Feeds:
Įrašai
Komentarai

Archive for the ‘Visuomenė’ Category

Žalioji savaitė bėgte prabėgo, o Briuselyje jau pradėjome komitetų savaitę. Na, o žalioji – kaip visada išsiskyrė savo intensyvumu: per 4 dienas, be vizitų Lietuvoje, teko aplankyti dar tris valstybes.  Vos apsilankiusi Raseiniuose, kitądien jau keliavau į Varšuvą, kur laukė artėjančiam Lenkijos pirmininkavimui ES skirtas susitikimas tarp Europos Parlamento Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto narių bei Lenkijos Sveikatos ir Aplinkos ministrų. Kalbant apie ateinančio pirmininkavimo ES pusmečio prioritetus sveikatos srityje – akcentuota e-sveikata, dėmesys vaikų ligoms, ypač turintiems kalbėjimo, klausos bei regos sutrikimų – tai bene pirmas kartas, kai vienu iš prioritetų tapo labiausiai pažeidžiamos visuomenės dalies, turinčios specialių poreikių, interesai. Taip pat nemažai dėmesio diskusijose skirta ir sveikai mitybai bei sveikai gyvensenai. Paminėtas Lenkijos pavyzdys dėl sveikatinimo programos, kurioje nemenka dalis dėmesio tenka dietoms ir kovai su nutukimu. Programa skirta ne tik moksleiviams, bet ir brandiems žmonėms. Taip tikimasi sumažinti ne tik antsvorio problemas, bet ir sergamumą kardiovaskuliarinėmis ligomis. Užsiminta ir apie tai, kad savo pirmininkavimo laikotarpiu, Lenkija sieks inicijuoti ir kurti ES lygiu duomenų bazę, kurioje valstybės narės turėtų galimybę keistis sveikatinimui aktualia informacija.

Patys lenkai stebėjosi Lietuvos pažanga rūkymo prevencijos srityje, atkreipdami dėmesį, kad mūsų šalyje  – pakankamai mažas procentas rūko ir dėl to turime nemažai galimybių išvengti su šiuo kenksmingu įpročiu susijusių  grėsmių sveikatai.

Susitikime su Aplinkos ministru išgirdome prioritetus klimato kaitos, bioįvairovės apsaugos srityje. Taip pat aptarėme intensyviai vykstančias diskusijas dėl skalūninių dujų, jų išgavimo technologijų ir pan. Klausiau lenkų Aplinkos ministro, kokios nuomonės jie laikosi dėl pasienio atominių elektrinių, teiravausi, kokios pozicijos ketinama laikytis pirmininkavimo laikotarpiu. Ministras pabrėžė, jog kol kas apie šias elektrines pateikiama informacija stokoja aiškumo. Tad susitikime po pasikeitimo nuomonėmis, akcentuota, kad būtina reikalauti, jog statant AE  kaimyninėse šalyse prie ES išorinės sienos būtų laikomasi aukščiausių aplinkosaugos ir saugos standartų  ir kad Europa galėtų pasinaudoti savo sutelktomis jėgomis siekti, kad tokia nuostata būtų išties įgyvendinama. Taip pat aptarta Baltijos jūros būklė, aplinkosaugos grėsmės bei būtinoji situacijos stebėsena.

Ketvirtadienis prabėgo Gruzijos sostinėje. Tbilisyje vyko Demokratijų Bendrijos, kuriai šiuo metu pirmininkauja Lietuva, Parlamentinio forumo renginys. Su kolegomis  iš Europos Sąjungos valstybių, P. Kaukazo, Rusijos, JAV, Vidurio Azijos ir Šiaurės Afrikos diskutavome apie procesus Europoje ir jos kaimynystėje. Didelė konferencijos dalis buvo skirta situacijai Pietų Kaukaze ir konkrečiai Gruzijoje analizuoti. Nestabilumas regione stabo ekonominį vystymąsi, užsienio investicijas, žmonės skursta ir išgyvena „po-revoliucinį nuovargį“, dalis visuomenės nusivylė, jog Rožių revoliucija neatnešė greitų ekonominės pažangos rezultatų. Turime palaikyti Gruziją (ir kitas Rytų Europos valstybes, turinčias eurointegracinių siekių) jos europinių reformų kelyje – jį praėjome patys, tad žinome, kad tai sunkios, bet labai reikalingos priemonės. Tuo pačiu ne tik žodžiais bet ir darbais nuosekliai remsime Gruzijos stojimo į ES siekį, nors tai Europoje ir nepopuliaru. Gruzija yra Europos valstybė, tad jei laikysis ES išpažįstamų vertybių ir atitiks visoms ES narystės siekiančioms valstybėms keliamus kriterijus, turi teisę prašyti būti priimta į ES valstybių tarpą. Gruzijos vidaus politikoje vienas įtakingiausių veiksnių išlieka Rusija – tą pripažino bene visi kalbėjusieji. Įsiminė buvusio Putino ekonominio patarėjo Ilarionovo pranešimas apie Rusijos situaciją: apie valstybę, kurią per mafijinę struktūrą kontroliuoja FSB grupuotė ir apie jos pilietinę visuomenę, kuriai būtina padėti iš šalies.

Renginyje dalyvavo ir Europos Parlamento pirmininkas Buzekas, kuris pabrėžė, kad ekonomika ir gerbūvis susijęs su demokratija, ir kad mums reikia vieningomis pastangomis tai stiprinti. Tačiau reformų iniciatyva turi kilti pačiose šalyse, nelaukiant ką viena ar kita ES institucija ar šalis narė pasakys, ES šalys narės tegali tik patarti, bet ne paliepti  („We have to propose, not impose“).


Po renginio įvyko mano susitikimas su Gruzijos Parlamento pirmininku Bakradze. Šiame susitikime aptarėme ES vizų dialogų su kaimyninėmis šalimis eigos galimas pasekmes Gruzijai. Kovo mėnesį įsigaliojo palengvinta Gruzijos piliečių kelionių į ES tvarka, tad sekantis ES žingsnis, kurio siekia Gruzija, yra vizų dialogo, kuris vestų prie vizų Gruzijos piliečiams atsisakymo, pradžia. Tačiau kol Gruzija laukia Europos Komisijos rekomendacijos pradėti vizų dialogą, Rusija sparčiai žingsniuoja bevizio su ES režimo link. Šie du procesai nėra tokie jau nesusiję tarpusavyje, prisimenant, kad okupuotose Gruzijos teritorijose (P. Osetijoje ir Abchazijoje) absoliuti dauguma gyventojų naudojasi Rusijos Federacijos pasais – gali susidaryti situacija, kai Gruzijos separatistinių regionų gyventojai įgis teisę be vizos patekti ir keliauti ES anksčiau, nei eurointegracijos keliu nuosekliai einančios Gruzijos pasų savininkai. Kyla klausimas, kaip derybose su Rusija dėl bevizio režimo ES atsižvelgs į pasportizacijos problemą ir išlaikys savo pozicijos dėl Gruzijos teritorinio vientisumo ir integralumo nuoseklumą. Esu kreipusis į Komisiją prašydama pakomentuoti, kaip bus atsižvelgiama į pasportizacijos problemą derybose su Rusija dėl bevizio režimo. Taip pat Parlamento pirmininko teiravausi kokia ES ir Gruzijos derybų dėl Gilaus ir visaapimančio laisvos prekybos susitarimo eiga, kokių priemonių Gruzijos vyriausybė imasi, kad palengvintų pabėgėlių gyvenimo sąlygas, kaip užtikrinamos jų pilietinės laisvės ir teisės, prieiga prie socialinių paslaugų.


Penktadienis prabėgo Narvoje, kur vykstant Baltijos jaunimo forumui, su jaunuoliais iš Švedijos, Danijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos bei Suomijos diskutavome apie jaunimo dalyvavimą Europos Parlamento rinkimuose – tiek kandidatuojant, tiek balsuojant, apie socialinius tinklus, socialinę žiniasklaidą bei šių priemonių įtaką visuomeniniams bei pilietiniams procesams.

Read Full Post »

Pirmadienį LR Seime vyko konferencija, skirta Laisvės gynimo ir didžiųjų netekčių atminimo metams paminėti „Šiuolaikinis istorijos mokymas(is)“.

Konferencija nustebino savo dalyvių skaičiumi – pasiklausyti pranešimų ir diskutuoti apie šiuolaikinį istorijos mokymą susirinko daugiau nei 400 besidominčių šia tema, daugiausiai – istorijos mokytojų iš visos Lietuvos. Tokie susitikimai labai džiugina, nes jau ne kartą esu akcentavusi istorijos mokymo ir metodikų atnaujinimo svarbą tiek Lietuvoje vykstančiuose susibūrimuose, tiek Europos Parlamente. Esu įsitikinusi, kad šiuolaikinės istorijos mokymas – viena svarbiausių temų, nes akivaizdu, kad ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos jaunimas stokoja gilesnio istorijos pažinimo. Tad gerosios patirties mainai yra labai svarbus procesas, ir ne tik nacionaliniu, bet ir tarptautiniu lygiu.

Konferencijoje skaitomi pranešimai apėmė svarbiausias Lietuvos valstybės kūrimo ir atkūrimo, laisvės gynimo bei netekčių datas bei įvykius. Konferencijoje dalyvavę istorijos mokytojai taip pat pripažino, kad dėstydami naujausiųjų laikų Lietuvos istoriją jaučia metodinės medžiagos šia tema poreikį.

Aš pati konferencijoje skaičiau pranešimą tiek man asmeniškai, tiek apskritai Lietuvai ir Europai labai svarbia tema – apie bendrą Europos istorinę atmintį: susitaikymo paieškas ir pamokas ateities kartoms.

Esu įsitikinusi, kad tai, ką patyrėme prieš 70 metų, kai padalinta Europa išgyveno skirtingas istorines patirtis, būtina suprasti ne tik mano kartai, bet ir ateities kartoms. Taip pat ir ES valstybės turi pažinti vienos kitų istoriją, suvokti, ką teko išgyventi kiekvienai tautai, nes tik tai yra stiprios Europos ir sąžiningų politinių sprendimų pagrindas. Šią mintį nuolat keliu Europos Parlamente ir skatinu susiburti istorinės atminties įtvirtinimui skirtingų valstybių politikus, kalbėtis apie istorinių patirčių pažinimą, ieškoti būdų, kaip geriau viena kitą galėtų suprasti ir susitaikymo, supratimo ieškoti Europos ateities kartos. Pasidalinau mintimis apie aktualiausius įvykius dėl istorinės atminties įtvirtinimo Europos Parlamente: apie priimtas rezoliucijas, jau įgyvendinamą mintį, rugpjūčio 23 minėti Europos dieną, skirta totalitarinių nusikaltimų aukoms atminti, taip pat veikia ir istorinio susitaikymo grupė, aptarianti istorinės atminties ir totalitarinių nusikaltimų pripažinimo klausimus bei siekianti totalitarinių nusikaltimų įvertinimo Europos lygiu bei jų aukų atminimo įtvirtinimo.


Pranešimus konferencijoje taip pat skaitė ir Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai Vytautas Landsbergis ir Bronius Genzelis, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentas Algirdas Jakubčionis, Seimo nariai, visuomeninių organizacijų atstovai.

Už tokį gražų ir turiningą susibūrimą, noriu padėkoti konferencijos organizatoriams – Vilniaus istorijos mokytojų metodiniam būreliui, Seimo Parlamentarizmo istorijos ir atminimo įamžinimo skyriui, Tarptautinei komisijai nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti, Lietuvos istorijos mokytojų asociacijos tarybai,  o ypatingai – prie šios konferencijos pakvietusiai prisidėti  – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Švietimo departamento specialistei, bendrapartietei Irenai Minkevičienei.

Konferencijos įrašą galite pamatyti spustelėdami šią nuorodą. 

Read Full Post »

Vakar Europos Parlamente vyko klausymai, kuriuos surengė Europos liaudies partijos frakcijos kolegos, apie tai, ką Europos jaunimas išmano apie totalitarinių režimų įvykdytus nusikaltimus.

Klausymų metu kalbėjomės apie tai, jog bendrumo siekianti Europa vis dar sunkiai gali kalbėti apie bendrą istorinę atmintį, apie tai, kad šių dienų Europa, turinti labai skirtingas istorines patirtis pagaliau turi įsiklausyti ir ieškoti bendro supratimo apie tam tikrus istorijos įvykius. Ir kad neturėtų likti dvigubų standartų, vertinant totalitarinių režimų pasekmes, karo nusikaltimų, genocido ir masinių žudynių nusikaltimus – nepriklausomai nuo to, kokia totalitarinė diktatūra juos atliko.

Ypatingai daug dėmesio diskusijoje skirta jaunimo supratimui, galimybėms pažinti ir suvokti 20-ojo amžiaus istorinius procesus.

Pati išsakiau nuomonę, jog Europos Sąjungoje būtina skatinti gilesnį istorijos pažinimą, ypač jaunimo tarpe, nes  tai  – gyvybingos pilietinės visuomenės ir mūsų ateities kūrimo pagrindas. Deja, tenka pripažinti, kad šiandien sunku kalbėti apie bendrą visos Europos Sąjungos istorijos atmintį, juk stokojame savo istorijos pažinimo ir supratimo, kurį turėtume skiepyti visuomenei jau nuo jaunų dienų. Ir tai turėtų būti daroma ne tik stiprinant dialogą tarp kartų, bet ir peržiūrint mokyklines ugdymo programas, kurios neretai yra pernelyg formalios ir neugdo istorinio supratimo, neskatina nagrinėti santykio tarp priežasties ir pasekmės. Be jokios abejonės, čia, kaip ir visame mokymo procese – labai svarbus mokytojas, jokiu būdu negalime absoliutinti situacijos, kalbėdami apie pasenusias ir jaunajai kartai poveikio nebeturinčias istorijos mokymo programas bei metodikas, juk yra nemažai mokytojų, kurie savo iniciatyva rūpinasi, kad istorijos pažinimas būtų gyvas ir iškalbingas. Tačiau toks rūpestis turi tapti sistema, o ne pavieniu reiškiniu.

Turime kuo ir pasidžiaugti: pastaruoju metu pasirodo vis daugiau gražių, tradicinėmis tapusių jaunimo iniciatyvų. Esu įsitikinusi, kad reikia skatinti jaunimo veiklas ir projektus šioje srityje, ieškoti paveikesnių būdų susipažinti su mūsų istorija – diegti jaunimui istoriją per jausmus, asmeninį patyrimą. Pristačiau susirinkusiems kolegoms vieną iš pavyzdžių Lietuvoje, kurį pati remiu visomis išgalėmis, nes esu tikra, kad kasmet rengiamas ir milžinišką pasisekimą turintis jaunimo projektas “Misija Sibiras“ yra labai svarbus. Jo metu lankomos tremties vietos, tvarkomi tremtyje mirusiųjų tautiečių kapai yra nepakeičiama patirtis ir supratimas jaunajai kartai, o dar svarbesnė misija tas patirtis perduoti savo jauniesiems kolegoms – grįžę iš ekspedicijų jaunuoliai mokyklose ir visuomenei pasakoja, ką patys matė ir patyrė tremties vietose, ką išgirdo iš vietos gyventojų. Džiaugiuosi ir muzikinės grupės “Skylė“ iniciatyva – albumu “Broliai“, kuris prikėlė galimybę jaunimui pažinti 1944–1953 m. Lietuvos laisvės kovų dalyvių kelią ir patirtis. Esu tikra, kad tokias iniciatyvas reikia puoselėti visoje Europoje ir skatinti jas jungtis.

Ar yra paskatų tolimesniems žingsniams? Tikrai taip. 2010 m. gruodį Europos Komisijos kolegijos patvirtintas raportas dėl totalitarinių  režimų įvykdytų nusikaltimų atminties išsaugojimo taip pat yra labai stiprus pagrindas ateities veiklai. Šiuo dokumentu ir jame išdėstytais pasiūlymais turime vadovautis ES ir nacionaliniu lygmeniu siekdami išsaugoti istorinę atmintį. Šiuo metu svarbiausia, kad Europos Komisija vykdytų savo praktinius įsipareigojimus ir numatytų totalitarinių režimų įvykdytų nusikaltimų atminties įamžinimo projektams finansavimą įvairiose ES programose.

Prieš trejetą metų Europos Sąjunga programoje “Europa piliečiams“ numatė priemonę “Gyva Europos atmintis”, skirtą hitlerizmo ir stalinizmo įvykdytų nusikaltimų atminimo projektų finansavimui. Lietuvos projektų finansavimas pagal šią programą pastebimai išaugo: 2007 m. šiai programai nebuvo pateikta nė vieno projekto, tačiau 2010 m. – finansuoti jau septyni projektai.

Tai rodo pažangą, tačiau reikėtų pasvarstyti, kaip galima būtų pritraukti, kiek įmanoma daugiau ir įvairesnių projektų teikėjų, suvienyti jų jėgas. 

Nacionalinės nevyriausybinės organizacijos, regioniniai kultūros centrai, muziejai turi nemažai vertingos medžiagos, kuri turėtų būti ištraukta iš lentynų ir pateikta platesniam visuomenės ratui. Tačiau kalbant apie ES finansavimą, šios įstaigos turi mažiau arba visai neturi galimybių gauti bendrą finansavimą iš kitų nei ES šaltinių arba stokoja tarptautinio bendradarbiavimo patirties, ko reikalauja dabartinės projektų finansavimo nuostatos. Todėl raginau ir raginsiu Europos Komisiją supaprastinti reikalavimus projektų dalyviams.

Ir tai svarbu ne tik dėl pagarbos ir atminties tiems 780 922 savo kraštiečių, kurių Lietuvoje netekome 1940–1952 sovietinės okupacijos metais, bet ir dėl mūsų šalies, savo laisvės vertės suvokimo ir valstybės bei visos Europos ateities.

***

Lietuvoje 1944-1952 m. laikotarpiu buvo suimta 18 819 partizanų, iš kurių 12 459 buvo pogrindžio kovotojų rėmėjai. Per visą partizaninio karo laiką, Lietuvoje žuvo 20 101 partizanas (apie pusę 16-21 metų amžiaus).

Per šį laikotarpį legalizavosi 8 493 kovotojai. Istorikų duomenimis 1944 m. rudenį veikė apie 12 tūkst. Lietuvos partizanų, 1945 m. pavasarį apie 30 tūkst., 1946 m. vasarą – apie 4,5 tūkst., 1950 m. rudenį apie 1,2 tūkst. Lietuvos partizanų.

Read Full Post »

Šiandien, Graikijos nepriklausomybės dieną, Žinių radijo laidoje “Raktas“  žurnalisto Audrio Antanaičio kvietimu kartu su Lietuvos graikų draugijos „Pontos“ pirmininku Georgijumi Macukatovu ir Seimo nariu Algirdu Sysu diskutavome apie naująją Europą, kuriamą ant europietiškųjų civilizacijos pamatų,  kuriuos mums paklojo Graikija.

Apie vertybes, demokratiją, sutarimą, racionalumą ir visos Europos piliečių lūkesčius bei jų atstovavimą.

Kviečiu pasiklausyti laidos “Ko Graikija išmokė Europą?“ įrašo.

Read Full Post »

Įvykiai Libijoje ir atominė katastrofa Japonijoj – pora klausimų, jau antrą savaitę aktualių visam pasauliui ir, žinoma, Europos Parlamentui. Tačiau šalia šitų klausimų, stengiuosi neapleisti ir kasdienės darbotvarkės, kuri jau antra savaitė itin intensyvi. Noriu pasidžiaugti, kad praeitą savaitę kolegos Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komitete pritarė dokumentui dėl integruotos jūrų politikos, kuriam teikiau ELP politinės grupės nuomonę. Dėl dokumento plenarinėje sesijoje balsuosime jau vasaros pradžioj. Taip pat aptarėme kitą susijusį dokumentą – dėl Europos jūrų saugos agentūros, kuriam irgi rengiu ELP grupės vadinamąją “šešėlinę“ nuomonę. Tikiuosi, kad komiteto kolegos palaikys ir šį dokumentą ir teikiamas pataisas.

Kaip jau rašiau dienoraštyje, Europos kovos su vėžiu forumo rengtoje konferencijoje diskutavome apie onkologinių susirgimų situaciją Europoje,  skaitydama pranešimą, akcentavau jaunimo sveikatinimo aktualijas. Duomenys rodo, jog vėžinių susirgimų daugėja, kai kurios šios ligos formos nebeaplenkia ir jaunosios kartos.

Branduolinės katastrofos Japonijoje kontekste, EP virė diskusijos dėl atominės energetikos ateities Europos Sąjungoje. Komiteto posėdžio metu atkreipiau Energetikos komisaro G. Oettingerio (G. Otingerio) dėmesį  į problemas, susijusias su planuojamomis statyti atominėmis Kaliningrado srityje ir Baltarusijoje, kviečiau ES kalbėti vienu balsu, reikalaujant iš projekto vykdytojų aukštų saugumo standartų.

Dar vienas aną savaitę, tiesa, jau toli gražu ne savaitėmis, o metais skaičiuojant neišsprendžiamas klausimas – naujoviškų maisto produktų  arba, tiksliau, produktų iš klonuotų gyvulių pateikimas maisto rinkai. Šiuo metu dokumentas jau praėjęs pagal sutarimo procedūrą privalomus du skaitymus, ir atsidūręs paskutiniame etape – Europos Parlamento ir Europos Tarybos bendro sprendimų paieškų, taikinimo komitete. Dėl jo turėtų būti susiderėta iki kovo pabaigos, tad panašu, kad užtruksime dar ne vieną naktį (pastarasis posėdis baigėsi 3:30 ryto) bendrose diskusijoje su Taryba. Dokumentu, dėl kurio deramasi, siekiama nustatyti naujų maisto produktų tiekimo į ES rinką taisykles kartu užtikrinant aukštus žmonių sveikatos, gyvūnų gerovės reikalavimus, aplinkos ir vartotojų interesų apsaugos lygį bei vidaus rinkos veikimą. Kitas klausimas – kaip užtikrinti klonuotų gyvulių palikuonių mėsos nepatekimą į rinką, kaip garantuoti atsekamumą per kelias kartas.

Šalia šių darbinių diskusijų ir susitikimų džiugino nuolatinis bendravimas su tautiečiais tiek Europos Parlamente Briuselyje, tiek Lietuvoje. Aną savaitę EP lankėsi ambasadorius Vygaudas Ušackas, kuris dalyvavo seminare apie pokyčius Afganistane ir knygos “Battle for Khorasan“ (“Mūšis dėl Khorasano“) pristatyme. Šios savaitės pradžioje sulaukiau svečių iš Lietuvos, Garliavos Jonučių vidurinės mokyklos mokinių ir mokytojų – kurie pažintiniais tikslais lankėsi EP ir Lietuvos atstovybėje Europos Sąjungoje.

Šeštadienį, prof. habil. dr. Vidos Mildažienės kvietimu dalyvavau “Žaliojo Aleksoto“ vykdomame projekte – paskaitų cikle apie aplinkosaugines problemas. Su bendruomenės nariais diskutavome apie ES teisėkūrą aplinkos srityje, žinoma, aktualijas branduoliniame sektoriuje, visuomenės dalyvavimo problemomis viešajame gyvenime ir pan.

Ši savaitė – vėl bėgte bėga komitetuose ir šiandien prasidėjusioje trumpojoje plenarinėje sesijoje, kur tvirtinsime euro zonos stabilumo mechanizmą, svarstysime direktyvą, kuri turėtų padidinti vartotojų pasitikėjimą bei prekybos, ypač internete, skaidrumą, taip pat balsuosime dėl direktyvos, kuri įpareigotų darbuotojams iš ES nepriklausančių šalių suteikti tokias pačias įsidarbinimo, darbo užmokesčio ir atostogų, sveikatos ir kitas socialines garantijas kaip ir ES piliečiams.

Vos pasibaigus posėdžiams, penktadienį, vėl skubėsiu į Lietuvą – šeštadienį laukia TS-LKD Jaunimo bendruomenės konferencija Kaune. Taip pat teks rasti laiko pasiruošti ir kitai darbo savaitei Briuselyje, kuri, akivaizdu, vėl bus labai intensyvi.

M.Mikulėno nuotr.

Read Full Post »

Read Full Post »

Klaipėda – antrasis miestas, kur Žemynos gimnazijoje vyko neįprasta ir nekasdienė patriotiškumo, pilietiškumo pamoka – gimnazistams pristatytas projektas Misija Sibiras, šįsyk savo patirtimis ir mintimis dalijosi  šią vasarą ekspedicijoje į Sverdlovsko  sritį dalyvavusi Rasa Mikulevičiūtė, taip pat Lietuvos Laisvės kovų dalyvius atminti kvietė grupės „Skylė“ branduolio pasirodymas.

Pastaraisiais metais kalbama apie šiltų jausmų Lietuvai, jos istorijai stoką.  Tačiau visko absoliutinti negalime. Yra žmonių, dirbančių itin svarbų darbą istorinės atminties išsaugojimui, garsiai netrimituodami, nesiskelbdami.

Visgi ryškesnės iniciatyvos – Misija Sibiras bei Aistės Smilgevičiūtės ir grupės „Skylė“  naujasis albumas „Broliai“ – sulaukia dėmesio, galbūt vėliau, nei norėtųsi, tačiau svarbiausia – kad abu šie projektai atrakina duris į mūsų istoriją. Pati labai nuoširdžiai džiaugiuosi, kad turiu galimybę prisidėti prie abiejų šių sumanymų. Viena iniciatyva kalba apie tuos, kurie buvo atplėšti nuo Lietuvos ir ištremti. Kita – apie tą patį laikotarpį, tik kitus žmones – kuriems likimas lėmė likti čia ir ginti vertybių bei tikėjimo.

Tą patį vakarą (lapkričio 17 d.) Klaipėdos „Baltų lankų“ knygyne albumas „Broliai“ jaukiai pristatytas ir visiems klaipėdiečiams. Išsakytos mintys, kodėl kilo mintis kurti albumą tokia tematika, kas sunkiausia kūrėjo kelyje. Pati buvau paklausta, kodėl prisidėjau prie šitos iniciatyvos. Tiesiog tikėjau ir tikiu, kad tokie projektai ir iniciatyvos gali sujaudinti ir paskatinti mylėti savo kraštą, tikėti jo ateitimi. O su kovų už Laisvę tema kiekvienas iš mūsų turime skirtingą santykį. Sužinojome apie tai taip pat iš skirtingų šaltinių – kažkas šeimoje, kažkas mokykloje, kažkas kituose susibūrimuose. Man asmeniškai ši tema artima ir itin svarbi nuo pat vaikystės. Labai aiškiai atsimenu, kaip su tėvais dar vaikystėje važiuodavom lankydami partizanų žūties vietas, uždegdavom ten žvakutes…

2009 m. festivalyje Mėnuo Juodaragis išgirdus Aistės Smilgevičiūtės ir grupės “Skylė“ programos dalį, skirtą partizaniniam judėjimui – labai nudžiugau ir pagalvojau – kad pagaliau kažkas, iš turinčių balsą, galės atgaivinti šią temą ir perteikti ją visuomenei.

Kai išgirdau, kad CD reikia paramos – nė akimirką neabejojau. Man smagu, kad galiu prisidėti prie tų, kurie nuoširdžiai, sava kalba, ne klišėmis pristato mums visiems svarbius dalykus. Sakome, kad per daug liūdime, kad per daug gręžiojamės atgal. Bet man tas liūdesys šviesus, savas ir gražus.

“Brolių” albumo dainoje „Aštuoni karžygiai“ yra tokie žodžiai – kas lengviau „šimtą metų piliakalnius pilti, ar per vieną naktį pražilt..“. Klausantis šios dainos iškyla prisiminimas iš šeimos istorijos – kai dieduko šeima buvo tremiama,  jo seseriai pavyko iššokti iš vežimo, ji bėgo taip smarkiai, taip greitai, jai pavymui zvimbė kulkos… ir ji, jauna mergina,  pražilo per vieną naktį… Esu tikra, kad  tuo metu panašios patirtys yra palietusios ne vieną šeimą, tik skirtingai…

Mums visiems ir savo šaliai linkiu, kad daugiau niekada netektų pražilti per vieną naktį dėl to, kuo tikėta, kas ginta ir kurta visą gyvenimą.

M.Mikulėno nuotr.

Read Full Post »

Praėjusį penktadienį dalyvavau ypatingame renginyje, akcijoje „Gyva Baltija“.

Daugiau nei trys šimtai vaikų iš Plungės, Klaipėdos Gilijos pradinės mokyklos, Vydūno vidurinės mokyklos, bei Nidos ir Juodkrantės atvyko į Nidą. Visi kartu susikibę už rankų juosėme Baltijos jūrą. Taip išreikšdami savo rūpestį ir dėmesį jūrai.

Kalbėjausi su vaikais, ką jiems reiškia jūra, ką jie žino apie jūros gyventojus, o taip pat ir apie jūros grėsmės, teršėjus. Aptarėme, kiek kiekvienas iš mūsų galime prisidėti prie švaresnės jūros išsaugojimo.

Vaikai neįtikėtinai nuovokūs ir supratingi, jie žino, kas yra naudinga, o kas ne mūsų jūrai, mūsų gamtai. Vaikų susidomėjimas džiugina bei nuteikia viltingai, kad ateityje, jie atsakingai priims sprendimus susijusius su mūsų aplinka.

Prie ošiančios jūros kartu su vaikais, Neringos parapijos klebonu Rimvydu Adomavičiumi bei rašytoju Vytautu V. Landsbergiu laiminom jūrą, skraidinom linkėjimus, vėliau su linkėjimais leidome ir aitvarus.

Pasisotinę Klaipėdos Šaulių pagaminta koše vaikai kartu su Vytautu V. Landsbergiu kūrė pasakos „Eglė žalčių karalienė“ laimingą pabaigą.

Akciją “Gyva Baltija” organizavome kartu su žurnaliste Liepa Rimkevičienė ir aplinkai draugiškesnio gyvenimo būdo portalu gyva.lt, europarlamentaru Vytautu Landsbergiu. Prie akcijos įgyvendinimo prisidėjo Neringos savivaldybė, Lietuvosfotomenininkų sąjunga, klubas „Lietuvos aitvarų judėjimas“, radijo stotis „Neringa FM“, Nidos kultūros ir turizmo informacijos centras „Agila“.

Read Full Post »

Šį politinį rudens sezoną pradėjau nuo dalyvavimo Europos Parlamento informacijos biuro Lietuvoje organizuoto seminaro. Jūsų dėmesiui – keletas minčių iš mano ir kitų seminaro dalyvių pranešimų.

Seminare „Europos Parlamento teisėkūros veiklas: farmacinis paketas“ dalyvavę valstybinių institucijų, farmacininkų, gydytojų ir pacientų organizacijų atstovai aptarė visiems mums, ES piliečiams, svarbų EP farmacinį dokumentų paketą, susidedantį iš dokumentų, apimančių farmakologinį budrumą, falsifikuotus žmonėms skirtus medicinos produktus, informaciją apie žmonėms skirtus receptinius vaistus.

Pristatydama Europos Parlamento poziciją, pastebėjau, kad būtina siekti tarptautinių teisinių priemonių, kurios nustatytų konkrečias baudas už falsifikavimą. 2007 m. ES pasienyje konfiskuota apie 2,5 mln. falsifikuotų vaistų ir lyginant su 2005 m. šie skaičiai patrigubėjo. Todėl kaip sutarėm diskusijų su seminarų dalyviais metu, svarbu, kad pacientai įdėmiai sektų, kokius vaistus vartoja, atkreiptų dėmesį į pakuotes, informacinius lapelius. Tuo tarpu ES sau kelia aiškius tikslus – užkirsti kelią falsifikuotiems vaistams, griežtinti prekybą internetu, suvienodinti visų vaistų gamybos ir platinimo grandinės dalyvių atsakomybę, numatyti griežtesnes nuobaudas klastotojams.

Dėl netinkamo vaistų vartojimo ar vaistų šalutinio poveikio ES šalyse kasmet miršta iki 197 tūkst. žmonių. Atliekant klinikinius tyrimus šalutinis vaistų poveikis gali likti nepastebėtas, jei jis pasireiškia retai, atsiranda tik ilgai vartojant vaistą arba pasireiškia dėl sąveikos su kitais vaistais. Todėl tiek valstybinės institucijos, tiek gydytojai, gamintojai, pacientai turi būti aktyvūs farmakologinio budrumo (arba vaistų saugumo kontrolės) sistemos dalyviai. Nors esama dabartinė duomenų bazė kaupia informaciją apie rizikingus vaistus, kurią pateikia valstybinės institucijos ir gamintojai, gydytojas irgi neturi bijoti pranešti apie nepageidaujamą šalutinį vaisto poveikį. Labai svarbu, kad atsirastų nuostata, leidžianti pacientams tiesiogiai kreiptis į atitinkamas institucijas dėl šalutinio vaistų poveikio, pranešti apie vaisto netinkamumą arba padidintą vaisto vartojimo riziką.

Informavimo apie receptinius vaistus Lietuva bendrame ES kontekste atrodo gana neblogai, kadangi informacija yra griežtai reguliuojama pagal LR teisės aktus. ES lygiu siekiama, kad informacija turėtų būti teikiama specialiuose leidiniuose ir oficialiuose internetiniuose puslapiuose, o informacinis lapelis turi būti aiškiai suprantamas vartotojui. Šiuo metu žvelgiant iš pacientų pusės, gana sudėtinga teisingai pasirinkti vaistą dėl informacijos gausos, tam tikrų manipuliacijų. Todėl reikia užkirsti kelią bet kokioms prieigoms prie neteisingos informacijos, kovoti su neetiška vaistų reklama.

Labai tikiuosi, kad dar šį rudenį Europos Parlamento plenarinėje sesijoje pavyks sėkmingai priimti aptartąjį dokumentų paketą ir įgyvendinti bene svarbiausius šių dokumentų principus: bendradarbiavimą, tarptautinį ir tarpinstitucinį, skaidrų ir aiškų pacientų informavimą bei visuomenės švietimą.

M.Mikulėno nuotraukos [c], [p].

Read Full Post »

Šiandien minime dvi labai svarbias datas Lietuvos istorijoje: Juodojo kaspino dieną ir Baltijos kelio 21-ąsias metines.

Pirmoji – neleidžia pamiršti pakto, panaikinusio Baltijos šalių, taip pat ir Lietuvos, nepriklausomybę, o antroji – primena dieną, kai 1989 m. rugpjūčio 23 d., prisimindamas J. Ribentropo – V. Molotovo aktą, atėmusį Baltijos šalių nepriklausomybę, Lietuvos Sąjūdis sutelkė mus visus „Baltijos keliui“. Tuomet 2 milijonai Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojų, susikibdami rankomis sudarė gyvą grandinę, taip parodydami savo apsisprendimą atsiskirti nuo Sovietų sąjungos, išreikšdami norą būti laisvais. Nuo šiol šią dieną primins ir Vilniuje iškilusi “Laisvės kelio“ skulptūra, skatinanti visus šalies gyventojus bei Lietuvos patriotus tęsti laisvės ir vienybės kelią.

Ypatingo atminimo akimirkomis teko dalintis ir prabėgusį sekmadienį  – Kaune atidengtas paminklas Partizanų Motinoms. Džiaugiuosi, kad prie šios Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos iniciatyvos kartu su kitais, aukojusiais šio paminklo statybai, pavyko prisidėti ir man. Paminklo “Lietuvos partizanų Motinai“ autorius vilnietis skulptorius V.Gylikis pasakojo norėjęs išreikšti dvasinę būseną motinų, netekusių savo vaikų. Tą būseną įkūnija sparnuota skulptūra, vaizduojanti simbolinį moters virsmą dvasia: pakirstomis kojomis ji kyla nuo žemės. Kaip jautriai sakė pats skulptūros autorius : trapi, tauri ir labai stipri Lietuvos partizanų Motina…. Pati šį paminklą suvokiu ne tik kaip atmintį, skirtą Motinoms, bet ir kaip paminklą šeimai, ugdžiusiai dorus Lietuvos piliečius, savo gyvybe kovojusius už Laisvę.

Kauno įgulos karininkų ramovėje taip pat pristatyta ir Stanislovo Abromavičiaus knyga „Partizanų Motinos“ apie šeimos vaidmenį nepriklausomybės kovose. Tai ypatingas leidinys – faktai apie Partizanų Motinas nebuvo imami iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro surinktos medžiagos, bet juos pateikė patys tų įvykių liudytojai.

Tebūnie šios dienos ir akimirkos ne tik atminimui ar pamąstymams. Tebūnie tai paskata eiti pagarbos vienas kitam ir gyvenimo gražesnėje Lietuvoje keliu.

Read Full Post »

« Newer Posts - Older Posts »