Feeds:
Įrašai
Komentarai

Archive for the ‘Visuomenė’ Category

Daugumai aišku, kad Rusija, okupavusi Krymą ir verždamasi giliau į Ukrainą, vykdo karą ne tik ten, bet ir Lietuvos ir visos Europos informacinėje erdvėje. Šis karas vyksta jau seniai. Tiesą sakant, niekada čia paliaubų ir nebuvo, o galia ir apdairumas buvo ne mūsų valstybės pusėje.

Saugumo ekspertai sutaria, kad pirmiausias taikinys informaciniame-propagandiniame kare – pastangos perrašyti istoriją. Jei kas nors mums nuolat varvintų, kad, pavyzdžiui, mūsų seneliai buvo nusikaltėliai, o mes tų senelių gyvenimo istorijos nelabai žinotume ir nesivargintumėme patikrinti, matyt, imtumėm gėdytis savo šeimos, nebūtų kuo didžiuotis.

Analogiškai yra ir su valstybe: laisvės kovų dalyvių vadinimas banditais, trėmimų – atostogomis, iš kurių dauguma sugrįžo, ar „savi šaudė į savus“ istorijos skatina pasėti abejonę.

Žinoma, nebūtina kalbėti vien apie istoriją, kad sukeltų abejones dėl aplinkinių ar valstybės. Prieš keletą dienų vykęs absurdo mitingas prie JAV ambasados – įrodymas, kad yra dirbančių, kartais jie išlenda iš anoniminių komentatorių šešėlio, priešišką Lietuvai propagandinį darbą.

Propaganda yra ginklas, įtikinėjimo būdas, dažniausiai siekiant paveikti žmonių emocijas, naudojant iš pažiūros racionalius faktus. Visi mes esame susidūrę su įvairia propaganda siekiant kilnių tikslų, pavyzdžiui, vaikystėje – valykis dantis, nes kitaip jie sukirmys. Racionalumo, šiuo atveju, pasekmėje kaip ir nėra, jokių kirmėlių dantyse neatsiranda, bet jei esi naivus, neturi žinių – gali ir patikėt, kad taip atsitiks.

Šiandien žodį „propaganda“ Putino Rusijos kontekste suvokiame kaip įvairiais būdais pasireikšiantį priešišką veikimą, nutaikytą į mūsų visuomenę ir paremtą melu ar net sunkiai suvokiamom, absurdiškom istorijom.

Šios pastangos skirtos paruošti dirvą savai politikai. Taip pat, kaip žinia, propaganda gali remtis iš pažiūros nekaltais švelniais dalykais, kaip antai – menu. Ir čia jau dvi kryptis – meno autoriai, šlovinantys Putino režimą, arba tiesiog meno produktai, kurie iš principo yra neblogi, bet jais siekiama įteigti vartotojui, kad produktų kilmės šalis irgi visai nebloga.

Ar propaganda nėra lygu savairaiškos, žiniasklaidos laisvei? Mano nuomone lygybės ženklo neįmanoma dėti, kai atsiranda melo dėmuo ir mes kalbame apie priešišką propagandą.

Pavyzdžiui, jau visus 25 metus vykstantis puolimas prieš profesorių Vytautą Landsbergį atspindi tą karą, kuriame mes gyvenam, bet prie kurio lyg ir esam jau pripratę. Manau, jog šiuo atveju uždavinys buvo aiškus – sukelti abejonę tuo žmogumi, sunaikinti ne fiziškai, bet pasistengti, kad pati visuomenė jo išsižadėtų. Išsižadėtų kaip nepriklausomybės simbolio ir galų gale spjautų į tą laisvę.

Kaip gali atrodyti žmogui, kuris menkai žino istoriją? Kad va gyvenimas buvo gražus, o štai atėjo kažkoks veikėjas ir sugriovė visą gerovę, visiems labiau girdėtu pavadinimu – kolūkis. Ir kas gi gali tikėti ar sekti tokiu žmogumi, kuris sugriovė „gėrį“? Kas gali tikėti žmogumi, kurį nuolat vadino rusofobu iš prigimties, tad ko vertos jo įžvalgos? Apjuodinti, apšmeižti, apkaltinti valstybės išpardavimu, sutrypti žmonių pasitikėjimą juo – toks buvo tikslas. Laimei, mūsų pilietinė ir išmintingoji visuomenė auga, nėra taip lengva ja manipuliuoti, bet nusiraminti nereiktų, nes vis dar gausu tų, kurie, deja, melu tiki.

Anądien žiūrėjau TV laidą, kurioje kaliniai pasakojo apie savo buitį: kaip gyvena, ką skaito. „Žiūrim daugiausiai rusiškus kanalus, per lietuviškus nėra ką, ypatingai žinios – tikra nesąmonė“ – sakė ponas iš ekrano. Nėra labai jauku. Kodėl jie nepasitiki savo valstybės teikiama informacija? Tai turbūt klausimas su daugybe atsakymo variantų.

Mane liūdina kai kurių žmonių kalbos, kartais įtarčiau, kad jos labai sąmoningos, apie tai, kad Lietuva yra blogiausia šalis pasaulyje. Jei jau kas blogo, tai palydima atitinkamom frazėm „na tai aišku, čia tik Lietuvoj taip gali būti“, „čia jau tipiškas lietuvio bruožas“.

Kitą sykį iš tikro sunku ir susigaudyti, ar apskritai kas nors yra gero, išskyrus kaimynę Rytuose. Nes dėl daugelio dalykų tampa kalta ir Europos Sąjunga.

Pavyzdžiui, valdininkai teigia, kad ES liepia deginti atliekas, statyti nuodingas atliekų deginimo gamyklas, lygiai taip pat yra žiniasklaidos priemonių, kurios su pasimėgavimu ir bauginimu rašo, kad ES nebeleis vartoti rūkytų kumpių ir lašinių. Pavyzdžių būtų galima rasti ir dar daugiau. Bėda ta, kad ES priimami sprendimai kartais tinkamai (o kartais ir piktybiškai) nepaaiškinami čia Lietuvoje, tada atsiranda vietos interpretacijoms ir antieuropietiškam naratyvui, kuriant įvairius mitus ir baubus, kurie veda į pasipiktinimą ir priešpriešą.

Kuo ginsimės?

Kai renkamės maisto ar kitus produktus, paslaugas, tikimės jų aukštos kokybes. Tikimės, kad vartotojas nebus apgaudinėjamas. Jei gamintojai piktnaudžiauja – jie baudžiami. Ar mes reikalaujam kokybės informacijos pateikime, apsisaugojime nuo priešiškos propagandos?

Rudenį Seimas nepritardamas Prezidentės pataisoms dėl visuomenės informavimo parodė, kad daugeliui valdančiojoje daugumoje esančių parlamentarų informacijos kokybė ir informacinis saugumas nėra svarbūs ar vertingi. O štai šiandien Darbo partijos ministras Š.Birutis teigia, kad reikalingos įstatymo pataisos, kurias jis tikisi Seimas pavasarį priims. Kyla klausimas, o kodėl visa Darbo partijos frakcija tų pataisų nepalaikė rudenį?

Mūsų saugumas priklauso nuo visuomenes brandos ir susivokimo. Pastaraisiais metais galėjome įsitikinti, kad supratimą Lietuvos žmonės turi ir tiesą nuo melo skiria, dargi stengiamės, kad tiesą išgirstų ir kiti. Tai iliustruoja Ukrainos, o dar anksčiau ir Gruzijos, palaikymo akcijos, įvairios iniciatyvos, susidomėjimas krašto gynyba, pastangos prie to prisidėti. Tuo reikia džiaugtis ir didžiuotis. Bet kiti įvykiai, nugirstos kalbos ar gana gausios šventės pasirišus kolorado juostelę – tikrai kelia nerimą.

Mūsų valstybėje būtina sukurti profilaktinę sistemą, kaip didinti atsparumą melui. Tuo pačiu turime remti iniciatyvas kylančias Europos Sąjungos lygiu. Ne taip seniai pristatyta Didžiosios Britanijos, Lietuvos, Estijos ir Danijos iniciatyva dėl ES plano kovai su Rusijos Federacijos propaganda. Panašu, kad pritarimas šiai iniciatyvai yra ir tarp kitų valstybių, belieka stebėti, koks bus rezultatas ir, esant reikalui, kaip pilietinei visuomenei, pareikšti savo poziciją Dažnai skundžiamės, kad Vakarai nesupranta mūsų arba konkrečiau – kas tai yra Rusija. Iš patirties žinau tą jų naivumą, dažnu atveju grįsta ne piktybiškumu, bet žinių stoka.

Skaudu prisiminti, kai Europos Parlamente posėdžiuose ar koridoriuose matydavau pašaipias šypsenėles ar tam tikrus pirštų judesius, kai kalbėdavom apie Rusijos keliamas grėsmes.

Dėjau daug pastangų į mūsų istorijos, Rytų Europos istorijos pristatymą ir mačiau nuostabą kolegų akyse su ja susipažinus išsamiau. Vis tik dauguma Vakarų Europos žmonių žiūri į SSRS ir tuo pačiu Rusiją kaip egzotišką istorijos tarpsnį. Tikiu, kad jiems ta informacija padėjo šiek tiek prasimerkti, bet tie kurie sugebėjo dar plačiau pramerkti akis, padarė tai pamatę Rusijos agresiją Ukrainoje.

Dabar, karo akivaizdoje randasi ir daugiau, suprantančių Rusijos grėsmes ne tik tanko pavidalu, bet paprasčiausios žinios ar iš ten transliuojamos informacijos išraiška.

Mūsų valstybėje pasigendu aiškaus plano, kaip kovosime propagandiniame kare. Trūksta tarpžinybinio bendradarbiavimo, aiškios sistemos ir prioritetų. Manau, jog būtų tikslinga parengti kovos su propaganda strategiją Seime ir numatyti kitus galimus „ginklus“ propagandiniame kare.

Svarbiausiais antipropagandinis ginklas, mano nuomone, pilietinės visuomenės ugdymas, nes tai – saugios ir sėkmingos valstybės pagrindas. Džiugu, kad atsiranda vis daugiau gražių iniciatyvų, ugdančių vertybinį požiūrį, istorinės atminties puoselėjimą, tačiau čia reikia didesnės valstybės paramos ir palaikymo. Būtina kaip įmanoma labiau integruoti istorinės atminties klausimus į švietimo ir kultūros politiką. Turime remti jaunimo patriotines ir pilietines iniciatyvas, kurias organizuoja patys jauni žmonės – jie žino kalbą, kuria reikia kalbėti su bendraamžiais, tereikia juos paskatinti. Manau, tikslinga būtų numatyti tam tikrą procentą šiam tikslui skiriamų lėšų iš valstybės biudžeto, nes tai taip pat yra krašto gynyba.

Mūsų visų bendras tikslas kurti išsilavinusią ir budrią visuomenė. Reikalinga atrasti formas ir būdus, kaip ugdyti kritiškai mąstančius piliečius, atsparius melui ir neužsidariusius cukraus vatos aparatuose. Juk tik nuo mūsų pačių priklauso ar turėsime piliečius, kurie gins Lietuvos interesus, mylės savo valstybę ir norės čia kurti savo ateitį.

Komentaras paskelbtas 15min.lt svetainėje.

Reklama

Read Full Post »

2013_05_24-26_SkambakankliaiNepaisant permainingo oro ir akibrokštų, sostinėje nuotaikingai nuvilnijo tarptautinis folkloro festivalis „Skamba skamba kankliai“ – šįmet jau 41 kartą. Festivalio (ne)finansavimo kontekste kyla įvairių klausimų dėl požiūrio į kultūrą apskritai, o šiuo atveju – į etninę kultūrą.  Kadangi  susidariusios aplinkybės nėra visiškai aiškios, atsiranda terpė įvairiems pamąstymams.

Šiais metais „Skambakanklių“ išvakarėse paaiškėjo, kad Vilniaus savivaldybė ligšiolinės paramos festivaliui neketina skirti. Tai akibrokštas ne tik organizatoriams, bet ir visai folkloristų bendruomei, žmonėms, dirbantiems etninės kultūros srityje ir visiems, kasmet laukiantiems šio festivalio. Viskas pakibo ant plauko dėl miglotos Vilniaus miesto savivaldybės pozicijos vienintelio tokios apimties autentiško folkloro festivalio atžvilgiu, sąlygotos tiek miesto biudžeto finansinės situacijos, tiek, matyt, ir vadovybės skonio.

Panašu, kad savivaldybės vadovybė pamiršo, kad kultūra negali ir neturi tarnauti tik komercinių poreikių tenkinimui, o valstybė – kad turi efektyviai išnaudoti visas kultūros politikos įgyvendinimo priemones, užkirsdama kelią galimiems nesusipratimams ar pavienių politinių vizijų iškėlimui virš bendrojo intereso. Manau, visuomenė turėtų sulaukti detalesnių paaiškinimų, kodėl savivaldybė pakeitė miesto kultūros renginių finansavimo sąlygas, ir nebenori remti ne tik miestui, bet ir valstybei reikšmingų ilgamečių lietuviškąsias tradicijas atspindinčių renginių. Taip pat keista Kultūros ministerijos pozicija, žinant, kad savivaldybė turi finansinių bėdų, kaip privalomą sąlygą rengėjams iškelti būtiną savivaldybės paramą.

Finansavimo stygius – neišsprendžiama problema?

Lietuvos kultūros biudžetas yra labai mažas. Su finansavimo problemomis susiduria ne vien tik etninės kultūos renginiai, bet ir įvairūs kultūros projektai, pavyzdžiui šiuolaikinės muzikos festivalis “Druskomanija”. Apmaudu, kai reikia nuožmiai kovoti jauniesiems kompozitoriams ir atlikėjams, kad jų veikla būtų pastebėta, kad parodyti savo kūrybą plačiam ratui žmonių. Konkurencija dėl finansavimo tarp įvairių inicitayvų yra natūrali. Tačiau svarbu išlaikyti finansavimą kokybiškiems ilgametes tradicijas turintiems renginiams. Nesakau, kad viską reikia sukrauti ant valstybės pečių, yra nemažai geranoriškų žmonių, kurie pasidalina savo žiniomis, resursais. Daug savanorystyės, daug kūrybos iš entuziazmo – manau, tai visai normalu. Tačiau valstybės parama labai svarbi.

Faktas, kad jau daug metų ES struktūrinės paramos lėšos aplenkia kultūros sritį, ir ne dėl kokių nors ES reikalavimų, o dėl mūsų pačių sprendimo. Keletą metų teikiau užklausas Vyriausybės kanceliarijai bei Kultūros ministerijai, primindama, kad egzistuoja galimybė (ir būtinybė) kultūrą bei istorinės atminties gaivinimą finansuoti iš ES lėšų.  Labai tikiuosi, kad neilgai trukus Kultūros ministerijai pagaliau bus suteikta teisė administruoti dalį ES struktūrinių fondų. Taigi, tikėkimės, atsiras daugiau laisvės ir galimybių priimti savarankiškus bei kryptingus kultūros politikos sprendimus.

Tiek “Skambakankliai”, tiek jaunimo folkloro festivalis “O kieno žali sodai”, “Druskomanija” ar lietuvių kino programos “Scanoramos” festivalyje, kiekvienas savaip, įneša savo išskirtinį indėlį į Lietuvos kultūrinį gyvenimą. Džiaugiuosi, kad turiu galimybę ir ne pirmus metus remiu jų gyvavimą, ir, kai tik leidžia laikas, stengiuosi dalyvauti šiuose renginiuose.

Kažkam nepatinka, reiškia – niekam nereikalinga?

Prisiminus praeitus metus, kuomet „Skambakankliai“ vyko jubiliejinį 40-ąjį kartą, tenka nusistebėti, kad tąsyk renginio nepasveikino nei Kultūros ministerijos atstovas, nei savivaldybės vadovybė. Dalyviai tuomet stebėjosi, kad matyt nebelabai kam įdomūs tokie senas tradicijas puoselėjantys renginiai. Gal tai tik sutapimai, o ne tendencija, bet peršasi įvairios nuomonės, kurias sustiprina ir požiūriai visuomenės tarpe.

Galbūt yra manančių, kad vertingesnė yra moderni, akademinė kultūra, ir kad ji vystosi visiškai autonomiškai nuo etninės kultūros? Mano įsitikinimu, Lietuvos autentiškas folkloras ir etninė kultūra yra neatsiejama tapatybės dalis, iš kurios minčių bei idėjų semiasi ir šių dienų menininkai, kūrėjai. Ji yra vertybė ne tik mums, bet ir kitoms tautoms bei tyrinėtojams. Jos gyvybingumo palaikymas yra valstybės rūpestis.

Gal etninės kultūros kontekste trūksta identinfikavimo ir pajautimo? Savaime suprantama, kad savo pasirinkimuose kiekvienas vadovaujamės asmeniniu skoniu. Deja, kalbant apie folklorą ir kraštotyrą, pasitaiko susidurti su negatyvia, netgi paniekinančia reakcija. Manau, viena iš priežasčių, kad dažnai tiesiog pritrūksta gebėjimo identinfikuoti ir atskirti, kas yra etninė kultūra ir autentiškas folkloras, o kas – sovietinių laikų stilizuotas, dirbtinai kurtas pseudo-folkloras. Blogiau, kai viską taip suniveliuojant ir vadovaujantis asmeniniu skoniu yra priimami sprendimai.

Džiaugiuosi nuo pat vaikystės galėjusi pažinti savo krašto tradicijas, patirti jas ne žiūrint į sceną, bet jose dalyvaujant. Tokių žmonių mano aplinkoje labai daug. „Skamba skamba kankliai“, „Baltica“ festivaliai  – galimybė sutikti bendraminčius ir kartu, įtraukiant ir aplinkinius – tiek vietinius, tiek Lietuvos svečius, būti toje tradicijoje. Į šiuos, taip vadinamus, folkloro atlaidus tautiečiai, suderinantys lietuviškas tradicijas su gyvenimu globaliame pasaulyje, atvyksta specialiai – savaitei meta darbus ES institucijose, Jungtinių Tautų organizacijose, tarptautinėse kompanijose.

Europoje esame išskirtiniai savo tapatybe

Praėjusiais metais Europos Parlamente kalbėdamas apie Europai būtinus pokyčius, Europos Komisijos pirmininkas J.M.Barroso, pabrėžė, kad ES juda link tautinių valstybių federacijos, kad valstybės narės yra skirtingos savo tapatumu, ir tai – ES vertybė.  Dažnai skubame kaltinti Europos Sąjungą dėl niveliacinės politikos ir iš jos kylančių grėsmių prarasti savo identitetą, tačiau šioje situacijoje reiktų patiems padirbėti, kad išlaikytume tvirtą ir tiesų stuburą.

O pabaigai – priminimas: kraštotyrinė veikla, folkloras, tradicijų puoselėjimas buvo viena iš kelio į Lietuvos nepriklausomybę varomųjų jėgų. Mano šeimoje yra skaudžių patyrimų, kai už kraštotyrinę veiklą sovietmečiu buvo persekiojami man artimi žmonės. Tokias patirtis turėjo ir kiti kraštotyrininkai, menininkai, jaunuoliai, besidomėję šiuolaikine vakarietiška kultūra, Lietuvos kultūros entuziastai, neatitikę socrealizmo priesakų. Tačiau šis spaudimas tik stiprino užsidegimą rinkti nykstančius tautinio tapatumo trupinius, kad juos išsaugoti ateities kartoms.

Kultūros politiką, kaip modernios Europos socialinio kapitalo šaltinį, skatinantį visuomenės kūrybiškumą, formuojame ir mes patys bei mūsų poreikiai, ir kultūros politiką įgyvendinantys bei formuojantys pareigūnai ir politikai, kurie brėžia gaires, suteikia arba atima galimybes. Matyt, visi iš jų tikisi supratingumo. Neabejoju Kultūros ministerijos specialistų profesionalumu ir pasišventimu, daugiau klausimų kyla dėl miesto savivaldybės pozicijos, tad šiuo atveju labai norėtųsi išgirsti paaiškinimą dėl susidariusios keistos situacijos ir būdų, kaip išryškėjusios problemos yra sprendžiamos, idant neliktų vietos spėlionėms ir galėtume būti tikri, kad tai, kas šį mėnesį tapo nemaloniu akibrokštu, ilgainiui netaps politika.

Read Full Post »

Saulėtą balandžio 21 dieną praleidau Saulės mieste – Šiauliuose.

Rytas prasidėjo akcija „DAROM“, kur kartu su TS-LKD Šiaulių skyriaus  bičiuliais tvarkėme TS-LKD Šiaulių skyriaus Ąžuoliukų alėją ir jos apylinkes.  Apmaudu, tačiau vis dar neatsisakoma įpročio viską, ko buityje nebereikia vežti į gamtą. Tai teko suprasti iš tvarkytose apylinkėse plytėjusių atliekų salų, kur paplušėti teko iš peties. Kai pats nešiukšlini ir stengiesi palaikyti tvarkingą aplinką, tai sunku suvokti, kodėl žmonės taip negerbia aplinkos, kurioje gyvena patys, vaikšto jų vaikai. Tačiau smagu, kad penktą kartą rengiama akcija pritraukia vis daugiau dalyvių ir tai padeda ugdyti žmonių sąmoningumą, o galbūt ir kultūrą paskatinti, sudrausminti teršėjus taip nesielgti.

Likusi dienos dalis prabėgo besiklausant  patriotinių dainų, skambėjusių pirmą kartą Šiauliuose rengtame „Partizaninės dainos“ festivalyje, kurį organizavo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šiaulių skyrius.

Festivalyje dalyvavo Rėkyvos progimnazijos folklorinis ansamblis „Rėkyvėlė“, S. Šalkauskio gimnazijos muzikos studijos vokalinio ansamblio ir dainos teatro solistai, Saulėtekio gimnazijos solistai, Gegužių progimnazijos solistės , „Sandoros“ progimnazijos moksleiviai, Naisių pagrindinės mokyklos merginų ansamblis, Rėkyvos bendruomenės nariai, Simono Daukanto gimnazijos moksleiviai.  Dalyviai atliko ne tik dainas kadais dainuotas  „Miško Brolių“, bet ir patriotines – dainuotas tiek atgimimo laikų autorių, tiek dabartinių kūrėjų.  Tokia iniciatyva organizatoriai siekę plėtoti pilietinį moksleivių ugdymą pasitelkiant patriotines ir  partizanų dainas, auginti visuomenės susidomėjimą Lietuvos kariuomenės ir laisvės kovų istorija. Ši idėja man pasirodė labai graži, nes visuomet tikėjau, kad muzika – universali kalba. Ji gali būti ir galingu taikiu ginklu. Daina visuomet džiugino, lengvino žmonių buitį ir būtį. Todėl suprantama, kad nelengvais istorijos momentais daina buvo labai svarbi: pasipriešinimo okupacijai metu ji ne tik kėlė dvasią, bet tapo ir tam tikru metraščiu. Na, o įvykiai, kuriuos išgyvenome prieš du dešimtmečius – puiki iliustracija, kad daina gali daug – ne veltui į laisvę atėjome su “dainuojančia revoliucija”. Ir šiandien turime progą savo santykį su gimtuoju kraštu išreikšti muzika, o tai suteikia labai plačias galimybes saviraiškai. Todėl labai džiaugiuosi, kad konkurso dalyviai rinkosi ne tik liaudies, konkrečių autorių (jau žinomas) dainas, bet išgirdome ir pačių jaunuolių kūrinius.

Kartu šis renginys buvo ir puiki proga pasimatyti su šviesiais žmonėmis, kuriuos deja, dėl lėkte lekiančių dienų ir darbų, tenka sutikti retokai.

Džiugu, kad jaunoji karta noriai dalyvauja tokiuose renginiuose, taip gaivindama mūsų tautos atmintyje svarbias ir neįkainojamas istorines patirtis.

M. Mikulėno nuotr.

Read Full Post »

Šiemet – minime 50-ąjį Teatro dienos jubiliejų. Ji minima nuo 1962 m., kai buvo paskelbta švente XI-ajame Tarptautinio teatro instituto kongrese ir patvirtinta UNESCO.

Tai puiki proga ir diena švęsti. Juk galime daryti tai laisvoje šalyje, be jokių suvaržymų ar nurodymų, kam ir kaip turi tarnauti menas. Juk puiku, kad gyvename laiku, kai teatras yra laisvas savo kūryba skatinti visuomenę ne tik grožėtis, bet ir susimąstyti, keistis, svajoti, nuotaikingai juoktis ar verkti. Be jokios baimės, kad esi stebimas ir kažkada gali sulaukti pagrūmojimo.

Šia proga prisiminiau puikų artimos praeities radinį savo namų bibliotekoje (čia knyga pateko iš tėčio, E.J.Morkūno archyvo) – 1914 m. dovanėlę artistams, kurioje pasakojama, kaip surengti vakarą, susidoroti su organizaciniais reikalais, tinkamai pasinaudoti grimo galimybėmis, o svarbiausia – gauti valdžios leidimą.


Na, o visiems, vienokiu ar kitokiu būdu esantiems su teatru, linkiu geriausios kloties ir laisvo kūrybos polėkio, atradimų ir dėmesio savo kūriniams.

Read Full Post »

Kartais tam tikros situacijos Lietuvoje tampa panašios į absurdiškus ir mažai realistiškus pasakojimus. Sunku pasakyti, kaip atsirado tokie įpročiai, tačiau kiekvienam žmogui, bent daugiau mažiau savo gyvenime besivadovaujančiam pagrindinėmis moralės normomis – tai neabejotinai atrodo keistai. Jausmai, kurie seka po to – labai nemalonūs: tai ir pyktis, ir supratimas, kad esi kvailinamas, ir nepasitikėjimas, nerimas, nusivylimas. Žodžiu, visa tai, kas labai dažnai pastaruoju metu aptariama kaip pagrindiniai skauduliai arba tai, kuo serga mūsų visuomenė. Tokį rūpestį išsako ne tik masių psichologijos specialistai, tačiau pritariamai “liūdi“ ir nemaža dalis politikų. Bet sena patarlė sako: “kaip pasiklosi, taip išmiegosi“.

Šįkart kalbu apie viešuosius pirkimus, kurių pastaraisiais mėnesiais taip kratosi politinės partijos. Tačiau pradžiai – šiek tiek priešistorės: šių metų pradžioje Seimas nusprendė, kad politinės partijos nebegalės būti remiamos juridinių ir fizinių asmenų, o bus finansuojamos iš valstybės. Jei jau taip, tai iš karto tapo aišku, kad jos, kaip ir visi kiti “mirtingieji“ juridiniai asmenys – turės vadovautis Viešųjų pirkimų įstatymu, kuriame aiškiai ir lietuviškai sakoma, kad viešasis ar privatus juridinis asmuo yra perkančioji organizacija, jeigu visa ar tam tikra jo veiklos dalis yra skirta specialiai viešiesiems interesams, kurie yra nekomercinio ir nepramoninio pobūdžio, tenkinti ir jo veikla yra daugiau kaip 50 proc. finansuojama iš valstybės ar savivaldybių biudžetų arba kitų valstybės ar savivaldybių fondų lėšų, arba kitų nustatytų viešųjų ar privačiųjų juridinių asmenų lėšų. Ir tai iki šiol galiojo VISIEMS be išimties – didelėms ir mažoms institucijoms, organizacijoms ar bet kam kitam, kas atitinka šias nuostatas. Ir tikrai buvo nemažai tokių, kuriems – labai nepatogu. Buvo ir daugybė absurdiškų situacijų – ypatingai meno ir kultūros sektoriuje, kuris taip pat buvo priverstas vadovautis  “mažiausios kainos” ir “pigiausios paslaugos“ principu. Nors kiekvienas meno kūrinys, ar jo atlikimas yra unikalus ir svarbiausias čia – profesionalumo aspektas. Tačiau ne – reikėjo ieškoti ir rasti būdų balansuoti toje situacijoje, kad spektakliai, meninės interpretacijos, muzikos kūriniai ar vienetiniai paveikslai būtų perkami tarsi šviežios bulvės. Kultūrininkai skundėsi, tačiau vargiai kam rūpėjo iki šiol, kai pačios politinės partijos suprato išimčių prasmę kai kuriais atvejais.

Visos šios mintys, kurioms radau laiko šiandien, kirbėjo jau seniai, tačiau iki pat pabaigos vis norėjosi tikėti, kad situacija pasisuks kažkaip pozityviai, į gerąją, teisingąją pusę. Tačiau. Vos prieš kelias savaites Seimas priėmė Viešųjų pirkimų įstatymo pataisas, kuriomis nutarta netaikyti šio įstatymo nuostatų politinių partijų vykdomiems pirkimams. Pagal tas priimtas pataisas yra įtvirtinama, kad perkančioji organizacija yra viešasis ar privatus juridinis asmuo, išskyrus politines partijas. Nė motais šiems pakeitimams pritarusiems politikams buvo ir tai, kad tokiais pakeitimais būtų pažeidžiama ES direktyva, o Lietuvai galimai būtų taikomos sankcijos.

O labiausiai, aptariant šį klausimą, verta grįžti prie svarstymų, kodėl gi politinės partijos tokios išskirtinės. Neklausiu, kodėl kratosi visuotinai taikomo įstatymo nuostatų iš tikrųjų, nes tai, tikriausiai, labai paprasta ir aišku – kiekvienas iš prigimties nori gyventi paprasčiau, laisviau, mažiau kontroliuojamas. Tačiau visai kas kita – argumentai, pateikiami viešumoje: neva nepakaks administracinių gebėjimų, resursų, viešųjų pirkimų procedūrų laikotarpio neįmanoma suderinti su politinių kampanijų ritmu, baiminamasi politinių konkurentų susidorojimo ir pan. Apie ką mes čia kalbame? Apie tai, kad keliasdešimt, kelis šimtus ar dar ten kiek tūkstančių gaunanti partija negali, negeba, nenori pasisamdyti teisininko, kuris būtų įgalus už tam tikrą valandinį įkainį susidoroti su administraciniais poreikiais įgyvendinant įstatymo reikalavimus? Apie tai, kad pramiegoję meškos miegu nespės surengti viešųjų pirkimų pagal reikiamas procedūras? Juokinga ir kartu baisu, nes jei teisintųsi kas nors kitas, būtų sakoma: nebūkite kaip studentai, kurie rengiasi egzaminui paskutinę naktį arba – jei negalite susidoroti su sąlygomis ir galiojančia tvarka – neimkite valstybinių lėšų. Bet ne. Vis dar gyvename dvigubą gyvenimą, kaip kad buvome išmokę buvusios santvarkos laikais, taikome dvigubus standartus, negebame į situaciją pažiūrėti empatiškai, labai gerai išmanome visas nuostatas, normas ir moralę, esame baisiai griežti, kol kalbame apie jų taikymą kitiems. Tačiau kai pokalbis pasisuka link mūsų – nejučia visas griežtumas išsisklaido ir paaiškėja, kad tupime prie tos pačios, suskeldėjusios geldos.

Pabaigai tenoriu pasakyti, kad, tikiuosi, jog iš Seimo į Prezidentūrą nukeliavęs įstatymas – nesulauks pritarimo. O Seimo nariai – pergalvos savo elgseną dar kartą, juk rinkimai tai čia pat. Po tokių benefisų – gali nebepadėti ir reklaminės kampanijos (nepriklausomai nuo procedūrų, kaip jos bus nupirktos), nes ir šaukštas (o buvo – gerokai daugiau!) deguto gali statinę medaus sugadinti.  O geroji šios situacijos dalis yra tik ta, kad pagaliau kilo rimta diskusija apie tai, kad reikia peržiūrėti viešųjų pirkimų tvarkos taikymą kultūros sektoriui, nevyriausybinėms organizacijoms. Ir puiku, kad diskusija pagaliau pasiekė tą lygmenį, kuriame priimami sprendimai – dar prieš kelias savaites šis klausimas imtas rimtai svarstyti tarpinstituciniu lygiu, apie problematiką ir sprendimų paiešką ėmė kalbėti ir Prezidentė. Tad tikėtina, kad rezultatyvių pokyčių sulauks tie, kam jų labiausiai reikia.

O kolegoms politikams tenoriu palinkėti pavasarinio vėjo, kuris turėtų gerokai pravėdinti užsistovėjusias mąstymo kerteles, kuriomis mėgavosi Džordžo Orvelo “Gyvulių ūkio“ personažai, jog tarp lygių turi būti lygesnių.

Read Full Post »

Šiandien EP plenarinės sesijos metu parlamentarai pritarė rezoliucijai dėl kovos su diabeto epidemija, kurios bendraautore teko būti ir man pačiai, nes neabejoju, kad tai – labai svarbus klausimas nemažai daliai diabetu sergančių europiečių ir jų artimiesiems. Šia problema teko ne kartą domėtis ir Lietuvoje, kalbant apie tai, kokių kovos su diabetu veiksmų imasi mūsų valstybė.

Tikiuosi, kad priėmus rezoliuciją, su išties išsamiais siūlymais, galėsime tikėtis efektyvesnės kovos su diabetu ES lygiu.

Diabeto mastą patvirtino ir Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja – konstatuota, kad diabetas yra viena iš 4 pagrindinių neužkrečiamų ligų pasaulyje. Skaičiai išties šokiruojantys – 33 mln. sergančiųjų Europos Sąjungoje (10 proc. visų gyventojų), dar 32 mln. – priskiriami rizikos grupei. Mirties atvejų skaičius per metus – taip pat milžiniškas, 325 tūkstančiai.

Ši statistika aiškiai iliustruoja, kad priemonės, kurios buvo taikomos iki šiol – nėra pakankamos ir kad būtina sutelkti bendras sveikatos politiką formuojančių institucijų, mokslininkų, medikų bei nevyriausybinių organizacijų pastangas, kad veiksmai ir taikomos programos leistų tikėtis geresnių rezultatų.

Aišku, kaip ir daugeliu atvejų, taip ir šiuo kartu, skirtingose valstybėse narėse įgyvendinamos programos – labai nelygiavertės. Tačiau daugelyje valstybių narių išlaidos diabeto gydymui sudaro virš 10 proc. visų sveikatos priežiūros išlaidų. Ir taip yra netgi tuomet, kai didžiausia išlaidų našta visgi tenka patiems pacientams ir jų artimiesiems (priklauso nuo valstybės, tačiau neretai tos išlaidos siekia 95 proc. gydymui reikiamų lėšų).

Vakar, besirengiant sprendimo priėmimui – diskutavome apie nuostatas ir žingsnius, kurių imtis būtų labai svarbu. Turint galvoje tai, kad tik imantis išankstinių veiksmų galima laiku užkirsti kelią didesnėms šios ligos komplikacijoms bei bendram diabeto paplitimui, pirmieji žingsniai dėl kurių neabejotinai sutaria visi – tai visuomenės švietimas ir informavimas dėl rizikos faktorių (netinkamas gyvenimo būdas), sveikatinimo programų įdiegimas (raginimas atsisakyti nesveikų kasdienių įpročių, tinkama mityba, fizinis aktyvumas), prevencijos ir patikros programų įgyvendinimas. Taip pat aptartos ir priemonės, kurios padėtų žmonėms, sergantiems diabetu gyventi pilnavertį gyvenimą.

Man pačiai, labiau pasidomėjus šia tema ir pasikalbėjus su sergančiaisiais ar NVO, veikiančiomis šioje srityje, tenka apgailestauti, kad mūsų valstybė, deja, patenka tarp tų ES narių, kuriose kovoti su diabeto epidemija sekasi sunkiai. Lietuvoje ji plinta vis sparčiau, pusė pacientų gydosi neefektyviai, o du trečdaliai sergančiųjų net nežino, kad serga (šiuo metu Lietuvoje oficialiai užregistruota per 72 tūkst. diabetu sergančių žmonių, bet, anot specialistų, dar apie 70 tūkst. sergančių šia klastinga liga, bet apie tai nežino). Tokie rezultatai verčia susimąstyti ir pripažinti, kad nors ir esanti Nacionalinė diabeto valdymo strategija -praktiškai neveikia, o diabetu sergančių žmonių švietimui finansavimo neskiriama apskritai. Na taip, ES tokie mes ne vieni. Tačiau kai kalbame apie žmonių sveikatos reikalus, tai, jog nesusidorojame su užduotimi užtikrinti galimybę į sveikesnę kasdienybę ir geresnę gyvenimo kokybę – ypatingai apmaudu ir vilktis ES uodegoje – nesinori.

Taigi, aišku viena – kad ir nacionaliniu, ir ES lygiu veikimas turi būti sutelktas ir koordinuotas. Ir šis veikimas turi būti orientuotas pirmiausia į bazinius – sveikatinimo ir prevencijos veiksmus, kad vėliau netektų milžiniškų lėšų skirti gydymui, o jei jau liga diagnozuojama – kad pacientas mokėtų ją valdyti ir su ja gyventi bei aiškiai suvoktų, jog svarbu ne tik vartoti būtinus vaistus, bet iš esmės keisti visą gyvenimo būdą – deramai maitintis bei didinti fizinį aktyvumą.

Read Full Post »

Šiandien Europos Parlamentas vėl renkasi plenarinei sesijai Strasbūre, kurios metu bus aptarta 2012-ųjų Europos Komisijos veiklos programa bei ES vaidmuo stiprinant ekonomikos koordinavimą, su eurokomisarais J. Hahnu ir D. Ciolos diskutuosime, kaip supaprastinti ES sanglaudos ir žemės ūkio politiką ir padaryti ją konkurencingesnę, taip pat laukia diskusija ir balsavimas dėl artėjančios klimato kaitos konferencijos Durbane, na o trečiadienį iškilmingoje ceremonijoje bus paskelbtas 2011 m. LUX kino apdovanojimo laureatas.

Tačiau kol plenarinė dar neįsibėgėjo, norėčiau prisiminti keletą prabėgusios savaitės momentų Briuselyje ir Lietuvoje.

COP17 susitikimui Durbane artėjant

Praėjusi savaitė – skirta politinių grupių posėdžiams ir pasirengimui šiandien prasidėjusiai plenarinei sesijai. Be aktualijų, kurias aptariame pakankamai dažnai, vertėtų paminėti Klimato kaitos komisarės Conie Hedegaard apsilankymą Aplinkos komitete. Ji pristatė ES pozicijas vykstant į COP17 susitikimą Durbane.

Pagrindinis siekis, pasak Komisarės, teisiškai įpareigojantis susitarimas dėl temperatūros kilimo sumažinimo dviem laipsniais. Kalbėdama apie šį siekinį bei įsipareigojimų įgyvendinimo gaires, Komisarė aptarė daug sričių – CO2 emisijų mažinimas (cost effective emission reduction policy), įtraukiant ne tik aviaciją, bet ir laivininkystę, energijos efektyvumo didinimas ir pan. Ir, ko gero, ašinė tema – finansiniai įsipareigojimai. K.Hedegaard įsitikinimu, labai svarbu siekti ne tik šiam klausimui skiriamų lėšų, bet ir pasirūpinti, kad tie pinigai būtų panaudoti aiškiai suformuoto paketo įgyvendinimui.

Be abejonės, labai svarbūs ne tik ES, bet ir kitų šalių įsipareigojimai. Kaip pavyzdį čia galime minėti JAV situaciją, kuri vis žadėdavo aktyviau žengti klimato kaitos mažinimo keliu, tačiau ekonominio sunkmečio akivaizdoje apie tai jau beveik nebekalbama – respublikonai apskritai niekada nebuvo šalininkai, o demokratai irgi priversti nuslopinti entuziazmą. Taigi, greičiausiai ne tiek svarbu sudėtinės klimato kaitos susitarimo dalys, bet prioritetu tampa valstybių realios galimybės ir politinė valia.

Kaip bebūtų – akivaizdu, kad Durbanas bus proceso, kurio metu siekiama susitarti dėl klimato kaitos mažinimo veiksmų, tąsa. Bet toli gražu ne pabaiga.

Vos grįžus į Lietuvą – jau ketvirtadienį laukė susitikimas su žurnalistais iš Austrijos ir diskusija Akademiniame politologų klube apie Europos Parlamento vaidmenį ES santykiuose su trečiosiomis šalimis.

Su austrų žurnalistais, atvykusiais iš arčiau susipažinti su Lietuva, susitikome Vilniaus TV bokšte. Prieš mums susitinkant, svečiai jau buvo apsilankę pas premjerą A. Kubilių, Užsienio reikalų ministrą A.Ažubalį, Teisingumo ministrą R.Šimašių. Susitikimo metu kalbėjomės apie Lietuvos energetikos politiką, Lietuvos ir jos visuomenės požiūrį į ES bei Lietuvos narystę joje. Austriją ir Lietuvą vienija tai, kad nesam didžiosios ES šalys, taigi buvo galima kalbėtis apie mažųjų valstybių situaciją ES, bet skirtingas statusas (narystės trukmė) ir istorinės patirtys yra tai, kas mus skiria. Visgi, kalbėdami apie žmonių nusiteikimą dėl ES ir jos ateities, atradome daugiau panašumų, nei skirtumų – austrai, kaip ir mūsų kraštiečiai, mažai domisi Briuseliu, kuris atrodo pernelyg toli.

TV bokštas – simbolinė vieta  kiekvienam Lietuvos piliečiui, menančiam 1991 metus. Įdomu, kaip atrodė minia per TV bokšto langą tą Sausio 13-osios naktį, kur drąsiai stovėjo mūsų tėvai, draugai, kaimynai. Bent jau man buvimas prie TV bokšto sukelia keistus jausmus, keistus, nes pati anuomet buvau dar vaikas ir čia nebuvau, bet buvo mano artimieji. Paleidžiu mintis ir bandau įsivaizduoti, kaip toje pačioje vietoje prieš 20 metų buvo puolamas beginklis Laisvės troškimas. Ekskursijų metu lankome įvairių mūšių vietas, bet niekur nėra tokio jausmo ar įsivaizdavimo kaip čia.

VDU – diskusija su jaunaisiais politologais

Ketvirtadienio popietę su Akademiniu politologų klubu susitikome VDU centriniuose rūmuose. Man VDU – ypatingas universitetas, ne tik dėl to, kad mano seserys jį baigė, bet ir dėl to, kad jį 1936 m. cum laude baigė ir mano močiutė. Anuomet tai buvo puikių specialistų kalvė, norisi tikėti, kad ir dabar taip yra.

Labai smagioje jaunųjų politologų auditorijoje diskutavome apie ES užsienio politiką – dalyvavo dr. Antanas Venckus ir EP informacijos biuro Lietuvoje administratorius ryšiams su žiniasklaida Robertas Pogorelis.

Akademinio politologų klubo archyvo nuotraukos

Nesunku pastebėti, kad po Lisabonos sutarties įsigaliojimo užsienio politikoje “briuselizacijos” vis daugiau, esame raginami kalbėti vienu balsu, tačiau akivaizdu, kad tą daryti neretai – labai sudėtinga (tereikia prisiminti pastarųjų savaičių įvykius UNESCO dėl Palestinos ir Izraelio).

Politologų buvau kviesta pristatyti EP vaidmens užsienio politikoje su trečiosiomis šalimis. Dr. Antanui Venckui pristačius ES institucijų struktūrą ir galias, toliau kalbėjomės apie EP reikšmę ir veiklą, apie tai, jog EP yra net 38 delegacijos su ne ES šalimis ir tai rodo, kad užsienio politikos linija yra labai stipri. Kiekvienas europarlamentaras  neišvengiamai yra daugiau ar mažiau įsitraukęs į ES užsienio politikos formavimą. Taip pat aptarėme rezoliucijų dėl žmogaus teisių pažeidimų ir padėties trečiosiose šalyse svarbą, tradicinę Sacharovo premiją, kuri kasmet teikiama žmogaus teisių gynėjams, daugiašalių parlamentinių asamblėjų veiklą, į trečiąsias šalis siunčiamų EP rinkimų stebėjimo misijų reikšmę.

Vilniuje – devintasis Europos šalių kino forumas SCANORAMA

SCANORAMA. Man šis kino festivalis – visuomet buvo laukiamas. O šiemet man pačiai ypatingas tuo, kad galėjau paremti vieną iš filmų programų – Julijos ir Rimanto Gruodžių dokumentinių filmų retrospektyvą “Laiko upė”. Šie kūrėjai pristato festivaliui filmus apie mūsų, Lietuvos, kasdienybę, buitį ir būtį. Paprastų žmonių gyvenimai, jų džiaugsmai ir rūpesčiai. Gruodžiai užfiksuodami kasdienybę išsaugoja dalykus, virstančius istorija. Tai ir Vilniaus pirtis, ir senųjų Musteikos kaimo gyventojų gyvenimai, ir kaliausių statymas laukuose,  ir pan.

Su festivalio “Scanorama“ direktore Gražina Arlickaite. M. Mikulėno nuotr.

Nepaprastas šios programos filmas „Upė“, kuriame pasakojama apie žmones, gyvenančius Neries ir Šventosios upių santakoje – Saleninkų kaime, Jonavos chemijos giganto pašonėje. Prieš dvidešimtmetį, po chemijos kombinate įvykusios avarijos kitoje upės pusėje esančio kaimo gyventojai buvo iškeldinti, o saleninkiečiai – liko ir iki šiol keliolika šeimų gyvena užterštoje žemėje. Per Nerį seniai nebėra kelto, o į seniūniją (už 12 km) nevažinėja autobusas, vaikai kasdien turi perplaukti upę ir dar gerokai pakeliauti, kol pasiekia Ruklos mokyklą. Viskas atrodo nepaprasta, o žmonės taip gyvena kasdien ir kuria savo šeimų ir vaikaičių gyvenimus.

Gruodžių filmų retrospektyvos antrą dalį galima pasižiūrėti šią savaitę, trečiadienį, kino teatro “Pasaka” mažojoje salėje.

Atgimimas – iki šiol nematytuose kadruose

Sekmadienį taip pat turėjau gražią progą apsilankyti rež. Giedrės Žickytės filme “Kaip mes žaidėme revoliuciją“. Iš archyvinių kadrų sudėliota, apipinta ano meto aktyvistų prisiminimais istorija, kurios pagrindiniai veikėjai – „Anties“ muzikantai „perestroikos“ ir Sąjūdžio reiškinių kontekste, naujai pažadina jausmus, kurie turbūt mus visus vienija.

Kadras iš G.Žickytės filmo “Kaip mes žaidėme revoliuciją“

Atgimimas per muziką (ir rokenrolą:), atgimimas, kuris sujungė ir seną, ir jauną, ir rūpintojėlį, ir roko muzikos polėkį. Tai filmas ne apie skausmą ar skausmingus patyrimus, bet apie didžiulį Lietuvos susitelkimą ir žmones, buvusius viso to smaigalyje.

Man bene labiausiai užstrigo filmo epizodas, kuriame – per Lietuvą keliaujantis “Roko maršas”. Kai sustodavo miesteliuose, dalindamas žmonėms mažytes trispalves, buvo giedama tautiška giesmė. Senesnieji – verkė, o jaunieji – mokėsi himno žodžius. Tai išties nematyti archyviniai kadrai, kurie tarsi prikelia anuometines emocijas ir prisiminimus.

Read Full Post »

Older Posts »