Feeds:
Įrašai
Komentarai

Posts Tagged ‘Boguslavas Eitminavičius’

Vasarą, kai baigiasi tiesioginis darbas Europos Parlamente ir prasideda pasiruošimas naujam politiniam sezonui, pavyksta ištaikyti laiko ilgai planuotiems, bet dėl laiko stokos atidėliotiems dalykams. Vienas tokių – kelionė su visa gausia šeima į Lenkiją, kur aplankėme paminklą, skirtą 1863-ųjų metų sukilimui ir jo vadams. Lenkijos teritorijoje, Liublino apylinkėse kovėsi ir sukilėlių būriui vadovavo mano prosenelio (mamos, Teodoros Eitminavičiūtės, senelio) Edvardo Eitminavičiaus dėdė Boguslavas Eitminavičius.

M.Mikulėno nuotraukosM.Mikulėno nuotraukos

Boguslavas žuvo 1864 sausio 6 d. miškuose, netoli Parčevo (Parczew) miesto, toje vietoje ir yra pastatytas paminklas, ant kurio užrašas lenkų ir lietuvių kalbomis skelbia, kas vyko šiose vietose ir kad paminklas skirtas „broliams lietuviams“.  Man tai įprasmina XIX a. sukilimų prieš Rusijos imperiją  šūkį „Už jūsų ir mūsų laisvę“ – susitelkimą ir veikimą vardan bendro tikslo. O šiandien išties svarbu nepamiršti jungiančių taškų.

M.Mikulėno nuotraukos
Tikimės, kad kitą kartą pavyks susisiekti ir su tais žmonėmis (pirmiausiai Adomu Sikorskiu), kurių iniciatyva 2009 m. šis paminklas pastatytas. Esame jiems labai dėkingi už istorinės atminties saugojimą.

Taip pat lankėmės Polesės nacionaliniame parke, kur įrengtas  takas „Sukilėlių stovykla“, primenantis 150 metų praeitį. Nesu tikra, ar Lietuvoje yra panašių pažintinių maršrutų. Matyt, turime dar kur pasistengti. Prie tako įrengti stendai supažindina ir su parko gamta, ir su sukilėlių veikla. Čia, prie nedidelio Lipniako (Lipniak) kaimelio  sukilėliai 1863 birželį įkūrė stovyklą. Lipniakas labai tiko sukilėlių stovyklai – nedidelė, maždaug 4 hektarų aukštumėlė, o aplinkui – sunkiai praeinamos pelkės. Iki mūsų dienų išliko įtvirtinimų pėdsakai ir vieta, kurią Lipniako kaimo gyventojas Antanas Stefaniukas (Antony Stefaniuk) nurodė kaip sukilėlių kapus, esančius daugmaž už kilometro nuo sukilėlių stovyklos Lipniake. Į šią stovyklą, kur jau buvo 600 sukilėlių (apie tai pasakoja vienas iš pažintinio tako stendų), 1863 m. pabaigoje atvyko ir 200 lietuvių, vadovaujami Boguslavo Eitminavičiaus. Visi sukilėliai pėstininkai buvo perginkluoti ir padalinti į du batalionus, vienam iš jų, kurio daugumą sudarė lietuviai, vadovavo Boguslavas Eitminavičius.

M.Mikulėno nuotraukos
Lietuvoje, vykdami pro vietas, kur kovėsi ar žuvo to meto sukilėliai, dažnai uždegame žvakelę ar bent mintyse pagalvojame apie juos. Smagu, kad šią vasarą pavyko aplankyti ir tas vietas, kuriose „Už jūsų ir mūsų laisvę“ jėgų negailėjo broliai Eitminavičiai ir jų bendražygiai.

***

Boguslavas Eitminavičius  (gim. 1830 m. – žuvęs 1864 m. sausio 6 d., palaidotas Lenčnos (Łęczna) kapinėse sausio 8 d.), iš bajorų giminės, buvo rusų armijos kapitonas Baltstogėje. Jo brolis Julijonas (g. 1829 m. – 1864 pasitraukęs į Prancūziją) taip pat buvo rusų armijos karininkas Baltstogėje.

Boguslavas Eitminavičius po mūšio su sukilėliais prie Semiatyčių (į pietus nuo Baltstogės, dabar Bialystoko), pasitraukė iš Rusijos armijos, išsivesdamas su savimi keliasdešimt savanorių. Prisijungęs prie brolio Julijono sukilėlių būrio, perėmė vadovavimą.

Lenkų šaltiniai rašo, kad lietuvis majoras Boguslavas Eitminavičius vadovavo būriui, kuris kovėsi Liublino vaivadijoje prie Lukavicos, Konstantinovo, Rosošo, Kolano, Rudkos ir kt. Po mūšio prie Malinovkos majoras Boguslavas Eitminavičius ir jo kariai toliau kovėsi Parčevo miškuose. Majoras žuvo mūšyje netoli Jedlankos, dengdamas besitraukiančius savo būrio pėstininkus. Šis mūšis dar vadinamas mūšiu prie Uscimovo.

Istorikai daugelį metų negalėjo nustatyti Boguslavo Eitminavičiaus mirties vietos. Bet Adomo Sikorskio (Sikorski), Liublino Televizijos laidų „Buvo, nepranyko“ („Było, nie minęło“) redaktoriaus surinkta gausi medžiaga leido nustatyti ir patikslinti to įvykio vietą. Tai padaryti padėjo ir rastas senas, 1923 m. kryžius su atminimo lentele, kurioje – Boguslavo Eitminavičiaus ir fundatorių pavardėmis.

Read Full Post »