Feeds:
Įrašai
Komentarai

Posts Tagged ‘EP plenarinė sesija’

Europos Parlamento (EP) plenarinėje sesijoje gruodžio 10 d. svarstėme prieštaringai vertinamą rezoliuciją dėl lytinės ir reprodukcinės sveikatos ir teisių, kurią rengė EP Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto vicepirmininkė Edite Estrela. Nors rezoliucija yra neįpareigojantis dokumentas, tačiau aptariamo klausimo pobūdis ir pats rezoliucijos turinys susilaukė didelio visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio bei viešų debatų, todėl norėčiau dar kartą žvilgtelėti į keletą aspektų, kurių aptarimo panašiose diskusijose greičiausiai nebus išvengta.

E.Estrelos pateiktoje rezoliucijoje kalbama ne tik apie lytinę ir reprodukcinę sveikatą bei teises, joje aptariami lytinio švietimo klausimai, paauglių gimdymų skaičiaus ir, taip formuluojamų, nepageidaujamų nėštumų problema, lytiškai plintančios ligos, ir kita. Kiekvienas iš šių klausimų gali sukelti diskusiją, juo labiau yra svarbus valstybėms narėms ir jų piliečiams.

EP svarstant panašaus pobūdžio klausimus (lytinė sveikata ir reprodukcinės teisės dažnai atsiduria įvairiuose dokumentuose) visuomet yra ryškios dvi stovyklos – viena, kuri mano, kad sveikata ir švietimas yra valstybių narių kompetencija, kita, kuri nuolat kalba apie tai, ką valstybės turėtų daryti šioje srityje.

Valstybės narės atsižvelgdamos į savo nacionalinius ypatumus formuoja sveikatos apsaugos sistemą, organizuoja švietimą. Gerai, kai siekiama, jog valstybės narės dalintųsi tarpusavio gerąja praktika, tačiau ar šiuo atveju tikrai to siekiama?

Dokumento rengėjai ir rezoliuciją palaikę europarlamentarai akcentavo, kad šiame dokumente įtvirtintomis nuostatomis siekiama ginti moters sveikatą. Žinoma, toks tikslas yra svarbus ir gerbtinas, tačiau atidžiai nagrinėjant dokumentą kyla daug klausimų dėl nuostatų tikslingumo, juolab yra priešpriešų tarp pačių nuostatų, kartais painiojamos sąvokos.

Kontraceptika – rezoliucijos tekstu raginama, kad juos laisvai galėtų įsigyti paauglės, kad šios priemonės būtų kompensuojamos iš sveikatos draudimo. Ar nėštumas prilyginamas tokioms ligoms kaip vėžys, diabetas ir pan.?

Abortai. Nors deklaruojama, kad gyvybė yra svarbiausia vertybė, skaitant rezoliucijos tekstą susidaro itin prieštaringas vaizdas. Tarkime, teigiama, kad tinkamai atliekamas abortas užtikrins gerą moters „fizinę ir dvasinę sveikatą“. Gal galėtumėme sutikti dėl fizinės dalies, tačiau dėl dvasinės būsenos yra visiškai atvirkščiai – moteriai yra didžiulis išbandymas žengti tokį žingsnį ir tyrimai rodo, kad dvasinės žaizdos didžiajai daliai pasilieka ilgam, o be to, beveik 90 proc. moterų visą gyvenimą gailisi pasirinkusios tokį sprendimą.

Taip pat glumina formuluotės – “nepageidaujamas nėštumas”, kaip šeimos planavimo priemonė. Priimu tai kaip tam tikrą programavimą, kai nėštumas lygiai kaip liga – yra nepageidaujamas. Mes turime ugdyti atsakomybę už gyvybę, o ne besąlyginį laisvą pasirinkimą (kurio negali atimti iš žmogaus). Rezoliucijoje kalbama ir apie tai, kad paauglėms nereikėtų tėvų sutikimo, norint atlikti abortą.

Rezoliucijoje aptariamos ir lytinio švietimo programos, t.y. raginimas valstybėms narėms, kad toks “švietimas būtų privalomas visiems pradinių ir vidurinių mokyklų moksleiviams“. Manau sutiksime visi, kad lytinio ugdymo, šeimos planavimo programos yra reikalingos, ypač vyresnėse klasėse ir to yra siekiama Lietuvoje, tačiau lytinis švietimas – yra kas kita, čia kalbama labiau apie pažinimą, bet mažiau apie atsakomybę.

Dokumente įvardinami ir teisingi dalykai, kaip antai kova prieš seksualinį smurtą, duomenų ir statistikos kaupimas, nemokamų tyrimų (ginekologiniai, mamografiniai) svarba, šeimos planavimo programos ir pan.

Tačiau susidarė įspūdis, kad pagrindinės E.Estrelos rezoliucijoje siūlytos priemonės nuo jauno amžiaus skatina ne atsakomybės jausmą, o laisvą požiūrį ir įvairių pasekmių turintį gyvenimo būdą, todėl nebalsavau už šį dokumentą. Neneigiu moters teisės į sveikatą – ji buvo ir tebėra užtikrinama, tačiau manau, kad kiekviena valstybė narė turi apsispręsti savarankiškai dėl sveikatos apsaugos ir švietimo klausimų, o kartu atsižvelgdama į valstybės narės tradicijas ir vertybes, moralinius ir etinius motyvus. Todėl Europos Parlamente balsavau už alternatyvią EPP rezoliuciją.

Rezoliucijos tekstus rasite sekdami nuorodas:

E. Estrela rezoliucija

Alternatyvi Europos liaudies partijos rezoliucija

Jei norėtumėte pasidalinti savąja nuomone – būčiau dėkinga už laiškus el.paštu info@morkunaite.lt

 

Read Full Post »

Su šilčiausiais linkėjimais visus sveikinu Vasario 16-osios proga. Tikiuosi, kad kiekvienam ši diena, atmenant ano meto šviesuolius ir sekant jų pavyzdžiu – bus proga atrasti daugiau meilės Lietuvai!

Lietuvos Valstybės atkūrimo dieną su kolegomis paminėjome ir Strasbūre, besibaigiant Europos Parlamento plenarinei sesijai.

Read Full Post »

Vakar Europos Parlamentas balsavo dėl vartotojų informavimo apie maisto produktus. Pagrindinis principas, kurį siekiama įgyvendinti keičiant iki šiol galiojusią informacijos apie maistą teikimo vartotojams tvarką – vartotojo teisė gauti tiek informacijos apie maisto produktą ir tokiu būdu, kad jis, remdamasis ta informacija, galėtų  sąmoningai rinktis maisto produktus savo kasdienei mitybai.

Įgyvendinant minėtajį principą, siekiama nustatyti, kokia informacija turi būti pateikiama apie produktą, kur ji turi būti pateikiama ir kokio pobūdžio informacija laikoma klaidinančia.

Priėmus sprendimą dėl informacijos apie maisto produktus, turėtų sumažėti ir šiuo metu labai dažnų vartotojų skundų, kad maisto produktų etiketės yra klaidinančios – sudėtyje nurodytos ne visos medžiagos, nenurodyti pakaitalai, neaiškiai arba mažomis raidelėmis surašyta informacija, paveiksliukai gražesni nei patys produktai ir panašiai. Todėl nustatyti, kokia informacija privalo, kokia gali, o kokia negali būti pateikiama vartotojui – buvo labai svarbu.

Įsigaliojus naujajai tvarkai, visokiems klaidinantiems teiginiams apie tai, kad maisto produktas lieknina, gerina regėjimą, suteikia jėgų vietos nebeturėtų likti. Tokie, moksliškai neįrodyti reklaminio pobūdžio teiginiai bus draudžiami.

Tiesa, teikiant informaciją vartotojui, nemenka rizika prieiti ir prie kito kraštutinumo – per didelio informacijos kiekio. Per didelis informacijos kiekis, viena vertus, apsunkintų vartotoją, versdamas jį tapti mitybos specialistu, antra vertus, norint pateikti daug informacijos (ir dar įskaitomu šriftu), reikia daug vietos, o tai reiškia – pakuočių ir taros didinimą (dažnai vartotojai skundžiasi, kad turi pirkti produktą didelėmis pakuotėmis, kurių jam nereikia), taigi – pakuočių atliekų didinimą; o pakuočių kainos būtų neišvengiamai perkeltos ant vartotojų pečių.

Kitas aspektas dėl per daug informacijos – ar įmanoma surinkti tiek informacijos? Pvz., Parlamente ilgai svarstyta, kaip žymėti kilmės šalį. Buvo siūlymų, žymėti tiek mėsos, tiek pieno, tiek vaisių ar daržovių ir jų produktų kilmės šalį. Tokiu atveju tiek visų pirma gamintojas, tiek pardavėjas turėtų išsiaiškinti, kur, pvz., karvė, iš kurios pieno išspaustas sūris, augo. Dėl kokių nors priežasčių nusprendęs naudoti kitoje valstybėje esančio ūkio tiekiamą pieną, iškart turėtų keisti pakuotę ar bent etiketę. Tas pats su vaisių sultimis. Kiekvienu atveju reikėtų aiškintis, iš kokios valstybės įvežti vaisiai, o keičiant tiekėją – keisti etiketes. Akivaizdu, kad etiketės keitimo kaina gultų ant vartotojų pečių. Suprantama, vartotojas norėtų žinoti, iš kur jo perkamas produktas ar net jo dalys, tačiau ar pasiruošęs už tai mokėti daugiau?

Taip pat, siekiant kovoti su vis labiau plintančiu europiečių nutukimu, aiškiai bus žymima produkto maistinė vertė ir sudėtinių dalių (angliavandenių, riebalų, baltymų, druskos, cukraus) kiekis. Ženklinami bus mėsos ir augaliniai produktai, taip pat turės būti nurodomi maisto produktų pakaitalai, ar mėsa vientisa, ar sujungta iš gabaliukų, kokių alergenų grėsmė galėtų kilti vartojant vieną ar kitą pasirinktą produktą ir pan.

Griežti reikalavimai dėl informacijos pateikimo būtų nemaža našta pirmiausia smulkiesiems prekeiviams, prekiaujantiems nepakuotais, savo iškeptais ar pagamintais produktais. Taip pat – ir viešojo maitinimo įstaigoms, kurių valgiaraščiai, jei joms būtų taikomi reikalavimai, taptų enciklopedija, išvardinančia visas sudedamąsias dalis. Šiems prekeiviams padarytos išimtys ir nebus privalomai ženklinamas nefasuotas parduodamas maistas.

Dėl šio teisės akto jau sutarta su ES Taryba, todėl nebeliko kliūčių jo įsigaliojimui. Jis turės būti įgyvendintas per trejus metus, o reikalavimas etiketėje nurodyti maisto medžiagų kiekį – per penkerius metus.

Read Full Post »