Feeds:
Įrašai
Komentarai

Prieš metus prasidėjusi diskusija dėl žemės ūkio paskirties žemės pardavimo užsieniečiams vėl įsisvyravo viešojoje erdvėje, tačiau gerokai stipriau, nei 2011-taisiais, kuomet draudimas buvo pratęstas iki 2014-ųjų balandžio pabaigos.

Dar prieš metus sakiau, jog žemės ištekliai yra mūsų nacionalinis turtas ir kad žemės pardavimas neturėtų būti toks pats paprastas kaip skalbimo mašinos įsigijimas. Kita vertus, dar stodami į Europos Sąjungą sutarėme su visomis ES valstybėmis (o šį mūsų susitarimą patvirtino ir visų ES valstybių parlamentai), jog privalėsime sudaryti galimybes Lietuvoje žemės ūkio paskirties žemę pirkti ir ES valstybių piliečiams. Galutinis terminas, kurį esame išsiderėję – 2014 metų gegužės pirmoji. Viena priežasčių, kodėl pagrįstai norime dar ilgesnių terminų – pagal ES išmokas žemės ūkiui, mūsų ūkininkai vis dar pakankamai smarkiai atsilieka nuo kitų ES valstybių ūkininkų. Noriu pasidžiaugti, jog kartu su kolegomis iš kitų Baltijos valstybių, derybų dėl finansinės perspektyvos metu pavyko į dokumentus įtraukti nuostatą, jog šis atotrūkis iki minimumo turėtų sumažėti jau po kelerių metų.

Kyla įvairiausių iniciatyvų dėl žemės ūkio paskirties žemės pardavimo ribojimo. Nemažai jų, jei būtų įgyvendintos, tikėtina, prieštarautų ne tik mūsų susitarimams su ES (o gal ir pačiai Konstitucijai) ir galėtų turėti neprognozuojamų padarinių (pavyzdžiui, išmokų iš ES biudžeto mūsų ūkininkams ribojimą). Kita vertus, sutinku, jog leidimas besąlygiškai parduoti žemę gali neigiamai paveikti konkurencinę aplinką žemės ūkio sektoriuje. Todėl būtina įstatymais užtikrinti, jog teisę įsigyti žemę turėtų tik tie asmenys, kurie sieja savo ateitį su Lietuva ir kurie moka, gali ir nori dirbti įsigytoje žemėje.

Būtina įstatymais užtikrinti, jog žemės ūkio paskirties žemę galėtų įsigyti tik tie asmenys, kurie turi ryšį su Lietuva (gyvenantys čia tam tikrą laiką, mokantys kalbą) ir gebėjimų ūkininkauti. Kalbant apie įmones, kurios galėtų įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, savo patirtimi ir iki šiol vykdoma veikla jos taip pat turėtų būti įrodžiusios, jog įsigytą žemę naudos tik žemės ūkio produkcijos gamybai. Žinoma, šie reikalavimai būtų taikomi tiek Lietuvos, tiek ir ES valstybių subjektams. Manau, kad turėtume bijoti ne to, kad kaimynystėje morkas ar tulpes augins koks nors olandų ūkininkas, trejus metus gyvenantis Lietuvoje ir kalbantis lietuviškai, o kad žemės savininku liks mieste gyvenantis ir blizgančiu visureigiu važinėjantis tautietis, jos nedirbsiantis, bet už dirvonuojančius laukus gausiantis ES išmokas.

Dar viena grėsmė, susijusi su žemės ūkio paskirties žemės pardavimu – jos koncentracija įvairių korporacijų rankose. Tai, deja, vyksta jau dabar ir tęsiasi ne vienerius metus. Todėl, jei planuojamas didesnio nei, pvz., 20 hektarų, žemės įsigijimo sandoris, atitinkamos tarnybos turėtų įvertinti, kaip tai paveiks smulkiuosius ūkininkus, aplinką ir pan.

Deja, vos prieš savaitę savo dėmesį žemės pardavimo klausimui pagaliau pademonstravusi dabartinė Vyriausybė iki šiol nėra nė piršto pajudinusi, kad užtikrintų, jog žemė būtų dirbama, o ne dirvonuotų. Praėjusiais metais buvo įtvirtinti tam tikri saugikliai, užkertantys kelią neribotam didžiųjų žemės ūkio bendrovių stambinimui. Tačiau ir šios pataisos atsirado visų pirma buvusio žemės ūkio ministro K.Starkevičiaus iniciatyva.

Dirbdama Europos Parlamente ir matydama situaciją kitose ES valstybėse, nebegaliu stebėti tokio delsimo. Todėl su kolega Algirdu Saudargu ryžomės Seimui pasiūlyti svarstyti įstatymo pataisas, užtikrinančias, kad Lietuvos žemė būtų dirbama, o ją dirbtų žmonės, įrodę savo ryšį su Lietuva.

Reklama

photo (2)Sausio 27 d. minima Holokausto aukų atminimo diena. Visame pasaulyje ši tragedija nusinešė milijonus gyvybių pačiu nežmoniškiausiu būdu. Netekome bendrapiliečių, kaimynų, draugų, iškilių asmenybių, o valstybė neteko ir dalies potencialo pačiose įvairiausiose srityse.
Ir šiandien, ir visuomet, būtina atminti tragediją, kuri vienu metu sugriovė pasaulio būtį ir žmonių gyvenimus. Kiekvienas turime rasti atsakymą, kaip buvo iki to prieita, ir ar galime būti tikri, kad kažkas panašaus niekuomet daugiau nepasikartos ateityje.
Todėl būtina žinoti savo ir kitų tautų, pirmiausiai savo bendrapiliečių istoriją, tam turime skirti dėmesio įtraukiant ir šviečiant jaunimą. Turime nuolat skatinti totalitarinių režimų musikaltimų ir palikimo analizę, dalinimąsi patirtimis, įsiklausant į liudininkų pasakojimus, ir tą daryti ne tik mūsų valstybėje, bet ir su kitomis ES šalimis. Visi turime sąmoningai suvokti kokia trapi yra riba už kurios – nežmoniško elgesio praraja, ir kad yra būtina nuolatinė savistaba, taip pat ir kasdienybėje – ar esame atjautūs savo artimui, ar pasiruošę padėti silpnesniam, ar pasirengę užstoti skriaudžiamą ir prašantį pagalbos. Tuo pačiu geriau įvertinsime, kokie esame laimingi, gyvendami taikoje ir demokratijos sąlygomis, ir kokiomis aukomis pagrįsta mūsų laisvė ir kelias į dabartinę gerovę.

Video – Mindaugas Mikulėnas, garsas – Radvilė Morkūnaitė: 

Euromaidane kalbama: „Imperija mus laiko už rankų ir kojų, kad tik mes nesirinktume europietiškų standartų gyvenimo“,  „Janukovyčiaus mygtukus spaudo Kremlius“,  „tituški“ (provokatoriai) nešiojasi ukrainietiškus pasus įmautėse su ženklu „CCCP“. Tai tik keletas nuorodų į tai, kad šalyje vyksta ne tik piliečių protestas prieš valdžią, bet ir principinė kova tarp praeities ir ateities.

Laisvė – ypač dažnas žodis tarp protestuotojų. Būdama Euromaidane, neatsitiktinai jaučiau tą pačią nepaprastos vienybės ir tvirtybės dvasią, kuri tvyrojo Atgimimo laikais čia, Lietuvoje. Pašaliečiui gali atrodyti keista, juk Ukraina – savarankiška, pripažinta valstybė, tad apie kokią laisvę kalbame? Kažkas, galbūt, tai laikytų laisve protestuoti, laisve mąstyti, laisvai reikšti nuomonę. O aš įsitikinusi, kad be to tai dar ir nuosekli neužbaigtų 90-ųjų valstybingumo atkūrimo ir Oranžinės revoliucijos tąsa.

Euromaidane – ta visuomenės dalis, kuri ir vėl priešinasi tempiama atgal į praeitį, kuri nori, kad šalis atsisakytų sovietinių tradicijų, neskaidrios, korumpuotos sistemos, kurie nenori būti bandomos reanimuoti Sovietų Sąjungos dalimi. Tokiu atveju, šie žmonės Euromaidane nuo savo pačių vyriausybės gina savo šalies suverenitetą.

Po Janukovyčiaus „žongliravimo“ prieš Vilniaus vadovų susitikimą ir po to sekusio pasirinkimo gręžti ienas atgal į Rytus, dalis šalies suvokė, kad balansavimo politika, o iš tiesų  – neryžtingas atsisiejimas nuo bambagyslės, kuri ir toliau sieja šalies establišmentą ir naująjį elitą su Rytine kaimyne, kainavo per daug. Kad tai kainuoja jų pačių ir jų vaikų ateitį.

Lavrovas neseniai pareiškė, kad protestai Ukrainoje yra „stimuliuojami iš užsienio“. Ukrainiečiai juokiasi, kad jis apdairiai nepatikslino – kurio. Jie sako, kad šalyje veikia „trečioji jėga“. Energetikoje, versle, politikoje. O ir šiomis neramiomis dienomis, kas inicijuoja susirėmimus, kas instruktuoja ir apmoka “tituškų” veiklą?  Galų gale, kas gi taip nevykusiai patarinėja Prezidentui, kad jis ne tik nebegirdi savo tautos, bet dar ir leidžia susidaryti tokiai situacijai kurioje pralietas kraujas?

Stebina atkaklus Janukovyčiaus atsiribojimas nuo to, kas vyksta gatvėse. Nors ir daugybę kartų ragintas, Prezidentas nesiima jokios iniciatyvos pradėti tiesioginį ir visaapimantį dialogą, nors jis yra valstybės vadovas, be to ir protestų priežastis bei epicentras.

Todėl nenustebčiau, jei tiesa, kad jis nebeprisileidžia nei bendrapartiečių, nei savo patarėjų, kad vietoj to „jį apstojo šeimos nariai ir Putino FSB pareigūnai“. Tai būtų tiesiausias kelias į realybės jausmo praradimą ir visišką atotrūkį nuo savo piliečių. Ar tik ne tokie “patarėjai” sukurpė ir pasiūlė priimti pastaruosius skandalingus įstatymus, pagal vienos didžiosios kaimynės pavyzdį?

Patirtis rodo, kad rytietiškų patarinėjimų pobūdis ir rezultatai vargiai veda demokratijos stiprinimo ir valdžios atsakomybės prisiėmimo linkme. Kuo tai baigėsi Sirijoje, yra labai iškalbingas ir gąsdinantis pavyzdys.

Sveikintina, kad tuoj pat po pirmųjų bandymų išvaikyti protestuotojus lapkričio pabaigoje, tarptautinė bendruomenė sureagavo nedelsiant. Manau, tai sulaikė nuo tolimesnio beatodairiško smurto. Vėliau buvo pasirinkta taktika laukti, kol žmonės nuvargs, sušals, kol jiems atsibos stovėti šaltyje – bet neatsibodo. Tada pasirinktas „atsargaus“ stūmimo kelias. O dabar – vyksta suiminėjimai, protestuotojų mušimas, leista juos minusiniame šaltyje laistyti vandens patrankomis. Todėl labai svarbu, kad tarptautinė bendruomenė ir toliau atidžiai ir nuolat stebėtų padėtį, ir spaustų Janukovyčių nutraukti bet kokį smurtą, prisiimti atsakomybę už tai, kas vyksta jo šalyje ir išdrįsti sėsti prie vieno stalo su opozicija.

Visi esame pasibaisėję pastarųjų dienų įvykiais, kai buvo pralietas kraujas.  Jėgos naudojimas yra absoliučiai netoleruotinas. Grasinimai, gąsdinimai, šmeižtas ir prievarta turi būti nedelsiant nutraukti. Ypač neramu, kad situacija nepagimdytų dar vieno diktatoriaus prie ES sienų ir nenuvestų šalies į pilietinio karo bedugnę.

Manau, kad visos Europos šalys turi veikti kartu ES lygiu, turi suvokti momento istorinę svarbą ir nepalikti Ukrainos žmonių vienų. Šiandien Europos Komisijos pirmininkas  pasmerkė įvykius, ir pareikalavo, kad būtų tuoj pat nutrauktas prievartos naudojimas, jis pažymėjo, kad ES atidžiai seks įvykių eigą, svarstys galimus veiksmus ir pasekmes dvišaliams ES ir Ukrainos santykiams. Sankcijos yra neabejotinai „ant stalo“. Dabar iššūkis ES užsienio reikalų ministrams – surasti tą tinkamą formulę, kaip paveikti atsakingus už kraujo praliejimą, tolimesnį krizės gilinimą, tuo pačiu neužkeliant naštos ant eilinių piliečių. Visi kiti toliau atidžiai stebim padėtį, matom, kas vyksta, ir bent jau savo dėmesiu ar buvimu Kijeve galime apsaugoti protestuotojus nuo tolesnio susidorojimo.

Europa negali likti nuošalyje. Vienaip ar kitaip, ji yra traukos centras ir ateities viltis tiems šimtams tūkstančių, kurie tamsoje ir šaltyje, stumdomi, mušami, apšaudomi ir laistomi iš vandens patrankų, atkakliai nesitraukia.

Rūkyta dešraViešojoje erdvėje pasklidusi informacija apie tai, kad nuo šių metų rugsėjo visoje ES neteksime galimybės vartoti gilias tradicijas ir nemenką paklausą tiek Lietuvoje, tiek užsienyje turinčiais rūkytos mėsos gaminiais, tikriausiai jau spėjo sukelti nemažai diskusijų ir pasipiktinimo.

Nustebau ir pati, perskaičiusi, kad Europos Sąjunga nuo rudens esą uždraus rūkytus mėsos gaminius, nes, neslėpsiu – šių produktų paskanauti mėgsta didžioji dalis mano pažįstamų, jie neretai tampa ir prašomomis lauktuvėmis iš kolegų užsienyje. Tad sunku įsivaizduoti, kaip galėtų atrodyti situacija, jei jie būtų uždrausti: tai būtų sunkiai suvokiama ir vartotojams, ir smulkiajam verslui, kuris, beje, gali pasigirti stabiliai augančia paklausa.

Europos Parlamento Aplinkosaugos komitete, kuriame dirbu daugiau nei ketverius metus, maisto kokybės ir saugos klausimai – gana dažni. Būtent šiame komitete prieš kelis metus svarstytas ir šis klausimas ir noriu paskubėti nuraminti ir patikinti, kad ypatingais pokyčiais, jog mūsų pamėgti rūkyti gaminiai dings iš rinkos – gąsdintis nederėtų. Nes taip nėra. Tačiau apie viską iš eilės.

Europos Komisija išties turi įgaliojimus priimti kai kuriuos „techninio pobūdžio“ reglamentus, kurie kai kuriais atvejais gali slėpti didelius pokyčius. Europos Parlamentas jiems pareikšti prieštaravimą gali tik tuomet, kai kas nors (valstybių narių kompetentingos institucijos, dalyvaujančios Komisijos darbo grupių posėdžiuose ar verslininkai, kuriuos gali paveikti tokie pakeitimai) atkreipia dėmesį į galimą neigiamą tokių „techninių“ Reglamentų poveikį. Esminis dalykas, kalbant apie pokyčius nuo rugsėjo pradžios – susijęs su cheminėmis medžiagomis, kurios galės būti naudojamos rūkant mėsos gaminius, t.y. bus leidžiama naudoti tik patikrintas ir saugias chemines medžiagas. Natūralia, chemiškai neapdorota mediena rūkytais mėsos gaminiais tikrai galėsime mėgautis.

Bendroji kvapiųjų medžiagų naudojimo maisto produktų rūkymo procese tvarka Europos Sąjungoje nustatyta dar prieš dešimt metų. Pagal ją, mėsa gali būti rūkoma dūmuose, kurie išgauti tik iš cheminėmis medžiagomis neapdorotos medienos. Kartu su tokia mediena galima naudoti ir, pvz., vaistažoles, prieskonines žoles, kadagio šakeles, spyglius ir kankorėžius. Tuo tarpu įvairias chemines medžiagas, kurios naudojamos dūmo kvapui išgauti, galima naudoti, tik jei jos nekenksmingos. Štai dabar ir buvo patvirtintas toks nekenksmingų medžiagų, kurios gali būti naudojamos, kad pakeistų tikrą dūmą, sąrašas. Tad kodėl kilo tokia sumaištis? Priežasčių gali būti net keletas. Gal Lenkijos maistininkams (o šiandien Lietuvos spaudoje ir cituojamas Lenkijos laikraštis), mėsą mirkantiems nepatikrintuose chemikaluose bus per brangu naudoti tik saugias medžiagas? O gal kažkam tiesiog naudinga visuomenėje skleisti antieuropietiškas nuotaikas.  Taigi, sumaišties kilmė – gali būti įvairiapusė ir įdomi, tačiau šiuo momentu – daugeliui turbūt svarbiausia ne tai. Svarbiausia, kad toliau saugiai paruošti rūkytos mėsos gaminiai niekur nedings.

Europos Parlamento plenariniame posėdyje Lietuvos Prezidentei D. Grybauskaitei ir Europos Komisijos pirmininkui J. M. Baroso pateikiant Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai pusmečio rezultatus, absoliuti dauguma europarlamentarų sveikino Lietuvos pirmininkavimo komandą už pasiekimus. Deja, ši tema tapo tik dar viena proga Lietuvos atstovui Europos Parlamente p. Valdemarui Tomaševskiui apjuodinti Lietuvą, esą čia diskriminuojamos tautinės mažumos, bet viena – lenkų – ypatingai. Buvo naudojami tokie epitetai kaip „asimiliacija“, „diskriminacija“, „represijos“, „persekojimas“, kalbėjo esą „apygardos teismas spaudžiamas viešų politikų pasisakymų“, vyksta „kova su autochtoninių tautinių mažumų kalbų naudojimu“, yra „baudžiama už gimtosios kalbos vartojimą“.  Tai rašau tam, kad būtų aišku, kokiomis kategorijomis Europos valstybių atstovų ir ES institucijų pareigūnų akyse yra piešiama mūsų valstybė. Ir kad būtų aišku, kodėl šįkart negalėjau nereaguoti iškeldama mėlyną kortelę ir prašydama žodžio.

Mėlyna kortelė, pakelta per kolegos pasisakymą plenarinių diskusijų metu, suteikia teisę sureaguoti į kolegos poziciją užduodant patikslinantį klausimą. Prašiau p. Valdemaro Tomaševskio patikslinti, ar jam žinoma, kad Lietuvoje yra viena valstybinė kalba, ir ar jo nuomone, valstybės tarnautojas gali sau leisti nevykdyti valstybės, kurioje dirba ir kurios pilietis yra, įstatymų.  Sulaukiau ne tik mažai ką bepatikslinančio atsakymo posėdžio metu, bet ir nemalonios akistatos, su epitetais mano ir kitų, kitokios nuomonės besilaikančių asmenų atžvilgiu, posėdžiui pasibaigus.

Pastebiu tendenciją, kad dažnokai šią kortelę kyla noras panaudoti būtent per p. V. Tomaševskio pasisakymus, kadangi kalbėdamas apie kitus dalykus, jis gana sistemingai naudojasi proga paskleisti tautinių mažumų „diskriminacijos“ miglą. Galiu tik spėti, kokia veikla vykdoma ir kokios žinios yra skleidžiamos EP koridoriuose ne oficialių posėdžių metu.

Europos Parlamentas yra skirtas bendraeuropinių klausimų aptarimui, jų, ypatingai aktualių ir Lietuvai, yra per akis. Čia ne vieta aiškintis vidaus politikos peripetijas. Todėl iki šiol ir aš, ir, spėju, kolegos, stengdavomės susilaikyti nuo viešo aiškinimosi plenarinių sesijų metu. Stengdavomės išlaikyti geranorišką ir konstruktyvų toną, verčiau išdėstant kontrargumentus, pateikiant faktus kolegoms, mažiau žinantiems apie ką kalbama, daugiau bendrauti tiesiogiai. Čia galiu priminti, kad tokioje pačioje geranoriškumo dvasioje inicijavau laišką Lenkijos užsienio reikalų ministrui R. Sikorskiui, kurį pasirašė beveik visi Lietuvos EP nariai,  ir kuriame kvietėme dialogui, išsakėme pasirengimą atsakyti į visus klausimus. Buvo ir daugiau panašių iniciatyvų. Galų gale, kalbėtis yra apie ką – juk ir mūsų tautiečiai Lenkijoje susiduria su didelėmis bėdomis tiek dėl mokyklų uždarymo, tiek dėl vadovėlių trūkumo ir kitų sunkumų.

Tačiau diskutuoti yra įmanoma tik tada, kai yra įsiklausoma į faktus. O faktai tokie, kad Lietuvoje lenkų tautinės mažumos ugdymas gimtąja kalba yra nepalyginti geresnis, nei bet kurioje kitoje ES šalyje. Ir vis dėlto, būtent Lietuvai tenka didžiausias spaudimas. Buvo bandoma į diskusijas įvelti visas įmanomas tarptautines organizacijas, skųstasi tarptautiniams teismams, tačiau dar nei viena tautinių mažumų teisių srityje veikianti rimta tarptautinė institucija nenustatė, kad Lietuva pažeidžia kokias nors tarptautines normas.

Jau kuris laikas, aktyviomis p. V. Tomaševskio pastangomis šis klausimas keliamas Europos Parlamente.  Tačiau ir čia, net po keletos bandymų iš Europos Komisijos išgauti smerkiantį Lietuvą verdiktą, pastaroji pažymi, kad neturi įgaliojimų kištis į valstybių narių veiksmus šioje srityje ir atsisako skundus nagrinėti. Be kita ko, manau, kad Komisija numano ir apie politinį šio klausimo “pamušalą”.

Gerbiu ir palaikau bendrapiliečius lenkus, sveiko požiūrio lenkus (ir daug tokių pažįstu), kurie nemanipuliuoja savo tautiečiais ir neiškraipo realybės (kad Lietuva persekioja tautines mažumas) dėl savo politinių tikslų. Aš asmeniškai tikiu, kad geravališko dialogo ir kompromiso keliu galima išspręsti visus klausimus. O p. V. Tomaševskiui galiu tik palinkėti nebeužsiiminėti savo valstybės juodinimu, ir visuomenės kiršinimui, o verčiau rinktis pozityvesnę veiklą, susirandant progų dirbti konstruktyviau ir ties dalykiniais klausimais.

Europos Parlamento (EP) plenarinėje sesijoje gruodžio 10 d. svarstėme prieštaringai vertinamą rezoliuciją dėl lytinės ir reprodukcinės sveikatos ir teisių, kurią rengė EP Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto vicepirmininkė Edite Estrela. Nors rezoliucija yra neįpareigojantis dokumentas, tačiau aptariamo klausimo pobūdis ir pats rezoliucijos turinys susilaukė didelio visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio bei viešų debatų, todėl norėčiau dar kartą žvilgtelėti į keletą aspektų, kurių aptarimo panašiose diskusijose greičiausiai nebus išvengta.

E.Estrelos pateiktoje rezoliucijoje kalbama ne tik apie lytinę ir reprodukcinę sveikatą bei teises, joje aptariami lytinio švietimo klausimai, paauglių gimdymų skaičiaus ir, taip formuluojamų, nepageidaujamų nėštumų problema, lytiškai plintančios ligos, ir kita. Kiekvienas iš šių klausimų gali sukelti diskusiją, juo labiau yra svarbus valstybėms narėms ir jų piliečiams.

EP svarstant panašaus pobūdžio klausimus (lytinė sveikata ir reprodukcinės teisės dažnai atsiduria įvairiuose dokumentuose) visuomet yra ryškios dvi stovyklos – viena, kuri mano, kad sveikata ir švietimas yra valstybių narių kompetencija, kita, kuri nuolat kalba apie tai, ką valstybės turėtų daryti šioje srityje.

Valstybės narės atsižvelgdamos į savo nacionalinius ypatumus formuoja sveikatos apsaugos sistemą, organizuoja švietimą. Gerai, kai siekiama, jog valstybės narės dalintųsi tarpusavio gerąja praktika, tačiau ar šiuo atveju tikrai to siekiama?

Dokumento rengėjai ir rezoliuciją palaikę europarlamentarai akcentavo, kad šiame dokumente įtvirtintomis nuostatomis siekiama ginti moters sveikatą. Žinoma, toks tikslas yra svarbus ir gerbtinas, tačiau atidžiai nagrinėjant dokumentą kyla daug klausimų dėl nuostatų tikslingumo, juolab yra priešpriešų tarp pačių nuostatų, kartais painiojamos sąvokos.

Kontraceptika – rezoliucijos tekstu raginama, kad juos laisvai galėtų įsigyti paauglės, kad šios priemonės būtų kompensuojamos iš sveikatos draudimo. Ar nėštumas prilyginamas tokioms ligoms kaip vėžys, diabetas ir pan.?

Abortai. Nors deklaruojama, kad gyvybė yra svarbiausia vertybė, skaitant rezoliucijos tekstą susidaro itin prieštaringas vaizdas. Tarkime, teigiama, kad tinkamai atliekamas abortas užtikrins gerą moters „fizinę ir dvasinę sveikatą“. Gal galėtumėme sutikti dėl fizinės dalies, tačiau dėl dvasinės būsenos yra visiškai atvirkščiai – moteriai yra didžiulis išbandymas žengti tokį žingsnį ir tyrimai rodo, kad dvasinės žaizdos didžiajai daliai pasilieka ilgam, o be to, beveik 90 proc. moterų visą gyvenimą gailisi pasirinkusios tokį sprendimą.

Taip pat glumina formuluotės – “nepageidaujamas nėštumas“, kaip šeimos planavimo priemonė. Priimu tai kaip tam tikrą programavimą, kai nėštumas lygiai kaip liga – yra nepageidaujamas. Mes turime ugdyti atsakomybę už gyvybę, o ne besąlyginį laisvą pasirinkimą (kurio negali atimti iš žmogaus). Rezoliucijoje kalbama ir apie tai, kad paauglėms nereikėtų tėvų sutikimo, norint atlikti abortą.

Rezoliucijoje aptariamos ir lytinio švietimo programos, t.y. raginimas valstybėms narėms, kad toks “švietimas būtų privalomas visiems pradinių ir vidurinių mokyklų moksleiviams“. Manau sutiksime visi, kad lytinio ugdymo, šeimos planavimo programos yra reikalingos, ypač vyresnėse klasėse ir to yra siekiama Lietuvoje, tačiau lytinis švietimas – yra kas kita, čia kalbama labiau apie pažinimą, bet mažiau apie atsakomybę.

Dokumente įvardinami ir teisingi dalykai, kaip antai kova prieš seksualinį smurtą, duomenų ir statistikos kaupimas, nemokamų tyrimų (ginekologiniai, mamografiniai) svarba, šeimos planavimo programos ir pan.

Tačiau susidarė įspūdis, kad pagrindinės E.Estrelos rezoliucijoje siūlytos priemonės nuo jauno amžiaus skatina ne atsakomybės jausmą, o laisvą požiūrį ir įvairių pasekmių turintį gyvenimo būdą, todėl nebalsavau už šį dokumentą. Neneigiu moters teisės į sveikatą – ji buvo ir tebėra užtikrinama, tačiau manau, kad kiekviena valstybė narė turi apsispręsti savarankiškai dėl sveikatos apsaugos ir švietimo klausimų, o kartu atsižvelgdama į valstybės narės tradicijas ir vertybes, moralinius ir etinius motyvus. Todėl Europos Parlamente balsavau už alternatyvią EPP rezoliuciją.

Rezoliucijos tekstus rasite sekdami nuorodas:

E. Estrela rezoliucija

Alternatyvi Europos liaudies partijos rezoliucija

Jei norėtumėte pasidalinti savąja nuomone – būčiau dėkinga už laiškus el.paštu info@morkunaite.lt

 

ES finansinė perspektyvaŠi savaitė Europos Parlamente – gausi sprendimų dėl Europos Sąjungos finansinės ateities. Antradienį patvirtintas ilgai derintas susitarimas dėl ES Daugiametės finansinės perspektyvos 2014-2020 metams bei dokumentas dėl Ignalinos AE uždarymo tolimesnio finansavimo, trečiadienį Europos Parlamentas pritarė ES 2014 metų biudžeto projektui bei atskirų ES fondų veikimą reguliuojantiems dokumentams.

Susitarimus dėl šių dokumentų išties galima vertinti kaip Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai sėkmę. Susitarimas dėl daugiametės finansinės perspektyvos buvo derinamas beveik pusę metų. Dar ir pačią balsavimo Europos Parlamente dieną iki galo nebuvo aišku, ar jam pritars visos EP frakcijos. Tuo tarpu diskusijos dėl kitų metų biudžeto tarp ES valstybių atstovų truko iki paryčių (beje, praėjusiais metais derybos dėl biudžeto nebuvo tokios sklandžios ir nusitęsė net į šių metų pradžią).

Jau dabar galima konstatuoti, jog Lietuva, nors ir nepasiekė visko, ką buvo užsibrėžusi, iš visų derybų išeis nugalėtoja – visuose dokumentuose numatytas finansavimas, teksiantis Lietuvai yra didesnis, nei iš pradžių siūlė Europos Komisija. Štai, pavyzdžiui, finansavimas Ignalinos AE uždarymui padidintas nuo Europos Komisijos siūlytų 210 iki 450 milijonų eurų (nors ir nesiekia Lietuvos prašytų 770 milijonų). Naujos finansinės perspektyvos metu numatytas ir paprastesnis ES lėšų administravimas bei lankstesnis jų perskirstymas tarp atskirų fondų. Galiu pasidžiaugti, kad mano ir kolegų pastangomis programos „Europa piliečiams“ rėmuose atsiranda galimybė finansuoti projektus, prisidedančius prie bendros mūsų istorinės atminties išsaugojimo.

Vis tik visi ES lėšomis finansuojami projektai įgyvendinami valstybių narių vyriausybių, remiantis nacionaliniais teisės aktais. Būtent nacionaliniais teisės aktais nustatomi finansavimo prioritetai ir lėšų paskirstymas tarp šių prioritetų ir skirtingų įgyvendinančių institucijų. Pagrindiniai dokumentai, pagal kuriuos Lietuvai bus skiriama ES struktūrinė parama 2014-2020 metais, yra Partnerystės sutartis ir veiksmų programa. Partnerystės sutartyje nustatomi nacionaliniai plėtros poreikiai ir pasirenkami prioritetai, kurie galėtų būti finansuojami ES lėšomis.

Ruošiantis 2007-2013 metų finansinei perspektyvai, viešojoje erdvėje vyko aktyvios diskusijos dėl prioritetų nustatymo, įtraukiant įvairias visuomenės grupes ir organizacijas. Šiuo metu Lietuva pagal ES paramos panaudojimą jau priskiriama prie pirmaujančių ES valstybių. Diskusijos buvo prasidėjusios ir ruošiantis 2014-2020 metų finansinei perspektyvai. Deja, po Seimo rinkimų 2012 metų rudenį šios diskusijos tarsi pasitraukė į pogrindį – informacija apie jas skelbiama tik specializuotame portale ir yra taip “saugiai padėta“, kad rasti ją gali tik žinantys, kur ieškoti. Tuo tarpu plačioji visuomenė lieka nuošaly nuo šių sprendimų priėmimo – valdantieji, rodos, visiškai nenori, kad kuo daugiau gyventojų, bendruomenių ar organizacijų sužinotų apie planuojamus prioritetus, kad dalyvautų diskusijose. Skubama taip, kad ES paramos naudojimą reglamentuojantys dokumentai Europos Komisijai bus teikiami tvirtinti dar šiais metais.

Nežinia, kodėl nuo visuomenės yra slepiama, kokiems mūsų valstybės ir žmonių prioritetams 2014-2020 m. planuojama paskirstyti daugiau nei 40 milijardų litų. Negalima atmesti ir galimybės, jog tai susiję su valdančiosios koalicijos narių kova dėl ES lėšas administruojančių institucijų kontrolės. Juk kai niekas neteikia pasiūlymų, nekelia klausimų dėl planuojamų prioritetų tikslingumo, kur kas paprasčiau patvirtinti reikalingus dokumentus. Kitų ES valstybių patirtis rodo, jog tokia praktika – ydinga. Ne vienam yra tekę matyti Pietų Europos valstybėse vidury laukų užsibaigiančius greitkelius, o štai Rumunija privalės grąžinti maždaug penktadalį ES paramos lėšų (tai sudaro apie 1 milijardą eurų), išleistų sukčiaujant.

Taigi lieka tikėtis, jog teisėsaugos ir kontrolės institucijos neleis efektyviam Lietuvos diplomatų darbui dėl ES finansinės ateities virsti korumpuotų valdžios atstovų bei interesų grupių asmeninės gerovės užtikrinimo priemone. Nes ne tokia jos paskirtis.