Baltijos jūros strategijos įgyvendinimas: postūmiai, mitai ir kritika

Prieš mėnesį, tuo pat metu kai Lietuva oficialiai stojo už ES Tarybos vairo, Europos Komisija pristatė pirmąjį Europos makroregioninių (Baltijos jūros ir Dujonaus regiono) strategijų vertinimą. Baltijos jūros strategija, kaip žinoma, yra vienas iš Lietuvos pirmininkavimo prioritetų. Tačiau, praėjus mėnesiui laiko, platesnių diskusijų Lietuvoje šia tema vis dar negirdėti, nors net ir pačiame vertinimo dokumente atkreipiamas dėmesys, kad strategijų sėkmei būtinas aktyvesnis visuomenės įsitraukimas.

Norint išsklaidyti mitus, kad Baltijos jūros strategija yra „nereikšmingas“, “siauras” ar “savaeigis” pirmininkavimo prioritetas, reikėtų skirti daugiau dėmesio tiek viešinimui, tiek ir platesnėms diskusijoms dėl Baltijos jūros strategijos ateities, nes aiškios vizijos neturėjimas, kaip Baltijos jūros strategija turėtų vystytis ir ką turėtų duoti jos dalyviams, veikia Lietuvos interesus.

Baltijos jūros strategija – „nesvarbi“ ir „jai neskiriama pinigų“

Iš kur atsiranda „nereikšmingo prioriteto“ paradoksas? Gali atrodyti, kad strategija, kuri neturi savo biudžeto eilutės, specialių institucijų ir tik jai skirtų reglamentų, neturi ateities. Tačiau Baltijos jūros strategija, įkūrimo pradžioje vadinta tik ES eksperimentu, ne tik sėkmingai gyvuoja – jos pavyzdžiu seka kitos ES šalys narės, norinčios efektyviau bendradarbiauti Dunojaus, Adrijos ir Jonijos jūrų, bei Alpių makroregionuose.

Tiesa, kad Baltijos jūros strategijos įgyvendinimui neskiriamas atskiras finansavimas. Tačiau strategijos numatomiems projektams įgyvendinti naudojamos lėšos iš Europos Komisijos nurodytų ES programų, nacionalinės ir privataus sektoriaus lėšos. Taigi, įgyvendinant projektus galima gauti didesnį finansavimą, nei gautume jei Baltijos jūros strategijos nebūtų. Tačiau, jei strategijos įgyvendinimui naudojamos ES ir nacionalinių programų lėšos, vadinasi, piliečiai turi žinoti, kaip strategija vykdoma.

Šįmet, startuojant naujam ES daugiamečiam biudžetui, turime geresnes galimybes pasirengti efektyviam Baltijos jūros strategijos tikslų įgyvendinimui, tampriau susiejant juos su ES finansuojamomis programomis. Tai padaryti buvo sunkiau 2009 metais, kai strategija turėjo prisitaikyti prie jau suplanuotų ES išlaidų. Tačiau tam būtina, kad valstybės narės turėtų aiškią viziją, koks yra jų interesas strategijos vystyme.

Dar vienas mitas – Baltijos jūros strategija susijusi tik su aplinkosaugos klausimais. Baltijos jūros strategija išties atsirado iš nebeišvengiamo poreikio bendrai spręsti Baltijos jūros ekologines problemas – aplinkosaugos klausimai jau seniai nėra antraeiliai.
Gyvename prie vienos labiausiai užterštų jūrų pasaulyje. Būtina ne tik užkirsti kelią situacijos blogėjimui, bet ir imtis bendrų veiksmų situacijai gerinti. Baltijos jūros strategija suteikia bendradarbiavimo platformą tokiems veiksmams (taip pat įtraukiant ir ne ES šalis, kurios didele dalimi prisideda prie esamų ir iškylančių naujų ekologinių grėsmių). Bet Baltijos jūros strategija yra daug platesnė, susijusi su absoliučiai visomis regionui aktualiausiomis sritimis: energetika, transportu, tvarios ekonomikos vystymu, kultūrinių, akademinių ir žmogiškųjų kontaktų skatinimu, kova su nusikalstamumu.

Iš Komisijos pateikto vertinimo galima spręsti, kad makroregioninė plėtra gali tapti svarbia sanglaudos ES stiprinimo priemone, juolab, tokiu metu, kai ES ekonominio sąstingio yra priversta taupyti. Todėl Lietuvos interesai turi būti atspindėti regiono ekologinės, ekonominės ir infrastruktūrinės gerovės kontekste jau dabar.

EK kritika Baltijos jūros strategijos įgyvendinimui: už komplimentų – rimtos problemos

Nepaisant bendro teigiamo makroregioninių strategijų vertinimo, ataskaitoje atkreipiamas dėmesys, kad esminė Baltijos jūros strategijos įgyvendinimo problema – pernelyg menkas nacionalinių vyriausybių ir visuomenės įsitraukimas. Tai aktualu tiek kalbant apie aktyvią lyderystę sutartose prioritetinėse srityse (pavyzdžiui, Lietuva koordinuoja transporto, tvaraus žemės ūkio, žvejybos ir miškininkystės bei tarptautinio nusikalstamumo sritis), tiek apie tai, kad dažnai valstybės narės paprasčiausiai nesiunčia savo atstovų į vykstančius susitikimus. Į Komisijos išsakytas pastabas ypatingą dėmesį turi atkreipti ne tik Lietuvos vyriausybė, ne paskutinis vaidmuo tekti turi ir savivaldybėms bei visuomeninėms organizacijoms, ypač aplinkosaugos srityje.

Lietuva pagrįstai Baltijos jūros strategiją pasirinko pirmininkavimo prioritetu, tačiau iššūkis Vyriausybei – aiški vizija, kokia yra Lietuva Baltijos regione ir kokia turi būti Baltijos jūros strategija. Būtinas didesnis skaidrumas, platesnės diskusijos, kad būtų galima atsiskaityti visuomenei. Kas prarandama pasyviai įgyvendinant Baltijos jūros strategiją? Kuo pasyviau dalyvausime, tuo mažesnę gausime bendradarbiavimo naudą projektuose ir tuo didesnė grėsmė, kad iš ES biudžeto lėšų bus finansuojami Lietuvai naudos neteikiantys projektai, o kai kuriais atvejais – mūsų interesams priešingi.

Read Full Post »

Įpusėjo paskutinė šio pusmečio EP plenarinė sesija

Įpusėjo paskutinė šio pusmečio EP plenarinė sesija Strasbūre, kurioje daugybė aktualių klausimų: bankų valdytojų premijos, griežtesnė finansų rinkos priežiūra, siekis suteikti daugiau teisių autobusų ir laivų keleiviams, sprendimas dėl maisto produktų iš klonuotų gyvūnų, griežtinami pramonės bei žemės ūkio įmonių taršos apribojimai, naftos gavybos pavojai, raginimas įpareigoti atskirai rinkti maisto atliekas ir svarstymai, ar ES žemės ūkis taps ekologiškesnis ir konkurentiškesnis.

Antradienį  kartu su Lietuvos europarlamentarais tradiciniame susitikime su komisaru Algirdu Šemeta aptarėme ES finansų ir sekančio programavimo laikotarpio klausimus, lėšų pasiskirstymą pagal finansuotinas sritis.

Vakarykštis posėdis buvo labai intensyvus, tačiau verta būtų aptarti keletą klausimų, apie kuriuos diskutuojama neretai, kurie aktualūs ir pas mus, Lietuvoje. Tai – pagalba jaunimui integruojantis į darbo rinką, biologiškai skaidžių atliekų tvarkymas ir Baltijos jūros regiono strategija bei makroregionų vaidmuo būsimoje sanglaudos politikoje.

Šioje sesijoje priimtas sprendimas dėl Europos stažuočių kokybės chartijos, taip pat – raginama, jog per keturis mėnesius darbo neradusiam jaunimui būtų siūlomi mokymai ir kitos priemonės, kurios padėtų įveikti ilgalaikį jaunimo nedarbą.  Iš tiesų, jau ne pirmą kartą EP kalbame apie tai, kad sunkmetis jauniems žmonėms – didelė našta, o ilgalaikio nedarbo poveikis neigiamai veikia jauno žmogaus asmenybę ir mažina motyvaciją kibtis į gyvenimą, taip pat –  turi ir milžinišką poveikį ekonomikai. Deja, labai sunku ir liūdna, bet tenka paminėti, kad 20 procentų mano bendraamžių yra bedarbiai.

Balsuodama už šį dokumentą, išreiškiau poziciją, kad turime siųsti aiškią politinę žinią vasltybėms narėms ir Europos Komisijai, jog negalime delsti su priemonėmis ir veiksmais, kurie užtikrintų konkrečias paskatas janimui tobulėti ir būti konkurencingesniems. Būtina dėti visas pastangas, kad visu pajėgumu būtų įgyvendinamos praktikos integravimo į švietimo sistemas, jauniems verslininkams skirtos programos, neformaliojo švietimo svarba ir pripažinimas, kadangi tokiu būdu įgytos žinios smarkiai prisideda prie jaunuolių kompetencijų ugdymą. Taip pat neturime pamiršti ir ES Strategijos 2020 nuostatų, kurios kalba apie ekonomikos atsigavimą per inovacijas, žaliųjų technologijų pritaikymą, jaunimo įtrauktį į darbo rinką.

Ypatingai aktualus Lietuvai klausimas – priimta rezoliucija įtvirtintas siekis, jog Europos Komisija dar šiemet pasiūlytų direktyvą, įpareigojančią visas šalis atskirai rinkti maisto atliekas ir jas perdirbti.

Apibendrintais tyrimų duomenimis, biologiškai skaidžios atliekos Lietuvoje sudaro apie 42 procentus visų komunalinių atliekų, t. y. apie 598 tūkst. tonų. Iki 2013 m. Lietuvoje turi būti sukurta infrastruktūra, užtikrinanti ne mažiau kaip 50 proc. teritorijoje susidarančių komunalinių biologiškai skaidžių atliekų perdirbimą ar kitokį panaudojimą. Šiuo metu Lietuvoje veikia 13 „žaliųjų“ atliekų kompostavimo aikštelių (po vieną Šiauliuose, Druskininkuose, Alytuje, Tauragėje, Telšiuose, Utenoje, Visagine, Zabieliškyje ir penkios Panevėžio regione), tačiau griežtėjant reikalavimams ir norint tvarkytis tinkamai, tokių turėtų būti bent 4 kartus daugiau.

Kaip ir kitais klausimais, kalbant apie atliekas, ES valstybėse situacija labai skirtinga – vienos šalina į sąvartynus tik apie 10 proc. bioskaidžių atliekų, kitos, deja, iki 90 proc. Tai kenkia tiek dirvožemiui, tiek orui – bendrai aplinkai. Tad čia turime bent porą pagrindinių uždavinių. Pirmas, atliekų prevencija ir jų mažinimas. Kitas – susijęs su dabartine situacija, kad ES visuomenė taptų atliekas perdirbančia visuomene ir panaudotų jas kaip energijos šaltinį.

Tam reikia atitinkamo teisinio reguliavimo, kad būtų atitinkamai apsvarstytos ir įvertintos prastos kokybės komposto naudojimo galimybės, siekiant nepadaryti žalos aplinkai ir žmonėms, o ES lygiu apibrėžus prastos kokybės komposto naudojimo galimybes, ir nustačius, kada kompostas laikomas produktu, o kada atliekomis, valstybėms narėms būtų lengviau orientuotis sprendžiant jo panaudojimo klausimus. Tad konkrečios direktyvos atsiradimo dėl biologinių atliekų tvarkymo nereikėtų vengti ir atidėlioti.

Read Full Post »

Baltijos jūros regiono vizija: nuo strategijos prie veiksmų.

Vakar surengtoje konferencijoje apie Lietuvos pasirengimą įgyvendinti Baltijos jūros regiono strategiją susibūrę mokslininkai, politikai, aplinkosaugos srityje dirbančių nevyriausybinių organizacijų bei atsakingų institucijų atstovai sutarė, jog yra nemažai strateginių dokumentų, vienu ar kitu aspektu nagrinėjančių Baltijos jūros aplinką ir, panašu, jog jų jau gana – dabar būtina kuo greičiau pradėti minėtas strategijas įgyvendinti.

Baltijos jūros regiono strategija, kuriai po ilgo laukimo ir nemažų ES pirmininkaujančios Švedijos pastangų prieš savaitę pritarė ES Vadovų Taryba, brėžiama viso Baltijos regiono vystymosi ir bendradarbiavimo vizija.

Taip, iš tiesų tikimasi, kad ši strategija bus naujas postūmis išjudinti valstybių bendradarbiavimą tose srityse, apie kurias kalbama jau keliolika metų, tačiau šalia džiugesio, reikia nepamiršti ir to, kad paversti aplinkosaugos, ekonominio konkurencingumo, energetinės infrastruktūros ir jūrinio saugumo vizijas tikrove bus įmanoma tik dirbant, bendradarbiaujant tarp valstybių, tarp institucijų.

O kalbant apie tarpvalstybinį bendradarbiavimą įgyvendinant Baltijos jūros regiono strategiją, konferencijoje teko pripažinti, jog glaudesnio bendradarbiavimo trūksta pirmiausia ir tarp Lietuvos institucijų. Pasikeitimas nuomonėmis šioje konferencijoje pirmiausia buvo proga suprasti, kad Lietuvos institucijoms priimant sprendimus bei teisės aktus trūksta integruoto aplinkosauginio požiūrio. Tai atsispindi tiek ūkinę veiklą, tiek ekonominius santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose. Pirmiausia, tikintis kitokių rezultatų, turėtų būti ugdomas valstybės institucijų darbuotojų aplinkosauginis išprusimas bei supratimas. Ir, be abejonės, būtinas gilesnis ekspertų įtraukimas į teisėkūros procesą. Juk mokslo institucijos vykdo ir įgyvendina tikrai nemažai didelę vertę sukuriančių mokslinių Baltijos jūros aplinkos tyrimų. Deja, šių tyrimų rezultatai dažniausiai lieka mokslininkų stalčiuose. O nemažai tokių tyrimų galėtų prisidėti bei padėti ir valstybės institucijoms formuojant įvairias politikos sritis.

Skirtingų organizacijų bei institucijų atstovai, mokslininkai sutarė, kad labai aktualūs ir būtini išsamesni didelį poveikį aplinkai darančių projektų tyrimai – kalbant tiek apie planuojamas atomines elektrines Baltarusijos ir Rusijos teritorijose, tiek ir apie pačios Lietuvos planuojamus įgyvendinti projektus – Visagino atominę elektrinę bei Švedijos-Lietuvos elektros jungtį Baltijos dugnu. Nors esame pozityviai nusiteikę pastarųjų dviejų projektų atžvilgiu, deja, nesame išsamiai išnagrinėję galimo jų poveikio tiek jūros, tiek sausumos aplinkai.

Be abejonės, konferencijoje, aptariant Baltijos jūros būklę ir mokslinių tyrimų, monitoringų rezultatus, kalbėta ir apie dujotiekio “Nord Stream“ poveikį. Juk paradoksas, jog dėl projekto poveikio aplinkai tariamasi ne su poveikį patiriančiomis, o tą poveikį sukeliančiomis šalimis – tarsi valstybes, kurių teritorija gali būti užteršta, taip dėl kažko nubaudžiant. Su tokia pozicija niekuomet nesutiko ir Europos Parlamentas. Susirinkę mokslininkai ir specialistai sutarė, kad turėdami duomenų apie pražūtingą projekto poveikį, turime dėti visas pastangas tam, kad šie duomenys būtų viešinami – ne tik ES institucijoms ir Suomijos mokslininkams, bet ir plačiajai Europos visuomenei, jog šioji žinotų tikrąją jų taip siekiamo energetinio saugumo (ar tikrai?) kainą. Labai svarbus aspektas – kad galutinė Suomijos pozicija dėl leidimo tiesti vamzdį bus suformuluota ekologų. Todėl visos ekspertų ir politikų lygiu dedamos pastangos, kad priimdami šį sprendimą, jie turėtų kuo išsamesnius duomenis dėl galimos nepataisomos genetinės žalos, labai svarbios.

Na, o grįžtant prie Baltijos jūros regiono strategijos įgyvendinimo bei regiono ateities – bene daugiausiai priklauso nuo to, kaip pačioms Baltijos regiono šalims, iki šiol neturėjusioms bendro identiteto, pavyks dirbant kartu padaryti šią strategiją rezultatus duodančia iniciatyva.

M. Mikulėno nuotraukos [c], [p].

Read Full Post »