Feeds:
Įrašai
Komentarai

Archive for the ‘Šventės’ Category

Kai jau sukuri savo šeimą, visos šventės padvigubėja. Per tiek pat laiko tenka aplankyti daugiau giminių, o Vėlinių atveju – daugiau žvakelių uždegti, plačiau Lietuvą apvažiuoti. Taip buvo ir šiemet – gal mažiau skubėjom, daugiau žiūrinėjom kapinaites, todėl tos kelios dienos tapo išties labai ilgomis.  Vėlinės man, ko gero, gražiausia šventė prisiminti išėjusiuosius drauge su gyvaisiais.

Kita prasmė – kraštotyrinė. Aplankyti mažas kaimų kapinaites, pagalvoti apie tuos žmones, kurių vardai iškalti paminkluose (kokie vardai, kokie veidai etc.), matyti, kokios buvo „mados“, kaip jos kito – kapuose galima pajusti laikmečių kaitą.

Neabejoju, kad artimųjų lankymas per Vėlines yra svarbia tradicija daugelyje šeimų. Linkėčiau, kad ji būtų perduodama iš kartos į kartą ir noriu pasidalinti keliais savaisiais šiųmečių Ilgių patyrimais Kvykliuose (Utenos raj.).

Pirmiausia, noriu pasidalinti nenusakomu jausmu, kurį teko pajusti Kvyklių kapinaitėse: kai ateini į visai nepažįstamų žmonių bendruomenę, į jų teritoriją, visų žvilgsniai sminga į naujus atvykėlius, o mums norisi atsigręžti ir pažiūrėt per petį – gal taip įsistebeilėjo į ką nors kitą? Vis tik ne, mes esam taikinys, tad belieka linktelėti “sveiki“. Šnabždamės, laukdami, kas bus toliau. Tada mandagiai ir iš tolo mūsų pradeda klausinėti “pas ką jūs?“, mes pasiaiškiname, kad “čia mūsų giminaitis palaidotas“. Nepažįstamoji neatlyžta “a tai kuris čia?“. Mes – “biržietis“. Na, tada pasigirsta “aaa“ ir ledai pajuda. Pasakoja, kaip bažnyčią prižiūri, kiek žmonių susirenka, kviečia į koplyčią mišioms. Man labai gražu toks kaimas – su savom tradicijom, savais nuogąstavimais, santūrumu ir droviu draugiškumu.

Vėliau sekė bendra malda kapinaitėse: giesmės ir litanija su klebonu bei vietos giedoriais (kelios moterelės, o vedančioji, itin šviesaus soprano, bendroje maldoje buvo prisėdusi, bet “Viešpaties Angelui“ atsistojo, šitaip rodydama pagarbą). Netyčia užtaikėm ir su malonumu pasilikom. Susirinkę pilnos kapinaitės, visas kaimas su iš miesto susirinkusiais vaikais ir anūkais. Kiekviena šeima prie savo kapo: lyg ir atskirai, bet ir kartu. Juk mirusieji sutelkia ir mus – gyvuosius.  Įdomu, ar daugiau Lietuvos miestelių turi tokią tradiciją?

Mūsų šeimai per Ilges svarbu aplankyti ne tik savųjų amžino poilsio vietas, bet uždegti žvakeles ant senelių draugų, kaimynų, bendražygių kapų. Skeptikai sako: „dabar dega žvakutės, o kol gyvi buvo – pykosi“. Nežinau, kas kam kaip buvo, bet sustoti, prisiminti, galbūt net įvertinti tuos santykius yra svarbu, o Vėlinės – tam skirta diena.

Nuo pat vaikystės kartu su šeima lankydavome ir Lietuvai daug davusiųjų kapus – ar tai būtų savanoriai, ar Laisvės kovotojai, ar 1863-ųjų metų sukilėliai, ar žmonės, savo darbais praturtinę Lietuvą. Džiugu, kad ir šiemet nemažai žvakelių degė ant Laisvės kovotojų kapų ar jų žūties vietose – atmintis gyva. Šįmet su Liutauru Kazlavicku ir kitais bičiuliais savo pagarbą atidavėme Dzūkijos partizanams. Siūlyčiau per kitas Vėlines žvakelę uždegti ir mūsų bendrapiliečių žydų žūties vietose. Liūdnos ir nejaukios tos vietos. Aišku, kitaip ir būti negali, juk žinom, kas ten dėjos, tačiau nejauku ir todėl, kad nedega ten žvakelės..Aišku, nėra čia artimųjų, bet, panašu, kad trūksta ir jausmo, kad tai žmonės,  kurie buvo tarpe mūsų. Žinau, kad nemaža dalis gali užsiplieksti  – prie ko čia tie žydai. Bet nekaltų žmonių, bendrapiliečių, žūtis turėtų rūpėti, jei ne jausmiškai, tai bent kaip Lietuvos istorijos dalis.

Tad saugokime savųjų (kaip dažnai galima pamatyti užrašą ant paminklo) atminimą, bet uždekime žvakelę ten, kur jos nėra, už tuos, kurie kūrė stiprią Lietuvą.

Nuotraukose:

1863 m. sukilėlių kapai Karalgiryje; trijų šventikų, sukilimo dalyvių išniekinimo vieta Pašušvyje; savanorio P.Lukšio kapas ir Nepriklausomybės kovų savanorių kapai Kėdainiuose; memorialas tremtiniams Utenoje; kapas Pociūnėliuose; Ilgių apeigos Kvyklių kapinaitėse.

Karalgiris_Karalgiryje2013_11_01-02_Velines-76Lukšio kapasNepriklausomybės kovų savanorių kapaiMemorialas tremtiniams UtenojeKapas Pociūnėliuose2013_11_01-02_Velines-62013_11_01-02_Velines-8

Read Full Post »

2013_10_12_LPKTS-25-metisSpalio 12 d. Kaune minėjome Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) įkūrimo 25-ąsias metines. Iškilmingame renginyje susirinkusiuosius sveikino Lietuvos Respublikos Prezidentė, europarlamentarai profesorius V. Landsbergis, L. Andrikienė, ministrai, TS-LKD lyderis A. Kubilius, ekspedicijos “Misija Sibiras“ jaunimas ir kiti svečiai.

Prisimindama tą tūkstantinį daug iškentusių, bet labai šviesių ir tvirtų žmonių susibūrimą, noriu pasidalinti keliomis mintimis, lydėjusiomis LPKTS jubiliejiniame suvažiavime ir išsakytomis sveikinimo kalboje visiems susibūrusiems.

Kaip pastebėjo renginio globėja Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, ir liūdna, ir džiugu, kad tokia Sąjunga egzistuoja. Liūdna pagalvojus, kad apskritai reikėjo ją kurti, kad būtent taip krypo lietuvių tautos likimas, džiugu, kad grįžę tremtiniai, jų vaikai ir vaikaičiai, tremtyje gimę būrėsi ir jungėsi bendrai veiklai.

Tardama sveikinimo žodį grįžusiems iš tremties, jų artimiesiems, vaikams ir vaikaičiams, sakiau, kad gera būti čia, tarp jų. Gera veikti bendrai, dalyvauti jų renginiuose, nes vienija ne tik bendri darbai, bet ir istoriniai patyrimai, bendra istorinė atmintis. Tuo kartu atmintyje iškilo toks atsiminimas iš mano vaikystės, kuriuo nusprendžiau pasidalinti: 1989 m. buvo parskraidinti iš Sibiro į Kėdainių oro uostą tremtinių palaikai, ėjome su tėvais ir seneliais jų sutikti. Ir…per minią nuvilnijo bendras atodūsis – kupinas skausmo, palengvėjimo, vilties. Mus tuomet jungė kažkoks bendras vardiklis.

Lygiai taip pat ir šiandien, kai lankydamasi įvairiose Lietuvos vietose su jaunimu kalbuosi apie istorinę atmintį, paklausti, kiek jų šeimų patyrė tremtis, dauguma pakelia rankas. Vadinasi, mūsų bendras darbas – ne veltui. Ypač, kad dar tiek daug ką turime kartu surėmę pečius nuveikti. Džiaugiuosi, kad jau yra postūmių su tremties ir rezidencijos muziejų tinklo sutvarkymu Lietuvoje, ir kad turiu progos prisidėti prie šių iniciatyvų.

Ypatingai svarbus visų amžininkų ir tremtinius vienijančios organizacijos darbas. Renginiai tremtims atminti, kasmetiniai susibūrimai Dubysos slėnyje Ariogaloje, žygiai partizanų takais – tai veiklos, kurios leidžia istorijai apsigyventi jaunosios kartos širdyse. Didžiuojuosi galėdama jose dalyvauti, jas remti ir dėkoju už nuolatinį kvietimą prisijungti. Istorinė atmintis – tai, ką neabejotinai turime perduoti ateities kartoms. Kad išlaikę tvirtą stuburą, niekam ir niekada nepaliktume galimybės perrašyti ir klastoti istoriją.

Su jūsų padėjimu, istorinės žinios skleidimo darbą dirbu ir Europoje, Europos Parlamente. Esu surengusi ne vieną knygų, filmų pristatymą kartu ir su Lietuvos, ir su Baltijos valstybių kolegomis. Džiugu, kai po vieno ar kito renginio, prieina Vakarų valstybių parlamentarai, kolegos, nepatyrę sovietijos baisumų ir dėkoja, nes sužinojo naujų faktų apie mūsų istoriją, sužinojo, kas anuomet vyko už geležinės uždangos. Ir tai geriausias įrodymas, kad mūsų bendrą darbą reikia tęsti! Štai ir viena iš pagrindinių erdvių Europos Parlamente po nemenkų Baltijos valstybių parlamentarų pastangų šiemet jau vadinama Baltijos kelio vardu. Džiaugiuosi, kad nuo šiol galima kviesti kolegas susitikti Baltijos kelyje.

Kaip šeimoje laikomasi tradicijos ir istorijos, taip ir jūs, esate ta šeima, kurioje semiamės dar gyvos istorijos ir tradicijų. Tad kaip ir iki dabar, taip ir visad – laikykimės bendrai!

Read Full Post »

Antano Lukšos jubiliejus_Jono Ivaškevičiaus nuotraukaJono Ivaškevičiaus nuotrauka

Kas bent sykį yra sutikęs partizaną Antaną Lukšą, Juozo Lukšos-DAUMANTO brolį, tie be abejonės girdėję jo skambų ir tvirtą “laikom frontą“! Mums visiems didelis džiaugsmas, kad galėjome pasveikinti p. Antaną su 90-uoju gimtadieniu, taip pat didelis džiaugsmas, kad jis yra vis dar tvirtas dvasioje, aktyvus ir neabejingas žmogus. Padovanojau jam savo tėčio išdrožtą angeliuką – tokius dovanojame brangiems ir mieliems žmonėms. O brangus yra ne tik p. Antanas, bet ir jo šeima – ta, kurioje jis užaugo (prisaikdinę kovai už laisvę tėvai ir bendražygiai broliai) ir ta, kurią pats užaugino. Linkiu, kad iš angeliuko trimito jiems būtų triūbijamos tik geros naujienos.

Man ypatinga ši šeima, per kurios likimą nemažai sužinojau apie partizaninį pasipriešinimą, o J.Lukšos – Daumanto “Laiškai mylimosioms“ (žmonai N. Bražėnaitei ir, galima sakyti, Lietuvai) dar sykį iškėlė klausimą apie pasirinkimus bei pasižadėjimus.

Gražaus A.Lukšos  jubiliejaus proga kviečiu paskaityti E.Merkytės pokalbį su Antanu Lukša.

Read Full Post »

Kaledos ant pirmo ledo ir po juo_2012

Read Full Post »

Šiemet – minime 50-ąjį Teatro dienos jubiliejų. Ji minima nuo 1962 m., kai buvo paskelbta švente XI-ajame Tarptautinio teatro instituto kongrese ir patvirtinta UNESCO.

Tai puiki proga ir diena švęsti. Juk galime daryti tai laisvoje šalyje, be jokių suvaržymų ar nurodymų, kam ir kaip turi tarnauti menas. Juk puiku, kad gyvename laiku, kai teatras yra laisvas savo kūryba skatinti visuomenę ne tik grožėtis, bet ir susimąstyti, keistis, svajoti, nuotaikingai juoktis ar verkti. Be jokios baimės, kad esi stebimas ir kažkada gali sulaukti pagrūmojimo.

Šia proga prisiminiau puikų artimos praeities radinį savo namų bibliotekoje (čia knyga pateko iš tėčio, E.J.Morkūno archyvo) – 1914 m. dovanėlę artistams, kurioje pasakojama, kaip surengti vakarą, susidoroti su organizaciniais reikalais, tinkamai pasinaudoti grimo galimybėmis, o svarbiausia – gauti valdžios leidimą.


Na, o visiems, vienokiu ar kitokiu būdu esantiems su teatru, linkiu geriausios kloties ir laisvo kūrybos polėkio, atradimų ir dėmesio savo kūriniams.

Read Full Post »

Džiaugiuosi šių metų Kovo 11-ąją galėjusi švęsti Lietuvoje, kartu su daugeliu žmonių, kurie, nežiūrint nelengvo laiko, pasitiko šią mums visiems brangią šventę su džiaugsmu, gera nuotaika ir pavasariniais linkėjimais Lietuvai.

Kovo 9 d. po nemažos pertraukos lankiausi savo mokykloje – Kauno J.Naujalio muzikos gimnazijoje. Simboliška, kad šis sugrįžimas įvyko Kovo 11-osios proga. Labai taikliai buvo paminėta, kad šią kovo dieną labiausiai įprasmina  gražūs žmonių darbai ir pasiekimai ir tikrai smagu buvo pasidžiaugti, kad J.Naujalio mokykla išugdė didžiulį būrį garsių, gabių žmonių, kurie ne tik dirba Lietuvai, bet ir garsina savo šalį toli už jos ribų.

Na, o pačią Kovo 11-osios šventę pasitikau ne tik Vilniaus šurmulyje, bet ir Kaišiadoryse, A.Brazausko gimnazijoje. Čia jau kelintus metus Kovo 11-oji tradiciškai minima ne tik iškilmingomis kalbomis.  Į Nepriklausomybės dienai skirtą šventę susirinkusieji kviečiami pasidalinti prisiminimais apie anuos laikus, dalyvauti šaškių, šachmatų ar krepšinio turnyruose, kartu sudainuoti ne vieną dainą.  Ši tradicija, kai žmonės laukia vienos ar kitos šventės žinodami, kad praleis ją įdomiai ir neįprastai, ir kad kiekvienas turės progą savaip joje dalyvauti, man atrodo labai graži.


Taip pat noriu pasidžiaugti ir gimstančiu nauju požiūriu į tai, kaip galime švęsti mums svarbias šventes: šįmet labai maloniai nustebino graži Kauno Rasos gimnazijos iniciatyva paminėti Nepriklausomybės dieną flashmob akcija, kai net 900 gimnazistų išskubėjo į mokyklos kiemą ir su trispalvėmis šoko pagal Marijono Mikutavičiaus dainą „Aš tikrai myliu Lietuvą“.

Tokios iniciatyvos išties skatina neabejoti ir pastebėti gražius jaunų žmonių jausmus, kurie skiriami Lietuvai. Džiaugiuosi kartu su visais, kurie atgijo pavasariui, o širdyje atrado daugiau vietos savo šaliai ir dar kartą sveikinu!

M. Mikulėno nuotr.

Read Full Post »

Metų apvainikavimas su visus sužavėjusiu ir daug ką pravirkdžiusiu Atviro Rato spektakliu “Lietaus žemė“ Utenoje.

M.Mikulėno nuotr.

Read Full Post »

Read Full Post »

Praėjusią savaitę Strasbūre šurmuliavo ne tik kalėdinės mugės, žavėjo elzasietišku stiliumi išpuošti namai, bet ir spaudė ganėtinai atšiaurus šaltukas. Besibaigiančių metų, artėjančių švenčių nuotaikomis gyveno ir Europos Parlamentas. Bent jau šią savaitę išskirčiau tris ypatingus įvykius: kasmetinis Sacharovo premijos įteikimas, pusmečio lenkų pirmininkavimo Europos Sąjungai pabaiga, na, ir vienas svarbiausių – dabartinio EP pirmininko Jerzy Buzeko pustrečių metų kadencijos pabaiga.

Gruodžio 14 d. EP įteikta Sacharovo premija už minties ir žodžio laisvę. Šiemet ji atiteko penkiems Arabų pavasario aktyvistams. Du iš jų – Asmaa Mahfouz ir Ahmed Al-Senusi atvyko premijos atsiimti į EP Strasbūre. J. Buzekas, teikdamas premiją pabrėžė, kad ji skirta visiems, siekiantiems pokyčių arabų pasaulyje.

EP archyvo nuotrauka

Taip jau sutapo, kad lenkų pirmininkavimas, apie kurį jau esu rašiusi, baigiasi Europos Sąjungai išgyvenant tapatybės, nestabilumo ir euro krizę. Gal kiek dramatiškai, tačiau šią sesiją viešėjęs Lenkijos premjeras D. Tuskas teigė, kad ES palieka kryžkelėje ir ties praraja. Tad tokia jau šiandienos realybė, kad įprastą pirmininkavimo įvertinimą keitė pamąstymai apie bendrą ES ateitį. Nuo sausio estafetė bus perduota danams, tad nors prioritetai ir tęstiniai, tačiau atviri euro krizės krečiamų šalių klausimai išliks opūs ir kitąmet.

Nuo sausio lauks ir kitas svarbus pokytis – slaptu balsavimu bus renkamas naujas EP pirmininkas. Pagal nerašytą šios kadencijos susitarimą (o tokio laužyt nevalia) juo taps didžiausios delegacijos EP narys vokietis socialistas M. Schulzas. Beatsisveikinantis J. Buzekas, kalbėdamas Parlamentui teigė, kad jam buvo ypatinga garbė būti išrinktam ir vadovauti EP. Kaip ir didis iššūkis būti pirmininku, kai ES patiria tokius milžiniškus iššūkius. Tuo pačiu, dėkodamas visiems kolegoms, parėžė, kad visada jo siekis buvo ES vienybė ir jam didelė garbė, kad jis pirmiausia ne tik lenkas, bet ir europietis.

Tomis iškilmingomis akimirkomis susimąstau, įdomu, koks bus kito pirmininko braižas ir EP atstovavimas. J. Buzekas žavėjo išskirtine inteligencija, tolerancija, subtilia diplomatija. Tikiuosi, kad šios vertybės bus svarbios ir naujajam pirmininkui. Beje, tokia jau taisyklė, kad besibaigiant vieno pirmininko kadencijai, rinkome ir naujus frakcijos pirmininkus. Šįkart man, kaip jauniausiai frakcijos narei, teko skaičiuoti balsavimo rezultatus. Europos liaudies partijos frakcijos nariai pasitikėjimo vadovauti mandatą ir vėl suteikė prancūzui J. Dauliui. Tad jis ELP politinei grupei vadovaus dar pustrečių metų.

Be iškilmingų minėjimų ir išskirtinių progų, įprastai svarstėme ir einamuosius darbotvarkės klausimus: balsavimu pavyko pasiekti, kad būtų ribojamas fosforas plovikliuose ir skalbikliuose, išklausėm Viršūnių tarybos rezultatus, patvirtinom 8 kandidatūras į Audito rūmus, sveikinom 17 naujai prisijungusių kolegų, kurie papildomais EP nariais tapo, įsigaliojus Lisabonos sutarčiai. Kaip visada džiaugiuosi, kai nors maža dalim tenka prisidėti prie EP patvirtinamų dokumentų. Šią sesiją balsavome dėl Europos jūrų saugos agentūros funkcijų išplėtimo. Nuo šiol agentūra galės vykdyti ir naftos platformų jūroje stebėseną. Būdama „šešėlinė“ nuomonės teikėja nuo ELP frakcijos, įtvirtinau, kad šiuo dokumentu būtų įpareigojama vykdyti ne tik naftos ir dujų gavybos, bet ir transportavimo stebėseną bei, prisimenant skaudžias aplinkosaugines katastrofas, – trečiųjų šalių atsakomybę.

Prasidedanti komitetų posėdžių savaitė – paskutinė darbo Briuselyje šiais metais. Be jau numatytų tarpšventinių renginių ir pasibuvimų su bendraminčiais Vilniuje, Utenoje, šeštadienį vykau į Kauną, kur Kauno įgulos karininkų ramovėje pagerbėme Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos „Už nuopelnus Lietuvai“ žymeniu apdovanotuosius.

Tad likus savaitei, taip norėtųsi nepaskęsti prieššventiniam šurmuly ir jaukiai pasitikti artėjančias šv. Kalėdas!

Read Full Post »

Lapkričio 5 d. Lietuvos liaudies buities muziejus Rumšiškėse pakvietė paminėti keliautojo Mato Šalčiaus prieš 100 metų dviračiu atliktą žygį aplink Lietuvą. Matas Šalčius – mokytojas, keliautojas, žurnalistas, visuomenės veikėjas, energingas žmogus, dėjęs pastangas Lietuvos stiprinimui. Apkeliavęs daugybę pasaulio šalių, ko gero, buvo pirmasis, iš kurio lūpų tolimi kraštai sužinojo apie Lietuvą.

Visais laikais buvo tų, kurie pomėgį keliauti pritaikė žinios apie Lietuvą skleidimui: Antanas Poška, su Matu Šalčiumi išsiruošęs motociklais aplink pasaulį, Antanas Gustaitis ir jo bendražygiai 1934 m. surengė skrydį aplink Europą, S. Dariaus ir S. Girėno skrydis per Atlantą, garsiosios jachtos „Lietuva“, „Audra“ ir „Dailė“ 1989 m. perplaukė Atlanto vandenyną (vėliau „Lietuva“ ir „Laisvė“ apiplaukė pasaulį, prieš porą metų tą padarę ir „Ambersail“) ir daugelis kitų.

Lietuvos šaulių studentų korporacija „SAJA“, padėjusi organizuoti žygį, pasiūlė puikią temą diskusijoms, vykusioms po važiavimo dviračiais – “Žygiai, skirti Lietuvai – siekis pasipuikuoti ar išreikšti meilę Tėvynei”. Kaip minėjo jachtos „Laisvė“ kapitonas Ignas Miniotas, svarbiausia – neprarasti žingeidumo, nes tik besidomintis ir neabejingas žmogus gali pasitarnauti savo artimiesiems ir savam kraštui.

Šios idėjos, dviračių žygiu paminėti Mato Šalčiaus kelionę aplink Lietuvą, sumanytojas – muziejaus direktorės pavaduotojas dr. Eligijus Juvencijus Morkūnas, pats jaunystėje su bičiuliais keliavęs dviračiu ne tik po Lietuvą, bet ir po LDK teritorijas. Tarp kelių dešimčių dviračių entuziastų buvo velomobilių kūrėjas bei propaguotojas dr. Vytautas Dovydėnas, taip pat žurnalistas Domijonas Šniūkas, kuris 1973 m. kartu su bičiuliu Algiu Šėkštele apvažiavo Lietuvą, o savo įspūdžius aprašė straipsniuose „Ta žalioji tėviškės vasara“ tuometėje spaudoje (vėliau išleista knyga „Žalioji tėviškės vasara“). Kaip minėjo p. Šniūkas ir, manau, su tuo galime visiškai sutikti, jog dviratis – genialiausias išradimas, kai savo kojų pagalba gali pagreitinį įprastą savo eigą keliais kartais. Tikėtina, kad su šiais puikiais išradimais suvažiuosime į Lietuvos liaudies buities muziejų Rumšiškėse ir kitąmet, kur kaip ir šįmet, ne tik vyks važiavimas dviračiu, bet ir gilesnis susipažinimas su Lietuvos istorija ir etnografija.

Na, o įrašą norėčiau pabaigti paties Mato Šalčiaus žodžiais: „Aš pašvenčiau savo jėgas šalies švietimui ir laisvei, bet mažai padariau. Tęsk tu toliau mano darbą“.

Read Full Post »

Older Posts »