Feeds:
Įrašai
Komentarai

Archive for the ‘Susitikimai’ Category

2013_10_12_LPKTS-25-metisSpalio 12 d. Kaune minėjome Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) įkūrimo 25-ąsias metines. Iškilmingame renginyje susirinkusiuosius sveikino Lietuvos Respublikos Prezidentė, europarlamentarai profesorius V. Landsbergis, L. Andrikienė, ministrai, TS-LKD lyderis A. Kubilius, ekspedicijos “Misija Sibiras“ jaunimas ir kiti svečiai.

Prisimindama tą tūkstantinį daug iškentusių, bet labai šviesių ir tvirtų žmonių susibūrimą, noriu pasidalinti keliomis mintimis, lydėjusiomis LPKTS jubiliejiniame suvažiavime ir išsakytomis sveikinimo kalboje visiems susibūrusiems.

Kaip pastebėjo renginio globėja Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, ir liūdna, ir džiugu, kad tokia Sąjunga egzistuoja. Liūdna pagalvojus, kad apskritai reikėjo ją kurti, kad būtent taip krypo lietuvių tautos likimas, džiugu, kad grįžę tremtiniai, jų vaikai ir vaikaičiai, tremtyje gimę būrėsi ir jungėsi bendrai veiklai.

Tardama sveikinimo žodį grįžusiems iš tremties, jų artimiesiems, vaikams ir vaikaičiams, sakiau, kad gera būti čia, tarp jų. Gera veikti bendrai, dalyvauti jų renginiuose, nes vienija ne tik bendri darbai, bet ir istoriniai patyrimai, bendra istorinė atmintis. Tuo kartu atmintyje iškilo toks atsiminimas iš mano vaikystės, kuriuo nusprendžiau pasidalinti: 1989 m. buvo parskraidinti iš Sibiro į Kėdainių oro uostą tremtinių palaikai, ėjome su tėvais ir seneliais jų sutikti. Ir…per minią nuvilnijo bendras atodūsis – kupinas skausmo, palengvėjimo, vilties. Mus tuomet jungė kažkoks bendras vardiklis.

Lygiai taip pat ir šiandien, kai lankydamasi įvairiose Lietuvos vietose su jaunimu kalbuosi apie istorinę atmintį, paklausti, kiek jų šeimų patyrė tremtis, dauguma pakelia rankas. Vadinasi, mūsų bendras darbas – ne veltui. Ypač, kad dar tiek daug ką turime kartu surėmę pečius nuveikti. Džiaugiuosi, kad jau yra postūmių su tremties ir rezidencijos muziejų tinklo sutvarkymu Lietuvoje, ir kad turiu progos prisidėti prie šių iniciatyvų.

Ypatingai svarbus visų amžininkų ir tremtinius vienijančios organizacijos darbas. Renginiai tremtims atminti, kasmetiniai susibūrimai Dubysos slėnyje Ariogaloje, žygiai partizanų takais – tai veiklos, kurios leidžia istorijai apsigyventi jaunosios kartos širdyse. Didžiuojuosi galėdama jose dalyvauti, jas remti ir dėkoju už nuolatinį kvietimą prisijungti. Istorinė atmintis – tai, ką neabejotinai turime perduoti ateities kartoms. Kad išlaikę tvirtą stuburą, niekam ir niekada nepaliktume galimybės perrašyti ir klastoti istoriją.

Su jūsų padėjimu, istorinės žinios skleidimo darbą dirbu ir Europoje, Europos Parlamente. Esu surengusi ne vieną knygų, filmų pristatymą kartu ir su Lietuvos, ir su Baltijos valstybių kolegomis. Džiugu, kai po vieno ar kito renginio, prieina Vakarų valstybių parlamentarai, kolegos, nepatyrę sovietijos baisumų ir dėkoja, nes sužinojo naujų faktų apie mūsų istoriją, sužinojo, kas anuomet vyko už geležinės uždangos. Ir tai geriausias įrodymas, kad mūsų bendrą darbą reikia tęsti! Štai ir viena iš pagrindinių erdvių Europos Parlamente po nemenkų Baltijos valstybių parlamentarų pastangų šiemet jau vadinama Baltijos kelio vardu. Džiaugiuosi, kad nuo šiol galima kviesti kolegas susitikti Baltijos kelyje.

Kaip šeimoje laikomasi tradicijos ir istorijos, taip ir jūs, esate ta šeima, kurioje semiamės dar gyvos istorijos ir tradicijų. Tad kaip ir iki dabar, taip ir visad – laikykimės bendrai!

Read Full Post »

Antano Lukšos jubiliejus_Jono Ivaškevičiaus nuotraukaJono Ivaškevičiaus nuotrauka

Kas bent sykį yra sutikęs partizaną Antaną Lukšą, Juozo Lukšos-DAUMANTO brolį, tie be abejonės girdėję jo skambų ir tvirtą “laikom frontą“! Mums visiems didelis džiaugsmas, kad galėjome pasveikinti p. Antaną su 90-uoju gimtadieniu, taip pat didelis džiaugsmas, kad jis yra vis dar tvirtas dvasioje, aktyvus ir neabejingas žmogus. Padovanojau jam savo tėčio išdrožtą angeliuką – tokius dovanojame brangiems ir mieliems žmonėms. O brangus yra ne tik p. Antanas, bet ir jo šeima – ta, kurioje jis užaugo (prisaikdinę kovai už laisvę tėvai ir bendražygiai broliai) ir ta, kurią pats užaugino. Linkiu, kad iš angeliuko trimito jiems būtų triūbijamos tik geros naujienos.

Man ypatinga ši šeima, per kurios likimą nemažai sužinojau apie partizaninį pasipriešinimą, o J.Lukšos – Daumanto “Laiškai mylimosioms“ (žmonai N. Bražėnaitei ir, galima sakyti, Lietuvai) dar sykį iškėlė klausimą apie pasirinkimus bei pasižadėjimus.

Gražaus A.Lukšos  jubiliejaus proga kviečiu paskaityti E.Merkytės pokalbį su Antanu Lukša.

Read Full Post »

Lapkričio 26 d. minėjome 110-sias vyskupo Antano Baranausko mirties metines. Ta proga buvau pakviesta į gimtąsias Rumšiškes – dalyvauti minėjime-diskusijoje su gimnazistais apie šio iškilaus rašytojo kūrybinį palikimą, jo asmenybę ir indėlį į lietuvišką kultūrą. Turiu prisipažinti, kad gavus kvietimą iš Rumšiškių vysk. Antano Baranausko gimnazijos atvykti į šį renginį ir kalbėti apie Baranauską, kiek sutrikau. Pamaniau, ką gi aš galiu pasakyti apie jį pasakyti – juk apie jį turi kalbėti literatūros mokytojai, istorikai. Bet tai buvo puiki proga pagalvoti, ką mums reiškia Antanas Baranauskas, kaip jo kūryba ir veikla siejasi su šių dienų aktualijomis.

Rumsiskes-8

Taigi, pirmiausiai, galvojant apie Antaną Baranauską, ko gero, kiekvienam pagrindinė asociacija – „Anykščių šilelis“. O šis kūrinys – tai ir lietuvių kalbos grožio bei turtingumo įrodymas, ir gamtos žavesio atskleidimas. Abu dalykai mums šiandiena labai svarbūs. Lietuvių kalba gyvuoja ilgus amžius ir ne kartą patyrė įvairių išbandymų – nuo to, kad kai kurių buvo laikyta nevertinga, negraži ir apskritai – prasta kalba, iki absoliutaus draudimo, kai tie, kurie nešė mums lietuvišką žodį rizikavo savo gyvybe. Vienas žymiausių pasaulio baltistų, kalbininkas, semiotikas prof. Vladimiras Toporovas yra sakęs, kad norint pažinti indoeuropiečių kalbų grupės kalbas (o ją šiandien sudaro daugiau nei 400 pasaulio kalbų, kuriomis kalba apie 3 milijardai žmonių) – nėra kito kelio kaip tik remtis lietuvių kalba. Šiandieną lietuvių kalba yra viena iš 23 oficialių Europos Sąjungos kalbų. Kiekvienas pilietis gali teikti rašytinius klausimus ES institucijoms ir turi teisę atsakymą gauti lietuvių kalba. Vyksta programos, skirtos kultūriniam ir istoriniam vieni kitų pažinimui, tame tarpe atskleidžiant ir kiekvienos ES valstybės kalbos grožį bei ypatumus. Europos Parlamente visi oficialūs posėdžiai yra verčiami į lietuvių kalbą, dokumentus taip pat gauname išverstus į savo gimtąją kalbą.

Kitas svarbus aspektas – gamtos ir žmogaus santykis, Šiandien daug diskutuojame kaip paveikiai kovoti su klimato kaita, kaip pasiekti, kad žmogaus veiklos ir gyvenimo būdo pasekmės būtų kaip įmanoma mažiau destruktyvios gamtai. Leidžiami įstatymai, priimamos direktyvos, reglamentai, bandoma surasti tarptautinį sutarimą. Visgi galvoju, jei kiekvienas turėtumėm tiek jautrumo ir gebėjimo įžvelgti grožį aplink save, kiek jo turėjo Antanas Baranauskas, gal ir politiniame lygmenyje būtų lengviau susitarti.

Dar sykį prisiminus Antano Baranausko biografiją, didžioji diskusijos dalis sukosi apie rašytojo charakterio bruožus, apie tai, ko galėtumėme šiandieną pasimokyti – valios, užsispyrimo, saviugdos, kaip kad – rašytojo praktikuotos tylos valandėlės kiekvieną dieną. Išties, nuo didelio informacijos srauto, gandų, triukšmo iš aplinkos būtų sveika pailsėti, gal ir ramumo daugiau atsirastų. Mane labai pradžiugino gimnazistų požiūris į „Anykščių šilelio“ svarbą, kad tai buvo kaip tautos žadinimas, kad šiandieną šis kūrinys gali būti taip pat aktualus, nes „anksčiau kiti sakydavo, kad esame niekas, dabar patys taip sakom. Reikia mesti tokį požiūrį, juk nuo mūsų pačių visas priklauso“.

Išties, bėgant amžiams nelabai kas keičiasi – taip, technologijos smarkiai juda į priekį, bet žmogaus prigimtis lieka tokia pati. Todėl būtina žinoti istoriją, tada bus lengviau suprasti ir nūdieną.

Rumsiskes-3Rumsiskes-11

Read Full Post »

Saulėtą balandžio 21 dieną praleidau Saulės mieste – Šiauliuose.

Rytas prasidėjo akcija „DAROM“, kur kartu su TS-LKD Šiaulių skyriaus  bičiuliais tvarkėme TS-LKD Šiaulių skyriaus Ąžuoliukų alėją ir jos apylinkes.  Apmaudu, tačiau vis dar neatsisakoma įpročio viską, ko buityje nebereikia vežti į gamtą. Tai teko suprasti iš tvarkytose apylinkėse plytėjusių atliekų salų, kur paplušėti teko iš peties. Kai pats nešiukšlini ir stengiesi palaikyti tvarkingą aplinką, tai sunku suvokti, kodėl žmonės taip negerbia aplinkos, kurioje gyvena patys, vaikšto jų vaikai. Tačiau smagu, kad penktą kartą rengiama akcija pritraukia vis daugiau dalyvių ir tai padeda ugdyti žmonių sąmoningumą, o galbūt ir kultūrą paskatinti, sudrausminti teršėjus taip nesielgti.

Likusi dienos dalis prabėgo besiklausant  patriotinių dainų, skambėjusių pirmą kartą Šiauliuose rengtame „Partizaninės dainos“ festivalyje, kurį organizavo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šiaulių skyrius.

Festivalyje dalyvavo Rėkyvos progimnazijos folklorinis ansamblis „Rėkyvėlė“, S. Šalkauskio gimnazijos muzikos studijos vokalinio ansamblio ir dainos teatro solistai, Saulėtekio gimnazijos solistai, Gegužių progimnazijos solistės , „Sandoros“ progimnazijos moksleiviai, Naisių pagrindinės mokyklos merginų ansamblis, Rėkyvos bendruomenės nariai, Simono Daukanto gimnazijos moksleiviai.  Dalyviai atliko ne tik dainas kadais dainuotas  „Miško Brolių“, bet ir patriotines – dainuotas tiek atgimimo laikų autorių, tiek dabartinių kūrėjų.  Tokia iniciatyva organizatoriai siekę plėtoti pilietinį moksleivių ugdymą pasitelkiant patriotines ir  partizanų dainas, auginti visuomenės susidomėjimą Lietuvos kariuomenės ir laisvės kovų istorija. Ši idėja man pasirodė labai graži, nes visuomet tikėjau, kad muzika – universali kalba. Ji gali būti ir galingu taikiu ginklu. Daina visuomet džiugino, lengvino žmonių buitį ir būtį. Todėl suprantama, kad nelengvais istorijos momentais daina buvo labai svarbi: pasipriešinimo okupacijai metu ji ne tik kėlė dvasią, bet tapo ir tam tikru metraščiu. Na, o įvykiai, kuriuos išgyvenome prieš du dešimtmečius – puiki iliustracija, kad daina gali daug – ne veltui į laisvę atėjome su “dainuojančia revoliucija”. Ir šiandien turime progą savo santykį su gimtuoju kraštu išreikšti muzika, o tai suteikia labai plačias galimybes saviraiškai. Todėl labai džiaugiuosi, kad konkurso dalyviai rinkosi ne tik liaudies, konkrečių autorių (jau žinomas) dainas, bet išgirdome ir pačių jaunuolių kūrinius.

Kartu šis renginys buvo ir puiki proga pasimatyti su šviesiais žmonėmis, kuriuos deja, dėl lėkte lekiančių dienų ir darbų, tenka sutikti retokai.

Džiugu, kad jaunoji karta noriai dalyvauja tokiuose renginiuose, taip gaivindama mūsų tautos atmintyje svarbias ir neįkainojamas istorines patirtis.

M. Mikulėno nuotr.

Read Full Post »

Džiaugiuosi šių metų Kovo 11-ąją galėjusi švęsti Lietuvoje, kartu su daugeliu žmonių, kurie, nežiūrint nelengvo laiko, pasitiko šią mums visiems brangią šventę su džiaugsmu, gera nuotaika ir pavasariniais linkėjimais Lietuvai.

Kovo 9 d. po nemažos pertraukos lankiausi savo mokykloje – Kauno J.Naujalio muzikos gimnazijoje. Simboliška, kad šis sugrįžimas įvyko Kovo 11-osios proga. Labai taikliai buvo paminėta, kad šią kovo dieną labiausiai įprasmina  gražūs žmonių darbai ir pasiekimai ir tikrai smagu buvo pasidžiaugti, kad J.Naujalio mokykla išugdė didžiulį būrį garsių, gabių žmonių, kurie ne tik dirba Lietuvai, bet ir garsina savo šalį toli už jos ribų.

Na, o pačią Kovo 11-osios šventę pasitikau ne tik Vilniaus šurmulyje, bet ir Kaišiadoryse, A.Brazausko gimnazijoje. Čia jau kelintus metus Kovo 11-oji tradiciškai minima ne tik iškilmingomis kalbomis.  Į Nepriklausomybės dienai skirtą šventę susirinkusieji kviečiami pasidalinti prisiminimais apie anuos laikus, dalyvauti šaškių, šachmatų ar krepšinio turnyruose, kartu sudainuoti ne vieną dainą.  Ši tradicija, kai žmonės laukia vienos ar kitos šventės žinodami, kad praleis ją įdomiai ir neįprastai, ir kad kiekvienas turės progą savaip joje dalyvauti, man atrodo labai graži.


Taip pat noriu pasidžiaugti ir gimstančiu nauju požiūriu į tai, kaip galime švęsti mums svarbias šventes: šįmet labai maloniai nustebino graži Kauno Rasos gimnazijos iniciatyva paminėti Nepriklausomybės dieną flashmob akcija, kai net 900 gimnazistų išskubėjo į mokyklos kiemą ir su trispalvėmis šoko pagal Marijono Mikutavičiaus dainą „Aš tikrai myliu Lietuvą“.

Tokios iniciatyvos išties skatina neabejoti ir pastebėti gražius jaunų žmonių jausmus, kurie skiriami Lietuvai. Džiaugiuosi kartu su visais, kurie atgijo pavasariui, o širdyje atrado daugiau vietos savo šaliai ir dar kartą sveikinu!

M. Mikulėno nuotr.

Read Full Post »

Praėjusią savaitę Strasbūre šurmuliavo ne tik kalėdinės mugės, žavėjo elzasietišku stiliumi išpuošti namai, bet ir spaudė ganėtinai atšiaurus šaltukas. Besibaigiančių metų, artėjančių švenčių nuotaikomis gyveno ir Europos Parlamentas. Bent jau šią savaitę išskirčiau tris ypatingus įvykius: kasmetinis Sacharovo premijos įteikimas, pusmečio lenkų pirmininkavimo Europos Sąjungai pabaiga, na, ir vienas svarbiausių – dabartinio EP pirmininko Jerzy Buzeko pustrečių metų kadencijos pabaiga.

Gruodžio 14 d. EP įteikta Sacharovo premija už minties ir žodžio laisvę. Šiemet ji atiteko penkiems Arabų pavasario aktyvistams. Du iš jų – Asmaa Mahfouz ir Ahmed Al-Senusi atvyko premijos atsiimti į EP Strasbūre. J. Buzekas, teikdamas premiją pabrėžė, kad ji skirta visiems, siekiantiems pokyčių arabų pasaulyje.

EP archyvo nuotrauka

Taip jau sutapo, kad lenkų pirmininkavimas, apie kurį jau esu rašiusi, baigiasi Europos Sąjungai išgyvenant tapatybės, nestabilumo ir euro krizę. Gal kiek dramatiškai, tačiau šią sesiją viešėjęs Lenkijos premjeras D. Tuskas teigė, kad ES palieka kryžkelėje ir ties praraja. Tad tokia jau šiandienos realybė, kad įprastą pirmininkavimo įvertinimą keitė pamąstymai apie bendrą ES ateitį. Nuo sausio estafetė bus perduota danams, tad nors prioritetai ir tęstiniai, tačiau atviri euro krizės krečiamų šalių klausimai išliks opūs ir kitąmet.

Nuo sausio lauks ir kitas svarbus pokytis – slaptu balsavimu bus renkamas naujas EP pirmininkas. Pagal nerašytą šios kadencijos susitarimą (o tokio laužyt nevalia) juo taps didžiausios delegacijos EP narys vokietis socialistas M. Schulzas. Beatsisveikinantis J. Buzekas, kalbėdamas Parlamentui teigė, kad jam buvo ypatinga garbė būti išrinktam ir vadovauti EP. Kaip ir didis iššūkis būti pirmininku, kai ES patiria tokius milžiniškus iššūkius. Tuo pačiu, dėkodamas visiems kolegoms, parėžė, kad visada jo siekis buvo ES vienybė ir jam didelė garbė, kad jis pirmiausia ne tik lenkas, bet ir europietis.

Tomis iškilmingomis akimirkomis susimąstau, įdomu, koks bus kito pirmininko braižas ir EP atstovavimas. J. Buzekas žavėjo išskirtine inteligencija, tolerancija, subtilia diplomatija. Tikiuosi, kad šios vertybės bus svarbios ir naujajam pirmininkui. Beje, tokia jau taisyklė, kad besibaigiant vieno pirmininko kadencijai, rinkome ir naujus frakcijos pirmininkus. Šįkart man, kaip jauniausiai frakcijos narei, teko skaičiuoti balsavimo rezultatus. Europos liaudies partijos frakcijos nariai pasitikėjimo vadovauti mandatą ir vėl suteikė prancūzui J. Dauliui. Tad jis ELP politinei grupei vadovaus dar pustrečių metų.

Be iškilmingų minėjimų ir išskirtinių progų, įprastai svarstėme ir einamuosius darbotvarkės klausimus: balsavimu pavyko pasiekti, kad būtų ribojamas fosforas plovikliuose ir skalbikliuose, išklausėm Viršūnių tarybos rezultatus, patvirtinom 8 kandidatūras į Audito rūmus, sveikinom 17 naujai prisijungusių kolegų, kurie papildomais EP nariais tapo, įsigaliojus Lisabonos sutarčiai. Kaip visada džiaugiuosi, kai nors maža dalim tenka prisidėti prie EP patvirtinamų dokumentų. Šią sesiją balsavome dėl Europos jūrų saugos agentūros funkcijų išplėtimo. Nuo šiol agentūra galės vykdyti ir naftos platformų jūroje stebėseną. Būdama „šešėlinė“ nuomonės teikėja nuo ELP frakcijos, įtvirtinau, kad šiuo dokumentu būtų įpareigojama vykdyti ne tik naftos ir dujų gavybos, bet ir transportavimo stebėseną bei, prisimenant skaudžias aplinkosaugines katastrofas, – trečiųjų šalių atsakomybę.

Prasidedanti komitetų posėdžių savaitė – paskutinė darbo Briuselyje šiais metais. Be jau numatytų tarpšventinių renginių ir pasibuvimų su bendraminčiais Vilniuje, Utenoje, šeštadienį vykau į Kauną, kur Kauno įgulos karininkų ramovėje pagerbėme Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos „Už nuopelnus Lietuvai“ žymeniu apdovanotuosius.

Tad likus savaitei, taip norėtųsi nepaskęsti prieššventiniam šurmuly ir jaukiai pasitikti artėjančias šv. Kalėdas!

Read Full Post »

Šiandien Marselyje (Prancūzija) baigėsi dvi dienas trukęs Europos liaudies partijos (ELP) kongresas.


Susitikimas – tikrai neeilinis ir savo dydžiu, ir aptariamais klausimais, kuriuos diktuoja permaininga kasdienybė, socialinės bei ekonominės realijos. Tad 2000 kongreso dalyvių šias dvi dienas intensyviai diskutavo ir siekė sprendimų, kaip Europai judėti į priekį.

Kongrese, į kurį  susirinko Vyriausybių vadovai, ministrai, Europos Parlamento ir Europos Komisijos nariai, nacionalinių parlamentų nariai, giminiškų partijų vadovai ir atstovai iš Viduržemio jūros regiono bei Rytų Europos valstybių, pagrindine tema, be abejonės, tapo eurozonos krizės valdymas. Čia buvo tęsiamos dar savaitės pradžioje įvairiuose lygmenyse suintensyvėjusios diskusijos dėl  iki neigiamų sumažintų eurą įsivedusių šalių reitingų, euro gelbėjimo ir siūlymų keisti ES sutartį.

Euro zona ir paskutiniai šansai ją gelbėti – pagrindinė tema

Kalbant apie euro zonos krizės suvaldymą, diskusijose vyravo mintys apie būtinybę atrasti tinkamiausią išeitį dėl visų gerovės, dėl ES stabilios ateities ir, kad tokios sudėtingos situacijos akivaizdoje derėtų nacionalinį egoizmą palikti nuošalyje.

A.Merkel ir N.Sarkozy – pasitikti ovacijomis ir plojimais

Tiek A.Merkel, tiek N.Sarkozy pabrėžė, jog tam, kad būtų išgelbėta euro zona, būtina imtis konkrečių veiksmų jau per artimiausias dvi savaites. Akcentuota, kad ES reikia daugiau valdymo, daugiau solidarumo ir griežtos stebėsenos. Nes tik tokios priemonės esą padės atkurti rinkų pasitikėjimą Europa, parodyti, kad jos ekonomika gyvybinga, o šalys turi politinės valios priimti būtinus sprendimus.

Sutinku, kad nėra laiko ilgiems svarstymams. Tai matome ir iš pastarųjų mėnesių, kad situaciją suvaldyti labai sudėtinga ir, kad viskas yra kur kas labiau pagedę, nei buvo galima tikėtis. Panašu, kad kito kelio nei “gilesnė integracija“ – nėra, tai gana aiškiai išsakė nemažai aukščiausio lygio vadovų, susirinkusių kongrese.

Tačiau klausimas, kiek gyvuotų tokia sąjunga? Nes reikia pripažinti, kad visgi „nacionalinis egoizmas“ ir skirtingi požiūriai vis labiau ryškėja, o  apie vertybes dabar nėra kada diskutuoti.

Tačiau prie to neišvengiamai teks grįžti, nes kažin, ar visų viltys apie Europos, kaip demokratijos ir stabilumo projektą vienodos?

Čia vertėtų atvirai pripažinti, kad ryškėjanti pasitikėjimo stoka tarp 27 valstybių – nemaža bėda. Tos šalys, tarp jų ir Lietuva, kurios smarkiai taupė, skausmingai veržėsi diržus, pagrįstai galėtų sakyti – kodėl tie, kurie stengiasi, lieka už borto, tuo tarpu tie, nuo kurių viskas prasidėjo – ir toliau tempiami už ausų visų likusiųjų sąskaita. Taip taip, jei kris kažkurios šalys, kris ir pati ES, bus itin skausmingi padariniai, ir akivaizdu, kad niekam nesinorėtų būti Graikijos vietoje, tačiau visgi nusivylimo – gana nemažai. Godumas, sukčiavimas, iškreiptas vartojimas – visa tai atvedė į nusivylimą ir rimtas abejones dėl gebėjimo išgelbėti ES.

Pabaigai, aptariant šį klausimą – man labai norėtųsi palinkėti, tik turbūt tai gana naivu, kad šitoje, iš tiesų itin sunkioje situacijoje ES, liautųsi kiemo politikavimas ir populistiniai pareiškimai valstybėse narėse.

Ateinantys metai bus labai sunkūs visai, ypač pietų, Europai. Taupymas, kad ir kaip tai būtų skaudu, neišvengiamas. Todėl krizės privalumu galėtų tapti politinių jėgų susitelkimas ir bendras Europos nepavydėtinai sunkios būklės suvokimas.

ES ir kaimynystė bei pagalba “jaunoms demokratijoms“

Taip pat kongreso metu aptarta ir ES paramos jaunoms demokratijoms būtinybė, diskutuota apie maisto saugumą ir kovą su žaliavų kainų svyravimais bei būtinybę atkurti realias rinkos vertes.

Nemažai dėmesio skirta procesams Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose. Kongrese viešėjo pilietinės visuomenės atstovai ir iš tų šalių. EPP siekis – bendradarbiauti su jais, padėti kurti demokratiniais pagrindais sutvarkytas valstybes, nes susiklosčiusi situacija – unikali galimybė užmegzti normalų dialogą. Tačiau, žinoma, abejonių kelia islamo partijos – ar čia tik ne tam tikras manevras, kaip jos elgsis gavę valdžią? Na, matyt, kad netruks pamatyti ir suprasti jų pasirinktą kelią – Tunisas, Egiptas – galų gale, tai žmonių pasirinkimas.

Tik norisi, kad ES rytų kaimynystė nebūtų pamiršta, tiesa, akivaizdu, kad ryšiai jau kuris laikas apmalšę,  dabar kur kas madingiau žiūrėti į pietus. Kaimynystės politika turi būti subalansuota. Ir tai, kad pietų šalys nuolat primena procesus prieš 20 metų vykusius Rytų Europoje bei ES vaidmenį tuomet, neturėtų atitraukti ES dėmesio nuo tų šalių, kurios konkrečiais darbais rodo savo pasiryžimą eiti demokratijos keliu.

Read Full Post »

Šiandien Europos Parlamentas vėl renkasi plenarinei sesijai Strasbūre, kurios metu bus aptarta 2012-ųjų Europos Komisijos veiklos programa bei ES vaidmuo stiprinant ekonomikos koordinavimą, su eurokomisarais J. Hahnu ir D. Ciolos diskutuosime, kaip supaprastinti ES sanglaudos ir žemės ūkio politiką ir padaryti ją konkurencingesnę, taip pat laukia diskusija ir balsavimas dėl artėjančios klimato kaitos konferencijos Durbane, na o trečiadienį iškilmingoje ceremonijoje bus paskelbtas 2011 m. LUX kino apdovanojimo laureatas.

Tačiau kol plenarinė dar neįsibėgėjo, norėčiau prisiminti keletą prabėgusios savaitės momentų Briuselyje ir Lietuvoje.

COP17 susitikimui Durbane artėjant

Praėjusi savaitė – skirta politinių grupių posėdžiams ir pasirengimui šiandien prasidėjusiai plenarinei sesijai. Be aktualijų, kurias aptariame pakankamai dažnai, vertėtų paminėti Klimato kaitos komisarės Conie Hedegaard apsilankymą Aplinkos komitete. Ji pristatė ES pozicijas vykstant į COP17 susitikimą Durbane.

Pagrindinis siekis, pasak Komisarės, teisiškai įpareigojantis susitarimas dėl temperatūros kilimo sumažinimo dviem laipsniais. Kalbėdama apie šį siekinį bei įsipareigojimų įgyvendinimo gaires, Komisarė aptarė daug sričių – CO2 emisijų mažinimas (cost effective emission reduction policy), įtraukiant ne tik aviaciją, bet ir laivininkystę, energijos efektyvumo didinimas ir pan. Ir, ko gero, ašinė tema – finansiniai įsipareigojimai. K.Hedegaard įsitikinimu, labai svarbu siekti ne tik šiam klausimui skiriamų lėšų, bet ir pasirūpinti, kad tie pinigai būtų panaudoti aiškiai suformuoto paketo įgyvendinimui.

Be abejonės, labai svarbūs ne tik ES, bet ir kitų šalių įsipareigojimai. Kaip pavyzdį čia galime minėti JAV situaciją, kuri vis žadėdavo aktyviau žengti klimato kaitos mažinimo keliu, tačiau ekonominio sunkmečio akivaizdoje apie tai jau beveik nebekalbama – respublikonai apskritai niekada nebuvo šalininkai, o demokratai irgi priversti nuslopinti entuziazmą. Taigi, greičiausiai ne tiek svarbu sudėtinės klimato kaitos susitarimo dalys, bet prioritetu tampa valstybių realios galimybės ir politinė valia.

Kaip bebūtų – akivaizdu, kad Durbanas bus proceso, kurio metu siekiama susitarti dėl klimato kaitos mažinimo veiksmų, tąsa. Bet toli gražu ne pabaiga.

Vos grįžus į Lietuvą – jau ketvirtadienį laukė susitikimas su žurnalistais iš Austrijos ir diskusija Akademiniame politologų klube apie Europos Parlamento vaidmenį ES santykiuose su trečiosiomis šalimis.

Su austrų žurnalistais, atvykusiais iš arčiau susipažinti su Lietuva, susitikome Vilniaus TV bokšte. Prieš mums susitinkant, svečiai jau buvo apsilankę pas premjerą A. Kubilių, Užsienio reikalų ministrą A.Ažubalį, Teisingumo ministrą R.Šimašių. Susitikimo metu kalbėjomės apie Lietuvos energetikos politiką, Lietuvos ir jos visuomenės požiūrį į ES bei Lietuvos narystę joje. Austriją ir Lietuvą vienija tai, kad nesam didžiosios ES šalys, taigi buvo galima kalbėtis apie mažųjų valstybių situaciją ES, bet skirtingas statusas (narystės trukmė) ir istorinės patirtys yra tai, kas mus skiria. Visgi, kalbėdami apie žmonių nusiteikimą dėl ES ir jos ateities, atradome daugiau panašumų, nei skirtumų – austrai, kaip ir mūsų kraštiečiai, mažai domisi Briuseliu, kuris atrodo pernelyg toli.

TV bokštas – simbolinė vieta  kiekvienam Lietuvos piliečiui, menančiam 1991 metus. Įdomu, kaip atrodė minia per TV bokšto langą tą Sausio 13-osios naktį, kur drąsiai stovėjo mūsų tėvai, draugai, kaimynai. Bent jau man buvimas prie TV bokšto sukelia keistus jausmus, keistus, nes pati anuomet buvau dar vaikas ir čia nebuvau, bet buvo mano artimieji. Paleidžiu mintis ir bandau įsivaizduoti, kaip toje pačioje vietoje prieš 20 metų buvo puolamas beginklis Laisvės troškimas. Ekskursijų metu lankome įvairių mūšių vietas, bet niekur nėra tokio jausmo ar įsivaizdavimo kaip čia.

VDU – diskusija su jaunaisiais politologais

Ketvirtadienio popietę su Akademiniu politologų klubu susitikome VDU centriniuose rūmuose. Man VDU – ypatingas universitetas, ne tik dėl to, kad mano seserys jį baigė, bet ir dėl to, kad jį 1936 m. cum laude baigė ir mano močiutė. Anuomet tai buvo puikių specialistų kalvė, norisi tikėti, kad ir dabar taip yra.

Labai smagioje jaunųjų politologų auditorijoje diskutavome apie ES užsienio politiką – dalyvavo dr. Antanas Venckus ir EP informacijos biuro Lietuvoje administratorius ryšiams su žiniasklaida Robertas Pogorelis.

Akademinio politologų klubo archyvo nuotraukos

Nesunku pastebėti, kad po Lisabonos sutarties įsigaliojimo užsienio politikoje “briuselizacijos” vis daugiau, esame raginami kalbėti vienu balsu, tačiau akivaizdu, kad tą daryti neretai – labai sudėtinga (tereikia prisiminti pastarųjų savaičių įvykius UNESCO dėl Palestinos ir Izraelio).

Politologų buvau kviesta pristatyti EP vaidmens užsienio politikoje su trečiosiomis šalimis. Dr. Antanui Venckui pristačius ES institucijų struktūrą ir galias, toliau kalbėjomės apie EP reikšmę ir veiklą, apie tai, jog EP yra net 38 delegacijos su ne ES šalimis ir tai rodo, kad užsienio politikos linija yra labai stipri. Kiekvienas europarlamentaras  neišvengiamai yra daugiau ar mažiau įsitraukęs į ES užsienio politikos formavimą. Taip pat aptarėme rezoliucijų dėl žmogaus teisių pažeidimų ir padėties trečiosiose šalyse svarbą, tradicinę Sacharovo premiją, kuri kasmet teikiama žmogaus teisių gynėjams, daugiašalių parlamentinių asamblėjų veiklą, į trečiąsias šalis siunčiamų EP rinkimų stebėjimo misijų reikšmę.

Vilniuje – devintasis Europos šalių kino forumas SCANORAMA

SCANORAMA. Man šis kino festivalis – visuomet buvo laukiamas. O šiemet man pačiai ypatingas tuo, kad galėjau paremti vieną iš filmų programų – Julijos ir Rimanto Gruodžių dokumentinių filmų retrospektyvą “Laiko upė”. Šie kūrėjai pristato festivaliui filmus apie mūsų, Lietuvos, kasdienybę, buitį ir būtį. Paprastų žmonių gyvenimai, jų džiaugsmai ir rūpesčiai. Gruodžiai užfiksuodami kasdienybę išsaugoja dalykus, virstančius istorija. Tai ir Vilniaus pirtis, ir senųjų Musteikos kaimo gyventojų gyvenimai, ir kaliausių statymas laukuose,  ir pan.

Su festivalio “Scanorama“ direktore Gražina Arlickaite. M. Mikulėno nuotr.

Nepaprastas šios programos filmas „Upė“, kuriame pasakojama apie žmones, gyvenančius Neries ir Šventosios upių santakoje – Saleninkų kaime, Jonavos chemijos giganto pašonėje. Prieš dvidešimtmetį, po chemijos kombinate įvykusios avarijos kitoje upės pusėje esančio kaimo gyventojai buvo iškeldinti, o saleninkiečiai – liko ir iki šiol keliolika šeimų gyvena užterštoje žemėje. Per Nerį seniai nebėra kelto, o į seniūniją (už 12 km) nevažinėja autobusas, vaikai kasdien turi perplaukti upę ir dar gerokai pakeliauti, kol pasiekia Ruklos mokyklą. Viskas atrodo nepaprasta, o žmonės taip gyvena kasdien ir kuria savo šeimų ir vaikaičių gyvenimus.

Gruodžių filmų retrospektyvos antrą dalį galima pasižiūrėti šią savaitę, trečiadienį, kino teatro “Pasaka” mažojoje salėje.

Atgimimas – iki šiol nematytuose kadruose

Sekmadienį taip pat turėjau gražią progą apsilankyti rež. Giedrės Žickytės filme “Kaip mes žaidėme revoliuciją“. Iš archyvinių kadrų sudėliota, apipinta ano meto aktyvistų prisiminimais istorija, kurios pagrindiniai veikėjai – „Anties“ muzikantai „perestroikos“ ir Sąjūdžio reiškinių kontekste, naujai pažadina jausmus, kurie turbūt mus visus vienija.

Kadras iš G.Žickytės filmo “Kaip mes žaidėme revoliuciją“

Atgimimas per muziką (ir rokenrolą:), atgimimas, kuris sujungė ir seną, ir jauną, ir rūpintojėlį, ir roko muzikos polėkį. Tai filmas ne apie skausmą ar skausmingus patyrimus, bet apie didžiulį Lietuvos susitelkimą ir žmones, buvusius viso to smaigalyje.

Man bene labiausiai užstrigo filmo epizodas, kuriame – per Lietuvą keliaujantis “Roko maršas”. Kai sustodavo miesteliuose, dalindamas žmonėms mažytes trispalves, buvo giedama tautiška giesmė. Senesnieji – verkė, o jaunieji – mokėsi himno žodžius. Tai išties nematyti archyviniai kadrai, kurie tarsi prikelia anuometines emocijas ir prisiminimus.

Read Full Post »

Parlamentinis darbas skaičiuojamas savaitėmis: viena – darbas komitetuose, antra – politinėse grupėse, trečia- plenarinė sesija, o ketvirta – taip vadinama “žalioji“, kuomet parlamentaras laisvas dienas skiria bendravimui su kraštiečiais, susitikimams su žmonėmis savo atstovaujamos šalies miestuose ir miesteliuose. Man tai – vienos maloniausių akimirkų, kurios leidžia pajausti kasdienių rūpesčių ir džiaugsmų tėkmę, pažinti problemas, neatitrūkti nuo tikrovės. Be jokios abejonės, toks “ryšio palaikymas“ labai pasitarnauja dirbant Europos Parlamente.

Tad ši savaitė – rudeniškoje Žemaitijoje.

Trečiadienį vizitą pradėjau nuo susitikimų Palangoje ir Kretingoje. Aptarėme atėjusio šildymo sezono sunkumus, savivaldybių siekius ir konkrečius darbus, ieškant galimybių sumažinti šildymo kainas. Taip pat kalbėjomės apie vandens politikos ypatumus ir tai, kad nepaisant į kaimiškąsias vietoves vedamo vandentiekio, žmonės ne itin aktyviai jungiasi prie bendros sistemos. Pagal Vandens politikos pagrindų direktyvą Lietuva įsipareigojusi, kad iki 2014 m. pabaigos ne  mažiau  kaip 95 procentai kiekvienos savivaldybės gyventojų būtų aprūpinami viešojo vandens tiekėjo tiekiamu  vandeniu ir teikiamomis nuotekų  tvarkymo  paslaugomis. Kaip žinia, beveik visi turi šulinius, tad didžiulio poreikio lyg ir nėra, o atsižvelgiant į tai, kad gyventojai savo lėšomis iki namų nuo magistralinės trasos turi atsivesti jungtį – gerokai apsunkina procesą.

Tiek Palangoje, tiek Kretingoje buvo džiaugtasi, jog įvedus rinkliavą už atliekų tvarkymą, stipriai sumažėjo nelegalių sąvartynėlių pamiškėse. Visgi palangiškiai teigia, kad jų specifika kiek kitokia – kurorte vasarą 10 kartų padaugėja žmonių, tokiu būdu – ir atliekų, o už jas kaip ir nėra iš ko pareikalauti mokesčio, tam kad būtų įmanoma efektyviai susidoroti su išaugusiu paslaugų poreikiu.

Dar vienas pajūriui specifiškai aktualus klausimas – atsinaujinanti, vėjo energetika. Turi ji ir gerbėjų, ir oponuojančių. Pastarieji labiausiai piktinasi dėl per mažų atstumų nuo gyvenviečių ir nuvertėjusios žemės, esančios aplink vėjo malūnus. Tačiau visgi pripažįsta, kad tai svarbi energetikos rūšis ir kad reikia ją vystyti, tik aktyviau tariantis su žmonėmis, ieškant dialogo, statant kiek mažiau apgyvendintose vietovėse. Šiuo metu išduota leidimų įrengti beveik 300 MW vėjo jėgainių, dabar veikiančių ar įrengiamų yra apie 200 MW, patys „vėjininkai“ skaičiuoja, kad šiuo metu vėjo jėgainės pagamina apie 2,5 proc. viso Lietuvos elektros poreikio (o esą galėtų iki 33 proc.). Kaip ir kitais atvejais, vėjo energetika – medalis, turintis dvi puses. Pripažįstama, jog esant dabartinei elektros perdavimo tinklų būklei, dėl savo specifikos sudėtinga užtikrinti reikiamas rezervines galias. Todėl dabar LR Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme vėjo energetikai numatyta maksimali 500 MW galia galėtų būti padidinta tik išsprendus Lietuvos elektros tinklų integracijos į ES tinklus problemą, o idealiausiu atveju – visoje ES įdiegus „išmaniuosius tinklus“, kurie leistų elektrą pagal poreikį perduoti iš vieno ES krašto į kitą.

Netikėtai šiltas susitikimas po pasibuvimo Kretingoje – sekė Rūdaičiuose, kur užsukome į  vietos kultūros centrą jame dirbančios Sigitos Šimkutės kvietimu. Susipažinome su Sigita šiais metais, tuomet, kai ji dalyvavo mano inicijuotame konkurse “Žaliasis kodas“ su pasakojimu “Vaikai ir rupūžė“. Įėjus į liūdnos būklės kultūros centro pastatą, iš už durų pasigirdo adventinių dainų garsai – Sigita repetavo su mažaisiais rūdaitiškiais (Laimiu, Radvile, Rugile ir Gyte). Neišpasakytas nuoširdumas ir šiluma užlaikė mus kiek ilgiau nei planavome. Jauno žmogaus optimizmas, energija – tarsi šviesulys. Ir ne vien Rūdaičiams, tokie deimančiukai praverstų ir didiesiems miestams.

Šiandien – apsilankymas Skuode. Kaip kad sako Vygaudas Ušackas – ten, kur prasideda Lietuva. Ir tikrai, jei dar neatkreipėte dėmesio, pažiūrėkite – kelių atlaso pirmas puslapis – Skuodas.

Visa ilga ir įdomi diena –  pradedant susitikimu savivaldybėje, Skuodo ligoninėje, paslaugų šeimai centre, lankomosios priežiūros ir globos centre ir baigiant aktualiais pokalbiais su maisto ir veterinarijos tarnybos bei aplinkos apsaugos agentūros specialistais.

M.Mikulėno nuotraukos

Diena išties turininga – su  psichologe, dirbančia su vaikais, turinčiais elgesio problemų, kalbos sutrikimų aptarėme, kad nors ir nežymiai, visgi jaučiasi tendencija, kad tokių vaikų daugėja. Ligoninėje kalbėjomės, jog iš tiesų mūsų kraštiečiai labiausiai kenčia nuo besaikio vaistų vartojimo ir pasidavimo masinei reklamai (prielankumas antibiotikams, masiškai vartojami analgetikai ir maisto papildai). Tiesa, visos Europos Sąjungos statistika šioje srityje – tikrai nėra džiuginanti, tačiau pirmiausia, aišku – didžiausią rūpestį kelia savojo krašto žmonių įpročiai, kenkiantys jiems patiems.

Taip pat pavyko apsilankyti ir Skuodo krašto muziejuje, susitikti su pedagogais, apie pilietiškumą mintimis pasikeisti su mokiniais.

Visą dieną Skuode buvau lydima vicemerės p. Levutės Staniuvienės ir jaunojo TS-LKD kandidato į Seimą Skuodo rajone – Gedimino Anužio. Esu dėkinga jiems už rūpestį.

O rytoj – ketinu aplankyti Šilalę, kur susitiksiu su Šilalės rajono savivaldybės vadovais, aplankysiu Socialinių paslaugų centrą, Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejų ir Baublių kompleksą, bendrausiu su Šilalės jaunimu ir visuomeninėmis organizacijomis, apie sveikatos aktualijas norisi pasikalbėti su Šilalės rajono tarybos Sveikatos apsaugos ir socialinių reikalų komiteto nariais.

Read Full Post »

Spalio 22 d. Troškūnų vienuolyne, Anykščių rajone dalyvavau  tradiciniame  Lietuvos šaulių studentų korporacijos „SAJA“ sąskrydyje. Korporacija įkurta 1934 m., savo veiklą atkūrė prieš penkerius metus. Anuomet Šaulių organizacija buvo stipriausia, vienijanti įvairių pažiūrų žmones, tačiau svarbiausia – atsakingai kuriančius Lietuvą. Todėl džiaugiuosi, kad ir atgimusi SAJA, kurios nariai iš jaunųjų šaulių išaugę jaunuoliai, turi stiprų jaunatviškumo, veržlumo užtaisą, kurį panaudoja ne kalboms iš tribūnų, bet  konkretiems darbams. Pastarasis, man labai įsiminęs – Trakinių partizanų renginys, kurio metu buvo statomas bunkeris, pagerbiami tos vietovės partizanai, skaitomos paskaitos ir pan.

Šiame susitikime taip pat pagerbti už Lietuvos laisvę kovoję šauliai.  Prie atminimo lentos, skirtos 1920 m. lapkričio 21 d. kovoje su prasiveržusiais lenkais Troškūnuose žuvusiems Jonui Budrevičiui, Petrui Liktorui, Antanui Miškeliūniui, Petrui Tunkevičiui, Antanui Žarskui buvo skirta mūsų tylos minutė. Atminimo lenta prikabinta ant senosios mokyklos pastato, kuris buvo pastatytas XVIII a. Troškūnuose taip pat verta aplankyti (ir neįmanoma nepastebėti prie bažnyčios esančio) paminklo (skulptoriaus J. Jagėlos ir architektės  A. Kaušinienės), skirto Algimanto apygardos partizanams. Jis čia pastatytas, kadangi šiose vietose gimė pirmasis Algimanto apygardos vadas Antanas Slučka-Šarūnas.

Renginyje svečiavosi LR Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas A. Anušauskas, LŠS vadas A. Plieskis.  Sąskrydyje pristatyta  SAJOS veiklos ataskaita, išdiskutuota, ką reikia tobulinti, korporacijos pirmininku antrai kadencijai išrinktas Mindaugas Nefas.

Korporacijai „ Saja“ linkiu daugiau prasmingų darbų ir tokio tikėjimo, kurį turėjo Šaulių Sąjungos kūrėjas Vladas Putvinskis-Pūtvis, kuris būdamas mirties patale sakė: „Daktare, sergu ne fiziškai, sergu, nes nebegaliu dirbti Tautos idėjos darbo.“

M. Mikulėno nuotraukos

Read Full Post »

Older Posts »