Feeds:
Įrašai
Komentarai

Archive for the ‘Susitikimai’ Category

2013_10_12_LPKTS-25-metisSpalio 12 d. Kaune minėjome Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) įkūrimo 25-ąsias metines. Iškilmingame renginyje susirinkusiuosius sveikino Lietuvos Respublikos Prezidentė, europarlamentarai profesorius V. Landsbergis, L. Andrikienė, ministrai, TS-LKD lyderis A. Kubilius, ekspedicijos “Misija Sibiras“ jaunimas ir kiti svečiai.

Prisimindama tą tūkstantinį daug iškentusių, bet labai šviesių ir tvirtų žmonių susibūrimą, noriu pasidalinti keliomis mintimis, lydėjusiomis LPKTS jubiliejiniame suvažiavime ir išsakytomis sveikinimo kalboje visiems susibūrusiems.

Kaip pastebėjo renginio globėja Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, ir liūdna, ir džiugu, kad tokia Sąjunga egzistuoja. Liūdna pagalvojus, kad apskritai reikėjo ją kurti, kad būtent taip krypo lietuvių tautos likimas, džiugu, kad grįžę tremtiniai, jų vaikai ir vaikaičiai, tremtyje gimę būrėsi ir jungėsi bendrai veiklai.

Tardama sveikinimo žodį grįžusiems iš tremties, jų artimiesiems, vaikams ir vaikaičiams, sakiau, kad gera būti čia, tarp jų. Gera veikti bendrai, dalyvauti jų renginiuose, nes vienija ne tik bendri darbai, bet ir istoriniai patyrimai, bendra istorinė atmintis. Tuo kartu atmintyje iškilo toks atsiminimas iš mano vaikystės, kuriuo nusprendžiau pasidalinti: 1989 m. buvo parskraidinti iš Sibiro į Kėdainių oro uostą tremtinių palaikai, ėjome su tėvais ir seneliais jų sutikti. Ir…per minią nuvilnijo bendras atodūsis – kupinas skausmo, palengvėjimo, vilties. Mus tuomet jungė kažkoks bendras vardiklis.

Lygiai taip pat ir šiandien, kai lankydamasi įvairiose Lietuvos vietose su jaunimu kalbuosi apie istorinę atmintį, paklausti, kiek jų šeimų patyrė tremtis, dauguma pakelia rankas. Vadinasi, mūsų bendras darbas – ne veltui. Ypač, kad dar tiek daug ką turime kartu surėmę pečius nuveikti. Džiaugiuosi, kad jau yra postūmių su tremties ir rezidencijos muziejų tinklo sutvarkymu Lietuvoje, ir kad turiu progos prisidėti prie šių iniciatyvų.

Ypatingai svarbus visų amžininkų ir tremtinius vienijančios organizacijos darbas. Renginiai tremtims atminti, kasmetiniai susibūrimai Dubysos slėnyje Ariogaloje, žygiai partizanų takais – tai veiklos, kurios leidžia istorijai apsigyventi jaunosios kartos širdyse. Didžiuojuosi galėdama jose dalyvauti, jas remti ir dėkoju už nuolatinį kvietimą prisijungti. Istorinė atmintis – tai, ką neabejotinai turime perduoti ateities kartoms. Kad išlaikę tvirtą stuburą, niekam ir niekada nepaliktume galimybės perrašyti ir klastoti istoriją.

Su jūsų padėjimu, istorinės žinios skleidimo darbą dirbu ir Europoje, Europos Parlamente. Esu surengusi ne vieną knygų, filmų pristatymą kartu ir su Lietuvos, ir su Baltijos valstybių kolegomis. Džiugu, kai po vieno ar kito renginio, prieina Vakarų valstybių parlamentarai, kolegos, nepatyrę sovietijos baisumų ir dėkoja, nes sužinojo naujų faktų apie mūsų istoriją, sužinojo, kas anuomet vyko už geležinės uždangos. Ir tai geriausias įrodymas, kad mūsų bendrą darbą reikia tęsti! Štai ir viena iš pagrindinių erdvių Europos Parlamente po nemenkų Baltijos valstybių parlamentarų pastangų šiemet jau vadinama Baltijos kelio vardu. Džiaugiuosi, kad nuo šiol galima kviesti kolegas susitikti Baltijos kelyje.

Kaip šeimoje laikomasi tradicijos ir istorijos, taip ir jūs, esate ta šeima, kurioje semiamės dar gyvos istorijos ir tradicijų. Tad kaip ir iki dabar, taip ir visad – laikykimės bendrai!

Reklama

Read Full Post »

Antano Lukšos jubiliejus_Jono Ivaškevičiaus nuotraukaJono Ivaškevičiaus nuotrauka

Kas bent sykį yra sutikęs partizaną Antaną Lukšą, Juozo Lukšos-DAUMANTO brolį, tie be abejonės girdėję jo skambų ir tvirtą “laikom frontą“! Mums visiems didelis džiaugsmas, kad galėjome pasveikinti p. Antaną su 90-uoju gimtadieniu, taip pat didelis džiaugsmas, kad jis yra vis dar tvirtas dvasioje, aktyvus ir neabejingas žmogus. Padovanojau jam savo tėčio išdrožtą angeliuką – tokius dovanojame brangiems ir mieliems žmonėms. O brangus yra ne tik p. Antanas, bet ir jo šeima – ta, kurioje jis užaugo (prisaikdinę kovai už laisvę tėvai ir bendražygiai broliai) ir ta, kurią pats užaugino. Linkiu, kad iš angeliuko trimito jiems būtų triūbijamos tik geros naujienos.

Man ypatinga ši šeima, per kurios likimą nemažai sužinojau apie partizaninį pasipriešinimą, o J.Lukšos – Daumanto “Laiškai mylimosioms“ (žmonai N. Bražėnaitei ir, galima sakyti, Lietuvai) dar sykį iškėlė klausimą apie pasirinkimus bei pasižadėjimus.

Gražaus A.Lukšos  jubiliejaus proga kviečiu paskaityti E.Merkytės pokalbį su Antanu Lukša.

Read Full Post »

Lapkričio 26 d. minėjome 110-sias vyskupo Antano Baranausko mirties metines. Ta proga buvau pakviesta į gimtąsias Rumšiškes – dalyvauti minėjime-diskusijoje su gimnazistais apie šio iškilaus rašytojo kūrybinį palikimą, jo asmenybę ir indėlį į lietuvišką kultūrą. Turiu prisipažinti, kad gavus kvietimą iš Rumšiškių vysk. Antano Baranausko gimnazijos atvykti į šį renginį ir kalbėti apie Baranauską, kiek sutrikau. Pamaniau, ką gi aš galiu pasakyti apie jį pasakyti – juk apie jį turi kalbėti literatūros mokytojai, istorikai. Bet tai buvo puiki proga pagalvoti, ką mums reiškia Antanas Baranauskas, kaip jo kūryba ir veikla siejasi su šių dienų aktualijomis.

Rumsiskes-8

Taigi, pirmiausiai, galvojant apie Antaną Baranauską, ko gero, kiekvienam pagrindinė asociacija – „Anykščių šilelis“. O šis kūrinys – tai ir lietuvių kalbos grožio bei turtingumo įrodymas, ir gamtos žavesio atskleidimas. Abu dalykai mums šiandiena labai svarbūs. Lietuvių kalba gyvuoja ilgus amžius ir ne kartą patyrė įvairių išbandymų – nuo to, kad kai kurių buvo laikyta nevertinga, negraži ir apskritai – prasta kalba, iki absoliutaus draudimo, kai tie, kurie nešė mums lietuvišką žodį rizikavo savo gyvybe. Vienas žymiausių pasaulio baltistų, kalbininkas, semiotikas prof. Vladimiras Toporovas yra sakęs, kad norint pažinti indoeuropiečių kalbų grupės kalbas (o ją šiandien sudaro daugiau nei 400 pasaulio kalbų, kuriomis kalba apie 3 milijardai žmonių) – nėra kito kelio kaip tik remtis lietuvių kalba. Šiandieną lietuvių kalba yra viena iš 23 oficialių Europos Sąjungos kalbų. Kiekvienas pilietis gali teikti rašytinius klausimus ES institucijoms ir turi teisę atsakymą gauti lietuvių kalba. Vyksta programos, skirtos kultūriniam ir istoriniam vieni kitų pažinimui, tame tarpe atskleidžiant ir kiekvienos ES valstybės kalbos grožį bei ypatumus. Europos Parlamente visi oficialūs posėdžiai yra verčiami į lietuvių kalbą, dokumentus taip pat gauname išverstus į savo gimtąją kalbą.

Kitas svarbus aspektas – gamtos ir žmogaus santykis, Šiandien daug diskutuojame kaip paveikiai kovoti su klimato kaita, kaip pasiekti, kad žmogaus veiklos ir gyvenimo būdo pasekmės būtų kaip įmanoma mažiau destruktyvios gamtai. Leidžiami įstatymai, priimamos direktyvos, reglamentai, bandoma surasti tarptautinį sutarimą. Visgi galvoju, jei kiekvienas turėtumėm tiek jautrumo ir gebėjimo įžvelgti grožį aplink save, kiek jo turėjo Antanas Baranauskas, gal ir politiniame lygmenyje būtų lengviau susitarti.

Dar sykį prisiminus Antano Baranausko biografiją, didžioji diskusijos dalis sukosi apie rašytojo charakterio bruožus, apie tai, ko galėtumėme šiandieną pasimokyti – valios, užsispyrimo, saviugdos, kaip kad – rašytojo praktikuotos tylos valandėlės kiekvieną dieną. Išties, nuo didelio informacijos srauto, gandų, triukšmo iš aplinkos būtų sveika pailsėti, gal ir ramumo daugiau atsirastų. Mane labai pradžiugino gimnazistų požiūris į „Anykščių šilelio“ svarbą, kad tai buvo kaip tautos žadinimas, kad šiandieną šis kūrinys gali būti taip pat aktualus, nes „anksčiau kiti sakydavo, kad esame niekas, dabar patys taip sakom. Reikia mesti tokį požiūrį, juk nuo mūsų pačių visas priklauso“.

Išties, bėgant amžiams nelabai kas keičiasi – taip, technologijos smarkiai juda į priekį, bet žmogaus prigimtis lieka tokia pati. Todėl būtina žinoti istoriją, tada bus lengviau suprasti ir nūdieną.

Rumsiskes-3Rumsiskes-11

Read Full Post »

Saulėtą balandžio 21 dieną praleidau Saulės mieste – Šiauliuose.

Rytas prasidėjo akcija „DAROM“, kur kartu su TS-LKD Šiaulių skyriaus  bičiuliais tvarkėme TS-LKD Šiaulių skyriaus Ąžuoliukų alėją ir jos apylinkes.  Apmaudu, tačiau vis dar neatsisakoma įpročio viską, ko buityje nebereikia vežti į gamtą. Tai teko suprasti iš tvarkytose apylinkėse plytėjusių atliekų salų, kur paplušėti teko iš peties. Kai pats nešiukšlini ir stengiesi palaikyti tvarkingą aplinką, tai sunku suvokti, kodėl žmonės taip negerbia aplinkos, kurioje gyvena patys, vaikšto jų vaikai. Tačiau smagu, kad penktą kartą rengiama akcija pritraukia vis daugiau dalyvių ir tai padeda ugdyti žmonių sąmoningumą, o galbūt ir kultūrą paskatinti, sudrausminti teršėjus taip nesielgti.

Likusi dienos dalis prabėgo besiklausant  patriotinių dainų, skambėjusių pirmą kartą Šiauliuose rengtame „Partizaninės dainos“ festivalyje, kurį organizavo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šiaulių skyrius.

Festivalyje dalyvavo Rėkyvos progimnazijos folklorinis ansamblis „Rėkyvėlė“, S. Šalkauskio gimnazijos muzikos studijos vokalinio ansamblio ir dainos teatro solistai, Saulėtekio gimnazijos solistai, Gegužių progimnazijos solistės , „Sandoros“ progimnazijos moksleiviai, Naisių pagrindinės mokyklos merginų ansamblis, Rėkyvos bendruomenės nariai, Simono Daukanto gimnazijos moksleiviai.  Dalyviai atliko ne tik dainas kadais dainuotas  „Miško Brolių“, bet ir patriotines – dainuotas tiek atgimimo laikų autorių, tiek dabartinių kūrėjų.  Tokia iniciatyva organizatoriai siekę plėtoti pilietinį moksleivių ugdymą pasitelkiant patriotines ir  partizanų dainas, auginti visuomenės susidomėjimą Lietuvos kariuomenės ir laisvės kovų istorija. Ši idėja man pasirodė labai graži, nes visuomet tikėjau, kad muzika – universali kalba. Ji gali būti ir galingu taikiu ginklu. Daina visuomet džiugino, lengvino žmonių buitį ir būtį. Todėl suprantama, kad nelengvais istorijos momentais daina buvo labai svarbi: pasipriešinimo okupacijai metu ji ne tik kėlė dvasią, bet tapo ir tam tikru metraščiu. Na, o įvykiai, kuriuos išgyvenome prieš du dešimtmečius – puiki iliustracija, kad daina gali daug – ne veltui į laisvę atėjome su “dainuojančia revoliucija”. Ir šiandien turime progą savo santykį su gimtuoju kraštu išreikšti muzika, o tai suteikia labai plačias galimybes saviraiškai. Todėl labai džiaugiuosi, kad konkurso dalyviai rinkosi ne tik liaudies, konkrečių autorių (jau žinomas) dainas, bet išgirdome ir pačių jaunuolių kūrinius.

Kartu šis renginys buvo ir puiki proga pasimatyti su šviesiais žmonėmis, kuriuos deja, dėl lėkte lekiančių dienų ir darbų, tenka sutikti retokai.

Džiugu, kad jaunoji karta noriai dalyvauja tokiuose renginiuose, taip gaivindama mūsų tautos atmintyje svarbias ir neįkainojamas istorines patirtis.

M. Mikulėno nuotr.

Read Full Post »

Džiaugiuosi šių metų Kovo 11-ąją galėjusi švęsti Lietuvoje, kartu su daugeliu žmonių, kurie, nežiūrint nelengvo laiko, pasitiko šią mums visiems brangią šventę su džiaugsmu, gera nuotaika ir pavasariniais linkėjimais Lietuvai.

Kovo 9 d. po nemažos pertraukos lankiausi savo mokykloje – Kauno J.Naujalio muzikos gimnazijoje. Simboliška, kad šis sugrįžimas įvyko Kovo 11-osios proga. Labai taikliai buvo paminėta, kad šią kovo dieną labiausiai įprasmina  gražūs žmonių darbai ir pasiekimai ir tikrai smagu buvo pasidžiaugti, kad J.Naujalio mokykla išugdė didžiulį būrį garsių, gabių žmonių, kurie ne tik dirba Lietuvai, bet ir garsina savo šalį toli už jos ribų.

Na, o pačią Kovo 11-osios šventę pasitikau ne tik Vilniaus šurmulyje, bet ir Kaišiadoryse, A.Brazausko gimnazijoje. Čia jau kelintus metus Kovo 11-oji tradiciškai minima ne tik iškilmingomis kalbomis.  Į Nepriklausomybės dienai skirtą šventę susirinkusieji kviečiami pasidalinti prisiminimais apie anuos laikus, dalyvauti šaškių, šachmatų ar krepšinio turnyruose, kartu sudainuoti ne vieną dainą.  Ši tradicija, kai žmonės laukia vienos ar kitos šventės žinodami, kad praleis ją įdomiai ir neįprastai, ir kad kiekvienas turės progą savaip joje dalyvauti, man atrodo labai graži.


Taip pat noriu pasidžiaugti ir gimstančiu nauju požiūriu į tai, kaip galime švęsti mums svarbias šventes: šįmet labai maloniai nustebino graži Kauno Rasos gimnazijos iniciatyva paminėti Nepriklausomybės dieną flashmob akcija, kai net 900 gimnazistų išskubėjo į mokyklos kiemą ir su trispalvėmis šoko pagal Marijono Mikutavičiaus dainą „Aš tikrai myliu Lietuvą“.

Tokios iniciatyvos išties skatina neabejoti ir pastebėti gražius jaunų žmonių jausmus, kurie skiriami Lietuvai. Džiaugiuosi kartu su visais, kurie atgijo pavasariui, o širdyje atrado daugiau vietos savo šaliai ir dar kartą sveikinu!

M. Mikulėno nuotr.

Read Full Post »

Praėjusią savaitę Strasbūre šurmuliavo ne tik kalėdinės mugės, žavėjo elzasietišku stiliumi išpuošti namai, bet ir spaudė ganėtinai atšiaurus šaltukas. Besibaigiančių metų, artėjančių švenčių nuotaikomis gyveno ir Europos Parlamentas. Bent jau šią savaitę išskirčiau tris ypatingus įvykius: kasmetinis Sacharovo premijos įteikimas, pusmečio lenkų pirmininkavimo Europos Sąjungai pabaiga, na, ir vienas svarbiausių – dabartinio EP pirmininko Jerzy Buzeko pustrečių metų kadencijos pabaiga.

Gruodžio 14 d. EP įteikta Sacharovo premija už minties ir žodžio laisvę. Šiemet ji atiteko penkiems Arabų pavasario aktyvistams. Du iš jų – Asmaa Mahfouz ir Ahmed Al-Senusi atvyko premijos atsiimti į EP Strasbūre. J. Buzekas, teikdamas premiją pabrėžė, kad ji skirta visiems, siekiantiems pokyčių arabų pasaulyje.

EP archyvo nuotrauka

Taip jau sutapo, kad lenkų pirmininkavimas, apie kurį jau esu rašiusi, baigiasi Europos Sąjungai išgyvenant tapatybės, nestabilumo ir euro krizę. Gal kiek dramatiškai, tačiau šią sesiją viešėjęs Lenkijos premjeras D. Tuskas teigė, kad ES palieka kryžkelėje ir ties praraja. Tad tokia jau šiandienos realybė, kad įprastą pirmininkavimo įvertinimą keitė pamąstymai apie bendrą ES ateitį. Nuo sausio estafetė bus perduota danams, tad nors prioritetai ir tęstiniai, tačiau atviri euro krizės krečiamų šalių klausimai išliks opūs ir kitąmet.

Nuo sausio lauks ir kitas svarbus pokytis – slaptu balsavimu bus renkamas naujas EP pirmininkas. Pagal nerašytą šios kadencijos susitarimą (o tokio laužyt nevalia) juo taps didžiausios delegacijos EP narys vokietis socialistas M. Schulzas. Beatsisveikinantis J. Buzekas, kalbėdamas Parlamentui teigė, kad jam buvo ypatinga garbė būti išrinktam ir vadovauti EP. Kaip ir didis iššūkis būti pirmininku, kai ES patiria tokius milžiniškus iššūkius. Tuo pačiu, dėkodamas visiems kolegoms, parėžė, kad visada jo siekis buvo ES vienybė ir jam didelė garbė, kad jis pirmiausia ne tik lenkas, bet ir europietis.

Tomis iškilmingomis akimirkomis susimąstau, įdomu, koks bus kito pirmininko braižas ir EP atstovavimas. J. Buzekas žavėjo išskirtine inteligencija, tolerancija, subtilia diplomatija. Tikiuosi, kad šios vertybės bus svarbios ir naujajam pirmininkui. Beje, tokia jau taisyklė, kad besibaigiant vieno pirmininko kadencijai, rinkome ir naujus frakcijos pirmininkus. Šįkart man, kaip jauniausiai frakcijos narei, teko skaičiuoti balsavimo rezultatus. Europos liaudies partijos frakcijos nariai pasitikėjimo vadovauti mandatą ir vėl suteikė prancūzui J. Dauliui. Tad jis ELP politinei grupei vadovaus dar pustrečių metų.

Be iškilmingų minėjimų ir išskirtinių progų, įprastai svarstėme ir einamuosius darbotvarkės klausimus: balsavimu pavyko pasiekti, kad būtų ribojamas fosforas plovikliuose ir skalbikliuose, išklausėm Viršūnių tarybos rezultatus, patvirtinom 8 kandidatūras į Audito rūmus, sveikinom 17 naujai prisijungusių kolegų, kurie papildomais EP nariais tapo, įsigaliojus Lisabonos sutarčiai. Kaip visada džiaugiuosi, kai nors maža dalim tenka prisidėti prie EP patvirtinamų dokumentų. Šią sesiją balsavome dėl Europos jūrų saugos agentūros funkcijų išplėtimo. Nuo šiol agentūra galės vykdyti ir naftos platformų jūroje stebėseną. Būdama „šešėlinė“ nuomonės teikėja nuo ELP frakcijos, įtvirtinau, kad šiuo dokumentu būtų įpareigojama vykdyti ne tik naftos ir dujų gavybos, bet ir transportavimo stebėseną bei, prisimenant skaudžias aplinkosaugines katastrofas, – trečiųjų šalių atsakomybę.

Prasidedanti komitetų posėdžių savaitė – paskutinė darbo Briuselyje šiais metais. Be jau numatytų tarpšventinių renginių ir pasibuvimų su bendraminčiais Vilniuje, Utenoje, šeštadienį vykau į Kauną, kur Kauno įgulos karininkų ramovėje pagerbėme Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos „Už nuopelnus Lietuvai“ žymeniu apdovanotuosius.

Tad likus savaitei, taip norėtųsi nepaskęsti prieššventiniam šurmuly ir jaukiai pasitikti artėjančias šv. Kalėdas!

Read Full Post »

Šiandien Marselyje (Prancūzija) baigėsi dvi dienas trukęs Europos liaudies partijos (ELP) kongresas.


Susitikimas – tikrai neeilinis ir savo dydžiu, ir aptariamais klausimais, kuriuos diktuoja permaininga kasdienybė, socialinės bei ekonominės realijos. Tad 2000 kongreso dalyvių šias dvi dienas intensyviai diskutavo ir siekė sprendimų, kaip Europai judėti į priekį.

Kongrese, į kurį  susirinko Vyriausybių vadovai, ministrai, Europos Parlamento ir Europos Komisijos nariai, nacionalinių parlamentų nariai, giminiškų partijų vadovai ir atstovai iš Viduržemio jūros regiono bei Rytų Europos valstybių, pagrindine tema, be abejonės, tapo eurozonos krizės valdymas. Čia buvo tęsiamos dar savaitės pradžioje įvairiuose lygmenyse suintensyvėjusios diskusijos dėl  iki neigiamų sumažintų eurą įsivedusių šalių reitingų, euro gelbėjimo ir siūlymų keisti ES sutartį.

Euro zona ir paskutiniai šansai ją gelbėti – pagrindinė tema

Kalbant apie euro zonos krizės suvaldymą, diskusijose vyravo mintys apie būtinybę atrasti tinkamiausią išeitį dėl visų gerovės, dėl ES stabilios ateities ir, kad tokios sudėtingos situacijos akivaizdoje derėtų nacionalinį egoizmą palikti nuošalyje.

A.Merkel ir N.Sarkozy – pasitikti ovacijomis ir plojimais

Tiek A.Merkel, tiek N.Sarkozy pabrėžė, jog tam, kad būtų išgelbėta euro zona, būtina imtis konkrečių veiksmų jau per artimiausias dvi savaites. Akcentuota, kad ES reikia daugiau valdymo, daugiau solidarumo ir griežtos stebėsenos. Nes tik tokios priemonės esą padės atkurti rinkų pasitikėjimą Europa, parodyti, kad jos ekonomika gyvybinga, o šalys turi politinės valios priimti būtinus sprendimus.

Sutinku, kad nėra laiko ilgiems svarstymams. Tai matome ir iš pastarųjų mėnesių, kad situaciją suvaldyti labai sudėtinga ir, kad viskas yra kur kas labiau pagedę, nei buvo galima tikėtis. Panašu, kad kito kelio nei “gilesnė integracija“ – nėra, tai gana aiškiai išsakė nemažai aukščiausio lygio vadovų, susirinkusių kongrese.

Tačiau klausimas, kiek gyvuotų tokia sąjunga? Nes reikia pripažinti, kad visgi „nacionalinis egoizmas“ ir skirtingi požiūriai vis labiau ryškėja, o  apie vertybes dabar nėra kada diskutuoti.

Tačiau prie to neišvengiamai teks grįžti, nes kažin, ar visų viltys apie Europos, kaip demokratijos ir stabilumo projektą vienodos?

Čia vertėtų atvirai pripažinti, kad ryškėjanti pasitikėjimo stoka tarp 27 valstybių – nemaža bėda. Tos šalys, tarp jų ir Lietuva, kurios smarkiai taupė, skausmingai veržėsi diržus, pagrįstai galėtų sakyti – kodėl tie, kurie stengiasi, lieka už borto, tuo tarpu tie, nuo kurių viskas prasidėjo – ir toliau tempiami už ausų visų likusiųjų sąskaita. Taip taip, jei kris kažkurios šalys, kris ir pati ES, bus itin skausmingi padariniai, ir akivaizdu, kad niekam nesinorėtų būti Graikijos vietoje, tačiau visgi nusivylimo – gana nemažai. Godumas, sukčiavimas, iškreiptas vartojimas – visa tai atvedė į nusivylimą ir rimtas abejones dėl gebėjimo išgelbėti ES.

Pabaigai, aptariant šį klausimą – man labai norėtųsi palinkėti, tik turbūt tai gana naivu, kad šitoje, iš tiesų itin sunkioje situacijoje ES, liautųsi kiemo politikavimas ir populistiniai pareiškimai valstybėse narėse.

Ateinantys metai bus labai sunkūs visai, ypač pietų, Europai. Taupymas, kad ir kaip tai būtų skaudu, neišvengiamas. Todėl krizės privalumu galėtų tapti politinių jėgų susitelkimas ir bendras Europos nepavydėtinai sunkios būklės suvokimas.

ES ir kaimynystė bei pagalba “jaunoms demokratijoms“

Taip pat kongreso metu aptarta ir ES paramos jaunoms demokratijoms būtinybė, diskutuota apie maisto saugumą ir kovą su žaliavų kainų svyravimais bei būtinybę atkurti realias rinkos vertes.

Nemažai dėmesio skirta procesams Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose. Kongrese viešėjo pilietinės visuomenės atstovai ir iš tų šalių. EPP siekis – bendradarbiauti su jais, padėti kurti demokratiniais pagrindais sutvarkytas valstybes, nes susiklosčiusi situacija – unikali galimybė užmegzti normalų dialogą. Tačiau, žinoma, abejonių kelia islamo partijos – ar čia tik ne tam tikras manevras, kaip jos elgsis gavę valdžią? Na, matyt, kad netruks pamatyti ir suprasti jų pasirinktą kelią – Tunisas, Egiptas – galų gale, tai žmonių pasirinkimas.

Tik norisi, kad ES rytų kaimynystė nebūtų pamiršta, tiesa, akivaizdu, kad ryšiai jau kuris laikas apmalšę,  dabar kur kas madingiau žiūrėti į pietus. Kaimynystės politika turi būti subalansuota. Ir tai, kad pietų šalys nuolat primena procesus prieš 20 metų vykusius Rytų Europoje bei ES vaidmenį tuomet, neturėtų atitraukti ES dėmesio nuo tų šalių, kurios konkrečiais darbais rodo savo pasiryžimą eiti demokratijos keliu.

Read Full Post »

Older Posts »