Feeds:
Įrašai
Komentarai

Posts Tagged ‘atliekų tvarkymas’

M.Mikulėno nuotrauka

M.Mikulėno nuotrauka

Šią savaitę sulaukėme dviejų žinių apie atliekas: privačiam investuotojui išduotas leidimas Vilniuje statyti atliekų deginimo gamyklą, o Aplinkos ministerija norėtų įvesti naujus mokesčius – tiek už atliekų deginimą, tiek už jų perdirbimą, t.y., rūšiavimą. Žvelgiant į Lietuvą iš europinės perspektyvos, nei vienas šių žingsnių, deja, neišspręs Lietuvos atliekų problemos. Atvirkščiai – galime taip ir nepakilti iš ES uodegos pagal atliekų tvarkymo rodiklius (kur dabar ir esame).

ES (o taip pat – Lietuvos) atliekų šalinimo politika remiasi taip vadinama atliekų tvarkymo hierarchija.  Visų pirma turi būti stengiamasi vengti atliekų (pvz., mažinant pakuočių kiekį), susidarančias atliekas turi būti stengiamasi naudoti pakartotinai (pvz., pakartotinai naudojant stiklo tarą, pildant spausdintuvų tonerius), jei tai neįmanoma – perdirbti. Tik pakartotinam naudojimui ar perdirbimui netinkamos atliekos gali būti naudojamos energijai gauti, o po šio proceso likusios – šalinamos sąvartynuose.

ES aplinkos politikos programoje 2014-2020 metams Europos Parlamentas aiškiai nurodo, jog pagal atliekų hierarchiją deginimas ir šalinimas sąvartynuose turėtų būti rečiausiai naudojami atliekų tvarkymo metodai. Visais atvejais pirmenybė turėtų būti teikiama atliekų susidarymo prevencijai, pakartotiniam panaudojimui ir perdirbimui.

Panašu, jog Lietuvos Vyriausybė, baigusi pirmininkavimą ES Tarybai, ruošiasi pamiršti visus ES reikalavimus ir atliekų tvarkymo prioritetus. Atliekų deginimo gamyklos statyba Vilniuje (vilniečiai kelerius metus aktyviai priešinosi, deja, verslo interesai pasirodė svarbesni nei aplinkos oro kokybė) gal ir prisidės mažinant atliekų kiekį sąvartynuose, tačiau abejoju, ar prisidės prie aktyvesnio atliekų perdirbimo. Kita vertus, neaišku, ar bus efektyviai užtikrinta, kad gyventojų nekvėpuotų iš gamyklos sklindančiais nuodingais dūmais.

Atliekos modernioje Europos Sąjungoje matomos kaip galimybė – visų pirma žaliavų šaltinis, ateityje siekiant užsitikrinti ES pramonės aprūpinimą žaliavomis, šiuo metu brangiai importuojamomis iš Azijos ar Afrikos. Deja, Lietuvos valdžia, atrodo, šį principą supranta savaip – atliekas mato tik kaip galimybę surinkti daugiau mokesčių. Tačiau planai apmokestinti rūšiuojamas atliekas nekvepia jokia logika. Skatinant gyventojus rūšiuoti atliekas, kaip tik turėtų būti imamasi visų įmanomų pastangų, kad gyventojai patys būtų suinteresuoti, jog šiukšlės būtų ne šalinamos sąvartynuose, ne deginamos, o perdirbamos. Sąvartynų mokesčio didinimas, deginamų atliekų apmokestinimas – išties vienas galimų žingsnių šia linkme. Tačiau perdirbamų atliekų apmokestinimas gyventojų tikrai nepaskatins rūšiuoti atliekas. Greičiau privers prisiminti tai, ką, atrodė, baigiame išgyvendinti – šiukšlių maišus palikti pamiškėse ir pakelėse. Sulauksime priešingo efekto – vietoje to, kad padidėtų surenkamų mokesčių, jų tik sumažės. Padidės tik aplinkos užterštumas.

Suprantamas valdančiųjų noras bet kokia kaina surinkti biudžetą, kad po to turėtų iš ko vykdyti dažnai ekonomiškai nepagrįstus pažadus rinkėjams. Sako, pinigai nekvepia. Tačiau panašu, jog sprendimas apmokestinti rūšiuojamas atliekas gali pakvipti pamiškėse pūvančiais šiukšlynais.

Reklama

Read Full Post »

Pavasariui įsibėgėjant ir nutirpus sniegui, neišvengiamai suintensyvėja viešos diskusijos apie atliekų tvarkymą ir švarinimosi bei aplinkos tvarkymo iniciatyvos (kas labai džiugina).

Kaip tik šiandien apie tai kalbėjomės Žinių radijo laidoje “Raktas“. Šįkart – labiau apie elektroninių atliekų tvarkymą. Tačiau kalbant apie šią specifiką, visgi reikia kalbėti apie sistemą ir jos efektyvumą apskritai. Apie tai, kad mūsuose atliekų tvarkymo sistema vis dar apvirtusi aukštyn kojomis: tuo metu, kai visoje ES (o tai – jokia naujiena ir Lietuvai) atliekų tvarkymo piramidės viršūnėje yra pastangos pirmiausiai vengti atliekų, po to – pakartotinio panaudojimo ir perdirbimo, energijos gavimo iš jų pastangos, o tik galiausiai –  šalinimas į sąvartynus, pas mus – bene mažiausiai dėmesio skiriama vartotojų informavimui ir edukacijai apie tai, kaip vengti atliekų, kaip jas teisingai rūšiuoti ir gauti iš to elementarią, nors materialiai – ir ne milžinišką naudą (šalinamos į rūšiuojamus konteinerius – nekainuoja, priduodant surūšiuotas atliekas – įmanoma už jas gauti realų atlygį, o kai jos panaudojamos pakartotinai – produktai rinkoje galėtų būti pigesni). Kažkodėl vaikomės paprasčiausio kelio – pertvarkyti sąvartynus už ES lėšas ir toliau į juos versti viską, kas lieka po mūsų vartojimo (lietuviai – beveik pirmūnai, nes buitinių atliekų šalinimas į sąvartynus siekia 90 proc.).


Dar sudėtingiau – kai kalbame apie elektronines atliekas. Vartotojas čia nemato (bent iki šiol nematė) jokios naudos, o ir, panašu, nėra pakankamai informuotas apie tai, kaip tokių atliekų barstymas bet kur ir bet kada kenkia ne tik aplinkai, bet ir sveikatai. Jos skleidžia žalingus žmonių sveikatai magnetinius laukus, užterštos sunkiaisiais metalais ir kitomis pavojingomis medžiagomis. O statistika su šiomis atliekomis – pakankamai šiurpi: 30 proc. surenka gamintojai ir importuotojai, dar 10 proc. kaupiasi sąvartynuose, o net  60 proc. – nukeliauja nežinia kur. Tiesa, čia vertėtų paminėti skaičiais nepagrįstą, tačiau dėmesio vertą įtarimą, kad nemaža jų dalis atgula pamiškėse ir pakrūmėse, arba po to, kai surenkamos pavienių perpirkėjų – išsiėmus brangiausias dalis, likučiai su visomis kenksmingomis medžiagomis supresuojami tiesiog į metalo laužą.

Europos Parlamente – vis dažniau akcentuojama ir EK skatinama motyvuoti valstybes nares suprasti, kad atliekos iš tikrųjų yra vertingas turtas, kuris gali būti panaudojamas ir tapti tikra pridėtine verte. Nemaža dalis Europos valstybių (Didžioji Britanija, Vokietija, Švedija ir kt.) tai jau suprato ir sėkmingai naudojasi atrastais (galima sakyti – neišsenkamais) ištekliais. Ir puikių rezultatų pavyko pasiekti būtent derinant įvairias ekonomines paskatas (tokias kaip rinkliavą už atliekas), suteikiant lengvą prieigą prie perdirbimo stočių, įgyvendinant aktyvias visuomenės informavimo kampanijas.

Pas mus šios priemonės, deja, nėra įgyvendinamos kompleksiškai, tad nėra ko liūdėti ir dėl rezultato, taip pat neverta viskuo kaltinti kažkokio mistinio netinkamo mentaliteto – juk bet kokia kultūra, tradicijos ir įgūdžiai yra išugdomi, o ne tiesiog atsiranda.

Pabaigai noriu pasidžiaugti bent tuo, kad po mažu visgi judame – atsiranda visuomeninių (netrukus startuos švarinimosi akcija Darom), verslo iniciatyvų (kaip ir ką tik startavusi elektroninių atliekų surinkimo akcija). Tačiau reikia pripažinti, kad jos – graži paskata, tačiau nebus panacėja be tinkamo valstybinio požiūrio.

Read Full Post »

Šis vasaris – toks, kuris būna tik kas ketverius metus, viena diena ilgesnis. Jau nuo pirmadienio buvau Briuselyje. Kaip tik pagalvojau, kad pirmadienį sukako lygiai metai po savivaldos rinkimų Lietuvoje. Lankydamasi įvairiuose Lietuvos miestuose, nuolat susiduriu su neišvengiama kasdienybe, kad vietos savivalda, nors ir turėtų būti arčiausiai, neretai būna nutolusi nuo gyventojų, o piliečiai, spręsdami vietos problemas, nevengia kreiptis ir į Europos Parlamento narius, prašydami pagalbos spręsti labai konkrečius ir kasdienius nepatogumus.

Įsibėgėjant savaitei skubėjau į susitikimą Europos istorinio sutaikymo grupėje, kuriai labai sėkmingai vadovauja mano kolegė iš Latvijos S. Kalnietė. Šįkart diskutavom apie istorinius archyvus Europoje. Galbūt rudenį pavyks surengti didesnę diskusiją šia tema.

Džiaugiuosi, kad šią savaitę Briuselyje lankėsi ne tik Baltijos Asamblėjos prezidiumas, susitikęs su europarlamentarais, Komisijos atstovais, kitais pareigūnais, bet ir Lietuvos premjeras A. Kubilius. Lietuvos premjeras sulaukė pagyros žodžių dėl įvykdytų reformų ir krizės suvaldymo Lietuvoje ne tik iš Europos Komisijos, bet ir EP pirmininko vokiečio socialisto M. Schulzo.

Savaitės viduryje, trečiadienį, vyko tradicinis Lietuvoje rinktų EP narių susitikimas-pasitarimas su ambasadoriumi R. Karobliu, artėjant Europos Vadovų tarybai, kurioje paaiškėjo, kad Lietuva pasirašė ir taip prisijungė prie finansinės drausmės sutarties, padėsiančios apriboti ES valstybių norus išlaidauti.

Kadangi ši savaitė Briuselyje – komitetų posėdžių, tad Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugo komiteto posėdyje aptarėme bendros žuvininkystės politikos, tausaus išteklių naudojimo bei kitus aktualius klausimus. Komitete teiravausi dėl atliekų tvarkymo valstybėse narėse problematikos, nes statistika ypač liūdina – Lietuva atsiduria visiškame dugne pagal atliekų perdirbimo rodiklius. Šią savaitę buvo patvirtintas sprendimas didinti Pagalbos skurstantiesiems programos biudžetą iki 500 milijonų eurų. Už šias lėšas dvidešimtyje valstybių narių tikimasi paremti 18–19 mln. žmonių. Lietuvai pagal šią programą tenka beveik septyni su puse milijono. Kalbėdama apie programos įgyvendinimą, akcentavau valstybių narių atsakomybės svarbą užtikrinant, kad ši ES parama pasiektų tikrai tuos, kuriems jos labiausiai reikia. Ne mažiau ES piliečiams aktualus ir EP Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komiteto sprendimas, kuriuo nutarta nustatyti viršutinę tarptinklinio ryšio kainų ribą, taikomą operatorių mobiliųjų telefonų vartotojams.

Pirmąją pavasario dieną EP vyko itin didelio populiarumo sulaukę vieši klausymai dėl ACTA susitarimo. Bene pirmą kartą renginys vyko net dviejose salėse vienu metu. Nuomonę dėl visuomenės ir kai kurių politikų itin kontraversiniu laikomo susitarimo jau esu išsakiusi, tačiau dar kartą pritarčiau vaizdingam prekybos komisaro K. de Gucht palyginimui, kad nėra moralinio skirtumo tarp vagystės realiame ir virtualiame pasaulyje, o pavogti obuolį tolygu nelegaliai atsisiųsti dainą iš interneto.

Pačioje savaitės pabaigoje Vilniuje dalyvavau pirmajame Ministro Pirmininko sudarytos darbo grupės, kuri turėtų parengti pasiūlymus dėl tremties ir rezistencijos muziejų ir atkurtų laisvės gynėjų slėptuvių išsaugojimo, posėdyje. Pirmiausia, noriu pasidžiaugti, kad pagaliau prie vieno stalo susėdo LR Vyriausybės, Seimo, Kultūros, Švietimo ministerijos, Politinių kalinių ir tremtinių, regioninių muziejų, skirtų laisvės kovoms atminti, atstovai. Apie liūdną muziejų situaciją ir apie tai, kad stinga nuoseklios ir koordinuotos istorinės atminties išsaugojimo politikos, jau esu ne kartą minėjusi. Būtent todėl pernai su tremties ir rezistencijos muziejų kūrėjais nusprendėme imtis veiksmų, kad klausimas grįžtų į politinę darbotvarkę. Manau, kad šis susitikimas – tai konkrečių veiksmų, apibrėžiančių tokių muziejų statusą, pradžia.

O popietę jau skubėjau į Marijampolę, kur dalyvavau ES informacijos centro “Europe Direct“ organizuotoje konferencijoje.

Read Full Post »

Be įsiterpusio vizito į Aušvicą-Birkenau, jau antrą savaitę iš eilės dalyvauju Briuselyje vykstančiuose komitetų posėdžiuose – diskusijos, balsavimai (pastarieji šiandien tęsėsi dvi su puse valandos). Šį savaitgalį negrįžau į Lietuvą (tai vienas iš retų kartų), kurioje spaudžiantis šaltukas galėtų tapti ypač dideliu iššūkiu dažnai su kur kas mažesnės temperatūros pasekmėmis nesusitvarkantiems belgams:) Laimei, neteko patirti ir pirmadienio streiko, kadangi nereikėjo skristi iš Lietuvos į Briuselį. O jo mastai šįsyk tikrai buvo nemenki – streikavo kone visi Belgijos viešo sektoriaus darbuotojai: visų transporto priemonių vairuotojai, maitinimo įstaigų darbuotojai, sutrikdytas oro uostų darbas, netgi buvo pranešama apie dalinai apribotą policijos, medicinos įstaigų veiklą.

Europos Parlamente praėjusios savaitės pradžioje dar gyvenome vidurio kadencijos rinkimų nuotaikomis. Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto pirmininku išrinkome vokietį socialistą M. Groote. Jau ankstesniuose savo dienoraščio įrašuose buvau minėjusi apie išankstinius susitarimus ir dažnai tik “fasadinį“ balsavimą… Tad ir šįkart pirmininką užteko išrinkti plojimais, nes kitų alternatyvų nebuvo, o kandidatūra jau buvo iš anksčiau suderinta. taip pat patvirtinti 4 vicepirmininkai.

Tradiciškai pirmame komiteto posėdyje šiais metais sulaukėme ir pirmininkaujančiosios šalies, Danijos, ministrų darbo prioritetų pristatymo. Posėdyje dalyvavusių net keturių – Maisto, žemės ūkio ir žuvininkystės, Klimato kaitos, Energetikos ir statybos, Sveikatos apsaugos, Aplinkos ministrų – teiravausi dėl ES Bendros žemės ūkio politikos, energetikos infrastruktūros ir energetinių salų bei trečiųjų šalių atsakomybės, nepriklausomo poveikio aplinkai vertinimo. Dėl tiesioginių išmokų ūkininkams ir “žalinimo“ elemento ministrė pritarė, kad gresia nemenki administraciniai sunkumai ir, kad Taryba darbo grupėse  aptarinės tiesioginių išmokų elementų sandarą, tačiau visgi pabrėžė, kad Danijos pozicija – mažiau biurokratizmo ir daugiau žalumo.

Danijos ministrai paliko labai gerą įspūdį – geri savo srities ekspertai, išsamiai atsakantys į visus parlamentarų klausimus. Ypatingai išskirčiau Aplinkos ministrę Idą Auken, visus sužavėjusią ne tik išmanymu, bet ir itin jaunu amžiumi (33 metai). Beje, Danijos ministrų kabinetas išsiskiria moterų gausa bei narių jaunu amžiumi, jauniausias ministras – 26-erių  Tor Pedersenas (Thor M. Pedersen) atsakingas už mokesčių politiką.

Komiteto darbotvarkėje vienas aktualesnių klausimų – krūtų implantai. Iš tikrųjų, situacija siaubinga – Prancūzijos įmonė “PIP“ gamino silikoninius implantus ne iš medicininio, bet iš pramoninio silikono, naudojamo, pvz., čiužinių gaminimui. Sulaikytas įmonės vadovas teigia, kad nėra įrodyti skirtumai tarp minėtų silikono rūšių…visgi yra teigiama, kad pramoninis silikonas gali sukelti vėžį. Moterys masiškai ėmė kreiptis į plastinės chirurgijos įstaigas dėl plyšusių implantų. Dalis iš jų su krūtų protezais (po vėžio gydymo). Tikėtina, kad tokius implantus nešioja 30 tūkst. moterų Prancūzijoje, 30 tūkst. Didžiojoje Britanijoje, likusi dalis – apie 400 tūkst. Lotynų Amerikoje. neatmetama, kad pasitaikė atvejų ir Rytų Europoje. Europos Komisija šį pavasarį turi pateikti projektą Medicininių įrenginių direktyvos pakeitimui ir pasiūlyti priemones, kaip būtų galima išvengti tokių problemų ateityje. Čia kalbama ne vien apie krūtų implantus, bet ir apie sąnarių pakaitalus ar kitus įrenginius-protezus.

Taip pat aną savaitę dalyvavau susitikime su Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto studentais. Būsimi komunikacijos specialistai ir žurnalistai teiravosi apie darbą EP, bendravimą su žiniasklaida, politikų lūkesčius. Kalbėdama pabrėžiau, kad ne tik politikas turi dėti pastangas, kad sudomintų, bet ir žurnalistai nepatingėti pasidomėti aktualijomis ir temomis, o ne vien ieškoti pikantiškų detalių ar sensacijų.

Įsibėgėjančią šią darbo savaitę pradėjome vėl nuo komitetų posėdžių. Aplinkos komitete lankėsi Komisijos narė K. Georgieva, atsakinga už tarptautinį bendradarbiavimą, humanitarinę pagalbą ir krizių valdymą. Kalbėdama apie bendradarbiavimo sistemą tarp šalių, komisarė pažymėjo, jog labai svarbu jį puoselėti, kaip priemonę, padedančią efektyviau spręsti krizes. Nauji dokumentai turi akcentuoti ir naujus rizikos planus, taip pat svarbu rengti tikslinius mokymus kaip pasiruošti naujoms galimoms krizėms. Pavyzdžiui, Baltijos jūroje buvo rengiami mokymai dėl reagavimo į galimą kelto (kruizinio laivo) avariją, deja, niekas negalėjo prognozuoti kokia baisi nelaimė įvyks Italijos pakrantėse – kruizinio laivo “Costa Concordia“ atvejis…

Be to, komitete nemažai dėmesio skirta su maistu susijusiems klausimams, buvo išsakytos nuomonės , jog teiginiai apie maistingumą ant etikečių yra nepriimtini, nes klaidinantys ir nepakankamai išsamūs vartotojui t.y. jog vartotojas turi teisę lyginti prekę su kitais gaminiais, o tokie pasiūlymai apie 15 % sumažinamą druskos kiekį – neišsamūs. Šiandien pagal komitologijos procedūrą balsavome dėl rezoliucijos, kuria, tikėtina, bus atmestas Komisijos pasiūlymas dėl dvigubų maistinių teiginių naudojimų. Mano galva, tai yra vartotoją klaidinantis pasiūlymas, nes formuluotė “gaminyje yra x % mažiau (maistinių medžiagų)“ nepateikia informacijos su kuo lyginant yra mažiau cukraus, druskos ar riebalų.

Taip pat komiteto nariams pateikiau delegacijos, vykusios į Kalabrijos regioną, ataskaitą nuo savo politinės grupės, kurioje pabrėžiau, jog Italija dažnai atsiduria EO darbotvarkėje dėl menko gebėjimo spręsti atliekų tvarkymo klausimą. Panašu, kad norima ES pagalbos (visų pirma finansinės), tuo tarpu vengiama atlikti namų darbus – efektyviai įgyvendinti atliekų tvarkymo įstatymus, išsiaiškinti, kas atsakingas už nelegalių atliekų sąvartynų (ypač stambiu mastu!) atsiradimą.

Šią savaitę nuo rytojaus laukia artėjanti trumpoji plenarinė sesija Briuselyje. Vieni iš svarbesnių klausimų – pareiškimas dėl padėties Rusijoje, dėl situacijos Irane, kuriame ir vėl užgniaužiama opozicija.

Read Full Post »

Pastarieji metai Italijai sunkūs ir nepalankūs. Pirmiausia – ekonominio nestabilumo prasme. Tačiau ne vien dėl to ar dėl nesibaigiančių S.Berluskonio skandalų Italija linksniuojama Europos Parlamente ir kitose ES institucijose.

Ko gero, visi esame ne kartą  girdėję apie šiukšlių problemas Neapolyje ir apie tai, kad Italijoje šios srities ES teisė nėra tinkamai įgyvendinama. Tad ir šį kartą (praėjusią savaitę) Europos Parlamento Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto delegaciją vykti į pietų Italiją, Kalabrijos regioną, paskatino buitinis, bet pakankamai svarbus klausimas – atliekų tvarkymas.

Tikslas – iš arčiau susipažinti su atliekų tvarkymo problemų specifika, o ypatingai – su situacija Olive upės slėnyje, kuris užterštas nuodingosiomis medžiagomis. Jau paruošiamojoje medžiagoje EP delegacijai pagrindine regiono problema įvardinta nusikalstama veikla gamtai, t.y. organizuotas nusikalstamumas, žalojantis aplinką. Nors vizito metu teko susitikti su regiono vadovais, prokuroru, nevyriausybinėmis organizacijomis,  rezultate – vaizdas gana keistas. Kodėl? Todėl, kad beveik į visus klausimus buvo atsakoma nežinojimu ir abejonėmis.

Kalbant apie kartu su EP kolegomis aplankytąjį Kalabrijos regioną, vertėtų paminėti tai, kad jis siejamas ir su viena turtingiausią ir didžiausią tinklą turinčia mafijine struktūra – Ndrangheta, kurios šaknys glūdi dar XIX amžiuje. 1860 metais grupuotė buvo suformuota, kai iš Sicilijos salos išvaryti žmonės, persikėlę į Kalabrijos regioną.

Tam tikra prasme ši informacija paaiškina ir jau minėtas keistas situacijas, lydėjusias EP delegaciją vizito metu. Kalbu apie tai, jog dažniausias atsakymas į bet kokį klausimą – tyla arba nežinomybė, problemos kartojimas ir trukčiojimas pečiais, vis primenant, jog atliekamas tyrimas (jau ne pirmus metus), tačiau kol kas konkrečių atsakymų – nėra.

Tačiau grįžkime prie pačios problemos. Upės slėnyje daugiau nei 20 metų buvo pilamos pramoninės atliekos. O tyrimai dėl šios taršos pradėti tik prieš porą metų. Atsakymų, kokios kilmės yra šios pramonės atliekos, iš kur jos galėtų būti vežamos – taip pat vis dar nėra. Apsilankius toje teritorijoje tokia nežinomybė ir atsakymų ar tyrimų rezultatų nebuvimas tampa mažų mažiausiai keistas – juk aplink, ant šlaitų, žmonių gyvenamieji namai. Nejaugi niekas nematė, nepastebėjo, kaip išaugo atliekų pylimai? O tosios dirbtinės atliekų kalvos tokios, kad plika akimi ir daug nesvarstant supranti, kad tikrai ne su kibirėliais čia viskas sunešta. Akivaizdu, kad tai -organizuota veikla, prieš kurią nemažai laiko buvo užsimerkiama. Paklausus apie tai, ar buvo gauta žmonių pranešimų apie šią veiklą, ar gal net susidurta su grasinimais, vietoje atsakymų – tyla. Tačiau iš dalies pritarta, kad esminiai problemos neišaiškinimo faktoriai – mafijos įtaka, žmonių abejingumas bei baimės.

Italijos pareigūnų išvadose siūlomos formuluotės, kad atliekos tiesiog yra ne iš Italijos (atplukdytos laivais, atgabentos kitais būdais), todėl kad dirvoje rasti nuodingi elementai  – nepriklauso vietinės pramonės galimai gaminamoms atliekoms.

Tokios išvados man priminė dar vieną panašią Italijos situaciją – atliekų krizę Kampanijoje (taip pat – Italija), kuomet kalbėta apie esamus aiškius įrodymus, kad organizuotos nusikalstamos grupuotės, jau seniai yra įsitraukusios į pelningą atliekų tvarkymo procesą, įskaitant nuodingų atliekų iš Šiaurės Italijos pramoninių objektų išvertimą šimtuose nelegalių sąvartynų arba netgi jūroje. Tuomet taip pat konstatuota, kad – neįtikėtina, jog jokia valdžios institucija nežinojo apie tokio masto veiklą.

Taigi, situacijos kartojasi, jomis vietos lygmeniu – aršiai politikuojama, tačiau realių sprendimų imtis neskubama, net ir tuomet, kai atliekų tvarkymui skirtų lėšų mokėjimas tam tikriems regionams – stabdomas ir grąžinti ES finansavimą žadama tik tuomet, kai atliekų tvarkymo planas atitiks ES teisės aktus.

Tad kodėl Italijai taip nesiseka su tomis atliekomis?  Juk tai ne kokia nors “ES naujokė” (prisiminiau neretus vokiečių kolegų kaltinimus, kad rytų Europa nesugeba susitvarkyti atliekų srityje). Juk Italija Europos Sąjungoje – nuo pat pradžių, ekonomiškai turėjusi visai kitokias galimybes nei rytų Europos šalys.

Tačiau susidaro įspūdis, kad suskubti tvarkytis neskatina net nutraukiamas ES finansavimas, žala gamtai ar apylinkėse gyvenančių žmonių sveikatai. Akivaizdu tik tai, kad tokios nesprendžiamos problemos neabejotinai pasitarnauja rinkimų kampanijoms, kuomet emocingai žarstomasi kaltinimais vieni kitiems. Vėliau jos tarsi pamirštamos ir apie jas primena tik ES grasinimai sankcijomis.

Taigi, ENVI komiteto požiūris taip pat buvo pakankamai griežtas – nustoti imituoti problemos sprendimą, o iš tiesų imtis tinkamo teisinės bazės (ES direktyvų vykdymas) įgyvendinimo, griežto monitoringo (panašu, kad šiai dienai jo niekas neatlieka) ir ES standartų diegimo.

Greičiausiai spręsti paplitusias Italijos atliekų tvarkymo problemas padėtų ir tai, kai teritorijų, kurios užterštos įvairių rūšių atliekomis, valymo našta tektų ne mokesčių mokėtojams, o, laikantis principo „teršėjas moka”, tiems, kurie atsakingi už taršą.

Tik štai, kaip reikėtų surasti tuos atsakinguosius “už taršą”, jei per dvidešimt metų, netgi dirbtinėms atliekų kalvoms iškilus, nepastebėta nė vieno prie to prisidėjusio?

Read Full Post »

Nors bene daugiausiai minčių ir nuotaikų kelia šios savaitės pabaigoje vykusi tvarkymosi akcija “Darom 2011“, tačiau trumpai norėtųsi žvilgtelėti atgal į darbo Europos Parlamento komitetuose savaitę bei Demokratijų bendrijos, kuriai nuo 2009 m. iki 2011 pirmininkauja Lietuva, susitikimą Briuselyje.

Pirmininkavimo Demokratijų bendrijai estafetę iš Lietuvos perims Mongolija

Demokratijų bendrija – tai tarpvyriausybinė struktūra, kurios veikloje dalyvauja daugiau kaip 100 demokratiją sukūrusių bei ją kuriančių valstybių. Jos tikslas – pasauliniu mastu stiprinti ir gilinti demokratijos normas ir praktikas. Demokratijų bendrijos veikla remiasi Jungtinių Tautų chartija ir Visuotine žmogaus teisių deklaracija.

Daugiausiai dėmesio praėjusio pirmadienio susitikime – skirta įvykiams Šiaurės Afrikoje ir visame Arabų pasaulyje. Taip pat aptarta ir istorinės atminties tema, svarstyta apie galimybę steigti darbo grupę dėl istorijų sutaikinimo.   Taip pat kalbėta bendrai apie ES kaimynystę, pati išsakiau nuomonę, kad dėmesys istorinėms patirtims ir atminčiai – labai svarbus. Taip pat laikausi pozicijos, jog ES kaimynystės politika turi būti subalansuota, nes šiuo metu visų mūsų dėmesys krypsta į šiaurės Afriką, tuo tarpu Rytų kaimynystė lieka  tarsi  primiršta.

Šiais metais Lietuva baigia pirmininkauti Demokratijų bendrijai ir perduoda  estafetę Mongolijai. Telieka tikėtis, kad Lietuvos pirmininkavimo laikotarpiu kelti siekiai stiprinti Demokratijų bendrijos vaidmenį įtvirtinant demokratines vertybes, žmogaus teises, teisės viršenybę, ir toliau skatins vieningą bendrijos šalių požiūrį į grėsmes demokratijai.

EP Aplinkos komitete – energetikos, atliekų tvarkymo strategijos aktualijos

Taip pat pirmadienį prasidėjo ir intensyvus darbas Europos Parlamento ENVI komitete, kur energijos efektyvumo, branduolinio saugumo klausimai aptarti su Komisaru G.Oettingeriu.

Artėjant tvarkymosi akcijai Lietuvoje, Briuselyje dar kartą permąstyti Lietuvos situaciją su atliekomis teko keičiantis nuomonėmis su Europos Komisija dėl ES atliekų tvarkymo strategijos. Taigi, pripažinta, kad situacija nėra paprasta visoje ES, nes atskirose valstybėse padidėjo atliekų kiekiai, nesugebama sumažinti bendrų atliekų apimčių.

Vidutiniškai vienam namų ūkiui ES tenka apie 500 kg atliekų  per metus, nors atskirose valstybėse šis kiekis siekia net 800 kg. Ypatingai daug informacijos, kokia Lietuvos situacija, galėtų suteikti ir vienas skaičius: ES sumažino atliekų, šalinamų į sąvartynus kiekį nuo 65 proc. iki 45%, tuo tarpu Lietuvoje mes vis dar šaliname į sąvartynus apie 96 procentus atliekų!!!

Taip pat akcentuota ir gyventojų švietimo svarba. Šį klausimą Lietuvoje tiek viešai, tiek Aplinkos ministerijos atstovams esu akcentavusi ne kartą, tačiau, deja, dar vis nesugebame arba nenorime suprasti, jog tinkamai neinformuojant žmonių ir neparodant atliekų tvarkymo naudos, rezultato nepasieksime. Šiandieninės atliekų tvarkymo švietimui taikomos priemonės Lietuvoje tikrai yra nepakankamos ir greičiau imitacinės, o ne orientuotos į rezultatą.

O tuo tarpu visa ES susirūpinusi, kaip įgyvendinti pagrindinius iššūkius, jog būtų suprasta, kad atliekos – tai ištekliai, kurie turi būti tinkamai tvarkomi ir perdirbimo metu gali ir turi tapti žaliavomis.

Lietuvoje. Šilti susitikimai ir švarinimosi akcija Kėdainiuose

Vos grįžusi į Lietuvą, ketvirtadienį skubėjau į  Kauno menininku namus, kur kartu su bendramoksliais minėjome savo fortepijono mokytojos Rymantės Šerkšnytės, išugdžiusios daugiau nei pusšimtį garsių muzikų, jubiliejų. Aš pati šiai mokytojai esu dėkinga ne vien už muzikines žinias ar įgūdžius, bet ir už tai, kad ji plataus požiūrio žmogus, kad pamokose darbas ir kalbos sukdavosi ne vien apie muziką, bet ir apie  pasaulio ir Lietuvos istoriją, realijas, meną.

Na o šeštadienį, kaip ir įprasta kasmet – prisijungiau prie tvarkymosi akcijos “DAROM“ – šįkart Kėdainiuose, krašte, kuriame gyveno seneliai (pernai – tvarkiausi kartu su rumšiškiečiais, savo tėviškėje). Aplinką tvarkėme pačiame mieste, Smilgos upelio slėnyje. Kartu su sūnėnais prisijungėme prie susirinkusių tvarkytis, o bendras darbas, rūpestis ir gera nuotaika tik sustiprino įsitikinimą, kad tokios geros iniciatyvos ne tik gražina mūsų kraštą, bet ir skatina bendruomeniškumą, kitokį, gražesnį požiūrį į bendravimą bei buvimą drauge.

Read Full Post »

Vos prasidėjus šiems metams, Europos Komisija paskelbė valstybių narių atliekų prevencijos ir perdirbimo ataskaitą. Iš šiosios matyti, kad kai kurios valstybės narės išties padarė didelę pažangą. Tačiau taip pat akivaizdu, kad siekiant ilgalaikio tikslo – tapti atliekas perdirbančia visuomene, kuri ne tik vengia atliekų susidarymo, bet ir naudoja jas kaip išteklių, – teks įdėti dar daugiau pastangų.

Europos Komisijos pateikta ataskaita rodo, kad Lietuva stipriai atsilieka nuo ES vidurkio keliais aspektais: tiek tvarkydama biologiškai skaidžias ir pavojingas atliekas, tiek atliekų “laidojimo” srityje apskritai – Europos Sąjungoje esame antri nuo pabaigos pagal sąvartynuose “sugulančių” atliekų kiekį. Tai patvirtina ir strateginiame plane pateikiami duomenys, kad 2009 m. sąvartynuose vis dar laidojome 90,6 proc. atliekų.

Europos Komisijos ataskaitos paskelbimas beveik sutapo su dar vienu aktualiu įvykiu – 2010 m. gruodžio mėn. 12 dieną baigėsi terminas, kuomet valstybės narės (tarp jų – ir Lietuva) privalėjo į savo teisę perkelti ES Direktyvą dėl atliekų tvarkymo.

Tad šie du įvykiai ir turimi skaičiai – proga pasižvalgyti savo kieme ir pasvarstyti, kodėl taip sunkiai kapanojamės iš atliekų tvarkymo labirinto. Ir besižvalgydami neabejotinai atrasime, kad šioje srityje tikrai yra dalykų, kuriuose sugebame, tačiau yra ir tokių – kurie šiai dienai vis dar atrodo neperkopiamu kalnu.

Taigi, ES Direktyvų perkėlimą į nacionalinę teisę (įgyvendinimą) sudaro du etapai – teisinis bei institucinis. Teisine prasme Lietuva, tikėtina, Europos Komisijai pranešė, kad įgyvendinimas baigtas. Tai, kad mūsų institucijos geba “tinkamai” pateikti ataskaitas ir rodiklius, teko pastebėti ne kartą ir ne tik aplinkosaugos srityje. Tačiau tai tikrai neteikia vilčių ramiai atsipūsti – juk teisiniu įgyvendinimu viskas tik prasideda – sutvarkius teisinę bazę, reikia pasiruošti ir pasiryžti praktiniam įgyvendinimui. Šičia realybę vargiai pavyks pagražinti. O jei pavyktų – tik trumpam.

Tiesa, reikia pripažinti, kad Valstybiniame strateginiame atliekų tvarkymo plane, įgyvendinant ES teisės aktus atliekų tvarkymo srityje, užsibrėžta nemažai ambicingų tikslų. Tačiau statistiniai duomenys rodo, kad su praktiniu įgyvendinimu mums sekasi gerokai prasčiau: štai pavyzdžiui, Eurostat 2010 metų duomenimis (už teisingų duomenų pateikimą Eurostatui atsakinga pati valstybė), 2007 metais Lietuvoje perdirbta ar pakartotinai panaudota tik kiek daugiau nei 40 proc. pakuočių atliekų (kai tų metų tikslas – beveik 60 proc.). Tampa dar įdomiau, kad remiantis Aplinkos apsaugos agentūros pateikiamais 2008 metų duomenimis, savo tikslus įgyvendiname – kuo puikiausiai. Kas tai? Nesusikalbėjimas tarp duomenis teikiančių institucijų, skirtingas duomenų interpretavimas ar nevykęs bandymas pagražinti realią situaciją?

Tačiau trumpam palikime skaičius ir grįžkime į kasdienybę, kurioje vis dažniau kaip išsigelbėjimas iš labirinto ar panacėja atliekų tvarkymo nesėkmėms iškyla atliekų deginimo galimybė.

Daugeliui ir girdėta, ir žinoma, kad siekdami tausoti aplinką turime susirūpinti saikingu vartojimu, antriniu žaliavų panaudojimu. Atliekų vengimą apskritai ir jų perdirbimą, antrinį panaudojimą akcentuoja ir Europos Komisija.

Kitos ES valstybės narės kur kas daugiau atliekų perdirba ar sudegina. Ir net jose susiduriama su atliekų krizėmis (pvz., Italijos Kampanijos regione). Tiesa, deginamos pagal atliekų tvarkymo hierarchiją turi būti tik tos atliekos, kurios negali būti panaudotos antrą kartą ar perdirbtos. Todėl net nusikalstamu galima būtų pavadinti verslininkų vykdomą informacinę kampaniją (bei vietos valdžios veiksmus nereaguojant į ją), kurios metu atliekų deginimas statomas į vieną gretą (ar net iškeliamas aukščiau) už perdirbimą.

ES Aplinkos komisaras Janešas Potočnikas (Janez Potocnik), paklaustas apie tokius atvejus, žadėjo, kad Europos Komisija domėsis visais atliekų perdirbimo sistemos pažeidimais. Tad akivaizdu, kad mūsuose aukštyn kojomis apvirtusi atliekų tvarkymo hierarchijos piramidė turės grįžti į tinkamą padėtį. Mes, kaip ir kitos Europos Sąjungos valstybės narės pirmiausia turėsime pasirūpinti priemonėmis, kaip vengti atliekų susidarymo, jas tinkamai rūšiuoti, pakartotinai panaudoti, o tik tosioms, kurios išties bevertės – galės būti taikomos likusios dvi priemonės – deginimas, siekiant išgauti energiją, bei šalinimas į sąvartynus.

Šiuo metu, kuomet Europos Sąjunga atliekas įvardija kaip senkančių žaliavų šaltinį, kuomet iškeliami tikslai sąvartynuose praktiškai nebešalinti jokių atliekų, kuomet Europos Komisijos planuose – itin žymus atliekų deginimo mažinimas, šį procesą keičiant kompostavimu (bioskaidžių atliekų) bei perdirbimu, Lietuvoje tikrai reikia išsamių diskusijų dėl to, kaip tvarkysime savo atliekas. Diskusijų su rezultatu, kuris bus įgyvendinamas ir priimtinas žmonėms.

Read Full Post »