Feeds:
Įrašai
Komentarai

Archive for the ‘Vartotojų informavimas’ Category

Rūkyta dešraViešojoje erdvėje pasklidusi informacija apie tai, kad nuo šių metų rugsėjo visoje ES neteksime galimybės vartoti gilias tradicijas ir nemenką paklausą tiek Lietuvoje, tiek užsienyje turinčiais rūkytos mėsos gaminiais, tikriausiai jau spėjo sukelti nemažai diskusijų ir pasipiktinimo.

Nustebau ir pati, perskaičiusi, kad Europos Sąjunga nuo rudens esą uždraus rūkytus mėsos gaminius, nes, neslėpsiu – šių produktų paskanauti mėgsta didžioji dalis mano pažįstamų, jie neretai tampa ir prašomomis lauktuvėmis iš kolegų užsienyje. Tad sunku įsivaizduoti, kaip galėtų atrodyti situacija, jei jie būtų uždrausti: tai būtų sunkiai suvokiama ir vartotojams, ir smulkiajam verslui, kuris, beje, gali pasigirti stabiliai augančia paklausa.

Europos Parlamento Aplinkosaugos komitete, kuriame dirbu daugiau nei ketverius metus, maisto kokybės ir saugos klausimai – gana dažni. Būtent šiame komitete prieš kelis metus svarstytas ir šis klausimas ir noriu paskubėti nuraminti ir patikinti, kad ypatingais pokyčiais, jog mūsų pamėgti rūkyti gaminiai dings iš rinkos – gąsdintis nederėtų. Nes taip nėra. Tačiau apie viską iš eilės.

Europos Komisija išties turi įgaliojimus priimti kai kuriuos „techninio pobūdžio“ reglamentus, kurie kai kuriais atvejais gali slėpti didelius pokyčius. Europos Parlamentas jiems pareikšti prieštaravimą gali tik tuomet, kai kas nors (valstybių narių kompetentingos institucijos, dalyvaujančios Komisijos darbo grupių posėdžiuose ar verslininkai, kuriuos gali paveikti tokie pakeitimai) atkreipia dėmesį į galimą neigiamą tokių „techninių“ Reglamentų poveikį. Esminis dalykas, kalbant apie pokyčius nuo rugsėjo pradžios – susijęs su cheminėmis medžiagomis, kurios galės būti naudojamos rūkant mėsos gaminius, t.y. bus leidžiama naudoti tik patikrintas ir saugias chemines medžiagas. Natūralia, chemiškai neapdorota mediena rūkytais mėsos gaminiais tikrai galėsime mėgautis.

Bendroji kvapiųjų medžiagų naudojimo maisto produktų rūkymo procese tvarka Europos Sąjungoje nustatyta dar prieš dešimt metų. Pagal ją, mėsa gali būti rūkoma dūmuose, kurie išgauti tik iš cheminėmis medžiagomis neapdorotos medienos. Kartu su tokia mediena galima naudoti ir, pvz., vaistažoles, prieskonines žoles, kadagio šakeles, spyglius ir kankorėžius. Tuo tarpu įvairias chemines medžiagas, kurios naudojamos dūmo kvapui išgauti, galima naudoti, tik jei jos nekenksmingos. Štai dabar ir buvo patvirtintas toks nekenksmingų medžiagų, kurios gali būti naudojamos, kad pakeistų tikrą dūmą, sąrašas. Tad kodėl kilo tokia sumaištis? Priežasčių gali būti net keletas. Gal Lenkijos maistininkams (o šiandien Lietuvos spaudoje ir cituojamas Lenkijos laikraštis), mėsą mirkantiems nepatikrintuose chemikaluose bus per brangu naudoti tik saugias medžiagas? O gal kažkam tiesiog naudinga visuomenėje skleisti antieuropietiškas nuotaikas.  Taigi, sumaišties kilmė – gali būti įvairiapusė ir įdomi, tačiau šiuo momentu – daugeliui turbūt svarbiausia ne tai. Svarbiausia, kad toliau saugiai paruošti rūkytos mėsos gaminiai niekur nedings.

Read Full Post »

Arkliena

Šią savaitę nemaža dalis Europos valstybių pradeda minėdamos artėjančią Pasaulinę vartotojų dieną. Tai laikas, kai viešojoje erdvėje bene aktyviausiai aptariamos vartotojų teisės, gamintojų įsipareigojimai pateikti teisingą, išsamią informaciją bei pareiga prisiimti atsakomybę už nustatytų kokybės reikalavimų neatitinkančias prekes bei paslaugas. Šiais metais gana svarbiu vartotojų savaitės akcentu tampa ir tai, kad 2014-ųjų pabaigoje įsigalios naujasis Europos Sąjungos reglamentas, įpareigojantis vartotojams pateikti aiškesnę ir visapusišką informaciją apie maisto produktus.

Diskusijų apie vartotojų teisę žinoti daugiau kontekste prisiminkime keletą labai nesenų pavyzdžių iš mūsų kasdienybės, kai ne vienos Europos valstybės gyventojai susivokė vietoje jautienos skanavę arklieną. Taip vadinamas „arklienos skandalas“ neaplenkė ir Lietuvos – iš Latvijos įvežtuose esą jautienos konservuose aptikta arklienos pėdsakų.

Kiek anksčiau Švedijoje užfiksuota atvejų, kuomet dažyta kiauliena pirkėjams buvo tiekiama kaip jautiena. Buvo pasigirdę ir kalbų, jog tokios dažytos kiaulienos galėjo būti įvežta ir į Lietuvą, tačiau ši informacija nebuvo patvirtinta.

Šie skandalai, ne juokais supurtę pasitikėjimą Europos Sąjungoje veikiančia maisto produktų kontrolės sistema, rodo, jog dar ne viskas tvarkoje su tuo, kas gula po mūsų peiliais ir šakutėmis.

Kartu su Europos Komisaru, atsakingu už maisto saugumą, Toniu Borgu aptariant šį klausimą Europos Parlamento Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komitete, buvo išsakyta nemažai kritiškų nuomonių dėl to, kad pačiais pažangiausiais pasaulyje laikomi ES teisės aktai maisto saugumo srityje, susidūrus su sukčiavimo atvejais – praktiškai nebeveikia. Taip pat pažymėta, jog valstybės narės turėtų griežtinti atliekamus maisto produkcijos patikrinimus.

Tačiau susiduriame su dilema: viena vertus, norime mažiau kontrolės ir apribojimų verslui bei geranoriško kontroliuojančių tarnybų požiūrio, kita vertus, norime būti tikri, jog žinome, ką valgome. Taigi, labai sudėtinga rasti balansą,  norint užtikrinti informacijos atsekamumą, visų pirma reikia žinoti, kokia informacija mums svarbi – kur gyvūnas gimė, kur augo, kur (ir kokiu būdu) paskerstas, kur mėsa perdirbta, kur ji supakuota. Antra, norint išvengti sukčiavimo atvejų, būtina dažninti pačių patikrinimų skaičių. Techniškai tai reikalautų daugiau tikrintojų, kurių ir taip trūksta, o šiems tikrintojams – didesnio finansavimo. Deja, krizinio biudžeto laikotarpiu tokių patikrinimų kaina greičiausiai būtų perkelta prekybininkams, o galiausiai už tai mokėtume mes – pirkėjai.

Kad už piktybinius pažeidimus darančių verslininkų klaidas nemokėtume visi, tokie patikrinimai turėtų būti apmokami ne visų mokesčių mokėtojų ir ne galutinių vartotojų sąskaita – egzistuojančią sistemą būtų galima modifikuoti, užtikrinant, kad už visus atliekamus patikrinimus sumokėtų sukčiautojai, nustatant kur kas griežtesnę atsakomybę už maisto saugą užtikrinančių teisės aktų piktybinius pažeidimus.

Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai laikotarpiu kaip tik planuojama peržiūrėti maisto grandinės kontrolę reglamentuojančius teisės aktus.

Atitinkamus pakeitimus siūlysiu dokumentą pradėjus svarstyti Europos Parlamente. Taip pat tikiuosi, jog per artimiausią pusmetį Lietuvos diplomatams pavyks įtikinti kolegas iš kitų ES valstybių įtvirtinti griežtesnę maisto saugumo kontrolę, tuo pačiu užtikrinant, kad jos kaštai nebūtų perkeliami vartotojams.

Read Full Post »

Be įsiterpusio vizito į Aušvicą-Birkenau, jau antrą savaitę iš eilės dalyvauju Briuselyje vykstančiuose komitetų posėdžiuose – diskusijos, balsavimai (pastarieji šiandien tęsėsi dvi su puse valandos). Šį savaitgalį negrįžau į Lietuvą (tai vienas iš retų kartų), kurioje spaudžiantis šaltukas galėtų tapti ypač dideliu iššūkiu dažnai su kur kas mažesnės temperatūros pasekmėmis nesusitvarkantiems belgams:) Laimei, neteko patirti ir pirmadienio streiko, kadangi nereikėjo skristi iš Lietuvos į Briuselį. O jo mastai šįsyk tikrai buvo nemenki – streikavo kone visi Belgijos viešo sektoriaus darbuotojai: visų transporto priemonių vairuotojai, maitinimo įstaigų darbuotojai, sutrikdytas oro uostų darbas, netgi buvo pranešama apie dalinai apribotą policijos, medicinos įstaigų veiklą.

Europos Parlamente praėjusios savaitės pradžioje dar gyvenome vidurio kadencijos rinkimų nuotaikomis. Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto pirmininku išrinkome vokietį socialistą M. Groote. Jau ankstesniuose savo dienoraščio įrašuose buvau minėjusi apie išankstinius susitarimus ir dažnai tik “fasadinį“ balsavimą… Tad ir šįkart pirmininką užteko išrinkti plojimais, nes kitų alternatyvų nebuvo, o kandidatūra jau buvo iš anksčiau suderinta. taip pat patvirtinti 4 vicepirmininkai.

Tradiciškai pirmame komiteto posėdyje šiais metais sulaukėme ir pirmininkaujančiosios šalies, Danijos, ministrų darbo prioritetų pristatymo. Posėdyje dalyvavusių net keturių – Maisto, žemės ūkio ir žuvininkystės, Klimato kaitos, Energetikos ir statybos, Sveikatos apsaugos, Aplinkos ministrų – teiravausi dėl ES Bendros žemės ūkio politikos, energetikos infrastruktūros ir energetinių salų bei trečiųjų šalių atsakomybės, nepriklausomo poveikio aplinkai vertinimo. Dėl tiesioginių išmokų ūkininkams ir “žalinimo“ elemento ministrė pritarė, kad gresia nemenki administraciniai sunkumai ir, kad Taryba darbo grupėse  aptarinės tiesioginių išmokų elementų sandarą, tačiau visgi pabrėžė, kad Danijos pozicija – mažiau biurokratizmo ir daugiau žalumo.

Danijos ministrai paliko labai gerą įspūdį – geri savo srities ekspertai, išsamiai atsakantys į visus parlamentarų klausimus. Ypatingai išskirčiau Aplinkos ministrę Idą Auken, visus sužavėjusią ne tik išmanymu, bet ir itin jaunu amžiumi (33 metai). Beje, Danijos ministrų kabinetas išsiskiria moterų gausa bei narių jaunu amžiumi, jauniausias ministras – 26-erių  Tor Pedersenas (Thor M. Pedersen) atsakingas už mokesčių politiką.

Komiteto darbotvarkėje vienas aktualesnių klausimų – krūtų implantai. Iš tikrųjų, situacija siaubinga – Prancūzijos įmonė “PIP“ gamino silikoninius implantus ne iš medicininio, bet iš pramoninio silikono, naudojamo, pvz., čiužinių gaminimui. Sulaikytas įmonės vadovas teigia, kad nėra įrodyti skirtumai tarp minėtų silikono rūšių…visgi yra teigiama, kad pramoninis silikonas gali sukelti vėžį. Moterys masiškai ėmė kreiptis į plastinės chirurgijos įstaigas dėl plyšusių implantų. Dalis iš jų su krūtų protezais (po vėžio gydymo). Tikėtina, kad tokius implantus nešioja 30 tūkst. moterų Prancūzijoje, 30 tūkst. Didžiojoje Britanijoje, likusi dalis – apie 400 tūkst. Lotynų Amerikoje. neatmetama, kad pasitaikė atvejų ir Rytų Europoje. Europos Komisija šį pavasarį turi pateikti projektą Medicininių įrenginių direktyvos pakeitimui ir pasiūlyti priemones, kaip būtų galima išvengti tokių problemų ateityje. Čia kalbama ne vien apie krūtų implantus, bet ir apie sąnarių pakaitalus ar kitus įrenginius-protezus.

Taip pat aną savaitę dalyvavau susitikime su Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto studentais. Būsimi komunikacijos specialistai ir žurnalistai teiravosi apie darbą EP, bendravimą su žiniasklaida, politikų lūkesčius. Kalbėdama pabrėžiau, kad ne tik politikas turi dėti pastangas, kad sudomintų, bet ir žurnalistai nepatingėti pasidomėti aktualijomis ir temomis, o ne vien ieškoti pikantiškų detalių ar sensacijų.

Įsibėgėjančią šią darbo savaitę pradėjome vėl nuo komitetų posėdžių. Aplinkos komitete lankėsi Komisijos narė K. Georgieva, atsakinga už tarptautinį bendradarbiavimą, humanitarinę pagalbą ir krizių valdymą. Kalbėdama apie bendradarbiavimo sistemą tarp šalių, komisarė pažymėjo, jog labai svarbu jį puoselėti, kaip priemonę, padedančią efektyviau spręsti krizes. Nauji dokumentai turi akcentuoti ir naujus rizikos planus, taip pat svarbu rengti tikslinius mokymus kaip pasiruošti naujoms galimoms krizėms. Pavyzdžiui, Baltijos jūroje buvo rengiami mokymai dėl reagavimo į galimą kelto (kruizinio laivo) avariją, deja, niekas negalėjo prognozuoti kokia baisi nelaimė įvyks Italijos pakrantėse – kruizinio laivo “Costa Concordia“ atvejis…

Be to, komitete nemažai dėmesio skirta su maistu susijusiems klausimams, buvo išsakytos nuomonės , jog teiginiai apie maistingumą ant etikečių yra nepriimtini, nes klaidinantys ir nepakankamai išsamūs vartotojui t.y. jog vartotojas turi teisę lyginti prekę su kitais gaminiais, o tokie pasiūlymai apie 15 % sumažinamą druskos kiekį – neišsamūs. Šiandien pagal komitologijos procedūrą balsavome dėl rezoliucijos, kuria, tikėtina, bus atmestas Komisijos pasiūlymas dėl dvigubų maistinių teiginių naudojimų. Mano galva, tai yra vartotoją klaidinantis pasiūlymas, nes formuluotė “gaminyje yra x % mažiau (maistinių medžiagų)“ nepateikia informacijos su kuo lyginant yra mažiau cukraus, druskos ar riebalų.

Taip pat komiteto nariams pateikiau delegacijos, vykusios į Kalabrijos regioną, ataskaitą nuo savo politinės grupės, kurioje pabrėžiau, jog Italija dažnai atsiduria EO darbotvarkėje dėl menko gebėjimo spręsti atliekų tvarkymo klausimą. Panašu, kad norima ES pagalbos (visų pirma finansinės), tuo tarpu vengiama atlikti namų darbus – efektyviai įgyvendinti atliekų tvarkymo įstatymus, išsiaiškinti, kas atsakingas už nelegalių atliekų sąvartynų (ypač stambiu mastu!) atsiradimą.

Šią savaitę nuo rytojaus laukia artėjanti trumpoji plenarinė sesija Briuselyje. Vieni iš svarbesnių klausimų – pareiškimas dėl padėties Rusijoje, dėl situacijos Irane, kuriame ir vėl užgniaužiama opozicija.

Read Full Post »

Ketvirtadienį Europos Parlamento Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komitete (ENVI) nagrinėtas klausimas dėl Europos Sąjungoje parduodamų maisto produktų kokybės skirtumų. Šis klausimas į EP darbotvarkę įtrauktas po to, kai šių metų pavasarį Slovakijos vartotojų gynimo asociacijos atliktas tyrimas parodė, kad didžiosios tarptautinės maisto ir gėrimų pramonės įmonės tuo pačiu pavadinimu pakuoja skirtingos kokybės produktus, kurie gabenami į įvairias Europos šalis.

Lietuvos vartotojai, beje, irgi yra pastebėję, jog kai kurie produktai, prieinami Lietuvos vartotojams (tiek maisto produktai, tokie kaip, pvz., arbata, kava, šokoladas, tiek nemaisto produktai, pvz., dantų pasta, sauskelnės), savo sudėtimi bei savybėmis (skonio stiprumas ar saldumas, vandens įgeriamumas ir pan.) skiriasi nuo analogiškų produktų, prieinamų kitose ES valstybėse. Komitete diskutuota apie tai, ar įmanoma nustatyti gamintojų pareigą skirtingoms rinkoms teikti vienodos kokybės produktus.

Norint atsakyti į šį klausimą, visų pirma turime apsibrėžti, kas yra kokybė ir ar galima ją reguliuoti ES teisės aktais. Maisto produktų atveju kokybę galima apibrėžti kaip draudžiamų, nesaugių ar pasenusių (trumpai tariant – netinkamų vartojimui) ingredientų nebuvimą. Tokių draudžiamų ir pavojingų ingredientų sąrašai yra patvirtinti įvairiais ES Reglamentais, o jų buvimas nesunkiai patikrinamas laboratorijose.

Kur kas subtilesni klausimai – susiję su skoniu ir kitomis subjektyviai vertinamomis savybėmis. Šie elementai visų pirma yra susiję su produktų receptūra, juose naudojamais ingredientais. Žinia, gamintojai savo produkciją pritaiko prie konkrečių vartotojų poreikių, todėl to paties pavadinimo produkcijos skonis ir kitos savybės gali skirtis net toje pačioje valstybėje. Komiteto posėdyje buvome supažindinti su vieno tepamo šokoladinio kremo atveju – pasirodo, to paties pavadinimo kremas Vokietijoje ir Prancūzijoje skiriasi tiek tirštumu, tiek kai kuriomis savybėmis. O visa tai dėl to, kad prancūzai šį kremą tepa ant savo traškių „bagečių“ (todėl jiems – skystesnis kremas), o vokiečiai – ant rupios duonos (todėl jiems – tirštesnis). Analogiškai gaiviųjų gėrimų gamintojai – savo produkciją saldina skirtingais saldikliais (net ir kai kuriose „senosiose“ ES valstybėse į tą patį produktą deda ne cukrų, o jo pakaitalus, nes toks, pasirodo, vartotojų skonis). Antra vertus, net ir tos pačios sudėties produktų skonis gali skirtis dėl, pvz., skirtingo vandens ar skirtingo sudėtinių dalių, tokių kaip pomidorai ar vynuogės, skonio (juk nereikalaujame, kad visas vynas iš tos pačios vynuogių rūšies būtų vienodo skonio).

Kiek kitaip yra su produktų sudėtimi. Patys gamintojai pripažįsta, jog skirtingoms rinkoms teikiamų produktų sudėtinės dalys gali skirtis. Tai, deja, apsprendžiama vartotojų perkamąja galia. Ten, kur ši galia mažesnė, gamintojai tiekia produktus, pagamintus iš pigesnių sudedamųjų dalių (nors formaliai jos atitinka brangesnes alternatyvas, praktikoje, deja, dažnai jų savybės – skonio, kvapo stiprumas ar panašiai – skiriasi), taip siekdami atpiginti savo produktus. Todėl, tikėtina, jei mūsų lentynose būtų produktai iš tos pačios gamybos linijos, kaip ir, pvz., Belgijoje, ir kainuotų jie brangiau.

Deja, tenka sutikti, kad Lietuvoje šis argumentas (jog pas mus produktai prastesni, nes pigesni) dažnai negalioja, palyginus analogiškų produktų kainas Lietuvoje ir kai kuriose kitose ES valstybėse. Tiesa, nors Eurostat duomenimis, Lietuvoje vartojimo prekių krepšelis yra vienas pigiausių visoje Europos Sąjungoje, tenka pripažinti, jog šis skirtumas išnyksta, palyginus šio vartojimo krepšelio ir perkamosios galios santykį. Kainos Lietuvoje santykinai didelės, deja, yra visų pirma dėl prekybininkų taikomos kainodaros ir užsidedamų antkainių. Prisimename Lietuvos institucijų inicijuotus tyrimus, bandant nustatyti aukštų maisto produktų kainų priežastis. Tokie tyrimai trunka netrumpai ir ne visuomet baigiasi sėkmingai. Deja, ES institucijos čia taip pat kol kas nelabai gali padėti. Posėdžio metu klausiau Europos Komisijos atstovų, kokias jie turi galimybes ir teisines priemones įtakoti produktų sudėties ir kainodaros skirtumus Europos Sąjungoje. Atsakymas buvo neguodžiantis – jokių. Antra vertus, nemanau, jog daug atsirastų žmonių, norinčių, kad ES mastu būtų įvestas kasdienių prekių kainų reguliavimas.

Taigi ar turime išeitį? Šiuo momentu išeitis viena – kuo aktyvesnės bei stipresnės vartotojų organizacijos, pajėgios suteikti profesionalią, bet kiekvienam suprantamą informaciją apie maisto kokybę bei sudėtį. Taip pat – ir pačių vartotojų noras žinoti, ką perka ir vartoja. Štai šiuo klausimu – vartotojų informuotumo didinimo bei vartotojų organizacijų stiprinimo – Europos Parlamentas pastaruoju metu yra žengęs ne vieną žingsnį, tačiau mes čia dar turime nueiti ilgą kelią, kol gamintojai bei prekybininkai vartotojams teiks tik aiškią bei neklaidinančią informaciją.

Read Full Post »

Vakar Europos Parlamentas balsavo dėl vartotojų informavimo apie maisto produktus. Pagrindinis principas, kurį siekiama įgyvendinti keičiant iki šiol galiojusią informacijos apie maistą teikimo vartotojams tvarką – vartotojo teisė gauti tiek informacijos apie maisto produktą ir tokiu būdu, kad jis, remdamasis ta informacija, galėtų  sąmoningai rinktis maisto produktus savo kasdienei mitybai.

Įgyvendinant minėtajį principą, siekiama nustatyti, kokia informacija turi būti pateikiama apie produktą, kur ji turi būti pateikiama ir kokio pobūdžio informacija laikoma klaidinančia.

Priėmus sprendimą dėl informacijos apie maisto produktus, turėtų sumažėti ir šiuo metu labai dažnų vartotojų skundų, kad maisto produktų etiketės yra klaidinančios – sudėtyje nurodytos ne visos medžiagos, nenurodyti pakaitalai, neaiškiai arba mažomis raidelėmis surašyta informacija, paveiksliukai gražesni nei patys produktai ir panašiai. Todėl nustatyti, kokia informacija privalo, kokia gali, o kokia negali būti pateikiama vartotojui – buvo labai svarbu.

Įsigaliojus naujajai tvarkai, visokiems klaidinantiems teiginiams apie tai, kad maisto produktas lieknina, gerina regėjimą, suteikia jėgų vietos nebeturėtų likti. Tokie, moksliškai neįrodyti reklaminio pobūdžio teiginiai bus draudžiami.

Tiesa, teikiant informaciją vartotojui, nemenka rizika prieiti ir prie kito kraštutinumo – per didelio informacijos kiekio. Per didelis informacijos kiekis, viena vertus, apsunkintų vartotoją, versdamas jį tapti mitybos specialistu, antra vertus, norint pateikti daug informacijos (ir dar įskaitomu šriftu), reikia daug vietos, o tai reiškia – pakuočių ir taros didinimą (dažnai vartotojai skundžiasi, kad turi pirkti produktą didelėmis pakuotėmis, kurių jam nereikia), taigi – pakuočių atliekų didinimą; o pakuočių kainos būtų neišvengiamai perkeltos ant vartotojų pečių.

Kitas aspektas dėl per daug informacijos – ar įmanoma surinkti tiek informacijos? Pvz., Parlamente ilgai svarstyta, kaip žymėti kilmės šalį. Buvo siūlymų, žymėti tiek mėsos, tiek pieno, tiek vaisių ar daržovių ir jų produktų kilmės šalį. Tokiu atveju tiek visų pirma gamintojas, tiek pardavėjas turėtų išsiaiškinti, kur, pvz., karvė, iš kurios pieno išspaustas sūris, augo. Dėl kokių nors priežasčių nusprendęs naudoti kitoje valstybėje esančio ūkio tiekiamą pieną, iškart turėtų keisti pakuotę ar bent etiketę. Tas pats su vaisių sultimis. Kiekvienu atveju reikėtų aiškintis, iš kokios valstybės įvežti vaisiai, o keičiant tiekėją – keisti etiketes. Akivaizdu, kad etiketės keitimo kaina gultų ant vartotojų pečių. Suprantama, vartotojas norėtų žinoti, iš kur jo perkamas produktas ar net jo dalys, tačiau ar pasiruošęs už tai mokėti daugiau?

Taip pat, siekiant kovoti su vis labiau plintančiu europiečių nutukimu, aiškiai bus žymima produkto maistinė vertė ir sudėtinių dalių (angliavandenių, riebalų, baltymų, druskos, cukraus) kiekis. Ženklinami bus mėsos ir augaliniai produktai, taip pat turės būti nurodomi maisto produktų pakaitalai, ar mėsa vientisa, ar sujungta iš gabaliukų, kokių alergenų grėsmė galėtų kilti vartojant vieną ar kitą pasirinktą produktą ir pan.

Griežti reikalavimai dėl informacijos pateikimo būtų nemaža našta pirmiausia smulkiesiems prekeiviams, prekiaujantiems nepakuotais, savo iškeptais ar pagamintais produktais. Taip pat – ir viešojo maitinimo įstaigoms, kurių valgiaraščiai, jei joms būtų taikomi reikalavimai, taptų enciklopedija, išvardinančia visas sudedamąsias dalis. Šiems prekeiviams padarytos išimtys ir nebus privalomai ženklinamas nefasuotas parduodamas maistas.

Dėl šio teisės akto jau sutarta su ES Taryba, todėl nebeliko kliūčių jo įsigaliojimui. Jis turės būti įgyvendintas per trejus metus, o reikalavimas etiketėje nurodyti maisto medžiagų kiekį – per penkerius metus.

Read Full Post »

Šiąnakt iki pat paryčių Briuselyje posėdžiavo Taikinimo komitetas, kurį sudaro po 27 atstovus iš Europos Tarybos bei Europos Parlamento. Europos Parlamento delegacijoje Taikinimo komitete esu pakaitinė narė, tad šiame naktiniame posėdyje su daugybe aršių diskusijų ir bandymų ieškoti kompromiso dėl naujų maisto produktų (tarp jų – ir klonuotų maisto produktų), teko sudalyvauti ir pačiai.

Jau ne pirmą kartą šiuo klausimu susirinkęs Taikinimo komitetas nerado sutarimo dėl 2008 m. sausį Europos Komisijos svarstymui pateikto reglamento dėl naujų maisto produktų. Nors abi pusės sutarė dėl klonuotos mėsos uždraudimo, susitarti dėl maisto produktų, pagamintų iš klonuotų palikuonių, nepavyko.

Neradus kompromiso ir nepavykus parengti bendro projekto, procedūra užbaigta, teisės aktas liko nepriimtas, o situacija dėl maisto produktų, pagamintų iš klonuotų gyvūnų arba jų palikuonių, ES rinkoje iš esmės lieka neapibrėžta. Lieka aišku, kad klonuotos mėsos tiekimas į rinką ES nėra leistinas, tačiau atskiros valstybės narės gali leisti tai daryti tik moksliniais tikslais.

Dviejų Europos Parlamente vykusių svarstymų metu ES naujų maisto produktų reglamentui nepritarę europarlamentarai iš pradžių siūlė visiškai atsisakyti maisto, gauto iš klonuotų gyvūnų ir jų palikuonių, tačiau vėliau, siekdami kompromiso, sutarė reikalauti griežtos ženklinimo sistemos, kuri leistų vartotojui žinoti produkto kilmę ir tuomet pasirinkti.

Pozicija, kurios laikėsi ir tebesilaiko EP nariai yra ta, jog produktai, gauti iš klonuotų gyvūnų, būtų atsekami, t.y. kad kiekvienas vartotojas turėtų galimybę žinoti, ar jo perkamas produktas yra kaip nors siejamas su klonuotais gyvūnais. Europos Komisija ir Taryba tokiai nuostatai nebuvo ir nėra linkusios pritarti, nes ją įgyvendinti esą būtų ypatingai sunku. Suprantama, kad paprasta nebūtų, reikėtų kiekvieno produkto genealoginio medžio, norint įsitikinti, ar iš tiesų klonuoto gyvūno pėdsakų nėra. Tačiau jei kalbame apie vartotojų, kurie patys rūpintųsi savo sveikata ir mityba, ugdymą, turime galvoti ir apie deramą galimybę gauti tikslią ir objektyvią informaciją apie tai, ką rinksimės kasdieniam pietų stalui.

Šiuo metu, nesutarus dėl naujo reglamentavimo, galioja 1997 m. reglamentas dėl naujų maisto produktų, išsiskiriančių iki šiol maisto gamybai nebūdingu būdu ar medžiagomis, kurios mitybai nebuvo naudojamos iki 1997 metų. Pagal šį reglamentą, dabar naujieji maisto produktai (klonuoti gyvūnai – taip pat) gali būti tiekiami į rinką, jei tokią galimybę patvirtintų Europos Komisija. Tačiau iki šiol joks prašymas patvirtinti prekybą klonais ES rinkoje nebuvo pateiktas.

Tad, kalbant apie klonus ir galimą jų patekimą ant mūsų stalo, prekyba klonuotų gyvūnų palikuonimis ir jų produktais, lieka nereglamentuojama. Kita vertus, iš esmės sunku atsekti netgi pačius klonuotus gyvūnus – JAV ne visos fermos, veisiančios klonuotus gyvulius, veda tinkamą jų apskaitą ir žymėjimą, ką jau bekalbėti apie palikuonis. Tad ne tik vartotojai, bet ir maisto produktų gamintojai susiduria su situacija, kuomet ne visada yra tikri, kokius produktus patiekia rinkai – prisiminkime pernykštį skandalą, kai paaiškėjo, kad vienas Didžiosios Britanijos ūkininkas prekiauja klonuotos karvės pienu, net pats to nežinodamas.

Deja, tenka pripažinti, kad kelerius metus trukęs procesas dėl naujų maisto produktų gali užtrukti dar tiek pat, kol Europos Komisija pateiks naują siūlymą dėl tokių produktų reglamentavimo. Ir tai tikrai ne į naudą vartotojams.

M.Mikulėno piešinys

Read Full Post »

Vakar prasidėjusioje antrojoje rugsėjo plenarinėje sesijoje Strasbūre  –  įprasta klausimų gausybė ir įvairovė, tačiau tarp svarbiausių – teisės aktai dėl dujų tiekimo saugumo,  informacijos apie vaistus tobulinimo bei bioįvairovės išsaugojimo klausimai.

Bioįvairovės krizė

Vakar į EP grįžęs bioįvairovės klausimas – labai aktualus artėjant spalio pabaigoje Japonijoje vyksiančiam 10-ajam Jungtinių Tautų Biologinės įvairovės konvencijos susitikimui.

Atkreipiant dėmesį, jog raudonoji bioįvairovės knyga vis storėja, o daugelis europiečių nesuvokia biologinės įvairovės nykimo spartos, ES raginama aktyviau stabdyti biologinės įvairovės nykimą, nes beveik pusė žinduolių, paukščių, roplių ir peteliškių ir dar daugiau gėlųjų vandenų žuvų rūšių Europoje atsidūrė ant išnykimo ribos.

Suprantama, kad biologinės įvairovės užtikrinimas yra susijęs su daugeliu kitų ES politikos sričių. Tačiau labai svarbu atkreipti dėmesį, jog tiek žuvininkystės, tiek energetikos sektoriai, tiek saugomų teritorijų režimo užtikrinimas, bent jau Baltijos regione yra neatskiriami nuo katastrofiškos jūros padėties. Kaip rodo tyrimai, ši jūra, praktiškai būdama ES vidaus jūra, šiuo metu yra labiausiai užteršta Europos, jei ne pasaulio jūra. Prie šio užterštumo ženkliai prisideda ir neatsakingas stambių projektų Baltijos jūroje įgyvendinimas. Visų pirma tai – Nord Stream dujotiekis, pradėtas įgyvendinti neatlikus nepriklausomo ir bešališko poveikio aplinkai vertinimo. Taip pat prie Baltijos taršos prisideda ir kiti projektai, tokie kaip naftos gavyba. Kol kas nėra susitarimų su trečiosiomis šalimis (visų pirma – Rusija) dėl to, kaip būtų atlyginama aplinkai padaryta žala, įvykus avarijai šiuose objektuose.

Todėl norėdami bent jau sustabdyti biologinės įvairovės nykimą Baltijos jūros regione, turime užtikrinti du dalykus – pirma, ES lygiu sutarti su trečiosiomis valstybėmis dėl žalos aplinkai atlyginimo, antra, ES lygiu užtikrinti, o tarptautiniu mastu siekti įtvirtinti nepriklausomo ir objektyvaus poveikio aplinkai vertinimo mechanizmą.

Dujų tiekimo saugumas

Šiandien bene svarbiausias svarstytas klausimas – priimtas Reglamentas dėl dujų tiekimo saugumo užtikrinimo. Mano manymu, tai  labai svarbus žingsnis bendros ES eneregtikos politikos įgyvendinimo link.

Pasisakydama dėl šio reglamento išsakiau pastebėjimą, kad jis leis užtikrinti, kad tokios ES energetinės salos kaip Lietuva, neliktų be dujų tiekimo, monopolistams vienašališkai užsukus kranelius. Tai lyg ir nemažas pasiekimas, tačiau nereikia “praleisti pro akis“, kad taip pat šiuo reglamentu atveriamas kelias ES finansavimui energetikos infrastruktūros projektams, prisidedantiems prie energetinės izoliacijos panaikinimo.

Vis tik, užtikrindami dujų tiekimo saugumą, neturime pamiršti ir kitų aspektų. Viena vertus, tai reali (o ne deklaruojama) kiekvienos ES valstybės nepriklausomybė nuo trečiųjų šalių bei vieningos rinkos ir konkurencijos taisyklių taikymo užtikrinimas tiekėjams tiek iš ES, tiek iš trečiųjų valstybių (Rusijos).

Deja, Reglamente buvo atsisakyta nuostatų, numatančių griežtesnę trečiųjų šalių tiekėjų (tokių kaip Gazprom) veiklos (visų pirma konkurencijos srityje) stebėseną ir apsiribota tik bendro pobūdžio nuostatomis, neužkertančiomis kelio vienašališkai Gazprom politiką užsukinėjant dujų kranelius.

Antras, ne mažiau svarbus aspektas – aplinkosauga. Reglamente numatyta galimybė ES lėšomis finansuoti ir trečiųjų šalių projektus. Tai, ko gero, atveria kelią mūsų visų lėšomis finansuoti ir Baltijos jūrą nesustabdomai žudantį projektą „Nord Stream“. Todėl Europos Komisija, finansuodama dujų tiekimo saugumą užtikrinančius projektus (beje, norėtųsi, kad Komisija kuo greičiau pateiktų konkrečius planus dėl tokių projektų finansavimo), turi griežtai reikalauti, jog būtų atliktas iš tiesų nepriklausomas ir objektyvus tokių projektų poveikio aplinkai vertinimas, nepriklausomai nuo to, kuriose valstybėse jie būtų įgyvendinami.

Rytoj – sprendimas dėl farmakologinio budrumo

Jau ne pirmą kartą Europos Parlamente aptariamas farmakologinio budrumo klausimas. Šiandien šia tema rengiamasi diskutuoti ir pasikeisti nuomonėmis, o rytoj  dėl jos rengiamasi balsuoti plenarinėje sesijoje. Esu įsitikinusi, jog tai viena iš aktualiausių temų visiems europiečiams, tačiau faktai, kad dėl nepageidaujamos reakcijos į vaistus ES kasmet miršta 197 000 asmenų (o tuo metu net 50 ES valstybių narių vėluoja pateikti duomenis apie nepageidaujamus vaistų poveikius ES duomenų bazėje “Eudravigilence“) – gąsdinantys ir aiškiai rodo, kad piliečiai yra nepakankamai informuojami, o kontrolės ir stebėsenos mechanizmas veikia nevisai sėkmingai. Rengiuosi išsakyti nuomonę, kad valstybės narės turėtų imtis aktyvesnio vaidmens ir didesnės atsakomybės už tai, kokie vaistai tiekiami jų rinkose, o už farmakologinį budrumą atsakingos institucijos turi nuosekliai ir laiku surinkti informaciją apie nepageidaujamas pasekmes,  taip pat – intensyviau dirbti su pacientų informavimu bei gydytojų skatinimu pranešti apie šalutinį poveikį nedelsiant.

Read Full Post »

Šį politinį rudens sezoną pradėjau nuo dalyvavimo Europos Parlamento informacijos biuro Lietuvoje organizuoto seminaro. Jūsų dėmesiui – keletas minčių iš mano ir kitų seminaro dalyvių pranešimų.

Seminare „Europos Parlamento teisėkūros veiklas: farmacinis paketas“ dalyvavę valstybinių institucijų, farmacininkų, gydytojų ir pacientų organizacijų atstovai aptarė visiems mums, ES piliečiams, svarbų EP farmacinį dokumentų paketą, susidedantį iš dokumentų, apimančių farmakologinį budrumą, falsifikuotus žmonėms skirtus medicinos produktus, informaciją apie žmonėms skirtus receptinius vaistus.

Pristatydama Europos Parlamento poziciją, pastebėjau, kad būtina siekti tarptautinių teisinių priemonių, kurios nustatytų konkrečias baudas už falsifikavimą. 2007 m. ES pasienyje konfiskuota apie 2,5 mln. falsifikuotų vaistų ir lyginant su 2005 m. šie skaičiai patrigubėjo. Todėl kaip sutarėm diskusijų su seminarų dalyviais metu, svarbu, kad pacientai įdėmiai sektų, kokius vaistus vartoja, atkreiptų dėmesį į pakuotes, informacinius lapelius. Tuo tarpu ES sau kelia aiškius tikslus – užkirsti kelią falsifikuotiems vaistams, griežtinti prekybą internetu, suvienodinti visų vaistų gamybos ir platinimo grandinės dalyvių atsakomybę, numatyti griežtesnes nuobaudas klastotojams.

Dėl netinkamo vaistų vartojimo ar vaistų šalutinio poveikio ES šalyse kasmet miršta iki 197 tūkst. žmonių. Atliekant klinikinius tyrimus šalutinis vaistų poveikis gali likti nepastebėtas, jei jis pasireiškia retai, atsiranda tik ilgai vartojant vaistą arba pasireiškia dėl sąveikos su kitais vaistais. Todėl tiek valstybinės institucijos, tiek gydytojai, gamintojai, pacientai turi būti aktyvūs farmakologinio budrumo (arba vaistų saugumo kontrolės) sistemos dalyviai. Nors esama dabartinė duomenų bazė kaupia informaciją apie rizikingus vaistus, kurią pateikia valstybinės institucijos ir gamintojai, gydytojas irgi neturi bijoti pranešti apie nepageidaujamą šalutinį vaisto poveikį. Labai svarbu, kad atsirastų nuostata, leidžianti pacientams tiesiogiai kreiptis į atitinkamas institucijas dėl šalutinio vaistų poveikio, pranešti apie vaisto netinkamumą arba padidintą vaisto vartojimo riziką.

Informavimo apie receptinius vaistus Lietuva bendrame ES kontekste atrodo gana neblogai, kadangi informacija yra griežtai reguliuojama pagal LR teisės aktus. ES lygiu siekiama, kad informacija turėtų būti teikiama specialiuose leidiniuose ir oficialiuose internetiniuose puslapiuose, o informacinis lapelis turi būti aiškiai suprantamas vartotojui. Šiuo metu žvelgiant iš pacientų pusės, gana sudėtinga teisingai pasirinkti vaistą dėl informacijos gausos, tam tikrų manipuliacijų. Todėl reikia užkirsti kelią bet kokioms prieigoms prie neteisingos informacijos, kovoti su neetiška vaistų reklama.

Labai tikiuosi, kad dar šį rudenį Europos Parlamento plenarinėje sesijoje pavyks sėkmingai priimti aptartąjį dokumentų paketą ir įgyvendinti bene svarbiausius šių dokumentų principus: bendradarbiavimą, tarptautinį ir tarpinstitucinį, skaidrų ir aiškų pacientų informavimą bei visuomenės švietimą.

M.Mikulėno nuotraukos [c], [p].

Read Full Post »

Informacijos apie maistą teikimo vartotojams aktualijos visos Europos spaudoje tampa vis dažnesnės. Tai ir viena iš temų, kuo vis labiau domisi ir patys piliečiai: kartais tikslindamiesi apie naujus aprendimus, kartais nerimaudami dėl milžiniško ir ne visada tikslaus informacijos srauto.

Tiek Europos Parlamente, tiek kitose Europos Sąjungos institucijose jau senokai sklando reakcijos dėl, švelniai tariant, nekorektiškų kai kurių nepriklausomomis save vadinančių organizacijų iš D.Britanijos veiksmų skleidžiant klaidinančią informaciją, kuri pateikiama su aiškiu tikslu nuteikti prieš Europos Sąjungą ir yra iš esmės naudinga tik kai kurioms verslo grupėms, suinteresuotoms „laukiniu kapitalizmu“ (į tai ne sykį dėmesį bandė atkreipti ir „the Economist“ žurnalistai). Prie tokių, klaidinančių “šedevrų“, galėtume priskirti ir naujausią  – apie tai, kad ES ketina uždrausti pardavinėti kiaušinius ir bandeles vienetais…

Kalbant apie Reglamentą dėl informacijos apie maistą teikimo vartotojams, dėl kurio projekto birželio 16 savo poziciją išsakė Europos Parlamentas, visų pirma reikia pažymėti, kad dar labai anksti kalbėti apie tai, kas jame bus įtvirtinta, kadangi dokumentą dar bent du sykius svarstys Europos Sąjungos šalių ministrai bei bent vieną sykį – Europos Parlamentas, taigi galutinį jo variantą turėsime ne anksčiau kaip kitais metais.

O kalbant apie šio dokumento turinį, pagrindinis jo tikslas – suvienodinti reikalavimus informacijai, pateikiamai ant parduodamų maisto produktų, ir užtikrinti, kad ši informacija būtų kuo suprantamesnė ir aiškesnė eiliniam pirkėjui, kad jo neklaidintų. Reglamente numatyta, kokią informaciją vartotojui teikti privaloma, o kokią gamintojas gali nurodyti savanoriškai. Tarp privalomos nurodyti informacijos patenka tokie dalykai kaip produkto pavadinimas, energetinė vertė, grynasis produkto kiekis pakavimo metu, sudedamosios produkto dalys, vartojimo terminai bei sąlygos, kai kurių produktų (pvz., mėsos, pieno produktų ir pan.) kilmės šalis.

Savanoriškai gali būti pateikiama ir kita informacija, jei ji neklaidina vartotojo, pvz., įvairių mineralinių medžiagų ar vitaminų kiekis.

Taip pat Reglamente nurodyta, kas gali būti suprantama kaip vartotojo klaidinimas. Klaidinančia informacija Reglamente vadinama, pvz., jei nurodoma, kad produktas pagamintas panaudojant kokį nors produktą, nors panaudotas tik jo pakaitalas; jei nurodoma, kad produktas yra dietinis, nors jis neatitinka reikalavimų, keliamų dietiniams produktams; jei maisto produktui prisikiriamas poveikis arba savybės, kurių jis iš tikrųjų neturi (pvz., „jauninantis“, „stebuklingas“ ir pan.).

Tiek energijos, tiek kitų elementų kiekis nurodomas arba 100 gramų (ar ml) arba vienai porcijai, siekiant išvengti tokių situacijų, kuomet tarpusavyje lyginami produktai, turintys skirtingas mases arba tūrius (pvz., nurodant, jog 600 g pakuotėje yra mažiau kalorijų nei konkurentų produkte, kurio pakuotė 800 g). Informacija apie energetinę vertę bus privalomai rašoma ir pakuotės priekyje.

Kalbant apie maisto produktų kiekių nurodymo būdus, nurodyta, jog jie nustatomi masės ar tūrio vienetais, be to, ateityje galės būti numatyta kitokia tam tikrų produktų žymėjimo tvarka. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog smulkiesiems prekeiviams (pvz., turgaus prekeiviams, smulkioms įmonėms) neprivaloma laikytis visų Reglamento reikalavimų (kitu atveju tai jiems galėtų tapti nepakeliama našta). Tokiu atveju visa informacija, pirkėjui pageidaujant, privalės būti pateikiama žodžiu ar atskiru informaciniu lapeliu. Antra vertus, ir dabar kiaušiniai parduotuvėse žymimi pagal svorio kategorijas, taigi iš esmės šioje srityje Lietuvoje niekas nesikeičia. O parašyti, kad pakuotėje šeši ar dešimt kiaušinių niekas nedraudžia.

Daugelis pirkėjų skundžiasi neįskaitomomis pakuotėmis ir sako, jog atsiradus dar daugiau privalomos informacijos, raidės dar sumažės. Tai irgi netiesa. Svarstant Reglamentą, buvo ilgai diskutuojama, ar nustatyti minimalų raidžių dydį ant pakuotės. Vis tik tokio reglamentavimo atsisakyta, baiminantis, jog tokiu atveju pakuotės (arba ir porcijos) žymiai padidės (pvz., gamintojas, negalėdamas sutalpinti visos informacijos ant mažo šokolado pakuotės, jo tiesiog nebegamins), kas vėlgi nebus paranku pirkėjui. Taigi pasirinktas kitas variantas – informacija, teikiama vartotojui, turi būti įskaitoma tiek šrifto dydžio, spalvos, kontrasto su fonu ir pan. prasme. Bus draudžiamos ir įvairios užlankstytos pakuotės. Antra vertus, esant mažoms pakuotėms, gamintojui leidžiama kai kurios informacijos neteikti. O tam tikrais atvejais (pvz., šventinių pakuočių, prieskonių, vandens ir pan.) šis reikalavimas dar labiau sušvelninamas.

Dar praėjusią savaitę, tik priėmus Reglamentą, buvo pasirodę nuomonių, jog šis dokumentas – žingsnis atgal, nes esą buvo atsisakyta taip vadinamo „šviesoforo“ ženklinimo. Tai yra sistemos, beje, paplitusios D.Britanijoje, kuomet atskirų elementų kiekiai produkte ženklinami šviesoforo spalvomis, atsižvelgiant į jų kiekį, palyginus su vidutine rekomenduojama paros norma (nenuostabu, kad ir šis pasipiktinimas kilo visų pirma D.Britanijoje). Tokio ženklinimo atveju galėtume susidurti su situacija, kai, pvz., limonadas su saldikliais būtų ženklinamas žaliai, o obuolių sultys – raudonai (cukraus kiekio prasme). Paprastą pirkėją raudona spalva, nors ir žyminti tik vieną produkto sudėtinę dalį, neabejotinai galėtų atgrasinti pirkti daug sveikesnes natūralias sultis. Priimtame dokumente leidžiama gamintojui savanoriškai žymėti, kokią dalį vidutinio žmogaus rekomenduojamos paros normos sudaro vienas ar kitas elementas ar vitaminas.

Read Full Post »