Feeds:
Įrašai
Komentarai

Posts Tagged ‘Anykščiai’

Spalio 22 d. Troškūnų vienuolyne, Anykščių rajone dalyvavau  tradiciniame  Lietuvos šaulių studentų korporacijos „SAJA“ sąskrydyje. Korporacija įkurta 1934 m., savo veiklą atkūrė prieš penkerius metus. Anuomet Šaulių organizacija buvo stipriausia, vienijanti įvairių pažiūrų žmones, tačiau svarbiausia – atsakingai kuriančius Lietuvą. Todėl džiaugiuosi, kad ir atgimusi SAJA, kurios nariai iš jaunųjų šaulių išaugę jaunuoliai, turi stiprų jaunatviškumo, veržlumo užtaisą, kurį panaudoja ne kalboms iš tribūnų, bet  konkretiems darbams. Pastarasis, man labai įsiminęs – Trakinių partizanų renginys, kurio metu buvo statomas bunkeris, pagerbiami tos vietovės partizanai, skaitomos paskaitos ir pan.

Šiame susitikime taip pat pagerbti už Lietuvos laisvę kovoję šauliai.  Prie atminimo lentos, skirtos 1920 m. lapkričio 21 d. kovoje su prasiveržusiais lenkais Troškūnuose žuvusiems Jonui Budrevičiui, Petrui Liktorui, Antanui Miškeliūniui, Petrui Tunkevičiui, Antanui Žarskui buvo skirta mūsų tylos minutė. Atminimo lenta prikabinta ant senosios mokyklos pastato, kuris buvo pastatytas XVIII a. Troškūnuose taip pat verta aplankyti (ir neįmanoma nepastebėti prie bažnyčios esančio) paminklo (skulptoriaus J. Jagėlos ir architektės  A. Kaušinienės), skirto Algimanto apygardos partizanams. Jis čia pastatytas, kadangi šiose vietose gimė pirmasis Algimanto apygardos vadas Antanas Slučka-Šarūnas.

Renginyje svečiavosi LR Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas A. Anušauskas, LŠS vadas A. Plieskis.  Sąskrydyje pristatyta  SAJOS veiklos ataskaita, išdiskutuota, ką reikia tobulinti, korporacijos pirmininku antrai kadencijai išrinktas Mindaugas Nefas.

Korporacijai „ Saja“ linkiu daugiau prasmingų darbų ir tokio tikėjimo, kurį turėjo Šaulių Sąjungos kūrėjas Vladas Putvinskis-Pūtvis, kuris būdamas mirties patale sakė: „Daktare, sergu ne fiziškai, sergu, nes nebegaliu dirbti Tautos idėjos darbo.“

M. Mikulėno nuotraukos
Reklama

Read Full Post »

Apie pokario istoriją kiekvienas sužino iš skirtingų šaltinių, tiksliau, susiformuoja savo požiūrį ir santykį.

Man pasisekė, nes vaikystėje apie tai girdėjau šeimoje. Per prievartą nebuvo grūdama sausa informacija. Prisilietimas prie šios temos atėjo per bendrą krašto pažinimą (su tėvais nemažai keliaudavom po Lietuvą, kur buvo žinomos partizanų žūties vietos – uždegdavom žvakelę, klausydavausi pasakojimų, kurie leido nuo mažens pažinti nemažą dalį svarbių mūsų valstybės išgyvenimų). Visgi itin daug konkretikos iš tėvų nereikalavau, suvokimas lipdėsi iš bendros atmosferos. Tačiau atėjo laikas, kai atsirado poreikis tarsi iš naujo įsisavinti ano meto istoriją. Panašiai, kaip iš naujo, po daugelio metų perskaityti tą pačią knygą – nauji patyrimai ir emocijos.

Lukšų šeima – išrašyta jų istorija vėl supažindino mane su pokario laikotarpiu. Juozo Lukšos -Daumanto ir jo žmonos dr. Nijolės Bražėnaitės meilės istorija (nuostabioje knygoje “Laiškai mylimosioms“) ir J.Lukšos laiškai mylimajai atskleidė gražią, poetišką sielą, tvirtą charakterį ir požiūrį į Lietuvą ir vertybes. Šeimų patirtys, ko gero, kuo puikiausiai ir suprantamiausiai atskleidžia ir mūsų tautos istorines patirtis bei skausmą. Tai paveikslas visų, kentėjusių nuo okupacijos.

Todėl šiandien, rugsėjo 4 d., man buvo labai svarbu prisijungti prie gausaus būrio žmonių, susirinkusių paminėti 60-ųjų J.Lukšos-Daumanto žūties metinių. Jis buvo paskutinis, atkeliavęs iš Vakarų su para­ma Lietuvai.

Kaip ir daugelį metų prieš tai, taip ir šį rugsėjį žūties vietą (nes palaidojimo vieta – nėra žinoma) aplanko ir Daumanto našlė Nijolė, brolis Antanas Lukša. Prieš keletą metų turėjau progos susipažinti su šiais kilniais, šviesiais žmonėmis. Neįtikėtina, kad tie, apie kurių likimus pasakojama, kuriami filmai – vis dar šalia mūsų, gyvu žodžiu galintys perduoti tas patirtis.

Mano karta laiminga – mes dar turime galimybę suvokti pokario istoriją ne iš knygų, bet gyvų liudininkų pagalba.

Džiugina, kad jaunoji karta ieško ir naujų, kitų būdų pažinti okupacijos ir pokario istorines patirtis: šį savaitgalį taip pat vyko Tėvynę mylinčių žmonių sąskrydis “Trakinių partizanai 2011”. Į Anykščių rajone, Kurklių seniūnijoje esantį Trakinių kaimą Lietuvos šaulių studentų korporacija „SAJA“ ir Anykščių S.Dariaus ir S.Girėno 1-oji šaulių kuopa sukvietė tuos, kurie partizaninę temą atradę jau seniai ir tuos, kurie gal dar tik beatrandantys. Bunkerio statymas, darbas tremtinių virtuvėje, Vytauto V. Landsbergio filmo “Partizano žmona“ peržiūra ir diskusija su autoriumi, susitikimas su tremtiniais, partizanų poezijos naktiniai skaitymai, uteniškių muzikinės grupės “Siela” koncertas sukūrė atmosferą, kurioje kiekvienas, pabėgęs nuo pašalinių minčių, turėjo progos prisiminti ir apmąstyti istorinius įvykius, patirtis ir jų pamokas.

Smagu, kad prieš penkis metus, draugų rate gimusi įdėja paminėti 33 Trakinių kaime sušaudytus partizanus peraugo į tradiciniu tampantį ir vis daugiau dalyvių pritraukiantį Tėvynę mylinčių žmonių sąskrydį.

Tikiu, kad kiekvienam  – savas atradimo kelias. Tam priemoniu randasi vis daugiau, vis daugiau aktyvių žmonių imasi iniciatyvos apie tai priminti, kalbėti. Linkiu kiekvienam susikurti savo supratimą apie mums taip svarbius istorijos vingius ir, svarbiausia, nelikti abejingume.

Na, o organizuojantiems – nuoširdi padėka. Man pačiai – visada malonu prie tokių inicityvų prisidėti, jas paremti ir globoti.

Radvilės Morkūnaitės, Mindaugo Mikulėno, Simonos Bakutytės ir Mindaugo Nefo nuotraukos

Read Full Post »

Tęsiasi kelionė po Aukštaitijos miestus ir miestelius. Daugybė susitikimų, minčių, klausimų, patarimų. Visi jie labai vertingi, tad sulauks laiko ir bus permąstyti jau pasibaigus viešnagėms.

Šiandieną pradėjau Antalieptėje, netrukus 250 metų jubiliejų švęsiančioje šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčioje, kartu su Zarasų mero patarėja ir Antalieptės bendruomene – malda gegužinėse pamaldose.

Vėliau – apsilankėme bibliotekoje, kur likau maloniai nustebinta, biblioteka netrukus ketina persikelti į naujas patalpas, o ir dabar gyventojus pažinti pasaulį kviečia įrengtos interneto prieigos, atnaujinamas literatūros turinys. Neeiliniai šie metai ir pačiam Antalieptės miesteliui – šiemet jis pasitinka 410 jubiliejinius metus. Šios gražios šventės proga pažadėjau sugrįžti dar kartą pabūti kartu su rūpestingais miestelio gyventojais.

Iš Antalieptės pasukusi į Dusetas, viešnagę pradėjau susitikimus su miestelio bendruomene ir seniūnijos vadovais. Būtų sunku nepasidžiaugti Dusetų kultūrinio gvenimo atgimimu: statomas naujas kultūros centras, veikia dailės mokykla, galerija, pasidairyti kviečia jaukus skulptūrų parkas, šalimais – išpuoselėtos Sartų ežero pakrantės. Aplankę specialiųjų poreikių Vaiku ugdymo namus, turėjome išskubėti į kapelos išgarsintus Sadūnus, kur prie mūsų prisijungė ir Zarasų meras A. Abromavičius, o bendruomenė  pasitiko su gausybe klausimų: daugiausia jų – apie sveikatą, maisto kokybę ir vartotojų apsaugą.

Vakarėjant važiuodami link Salako žvalgėmės po nepaprasto grožio apylinkes, o Salake jau laukė mokyklos bendruomenė, klausinėjusi apie darbo Europos Parlamente aktualijas, pastarųjų dienų sprendimus, ypatingai domėjęsi aplinkos komiteto veikla, domėjosi aplinkosaugos, atsinaujinančių išteklių, maisto kokybės ir poveikio mūsų sveikatai klausimais. Vėliau apie kasdienybę ir salakiečiams svarbius dalykus teko kalbėti lankantis senelių namuose, kultūros centre, kur užtikau garažiai repetuojant chorą, bibliotekoje, kuri gali pasigirti daugybe skaitytojų. Apsilankymąs Salake baigėsi Gražutės regioninio parko lankytojų centre, o dieną – susitikimu Zarasuose su gyventojais ir bendraminčiais, bendrapartiečiais.

Pirmadienį buvau paskyrusi bendravimui su uteniškiais ir Utenos apylinkių žmonėmis: lankiausi  A. Šapokos, Dauniškio gimnazijose, su jaunimu kalbėjomės apie jiems artėjančius iššūkius ir darbą Europos Parlamente, pietų metu susitikę su Utenos apskrities viršininku E. Puodžiuku kalbėjomės apie miesto aktualijas, apskrities aplinkosaugos klausimus, su “Utenos vandenų“ vadovu bei administracija aptarėme vandens nuotekų, vandens tiekimo gyventojams problematiką, kalbėjomės apie vandens kokybės užtikrinimą. Ypatingai dažnai šis klausimas būna aktualus kaimiškųjų vietovių gyventojams, nes dėl pasenusios vandens tiekimo infrastruktūros vandens normos neretai nukrypsta nuo būtinųjų, atitinkančių keliamus reikalavimus. O infrastruktūros reikalams tvarkyti reikalingos ne tik pastangos, bet ir nemaži finansiniai ištekliai, tad labai svarbios ES lėšų panaudojimo perspektyvos tokioms reikmėms.

Rytoj laukia susitikimai su gyventojais, jaunimu, kultūrininkais, miesto vadovybe Anykščiuose, Svėdasuose ir Troškūnuose.

M. Mikulėno nuotraukos [c], [p]. Daugiau nuotraukų ieškokite Akimirkose.

Read Full Post »