Feeds:
Įrašai
Komentarai

Posts Tagged ‘Aplinkosauga’

Europos Sąjunga pradėjo savo veiklą visų pirma kaip ekonominė sąjunga. Tačiau bėgant metams, europiečiai suprato, jog bendri – ne tik ekonominiai interesai, tačiau ir tarša. Juk teršalai, išleisti į orą ar upę vienoje valstybėje, nepaiso sienų, gali nukeliauti šimtus ar tūkstančius kilometrų, prieš nusėsdami mūsų daržuose ar įsiskverbdami į plaučius. Tokiu būdu rūpestis dėl bendrų aplinkos apsaugos standartų virto ES aplinkos politika. Iki 2004 metų, kuomet Lietuva tapo ES nare, Europos Sąjungos institucijose priimta virš 600 ES teisės aktų, kurių tikslas – užtikrinti aukštus aplinkos apsaugos standartus.

Ruošiantis narystei ES ir per narystės dešimtmetį Lietuvai aplinkos srityje reikėjo nuveikti išties daug – juk okupacijos metais aplinkai dėmesio praktiškai nebuvo skiriama. Vienas aplinkos apsaugos principų yra ir visuomenės teisė susipažinti su informacija apie juos supančią aplinką bei dalyvauti su tuo susijusių klausimų priėmime. Tuo tarpu bet kokios su žmogaus teisėmis susijusios problemos kėlimas sovietinės okupacijos metu buvo laikomas prieštaravimu valdžiai (deja, Putino Rusija, atrodo, grįžta į tas pačias vėžes). Taigi apie ekologines katastrofas ar jų mastą arba nesužinodavome (avarijos slaptose chemijos pramonės įmonėse, grunto tarša chemikalais ir naftos produktais, tikroji oro, vandens telkinių būklė) arba sužinodavome tik jei to nebebūdavo galima nuslėpti (kaip nutiko Černobylio katastrofos atveju).

Narystė ES suteikė daug galimybių ištaisyti ir pagerinti aplinkos būklę: nustatyti taršos šaltinius, išvalyti labiausiai užterštas vietas ir nelegalius sąvartynus, prijungti didžiąją dalį kaimo vietovių prie nuotekų tinklų, keisti asbestines stogų dangas nekenksmingomis žmogui. Kita vertus, prisiėmėme ir įsipareigojimą su ES derinti ir bendradarbiauti formuojant bei įgyvendinant savo aplinkos apsaugos politiką: stebint aplinkos būklę, kovojant su tarša, ženklinant bei naudojant pavojingas ir kenksmingas medžiagas, saugant gyvąją gamtą, keliant aplinkos apsaugos specialistų kompetenciją, didinant visuomenės sąmoningumą.

Kad mūsų aplinkosauginė sąmonė po truputį keičiasi, rodo ir didelio gyventojų dėmesio sulaukianti švarinimosi akcija „Darom“. Prieš kelerius metus gimusi kaip Estijos ir Lietuvos savanorių iniciatyva, ši akcija jau išplito po visą pasaulį. 2011 metais Europos Parlamentas mano ir kolegų iniciatyva paragino ją vykdyti visose ES valstybėse. Džiaugiuosi, kad ši bendra iniciatyva pasiekė tikslą – šiemet švarinimosi akcija “Darom” (Let’s do it!) oficialiai paskelbta visos ES renginiu, pavasariniam aplinkos tvarkymui suburianti 28 šalių europiečius. Rezoliucija, raginanti šią akciją padaryti pasauline priimta ir Jungtinėse Tautose.

Švarinimosi akcijos Lietuvoje svarbios ne tik dėl to, kad po jų mūsų aplinka tampa gražesnė, kad iš jos pašalinamos ne tik gamtai, bet ir žmonėms kenksmingos atliekos. Šių akcijų metu surenkamų atliekų kiekis kaskart parodo, kiek kurdami atliekų tvarkymo sistemą Lietuvoje pasistūmėjome pirmyn. Kol kas žinios, deja, nedžiugina: Europos Sąjungoje esame tarp valstybių, kurios vis dar labai daug atliekų šalina į sąvartynus, o taip pat – vis dar nevengiame atsikratyti atliekų palikdami jas gamtoje, kur pakliūva. Tai aiškiai rodo, kad supratimo, kaip elgtis su atliekomis tiek buityje, tiek valstybėje – stinga. Tokia elgsena iliustruoja bendras nuotaikas ir požiūrį į aplinkosaugos dalykus, nes nežiūrint į tai, kad šioje srityje atsiranda vis daugiau atsakingai besielgiančių žmonių ir organizacijų, vis dar dažnai pasigirsta svarstymų, jog aplinkos klausimai – pernelyg didelis išlaidavimas ir ekonomikos augimo stabdis, todėl esą aplinkos apsaugos standartų laikymąsi galima atidėti „geresniems laikams“. Toks požiūris atkeliavo dar iš praėjusio tūkstantmečio, kuomet įvairios taisyklės, skirtos apsaugoti aplinką, būdavo kuriamos nesigilinant į tai, kokį poveikį jos gali turėti ekonomikai ar kitoms mūsų gyvenimo sritims.

ES institucijose ir kitose ES valstybėse šitokio siauro požiūrio jau atsisakoma, ir į aplinkos klausimus žiūrima integruotai – kaip į būtiną bet kurios kitos politikos srities elementą. Būtent dėl šios priežasties, priimant bet kurios srities teisės aktus, privaloma atsižvelgti ir į tai, kokį poveikį jie gali padaryti aplinkai. Naujausi tokių teisės aktų pavyzdžiai – naujoji ES žemės ūkio politika, kaip būtiną ES paramos sąlygą numatanti ir aplinkos apsaugos reikalavimų laikymąsi. Antra vertus, Europoje vis didesnį pagreitį įgauna ir aplinkos įtraukimas į ekonomiką. Tai – ne tik „žaliosios“ darbo vietos ar viešieji pirkimai, tačiau ir, pavyzdžiui, požiūris į atliekas ne kaip į problemą, kuria reikia atsikratyti, o kaip į galimybę gauti pigesnių žaliavų gamybai.

Ką daryti, kad europiečiais taptume ne tik perkeldami ES reikalavimus į savo teisę, bet ir savo požiūriu į aplinką? Viena vertus, reikia daugiau dėmesio skirti visuomenės švietimui bei informavimui, ypač – mokyklose ir ikimokyklinio ugdymo įstaigose. O tai, jog jaunoji karta, ugdymo įstaigos, šeimos ir visuomeninės organizacijos yra atviros ir nuoširdžiai jungiasi prie aplinkosauginių ir šviečiamųjų projektų, kad turi daug idėjų, kaip būti draugiškesniais gamtai ir nori jomis dalintis – per pastaruosius penkerius metus patyriau pati, prieš ketverius metus pradėjusi „Žaliojo kodo“ iniciatyvą. Tai projektas, kurio metu visi buvo kviečiami imtis iniciatyvos ir mokytis atsakingiau žvelgti į savo aplinką ir “žaliosiomis” idėjomis dalintis su savo draugais, artimaisiais ir kolegomis. Tokiu būdu “Žaliasis kodas” subūrė nemažą bendruomenę. Taigi, žmonės yra labai geranoriški ir atviri, kai supranta savo veikimo svarbą ir rezultatus. Tad pagrindinė valstybės institucijų, atsakingų už aplinkosaugos politikos formavimą, užduotis šiuo metu yra suteikti žmonėms reikiamos informacijos ir padaryti viską, kad į aplinkos apsaugą visi (gyventojai, verslininkai, valdininkai) pradėtų žiūrėti ne kaip į biurokratinį reikalavimą, o kaip į žingsnį link gražesnio ir geresnio gyvenimo.

Read Full Post »

M.Mikulėno nuotrauka

M.Mikulėno nuotrauka

Šią savaitę sulaukėme dviejų žinių apie atliekas: privačiam investuotojui išduotas leidimas Vilniuje statyti atliekų deginimo gamyklą, o Aplinkos ministerija norėtų įvesti naujus mokesčius – tiek už atliekų deginimą, tiek už jų perdirbimą, t.y., rūšiavimą. Žvelgiant į Lietuvą iš europinės perspektyvos, nei vienas šių žingsnių, deja, neišspręs Lietuvos atliekų problemos. Atvirkščiai – galime taip ir nepakilti iš ES uodegos pagal atliekų tvarkymo rodiklius (kur dabar ir esame).

ES (o taip pat – Lietuvos) atliekų šalinimo politika remiasi taip vadinama atliekų tvarkymo hierarchija.  Visų pirma turi būti stengiamasi vengti atliekų (pvz., mažinant pakuočių kiekį), susidarančias atliekas turi būti stengiamasi naudoti pakartotinai (pvz., pakartotinai naudojant stiklo tarą, pildant spausdintuvų tonerius), jei tai neįmanoma – perdirbti. Tik pakartotinam naudojimui ar perdirbimui netinkamos atliekos gali būti naudojamos energijai gauti, o po šio proceso likusios – šalinamos sąvartynuose.

ES aplinkos politikos programoje 2014-2020 metams Europos Parlamentas aiškiai nurodo, jog pagal atliekų hierarchiją deginimas ir šalinimas sąvartynuose turėtų būti rečiausiai naudojami atliekų tvarkymo metodai. Visais atvejais pirmenybė turėtų būti teikiama atliekų susidarymo prevencijai, pakartotiniam panaudojimui ir perdirbimui.

Panašu, jog Lietuvos Vyriausybė, baigusi pirmininkavimą ES Tarybai, ruošiasi pamiršti visus ES reikalavimus ir atliekų tvarkymo prioritetus. Atliekų deginimo gamyklos statyba Vilniuje (vilniečiai kelerius metus aktyviai priešinosi, deja, verslo interesai pasirodė svarbesni nei aplinkos oro kokybė) gal ir prisidės mažinant atliekų kiekį sąvartynuose, tačiau abejoju, ar prisidės prie aktyvesnio atliekų perdirbimo. Kita vertus, neaišku, ar bus efektyviai užtikrinta, kad gyventojų nekvėpuotų iš gamyklos sklindančiais nuodingais dūmais.

Atliekos modernioje Europos Sąjungoje matomos kaip galimybė – visų pirma žaliavų šaltinis, ateityje siekiant užsitikrinti ES pramonės aprūpinimą žaliavomis, šiuo metu brangiai importuojamomis iš Azijos ar Afrikos. Deja, Lietuvos valdžia, atrodo, šį principą supranta savaip – atliekas mato tik kaip galimybę surinkti daugiau mokesčių. Tačiau planai apmokestinti rūšiuojamas atliekas nekvepia jokia logika. Skatinant gyventojus rūšiuoti atliekas, kaip tik turėtų būti imamasi visų įmanomų pastangų, kad gyventojai patys būtų suinteresuoti, jog šiukšlės būtų ne šalinamos sąvartynuose, ne deginamos, o perdirbamos. Sąvartynų mokesčio didinimas, deginamų atliekų apmokestinimas – išties vienas galimų žingsnių šia linkme. Tačiau perdirbamų atliekų apmokestinimas gyventojų tikrai nepaskatins rūšiuoti atliekas. Greičiau privers prisiminti tai, ką, atrodė, baigiame išgyvendinti – šiukšlių maišus palikti pamiškėse ir pakelėse. Sulauksime priešingo efekto – vietoje to, kad padidėtų surenkamų mokesčių, jų tik sumažės. Padidės tik aplinkos užterštumas.

Suprantamas valdančiųjų noras bet kokia kaina surinkti biudžetą, kad po to turėtų iš ko vykdyti dažnai ekonomiškai nepagrįstus pažadus rinkėjams. Sako, pinigai nekvepia. Tačiau panašu, jog sprendimas apmokestinti rūšiuojamas atliekas gali pakvipti pamiškėse pūvančiais šiukšlynais.

Read Full Post »

BalticStern

Pirmasis rugsėjo šeštadienis minimas kaip Baltijos jūros diena. Šią dieną pradėjome švęsti dar 1988 metais, kuomet Lietuvos, Latvijos ir Estijos žmonės, neabejingi gamtai, apjuosė Baltiją gyva grandine, atkreipdami Pasaulio dėmesį į pavojingą Baltijos jūros ekologinę būklę. Per 25 metus, prabėgusius nuo tos dienos, pasikeitė nemažai dalykų – atgavome Nepriklausomybę, įstojome į Europos Sąjungą, tačiau būtinybė rūpintis Baltijos jūra, deja, nedingo. Nors ir mažiau teršiama, Baltijos jūra išlieka labiausiai užteršta ES krantus skalaujančia jūra, todėl rūpestis ja – kiekvieno iš mūsų reikalas.

Per pastaruosius metus nemažai pastangų dėjo ir ES institucijos, priimdamos teisės aktus, leidžiančius sumažinti Baltijos taršą: apribotas fosforo ir jo junginių (fosfatai – viena pagrindinių jūros „žydėjimo“ priežasčių) naudojimas skalbimo priemonėse, sugriežtinti laivų, įplaukiančių į Baltiją, kuro kokybės reikalavimai – laivuose turės arba būti naudojami mažesnio sieringumo degalai, arba įrengti tuos sieros junginius „sugaudantys“ filtrai. Naujoji ES žemės ūkio politika taip pat atsigręžė į aplinkos apsaugą, nuo ateinančių metų ūkininkai bus skatinami naudoti kuo mažiau trąšų, nes šiandien, kaip bebūtų gaila, Lietuvos žemės ūkis vis dar yra įtrauktas į Baltijos jūros teršėjų sąrašą.

Artėjant šių metų Baltijos jūros dienai, su kolegomis Europos Parlamente surengėme seminarą, kurio metu buvo pristatyta tarptautinės mokslininkų grupės BalticSTERN parengta studija “Baltijos jūra – mūsų bendras turtas. Baltijos jūros išsaugojimo kaštai”, atskleidžianti, kiek kiekvienam iš mūsų kainuotų, jei norėtume sustabdyti jūros eutrofikaciją (dumblėjimą) ir panaikinti neigiamus padarinius. Dar 2007 metais Baltijos jūrą supančios valstybės sutarė imtis veiksmų šioje srityje ir patvirtino Baltijos jūros veiksmų planą, kurį įgyvendinus iki 2021 m., Baltijos jūros būklė būtų ne tik stabilizuota, bet ir žymiai pagerinta. BalticSTERN tyrimas rodo, kad norint pasiekti šiuos Baltijos jūros veiksmų plano tikslus,  kasmet reikėtų 2,3-2,8 mlrd. eurų.

Dar daugiau, anot tyrimo, Baltijos regiono gyventojai yra pasiruošę prisidėti prie bendro turto – Baltijos jūros aplinkos – išsaugojimo. Antai švedai sutiktų tam skirti po 110 eurų per metus, suomiai – po 52. Mažiausiai prisidėti sutiktų latviai (po 4 eurus), rusai ir lietuviai (po 6 eurus). Bendra suma, kurią kasmet gyventojai būtų pasiryžę skirti Baltijos išsaugojimui ne tokia ir maža – 3,8 milijardo eurų, taigi, bent 1 mlrd. daugiau, nei šiuo metu būtina.

Žinoma, tai jokiu būdu nereiškia, kad jau ryt į mūsų duris pasibels mokesčių inspektoriai ir pareikalaus įnašo už Baltijos jūros išsaugojimą. Šis įnašas netiesioginis – skalbiant mažiau fosfatų sudėtyje turinčiais skalbimo milteliais, perkant maisto produktus, išaugintus naudojant mažiau trąšų ir panašiai.

Norėtųsi tikėti, kad klausimas, kam to reikia ir kodėl atsakomybę turėtume prisiimti kiekvienas, kyla vis rečiau. Juk kasmet didelė dalis Lietuvos gyventojų vis dar vyksta ilsėtis prie Baltijos. Ir vis dažniau mato „žydintį“ vandenį – anot tyrimo, su šiuo reiškiniu susidūrė kas antras, nuvykęs pajūrin. Tad turime dvi alternatyvas – mokėti kiek brangiau už Baltiją mažiau teršiančius produktus arba, nieko nesiimdami, susitaikyti su tuo, kad mūsų vaikai Baltijos jūroje gali ir nebesimaudyti – mokslininkų teigimu, imantis tik tų veiksmų, kurių imamasi dabar, jau 2050 metais Baltijos jūros centrinė dalis gali būti visiškai negyva.

Kita vertus, nors Baltija skalauja net aštuonių ES valstybių krantus, turime ir vieną žaidėją, kuris įsipareigojimus, galinčius padėti išsaugoti Baltiją, ir atsakomybę už švaresnę jūrą prisiima labai vangiai. Rusija. Ši šalis garsėja grandiozinių mastų infrastruktūros projektais, taip pat ir Baltijos jūroje, ir daug mažiau – noru bendradarbiauti su kitomis valstybėmis, susirūpinusiomis tų projektų padariniais aplinkai.

Lietuvos specialistai sako, kad Kuršių marios ir Baltijos jūra ties Lietuva yra viena labiausiai užterštų trąšiosiomis medžiagomis, ir kad pusė tos taršos atkeliauja Nemunu iš Rusijos ir Baltarusijos.

Nerimą kelia ir tai, kad nieko nežinome nei apie statomą Kaliningrado AE, nei kokia tarša atkeliaus Nemuno vandenimis iki mūsų, nei kaip bus gabenamos radioaktyvios atliekos Baltijos jūra.

Ir visgi, žinoti, kad 25-tąjį kartą minėdami Baltijos jūros dieną jau esame pasiryžę pamatuotai, veiksmais ar bent keliais eurais prisidėti prie jos išsaugojimo, labai svarbu. Tai rodo brandą mąstyti plačiau. Ir ne tik apie save, bet ir apie atsakomybę išsaugoti gyvą jūrą būsimoms kartoms.

Read Full Post »

7EAPDerybos dėl ilgalaikės finansinės perspektyvos – pagrindinė žinia, pastaruoju metu girdima iš ES institucijų, o taip pat gausiai aptariama ir viešojoje erdvėje. Diskusijų ES biudžeto 2014-2020 metams fone nublanksta žinios apie tai, kad ES – ne tik pinigų maišas, kurį Lietuva turi kuo greičiau įsisavinti. Šiomis dienomis Europos Parlamente pradedamas svarstyti ir kitas ES ateitį lemsiantis dokumentas – Septintoji ES Aplinkos veiksmų programa.

Kuomet prieš daugiau nei pusę amžiaus buvo įkurta Europos ekonominė bendrija (dabartinės ES pirmtakė), ji buvo vien tik ekonominio pobūdžio sąjunga. Tačiau ne užilgo pastebėta, jog valstybėse narėse galiojantys skirtingi aplinkosauginiai reikalavimai tampa kliūtimi ekonominei integracijai. Taigi maždaug prieš keturis dešimtmečius viena iš ES veiklos sričių tapo ir aplinkos apsauga. ES aplinkos politikos prioritetai septynerių metų laikotarpiui yra apibrėžiami taip vadinamoje Aplinkos veiksmų programoje, kurią patvirtina pagrindinės ES institucijos.

Europos Komisija, pateikdama būsimos ES aplinkos politikos gaires, siūlo prioritetinėmis sritimis paskelbti klimato kaitą, biologinę įvairovę, darnų gamtos išteklių naudojimą ir atliekų tvarkymą. Kai kurios iš minėtų sričių – prioritetinės jau kurį laiką. Deja, valstybėms vis nepavyksta tinkamai įgyvendinti iškeltų tikslų. Tą rodo ir negerėjanti aplinkos būklė. Lietuva irgi ne išimtis – pagal atliekų tvarkymo, vandens valymo parametrus esame vieni paskutinių Europoje. Kita vertus, pagal daugumą natūraliosios gamtos ir kraštovaizdžio išsaugojimo parametrų Lietuva patenka tarp pirmaujančių ES valstybių. Taigi mūsų krašto aplinkos išsaugojimas turėtų būti itin aktualus klausimas. Aktualus ne tik aplinkos politiką formuojančioms institucijoms, bet ir visiems žmonėms, kurių dalyvavimas sprendžiant su aplinka susijusius klausimus tarptautiniu ir ES mastu pripažįstamas viena iš piliečių teisių. Deja, Komisijos pasiūlytame naujajame dokumente, kuris septyneriems metams nubrėš ES aplinkosaugos politikos gaires, šiai piliečių teisei aptarti vietos neatsirado. Ir labai gaila. Nes svarbus šios teisės įgyvendinimo aspektas – planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimas. Nors pakankamai detaliai reglamentuojamas tiek ES, tiek ir Lietuvos teisės aktais, šis mechanizmas nuolat sulaukia priekaištų – dėl to, kad ne visuomet, kai galimas poveikis aplinkai, atliekamas vertinimas, nes to nereikalauja teisės aktai, arba atsakingos institucijos nusprendžia, jog poveikis nebus didelis. Arba tiesiog piktnaudžiaujama teisės aktais ar institucijoms suteiktais įgaliojimais – neseniai Austrijoje kilo skandalas, kuomet buvo išvengta poveikio aplinkai vertinimo rekonstruojant oro uostą. Taip pat ir dėl to, kad piliečiai nėra informuojami apie vykstančias procedūras (kita vertus, dažnai ir patys piliečiai nesidomi tuo, kas vyksta aplink juos ir sukrunta jau per vėlai, tik prasidėjus statyboms), dėl to, kad nėra atsižvelgiama į poveikio aplinkai vertinimo metu visuomenės išsakytas pastabas (pavyzdžiui, Alytaus rajone, Dauguose, pradėjus rengti stambiagabaričių atliekų aikštelę netoli ežero, paaiškėjo, jog nebuvo atsižvelgta į vietos gyventojų rūpestį dėl aplinkos išsaugojimo). Visi šie priekaištai tik rodo, jog poveikio aplinkai vertinimo sistema – toli gražu netobula ir kad tiek visos ES, tiek atskirų valstybių lygiu būtinos aktyvios diskusijos su visuomene, kaip reikėtų tobulinti poveikio aplinkai vertinimo mechanizmą.

Reikia pripažinti, kad neretai poveikio aplinkai vertinimas naudojamas ir kaip verslininkų šantažavimo priemonė, ar kaip priemonė sustabdyti bet kokią veiklą kaimynystėje (naiviai tikintis, jog XXI amžiuje pavyks gyventi pirmykštėje gamtoje). Kita vertus, tai – ne priežastis į ES aplinkos veiksmų programą neįrašyti piliečių įtraukimo į aplinkos klausimų svarstymą kaip vieno ES aplinkos politikos prioritetų. Tad pagrįstai kyla klausimas, ar ES piliečių balsas – nėra tik deklaruojamas prioritetas? Aš asmeniškai manau, kad piliečių balsas ir nuomonė priimant bet kokius sprendimus – labai svarbūs. Tad galimybė dalyvauti ES politiniuose procesuose (nesvarbu, apie kokios krypties dokumentus bekalbėtume), turi būti užtikrinta. Todėl tikiuosi įtikinti kolegas europarlamentarus pritarti mano siūlomoms pataisoms, kuriomis ES Aplinkos veiksmų programoje (o ji greičiausiai bus patvirtinta jau Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai metu) siūlau įtvirtinti nuostatas, jog vienu iš ateinančio laikotarpio ES aplinkos politikos tikslų taptų būtinybė įtvirtinti tinkamą piliečių įtraukimą į aplinkos klausimų svarstymą.

Read Full Post »

Šis vasaris – toks, kuris būna tik kas ketverius metus, viena diena ilgesnis. Jau nuo pirmadienio buvau Briuselyje. Kaip tik pagalvojau, kad pirmadienį sukako lygiai metai po savivaldos rinkimų Lietuvoje. Lankydamasi įvairiuose Lietuvos miestuose, nuolat susiduriu su neišvengiama kasdienybe, kad vietos savivalda, nors ir turėtų būti arčiausiai, neretai būna nutolusi nuo gyventojų, o piliečiai, spręsdami vietos problemas, nevengia kreiptis ir į Europos Parlamento narius, prašydami pagalbos spręsti labai konkrečius ir kasdienius nepatogumus.

Įsibėgėjant savaitei skubėjau į susitikimą Europos istorinio sutaikymo grupėje, kuriai labai sėkmingai vadovauja mano kolegė iš Latvijos S. Kalnietė. Šįkart diskutavom apie istorinius archyvus Europoje. Galbūt rudenį pavyks surengti didesnę diskusiją šia tema.

Džiaugiuosi, kad šią savaitę Briuselyje lankėsi ne tik Baltijos Asamblėjos prezidiumas, susitikęs su europarlamentarais, Komisijos atstovais, kitais pareigūnais, bet ir Lietuvos premjeras A. Kubilius. Lietuvos premjeras sulaukė pagyros žodžių dėl įvykdytų reformų ir krizės suvaldymo Lietuvoje ne tik iš Europos Komisijos, bet ir EP pirmininko vokiečio socialisto M. Schulzo.

Savaitės viduryje, trečiadienį, vyko tradicinis Lietuvoje rinktų EP narių susitikimas-pasitarimas su ambasadoriumi R. Karobliu, artėjant Europos Vadovų tarybai, kurioje paaiškėjo, kad Lietuva pasirašė ir taip prisijungė prie finansinės drausmės sutarties, padėsiančios apriboti ES valstybių norus išlaidauti.

Kadangi ši savaitė Briuselyje – komitetų posėdžių, tad Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugo komiteto posėdyje aptarėme bendros žuvininkystės politikos, tausaus išteklių naudojimo bei kitus aktualius klausimus. Komitete teiravausi dėl atliekų tvarkymo valstybėse narėse problematikos, nes statistika ypač liūdina – Lietuva atsiduria visiškame dugne pagal atliekų perdirbimo rodiklius. Šią savaitę buvo patvirtintas sprendimas didinti Pagalbos skurstantiesiems programos biudžetą iki 500 milijonų eurų. Už šias lėšas dvidešimtyje valstybių narių tikimasi paremti 18–19 mln. žmonių. Lietuvai pagal šią programą tenka beveik septyni su puse milijono. Kalbėdama apie programos įgyvendinimą, akcentavau valstybių narių atsakomybės svarbą užtikrinant, kad ši ES parama pasiektų tikrai tuos, kuriems jos labiausiai reikia. Ne mažiau ES piliečiams aktualus ir EP Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komiteto sprendimas, kuriuo nutarta nustatyti viršutinę tarptinklinio ryšio kainų ribą, taikomą operatorių mobiliųjų telefonų vartotojams.

Pirmąją pavasario dieną EP vyko itin didelio populiarumo sulaukę vieši klausymai dėl ACTA susitarimo. Bene pirmą kartą renginys vyko net dviejose salėse vienu metu. Nuomonę dėl visuomenės ir kai kurių politikų itin kontraversiniu laikomo susitarimo jau esu išsakiusi, tačiau dar kartą pritarčiau vaizdingam prekybos komisaro K. de Gucht palyginimui, kad nėra moralinio skirtumo tarp vagystės realiame ir virtualiame pasaulyje, o pavogti obuolį tolygu nelegaliai atsisiųsti dainą iš interneto.

Pačioje savaitės pabaigoje Vilniuje dalyvavau pirmajame Ministro Pirmininko sudarytos darbo grupės, kuri turėtų parengti pasiūlymus dėl tremties ir rezistencijos muziejų ir atkurtų laisvės gynėjų slėptuvių išsaugojimo, posėdyje. Pirmiausia, noriu pasidžiaugti, kad pagaliau prie vieno stalo susėdo LR Vyriausybės, Seimo, Kultūros, Švietimo ministerijos, Politinių kalinių ir tremtinių, regioninių muziejų, skirtų laisvės kovoms atminti, atstovai. Apie liūdną muziejų situaciją ir apie tai, kad stinga nuoseklios ir koordinuotos istorinės atminties išsaugojimo politikos, jau esu ne kartą minėjusi. Būtent todėl pernai su tremties ir rezistencijos muziejų kūrėjais nusprendėme imtis veiksmų, kad klausimas grįžtų į politinę darbotvarkę. Manau, kad šis susitikimas – tai konkrečių veiksmų, apibrėžiančių tokių muziejų statusą, pradžia.

O popietę jau skubėjau į Marijampolę, kur dalyvavau ES informacijos centro “Europe Direct” organizuotoje konferencijoje.

Read Full Post »

Vakar vėl keliavau po Lietuvą, lankiausi Raseinių rajone. Diena prasidėjo pilietiškumo pamoka Ariogalos gimnazijoje, kur gimnazistai domėjosi, kaip vyksta darbas Europos Parlamente, kodėl nusprendžiau pasirinkti tokį kelią. Papasakojo, kad Ariogaloje veikia jaunimo organizacija „Vienybė“, kur susitelkęs jaunimas ne tik lanko futbolo treniruotes, bet ir gražina Ariogalą – nuolat tvarko miestelio aplinką. Po susitikimo su mokiniais, kartu su mokyklos pavaduotoja Ingrida apžiūrėjome mokyklą, kuri šiuo metu renovuojama.

Susitikime su Raseinių rajono meru Remigijumi Aču, mero pavaduotoju Sigitu Vaičiumi ir administracijos direktoriumi Dainiumi  Baltrušaičiu kalbėjome apie rajono aktualijas, kokie europiniai projektai vykdomi rajone, domėjausi, kokia ir kaip veikia atliekų tvarkymo sistema Raseinių rajone, taip pat aptarėme ir atsinaujinančių energijos šaltinių panaudojimą bei kitas aktualijas.

Apsilankymo Aplinkos apsaugos agentūroje metu, su agentūros vedėju Gediminu Tamašauskiu kalbėjomės apie aplinkosaugos problemas Raseinių rajone. Buvo išsakytas nusivylimas, kad rajoniniai aplinkos apsaugos specialistai atlieka baudžiamąjį darbą, gaudydami brakonierius ir kitokius pažeidėjus.

Labai įdomi ir naudinga diskusija vystėsi su maisto ir veterinarijos tarnybos specialistais.  Aptarėme maisto ženklinimo aktualijas, kalbėjomės apie antibiotikų likučių gyvūnuose ir gyvulinės kilmės maisto produktuose atvejus bei genetiškai modifikuotus organizmus. Tai kasdienės aktualijos mane lydinčios Europos Parlamente, tad pasikalbėti apie praktines problemas, vartotojų ir specialistų kasdienes patirtis – man ypatingai svarbu ir naudinga.

Taip pat lankiausi protiškai neįgalaus jaunimo dienos centre ir specialiojoje mokykloje. Su centro ir mokyklos darbuotojais kalbėjome apie neįgaliųjų  integraciją ar reintegraciją šiuolaikinėje visuomenėje.

Vizitą baigiau susitikimu su partiečiais ir partijos jaunimu, su kuriais jaukiai pasisėdėjome ir pasikalbėjome apie šiandienos aktualijas.

Nuoširdžiai dėkoju, visur mane lydėjusiam TS- LKD Raseinių skyriaus  pirmininkui Linui Dargevičiui, vicemerui Sigitui Vaičiui ir visiems, kurie prisidėjo prie turiningo apsilankymo Raseinių rajone.

Read Full Post »

Vasario pabaigoje Norvegijos mieste Tromso vyko 2-asis Šiaurės dimensijos parlamentinis forumas. Šiandien, pasibaigus darbo dienai ir besirengdama kelionei iš Briuselio į Romoje vyksiančią 7-ąją Viduržemio jūros šalių parlamentinę asamblėją, visgi radau laiko tesėti pažadą ir papasakoti, su kuo ir apie ką diskutavome viename šiauriausių miestų pasaulyje.

Šiaurės dimensijos formatas susikūrė 2006 m., kai ES, Islandija, Norvegija ir Rusijos Federacija pasirašė bendradarbiavimo susitarimą, kuris apibrėžė ne tik tematiką, bet ir geografines ribas – Arkties regionas, Barenco jūros regionas ir Baltijos jūros regionas.

Šiuo metu yra 4 pagrindinės bendradarbiavimo sritys – aplinkosauga, sveikata, kultūra bei transportas ir logistika. Šiaurės dimensijoje stebėtojų teisėmis įsitraukusios Kanada ir JAV.

Forume susitiko daugiau nei 100  dalyvių iš ES valstybių, Islandijos, Kanados, Rusijos Federacijos, Norvegijos parlamentų nariai, vyriausybių bei nevyriausybinių organizacijų atstovai.

Sveikatos srityje išskirta alkoholio vartojimo problema – ES įvardinta kaip didžiausia alkoholio vartotoja. Anot tyrimų, kas trečios ankstyvos mirties ar neįgalumo priežastys susijusios su alkoholio vartojimu. Diskutuota, kaip spręsti šią problemą. Vienas iš siūlymų – didinti alkoholio kainas ir mažinti jo prieinamumą.

Kultūros sektoriuje – daugiausia dėmesio skirta kultūrinių industrijų bei vietinių bendruomenių kultūrinio paveldo išsaugojimui aptarti.

Visgi viena svarbiausių bendradarbiavimo sričių – aplinkosauga. Čia koncentruotasi ties Barenco ir Baltijos jūrų ekologinės būklės gerinimu. Kalbėta apie dideles lėšas, skiriamas branduolinei saugai Rusijos Federacijos projektams, lygiai taip pat daug dėmesio – nutekamųjų vandenų valymui.

Mano klausimai buvo susiję su branduoline sauga Baltijos jūros baseine, ypač kalbant apie rytinę Europos Sąjungos sieną, taip pat apie bioįvairovės apsaugą ir nepriklausomo poveikio aplinkai vertinimo būtinybę, ypač turint mintyje Arkties regione glūdinčius energetinius išteklius.

Rusijos atstovai, kas buvo gana stebėtina, daug kalbėjo apie aplinkosaugos monitoringą, būtinybę harmonizuoti ES ir RF teisės aktus aplinkosaugos srityje, saugią naftos, dujų gavybą ir pan. Nekyla abejonių, kad jei Rusija perimtų aukštus ES aplinkosauginius standartus bei teisinį reglamentavimą, ženkliai palengvintų daugelio aplinkos apsaugos problemų, su kuriomis susiduriame Baltijos jūroje, sprendimą.

Tačiau svarbiausia ir kol kas stringanti sritis – transporto ir logistikos partnerystė. Visi kalbėjusieji pripažino, kad trūksta infrastruktūros, kad svarbu transporto koridoriais sujungti rytus ir vakarus. Ir tam reikia ne tik lėšų (iš dalies jų skiria ES ir kitos įsipareigojusios valstybės), bet ir administracinės struktūros, kuri būtų pagrindinis projektų atrankos ir įgyvendinimo koordinavimo centras.

Transporto ir logistikos sekretoriatas turėjo pradėti veikti visu pajėgumu jau nuo šių metų pradžios. Finaliniame konkurso į Transporto ir logistikos partnerystės sekretoriato direktoriaus postą etape buvo atrinkti du kandidatai iš Lietuvos. Deja, dėl neaiškių priežasčių, Rusijos pusei užprotestavus rezultatą, konkursas buvo nutrauktas ir teko skelbti naują. Todėl, tikėtina, kad pilnai funkcionuojantis partnerystės sekretoriatas bus sukurtas ne anksčiau kaip tik po gero pusmečio.

Gausus Rusijos parlamentarų dalyvavimas ir aktyvumas forumo metu leido aiškiai suprasti, kad ši valstybė į Šiaurės dimensijos formatą deda dideles viltis. Žinoma, vykstantis bendradarbiavimas, ko gero, daugiausiai naudos, atneša būtent šiaip valstybei. Na, o žiūrint į ilgalaikę perspektyvą, ir visam regionui.

Už keleto akimirkų Tromse nuotraukas dėkoju kolegai Pauliui Saudargui.

Read Full Post »

Older Posts »