Dvi komitetų posėdžių savaitės

Be įsiterpusio vizito į Aušvicą-Birkenau, jau antrą savaitę iš eilės dalyvauju Briuselyje vykstančiuose komitetų posėdžiuose – diskusijos, balsavimai (pastarieji šiandien tęsėsi dvi su puse valandos). Šį savaitgalį negrįžau į Lietuvą (tai vienas iš retų kartų), kurioje spaudžiantis šaltukas galėtų tapti ypač dideliu iššūkiu dažnai su kur kas mažesnės temperatūros pasekmėmis nesusitvarkantiems belgams:) Laimei, neteko patirti ir pirmadienio streiko, kadangi nereikėjo skristi iš Lietuvos į Briuselį. O jo mastai šįsyk tikrai buvo nemenki – streikavo kone visi Belgijos viešo sektoriaus darbuotojai: visų transporto priemonių vairuotojai, maitinimo įstaigų darbuotojai, sutrikdytas oro uostų darbas, netgi buvo pranešama apie dalinai apribotą policijos, medicinos įstaigų veiklą.

Europos Parlamente praėjusios savaitės pradžioje dar gyvenome vidurio kadencijos rinkimų nuotaikomis. Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto pirmininku išrinkome vokietį socialistą M. Groote. Jau ankstesniuose savo dienoraščio įrašuose buvau minėjusi apie išankstinius susitarimus ir dažnai tik “fasadinį“ balsavimą… Tad ir šįkart pirmininką užteko išrinkti plojimais, nes kitų alternatyvų nebuvo, o kandidatūra jau buvo iš anksčiau suderinta. taip pat patvirtinti 4 vicepirmininkai.

Tradiciškai pirmame komiteto posėdyje šiais metais sulaukėme ir pirmininkaujančiosios šalies, Danijos, ministrų darbo prioritetų pristatymo. Posėdyje dalyvavusių net keturių – Maisto, žemės ūkio ir žuvininkystės, Klimato kaitos, Energetikos ir statybos, Sveikatos apsaugos, Aplinkos ministrų – teiravausi dėl ES Bendros žemės ūkio politikos, energetikos infrastruktūros ir energetinių salų bei trečiųjų šalių atsakomybės, nepriklausomo poveikio aplinkai vertinimo. Dėl tiesioginių išmokų ūkininkams ir “žalinimo“ elemento ministrė pritarė, kad gresia nemenki administraciniai sunkumai ir, kad Taryba darbo grupėse  aptarinės tiesioginių išmokų elementų sandarą, tačiau visgi pabrėžė, kad Danijos pozicija – mažiau biurokratizmo ir daugiau žalumo.

Danijos ministrai paliko labai gerą įspūdį – geri savo srities ekspertai, išsamiai atsakantys į visus parlamentarų klausimus. Ypatingai išskirčiau Aplinkos ministrę Idą Auken, visus sužavėjusią ne tik išmanymu, bet ir itin jaunu amžiumi (33 metai). Beje, Danijos ministrų kabinetas išsiskiria moterų gausa bei narių jaunu amžiumi, jauniausias ministras – 26-erių  Tor Pedersenas (Thor M. Pedersen) atsakingas už mokesčių politiką.

Komiteto darbotvarkėje vienas aktualesnių klausimų – krūtų implantai. Iš tikrųjų, situacija siaubinga – Prancūzijos įmonė “PIP“ gamino silikoninius implantus ne iš medicininio, bet iš pramoninio silikono, naudojamo, pvz., čiužinių gaminimui. Sulaikytas įmonės vadovas teigia, kad nėra įrodyti skirtumai tarp minėtų silikono rūšių…visgi yra teigiama, kad pramoninis silikonas gali sukelti vėžį. Moterys masiškai ėmė kreiptis į plastinės chirurgijos įstaigas dėl plyšusių implantų. Dalis iš jų su krūtų protezais (po vėžio gydymo). Tikėtina, kad tokius implantus nešioja 30 tūkst. moterų Prancūzijoje, 30 tūkst. Didžiojoje Britanijoje, likusi dalis – apie 400 tūkst. Lotynų Amerikoje. neatmetama, kad pasitaikė atvejų ir Rytų Europoje. Europos Komisija šį pavasarį turi pateikti projektą Medicininių įrenginių direktyvos pakeitimui ir pasiūlyti priemones, kaip būtų galima išvengti tokių problemų ateityje. Čia kalbama ne vien apie krūtų implantus, bet ir apie sąnarių pakaitalus ar kitus įrenginius-protezus.

Taip pat aną savaitę dalyvavau susitikime su Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto studentais. Būsimi komunikacijos specialistai ir žurnalistai teiravosi apie darbą EP, bendravimą su žiniasklaida, politikų lūkesčius. Kalbėdama pabrėžiau, kad ne tik politikas turi dėti pastangas, kad sudomintų, bet ir žurnalistai nepatingėti pasidomėti aktualijomis ir temomis, o ne vien ieškoti pikantiškų detalių ar sensacijų.

Įsibėgėjančią šią darbo savaitę pradėjome vėl nuo komitetų posėdžių. Aplinkos komitete lankėsi Komisijos narė K. Georgieva, atsakinga už tarptautinį bendradarbiavimą, humanitarinę pagalbą ir krizių valdymą. Kalbėdama apie bendradarbiavimo sistemą tarp šalių, komisarė pažymėjo, jog labai svarbu jį puoselėti, kaip priemonę, padedančią efektyviau spręsti krizes. Nauji dokumentai turi akcentuoti ir naujus rizikos planus, taip pat svarbu rengti tikslinius mokymus kaip pasiruošti naujoms galimoms krizėms. Pavyzdžiui, Baltijos jūroje buvo rengiami mokymai dėl reagavimo į galimą kelto (kruizinio laivo) avariją, deja, niekas negalėjo prognozuoti kokia baisi nelaimė įvyks Italijos pakrantėse – kruizinio laivo “Costa Concordia“ atvejis…

Be to, komitete nemažai dėmesio skirta su maistu susijusiems klausimams, buvo išsakytos nuomonės , jog teiginiai apie maistingumą ant etikečių yra nepriimtini, nes klaidinantys ir nepakankamai išsamūs vartotojui t.y. jog vartotojas turi teisę lyginti prekę su kitais gaminiais, o tokie pasiūlymai apie 15 % sumažinamą druskos kiekį – neišsamūs. Šiandien pagal komitologijos procedūrą balsavome dėl rezoliucijos, kuria, tikėtina, bus atmestas Komisijos pasiūlymas dėl dvigubų maistinių teiginių naudojimų. Mano galva, tai yra vartotoją klaidinantis pasiūlymas, nes formuluotė “gaminyje yra x % mažiau (maistinių medžiagų)“ nepateikia informacijos su kuo lyginant yra mažiau cukraus, druskos ar riebalų.

Taip pat komiteto nariams pateikiau delegacijos, vykusios į Kalabrijos regioną, ataskaitą nuo savo politinės grupės, kurioje pabrėžiau, jog Italija dažnai atsiduria EO darbotvarkėje dėl menko gebėjimo spręsti atliekų tvarkymo klausimą. Panašu, kad norima ES pagalbos (visų pirma finansinės), tuo tarpu vengiama atlikti namų darbus – efektyviai įgyvendinti atliekų tvarkymo įstatymus, išsiaiškinti, kas atsakingas už nelegalių atliekų sąvartynų (ypač stambiu mastu!) atsiradimą.

Šią savaitę nuo rytojaus laukia artėjanti trumpoji plenarinė sesija Briuselyje. Vieni iš svarbesnių klausimų – pareiškimas dėl padėties Rusijoje, dėl situacijos Irane, kuriame ir vėl užgniaužiama opozicija.

Read Full Post »

Apie maisto produktus ant europiečių stalo: pavadinimas vienodas, o kokybė skirtinga

Ketvirtadienį Europos Parlamento Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komitete (ENVI) nagrinėtas klausimas dėl Europos Sąjungoje parduodamų maisto produktų kokybės skirtumų. Šis klausimas į EP darbotvarkę įtrauktas po to, kai šių metų pavasarį Slovakijos vartotojų gynimo asociacijos atliktas tyrimas parodė, kad didžiosios tarptautinės maisto ir gėrimų pramonės įmonės tuo pačiu pavadinimu pakuoja skirtingos kokybės produktus, kurie gabenami į įvairias Europos šalis.

Lietuvos vartotojai, beje, irgi yra pastebėję, jog kai kurie produktai, prieinami Lietuvos vartotojams (tiek maisto produktai, tokie kaip, pvz., arbata, kava, šokoladas, tiek nemaisto produktai, pvz., dantų pasta, sauskelnės), savo sudėtimi bei savybėmis (skonio stiprumas ar saldumas, vandens įgeriamumas ir pan.) skiriasi nuo analogiškų produktų, prieinamų kitose ES valstybėse. Komitete diskutuota apie tai, ar įmanoma nustatyti gamintojų pareigą skirtingoms rinkoms teikti vienodos kokybės produktus.

Norint atsakyti į šį klausimą, visų pirma turime apsibrėžti, kas yra kokybė ir ar galima ją reguliuoti ES teisės aktais. Maisto produktų atveju kokybę galima apibrėžti kaip draudžiamų, nesaugių ar pasenusių (trumpai tariant – netinkamų vartojimui) ingredientų nebuvimą. Tokių draudžiamų ir pavojingų ingredientų sąrašai yra patvirtinti įvairiais ES Reglamentais, o jų buvimas nesunkiai patikrinamas laboratorijose.

Kur kas subtilesni klausimai – susiję su skoniu ir kitomis subjektyviai vertinamomis savybėmis. Šie elementai visų pirma yra susiję su produktų receptūra, juose naudojamais ingredientais. Žinia, gamintojai savo produkciją pritaiko prie konkrečių vartotojų poreikių, todėl to paties pavadinimo produkcijos skonis ir kitos savybės gali skirtis net toje pačioje valstybėje. Komiteto posėdyje buvome supažindinti su vieno tepamo šokoladinio kremo atveju – pasirodo, to paties pavadinimo kremas Vokietijoje ir Prancūzijoje skiriasi tiek tirštumu, tiek kai kuriomis savybėmis. O visa tai dėl to, kad prancūzai šį kremą tepa ant savo traškių „bagečių“ (todėl jiems – skystesnis kremas), o vokiečiai – ant rupios duonos (todėl jiems – tirštesnis). Analogiškai gaiviųjų gėrimų gamintojai – savo produkciją saldina skirtingais saldikliais (net ir kai kuriose „senosiose“ ES valstybėse į tą patį produktą deda ne cukrų, o jo pakaitalus, nes toks, pasirodo, vartotojų skonis). Antra vertus, net ir tos pačios sudėties produktų skonis gali skirtis dėl, pvz., skirtingo vandens ar skirtingo sudėtinių dalių, tokių kaip pomidorai ar vynuogės, skonio (juk nereikalaujame, kad visas vynas iš tos pačios vynuogių rūšies būtų vienodo skonio).

Kiek kitaip yra su produktų sudėtimi. Patys gamintojai pripažįsta, jog skirtingoms rinkoms teikiamų produktų sudėtinės dalys gali skirtis. Tai, deja, apsprendžiama vartotojų perkamąja galia. Ten, kur ši galia mažesnė, gamintojai tiekia produktus, pagamintus iš pigesnių sudedamųjų dalių (nors formaliai jos atitinka brangesnes alternatyvas, praktikoje, deja, dažnai jų savybės – skonio, kvapo stiprumas ar panašiai – skiriasi), taip siekdami atpiginti savo produktus. Todėl, tikėtina, jei mūsų lentynose būtų produktai iš tos pačios gamybos linijos, kaip ir, pvz., Belgijoje, ir kainuotų jie brangiau.

Deja, tenka sutikti, kad Lietuvoje šis argumentas (jog pas mus produktai prastesni, nes pigesni) dažnai negalioja, palyginus analogiškų produktų kainas Lietuvoje ir kai kuriose kitose ES valstybėse. Tiesa, nors Eurostat duomenimis, Lietuvoje vartojimo prekių krepšelis yra vienas pigiausių visoje Europos Sąjungoje, tenka pripažinti, jog šis skirtumas išnyksta, palyginus šio vartojimo krepšelio ir perkamosios galios santykį. Kainos Lietuvoje santykinai didelės, deja, yra visų pirma dėl prekybininkų taikomos kainodaros ir užsidedamų antkainių. Prisimename Lietuvos institucijų inicijuotus tyrimus, bandant nustatyti aukštų maisto produktų kainų priežastis. Tokie tyrimai trunka netrumpai ir ne visuomet baigiasi sėkmingai. Deja, ES institucijos čia taip pat kol kas nelabai gali padėti. Posėdžio metu klausiau Europos Komisijos atstovų, kokias jie turi galimybes ir teisines priemones įtakoti produktų sudėties ir kainodaros skirtumus Europos Sąjungoje. Atsakymas buvo neguodžiantis – jokių. Antra vertus, nemanau, jog daug atsirastų žmonių, norinčių, kad ES mastu būtų įvestas kasdienių prekių kainų reguliavimas.

Taigi ar turime išeitį? Šiuo momentu išeitis viena – kuo aktyvesnės bei stipresnės vartotojų organizacijos, pajėgios suteikti profesionalią, bet kiekvienam suprantamą informaciją apie maisto kokybę bei sudėtį. Taip pat – ir pačių vartotojų noras žinoti, ką perka ir vartoja. Štai šiuo klausimu – vartotojų informuotumo didinimo bei vartotojų organizacijų stiprinimo – Europos Parlamentas pastaruoju metu yra žengęs ne vieną žingsnį, tačiau mes čia dar turime nueiti ilgą kelią, kol gamintojai bei prekybininkai vartotojams teiks tik aiškią bei neklaidinančią informaciją.

Read Full Post »

Prabėgusi savaitė EP ir pavasarėjanti Lietuva

Nors bene daugiausiai minčių ir nuotaikų kelia šios savaitės pabaigoje vykusi tvarkymosi akcija “Darom 2011“, tačiau trumpai norėtųsi žvilgtelėti atgal į darbo Europos Parlamento komitetuose savaitę bei Demokratijų bendrijos, kuriai nuo 2009 m. iki 2011 pirmininkauja Lietuva, susitikimą Briuselyje.

Pirmininkavimo Demokratijų bendrijai estafetę iš Lietuvos perims Mongolija

Demokratijų bendrija – tai tarpvyriausybinė struktūra, kurios veikloje dalyvauja daugiau kaip 100 demokratiją sukūrusių bei ją kuriančių valstybių. Jos tikslas – pasauliniu mastu stiprinti ir gilinti demokratijos normas ir praktikas. Demokratijų bendrijos veikla remiasi Jungtinių Tautų chartija ir Visuotine žmogaus teisių deklaracija.

Daugiausiai dėmesio praėjusio pirmadienio susitikime – skirta įvykiams Šiaurės Afrikoje ir visame Arabų pasaulyje. Taip pat aptarta ir istorinės atminties tema, svarstyta apie galimybę steigti darbo grupę dėl istorijų sutaikinimo.   Taip pat kalbėta bendrai apie ES kaimynystę, pati išsakiau nuomonę, kad dėmesys istorinėms patirtims ir atminčiai – labai svarbus. Taip pat laikausi pozicijos, jog ES kaimynystės politika turi būti subalansuota, nes šiuo metu visų mūsų dėmesys krypsta į šiaurės Afriką, tuo tarpu Rytų kaimynystė lieka  tarsi  primiršta.

Šiais metais Lietuva baigia pirmininkauti Demokratijų bendrijai ir perduoda  estafetę Mongolijai. Telieka tikėtis, kad Lietuvos pirmininkavimo laikotarpiu kelti siekiai stiprinti Demokratijų bendrijos vaidmenį įtvirtinant demokratines vertybes, žmogaus teises, teisės viršenybę, ir toliau skatins vieningą bendrijos šalių požiūrį į grėsmes demokratijai.

EP Aplinkos komitete – energetikos, atliekų tvarkymo strategijos aktualijos

Taip pat pirmadienį prasidėjo ir intensyvus darbas Europos Parlamento ENVI komitete, kur energijos efektyvumo, branduolinio saugumo klausimai aptarti su Komisaru G.Oettingeriu.

Artėjant tvarkymosi akcijai Lietuvoje, Briuselyje dar kartą permąstyti Lietuvos situaciją su atliekomis teko keičiantis nuomonėmis su Europos Komisija dėl ES atliekų tvarkymo strategijos. Taigi, pripažinta, kad situacija nėra paprasta visoje ES, nes atskirose valstybėse padidėjo atliekų kiekiai, nesugebama sumažinti bendrų atliekų apimčių.

Vidutiniškai vienam namų ūkiui ES tenka apie 500 kg atliekų  per metus, nors atskirose valstybėse šis kiekis siekia net 800 kg. Ypatingai daug informacijos, kokia Lietuvos situacija, galėtų suteikti ir vienas skaičius: ES sumažino atliekų, šalinamų į sąvartynus kiekį nuo 65 proc. iki 45%, tuo tarpu Lietuvoje mes vis dar šaliname į sąvartynus apie 96 procentus atliekų!!!

Taip pat akcentuota ir gyventojų švietimo svarba. Šį klausimą Lietuvoje tiek viešai, tiek Aplinkos ministerijos atstovams esu akcentavusi ne kartą, tačiau, deja, dar vis nesugebame arba nenorime suprasti, jog tinkamai neinformuojant žmonių ir neparodant atliekų tvarkymo naudos, rezultato nepasieksime. Šiandieninės atliekų tvarkymo švietimui taikomos priemonės Lietuvoje tikrai yra nepakankamos ir greičiau imitacinės, o ne orientuotos į rezultatą.

O tuo tarpu visa ES susirūpinusi, kaip įgyvendinti pagrindinius iššūkius, jog būtų suprasta, kad atliekos – tai ištekliai, kurie turi būti tinkamai tvarkomi ir perdirbimo metu gali ir turi tapti žaliavomis.

Lietuvoje. Šilti susitikimai ir švarinimosi akcija Kėdainiuose

Vos grįžusi į Lietuvą, ketvirtadienį skubėjau į  Kauno menininku namus, kur kartu su bendramoksliais minėjome savo fortepijono mokytojos Rymantės Šerkšnytės, išugdžiusios daugiau nei pusšimtį garsių muzikų, jubiliejų. Aš pati šiai mokytojai esu dėkinga ne vien už muzikines žinias ar įgūdžius, bet ir už tai, kad ji plataus požiūrio žmogus, kad pamokose darbas ir kalbos sukdavosi ne vien apie muziką, bet ir apie  pasaulio ir Lietuvos istoriją, realijas, meną.

Na o šeštadienį, kaip ir įprasta kasmet – prisijungiau prie tvarkymosi akcijos “DAROM“ – šįkart Kėdainiuose, krašte, kuriame gyveno seneliai (pernai – tvarkiausi kartu su rumšiškiečiais, savo tėviškėje). Aplinką tvarkėme pačiame mieste, Smilgos upelio slėnyje. Kartu su sūnėnais prisijungėme prie susirinkusių tvarkytis, o bendras darbas, rūpestis ir gera nuotaika tik sustiprino įsitikinimą, kad tokios geros iniciatyvos ne tik gražina mūsų kraštą, bet ir skatina bendruomeniškumą, kitokį, gražesnį požiūrį į bendravimą bei buvimą drauge.

Read Full Post »

Europos Parlamento komiteto posėdyje – apie sveikatos priežiūros skirtumų mažinimą ES

Pasibaigus intensyviai plenarinės sesijos savaitei Strasbūre – vėl grįžtame į Briuselį. Ši savaitė – komitetų: verda diskusijos, keliami klausimai, daugybė siūlymų ir svarstymų. Šiandienos Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto posėdyje aptarėme sveikatos priežiūros skirtumus  ES ir būtinybę juos mažinti.

Noriu pasidžiaugti, kad svarstant EP pranešimą dėl sveikatos priežiūros skirtumų mažinimo, pritarta visiems keturiems siūlymams, kuriais išsakiau raginimus didinti sveikatos paslaugų prieinamumą neįgaliesiems.

Šiuo metu vis dar pasitaiko atvejų, kuomet negalią turintys asmenys dėl nepritaikytos infrastruktūros tiesiog neturi galimybės pasinaudoti tinkamomis sveikatos priežiūros paslaugomis. Lietuvoje tokių atvejų, deja, taip pat nemažai. Šias problemas ir nesklandumus, ribojančius negalią turinčių žmonių galimybes pasinaudoti būtinosiomis sveikatos priežiūros paslaugomis  ne kartą esame aptarę su neįgaliųjų interesams atstovaujančiomis organizacijomis. Rūpestį kelia ne tik susisiekimo problemos, bet ir nereta reikiamybė patiems įsigyti vaistus, kuriais turėtų aprūpinti gydymo įstaiga, specifinės informacijos stoka, teisinės bazės trūkumai. Tačiau, tikiuosi, kad, kaip ir šį kartą, bendradarbiaujant su visuomeninėmis organizacijomis, tas problemas pavyks spręsti. Be abejonės, tiesa ir ta, kad labai greito proceso tikėtis vargiai galėtume.

Štai praėjusiame plenariniame posėdyje kaip tik pritarta pacientų mobilumo direktyvai, kuri suteiks galimybę naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis visose ES valstybėse.

Tačiau šio klausimo aktualumą pradėjo kelti dar praėjusios kadencijos Europos Parlamento nariai, kaip greitai galėsime naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis “be sienų“ esu ir pati lygiai prieš metus klaususi kandidato į sveikatos komisarus J.Dalli.

Taigi, šiemet, po antrojo svarstymo Europos Parlamentas pritarė direktyvai dėl pacientų teisių į tarpvalstybines sveikatos priežiūros paslaugas ir, galime tikėtis, kad dar po metų visi galėsime šio sprendimo teikiamomis galimybėmis pasinaudoti kasdienybėje.

Suprantama ir tai, kad klausimas nebuvo paprastas, daug klausimų kėlė ir valstybės narės, išsakyta nuogąstavimų dėl “medicininių paslaugų turizmo” ir pan.

Tačiau nemažomis pastangomis sutarimą visgi pavyko rasti ir dauguma EP narių išreiškė paramą šiam dokumentui sutelkdami dėmesį į žmonių išsakytus lūkesčius geriau rūpintis savo sveikata ir pasinaudoti  geriausiomis sveikatos priežiūros paslaugomis.

Eurobarometro tyrimas aiškiai rodo, kad lietuviai (38 %), kaip ir kiti europiečiai, esant poreikiui ketintų pasinaudoti sveikatos priežiūros paslaugomis kitoje ES valstybėje. Ir didžioji dalis pacientų, panašu, nežada “turistauti“, sveikatos priežiūros paslaugas kitoje ES valstybėje jie rinktųsi tuo atveju, kai jų valstybėje reikiama sveikatos priežiūros paslauga neteikiama (91,3 proc.) arba tuomet, kai kitoje valstybėje teikiama geresnės kokybės paslauga (77,5%).

Read Full Post »

Strasbūro plenarinėje savaitėje – taikinimo komitetas dėl naujoviškų maisto produktų

Prabėgusi plenarinė Strasbūro savaitė buvo itin orientuota į socialinius klausimus. Be jau mano dienoraštyje aptarto gimdymo-motinystės atostogų pailginimo klausimo, Parlamente šią savaitę balsavome dėl pajamų minimumo nustatymo, minėjome pasaulinę kovos su skurdu dieną. Taip pat patvirtinom 2011 m. biudžeto projektą, skirtą ekonomikos skatinimui, tiesa dėl jo dar turi susitarti EP su Taryba taikinimo komitete ir jau už galutinį balsuosime lapkričio plenarinėje Strasbūre.

Prekių žymėjimas

Dar vienas gana socialiai jautrus, kuriam irgi buvo pritarta, pasiūlymas dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl iš trečiųjų šalių importuojamų prekių kilmės šalies nuorodos. Manau, kad ir vartotojas ir gamintojas privalo jaustis saugiai. Vartotojas privalo žinoti, kas yra jo pasirenkamos prekės gamintojas. Informacija, kaip teigiama ir priimtame dokumente, užtikrina prekės ar produkto saugumą. Europos Sąjungos valstybės narės labai dažnai tėra tik tarpinė grandis, kurioje iš žaliavos, gaunamos trečiojoje šalyje yra pagaminamas produktas. Kilmės šalies nuoroda būtina dar ir dėl to, kad taptų įmanoma apsaugoti smulkius gamintojus, kurie dažnai nukonkuruojami stambių bendrovių, imituojančių originalius dirbinius. Taip pat, mano nuomone, būtina siekti, kad įsigaliotų bendri instrumentai dėl žymėjimo, kokiais aplinkosauginiais standartais remiantis prekė pagaminta.

Taikinimo komitete – diskusijos dėl klonuotos mėsos

Kita vertus, dar labai norėčiau pasidalinti mintimis apie savo dalyvavimą taikinimo komitete dėl naujoviškų maisto produktų. Džiaugiuosi galimybe būti šio komiteto pakaitine nare ir dalyvauti svarstant visiems ES piliečiam be galo svarbų klausimą – klonuotų gyvulių mėsos ir jos gaminių  tiekimą į ES rinką. Taikinimo komitetas, apie kurį dar turbūt savo dienoraštyje nekalbėjau, – trečia ir paskutinė Europos Parlamento ir Europos Tarybos derybinė fazė dėl dokumento, įsigaliosiančio visoje ES. Taikinimo komitetas svarsto ir tvirtina derybų mandatą EP delegacijai, kuri ir derasi su Tarybos atstovais. Tad šio susitikimo metu derybų grupė pristatė savo pozicijas ir daugiausia diskusijų kilo dėl pereinamojo 5 m. laikotarpio klonuotų gyvulių mėsos įvežimui ir jo peržiūros, ES rinkos konkurencingumo uždraudimo atveju, klonuotos mėsos žymėjimo, gyvulių gerovės, technologinės ir mokslo pažangos. Atrodo, kad dar ne kartą galėsiu su jumis pasidalinti apie diskusijų  eigą komitete, nes planuojama, kad galutinis sprendimas turėtų būti ne anksčiau nei 2011 m. rudens.

Tačiau ne vien kaip įprasta dirbome šią savaitę. Vyko net keletas iškilmingų posėdžių: EP svečiavosi Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Ban Ki-moon. Praėjusį ketvirtadienį pirmininkas taip pat paskelbė Sacharovo premijos laureatus – jais tapo mūsų politinės grupės nominuotas Kubos disidentas ir  žmogaus teisių gynėjas G. Fariñas.

Lietuvoje – apie donorystę, 2011 m. biudžetą bei rytų Lietuvos problemas

Vos grįžusi į Lietuvą, penktadienį Vilniuje dalyvavau Europos Parlamento Informacijos biuro ir Nacionalinio Transplantacijos biuro rengtoje diskusijoje apie organų donorystę. Deja, pats susitikimas ir susirinkusiųjų skaičius parodė, kad ši tema vis dar susilaukia skurdaus visuomenės dėmesio, o juk sutikdamas tapti donoru, vienas žmogus gali išgelbėti 7 žmonių gyvybes. Esu tikra, kad šia tema dar teks ne kartą kalbėti ir pasikeisti nuomonėmis, nes ji taip pat yr air viena iš dažniausiai aptariamų temų EP Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komitete.

Šeštadienį TS-LKD Tarybos posėdyje aptarėme 2011 m. biudžetą (tačiau tai atskira tema, kuriai skirsiu daugiau dėmesio artimiausiu metu) bei rytų Lietuvos problemas.

Na, o jau nuo pirmadienio Briuselyje vieši į tarptautinį planavimo susitikimą (kuriame ketinu dalyvauti ir pati) atvykę švarinimo akcijos DAROM koordinatoriai, prasideda naujoji darbo komitetuose savaitė. EP startuoja bene iki lapkričio mėnesio vidurio vyksianti kino filmų, nominuotų LUX prizui gauti, peržiūra.

Read Full Post »

Europos Parlamente per savaitę

Šią savaitę Europos Parlamente posėdžiavom komitetų, politinių grupių, darbo grupių ir plenariniame posėdžiuose. Itin intensyviai savaitei artėjant į pabaigą, pasidalinsiu, kokios diskusijos virė Europos Parlamente.

Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto posėdyje svarstėme nuomonę dėl cheminio, biologinio, radiologinio ir branduolinio saugumo didinimo Europos Sąjungoje. Komiteto posėdyje pastebėjau, kad Europoje svarbus sisteminis požiūris į situaciją ir svarstomas dokumentas turėtų aprėpti ne tiek konkrečius atvejus, kiek apskritai visą saugumo sistemą. Įskaitant galimų nelaimių prevenciją, apsaugą nuo teroristinių išpuolių ir kitų nelaimių, sukeliamų žmogaus bei bendrą veiksmų planą ištikus tokioms nelaimėms.

Europos liaudies partijos politinėje grupėje virė aštrios diskusijos dėl naftos išsiliejimų ir giluminių naftos gręžinių laikinų uždraudimų. Politinės grupės posėdyje išsakiusi savo poziciją dėl Europos Komisijos aktyvesnio vaidmens,  siekiant, kad trečiųjų šalių veikla bei įgyvendinami naftos gavybos projektai kaip įmanoma labiau atitiktų aukštus aplinkosauginius standartus, pabrėžiau, kad būtina numatyti konkrečius kompensacinius mechanizmus galimos žalos atlyginimui. Žala turi būti atlyginama net ir tuo atveju, jei naftos gręžinius atviroje jūroje eksploatuoja trečiosios šalys, besiribojančios su Europos Sąjunga. Toliau šią poziciją gyniau plenariniame posėdyje.  Tenka tik apgailestauti, kad Europos Parlamentas ilgai diskutavęs dėl naftos paieškos ir gavybos saugumo, priėmęs svarbią rezoliuciją šiuo klausimu, nepritarė siūlymui visiškai sustabdyti naftos gavybą jūros gelmėse, kol nebus užtikrintas tinkamas gręžinių saugumas.

Kitas, ne mažiau svarbus šios plenarinės sesijos klausimas, bioįvairovė ir jos išsaugojimas. Mano manymu, bioįvairovės išsaugojimas – sudėtingas ir kompleksinis klausimas, tiek pat svarbus ir ES, ir likusiame pasaulyje. Tačiau jis kelia ir kitą klausimą – kaip suderinti aplinkosaugą ir ekonominį augimą?  Ir tai, ko gero, yra didžiausias mūsų visų galvos skausmas, nes visada atsiras sakančių, kad aplinkosauginė veikla ir pastangos išsaugoti biologinė įvairovę trukdo ūkio konkurencingumui.

Džiaugiuosi, kad pritarėm ne tik su aptartais klausimais susijusiems dokumentams, tačiau ir rezoliucijai, kurioje raginama skirti pakankamai lėšų darniai visų ES regionų plėtrai po 2013 m., rezoliucijoms, raginančioms nutraukti seksualinę prievartą Kongo Demokratinėje Respublikoje ir stiprinti sveikatos priežiūrą į pietus nuo Sacharos esančiose Afrikos šalyse.

Na, o šiandien vykstu  į Hagą, kur Europos liaudies  partijos moterys svarstys kaip padėti kolegėms moterims konfliktinėse ir karo zonose.

 

Read Full Post »

Apie naftos gavybos viražus ir paspirtis Europos Komisijai

Be daugelio šios savaitė aktualių svarstymų dėl bioįvairovės, farmakologinio budrumo ar žuvininkystės reikalų, vakar Europos Parlamento Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komitete aptarti ES veiksmai, susiję su naftos paieška ir gavyba Europoje.

Europos Parlamentas, reaguodamas į  avariją Meksikos įlankoje išsiliejus naftai, šia rezoliucija ragina ES imtis veiksmų kurie užtikrintų, kad ES vandenyse panašių ekologinių katastrofų būtų išvengta.

Buvau pateikusi keletą siūlymų rezoliucijos projektui, ir džiaugiuosi, kad jiems buvo pritarta. Pirmiausia, akcentavau būtinybę užtikrinti, kad prieš planuojant vykdyti atitinkamą ūkinę veiklą būtų atliekama nepriklausoma poveikio aplinkai vertinimo ekspertizė, nes mano požiūriu, labai svarbus aspektas, susijęs su atsakomybe, pirmiausia yra prevencija.

Juk Meksikos įlankos atvejis aiškiai parodė – jei laiku būtų imtasi prevencinių veiksmų, šiandien, ko gero nekalbėtume apie tokio masto žalą.

Neturėtume pagrindo gailėtis jau šiandien aiškių padarinių, kai naikinamos ištisos gyvūnų populiacijos, bet ir netektų nuogąstauti, jog nafta, nugrimzdusi į dugną ir įsigėrusi į lagūnų, pelkių gruntą, ten gali išlikti dešimtmečius ir niokoti gamtą.

Ši pamoka ir vis gausėjantis giliavandenės naftos gavybos poreikis reikalauja konkrečių veiksmų visomis priemonėmis užkirsti kelią ekologinėms katastrofoms. Ir vienas iš būdų, nuo ko galima pradėti kuriant prevencinį mechanizmą – efektyvus, nepriklausomas ir bešališkas poveikio aplinkai vertinimas.

Kol neturėsime tarptautiniu mastu įdiegtos išties nepriklausomo PAV sistemos, negalėsime kalbėti ir apie katastrofų prevenciją.

Nors pastaruoju metu dėmesį į didžiąją šių metų aplinkosaugos problemą atkreipęs naftos išsiliejimas įvyko prie Amerikos krantų, kur technologiškai naftos gavybai sąlygos gerokai rizikingesnės ir sudėtingesnės, tačiau dėl abejotino saugumo naftos gręžinių turime pagrindo  baimintis ir prie pat Europos Sąjungos krantų. Neturėtume pamiršti, jog pakankamą grėsmę kelia ne tik naftos gavybos platformos, bet ir naftos bei šalutinių naftos gavybos produktų (tokių kaip dujos) transportavimas vamzdynais, nutiestais jūros dugnu. Niekas nepaneigs, jog kilus avarijai tokiuose vamzdynuose, kiltų ne mažesnė ekologinė katastrofa. O žalos atlyginimo klausimai vis dar vilkinami…

Kalbu apie tai todėl, kad gavybos infrastruktūros bendrovių įžūlumas ir bandymas melu grįsti “tariamą“ savo projektų saugumą, tiek prie Amerikos, tiek Baltijos pakrantėse – mažai tesiskiria. Aukščiausiasis tikslas – ekonominių interesų tenkinimas bet kokiomis priemonėmis (klastojant tyrimų duomenis, kuriais grindžiami PAV). Ar gali būti suvokiama, kai tokius projektus valdančios bendrovės savo planuose kaip kontaktinius asmenis žalos atveju nurodo jau mirusius mokslininkus (BP nurodė senokai gyvenimą palikusį jūrų biologą), o naftos išsiliejimo likvidavimo įrangos tiekėjų adresas veda į Japonijos pramogų svetaines! Tikriausiai išvadų siūlyti nedera. Po pažinties su tokiais faktais, jos “susiklosto“ savaime.

Tad antrasis ir dar svarbesnis siūlymas, kuriam pritarė ENVI Komitetas – skatinimas, jog Europos Komisija imtųsi aktyvaus vaidmens, siekdama, kad trečiųjų šalių veikla bei įgyvendinami naftos gavybos projektai kaip įmanoma labiau atitiktų aukštus aplinkos apsaugos standartus, neatidėliojant numatant ir  konkrečius kompensacinius mechanizmus galimos žalos atlyginimui dėl trečiųjų šalių naftos eksploatacijos atviroje jūroje, besiribojančioje su ES.

Juk nemažai prie ES sienų ar teritorinių vandenų esančių naftos gavybos platformų ar naftos bei jos produktų transportavimo vamzdynų yra valdomi ar prižiūrimi būtent trečiųjų šalių. Todėl tik griežti ir teisiškai privalomi susitarimai su tomis šalimis padėtų pasiekti efektyvios atsakomybės už aplinkos apsaugą.

Read Full Post »

EP Aplinkos komitete pristatytas siūlymas steigti Tarptautinį arba Europos aplinkos baudžiamąjį teismą

Prasidėjus Belgijos pirmininkavimo laikotarpiui – ir EP Aplinkos, visuomenės sveikatos bei maisto saugos komitete naujai peržiūrėta ir aptarta daugelis temų: pradedant sveikata ir pandeminio gripo pavojumi, baigiant GMO ar poveikio aplinkai vertinimo objektyvumu ir skaidrumu įgyvendinant energetikos ir  infrastruktūros projektus.

Tačiau šiandien neeilinio aptarimo vertas yra pasikeitimas nuomonėmis su laikinai Tarptautinės aplinkos mokslų akademijos pirmininko pareigas einančiu profesoriumi Antonino Abrami, kuris pristatė akademijos siūlymą  steigti Tarptautinį arba Europos aplinkos baudžiamąjį teismą.

Sveikindama tokią iniciatyvą, pabrėžiau, jog tokia institucija būtų labai svarbi, ypatingai užtikrinant objektyvų ir nepriklausomą PAV (poveikio aplinkai vertinimą) įvairiausiuose objektuose. Taip pat atkreipiau dėmesį ir akcentavau būtinybę, jog tokia institucija neliktų tik popierinė, kad ją pripažintų visos didžiosios valstybės.

Optimistiniu požiūriu – jei Tarptautinis arba Europos aplinkos baudžiamasis teismas išties atsirastų ir veiktų, su aplinka susijusias bylas būtų galima spręsti ir nagrinėti gerokai efektyviau, profesionaliau ir objektyviau.  Sakydama tai, turiu mintyje ne vieną labai konkretų ir sudėtingą pavyzdį, kai aiškiai kenkiama aplinkai, tačiau svertų ir realaus įgalumo reikalauti atsakomybės, deja, nėra.  Tai ir Meksikos, ir Nord Stream pavyzdžiai, ir dar ne vienas.

Be jokios abejonės, viskas priklausytų ir nuo to, kokias galias toks teismas turėtų: tirti, nagrinėti, reikalauti realios atsakomybės ir skirti sankcijas. Ir kokia apimtimi jis veiktų – ar tik žalos atvejai, ar ir ginčai dėl projektavimo, įgyvendinimo ir panašiai.

Tačiau aptarus šį optimistinį scenarijų, deja, peršasi ir kita – pesimistinė šios institucijos vizija. Nors šiandien buvo daugiau kalbama apie pačią idėją iš esmės, tačiau siūliau jau šiame etape nepamiršti diskutuoti ir gilintis į labai konkrečius klausimus. Juk problema ta, kad dažniausiai už ūkinę veiklą yra atsakingi juridiniai asmenys, neretai registruoti vienoje valstybėje, o veiklą vykdantys kitoje. Kokiais kriterijais remiantis tuomet būtų svarstoma atsakomybė už padarytą žalą? Pavyzdžiui, tragedija Meksikos įlankoje yra tapatinama su konkrečios įmonės veiksmais ir atsakomybe, šiuo atveju viskas aišku ir akivaizdu. Tuo tarpu, kalbėdami apie Baltijos jūros – turime sudėtingesnę situaciją: genotoksiškumas nuo 2004 m. yra pakilęs bent kelis sykius. Kas tokiu atveju yra atsakingas. Ar tai tam tikrų įmonių veikla ir kas gali tai pagrįsti, įrodyti?

Dar vienas svarbus aspektas – jei baudžiamasis teismas veiktų tik ES, tikriausiai galėtume tikėtis aiškių rezultatų, nes ES ir taip pirmauja pagal aplinkosauginius standartus. Bet jei kalbėtume apie trečiąsias šalis? Kokia jų atsakomybė? Rusija, Baltarusija? Jei tai būtų tarptautinis teismas, tuomet kaip dėl didžiųjų valstybių? JAV, Kinija? Remkimės Tarptautinio baudžiamojo teismo patirtimi: juk iki šiol Romos statuto taip ir neratifikavusios nei JAV, nei Kinija, nei Rusija ar Indija.

Tad jei imamės kalbėti apie to paties Tarptautinio baudžiamojo teismo nuostatų praplėtimą, jog nusikaltimu žmonijai būtų laikomi ir nusikaltimai, padaryti žalojant aplinką, dera suprasti ir tai, kad teks balansuoti labai siaura riba siekiant įrodyti tyčines kenksmingas veikas. Tuomet dauguma avarijų tiesiog nepatektų į tokio teismo apimtis? Nors aplinkos teisėje atsakomybė kyla ir tuomet, kai žala padaroma ne dėl tyčinių veikų, ypatingai tuomet, kai tai įvyksta aukštos rizikos objektuose. Taigi, būtina ir atsakomybė už neapdairumą, tebūnie ir „netyčinį“.

Belieka tikėtis, kad iš tiesų tai galėtų būti institucija, kuri griežčiau ribotų veiklą, grėsmingą aplinkai. Pasak iniciatorių,  būtų naudojamasi ir sudarytu Aplinkos atlasu, kur matoma situacija ir galimi problemų židiniai. Tad teismas imtųsi ir tyrimų bei prevencijos. O tai jau būtų pasiekimas.

Read Full Post »

Informacijos apie maistą teikimas vartotojams. Kam naudinga “maišyti grūdus su pelais”?

Informacijos apie maistą teikimo vartotojams aktualijos visos Europos spaudoje tampa vis dažnesnės. Tai ir viena iš temų, kuo vis labiau domisi ir patys piliečiai: kartais tikslindamiesi apie naujus aprendimus, kartais nerimaudami dėl milžiniško ir ne visada tikslaus informacijos srauto.

Tiek Europos Parlamente, tiek kitose Europos Sąjungos institucijose jau senokai sklando reakcijos dėl, švelniai tariant, nekorektiškų kai kurių nepriklausomomis save vadinančių organizacijų iš D.Britanijos veiksmų skleidžiant klaidinančią informaciją, kuri pateikiama su aiškiu tikslu nuteikti prieš Europos Sąjungą ir yra iš esmės naudinga tik kai kurioms verslo grupėms, suinteresuotoms „laukiniu kapitalizmu“ (į tai ne sykį dėmesį bandė atkreipti ir „the Economist“ žurnalistai). Prie tokių, klaidinančių “šedevrų“, galėtume priskirti ir naujausią  – apie tai, kad ES ketina uždrausti pardavinėti kiaušinius ir bandeles vienetais…

Kalbant apie Reglamentą dėl informacijos apie maistą teikimo vartotojams, dėl kurio projekto birželio 16 savo poziciją išsakė Europos Parlamentas, visų pirma reikia pažymėti, kad dar labai anksti kalbėti apie tai, kas jame bus įtvirtinta, kadangi dokumentą dar bent du sykius svarstys Europos Sąjungos šalių ministrai bei bent vieną sykį – Europos Parlamentas, taigi galutinį jo variantą turėsime ne anksčiau kaip kitais metais.

O kalbant apie šio dokumento turinį, pagrindinis jo tikslas – suvienodinti reikalavimus informacijai, pateikiamai ant parduodamų maisto produktų, ir užtikrinti, kad ši informacija būtų kuo suprantamesnė ir aiškesnė eiliniam pirkėjui, kad jo neklaidintų. Reglamente numatyta, kokią informaciją vartotojui teikti privaloma, o kokią gamintojas gali nurodyti savanoriškai. Tarp privalomos nurodyti informacijos patenka tokie dalykai kaip produkto pavadinimas, energetinė vertė, grynasis produkto kiekis pakavimo metu, sudedamosios produkto dalys, vartojimo terminai bei sąlygos, kai kurių produktų (pvz., mėsos, pieno produktų ir pan.) kilmės šalis.

Savanoriškai gali būti pateikiama ir kita informacija, jei ji neklaidina vartotojo, pvz., įvairių mineralinių medžiagų ar vitaminų kiekis.

Taip pat Reglamente nurodyta, kas gali būti suprantama kaip vartotojo klaidinimas. Klaidinančia informacija Reglamente vadinama, pvz., jei nurodoma, kad produktas pagamintas panaudojant kokį nors produktą, nors panaudotas tik jo pakaitalas; jei nurodoma, kad produktas yra dietinis, nors jis neatitinka reikalavimų, keliamų dietiniams produktams; jei maisto produktui prisikiriamas poveikis arba savybės, kurių jis iš tikrųjų neturi (pvz., „jauninantis“, „stebuklingas“ ir pan.).

Tiek energijos, tiek kitų elementų kiekis nurodomas arba 100 gramų (ar ml) arba vienai porcijai, siekiant išvengti tokių situacijų, kuomet tarpusavyje lyginami produktai, turintys skirtingas mases arba tūrius (pvz., nurodant, jog 600 g pakuotėje yra mažiau kalorijų nei konkurentų produkte, kurio pakuotė 800 g). Informacija apie energetinę vertę bus privalomai rašoma ir pakuotės priekyje.

Kalbant apie maisto produktų kiekių nurodymo būdus, nurodyta, jog jie nustatomi masės ar tūrio vienetais, be to, ateityje galės būti numatyta kitokia tam tikrų produktų žymėjimo tvarka. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog smulkiesiems prekeiviams (pvz., turgaus prekeiviams, smulkioms įmonėms) neprivaloma laikytis visų Reglamento reikalavimų (kitu atveju tai jiems galėtų tapti nepakeliama našta). Tokiu atveju visa informacija, pirkėjui pageidaujant, privalės būti pateikiama žodžiu ar atskiru informaciniu lapeliu. Antra vertus, ir dabar kiaušiniai parduotuvėse žymimi pagal svorio kategorijas, taigi iš esmės šioje srityje Lietuvoje niekas nesikeičia. O parašyti, kad pakuotėje šeši ar dešimt kiaušinių niekas nedraudžia.

Daugelis pirkėjų skundžiasi neįskaitomomis pakuotėmis ir sako, jog atsiradus dar daugiau privalomos informacijos, raidės dar sumažės. Tai irgi netiesa. Svarstant Reglamentą, buvo ilgai diskutuojama, ar nustatyti minimalų raidžių dydį ant pakuotės. Vis tik tokio reglamentavimo atsisakyta, baiminantis, jog tokiu atveju pakuotės (arba ir porcijos) žymiai padidės (pvz., gamintojas, negalėdamas sutalpinti visos informacijos ant mažo šokolado pakuotės, jo tiesiog nebegamins), kas vėlgi nebus paranku pirkėjui. Taigi pasirinktas kitas variantas – informacija, teikiama vartotojui, turi būti įskaitoma tiek šrifto dydžio, spalvos, kontrasto su fonu ir pan. prasme. Bus draudžiamos ir įvairios užlankstytos pakuotės. Antra vertus, esant mažoms pakuotėms, gamintojui leidžiama kai kurios informacijos neteikti. O tam tikrais atvejais (pvz., šventinių pakuočių, prieskonių, vandens ir pan.) šis reikalavimas dar labiau sušvelninamas.

Dar praėjusią savaitę, tik priėmus Reglamentą, buvo pasirodę nuomonių, jog šis dokumentas – žingsnis atgal, nes esą buvo atsisakyta taip vadinamo „šviesoforo“ ženklinimo. Tai yra sistemos, beje, paplitusios D.Britanijoje, kuomet atskirų elementų kiekiai produkte ženklinami šviesoforo spalvomis, atsižvelgiant į jų kiekį, palyginus su vidutine rekomenduojama paros norma (nenuostabu, kad ir šis pasipiktinimas kilo visų pirma D.Britanijoje). Tokio ženklinimo atveju galėtume susidurti su situacija, kai, pvz., limonadas su saldikliais būtų ženklinamas žaliai, o obuolių sultys – raudonai (cukraus kiekio prasme). Paprastą pirkėją raudona spalva, nors ir žyminti tik vieną produkto sudėtinę dalį, neabejotinai galėtų atgrasinti pirkti daug sveikesnes natūralias sultis. Priimtame dokumente leidžiama gamintojui savanoriškai žymėti, kokią dalį vidutinio žmogaus rekomenduojamos paros normos sudaro vienas ar kitas elementas ar vitaminas.

Read Full Post »

Apie ekonominius sumetimus rizikuoti, žalos atlyginimą ir būtinus “praregėjimus“.

Vakar, kai Europos Parlamento ENVI komitete buvo aptariama situacija dėl naftos nuotėkio Meksikos įlankoje, jau buvo pasiekusi ir žinia apie dar vieno naftos nuotėkį, tiesa, gerokai mažesnio masto, kurį patvirtino Egipto Vyriausybė. Naftos pėdsakų čia, pasirodo, rasta jau praėjusią savaitę, tačiau valdžia rimtai susirūpino tik tuomet, kai naftos dėmės „papuošė“ užsienio poilsiautojų knibždančias turizmo zonas. Panašia aplaidumo tendencija puošiasi ir minėtoji bene viena didžiausių ekologinių katastrofų Meksikos įlankoje: tyrimo metu ima aiškėti, kad naftos platformos Meksikos įlankoje sprogimą buvo galima sustabdyti, nes pavojaus signalus ten buvę darbininkai pastebėjo dar savaitę prieš sprogimą, tačiau gedimas nebuvo laiku sustabdytas. Dėl elementarių finansinių sumetimų.  Nes tam, kad sutaisytum gedimą, reikėtų laikinai sustabdyti naftos gavybos darbus, ir taip per dieną būtų prarasta apie 500 tūkst. JAV dolerių. Galbūt šiandien toks aplaidumas dėl elementaraus trumparegiško noro neatsakingai lobti atrodo nebesuvokiamas ir patiems tokį sprendimą priėmusiems, juk bendros avarijos likvidavimo sąnaudos jau išaugo iki 2 mlrd. USD, o nukentėjusiems nuo nelaimės BP („British Petroelum“) jau išmokėjo 105 mln. USD. Tikriausiai, jei kalbėtume apie liaudies išmintį, užtenka prisiminti, jog “šykštus moka du kartus“.

Tačiau yra ir kita pusė – ne ekonominė ar finansinė, o žala gamtai ir regionui, kurią kasdien klampina iki šių dienų nesustabdomai plūstanti nafta (šiomis dienomis, nežiūrint visų pastangų, jos vis dar išteka 35-60 tūkst. barelių kasdien). Kaip su jos atlyginimu? Čia labai aiškų interesą turime ir mes, Baltijos pakrančių gyventojai, juk jūroje gulasi vamzdis (Nord Stream), kurio grėsmės taip pat ignoruojamos, o juo labiau vengiama kalbėti apie kokį nors galimos žalos atlyginimą. Nepamirškime ir giedrą dieną iš Nidos paplūdimio plika akimi matomo “Lukoil“ valdomo naftos gręžinio D-6, dėl kurio protestavo ir Lietuvos visuomenė. Sako, nebus žalos. Panašu, kad Meksikos gręžinį valdanti BP irgi buvo tikra, jog žalos nebus, tačiau šiandien tenka prisiimti atsakomybę ir atlyginti milijoninę žalą.

Vakar padėkojusi komitetui už iniciatyvą aptarti situaciją Meksikoje, pasisakydama atkreipiau dėmesį į būtinybę kuo greičiau imtis veiksmų ir iniciatyvos užtikrinti, kad būtų įdiegtas efektyvus žalos, padarytos aplinkai dėl žmonių ar ūkio subjektų veiklos, atlyginimo mechanizmas.

Taip pat labai svarbu atkreipti dėmesį ir į esamas pastabas, kad kompanija, valdanti naftos platformą Meksikoje, nuo pat pradžių turėjo tam tikrų probelmų, susijusių su licenzijavimu, platformos eksploatacija. Neretai panašius atvejus lydi ir žinios apie galimai mokslininkų pateiktus palankius ir šališkus komentarus dėl poveikio aplinkai vertinimo.

Apie nepriklausomos ir objektyvios poveikio aplinkai vertinimo sistemos sukūrimą tenka kalbėti ne pirmą kartą ir esu tikra, kad pradedant vykdyti didelius ir rizikingus energetikos infrastruktūros projektus tai galėtų būti viena stipresnių prevencinių priemonių, siekiant išvengti žalos aplinkai. Teisinė bazė – teoriškai lyg ir yra. Kalbant apie ES – beveik galime būti tikri, kad ES tokia sistema veiktų. Tuo tarpu trečiąsias šalis (pvz., Rusiją) priversti atlyginti aplinkai padarytą žalą – beveik neįmanoma. Tačiau atkreipdama dėmesį, į skirtingų pasaulio valstybių pajėgumus, tiek stebint situaciją, tiek likviduojant padarinius, EP Aplinkos komitete dalyvavusio Europos Komisijos tarnautojo teiravausi, ar Komisija nemano, jog būtų tikslinga atsirasti privalomojo draudimo sistemai, ypač toms kompanijoms, kurios dirba “rizikingomis“ sąlygomis (beje, tokia galime vadinti ir minėtą Nord Stream, kuri, šiandieninėmis aplinkybėmis, greičiausiai vargiai galėtų imtis finansinės atsakomybės už padarytą žalą).

Deja, konkretaus atsakymo išgirsti nepavyko. Minėta, kad įmonės, valdančios telkinį Meksikos įlankoje bendradarbiauja ir teikia informaciją. Tačiau prašant patikslinti, kokių papildomų saugumo stirpinimo priemonių bei saugiklių žadama imtis, tapo aišku, jog pasitarimai prasidėjo tik neseniai, tad konkrečių atsakymų tikėtis būtų per anksti.

Kalbant apie žalos atlyginimo mechanizmą, pasak EK atstovo, ES teisės aktuose (ne vienoje šiuo metu peržiūrimoje direktyvoje) numatyta, jog savininkas turi prisiimti atsakomybę už žalą. Užsiminta, kad dėl platformų saugumo EK neatlieka jokių tyrimų, tačiau minėta, kad apie tokią galimybę galvojama. Taip pat prisiminta, kad dar 2001 m. buvo pateiktas pasiūlymas dėl žalos atlyginimo, buvo kalbama apie specialaus fondo kūrimą, tačiau iniciatyva užgeso ir iki šiol jokio progreso taip ir nėra, o naujos iniciatyvos, ypatingai tokiais “jautriais“ klausimais, kaip poveikio aplinkai vertinimų objektyvumas, energetikos projektų savininkų atsakomybė, žalos prevencija ir likvidavimas, kelią skinasi vangiai.

Nepamirškime, kad kalbant vien apie naftos platformas, kurių galimas grėsmes dėl aplaidumo puikiai iliustruoja ir Meksika, derėtų rimtai sunerimti, nes ES vandenyse jų yra 1163. O kur dar kiti energetikos ir kitų ūkio šakų stambiosios infrastruktūros projektai? Arba trečiųjų šalių projektai, esantys mūsų panosėje?

Sunku nusiraminti nepaklausus: jei tokios ekologinės katastrofos (kaip Meksikoje) EK tarnautojams yra per maža paskata suskubti ir praregėti, kas galėtų pagelbėti?

Read Full Post »