ES energetikos strategija. Pademonstruotas ambicingas požiūris, tačiau jį dar teks “sutvirtinti” veiksmais

Tik ką Europos Parlamentas pritarė rezoliucijai dėl Europos Komisijos siūlomos naujos ES energetikos strategijos 2011-2020 m. Po vakar vakaro svarstymų ir šiandienos balsavimo  – būtų sunku nepaminėti, kad tiek Europos Sąjungoje, tiek Lietuvoje akcentuojame tuos pačius pagrindinius dalykus: energetinį saugumą, šiltnamio dujų išlakų mažinimą, atsinaujinančių energijos išteklių naudojimą.

Kadangi apie pačią strategiją jau kalbėta nemažai, norisi paminėti keletą svarbių aspektų. Vienas tokių – tai, jog Europos Parlamento rezoliucijoje pabrėžiama, kad energetiniai tinklai, “net jei jie komercinio pobūdžio“, turėtų būti reglamentuojami skaidriais tarpvalstybiniais susitarimais, nepažeidžiančiais valstybių narių interesų. Tai ypatingai svarbus ir taiklus pastebėjimas šiuo metu, sėkmingai kelią skinantis kai kurių valstybių dvišaliams susitarimams ir vykdomiems projektams – tokiems kaip dujotiekis „Nord Stream“, kurie kelia nepasitikėjimą ne vien aplinkosauginiu aspektu, bet ir bendro solidarumo principu – susitaria dvi valstybės, viena kurių – ES narė, o į ES Sutartyse deklaruojamą valstybių narių solidarumo principą iš esmės numojama ranka.

Išorės vamzdynai ir kiti energetikos tinklai, patenkantys į ES teritoriją, neabejotinai turi būti reglamentuojami tik skaidriais susitarimais, sudarytais griežtai laikantis ES teisės principų.

Esu įsitikinus, kad tokiems vamzdynams turėtų būti taikomos ES vidaus rinkos taisyklės, įskaitant ir reglamentuojančias trečiosios šalies patekimą į rinką. Jei jau siekiame įtvirtinti vieningos energetikos politikos įgyvendinimą ir norime, kad ES būtų didis pasaulinis žaidėjas, tai šių principų laikykimės visur – ypač kalbėdami su visomis (be išimčių) trečiosiomis šalimis, ir turėdami jų atžvilgiu griežtą poziciją.

Yra keletas dalykų, kuriuos išties malonu pastebėti – artėjant Kankūno deryboms dėl klimato kaitos stabdymo, ES institucijos apie energetiką ir aplinkosaugą ima mąstyti kompleksiškai – energetikos strategijoje minimi CO2 mažinimo, energijos efektyvumo didinimo ir platesnio atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimo tikslai.

Pirmiausia tokie pokyčiai leidžia tikėtis, kad po Kopenhagos fiasko, Europos Sąjungai atstovausianti delegacija išties nusiteikusi veikti labiau koordinuotai ir strategiškai. Kas svarbiausia – siekis mažinti iškastinio kuro naudojimą, didinant atsinaujinančių išteklių dalį, tampa panašus į norą realiai įgyvendinti 20-20-20 tikslus, jog iki 2020 m. pasiektume, kad ne mažiau kaip 20 proc. energijos būtų gaunama iš atsinaujinančių išteklių (Lietuvos įsipareigojimas – ne mažiau 23 proc.). Valstybėms narėms paskata aktyviau veikti šioje srityje neabejotinai yra ir Europos Komisijos ketinimas paramą atsinaujinantiems teikti ne unifikuotai, o atsižvelgiant į kiekvienos valstybės geografinę, ekonominę padėtį bei ligšiolinę atsinaujinančių išteklių panaudojimo patirtį.

Aišku, pabaigti šį pamąstymą teks žvilgsniu į ateitį, kuris labai dažnas priėmus panašius dokumentus – tuo, kad ES institucijų pagaliau pademonstruotas požiūris į energetikos ir aplinkos politikos tarpusavio priklausomybę, turėtų būti grindžiamas ir realiais veiksmais: tiek remdami atsinaujinančius išteklius, tiek energetikos projektus apskritai, turime rūpintis aplinka ir tvaria plėtra.

Read Full Post »

Trumpoji EP sesija: naujas fondas efektyvesniam energijos išteklių naudojimui

Trumpoji sesija Briuselyje bėgte prabėgo.  Joje – svarstymai dėl alternatyvaus investavimo veiklos reglamentavimo,  nepanaudoto ES biudžeto lėšų skyrimo energetinio efektyvumo projektams, dėmesys moksliniams tyrimams bei galimybėms stiprinti ESBO.

Po diskusijų vakar vakare, šiandien patvirtintas sprendimas skirti 146 milijonus eurų nepanaudotų ES lėšų energijos taupymui, energetikos efektyvumui. Tad jau per artimiausius mėnesius įsigalios sprendimas, kuriam  pritarė 582 europarlamentarai – iš nepanaudotų ES lėšų bus kuriamas naujas fondas, kurio paskirtis –  parama viešųjų ir privačių pastatų atnaujinimui.  Tikimasi, kad naujoviškos šildymo, elektros generavimo, energijos kaupimo, gatvių apšvietimo sistemos  prisidės prie energijos išteklių  tausojimo ir efektyvesnio panaudojimo.

Svarstant šį projektą, palaikiau Europos Komisijos siūlymą peržiūrėti lėšų pagal minėtą programą skyrimo tvarką, atsižvelgiant į efektyvaus energijos vartojimo skatinimą, nes kalbėdami apie šią paramą ir apie paramą atsinaujinančiai energetikai apskritai, negalime turėti vieno atsakymo, tinkamo visai ES – turime atsižvelgti į kiekvienos valstybės narės situaciją, ypač dėl energetinės nepriklausomybės.

Ir apie tokį požiūrį neturėtume kalbėti vien finansinės krizės šviesoje, kadangi, ekonomikai pasiekus normalų ciklą, energijos efektyvumo klausimas niekur nedings. Valstybės narės turėtų turėti galimybę lanksčiau reaguoti į besikeičiančias aplinkybes ir taip skatinti energijos vartojimo efektyvumą, energijos diversifikavimą ir nepriklausomybės didinimą.

Šiandienos plenarinėje sesijoje svarstytas ir pranešimas dėl ES mokslinių tyrimų bendrųjų programų įgyvendinimo. Po konsultacijų su Lietuvos jaunaisiais mokslininkais, pritardama iniciatyvai dėl bendrųjų mokslinių tyrimų programų įgyvendinimo paprastinimo, atkreipiau dėmesį į poreikį sudaryti lygias galimybes dalyvauti mokslinėje veikloje. Kalbu apie  būtinybę sukurti vienodas sąlygas mokslinių tyrimų programose dalyvauti mokslininkams iš visų ES šalių, numatytant vienodą atlygį už mokslinę veiklą ir neskirstant mokslininkų pagal jų valstybės pragyvenimo lygį,  mokslo institucijų dydį, finansinį pajėgumą ar mokslinių tyrimų sritis. Nes mokslinė pažanga yra visos bendrijos, o ne atskiros valstybės reikalas.

Read Full Post »

Ar ne laikas žaliajai energetikai Lietuvoje persikelti iš popieriaus į kasdienybę?

Tikėtina, kad kitą savaitę Seimas pradės iš esmės svarstyti Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymą. Jis turėtų reglamentuoti atsinaujinančių energijos išteklių (AEI) naudojimo sistemą ir nustatyti, kaip Lietuva rengiasi įvykdyti Europos Sąjungos reikalavimą, kad 2020 metais energija iš atsinaujinančių šaltinių sudarytų 23 proc. visos šalyje suvartojamos energijos.

Galima manyti, kad pastaruoju metu kalbėti apie žaliąją energetiką itin madinga. Tačiau esu tvirtai įsitikinusi, kad atsinaujinanti energetika – kelias į mūsų energetinę nepriklausomybę, kurios taip siekiame. Tokį įsitikinimą patvirtino ir vakar Seimo Europos informacijos centre vykusi diskusija, ypatingą susidomėjimą atsinaujinančių išteklių panaudojimu kasdieninėms reikmėms rodo ir žmonės, su kuriais tenka bendrauti kelionių po Lietuvą metu.

Pagal Europos Sąjungos trejopą tikslą, kuris turi būti pasiektas iki 2020 m., ES 20 % turi sumažinti išmetamų šiltnamio dujų kiekį, 20 % pagerinti energijos efektyvumą ir pasiekti, kad 20 % mūsų suvartojamos energijos būtų gaunama iš atsinaujinančių išteklių. Lietuva atsinaujinančios energijos išteklių dalį galutiniame suvartojime turi padidinti nuo 15 procentų 2005 metais iki 23 proc. 2020 metais (iš jų elektros iš AEI – nuo 4,5 proc. iki 7 proc.).

Remiantis tarpine Europos Komisijos ataskaita aiškiai matyti, jog dabartiniai valstybių pateikiami duomenys rodo, jog bendras Europos Sąjungos tikslas iki 2020 metų 20 proc. suvartojamos energijos gauti iš atsinaujinančių išteklių greičiausiai bus pasiektas.

Tačiau bendrieji tikslai, kad ir kaip svarbūs būtų, telieka bendraisiais. Man, kaip ir daugeliui Lietuvos žmonių, su kuriais tenka pasikeisti mintimis ir išgirsti nuogąstavimus, labiausiai rūpi Lietuvos situacija. O paskutinės naujienos bei tendencijos iš Lietuvos pakankamai aiškios – nerodant tinkamo valstybės dėmesio ir nesiimant konkrečių veiksmų, žaliosios energetikos plėtrai ir skatinimui, Lietuva šių, nors ir ne itin ambicingų tikslų, gali laiku nepasiekti. Tiesa, 2009 metais priimtos Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvos dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją nuostatose nėra įtvirtinta, kaip Europos Sąjungos valstybės narės bus “baudžiamos“ už rodiklių nevykdymą. Kaip bebūtų, norisi tikėti, kad mūsų šalies įsipareigojimai neliks tik “rodikliais popieriuje“. Ir ne dėl paskatų ar nuobaudų, o dėl naudos valstybei ir žmonėms, kurie, skirtingai nuo sklandančių stereotipų, rodo aiškų interesą tausoti aplinką ir naudoti “švaresnę“ energiją.

Prieš kelias dienas Seime pristatytas Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas, kuriam visų politinių jėgų balsais pritarta po pateikimo. Tai didelis ir ilgai lauktas žingsnis į priekį. Vis tik reikia nedelsti ir nebijoti žengti ir dar vieną žingsnį. Svarstymų Seimo komitetuose metu būtina įtraukti į įstatymo projektą nuostatas, kurios skatintų ne tik stambesnius šilumos ar elektros gamintojus pereiti prie atsinaujinančių energijos išteklių. Turime pasinaudoti gerąja Vakarų Europos valstybių praktika ir suteikti realias paskatas kiekvienam žmogui. Kalbu apie galimybę, kuria domisi namaža dalis Lietuvos piliečių – lengvatų ar subsidijų pavidalu skatinti asmeninėms reikmėms įsirengti, pavyzdžiui, šilumos siurblius, vėjo ar saulės mikrojėgaines.

Taip pat lygiagrečiai su Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo projekto svarstymu derėtų svarstyti ir kitų teisės aktų, reguliuojančių tokias sritis kaip teritorijų planavimas, statybos leidimų išdavimas, keitimo galimybes, bei sugriauti vis dar egzistuojančias realias kliūtis žaliosios energetikos plėtrai.

Tik žvelgdami kompleksiškai, galėsime energetinės nepriklausomybės siekį padaryti realiu ir įvykdysime įsipareigojimus. Tad galvokime apie tikruosius pokyčius, kurie didintų žaliosios energijos išteklių patrauklumą ir padarytų atsinaujinančią energiją prieinamą kiekvienam Lietuvos gyventojui.

Read Full Post »