Feeds:
Įrašai
Komentarai

Posts Tagged ‘Ekspedicija’

1003709_10151875203994705_187385417_nLiepos septynioliktąją iš Vilniaus geležinkelio stoties tradiciškai išlydėjau traukinį su šešiolika šiemetinės „Misijos Sibiras“ dalyvių, išvykusių į Rusijos Federacijos Tiumenės sritį. Linkėdama gero kelio, į kelionę kiekvienam įdėjau po duonos kepalėlį, kad misijos dienos būtų skalsios, pilnos dalijimosi ir sutarimo.

Kiekvienais metais susirenka gausus būrys palydinčių, tame tarpe tie, kurie jau dalyvavo ir tie, kurie bandė ir bandys prisijungti prie šios misijos. Visi mes turime bendrą vardiklį – norą išsaugoti istorinę atmintį, tad galime padiskutuoti, ką galime padaryti savo ruožtu, kad tremčių ir Laisvės kovų istorinį paveldą apsaugotume nuo sunykimo. Juolab, kad kiekvienas galime rasti savų būdų kaip prisidėti prie lietuviškojo istorinio paveldo išsaugojimo ir sklaidos, per šeimą ar per bendruomenes, kad ir kur bebūtume.

Ne atsitiktinai „Misija Sibiras“ išjuda į kelią būtent liepos septynioliktąją – Pasaulio lietuvių vienybės dieną, kuri šiemet skirta paminėti aštuoniasdešimtąsias lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžio metines. Prisimename ir dėkojame visiems tiems, kurie tremtyje ar emigracijoje, anuomet ir šiandien, puoselėjo ir puoselėja paveldą bei tradicijas, siekė ir siekia Lietuvos nepriklausomybės, gerovės ir vardo garsinimo pasaulyje.

Dariaus ir Girėno skrydis per Atlantą – viena giliausiai į tautos atmintį įsirėžusių lietuvybės iniciatyvų istorijoje, o Misija Sibiras – geriausiai žinoma šiuolaikinė pilietinė iniciatyva, jau beveik dešimtmetį apjungianti švietimą, savanorystę, gyvenimo nuotykį ir realius darbus, siekiant išsaugoti atminimą apie 275 tūkstančių Lietuvos gyventojų Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais sovietų išgabentų į lagerius ir tremtį.

Žinoma, kuo daugiau viešumo, kuo didesnis visuomenės dėmesys ir populiarumas, tuo daugiau diskusijų, kokia turėtų ar galėtų būti „Misija Sibiras“. Yra pavyzdžių, kai piligrimystės keliai tapo pripažinta Europos tapatybės dalimi ir saugomu UNESCO pasaulinio kultūros paveldo objektu.

Ar turėtų „Misija Sibiras“ virsti mūsų piligrimystės keliais, tapti atviresnė, masiškesnė? Ar misijoje galėtų dalyvauti ne tik lietuvaičiai, bet ir dalyviai iš visos Europos, o gal ir jaunimas iš kaimyninių šalių Rytuose? Vis tik nei “Misija Sibiras”, nei kuri kita viena pilietinė iniciatyva negali prisiimti visos Lietuvos tremties atminimo išsaugojimo naštos. Misija “Istorinė atmintis” turi tapti nuoseklia valstybės politika.

“Misija Sibiras” kasmet šiek tiek transformuojasi. Praėjusiais metais jos dalyviai Nacionaliniam muziejui perdavė kryžiaus, kuris buvo pastatytas Sibire, maketą, taip inicijuodami diskusiją apie tai, kokį potencialą ekspedicijos turi tyrimų srityje, pavyzdžiui, parvežant į Lietuvą artefaktų iš tremties vietų, arba fiksuojant liudijimus. Ar pilietinės iniciatyvos autoriai privalo prisiimti tokią atsakomybę? Neprivalo. Lietuvos istorinės atminties išsaugojimo misija – tai ne tik „Misijos Sibiras“ reikalas.

Ką per savo gyvavimo metus nuveikė „Misija Sibiras“ akivaizdu beveik kiekvienam. „Misija Sibiras“ svarbi ne tik mums patiems, kaip istorinės atminties saugojimo dalis, bet ir tiems mūsų tautiečiams, kurie yra pasilikę Sibire. „Misijos Sibiras“ ir kitų ekspedicijų dėka, mes tampame liudininkais labai jausmingų susitikimų – kai ten gyvenantys garbingo amžiaus lietuviai galbūt paskutinį sykį turi progą pakalbėti savo gimta, lietuvių, kalba. O štai valstybės pastangos vis dar atrodo gana padrikos ir veikiau proginės.

Iki šiol nėra nutarta, kas Lietuvoje atsakingas už istorinės atminties politikos formavimą, koordinavimą ir įgyvendinimą. Pastaraisiais metais Europos Sąjungos lygmenyje, aktyvių pastangų dėka, Lietuvai pavyko istorijos politikos ir atminties klausimus įtvirtinti ES institucijų darbotvarkėse, tačiau tolimesnis šio klausimo koordinavimas su ES partneriais nebesulaukia ankstesnio aktyvumo iš Lietuvos institucijų. Dabar, kai atsiranda vis didesnis kolegų Europoje susidomėjimas ir supratimas, yra geras laikas kalbėti tiek apie teisinius aspektus, tiek apie istorinį švietimą Europoje, tiek apie istorinės atminties politikos paramą ES lėšomis.

Kasmet, pabrėždama „Misijos Sibiras“ unikalumą ir reikšmę, neišvengiamai grįžtu prie būtinybės ne tik kelionėmis į tremties vietas, bet ir čia, Lietuvoje, skatinti pilietiškumą per gyvą istorijos pažinimą. Mūsų tarpe dar yra gyvųjų liudininkų su unikaliomis patirtimis. Yra sukaupta daug visuomeninėmis pastangomis saugomo istorinio paveldo: archyvinės trėmimų ir partizaninės kovos už Nepriklausomybę medžiagos, šimtai istorinės atminties vietų, kuriomis rūpinasi vietos bendruomenės.

Mano įsitikinimu, valstybės pareiga nuosekliai prisidėti prie šių iniciatyvų, skatinant tarpusavio bendradarbiavimą ir partnerystę, suteikiant galimybę valstybės paramai, ir, galų gale, leidžiant istorinės atminties projektus finansuoti ES struktūrinės paramos Lietuvai lėšomis. Istorinės atminties puoselėjimas ir sklaida – ne tik vietos bendruomenių ar pilietinių iniciatyvų, bet ir Lietuvos ir Europos interesas.

Šiais, jubiliejiniais 1863-ųjų sukilimo, Dariaus ir Girėno skrydžio, Sąjūdžio metais mes dar kartą prisimename, kad visais laikais Lietuvoje buvo drąsių ir neabejingų žmonių, kuriems buvo svarbu garsinti savo šalies vardą, siekti jai gerovės. Misija Sibiras dalyvius drįsčiau įvardinti taip pat kaip drąsius ir neabejingus žmones, kaip ir visus tuos, kuriems svarbu išsaugoti istorinę atmintį ir ant jos pamatų kurti mūsų valstybę.

Read Full Post »

Šiandien Vilniaus geležinkelio stotyje išlydėjome gražų būrį jaunų žmonių į ilgą ir varginančią, tačiau neeiliniais įspūdžiais ir gilia prasme pažymėtą kelionę.  Šešiolika ekspedicijos dalyvių ir vadovai išvyko į Rusijos Federacijos Chakasijos Respubliką, Rytų Sibiro taigoje ieškoti ir tvarkyti tremtinių iš Lietuvos kapų. Kiekvienam “Misija-Sibiras” ekspedicijos dalyviui į kelionę įdaviau po kepalėlį duonos, kaip dalijimosi, gyvybės bei stiprybės šaltinio simbolį.

Per septynerius Misija Sibiras gyvavimo metus surengta jau dešimt ekspedicijų. Per šį laikotarpį dalyvauti Lietuvos tremtinių kapų paieškoje ir tvarkyme neįžengiamose Sibiro tankynėse ir Azijos platybėse norą pareiškė beveik 9 tūkstančiai jaunų žmonių, o šįmet sumuštas visų metų rekordas – net 1700 jaunų žmonių pateikė anketas dalyvauti. Tai džiugina, nes įrodo, kad nepaisant peršamo visai kitokio vaizdo, Lietuvos jaunimas yra ir patriotiškas, ir sąmoningas.

Tokių jaunų žmonių yra, ir jiems reikia sudaryti sąlygas pažinti tautos bei valstybės istoriją. Tokią misiją atlieka ir šios ekspedicijos, iš kurių žygeiviai grįžta ne tik išbandę save, atradę savyje naujos stiprybės, bet ir jau su visiškai kitokiu, daug giliau, asmeniškiau išgyventu tautos istorijos patyrimu. Skaudi Lietuvos istorija šiems jauniems žmonėms niekada nebebus vien tik formaliai išmoktos istorijos dalyko pamokos, keletas puslapių vadovėlyje. Akistata su žmogaus dvasios stiprybe individą triuškinančio totalitarizmo akivaizdoje, išliks atmintyje visam gyvenimui ir, atėjus laikui, bus įskiepyta tolimesnei kartai.

Svarbu, kad misija nesibaigia pačia ekspedicija – parsivežtos patirtys skleidžiamos toliau, Misija Sibiras dalyvių susitikimuose su Lietuvos moksleiviais ir jaunimu. Galiu tik pasvarstyti, kokį dvasinį šoką, sukrečiantį atsivėrimą tokioje misijoje patirtų jaunas žmogus iš Vakarų, nežinantis tos Europos dalies, kuri atsidūrė už Geležinės uždangos, istorijos.

Be abejo, poreikį artimiau pažinti tautos istoriją galima patenkinti ir ne tokiomis ekstremaliomis sąlygomis. Visoje Lietuvoje yra šimtai partizanų bunkerių ir atmintinų vietų, kurias verta aplankyti. Vyksta minėjimai, kuriose dalinamasi gyvąja istorine atmintimi, atkuriami partizanų susirėmimų su čekistais istoriniai mūšiai. Sukaupta daug archyvinės medžiagos tiek Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre, prieinamos visiems besidomintiems, tiek privačiose kolekcijose. Visoje Lietuvoje veikia tremties ir rezistencijos muziejai, kur galima ne tik pamatyti tremties ir rezistencijos relikvijų, tačiau ir pasiklausyti gyvo pasakojimo apie to meto realybę, sudalyvauti ekskursijose, pabendrauti su gyvais liudininkais. Vis tik, didelė dalis šios srities projektų ir idėjų įgyvendinamos asmenine iniciatyva, neturint pakankamo finansavimo, tik asmeninio užsidegimo ir atkaklumo dėka, todėl daug gerų idėjų taip ir lieka neišplėtotos.

Egzistuojantis didelis potencialas turėtų ir gali būti išvystytas, jei prie jo nuosekliau ir žymesne dalimi prisidėtų valstybė, tame tarpe kaip vieną iš prioritetų numatydama galimybę istorinės atminties projektus finansuoti ES struktūrinės paramos Lietuvai nuo 2014 m. lėšomis.  Tačiau turiu mintyje ne tik finansinę paramą infrastruktūrai ar edukaciniams projektams, bet visų pirma strateginio valstybinio požiūrio atsiradimą į Laisvės kovų ir pogrindinės rezistencijos laikotarpio istorinės atminties sklaidą Lietuvoje ypač jaunimo tarpe, o taip pat ir užsienio piliečiams.

Be valstybės institucijų dėmesio ir įsitraukimo nepavyks visu pajėgumu išplėtoti istorinio-pažintinio turizmo, kuris apimtų ne tik LDK pilių lankymą Baltarusijoje ir Ukrainoje, ankstyvesnės istorijos bei tarpukario Lietuvos objektus, bet ir daugybę Laisvės kovų atmintinų vietų. Daugeliui pastarųjų, ypač partizanų bunkerių, ne tik trūkta lėšų priežiūrai, bet nėra nustatytas jų teisinis statusas, įamžinimo ar atkūrimo taisyklės. Paradoksas, kad net pačiame Vilniaus centre stovinčio paminklo sovietinėms aukoms, prie kurio nevysta gėlės ir vyksta iškilmingi minėjimai, teisinis statusas ir atsakomybė už tvarkymą nėra aiški. Neatrandant lėšų Lukiškių aikštės sutvarkymui ir paminklui, galima nedelsiant žengti bent simbolinį žingsnį pervadinant šią aikštę atminimui tų, kurie žuvo ar nukentėjo nuo sovietinio totalitarizmo. Tai jokių papildomų lėšų nereikalaujantis žingsnis, tačiau įtvirtintų atsakingų valstybės institucijų įsipareigojimą šią aikštę paskirti tiems, kurie jos prieigose buvo žiauriai nukankinti už Lietuvos laisvę.

Svarbu, kad nebedelstume priimti sprendimų, kurie užtikrintų nuoseklų valstybės dėmesį ir apsaugotų Lietuvos laisvės kovų istorinės atminties įamžinimą bei sklaidą nuo politinių skervėjų. Viliuosi, kad artimiausiu metu pavyks pasiekti lūžio tašką. Rudens Seimo sesijoje planuojama svarstyti keletą įstatymų projektų, kurie turėtų leisti valstybei suformuoti ir vykdyti nuoseklesnę, platesnę ir geriau koordinuotą istorinės atminties politiką. Tokią politiką, kuri padėtų išplėtoti gausias visuomenines iniciatyvas, ne užimdama jų vietą, bet jas efektyviai papildydama ir sustiprindama.

Misija Sibiras – jaunimo iniciatyva, ilgus metus sėkmingai gyvuojanti ir populiarėjanti. Joje jaunimas dalinasi su jaunimu, ir tai yra unikalus indėlis į istorinės atminties sklaidą. Linkiu, kad Misija Sibiras ir toliau sėkmingai atliktų tautos istorijos pažinimo ir jaunimo pilietiškumo stiprinimo misiją. O jos dalyviams – ištvermės, stiprybės ir laimingo kelio, kuris kartu su neišdildomais įspūdžiais sėkmingai sugrąžintų namo.

 

 

 

Read Full Post »