Karštas diskusijas kėlusi Estrelos rezoliucija Europos Parlamente pritarimo nesulaukė

Europos Parlamento (EP) plenarinėje sesijoje gruodžio 10 d. svarstėme prieštaringai vertinamą rezoliuciją dėl lytinės ir reprodukcinės sveikatos ir teisių, kurią rengė EP Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto vicepirmininkė Edite Estrela. Nors rezoliucija yra neįpareigojantis dokumentas, tačiau aptariamo klausimo pobūdis ir pats rezoliucijos turinys susilaukė didelio visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio bei viešų debatų, todėl norėčiau dar kartą žvilgtelėti į keletą aspektų, kurių aptarimo panašiose diskusijose greičiausiai nebus išvengta.

E.Estrelos pateiktoje rezoliucijoje kalbama ne tik apie lytinę ir reprodukcinę sveikatą bei teises, joje aptariami lytinio švietimo klausimai, paauglių gimdymų skaičiaus ir, taip formuluojamų, nepageidaujamų nėštumų problema, lytiškai plintančios ligos, ir kita. Kiekvienas iš šių klausimų gali sukelti diskusiją, juo labiau yra svarbus valstybėms narėms ir jų piliečiams.

EP svarstant panašaus pobūdžio klausimus (lytinė sveikata ir reprodukcinės teisės dažnai atsiduria įvairiuose dokumentuose) visuomet yra ryškios dvi stovyklos – viena, kuri mano, kad sveikata ir švietimas yra valstybių narių kompetencija, kita, kuri nuolat kalba apie tai, ką valstybės turėtų daryti šioje srityje.

Valstybės narės atsižvelgdamos į savo nacionalinius ypatumus formuoja sveikatos apsaugos sistemą, organizuoja švietimą. Gerai, kai siekiama, jog valstybės narės dalintųsi tarpusavio gerąja praktika, tačiau ar šiuo atveju tikrai to siekiama?

Dokumento rengėjai ir rezoliuciją palaikę europarlamentarai akcentavo, kad šiame dokumente įtvirtintomis nuostatomis siekiama ginti moters sveikatą. Žinoma, toks tikslas yra svarbus ir gerbtinas, tačiau atidžiai nagrinėjant dokumentą kyla daug klausimų dėl nuostatų tikslingumo, juolab yra priešpriešų tarp pačių nuostatų, kartais painiojamos sąvokos.

Kontraceptika – rezoliucijos tekstu raginama, kad juos laisvai galėtų įsigyti paauglės, kad šios priemonės būtų kompensuojamos iš sveikatos draudimo. Ar nėštumas prilyginamas tokioms ligoms kaip vėžys, diabetas ir pan.?

Abortai. Nors deklaruojama, kad gyvybė yra svarbiausia vertybė, skaitant rezoliucijos tekstą susidaro itin prieštaringas vaizdas. Tarkime, teigiama, kad tinkamai atliekamas abortas užtikrins gerą moters „fizinę ir dvasinę sveikatą“. Gal galėtumėme sutikti dėl fizinės dalies, tačiau dėl dvasinės būsenos yra visiškai atvirkščiai – moteriai yra didžiulis išbandymas žengti tokį žingsnį ir tyrimai rodo, kad dvasinės žaizdos didžiajai daliai pasilieka ilgam, o be to, beveik 90 proc. moterų visą gyvenimą gailisi pasirinkusios tokį sprendimą.

Taip pat glumina formuluotės – “nepageidaujamas nėštumas“, kaip šeimos planavimo priemonė. Priimu tai kaip tam tikrą programavimą, kai nėštumas lygiai kaip liga – yra nepageidaujamas. Mes turime ugdyti atsakomybę už gyvybę, o ne besąlyginį laisvą pasirinkimą (kurio negali atimti iš žmogaus). Rezoliucijoje kalbama ir apie tai, kad paauglėms nereikėtų tėvų sutikimo, norint atlikti abortą.

Rezoliucijoje aptariamos ir lytinio švietimo programos, t.y. raginimas valstybėms narėms, kad toks “švietimas būtų privalomas visiems pradinių ir vidurinių mokyklų moksleiviams“. Manau sutiksime visi, kad lytinio ugdymo, šeimos planavimo programos yra reikalingos, ypač vyresnėse klasėse ir to yra siekiama Lietuvoje, tačiau lytinis švietimas – yra kas kita, čia kalbama labiau apie pažinimą, bet mažiau apie atsakomybę.

Dokumente įvardinami ir teisingi dalykai, kaip antai kova prieš seksualinį smurtą, duomenų ir statistikos kaupimas, nemokamų tyrimų (ginekologiniai, mamografiniai) svarba, šeimos planavimo programos ir pan.

Tačiau susidarė įspūdis, kad pagrindinės E.Estrelos rezoliucijoje siūlytos priemonės nuo jauno amžiaus skatina ne atsakomybės jausmą, o laisvą požiūrį ir įvairių pasekmių turintį gyvenimo būdą, todėl nebalsavau už šį dokumentą. Neneigiu moters teisės į sveikatą – ji buvo ir tebėra užtikrinama, tačiau manau, kad kiekviena valstybė narė turi apsispręsti savarankiškai dėl sveikatos apsaugos ir švietimo klausimų, o kartu atsižvelgdama į valstybės narės tradicijas ir vertybes, moralinius ir etinius motyvus. Todėl Europos Parlamente balsavau už alternatyvią EPP rezoliuciją.

Rezoliucijos tekstus rasite sekdami nuorodas:

E. Estrela rezoliucija

Alternatyvi Europos liaudies partijos rezoliucija

Jei norėtumėte pasidalinti savąja nuomone – būčiau dėkinga už laiškus el.paštu info@morkunaite.lt

 

Read Full Post »

Keletas pastebėjimų apie sveikatos apsaugos sistemos pertvarką ir „pelningesnius“ pacientus

Prieš mėnesį patvirtinta naujosios Vyriausybės programa, nustatanti veiklos gaires ateinantiems ketveriems metams. Joje gyventojams tinkamą, visiems prieinamą sveikatos apsaugos sistemą žada 33 priemonės, besiremiančios skambiais „vykdyti aktyvią politiką, stiprinti, plėtoti, tobulinti ir gerinti“. Kaip abstrakčių siūlymų rinkinys sveikatai skirta programos dalis lyg ir galėtų būti priimtina, tačiau lieka neatsakytas labai svarbus klausimas, kaip šios deklaruojamos nuostatos bus įgyvendinamos. Reikia tikėtis, kad aiškesnį pavidalą ir konkrečius siektinus rezultatus Vyriausybė pateiks iki kovo 13 dienos. Tuomet, kaip ir numato Vyriausybės įstatymas, per tris mėnesius nuo pritarimo programai (kol kas labai abstrakčių formuluočių rinkiniui), būtų patvirtinta, kokiais etapais rezultatai persikels į realų gyvenimą.

Belaukiant konkretumo, viešojoje erdvėje ima ryškėti Sveikatos apsaugos ministro Vytenio Povilo Andriukaičio vizijos detalės, kai kuriais klausimais detalizuojančios Vyriausybės programą. Ypatingai pastarosiomis dienomis akcentuotas nusiteikimas įgyvendinti nemokamų sveikatos paslaugų teikimo valstybinėse gydymo įstaigose principą, numatant, kad privačios įstaigos galės teikti tik tas paslaugas (ir joms gauti finansavimą iš ligonių kasų), kurių negali garantuoti nacionalinė sveikatos paslaugų sistema. Tokia pertvarka, anot viešų ministro pasisakymų, padėtų sugrąžinti jaunus, rečiau sergančius ir todėl „pelningesnius“ pacientus į valstybines poliklinikas iš privačių asmens sveikatos priežiūros įstaigų. Tačiau pirmasis klausimas, kuris kyla išgirdus tokią poziciją yra paprastas: kodėl atskaitos tašku tampa rūpestis lengvesne duona institucijoms (kurios, pripažinkime, neretai rodo itin mažai pastangų gerinti teikiamų paslaugų kokybę), o ne paciento patogumas ir laisva valia rinktis? O kaip gi ta nuostata, kad svarbiausia – žmogus, kuri mirga ir Vyriausybės programoje?

Gerbiu Ministrą kaip puikų ES reikalų žinovą ir tikiu, jog Lietuvai pirmininkaujant Europos Sąjungai bent jau ne itin ilga sveikatos reikalų darbotvarkė bus puikiai suvaldyta. Nors sveikatos apsauga iš esmės – valstybių narių, o ne ES kompetencijos klausimas, vis tik šiuolaikinėje Europoje jį sunku atskirti nuo kitų klausimų.

Taigi, programoje numatyta (tam aiškų pritarimą reiškia Ministras), jog sveikatos priežiūra iš esmės grįžtų į valstybinių gydymo įstaigų globą, nustatant, jog privačios gydymo įstaigos asmens sveikatos priežiūros paslaugas galėtų teikti tik tuomet, jei analogiškų neteikia valstybinės gydymo įstaigos. Nesiginčiju su Ministru, jog Konstitucijoje nustatyta valstybės pareiga – rūpintis žmonių sveikata. Tačiau, kaip pripažįsta ir pats Ministras, Konstitucija yra kompleksinis teisės aktas, todėl turi būti atsižvelgiama ir į kitas jos nuostatas. Štai Konstitucijos 46 straipsnyje nurodyta, jog saugoma sąžiningos konkurencijos laisvė. Vienas Europos Sąjungos tikslų – vieningos rinkos sukūrimas – taip pat grindžiamas didelio konkurencingumo rinkos ekonomika.

Mano įsitikinimu, nustačius tokias sąlygas, kad privačios įstaigos paslaugas galėtų teikti tik jei jų neteikia valstybinės įstaigos, būtų ribojama konkurencija sveikatos paslaugų teikimo sektoriuje.  Kita vertus, ES teisės požiūriu, tai būtų ir savo piliečių diskriminacija: juk pagal ES direktyvą dėl pacientų teisių į tarpvalstybines sveikatos priežiūros paslaugas įgyvendinimo, Lietuvos (taigi – ES) piliečiai turės teisę rinktis sveikatos priežiūros paslaugų teikėją bet kurioje ES valstybėje, bet negalės tokio laisvo pasirinkimo turėti Lietuvoje.

Svarbus man rodos ir dar vienas aspektas – tai būtinybė objektyviai įvertinti, ar esama situacija sveikatos priežiūros sistemoje tikrai įsigalėjo dėl privačių įstaigų konkurencijos, ar ne geresnių rezultatų duotų pastangos kovoti su valstybinių įstaigų neūkiškumu ir nenoru efektyvinti savo veiklą? Ar konkurencijos pašalinimas neduos priešingų rezultatų, kai vietoje teikiamų paslaugų kokybės gerinimo ir noro pasitempti bus pasirinktas ramus ir sotus išlaidavimo neskaičiuojant kelias? O kaip dar besitęsiančių eilių, o kartu su jomis ir erdvės bujoti pakišoms ir korupcijai rizika? Juk būtent šiuos dalykus ir atsainų požiūrį į žmogų pacientai įvardija kaip pagrindinius valstybinės sveikatos sistemos skaudulius.

Read Full Post »

Klastingasis diabetas: ką galime ir ką privalome nuveikti nedelsdami

Šiandien EP plenarinės sesijos metu parlamentarai pritarė rezoliucijai dėl kovos su diabeto epidemija, kurios bendraautore teko būti ir man pačiai, nes neabejoju, kad tai – labai svarbus klausimas nemažai daliai diabetu sergančių europiečių ir jų artimiesiems. Šia problema teko ne kartą domėtis ir Lietuvoje, kalbant apie tai, kokių kovos su diabetu veiksmų imasi mūsų valstybė.

Tikiuosi, kad priėmus rezoliuciją, su išties išsamiais siūlymais, galėsime tikėtis efektyvesnės kovos su diabetu ES lygiu.

Diabeto mastą patvirtino ir Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja – konstatuota, kad diabetas yra viena iš 4 pagrindinių neužkrečiamų ligų pasaulyje. Skaičiai išties šokiruojantys – 33 mln. sergančiųjų Europos Sąjungoje (10 proc. visų gyventojų), dar 32 mln. – priskiriami rizikos grupei. Mirties atvejų skaičius per metus – taip pat milžiniškas, 325 tūkstančiai.

Ši statistika aiškiai iliustruoja, kad priemonės, kurios buvo taikomos iki šiol – nėra pakankamos ir kad būtina sutelkti bendras sveikatos politiką formuojančių institucijų, mokslininkų, medikų bei nevyriausybinių organizacijų pastangas, kad veiksmai ir taikomos programos leistų tikėtis geresnių rezultatų.

Aišku, kaip ir daugeliu atvejų, taip ir šiuo kartu, skirtingose valstybėse narėse įgyvendinamos programos – labai nelygiavertės. Tačiau daugelyje valstybių narių išlaidos diabeto gydymui sudaro virš 10 proc. visų sveikatos priežiūros išlaidų. Ir taip yra netgi tuomet, kai didžiausia išlaidų našta visgi tenka patiems pacientams ir jų artimiesiems (priklauso nuo valstybės, tačiau neretai tos išlaidos siekia 95 proc. gydymui reikiamų lėšų).

Vakar, besirengiant sprendimo priėmimui – diskutavome apie nuostatas ir žingsnius, kurių imtis būtų labai svarbu. Turint galvoje tai, kad tik imantis išankstinių veiksmų galima laiku užkirsti kelią didesnėms šios ligos komplikacijoms bei bendram diabeto paplitimui, pirmieji žingsniai dėl kurių neabejotinai sutaria visi – tai visuomenės švietimas ir informavimas dėl rizikos faktorių (netinkamas gyvenimo būdas), sveikatinimo programų įdiegimas (raginimas atsisakyti nesveikų kasdienių įpročių, tinkama mityba, fizinis aktyvumas), prevencijos ir patikros programų įgyvendinimas. Taip pat aptartos ir priemonės, kurios padėtų žmonėms, sergantiems diabetu gyventi pilnavertį gyvenimą.

Man pačiai, labiau pasidomėjus šia tema ir pasikalbėjus su sergančiaisiais ar NVO, veikiančiomis šioje srityje, tenka apgailestauti, kad mūsų valstybė, deja, patenka tarp tų ES narių, kuriose kovoti su diabeto epidemija sekasi sunkiai. Lietuvoje ji plinta vis sparčiau, pusė pacientų gydosi neefektyviai, o du trečdaliai sergančiųjų net nežino, kad serga (šiuo metu Lietuvoje oficialiai užregistruota per 72 tūkst. diabetu sergančių žmonių, bet, anot specialistų, dar apie 70 tūkst. sergančių šia klastinga liga, bet apie tai nežino). Tokie rezultatai verčia susimąstyti ir pripažinti, kad nors ir esanti Nacionalinė diabeto valdymo strategija -praktiškai neveikia, o diabetu sergančių žmonių švietimui finansavimo neskiriama apskritai. Na taip, ES tokie mes ne vieni. Tačiau kai kalbame apie žmonių sveikatos reikalus, tai, jog nesusidorojame su užduotimi užtikrinti galimybę į sveikesnę kasdienybę ir geresnę gyvenimo kokybę – ypatingai apmaudu ir vilktis ES uodegoje – nesinori.

Taigi, aišku viena – kad ir nacionaliniu, ir ES lygiu veikimas turi būti sutelktas ir koordinuotas. Ir šis veikimas turi būti orientuotas pirmiausia į bazinius – sveikatinimo ir prevencijos veiksmus, kad vėliau netektų milžiniškų lėšų skirti gydymui, o jei jau liga diagnozuojama – kad pacientas mokėtų ją valdyti ir su ja gyventi bei aiškiai suvoktų, jog svarbu ne tik vartoti būtinus vaistus, bet iš esmės keisti visą gyvenimo būdą – deramai maitintis bei didinti fizinį aktyvumą.

Read Full Post »

Vartotojams – daugiau aiškumo etiketėse, tačiau teks skaityti

Europos Parlamento Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komitetas balandžio pabaigoje patvirtino pranešimo projektą dėl maisto produktų ženklinimo ir informacijos apie maistą teikimo vartotojams. Tai – jau antrasis šio dokumento svarstymas Europos Parlamente.

Dokumentu siekiama nustatyti aiškias ir vienodas taisykles, kokia informacija apie maisto produktus turi būti teikiama vartotojui.

ENVI komitetas išsakė poziciją, kad maisto produktų etiketės turi būti paprastesnės ir aiškesnės bei suteikti informacijos ne tik apie maisto sudėtį ar kilmę, bet ir apie galimas grėsmes sveikatai, tokias kaip alergenai ar didelis riebalų kiekis.

Šiuo metu skirtingose ES šalyse galioja pakankamai skirtingi standartai. Šiuo metu gamintojų ir pardavėjų savanoriškai vykdomo ženklinimo nuosekliu nepavadinsi: dažna problema — aiškumo ir įskaitomumo, nedviprasmiškai pateiktos informacijos trūkumas. Todėl Europos Parlamentas siekia įvesti bendras patobulintas taisykles. Kad dokumentas įsigaliotų, dar būtini keli žingsniai: jam turi pritarti visas Europos Parlamentas plenarinio posėdžio metu; EP pozicijai taip pat turi pritarti ES valstybių narių ministrai (Taryba). Taikomas dokumentas bus praėjus trejiems metams po jo galutinio patvirtinimo.

Be jokios abejonės, suprantama ir tai, kad įsigaliojus šiam reglamentui, maistas sveikesnis, nepasidarys. Tačiau vartotojui, besirenkančiam maisto produktus, turėtų tapti kur kas aiškiau: pakuotės ar etiketėse informacija ne tik aiškiau atskleis maisto produktų sudėtį (sudedamąsias dalis, jų kiekius, galimus alergenus, energetinę vertę ir pan.), bet ir leis palyginti kelis produktus tarpusavyje (bus nurodomi kiekiai, esantys 100 g arba 100 ml produkto).

Nemažai naujovių – žymint mėsos gaminius. Turės būti aiškiai iš išsamiai pateikiama informacija ne tik apie kilmę, bet ir nurodyta, ar gyvūnas prieš skerdimą nebuvo apsvaigintas (laikantis tam tikrų religinių tradicijų), taip pat atitinkamai siūloma pažymėti ir produktus, susidedančius iš sujungtų mėsos gabalų (pakuotėje bus nuoroda „sujungti mėsos gabalėliai“). Dar vienas svarbus dalykas – gamintojai nebegalės nuslėpti pakaitalų (tiesa, Lietuvoje ši taisyklė taikoma ir dabar) ir manipuliuoti apgaulingais ar moksliškai neįrodytais teiginiais, pasak kurių produktas „jaunina“, „gerina savijautą“ ar žada kitus stebuklus.

Taigi, šis reglamentas – vienas pirmųjų žingsnių link absoliutaus aiškumo vartotojui, renkantis ką pirkti. Tą pačią dieną, kai patvirtinome Reglamento dėl maisto ženklinimo projektą, pradėtas svarstyti ir dar vienas teisės aktas maisto srityje – taip vadinama Sulčių direktyva, nustatanti minimalius reikalavimus (visų pirma – vaisių kokybės ir kiekio) gėrimams, vadinamiems sultimis, nektaru, gėrimu. Taigi dabar svarstysime, kiek procentų vaisių sulčių turi būti gėrime, kad jis turėtų teisę vadintis sultimis ir ar gali apelsinų sultys būti nors kiek skiestos mandarinų sultimis.

EP komiteto nuomone, nauji reikalavimai turėtų būti netaikomi alkoholiniams gėrimams. Reglamento taip pat siūloma netaikyti produktams, pakuojamiems pardavimo vietose, taip pat mikroįmonių produktams, pagamintiems naudojant rankų darbą.

Read Full Post »

ES lygiu būtina skatinti jaunimo sveikatinimo iniciatyvas

Šiandien Europos kovos su vėžiu forumo rengtoje konferencijoje diskutavome apie onkologinių susirgimų situaciją Europoje, jaunimo sveikatinimo aktualijas.

Skaitydama pranešimą atkreipiau dėmesį į naujausius duomenis, kurie rodo, jog vėžinių susirgimų daugėja, o tam tikros šios ligos formos nebeaplenkia ir jaunosios kartos, tad šiandien kova prieš vėžį reikalauja platesnio požiūrio.

Niekada nesu linkusi skirstyti visuomenės į jaunimą, pagyvenusius ar senjorus, ypač kai kalbama apie vienokią ar kitokią politinę kryptį, nes tikiu, kad dėmesį turime skirti visiems žmonėms. Tačiau kuo išsiskiria jaunimas – tai entuziazmu ir drąsa skleisti savo idėjas visuomenei, tad šį potencialą turime išnaudoti.

Todėl manau, kad Europos Sąjunga turi suteikti daugiau paskatų jaunimui bei nevyriausybinėms organizacijoms prisidėti įgyvendinant sveikatinimo politiką ir onkologinių ligų prevenciją.

Tiesa, šalyse narėse jau atsiranda sveikintinų jaunimo NVO iniciatyvų, tačiau reikia pripažinti ir tai, kad jos yra pavienės.

Tokie pavyzdžiai, kai ES šalyse veikiančias jaunimo, savanorių ar visuomeninių organizacijų iniciatyvos, kuriomis aktyviai keliama vėžinių susirgimų problema visuomenėje ir siekiama padėti sergantiems vėžiu jauniems pacientams, turėtų būti remiami ir skatinami.

Tačiau ES lygiu pasigendu stipresnio jaunimo bendradarbiavimo ar skirtingose valstybėse jaunimo organizacijas vienijančios platformos, kuri koordinuotų veiklas sveikatinimo, o taip pat ir vėžinių susirgimų prevencijos srityje.

Esu tikra, kad kurdami tarpkultūrinius tinklus, skatindami pažinimą, galėtume sveikatinimo srityje nuveikti gerokai daugiau, todėl man atrodo, jog būtų prasminga įtraukti jaunimo kovą prieš vėžį į ES programos “Jaunimas“ finansuojamų projektų prioritetų sąrašą.

Tokie žingsniai ypatingai svarbūs vis ryškėjant tendencijai, kad jaunoji europiečių karta negali pasigirti stipria fizine sveikata, o fiziškai neaktyvus gyvenimas yra viena pagrindinių priežasčių, lemiančių apie 21–25 proc. susirgimų krūties ir storosios žarnos vėžiu, 27 proc. diabeto atvejų, 30 proc. širdies–kraujagyslių ligų.

Skatindami jaunimo iniciatyvas kovoje prieš vėžį  – turime kalbėti ne tik apie šiandieną, dabartinę situaciją ir rezultatus, bet ir apie rytdieną, apie naują kartą, kuri auga, todėl turime ypatingą dėmesį skirti visuomenės švietimui apie sveiką mitybą, gyvenseną bei fizinio aktyvumo naudą.

Read Full Post »

Apie kasdienius rūpesčius – Joniškyje

Vakar, besibaigiant žaliajai savaitei lankiausi Joniškyje. Vizitą, kurio metu mane rūpestingai lydėjo vienas Joniškio Tarybos narių – p. Romualdas Franckaitis, pradėjau susitikimu su Joniškio meru p. Romaldu Gadeikiu, su kuriuo kalbėjomės apie tai, kaip rajonas įsisavina Europos Sąjungos struktūrinių fondų bei Norvegijos finansinio mechanizmo lėšas miesto infrastruktūros gerinimui, aptarėme miesto Sinagogų ir kitų rajono paveldo objektų renovaciją, taip pat kalbėjomės ir apie komunalinio ūkio, energetikos, šildymo kainų, atliekų tvarkymo bei būsto renovacijos klausimus, kurie neramina visus joniškiečius.

Taip pat vizito Joniškyje metu susitikau su M. Slančiausko gimnazijos bendruomene, čia kalbėjomės apie mokyklų tinklo pertvarkos aktualijas. Mokyklą puoselėjantis direktorius Vaclovas Martinaitis apgailestavo, kad 1996 metais gimnazijos statusą įgavusi tuometinė Joniškio M. Slančiausko vidurinė mokykla, kuri tapo pirmąją rajono gimnazija, tačiau paskutiniame mokyklų tinklo pertvarkos etape numatyta Joniškio M. Slančiausko gimnazijos vidaus struktūros pertvarka bei gimnazijos pertvarka į pagrindinę mokyklą. Mokyklos bendruomenės nuogąstavimus ir prašymą atidėti tokį sprendimą bent iki 2015 metų patvirtina 778 mokinių, tėvelių bei mokyklos pedagogų parašai. Pažadėjau pasidomėti šiuo klausimu ir už švietimo politiką atsakingų pareigūnų pasiteirauti, kaip turėtų būti elgiamasi tokiais atvejais, kaip šis: kai vykdomas mokyklų tinklo pertvarkymo planas, patvirtintas dar 2005 metais Joniškio rajono savivaldybės tarybos, vykdomas vengiant atsižvelgti į bendruomenės nuomonę net ir tuomet, kai LR Švietimo ministras viešai yra užsiminęs apie galimybę išsaugoti veikiančias mokyklas, kol bus galutinai apsispręsta dėl reorganizacijos įtvirtinant trijų lygių mokyklas.

Lankiausi ir Joniškio sveikatos priežiūros centruose: savivaldybės visuomeninės sveikatos biure, pirminės sveikatos priežiūros centre, ligoninėje. Su vadovais bei joniškiečių sveikata besirūpinančiais specialistais kalbėjomės apie Europos bei Lietuvos sveikatos politikos aktualijas, būtinus pokyčius sveikatos priežiūros sistemoje, infrastruktūros atnaujinimo naudą kiekvienam gyventojui.

Visuomeninės sveikatos biure kalbėjomės, kad mūsuose vis dar stinga rimto požiūrio į gyventojų sveikatinimo švietimą (kuris turėtų prasidėti nuo pat mažų dienų), aptartas nepakankamas dėmesys sveikatinimui ir higienos normoms regionų mokyklose.

Pirminės sveikatos priežiūros centre ir ligoninėje buvau maloniai nustebinta nuoširdžiu vadovų rūpesčiu savo vadovaujamų institucijų ateitimi bei patogumu gyventojams. Tačiau kai kurie duomenys, deja, liūdina: tai ir situacija su atlygiu, kai gydytojai priversti regione rinktis kelias darbo vietas, kita problema – personalo trūkumas regiono sveikatos priežiūros įstaigose (gydytoju amžius – per 50 metų, jaunus medikus prisitraukti – ypatingai sunku, nes nėra tam svertų). Pasak pirminės sveikatos priežiūros centro vadovo, rajonų politika nuvilia, aplinkiniai rajonai net neturi chirurginių skyrių, sunku sugalvoti, ką pasiūlyti gydytojams, kuriuos norėtųsi pritraukti; vidutinis atlyginimas (neatskaičius mokesčių) tėra 2800, tad siūlyti atvykstantiems gydytojams gerokai didesnį atlygį būtų nesąžininga.

Su ligoninės vadovo pavaduotoja kalbėjomės apie poreikį įrengti paliatyvinės palatas, bendrus projektus su Kauno klinikomis, Joniškio medikų kompetencijos kėlimą, infrastruktūros bei aparatūros atnaujinimą (ligoninėje taip pat apžiūrėjau ir modernią įrangą medicininių atliekų naikinimui). Teiravausi, kokios ligos suaktyvėjo pastaruoju metu, ar yra kokių nors ryškėjančių tendencijų sunkmečiu. Pasak gydytojų, didžioji dalis ligų sezoniškumo išliko nepakitę, tačiau teko pastebėti, kad krizės metais padaugėjo anemijų.

Viešėdama Joniškyje taip pat aplankiau Skaistgirio miestelio gyventojus (susitikimas vyko seniūnijos Bibliotekoje), susitikau su “Komunalinio ūkio“ vadovais,  apie pakankamai aukštas šildymo kainas ir galimus sprendimus palengvinti tokių mokesčių naštą gyventojams, Lietuvos energetikos rinką bei atsinaujinančių išteklių naudojimą diskutavome su Fortum Joniškio energijos kolektyvu bei vadovais.

Susitikimuose su gyventojais kalbėjomės apie daugybę kasdienai aktualių klausimų: ir atliekų tvarkymo sistemos trūkumus, ir rūpesčius dėl šilumos mokesčių, ir apie ES lėšų panaudojimą. Taip pat – apie sveikatos priežiūrą ir naujas galimybes pacientams ES, maisto kokybę ir gyventojų švietimą šiaisiais klausimais, apie, deja, jau besidriekiančio Nord Stream lobizmo ES užkulisius bei stebimą poveikį Baltijos jūrai.

Džiaugiuosi turininga, nors ir netrumpa, diena, puikiais susitikimais ir tikiuosi, kad bent prie dalies problemų sprendimo pavyks vienaip ar kitaip prisidėti. Pasitarimai su jumis, keliami klausimai ir problemos – ne tik gyvas krašto kasdienybės pulso pajautimas, bet ir galimybė savo veikloje išties dirbti sprendžiant aktualiausias problemas tiek čia, Lietuvoje, tiek visiems europiečiams.

Už pakvietimą atsilankyti Joniškyje ir nepriekaištingai nuoširdžią globą vizito metu noriu padėkoti kolegai, bendraminčiui, Joniškio savivaldybės Tarybos nariui p. Romualdui Franckaičiui.

Read Full Post »

Europos Parlamento komiteto posėdyje – apie sveikatos priežiūros skirtumų mažinimą ES

Pasibaigus intensyviai plenarinės sesijos savaitei Strasbūre – vėl grįžtame į Briuselį. Ši savaitė – komitetų: verda diskusijos, keliami klausimai, daugybė siūlymų ir svarstymų. Šiandienos Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto posėdyje aptarėme sveikatos priežiūros skirtumus  ES ir būtinybę juos mažinti.

Noriu pasidžiaugti, kad svarstant EP pranešimą dėl sveikatos priežiūros skirtumų mažinimo, pritarta visiems keturiems siūlymams, kuriais išsakiau raginimus didinti sveikatos paslaugų prieinamumą neįgaliesiems.

Šiuo metu vis dar pasitaiko atvejų, kuomet negalią turintys asmenys dėl nepritaikytos infrastruktūros tiesiog neturi galimybės pasinaudoti tinkamomis sveikatos priežiūros paslaugomis. Lietuvoje tokių atvejų, deja, taip pat nemažai. Šias problemas ir nesklandumus, ribojančius negalią turinčių žmonių galimybes pasinaudoti būtinosiomis sveikatos priežiūros paslaugomis  ne kartą esame aptarę su neįgaliųjų interesams atstovaujančiomis organizacijomis. Rūpestį kelia ne tik susisiekimo problemos, bet ir nereta reikiamybė patiems įsigyti vaistus, kuriais turėtų aprūpinti gydymo įstaiga, specifinės informacijos stoka, teisinės bazės trūkumai. Tačiau, tikiuosi, kad, kaip ir šį kartą, bendradarbiaujant su visuomeninėmis organizacijomis, tas problemas pavyks spręsti. Be abejonės, tiesa ir ta, kad labai greito proceso tikėtis vargiai galėtume.

Štai praėjusiame plenariniame posėdyje kaip tik pritarta pacientų mobilumo direktyvai, kuri suteiks galimybę naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis visose ES valstybėse.

Tačiau šio klausimo aktualumą pradėjo kelti dar praėjusios kadencijos Europos Parlamento nariai, kaip greitai galėsime naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis “be sienų“ esu ir pati lygiai prieš metus klaususi kandidato į sveikatos komisarus J.Dalli.

Taigi, šiemet, po antrojo svarstymo Europos Parlamentas pritarė direktyvai dėl pacientų teisių į tarpvalstybines sveikatos priežiūros paslaugas ir, galime tikėtis, kad dar po metų visi galėsime šio sprendimo teikiamomis galimybėmis pasinaudoti kasdienybėje.

Suprantama ir tai, kad klausimas nebuvo paprastas, daug klausimų kėlė ir valstybės narės, išsakyta nuogąstavimų dėl “medicininių paslaugų turizmo” ir pan.

Tačiau nemažomis pastangomis sutarimą visgi pavyko rasti ir dauguma EP narių išreiškė paramą šiam dokumentui sutelkdami dėmesį į žmonių išsakytus lūkesčius geriau rūpintis savo sveikata ir pasinaudoti  geriausiomis sveikatos priežiūros paslaugomis.

Eurobarometro tyrimas aiškiai rodo, kad lietuviai (38 %), kaip ir kiti europiečiai, esant poreikiui ketintų pasinaudoti sveikatos priežiūros paslaugomis kitoje ES valstybėje. Ir didžioji dalis pacientų, panašu, nežada “turistauti“, sveikatos priežiūros paslaugas kitoje ES valstybėje jie rinktųsi tuo atveju, kai jų valstybėje reikiama sveikatos priežiūros paslauga neteikiama (91,3 proc.) arba tuomet, kai kitoje valstybėje teikiama geresnės kokybės paslauga (77,5%).

Read Full Post »

Informacijos apie vaistus dilemos ir pasirinkimai

Šiandien Europos Parlamentas didžiąja dauguma patvirtino pranešimus dėl informacijos teikimo apie vaistus. Jais siekiama patobulinti dabar veikiančius reglamentą ir direktyvą taip, kad ES būtų išgyvendinta galimybė klaidinti vartotoją reklamine medžiaga, o pateikiama informacija apie vaistus būtų objektyvi, moksliškai pagrįsta ir lengvai pasiekiama.

Jautriausios problemos vartotojui šiandien – tinkamos ir suprantamos informacijos apie vaistus prieinamumas ir reklamos, ypač užslėptos reklamos, neretai klaidinančios vartotoją, klausimas.

ES valstybėse yra nevienoda situacija dėl visuomenės galimybės gauti informaciją apie vaistus – tampa keblu atskirti, kuo skiriasi informacija nuo reklamos, tad posėdžio metu išsakiau prašymą europarlamentarams palaikyti poziciją, kuria siekiama aiškesnio “reklamos“ ir “informavimo“ sąvokos apibrėžimo.

Kalbant apie Lietuvą – pirmiausia svarbu pažymėti, kad suvartojame milžiniškus kiekius vaistų: per metus kompensuojamiesiems išleidžiame daugiau kaip 700 mln. litų, o patys papildomai suvalgome dar daugiau kaip už 100 mln. Šiek tiek baugina tai, kad ypatingai “draugiškai“ elgiamės su antibiotikais: tyrimai rodo, kad beveik ketvirtadalis lietuvių gerti antibiotikus nusprendžia patys.

Tiesa, grįžtant prie informacijos apie vaistus, receptinių vaistų reklama Lietuvoje draudžiama ir gana stipriai reglamentuojama, įsigaliojus naujai Farmacijos įstatymo redakcijai, vaistinėms uždrausta taikyti nuolaidas, teikti dovanas ar lengvatas už kompensuojamųjų ir receptinių vaistų įsigijimą, nes tai irgi skatina besaikį vaistų vartojimą, nors pažeidimų, kai informacija pripažinta klaidinančia ar neobjektyvia, skatinančia neracionaliai vartoti vaistus – būta daugiau nei dvidešimt.

Tačiau kur kas labiau neramina nereceptinių vaistų grėsmės: dėl pastarųjų reklamos, vaistų vartojimas Lietuvoje yra išties labai didelis, tačiau mažesniu sergamumu ar ilgesne gyvenimo trukme ES lygiu pasigirti, deja, negalime.

Akivaizdu, kad rasti balansą tarp informacijos ir reklamos, šioje srityje rasti nelengva. Tačiau esu tikra, kad būtent politikų ir specialistų pareiga yra apsaugoti pacientus nuo neteisingos arba klaidinančios informacijos – tik tuomet galės būti įgyvendintas Europos Sąjungoje deklaruojamas vartotojų, šiuo atveju, pacientų sąmoningumo principas ir siekis, kad iš dalies piliečiai būtų patys atsakingi už savo sveikatą.

Nuo paslėptos reklamos būtina saugoti ne tik pacientus, bet ir gydytojus – kadangi jų ryšys gydymo procese itin svarbus.

Tuomet galbūt pavyks išvengti vienos prasčiausiai sveikatos apsaugos kokybę užtikrinančių šalių Europoje etiketės (“EuroHealth Consumer Index 2009″ duomenimis, tarp 33 šalių Lietuva užima 29 vietą). Ir, pasak tyrimo rengėjų, tokį Lietuvos vertinimą nemaža dalimi lėmė mūsų farmacijos politika: žmonės gauna per mažai žinių apie vaistus, nors ir turime valstybinę duomenų bazę. Tačiau panašu, kad populiaresnės yra nevalstybinės, kuriose rastume ir informacijos, deja, ne visada kvepiančios objektyvumu ir skatinimu racionaliai vartoti.

Read Full Post »