras tendencijas įžvelgti jau galime.

Prieš dešimt metų entuziastingai ir beveik vienbalsiai balsavome už Lietuvos tapimą Europos Sąjungos nare, o šiandien taip pat entuziastingai tą pačią Europos Sąjungą kritikuojame.

Kartais ši kritika gal ir pagrįsta (pavyzdžiui, kuomet skaičiuojame, kad ES skiria Lietuvai mažiau paramos, nei kitoms ES valstybėms), kartais – visiškai nepagrįsta (kuomet atsivėrusias sienas ar eurą kaltiname dėl emigracijos iš Lietuvos mastų). Tačiau kritikuodami, ko gero, nė nesusimąstome – juk be ES neturėtume net ir tos paramos, kurią gauname dabar, o norėdami išvažiuoti į kitas Europos valstybes, tebestovėtume ilgose eilėse prie sienų (kaip stovime važiuodami į Baltarusiją ar Rusiją).

Taigi pabandykime įvertinti, ko verta mūsų narystė Europos Sąjungoje. O paprasčiausia vertinti materialia išraiška, tai yra pinigais. Nuo įstojimo į Europos Sąjungą 2004 metais Lietuva jau yra gavusi apie 30 milijardų litų paramos. Per artimiausius 6 metus turėtume gauti dar kiek daugiau nei 23 milijardus litų struktūrinės paramos (ir dar beveik tiek pat – paramai žemės ūkiui). Daug tai ar mažai? Spręskime patys – metinis Lietuvos biudžetas be ES paramos sudaro apie 20 milijardų litų. Už ES skiriamas lėšas nuveikta nemažai. Dalimi ES paramos buvo bendrai finansuoti tokie fiziškai apčiuopiami projektai kaip Panevėžio ir Šiaulių arenų, Pasvalio sporto mokyklos, Vilniaus Vakarinio apvažiavimo bei Jakų sankryžos, naujojo Vilniaus Universiteto mokslinės komunikacijos centro statybos. Taip pat – daugiau nei pusės tūkstančio viešosios paskirties pastatų (mokyklų, bibliotekų, ligoninių) renovacija, daugiau nei pusantro šimto vandens ir nuotekų valymo sistemų rekonstrukcija ir plėtra. Kitą ES paramos dalį jaučiame netiesiogiai – parama naujų darbo vietų kūrimui bei įmonių konkurencingumo didinimui, darbuotojų kompetencijos ugdymui, sveikatos ir švietimo paslaugų tobulinimui, kultūros paveldo išsaugojimui.

Per dešimtį metų iš ES gavome ne tik finansinę paramą. Gavome ir postūmį reformoms. Lietuva, siekdama narystės ES, privalėjo įgyvendinti nemažai struktūrinių reformų ir ženkliai pakeisti savo teisės aktus. Dažnu atveju ES narystės reikalavimai buvo išorinis postūmis reformoms, kurių reikėjo iš planinės ekonomikos besivaduojančiai valstybei, tačiau kurių nebūtume ryžęsi imtis patys vieni. Visų pirma tai rinkos ekonomikos, veikiančios konkurencijos sąlygomis sukūrimas, pasenusio žemės ūkio sektoriaus modernizavimas, reformos aplinkos ir energetikos sektoriuose, teismų ir kitos reformos. Pažiūrėjus į kaimynines valstybes, tebegyvenančias valstybinio reguliavimo ekonomikoje, bent jau man nekyla abejonių, jog pasielgėme teisingai, įgyvendinę tokias griežtas reformas.

Europos Sąjunga daugeliui visų pirma asocijuojasi su galimybe judėti be sienų. Nuo judėjimo laisvės užtikrinimo, beje, prieš daugiau nei pusę amžiaus ir prasidėjo pati Europos Sąjunga. Dabar galime laisvai keliauti, dirbti, verslauti, mokytis, ilsėtis ne tik Lietuvoje, bet ir kitose ES valstybėse. Dažnam lietuviui tai atveria praktiškai neribotas galimybes siekti mokslo ar karjeros aukštumų. Net trumpalaikių studijų užsienyje galimybe iki šiol yra pasinaudoję daugiau nei 20 000 buvusių ir esamų studentų iš Lietuvos. Žinoma, su atsidariusiomis sienomis padidėjo ir emigracijos mastai, tačiau neturėtume šios problemos spręsti užsitverdami spygliuotomis tvoromis. Greičiau atvirkščiai – tautiečius į Lietuvą susigrąžinsime diegdami vakarietiškas vadybos ir valdymo sistemas ir keisdami valdininkų požiūrį į žmogų.

Stojant į ES, Lietuvoje buvo nuogąstaujama, kad Europos Sąjunga suvienodins ar net išnaikins mūsų tautinį tapatumą. Tačiau šiais metais minėdami narystės ES dešimtmetį, jau gerai žinome, kad mūsų tapatybės sklaida priklauso tik nuo mūsų pačių aktyvumo. Dar daugiau, ES lėšomis atkūrėme ne vieną per okupacijos dešimtmečius sunaikinto kultūrinio paveldo objektą, narystė ES ne sutrukdė, o veikiau padėjo įtvirtinti mūsų materialaus ir nematerialaus paveldo tarptautinį pripažinimą. ES yra pavyzdys, kad religinės ir kultūrinės skirtybės, jei jos gerbiamos, nėra kliūtis glaudžiam bendradarbiavimui ir sutarimui. Tokia įvairovė ir jos pažinimas praturtina mus visus.

Kelis pagrindinius uždavinius kelyje į Europą atlikome: įstojome, įgyvendinome reformas, sėkmingai išlaikėme pirmininkavimo ES Tarybai egzaminą. Ar jau viskas? Ne. Nors narystė Europos Sąjungoje formaliai sugrąžino Lietuvą į Europą, dar liko nemažai nuveikti – vienas artimiausių tikslų, link kurio sėkmingai artėjame yra euro įsivedimas. Tačiau kur kas svarbiau yra į Europą atvesti ir mūsų protus, dažnai tebeklaidžiojančius posovietinėje erdvėje. Lietuvos kelią į Europą tiesti turime patys, atmindami, kad tik stiprioje Europoje Lietuva bus saugi.

Read Full Post »

Kodėl europiečiai nebijo riboti žemės pardavimo užsieniečiams?

Artėjant gegužės pirmajai – galutiniam terminui, kuomet privalėsime leisti įsigyti žemės ūkio paskirties žemę visiems ES subjektams, diskusija tarp žemės pardavimo priešininkų (apsiginklavusių ir referendumo ginklu) ir pardavimo šalininkų – nerimsta. Neremiu nei vieno kraštutinumų – sutinku, jog žemės ūkio paskirties žemė turi būti parduodama ne tik Lietuvos piliečiams, bet griežtai laikausi nuomonės, jog būtini tam tikri apribojimai, leidžiantys užtikrinti, kad žemė būtų dirbama, o ne dirvonuotų arba būtų superkama spekuliantų. Šioje vietoje neprivalome išradinėti dviračio: ne viena ES valstybė savo įstatymuose yra įtvirtinusi panašius apribojimus (visų pirma tai valstybės, į ES įstojusios po 2004, ir susidūrusios su panašiomis problemomis).

Tarp tokių saugiklių – ir pardavimo apribojimas tik ES ir Europos ekonominės erdvės (Norvegija, Lichtenšteinas, Šveicarija) valstybių piliečiams. Lietuva, suteikdama leidimą žemės ūkio paskirties žemę įsigyti juridiniams asmenims, yra pasirinkusi kiek platesnį ratą valstybių, įtraukdama ir NATO priklausančias valstybes. Tokie patys ribojimai būtų taikomi ir parduodant žemę fiziniams asmenims.

Kitas apribojimas – pakankamas ryšys su valstybe. Įsigyjantis žemę subjektas privalo įrodyti, jog jį su valstybe sieja ne tik noras įsigyti žemės. Toks ryšys – gyvenimas (ar, juridinių asmenų atveju, veikimas) toje valstybėje tam tikrą laiką. Pavyzdžiui, Lenkijoje kaip vienas iš tokių pateikiamų kriterijų yra ir santuoka su Lenkijos piliečiu.

Savaime suprantama, jog visi suinteresuoti, kad įsigyta žemė būtų tinkamai dirbama ir prižiūrima. Todėl visos kaimyninės valstybės (Estija, Latvija, Lenkija) yra nustačiusios, jog žemė gali būti parduodama tik tiems, kurie jau turi patirties dirbdami žemę. Lietuvoje irgi siūlome žemę leisti įsigyti tik tiems asmenims, kurie turi žinių arba praktikos dirbdami žemę.

Dar vienas siūlomas apribojimas (beje, analogiškas apribojimas yra įtvirtintas ir Latvijoje) – neleisti įsigyti žemės tam tikrose teritorijose. Tarp tokių – Baltijos jūros ir Kuršių marių pakrantė (čia siūloma leisti žemę įsigyti tik Lietuvos subjektams), teritorijos, svarbios valstybės saugumo atžvilgiu, istorijos ir kultūros objektai (pvz., piliakalniai).

Europos Komisijos nuomone, valstybės gali žemės pardavimui taikyti apribojimus, tačiau tokie apribojimai neturi prieštarauti ES teisei ir suderinti su Europos Komisija, kuri pasirengusi konsultuoti valstybes nares, norinčias įvesti tokius apribojimus.

Diskusijos dėl apribojimų, taikytinų žemės įsigijimui, kurias inicijavome kartu su kolega ir A.Saudargu TS-LKD frakcijos atstovais LR Seime, įregistravusiais įstatymo projektą, tik prasideda. Žemės ūkio ministerija neseniai įregistravo savąjį įstatymo projekto variantą, kuriame siūloma įvesti analogiškus saugiklius. Šios diskusijos tęsis ir Seimo komitetuose. Tikiu, jog galutinis įstatymo tekstas ne tik nuramins skeptikus, bet ir leis suaktyvinti Lietuvos žemės ūkio sektorių.

Read Full Post »

Seimui siūlome įstatymo pataisomis įtvirtinti, kad mūsų žemę dirbtų žmonės, įrodę savo ryšį su Lietuva

Prieš metus prasidėjusi diskusija dėl žemės ūkio paskirties žemės pardavimo užsieniečiams vėl įsisvyravo viešojoje erdvėje, tačiau gerokai stipriau, nei 2011-taisiais, kuomet draudimas buvo pratęstas iki 2014-ųjų balandžio pabaigos.

Dar prieš metus sakiau, jog žemės ištekliai yra mūsų nacionalinis turtas ir kad žemės pardavimas neturėtų būti toks pats paprastas kaip skalbimo mašinos įsigijimas. Kita vertus, dar stodami į Europos Sąjungą sutarėme su visomis ES valstybėmis (o šį mūsų susitarimą patvirtino ir visų ES valstybių parlamentai), jog privalėsime sudaryti galimybes Lietuvoje žemės ūkio paskirties žemę pirkti ir ES valstybių piliečiams. Galutinis terminas, kurį esame išsiderėję – 2014 metų gegužės pirmoji. Viena priežasčių, kodėl pagrįstai norime dar ilgesnių terminų – pagal ES išmokas žemės ūkiui, mūsų ūkininkai vis dar pakankamai smarkiai atsilieka nuo kitų ES valstybių ūkininkų. Noriu pasidžiaugti, jog kartu su kolegomis iš kitų Baltijos valstybių, derybų dėl finansinės perspektyvos metu pavyko į dokumentus įtraukti nuostatą, jog šis atotrūkis iki minimumo turėtų sumažėti jau po kelerių metų.

Kyla įvairiausių iniciatyvų dėl žemės ūkio paskirties žemės pardavimo ribojimo. Nemažai jų, jei būtų įgyvendintos, tikėtina, prieštarautų ne tik mūsų susitarimams su ES (o gal ir pačiai Konstitucijai) ir galėtų turėti neprognozuojamų padarinių (pavyzdžiui, išmokų iš ES biudžeto mūsų ūkininkams ribojimą). Kita vertus, sutinku, jog leidimas besąlygiškai parduoti žemę gali neigiamai paveikti konkurencinę aplinką žemės ūkio sektoriuje. Todėl būtina įstatymais užtikrinti, jog teisę įsigyti žemę turėtų tik tie asmenys, kurie sieja savo ateitį su Lietuva ir kurie moka, gali ir nori dirbti įsigytoje žemėje.

Būtina įstatymais užtikrinti, jog žemės ūkio paskirties žemę galėtų įsigyti tik tie asmenys, kurie turi ryšį su Lietuva (gyvenantys čia tam tikrą laiką, mokantys kalbą) ir gebėjimų ūkininkauti. Kalbant apie įmones, kurios galėtų įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, savo patirtimi ir iki šiol vykdoma veikla jos taip pat turėtų būti įrodžiusios, jog įsigytą žemę naudos tik žemės ūkio produkcijos gamybai. Žinoma, šie reikalavimai būtų taikomi tiek Lietuvos, tiek ir ES valstybių subjektams. Manau, kad turėtume bijoti ne to, kad kaimynystėje morkas ar tulpes augins koks nors olandų ūkininkas, trejus metus gyvenantis Lietuvoje ir kalbantis lietuviškai, o kad žemės savininku liks mieste gyvenantis ir blizgančiu visureigiu važinėjantis tautietis, jos nedirbsiantis, bet už dirvonuojančius laukus gausiantis ES išmokas.

Dar viena grėsmė, susijusi su žemės ūkio paskirties žemės pardavimu – jos koncentracija įvairių korporacijų rankose. Tai, deja, vyksta jau dabar ir tęsiasi ne vienerius metus. Todėl, jei planuojamas didesnio nei, pvz., 20 hektarų, žemės įsigijimo sandoris, atitinkamos tarnybos turėtų įvertinti, kaip tai paveiks smulkiuosius ūkininkus, aplinką ir pan.

Deja, vos prieš savaitę savo dėmesį žemės pardavimo klausimui pagaliau pademonstravusi dabartinė Vyriausybė iki šiol nėra nė piršto pajudinusi, kad užtikrintų, jog žemė būtų dirbama, o ne dirvonuotų. Praėjusiais metais buvo įtvirtinti tam tikri saugikliai, užkertantys kelią neribotam didžiųjų žemės ūkio bendrovių stambinimui. Tačiau ir šios pataisos atsirado visų pirma buvusio žemės ūkio ministro K.Starkevičiaus iniciatyva.

Dirbdama Europos Parlamente ir matydama situaciją kitose ES valstybėse, nebegaliu stebėti tokio delsimo. Todėl su kolega Algirdu Saudargu ryžomės Seimui pasiūlyti svarstyti įstatymo pataisas, užtikrinančias, kad Lietuvos žemė būtų dirbama, o ją dirbtų žmonės, įrodę savo ryšį su Lietuva.

Read Full Post »

Atsisveikinti teks tik su chemiškai ir nesaugiai rūkytais mėsos gaminiais

Viešojoje erdvėje pasklidusi informacija apie tai, kad nuo šių metų rugsėjo visoje ES neteksime galimybės vartoti gilias tradicijas ir nemenką paklausą tiek Lietuvoje, tiek užsienyje turinčiais rūkytos mėsos gaminiais, tikriausiai jau spėjo sukelti nemažai diskusijų ir pasipiktinimo.

Nustebau ir pati, perskaičiusi, kad Europos Sąjunga nuo rudens esą uždraus rūkytus mėsos gaminius, nes, neslėpsiu – šių produktų paskanauti mėgsta didžioji dalis mano pažįstamų, jie neretai tampa ir prašomomis lauktuvėmis iš kolegų užsienyje. Tad sunku įsivaizduoti, kaip galėtų atrodyti situacija, jei jie būtų uždrausti: tai būtų sunkiai suvokiama ir vartotojams, ir smulkiajam verslui, kuris, beje, gali pasigirti stabiliai augančia paklausa.

Europos Parlamento Aplinkosaugos komitete, kuriame dirbu daugiau nei ketverius metus, maisto kokybės ir saugos klausimai – gana dažni. Būtent šiame komitete prieš kelis metus svarstytas ir šis klausimas ir noriu paskubėti nuraminti ir patikinti, kad ypatingais pokyčiais, jog mūsų pamėgti rūkyti gaminiai dings iš rinkos – gąsdintis nederėtų. Nes taip nėra. Tačiau apie viską iš eilės.

Europos Komisija išties turi įgaliojimus priimti kai kuriuos „techninio pobūdžio“ reglamentus, kurie kai kuriais atvejais gali slėpti didelius pokyčius. Europos Parlamentas jiems pareikšti prieštaravimą gali tik tuomet, kai kas nors (valstybių narių kompetentingos institucijos, dalyvaujančios Komisijos darbo grupių posėdžiuose ar verslininkai, kuriuos gali paveikti tokie pakeitimai) atkreipia dėmesį į galimą neigiamą tokių „techninių“ Reglamentų poveikį. Esminis dalykas, kalbant apie pokyčius nuo rugsėjo pradžios – susijęs su cheminėmis medžiagomis, kurios galės būti naudojamos rūkant mėsos gaminius, t.y. bus leidžiama naudoti tik patikrintas ir saugias chemines medžiagas. Natūralia, chemiškai neapdorota mediena rūkytais mėsos gaminiais tikrai galėsime mėgautis.

Bendroji kvapiųjų medžiagų naudojimo maisto produktų rūkymo procese tvarka Europos Sąjungoje nustatyta dar prieš dešimt metų. Pagal ją, mėsa gali būti rūkoma dūmuose, kurie išgauti tik iš cheminėmis medžiagomis neapdorotos medienos. Kartu su tokia mediena galima naudoti ir, pvz., vaistažoles, prieskonines žoles, kadagio šakeles, spyglius ir kankorėžius. Tuo tarpu įvairias chemines medžiagas, kurios naudojamos dūmo kvapui išgauti, galima naudoti, tik jei jos nekenksmingos. Štai dabar ir buvo patvirtintas toks nekenksmingų medžiagų, kurios gali būti naudojamos, kad pakeistų tikrą dūmą, sąrašas. Tad kodėl kilo tokia sumaištis? Priežasčių gali būti net keletas. Gal Lenkijos maistininkams (o šiandien Lietuvos spaudoje ir cituojamas Lenkijos laikraštis), mėsą mirkantiems nepatikrintuose chemikaluose bus per brangu naudoti tik saugias medžiagas? O gal kažkam tiesiog naudinga visuomenėje skleisti antieuropietiškas nuotaikas.  Taigi, sumaišties kilmė – gali būti įvairiapusė ir įdomi, tačiau šiuo momentu – daugeliui turbūt svarbiausia ne tai. Svarbiausia, kad toliau saugiai paruošti rūkytos mėsos gaminiai niekur nedings.

Read Full Post »

Ilgės šįmet ilgos

Kai jau sukuri savo šeimą, visos šventės padvigubėja. Per tiek pat laiko tenka aplankyti daugiau giminių, o Vėlinių atveju – daugiau žvakelių uždegti, plačiau Lietuvą apvažiuoti. Taip buvo ir šiemet – gal mažiau skubėjom, daugiau žiūrinėjom kapinaites, todėl tos kelios dienos tapo išties labai ilgomis.  Vėlinės man, ko gero, gražiausia šventė prisiminti išėjusiuosius drauge su gyvaisiais.

Kita prasmė – kraštotyrinė. Aplankyti mažas kaimų kapinaites, pagalvoti apie tuos žmones, kurių vardai iškalti paminkluose (kokie vardai, kokie veidai etc.), matyti, kokios buvo „mados“, kaip jos kito – kapuose galima pajusti laikmečių kaitą.

Neabejoju, kad artimųjų lankymas per Vėlines yra svarbia tradicija daugelyje šeimų. Linkėčiau, kad ji būtų perduodama iš kartos į kartą ir noriu pasidalinti keliais savaisiais šiųmečių Ilgių patyrimais Kvykliuose (Utenos raj.).

Pirmiausia, noriu pasidalinti nenusakomu jausmu, kurį teko pajusti Kvyklių kapinaitėse: kai ateini į visai nepažįstamų žmonių bendruomenę, į jų teritoriją, visų žvilgsniai sminga į naujus atvykėlius, o mums norisi atsigręžti ir pažiūrėt per petį – gal taip įsistebeilėjo į ką nors kitą? Vis tik ne, mes esam taikinys, tad belieka linktelėti “sveiki“. Šnabždamės, laukdami, kas bus toliau. Tada mandagiai ir iš tolo mūsų pradeda klausinėti “pas ką jūs?“, mes pasiaiškiname, kad “čia mūsų giminaitis palaidotas“. Nepažįstamoji neatlyžta “a tai kuris čia?“. Mes – “biržietis“. Na, tada pasigirsta “aaa“ ir ledai pajuda. Pasakoja, kaip bažnyčią prižiūri, kiek žmonių susirenka, kviečia į koplyčią mišioms. Man labai gražu toks kaimas – su savom tradicijom, savais nuogąstavimais, santūrumu ir droviu draugiškumu.

Vėliau sekė bendra malda kapinaitėse: giesmės ir litanija su klebonu bei vietos giedoriais (kelios moterelės, o vedančioji, itin šviesaus soprano, bendroje maldoje buvo prisėdusi, bet “Viešpaties Angelui“ atsistojo, šitaip rodydama pagarbą). Netyčia užtaikėm ir su malonumu pasilikom. Susirinkę pilnos kapinaitės, visas kaimas su iš miesto susirinkusiais vaikais ir anūkais. Kiekviena šeima prie savo kapo: lyg ir atskirai, bet ir kartu. Juk mirusieji sutelkia ir mus – gyvuosius.  Įdomu, ar daugiau Lietuvos miestelių turi tokią tradiciją?

Mūsų šeimai per Ilges svarbu aplankyti ne tik savųjų amžino poilsio vietas, bet uždegti žvakeles ant senelių draugų, kaimynų, bendražygių kapų. Skeptikai sako: „dabar dega žvakutės, o kol gyvi buvo – pykosi“. Nežinau, kas kam kaip buvo, bet sustoti, prisiminti, galbūt net įvertinti tuos santykius yra svarbu, o Vėlinės – tam skirta diena.

Nuo pat vaikystės kartu su šeima lankydavome ir Lietuvai daug davusiųjų kapus – ar tai būtų savanoriai, ar Laisvės kovotojai, ar 1863-ųjų metų sukilėliai, ar žmonės, savo darbais praturtinę Lietuvą. Džiugu, kad ir šiemet nemažai žvakelių degė ant Laisvės kovotojų kapų ar jų žūties vietose – atmintis gyva. Šįmet su Liutauru Kazlavicku ir kitais bičiuliais savo pagarbą atidavėme Dzūkijos partizanams. Siūlyčiau per kitas Vėlines žvakelę uždegti ir mūsų bendrapiliečių žydų žūties vietose. Liūdnos ir nejaukios tos vietos. Aišku, kitaip ir būti negali, juk žinom, kas ten dėjos, tačiau nejauku ir todėl, kad nedega ten žvakelės..Aišku, nėra čia artimųjų, bet, panašu, kad trūksta ir jausmo, kad tai žmonės,  kurie buvo tarpe mūsų. Žinau, kad nemaža dalis gali užsiplieksti  – prie ko čia tie žydai. Bet nekaltų žmonių, bendrapiliečių, žūtis turėtų rūpėti, jei ne jausmiškai, tai bent kaip Lietuvos istorijos dalis.

Tad saugokime savųjų (kaip dažnai galima pamatyti užrašą ant paminklo) atminimą, bet uždekime žvakelę ten, kur jos nėra, už tuos, kurie kūrė stiprią Lietuvą.

Nuotraukose:

1863 m. sukilėlių kapai Karalgiryje; trijų šventikų, sukilimo dalyvių išniekinimo vieta Pašušvyje; savanorio P.Lukšio kapas ir Nepriklausomybės kovų savanorių kapai Kėdainiuose; memorialas tremtiniams Utenoje; kapas Pociūnėliuose; Ilgių apeigos Kvyklių kapinaitėse.

Read Full Post »

Pieno produktų embargas – dar viena pamoka Lietuvai ir ES

Rugsėjo mėnesį prasidėjus diskriminaciniams veiksmams prieš Lietuvos vežėjus buvo sunku prognozuoti šios situacijos baigtį. Konkrečios priežasties, kodėl griežtinama vilkikų patikra, vykdomi lengvųjų automobilių patikrinimai ir pradedamas pieno produktų embargas, nurodyta nebuvo. Rusijos atstovai neteikė paaiškinimų, o tie, kurie buvo duoti, vargu, ar leido geriau suprasti reikalo esmę. Nesulaukta atsakymų ir į oficialius paklausimus iš Europos Komisijos (EK) apie susidariusią situaciją.

Ši situacija tapo dar viena pamoka Lietuvai. Tik ar sugebėjome ją deramai išmokti? Tokiu metu viltys dedamos į aktyvius Vyriausybės veiksmus, siekiant kilusią situaciją kiek įmanoma greičiau sureguliuoti. Deja, šįsyk tų veiksmų trūko. Vyriausybė delsė imtis aktyvių priemonių ne tik aiškindamasi priežastis, kodėl griežtinama vilkikų patikra ar pradedamas pieno embargas, bet atidėliojo kreipimąsi į ES institucijas, nesikonsultavo su Pasaulio prekybos organizacija (PPO) dėl Rusijos veiksmų.

Galbūt Vyriausybė vengė imtis aktyvesnių veiksmų dėl geresnių santykių su Rusija, tačiau vargu ar toks elgesys buvo adekvatus situacijai.  Manau, daugelį papiktino Premjero laikysena, kuomet jis teigė, kad Lietuva turi problemų ne su Rusija, o su Kinija, nors būtent tuomet mūsų vežėjai po kelias dienas stovėjo eilėse į Kaliningradą.

Aktyvių Vyriausybės veiksmų pasigesta ne tik čia, Lietuvoje, bet ir ES. Spalio 8 dieną vykusioje EP plenarinėje sesijoje svarstant Rusijos taikomas diskriminacines priemones Lietuvai ir jų pagrįstumą, Užsienio reikalų ministerijos viceministras V. Leškevičius pažymėjo, kad susidariusi situacija yra iššūkis ne tik ES, bet ir visai tarptautinės prekybos sistemai, PPO taisyklėms ir šiuo atveju būtinas visos ES atsakas.

Kritiškiau Lietuvos Vyriausybės pastangas vertino Europos Komisijos narys K. De Gucht, atsakingas už tarptautinę prekybą, kuris pažymėjo, kad tiek imantis veiksmų ES mastu, tiek kreipiantis į PPO, būtinas aktyvesnis Lietuvos Vyriausybės indėlis bendradarbiaujant, teikiant turimą informaciją ir koordinuojant veiksmus. Bene labiausiai nudžiugino EP narių atsakas į Lietuvos problemą: europarlamentarai reiškė palaikymą Lietuvai, ragino EK kreiptis į PPO, o kitą dieną savo solidarumą reiškė ragaudami lietuviškų sūrelių, kurie neįtiko Rusijos rinkai.

Netikėtai sulaukėme paramos net ir iš lietuviškos produkcijos vartotojų Rusijos Kaliningrado srityje. Kaliningrado merijai pateikta paraiška leisti rengti protesto akciją dėl lietuviškų pieno produktų embargo, o įprastus socialinio tinklo „Facebook“ atvaizdus ėmė keisti nuotraukos su lietuviškais sūreliais (neoficialiais duomenimis tokių vartotojų buvo daugiau nei 2000). Pasipiktinimas kilo ir Maskvoje, kur gyventojai pasigedo lietuviškų pieno produktų.

ES dėmesys suveikė. Jau spalio 9 d. pasirodė žinia, kad prezidento V. Putino nurodymu padidinta patikra vilkikams atšaukiama. Išties, vilkikai yra laisviau įleidžiami į Kaliningradą, mažėja eilės, tačiau situacija vis dar nestabili. Sunku prognozuoti, kiek užtruks pieno produktams taikomas embargas. Galbūt „netikėtai“ kiti maisto produktai neatitiks keliamų reikalavimų. Pagrindo nuogąstavimams lieka tiek dėl pareiškimų iš Rusijos institucijų pusės, tiek dėl realios prekybinių santykių su Rusija padėties.

Šiuos nuogąstavimus patvirtina ir neseniai išplatintas pranešimas, kuriame nurodoma, kad netrukus gali prasidėti estiškų pieno ir žuvies produktų importo draudimas. Importo draudimus vis dar patiria ir Rytų partnerystės programoje dalyvaujančios bei laisvosios prekybos sutarties su ES siekiančios Ukraina ir Moldova. Dėl Rusijos prekybinių apribojimų šiais metais jau nukentėjo Graikija (ribojamas pieno ir mėsos produktų importas), Lenkija (ribojamas šaldytos mėsos importas), taip pat Vokietija (ribojamas gyvūninių produktų importas). Tiesa, šiuo atveju šalys bent jau buvo informuojamos oficialiai.

Rusijos priėmimą į PPO, į prekybos barjerus siekiančių panaikinti šalių klubą, daugelis įvertino optimistiškai. Tikėtasi, kad tai paskatins Rusiją „žaisti“ pagal tarptautines taisykles, išsispręs daugelis prekybinių nesklandumų, turėjo mažėti importo mokesčiai, daugėti galimybių eksportui. Deja, gana greitai teko tuo nusivilti. Problemos išliko, o kai kurios ir paaštrėjo.

Šiuo metu didžiausios problemos kyla dėl Rusijoje netinkamai taikomo utilizacijos mokesčio automobiliams, t.y. Rusija papildomai apmokestina nenaujus automobilius, o tokiu būdu skatinama pirkti vietines naujos gamybos mašinas. Be to, mokestį moka tik užsienio įmonės, o tai mažina ES įmonių konkurencingumą. Dėl tokio reguliavimo kenčia ir naudotus automobilius eksportuojančios Lietuvos įmonės.

Dėl Rusijos protekcinių priemonių kenčia ir visos ES bulvių augintojai. Liepos 1 d. buvo laikinai apribotas bulvių importas iš visų ES valstybių į Rusiją, remiantis tuo, kad vienos ES valstybės narės eksportuojamose bulvėse esą aptikta kenkėjų. Nuo to nukentėjo ir Lietuvos bulvių augintojai, kurie trečdalį produkcijos realizuoja Rusijos rinkoje. Panašių apribojimų galima rasti ir kitose srityse.

Nors Rusija linkusi kelti reikalavimus kitiems, bet pati nenoriai laikosi prisiimtų įsipareigojimų. ES, įskaitant ir Lietuvą, yra svarbus bendradarbiavimas su Rusija, tačiau norime turėti patikimą ir prognozuojamą prekybos partnerį. Tikiuosi, kad ši patirtis paskatins kiekvieną iš mūsų atsargiau ir objektyviau žvelgti į kaimyninę valstybę, nes noras puoselėti pragmatiškus santykius su šia kaimyne yra ne visada pagrįstas ir realus. Kartu turėtume suprasti, kad neverta pasikliauti trumpalaikiais didžiosios kaimynės pažadais, ar tai būtų lietuviško pieno eksportas, ar dujų su nuolaida importas.

Read Full Post »

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos 25-ąjį gimtadienį pasitikus

Spalio 12 d. Kaune minėjome Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) įkūrimo 25-ąsias metines. Iškilmingame renginyje susirinkusiuosius sveikino Lietuvos Respublikos Prezidentė, europarlamentarai profesorius V. Landsbergis, L. Andrikienė, ministrai, TS-LKD lyderis A. Kubilius, ekspedicijos “Misija Sibiras“ jaunimas ir kiti svečiai.

Prisimindama tą tūkstantinį daug iškentusių, bet labai šviesių ir tvirtų žmonių susibūrimą, noriu pasidalinti keliomis mintimis, lydėjusiomis LPKTS jubiliejiniame suvažiavime ir išsakytomis sveikinimo kalboje visiems susibūrusiems.

Kaip pastebėjo renginio globėja Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, ir liūdna, ir džiugu, kad tokia Sąjunga egzistuoja. Liūdna pagalvojus, kad apskritai reikėjo ją kurti, kad būtent taip krypo lietuvių tautos likimas, džiugu, kad grįžę tremtiniai, jų vaikai ir vaikaičiai, tremtyje gimę būrėsi ir jungėsi bendrai veiklai.

Tardama sveikinimo žodį grįžusiems iš tremties, jų artimiesiems, vaikams ir vaikaičiams, sakiau, kad gera būti čia, tarp jų. Gera veikti bendrai, dalyvauti jų renginiuose, nes vienija ne tik bendri darbai, bet ir istoriniai patyrimai, bendra istorinė atmintis. Tuo kartu atmintyje iškilo toks atsiminimas iš mano vaikystės, kuriuo nusprendžiau pasidalinti: 1989 m. buvo parskraidinti iš Sibiro į Kėdainių oro uostą tremtinių palaikai, ėjome su tėvais ir seneliais jų sutikti. Ir…per minią nuvilnijo bendras atodūsis – kupinas skausmo, palengvėjimo, vilties. Mus tuomet jungė kažkoks bendras vardiklis.

Lygiai taip pat ir šiandien, kai lankydamasi įvairiose Lietuvos vietose su jaunimu kalbuosi apie istorinę atmintį, paklausti, kiek jų šeimų patyrė tremtis, dauguma pakelia rankas. Vadinasi, mūsų bendras darbas – ne veltui. Ypač, kad dar tiek daug ką turime kartu surėmę pečius nuveikti. Džiaugiuosi, kad jau yra postūmių su tremties ir rezidencijos muziejų tinklo sutvarkymu Lietuvoje, ir kad turiu progos prisidėti prie šių iniciatyvų.

Ypatingai svarbus visų amžininkų ir tremtinius vienijančios organizacijos darbas. Renginiai tremtims atminti, kasmetiniai susibūrimai Dubysos slėnyje Ariogaloje, žygiai partizanų takais – tai veiklos, kurios leidžia istorijai apsigyventi jaunosios kartos širdyse. Didžiuojuosi galėdama jose dalyvauti, jas remti ir dėkoju už nuolatinį kvietimą prisijungti. Istorinė atmintis – tai, ką neabejotinai turime perduoti ateities kartoms. Kad išlaikę tvirtą stuburą, niekam ir niekada nepaliktume galimybės perrašyti ir klastoti istoriją.

Su jūsų padėjimu, istorinės žinios skleidimo darbą dirbu ir Europoje, Europos Parlamente. Esu surengusi ne vieną knygų, filmų pristatymą kartu ir su Lietuvos, ir su Baltijos valstybių kolegomis. Džiugu, kai po vieno ar kito renginio, prieina Vakarų valstybių parlamentarai, kolegos, nepatyrę sovietijos baisumų ir dėkoja, nes sužinojo naujų faktų apie mūsų istoriją, sužinojo, kas anuomet vyko už geležinės uždangos. Ir tai geriausias įrodymas, kad mūsų bendrą darbą reikia tęsti! Štai ir viena iš pagrindinių erdvių Europos Parlamente po nemenkų Baltijos valstybių parlamentarų pastangų šiemet jau vadinama Baltijos kelio vardu. Džiaugiuosi, kad nuo šiol galima kviesti kolegas susitikti Baltijos kelyje.

Kaip šeimoje laikomasi tradicijos ir istorijos, taip ir jūs, esate ta šeima, kurioje semiamės dar gyvos istorijos ir tradicijų. Tad kaip ir iki dabar, taip ir visad – laikykimės bendrai!

Read Full Post »