Feeds:
Įrašai
Komentarai

Archive for the ‘Maisto sauga’ Category

Rūkyta dešraViešojoje erdvėje pasklidusi informacija apie tai, kad nuo šių metų rugsėjo visoje ES neteksime galimybės vartoti gilias tradicijas ir nemenką paklausą tiek Lietuvoje, tiek užsienyje turinčiais rūkytos mėsos gaminiais, tikriausiai jau spėjo sukelti nemažai diskusijų ir pasipiktinimo.

Nustebau ir pati, perskaičiusi, kad Europos Sąjunga nuo rudens esą uždraus rūkytus mėsos gaminius, nes, neslėpsiu – šių produktų paskanauti mėgsta didžioji dalis mano pažįstamų, jie neretai tampa ir prašomomis lauktuvėmis iš kolegų užsienyje. Tad sunku įsivaizduoti, kaip galėtų atrodyti situacija, jei jie būtų uždrausti: tai būtų sunkiai suvokiama ir vartotojams, ir smulkiajam verslui, kuris, beje, gali pasigirti stabiliai augančia paklausa.

Europos Parlamento Aplinkosaugos komitete, kuriame dirbu daugiau nei ketverius metus, maisto kokybės ir saugos klausimai – gana dažni. Būtent šiame komitete prieš kelis metus svarstytas ir šis klausimas ir noriu paskubėti nuraminti ir patikinti, kad ypatingais pokyčiais, jog mūsų pamėgti rūkyti gaminiai dings iš rinkos – gąsdintis nederėtų. Nes taip nėra. Tačiau apie viską iš eilės.

Europos Komisija išties turi įgaliojimus priimti kai kuriuos „techninio pobūdžio“ reglamentus, kurie kai kuriais atvejais gali slėpti didelius pokyčius. Europos Parlamentas jiems pareikšti prieštaravimą gali tik tuomet, kai kas nors (valstybių narių kompetentingos institucijos, dalyvaujančios Komisijos darbo grupių posėdžiuose ar verslininkai, kuriuos gali paveikti tokie pakeitimai) atkreipia dėmesį į galimą neigiamą tokių „techninių“ Reglamentų poveikį. Esminis dalykas, kalbant apie pokyčius nuo rugsėjo pradžios – susijęs su cheminėmis medžiagomis, kurios galės būti naudojamos rūkant mėsos gaminius, t.y. bus leidžiama naudoti tik patikrintas ir saugias chemines medžiagas. Natūralia, chemiškai neapdorota mediena rūkytais mėsos gaminiais tikrai galėsime mėgautis.

Bendroji kvapiųjų medžiagų naudojimo maisto produktų rūkymo procese tvarka Europos Sąjungoje nustatyta dar prieš dešimt metų. Pagal ją, mėsa gali būti rūkoma dūmuose, kurie išgauti tik iš cheminėmis medžiagomis neapdorotos medienos. Kartu su tokia mediena galima naudoti ir, pvz., vaistažoles, prieskonines žoles, kadagio šakeles, spyglius ir kankorėžius. Tuo tarpu įvairias chemines medžiagas, kurios naudojamos dūmo kvapui išgauti, galima naudoti, tik jei jos nekenksmingos. Štai dabar ir buvo patvirtintas toks nekenksmingų medžiagų, kurios gali būti naudojamos, kad pakeistų tikrą dūmą, sąrašas. Tad kodėl kilo tokia sumaištis? Priežasčių gali būti net keletas. Gal Lenkijos maistininkams (o šiandien Lietuvos spaudoje ir cituojamas Lenkijos laikraštis), mėsą mirkantiems nepatikrintuose chemikaluose bus per brangu naudoti tik saugias medžiagas? O gal kažkam tiesiog naudinga visuomenėje skleisti antieuropietiškas nuotaikas.  Taigi, sumaišties kilmė – gali būti įvairiapusė ir įdomi, tačiau šiuo momentu – daugeliui turbūt svarbiausia ne tai. Svarbiausia, kad toliau saugiai paruošti rūkytos mėsos gaminiai niekur nedings.

Read Full Post »

Arkliena

Šią savaitę nemaža dalis Europos valstybių pradeda minėdamos artėjančią Pasaulinę vartotojų dieną. Tai laikas, kai viešojoje erdvėje bene aktyviausiai aptariamos vartotojų teisės, gamintojų įsipareigojimai pateikti teisingą, išsamią informaciją bei pareiga prisiimti atsakomybę už nustatytų kokybės reikalavimų neatitinkančias prekes bei paslaugas. Šiais metais gana svarbiu vartotojų savaitės akcentu tampa ir tai, kad 2014-ųjų pabaigoje įsigalios naujasis Europos Sąjungos reglamentas, įpareigojantis vartotojams pateikti aiškesnę ir visapusišką informaciją apie maisto produktus.

Diskusijų apie vartotojų teisę žinoti daugiau kontekste prisiminkime keletą labai nesenų pavyzdžių iš mūsų kasdienybės, kai ne vienos Europos valstybės gyventojai susivokė vietoje jautienos skanavę arklieną. Taip vadinamas „arklienos skandalas“ neaplenkė ir Lietuvos – iš Latvijos įvežtuose esą jautienos konservuose aptikta arklienos pėdsakų.

Kiek anksčiau Švedijoje užfiksuota atvejų, kuomet dažyta kiauliena pirkėjams buvo tiekiama kaip jautiena. Buvo pasigirdę ir kalbų, jog tokios dažytos kiaulienos galėjo būti įvežta ir į Lietuvą, tačiau ši informacija nebuvo patvirtinta.

Šie skandalai, ne juokais supurtę pasitikėjimą Europos Sąjungoje veikiančia maisto produktų kontrolės sistema, rodo, jog dar ne viskas tvarkoje su tuo, kas gula po mūsų peiliais ir šakutėmis.

Kartu su Europos Komisaru, atsakingu už maisto saugumą, Toniu Borgu aptariant šį klausimą Europos Parlamento Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komitete, buvo išsakyta nemažai kritiškų nuomonių dėl to, kad pačiais pažangiausiais pasaulyje laikomi ES teisės aktai maisto saugumo srityje, susidūrus su sukčiavimo atvejais – praktiškai nebeveikia. Taip pat pažymėta, jog valstybės narės turėtų griežtinti atliekamus maisto produkcijos patikrinimus.

Tačiau susiduriame su dilema: viena vertus, norime mažiau kontrolės ir apribojimų verslui bei geranoriško kontroliuojančių tarnybų požiūrio, kita vertus, norime būti tikri, jog žinome, ką valgome. Taigi, labai sudėtinga rasti balansą,  norint užtikrinti informacijos atsekamumą, visų pirma reikia žinoti, kokia informacija mums svarbi – kur gyvūnas gimė, kur augo, kur (ir kokiu būdu) paskerstas, kur mėsa perdirbta, kur ji supakuota. Antra, norint išvengti sukčiavimo atvejų, būtina dažninti pačių patikrinimų skaičių. Techniškai tai reikalautų daugiau tikrintojų, kurių ir taip trūksta, o šiems tikrintojams – didesnio finansavimo. Deja, krizinio biudžeto laikotarpiu tokių patikrinimų kaina greičiausiai būtų perkelta prekybininkams, o galiausiai už tai mokėtume mes – pirkėjai.

Kad už piktybinius pažeidimus darančių verslininkų klaidas nemokėtume visi, tokie patikrinimai turėtų būti apmokami ne visų mokesčių mokėtojų ir ne galutinių vartotojų sąskaita – egzistuojančią sistemą būtų galima modifikuoti, užtikrinant, kad už visus atliekamus patikrinimus sumokėtų sukčiautojai, nustatant kur kas griežtesnę atsakomybę už maisto saugą užtikrinančių teisės aktų piktybinius pažeidimus.

Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai laikotarpiu kaip tik planuojama peržiūrėti maisto grandinės kontrolę reglamentuojančius teisės aktus.

Atitinkamus pakeitimus siūlysiu dokumentą pradėjus svarstyti Europos Parlamente. Taip pat tikiuosi, jog per artimiausią pusmetį Lietuvos diplomatams pavyks įtikinti kolegas iš kitų ES valstybių įtvirtinti griežtesnę maisto saugumo kontrolę, tuo pačiu užtikrinant, kad jos kaštai nebūtų perkeliami vartotojams.

Read Full Post »

Be įsiterpusio vizito į Aušvicą-Birkenau, jau antrą savaitę iš eilės dalyvauju Briuselyje vykstančiuose komitetų posėdžiuose – diskusijos, balsavimai (pastarieji šiandien tęsėsi dvi su puse valandos). Šį savaitgalį negrįžau į Lietuvą (tai vienas iš retų kartų), kurioje spaudžiantis šaltukas galėtų tapti ypač dideliu iššūkiu dažnai su kur kas mažesnės temperatūros pasekmėmis nesusitvarkantiems belgams:) Laimei, neteko patirti ir pirmadienio streiko, kadangi nereikėjo skristi iš Lietuvos į Briuselį. O jo mastai šįsyk tikrai buvo nemenki – streikavo kone visi Belgijos viešo sektoriaus darbuotojai: visų transporto priemonių vairuotojai, maitinimo įstaigų darbuotojai, sutrikdytas oro uostų darbas, netgi buvo pranešama apie dalinai apribotą policijos, medicinos įstaigų veiklą.

Europos Parlamente praėjusios savaitės pradžioje dar gyvenome vidurio kadencijos rinkimų nuotaikomis. Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto pirmininku išrinkome vokietį socialistą M. Groote. Jau ankstesniuose savo dienoraščio įrašuose buvau minėjusi apie išankstinius susitarimus ir dažnai tik “fasadinį“ balsavimą… Tad ir šįkart pirmininką užteko išrinkti plojimais, nes kitų alternatyvų nebuvo, o kandidatūra jau buvo iš anksčiau suderinta. taip pat patvirtinti 4 vicepirmininkai.

Tradiciškai pirmame komiteto posėdyje šiais metais sulaukėme ir pirmininkaujančiosios šalies, Danijos, ministrų darbo prioritetų pristatymo. Posėdyje dalyvavusių net keturių – Maisto, žemės ūkio ir žuvininkystės, Klimato kaitos, Energetikos ir statybos, Sveikatos apsaugos, Aplinkos ministrų – teiravausi dėl ES Bendros žemės ūkio politikos, energetikos infrastruktūros ir energetinių salų bei trečiųjų šalių atsakomybės, nepriklausomo poveikio aplinkai vertinimo. Dėl tiesioginių išmokų ūkininkams ir “žalinimo“ elemento ministrė pritarė, kad gresia nemenki administraciniai sunkumai ir, kad Taryba darbo grupėse  aptarinės tiesioginių išmokų elementų sandarą, tačiau visgi pabrėžė, kad Danijos pozicija – mažiau biurokratizmo ir daugiau žalumo.

Danijos ministrai paliko labai gerą įspūdį – geri savo srities ekspertai, išsamiai atsakantys į visus parlamentarų klausimus. Ypatingai išskirčiau Aplinkos ministrę Idą Auken, visus sužavėjusią ne tik išmanymu, bet ir itin jaunu amžiumi (33 metai). Beje, Danijos ministrų kabinetas išsiskiria moterų gausa bei narių jaunu amžiumi, jauniausias ministras – 26-erių  Tor Pedersenas (Thor M. Pedersen) atsakingas už mokesčių politiką.

Komiteto darbotvarkėje vienas aktualesnių klausimų – krūtų implantai. Iš tikrųjų, situacija siaubinga – Prancūzijos įmonė “PIP“ gamino silikoninius implantus ne iš medicininio, bet iš pramoninio silikono, naudojamo, pvz., čiužinių gaminimui. Sulaikytas įmonės vadovas teigia, kad nėra įrodyti skirtumai tarp minėtų silikono rūšių…visgi yra teigiama, kad pramoninis silikonas gali sukelti vėžį. Moterys masiškai ėmė kreiptis į plastinės chirurgijos įstaigas dėl plyšusių implantų. Dalis iš jų su krūtų protezais (po vėžio gydymo). Tikėtina, kad tokius implantus nešioja 30 tūkst. moterų Prancūzijoje, 30 tūkst. Didžiojoje Britanijoje, likusi dalis – apie 400 tūkst. Lotynų Amerikoje. neatmetama, kad pasitaikė atvejų ir Rytų Europoje. Europos Komisija šį pavasarį turi pateikti projektą Medicininių įrenginių direktyvos pakeitimui ir pasiūlyti priemones, kaip būtų galima išvengti tokių problemų ateityje. Čia kalbama ne vien apie krūtų implantus, bet ir apie sąnarių pakaitalus ar kitus įrenginius-protezus.

Taip pat aną savaitę dalyvavau susitikime su Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto studentais. Būsimi komunikacijos specialistai ir žurnalistai teiravosi apie darbą EP, bendravimą su žiniasklaida, politikų lūkesčius. Kalbėdama pabrėžiau, kad ne tik politikas turi dėti pastangas, kad sudomintų, bet ir žurnalistai nepatingėti pasidomėti aktualijomis ir temomis, o ne vien ieškoti pikantiškų detalių ar sensacijų.

Įsibėgėjančią šią darbo savaitę pradėjome vėl nuo komitetų posėdžių. Aplinkos komitete lankėsi Komisijos narė K. Georgieva, atsakinga už tarptautinį bendradarbiavimą, humanitarinę pagalbą ir krizių valdymą. Kalbėdama apie bendradarbiavimo sistemą tarp šalių, komisarė pažymėjo, jog labai svarbu jį puoselėti, kaip priemonę, padedančią efektyviau spręsti krizes. Nauji dokumentai turi akcentuoti ir naujus rizikos planus, taip pat svarbu rengti tikslinius mokymus kaip pasiruošti naujoms galimoms krizėms. Pavyzdžiui, Baltijos jūroje buvo rengiami mokymai dėl reagavimo į galimą kelto (kruizinio laivo) avariją, deja, niekas negalėjo prognozuoti kokia baisi nelaimė įvyks Italijos pakrantėse – kruizinio laivo “Costa Concordia“ atvejis…

Be to, komitete nemažai dėmesio skirta su maistu susijusiems klausimams, buvo išsakytos nuomonės , jog teiginiai apie maistingumą ant etikečių yra nepriimtini, nes klaidinantys ir nepakankamai išsamūs vartotojui t.y. jog vartotojas turi teisę lyginti prekę su kitais gaminiais, o tokie pasiūlymai apie 15 % sumažinamą druskos kiekį – neišsamūs. Šiandien pagal komitologijos procedūrą balsavome dėl rezoliucijos, kuria, tikėtina, bus atmestas Komisijos pasiūlymas dėl dvigubų maistinių teiginių naudojimų. Mano galva, tai yra vartotoją klaidinantis pasiūlymas, nes formuluotė “gaminyje yra x % mažiau (maistinių medžiagų)“ nepateikia informacijos su kuo lyginant yra mažiau cukraus, druskos ar riebalų.

Taip pat komiteto nariams pateikiau delegacijos, vykusios į Kalabrijos regioną, ataskaitą nuo savo politinės grupės, kurioje pabrėžiau, jog Italija dažnai atsiduria EO darbotvarkėje dėl menko gebėjimo spręsti atliekų tvarkymo klausimą. Panašu, kad norima ES pagalbos (visų pirma finansinės), tuo tarpu vengiama atlikti namų darbus – efektyviai įgyvendinti atliekų tvarkymo įstatymus, išsiaiškinti, kas atsakingas už nelegalių atliekų sąvartynų (ypač stambiu mastu!) atsiradimą.

Šią savaitę nuo rytojaus laukia artėjanti trumpoji plenarinė sesija Briuselyje. Vieni iš svarbesnių klausimų – pareiškimas dėl padėties Rusijoje, dėl situacijos Irane, kuriame ir vėl užgniaužiama opozicija.

Read Full Post »

Jau šiandien internetiniame portale “Pinigų karta“ kviečiu pasidalinti mintimis, o galbūt ir klausimais apie ES maisto politiką, maisto kokybės aktualijas, taip pat – apie jo vartojimo įpročius ir Jūsų asmenines patirtis. Susitikime portale “Pinigų karta“ ir pasikalbėkime apie tai, kas kasdien gulasi ant europiečių stalo!

Read Full Post »

Ketvirtadienį Europos Parlamento Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komitete (ENVI) nagrinėtas klausimas dėl Europos Sąjungoje parduodamų maisto produktų kokybės skirtumų. Šis klausimas į EP darbotvarkę įtrauktas po to, kai šių metų pavasarį Slovakijos vartotojų gynimo asociacijos atliktas tyrimas parodė, kad didžiosios tarptautinės maisto ir gėrimų pramonės įmonės tuo pačiu pavadinimu pakuoja skirtingos kokybės produktus, kurie gabenami į įvairias Europos šalis.

Lietuvos vartotojai, beje, irgi yra pastebėję, jog kai kurie produktai, prieinami Lietuvos vartotojams (tiek maisto produktai, tokie kaip, pvz., arbata, kava, šokoladas, tiek nemaisto produktai, pvz., dantų pasta, sauskelnės), savo sudėtimi bei savybėmis (skonio stiprumas ar saldumas, vandens įgeriamumas ir pan.) skiriasi nuo analogiškų produktų, prieinamų kitose ES valstybėse. Komitete diskutuota apie tai, ar įmanoma nustatyti gamintojų pareigą skirtingoms rinkoms teikti vienodos kokybės produktus.

Norint atsakyti į šį klausimą, visų pirma turime apsibrėžti, kas yra kokybė ir ar galima ją reguliuoti ES teisės aktais. Maisto produktų atveju kokybę galima apibrėžti kaip draudžiamų, nesaugių ar pasenusių (trumpai tariant – netinkamų vartojimui) ingredientų nebuvimą. Tokių draudžiamų ir pavojingų ingredientų sąrašai yra patvirtinti įvairiais ES Reglamentais, o jų buvimas nesunkiai patikrinamas laboratorijose.

Kur kas subtilesni klausimai – susiję su skoniu ir kitomis subjektyviai vertinamomis savybėmis. Šie elementai visų pirma yra susiję su produktų receptūra, juose naudojamais ingredientais. Žinia, gamintojai savo produkciją pritaiko prie konkrečių vartotojų poreikių, todėl to paties pavadinimo produkcijos skonis ir kitos savybės gali skirtis net toje pačioje valstybėje. Komiteto posėdyje buvome supažindinti su vieno tepamo šokoladinio kremo atveju – pasirodo, to paties pavadinimo kremas Vokietijoje ir Prancūzijoje skiriasi tiek tirštumu, tiek kai kuriomis savybėmis. O visa tai dėl to, kad prancūzai šį kremą tepa ant savo traškių „bagečių“ (todėl jiems – skystesnis kremas), o vokiečiai – ant rupios duonos (todėl jiems – tirštesnis). Analogiškai gaiviųjų gėrimų gamintojai – savo produkciją saldina skirtingais saldikliais (net ir kai kuriose „senosiose“ ES valstybėse į tą patį produktą deda ne cukrų, o jo pakaitalus, nes toks, pasirodo, vartotojų skonis). Antra vertus, net ir tos pačios sudėties produktų skonis gali skirtis dėl, pvz., skirtingo vandens ar skirtingo sudėtinių dalių, tokių kaip pomidorai ar vynuogės, skonio (juk nereikalaujame, kad visas vynas iš tos pačios vynuogių rūšies būtų vienodo skonio).

Kiek kitaip yra su produktų sudėtimi. Patys gamintojai pripažįsta, jog skirtingoms rinkoms teikiamų produktų sudėtinės dalys gali skirtis. Tai, deja, apsprendžiama vartotojų perkamąja galia. Ten, kur ši galia mažesnė, gamintojai tiekia produktus, pagamintus iš pigesnių sudedamųjų dalių (nors formaliai jos atitinka brangesnes alternatyvas, praktikoje, deja, dažnai jų savybės – skonio, kvapo stiprumas ar panašiai – skiriasi), taip siekdami atpiginti savo produktus. Todėl, tikėtina, jei mūsų lentynose būtų produktai iš tos pačios gamybos linijos, kaip ir, pvz., Belgijoje, ir kainuotų jie brangiau.

Deja, tenka sutikti, kad Lietuvoje šis argumentas (jog pas mus produktai prastesni, nes pigesni) dažnai negalioja, palyginus analogiškų produktų kainas Lietuvoje ir kai kuriose kitose ES valstybėse. Tiesa, nors Eurostat duomenimis, Lietuvoje vartojimo prekių krepšelis yra vienas pigiausių visoje Europos Sąjungoje, tenka pripažinti, jog šis skirtumas išnyksta, palyginus šio vartojimo krepšelio ir perkamosios galios santykį. Kainos Lietuvoje santykinai didelės, deja, yra visų pirma dėl prekybininkų taikomos kainodaros ir užsidedamų antkainių. Prisimename Lietuvos institucijų inicijuotus tyrimus, bandant nustatyti aukštų maisto produktų kainų priežastis. Tokie tyrimai trunka netrumpai ir ne visuomet baigiasi sėkmingai. Deja, ES institucijos čia taip pat kol kas nelabai gali padėti. Posėdžio metu klausiau Europos Komisijos atstovų, kokias jie turi galimybes ir teisines priemones įtakoti produktų sudėties ir kainodaros skirtumus Europos Sąjungoje. Atsakymas buvo neguodžiantis – jokių. Antra vertus, nemanau, jog daug atsirastų žmonių, norinčių, kad ES mastu būtų įvestas kasdienių prekių kainų reguliavimas.

Taigi ar turime išeitį? Šiuo momentu išeitis viena – kuo aktyvesnės bei stipresnės vartotojų organizacijos, pajėgios suteikti profesionalią, bet kiekvienam suprantamą informaciją apie maisto kokybę bei sudėtį. Taip pat – ir pačių vartotojų noras žinoti, ką perka ir vartoja. Štai šiuo klausimu – vartotojų informuotumo didinimo bei vartotojų organizacijų stiprinimo – Europos Parlamentas pastaruoju metu yra žengęs ne vieną žingsnį, tačiau mes čia dar turime nueiti ilgą kelią, kol gamintojai bei prekybininkai vartotojams teiks tik aiškią bei neklaidinančią informaciją.

Read Full Post »

Vakar Europos Parlamentas balsavo dėl vartotojų informavimo apie maisto produktus. Pagrindinis principas, kurį siekiama įgyvendinti keičiant iki šiol galiojusią informacijos apie maistą teikimo vartotojams tvarką – vartotojo teisė gauti tiek informacijos apie maisto produktą ir tokiu būdu, kad jis, remdamasis ta informacija, galėtų  sąmoningai rinktis maisto produktus savo kasdienei mitybai.

Įgyvendinant minėtajį principą, siekiama nustatyti, kokia informacija turi būti pateikiama apie produktą, kur ji turi būti pateikiama ir kokio pobūdžio informacija laikoma klaidinančia.

Priėmus sprendimą dėl informacijos apie maisto produktus, turėtų sumažėti ir šiuo metu labai dažnų vartotojų skundų, kad maisto produktų etiketės yra klaidinančios – sudėtyje nurodytos ne visos medžiagos, nenurodyti pakaitalai, neaiškiai arba mažomis raidelėmis surašyta informacija, paveiksliukai gražesni nei patys produktai ir panašiai. Todėl nustatyti, kokia informacija privalo, kokia gali, o kokia negali būti pateikiama vartotojui – buvo labai svarbu.

Įsigaliojus naujajai tvarkai, visokiems klaidinantiems teiginiams apie tai, kad maisto produktas lieknina, gerina regėjimą, suteikia jėgų vietos nebeturėtų likti. Tokie, moksliškai neįrodyti reklaminio pobūdžio teiginiai bus draudžiami.

Tiesa, teikiant informaciją vartotojui, nemenka rizika prieiti ir prie kito kraštutinumo – per didelio informacijos kiekio. Per didelis informacijos kiekis, viena vertus, apsunkintų vartotoją, versdamas jį tapti mitybos specialistu, antra vertus, norint pateikti daug informacijos (ir dar įskaitomu šriftu), reikia daug vietos, o tai reiškia – pakuočių ir taros didinimą (dažnai vartotojai skundžiasi, kad turi pirkti produktą didelėmis pakuotėmis, kurių jam nereikia), taigi – pakuočių atliekų didinimą; o pakuočių kainos būtų neišvengiamai perkeltos ant vartotojų pečių.

Kitas aspektas dėl per daug informacijos – ar įmanoma surinkti tiek informacijos? Pvz., Parlamente ilgai svarstyta, kaip žymėti kilmės šalį. Buvo siūlymų, žymėti tiek mėsos, tiek pieno, tiek vaisių ar daržovių ir jų produktų kilmės šalį. Tokiu atveju tiek visų pirma gamintojas, tiek pardavėjas turėtų išsiaiškinti, kur, pvz., karvė, iš kurios pieno išspaustas sūris, augo. Dėl kokių nors priežasčių nusprendęs naudoti kitoje valstybėje esančio ūkio tiekiamą pieną, iškart turėtų keisti pakuotę ar bent etiketę. Tas pats su vaisių sultimis. Kiekvienu atveju reikėtų aiškintis, iš kokios valstybės įvežti vaisiai, o keičiant tiekėją – keisti etiketes. Akivaizdu, kad etiketės keitimo kaina gultų ant vartotojų pečių. Suprantama, vartotojas norėtų žinoti, iš kur jo perkamas produktas ar net jo dalys, tačiau ar pasiruošęs už tai mokėti daugiau?

Taip pat, siekiant kovoti su vis labiau plintančiu europiečių nutukimu, aiškiai bus žymima produkto maistinė vertė ir sudėtinių dalių (angliavandenių, riebalų, baltymų, druskos, cukraus) kiekis. Ženklinami bus mėsos ir augaliniai produktai, taip pat turės būti nurodomi maisto produktų pakaitalai, ar mėsa vientisa, ar sujungta iš gabaliukų, kokių alergenų grėsmė galėtų kilti vartojant vieną ar kitą pasirinktą produktą ir pan.

Griežti reikalavimai dėl informacijos pateikimo būtų nemaža našta pirmiausia smulkiesiems prekeiviams, prekiaujantiems nepakuotais, savo iškeptais ar pagamintais produktais. Taip pat – ir viešojo maitinimo įstaigoms, kurių valgiaraščiai, jei joms būtų taikomi reikalavimai, taptų enciklopedija, išvardinančia visas sudedamąsias dalis. Šiems prekeiviams padarytos išimtys ir nebus privalomai ženklinamas nefasuotas parduodamas maistas.

Dėl šio teisės akto jau sutarta su ES Taryba, todėl nebeliko kliūčių jo įsigaliojimui. Jis turės būti įgyvendintas per trejus metus, o reikalavimas etiketėje nurodyti maisto medžiagų kiekį – per penkerius metus.

Read Full Post »

Tik ką Europos Parlamentas pritarė siūlymui valstybėms narėms suteikti kompetenciją pačioms apsispręsti dėl GMO auginimo jų teritorijoje.

Reikia pripažinti, kad apskritai genetiškai modifikuoti organizmai – labai kontraversiškas klausimas. Tai rodo ir Europos gyventojų nuomonės tyrimai: net 61 proc. Europos gyventojų iš GMO pagamintų maisto produktų vartojimas kelia nerimą ir tokia pati dalis europiečių nepritaria paskatoms plėtoti iš GMO pagamintų maisto produktų gamybą, tačiau reikia pripažinti, kad nemaža dalis (21 proc.) Europos gyventojų – GMO vertina palankiai ir teigia tikį, jog žalingo poveikio ateities kartoms jie neturėtų sukelti.

Todėl ir diskusijų tiek nacionaliniu, tiek europiniu lygiu dėl šių produktų auginimo yra labai daug. GMO šalininkai kalba apie maisto stygiaus pasaulyje pašalinimą (nors moksliniai argumentai, kurie tai patvirtintų – kol kas nėra pakankami), oponentų argumentai – nuo moralinių iki visuomenės sveikatos.

Visa ši situacija, pradedant europiečių nuomone, skirtingomis mokslininkų nuomonėmis bei moksliniais argumentais, kurie kol kas nėra pakankami, kad būtų galima priimti vienokį ar kitokį vieningą visai Europai sprendimą, sąlygoja tai, kad požiūris valstybėse narėse – labai skiriasi ir rasti valstybių sutarimą – labai sudėtinga. Todėl šiandieninis siūlymas leisti valstybėms pačioms suteikti galimybę riboti GMO auginimą jų teritorijose, mano požiūriu, labai teisingas.

Tačiau, vertindami šį priimtą sprendimą turime atkreipti dėmesį ir į tai, kad jam įsigaliojus reikės pasirūpinti, jog valstybėms narėms būtų privaloma imtis priemonių, kad GMO nepatektų į kitus produktus ar neišplistų iš auginamos teritorijos į kitas šalis.

Šią savaitę Europos Parlamente – tai ne paskutinis klausimas, susijęs su maisto sauga. Rytoj parlamentarai turės apsispręsti dėl vartotojų informavimo apie maisto produktus. Pagrindinis principas, kurį siekiama įgyvendinti – vartotojo teisė gauti tiek informacijos apie maisto produktą ir tokiu būdu, kad jis galėtų remdamasis ta informacija priimti sprendimą dėl maisto produkto įsigijimo ar vartojimo.

Įgyvendinant minėtąjį principą, siekiama nustatyti, kokia informacija turi būti pateikiama apie produktą, kur ta informacija turi būti pateikiama, kokio pobūdžio informacija laikoma klaidinančia ir pan.

Read Full Post »

Vakar vėl keliavau po Lietuvą, lankiausi Raseinių rajone. Diena prasidėjo pilietiškumo pamoka Ariogalos gimnazijoje, kur gimnazistai domėjosi, kaip vyksta darbas Europos Parlamente, kodėl nusprendžiau pasirinkti tokį kelią. Papasakojo, kad Ariogaloje veikia jaunimo organizacija „Vienybė“, kur susitelkęs jaunimas ne tik lanko futbolo treniruotes, bet ir gražina Ariogalą – nuolat tvarko miestelio aplinką. Po susitikimo su mokiniais, kartu su mokyklos pavaduotoja Ingrida apžiūrėjome mokyklą, kuri šiuo metu renovuojama.

Susitikime su Raseinių rajono meru Remigijumi Aču, mero pavaduotoju Sigitu Vaičiumi ir administracijos direktoriumi Dainiumi  Baltrušaičiu kalbėjome apie rajono aktualijas, kokie europiniai projektai vykdomi rajone, domėjausi, kokia ir kaip veikia atliekų tvarkymo sistema Raseinių rajone, taip pat aptarėme ir atsinaujinančių energijos šaltinių panaudojimą bei kitas aktualijas.

Apsilankymo Aplinkos apsaugos agentūroje metu, su agentūros vedėju Gediminu Tamašauskiu kalbėjomės apie aplinkosaugos problemas Raseinių rajone. Buvo išsakytas nusivylimas, kad rajoniniai aplinkos apsaugos specialistai atlieka baudžiamąjį darbą, gaudydami brakonierius ir kitokius pažeidėjus.

Labai įdomi ir naudinga diskusija vystėsi su maisto ir veterinarijos tarnybos specialistais.  Aptarėme maisto ženklinimo aktualijas, kalbėjomės apie antibiotikų likučių gyvūnuose ir gyvulinės kilmės maisto produktuose atvejus bei genetiškai modifikuotus organizmus. Tai kasdienės aktualijos mane lydinčios Europos Parlamente, tad pasikalbėti apie praktines problemas, vartotojų ir specialistų kasdienes patirtis – man ypatingai svarbu ir naudinga.

Taip pat lankiausi protiškai neįgalaus jaunimo dienos centre ir specialiojoje mokykloje. Su centro ir mokyklos darbuotojais kalbėjome apie neįgaliųjų  integraciją ar reintegraciją šiuolaikinėje visuomenėje.

Vizitą baigiau susitikimu su partiečiais ir partijos jaunimu, su kuriais jaukiai pasisėdėjome ir pasikalbėjome apie šiandienos aktualijas.

Nuoširdžiai dėkoju, visur mane lydėjusiam TS- LKD Raseinių skyriaus  pirmininkui Linui Dargevičiui, vicemerui Sigitui Vaičiui ir visiems, kurie prisidėjo prie turiningo apsilankymo Raseinių rajone.

Read Full Post »

Europos Parlamento Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komitetas balandžio pabaigoje patvirtino pranešimo projektą dėl maisto produktų ženklinimo ir informacijos apie maistą teikimo vartotojams. Tai – jau antrasis šio dokumento svarstymas Europos Parlamente.

Dokumentu siekiama nustatyti aiškias ir vienodas taisykles, kokia informacija apie maisto produktus turi būti teikiama vartotojui.

ENVI komitetas išsakė poziciją, kad maisto produktų etiketės turi būti paprastesnės ir aiškesnės bei suteikti informacijos ne tik apie maisto sudėtį ar kilmę, bet ir apie galimas grėsmes sveikatai, tokias kaip alergenai ar didelis riebalų kiekis.

Šiuo metu skirtingose ES šalyse galioja pakankamai skirtingi standartai. Šiuo metu gamintojų ir pardavėjų savanoriškai vykdomo ženklinimo nuosekliu nepavadinsi: dažna problema — aiškumo ir įskaitomumo, nedviprasmiškai pateiktos informacijos trūkumas. Todėl Europos Parlamentas siekia įvesti bendras patobulintas taisykles. Kad dokumentas įsigaliotų, dar būtini keli žingsniai: jam turi pritarti visas Europos Parlamentas plenarinio posėdžio metu; EP pozicijai taip pat turi pritarti ES valstybių narių ministrai (Taryba). Taikomas dokumentas bus praėjus trejiems metams po jo galutinio patvirtinimo.

Be jokios abejonės, suprantama ir tai, kad įsigaliojus šiam reglamentui, maistas sveikesnis, nepasidarys. Tačiau vartotojui, besirenkančiam maisto produktus, turėtų tapti kur kas aiškiau: pakuotės ar etiketėse informacija ne tik aiškiau atskleis maisto produktų sudėtį (sudedamąsias dalis, jų kiekius, galimus alergenus, energetinę vertę ir pan.), bet ir leis palyginti kelis produktus tarpusavyje (bus nurodomi kiekiai, esantys 100 g arba 100 ml produkto).

Nemažai naujovių – žymint mėsos gaminius. Turės būti aiškiai iš išsamiai pateikiama informacija ne tik apie kilmę, bet ir nurodyta, ar gyvūnas prieš skerdimą nebuvo apsvaigintas (laikantis tam tikrų religinių tradicijų), taip pat atitinkamai siūloma pažymėti ir produktus, susidedančius iš sujungtų mėsos gabalų (pakuotėje bus nuoroda „sujungti mėsos gabalėliai“). Dar vienas svarbus dalykas – gamintojai nebegalės nuslėpti pakaitalų (tiesa, Lietuvoje ši taisyklė taikoma ir dabar) ir manipuliuoti apgaulingais ar moksliškai neįrodytais teiginiais, pasak kurių produktas „jaunina“, „gerina savijautą“ ar žada kitus stebuklus.

Taigi, šis reglamentas – vienas pirmųjų žingsnių link absoliutaus aiškumo vartotojui, renkantis ką pirkti. Tą pačią dieną, kai patvirtinome Reglamento dėl maisto ženklinimo projektą, pradėtas svarstyti ir dar vienas teisės aktas maisto srityje – taip vadinama Sulčių direktyva, nustatanti minimalius reikalavimus (visų pirma – vaisių kokybės ir kiekio) gėrimams, vadinamiems sultimis, nektaru, gėrimu. Taigi dabar svarstysime, kiek procentų vaisių sulčių turi būti gėrime, kad jis turėtų teisę vadintis sultimis ir ar gali apelsinų sultys būti nors kiek skiestos mandarinų sultimis.

EP komiteto nuomone, nauji reikalavimai turėtų būti netaikomi alkoholiniams gėrimams. Reglamento taip pat siūloma netaikyti produktams, pakuojamiems pardavimo vietose, taip pat mikroįmonių produktams, pagamintiems naudojant rankų darbą.

Read Full Post »

Savaitgalis Lietuvoje baigėsi – vėl pakeliui į Strasbūrą, kuris, kaip paprastai būna dar greitesnis, intensyvesnis nei Briuselis. Ilgos dienos ir kupina darbotvarkė labai dažnai sudaro įspūdį, kad per vieną dieną praeina bent kelios, ir vakare, prisiminus rytą, atrodo, kad visa tai buvo užvakar.

Rytoj atvyksta lankytojų grupė iš Lietuvos, trečiadienį – spaudos konferencija dėl aplinkos tvarkymo akcijos DAROM (Parlamente esame parengę deklaraciją, kad DAROM iniciatyva taptų pasauliniu, ar bent Europiniu reiškiniu).

Šios sesijos klausimai: žuvininkystės politika, diskusijos apie bendrąją ES rinką, ES kaimynystės politika, Europos Vadovų Tarybos susitikimo išvadų aptarimas. Tiesiogiai su Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto darbotvarke susijęs klausimas  – balsavimas dėl Komisijos pasiūlyto reglamento projekto dėl leidimo vartoti ir nesutikimo leisti vartoti tam tikrus teiginius apie maisto produktų sveikumą – susirgimo rizikos mažinimą ir vaikų vystymąsi bei sveikatą. Balsuosime dėl to, ar leisti (tiksliau, neleisti) teigti, jog dirbtinai susintetinta OMEGA 3 riebalų rūgštis skatina kūdikių vystymąsi.

Na ir vienas svarbesnių klausimų Lietuvai – diskusijos branduolinės energetikos tema – kokias pamokas turime išmokti po Japonijos atominės elektrinės katastrofos. Diskusijos vyks trečiadienį, o debatus turėtų sekti rezoliucija. EPP rezoliucijai Lietuvos delegacija pateikė keletą esminių pasiūlymų dėl trečiųjų šalių atsakomybės ir griežtų branduolinio saugumo standartų taikymo planuojamose atominėse prie ES sienų (šiuo atveju – elektrinės Kaliningrado srityje ir Baltarusijoje).

Šis klausimas yra vienas iš tų, dėl kurio sutampa daugelio Lietuvos Europos Parlamento narių pozicijos, nepriklausomai nuo politinės grupės. Džiaugiuosi, kad kai kreipiausi į visus Lietuvos parlamentarus su pasiūlymu bendradarbiauti, iš daugelio sulaukiau geranoriškų reakcijų. Mano manymu, tai klausimas, kurio iškėlimą ES lygiu pasieksime tik koordinuotu visų Lietuvos atstovų Europos Parlamente veikimu, todėl tikiuosi, kad šis bendras darbas neilgai trukus atneš rezultatų.

Read Full Post »

Older Posts »