Europos Parlamente – apie 20-metį po SSRS žlugimo ir Europos istorines patirtis

Kovo 11-osios išvakrėse norėčiau pasidalinti įspūdžiais iš prieš kelias dienas Europos Parlamente vykusios konferencijos, skirtos SSRS žlugimo 20-mečiui.

Ją organizavo EPP politinė grupė ir R. Šumano fondas. Šioje konferencijoje savo patyrimais ir prisiminimais apie Sovietų Sąjungos griūtį dalininomės įdomiame rate. Man išties garbė būti šalia tokių žmonių kaip buvęs EP pirmininkas J. Buzek, Europos liaudies partijos politinės grupės pirmininkas J. Daul, Latvijos EP narė S. Kalnietė, kuri, gimusi tremtyje, vėliau buvo ne tik Latvijos nepriklausomybės atstatymo smaigalyje, bet ir Latvijos ambasadorė, užsienio reikalų ministrė, komisarė. Daugelio šių ir kitų garbių ir istorijai nusipelniusių žmonių draugija leido vėl suprasti, kokie vis tik esame panašūs, bet ir skirtingi.

Dauguma pranešėjų – jaunieji europarlamentarai iš įvairių šalių (Bulgarijos, Lenkijos, Italijos, Švedijos, Vokietijos, Rumunijos). Vieniems tuomet dar nebuvo dešimties, kiti jau buvo paaugliais. O šiandien mes sprendžiam kitokios, nepadalintos Europos problemas. Taigi, pagrindinis klausimas – ką prisimename iš tų dienų ir kaip matome ES ateitį.

Visi pasisakymai nupiešė paveikslą, kuriame atsispindėjo, kaip skirtingai mes suprantame Europos istorinę patirtį. Visiškai natūraliai, dėliodami savo mintis parodėme savo santykį su anuometiniais įvykiais.

Savaime suprantama, kad mano ir kolegų iš Rytų Europos šalių prisiminimai ir kalbėjimo kryptis buvo gana panaši. Tuo tarpu, panašu, kad kolegė italė L. Comi apskritai pirmą kartą dalyvavo tokio pobūdžio diskusijose, o sovietijos specifika jai – tik vadovėlinės istorijos patirtys (ir tai savaime suprantama!). O švedas Ch.Fjelner  – kiek kitoks pavyzdys. Jis pasakojo, kad vaikystėje labai bijojo Sovietų Sąjungos, kad žinojo, kur reikės bėgti slėptis, jei prasidėtų oro antpuolis. O jam paklausus savo brolio, kuris gimęs 1993 m., ko jis bijo, tas atsakė – Goblino. Ir pilnai sutinku, kad švęsti yra tikrai ką – vaikai šiandien bijo literatūrinių personažų, bet ne agresinės santvarkos.

Europos Parlamento konferencijoje apie gyvenimą po Sovietų Sąjungos, pabrėžiau nenuilstamą darbą šviečiant visuomenes, nes istorinės atminties sužadinimas – tai vakcina prieš netoleranciją ir radikalizmą. Na, o žiūrint į priekį – būtina lavinti kalbėjimą vienu balsu, kuris deklaruojamas ES. Bet pasitaiko, kad tik deklaruojamas. Reikia nepamesti solidarumo principo kalbant apie sanglaudos politikos finansavimą, tiesiogines žemės ūkio išmokas, likviduojant sovietinį palikimą – kuo skubiau įgyvendinti Trečiąjį energetikos paketą, siekti integruotos bei efektyvios ES energetikos rinkos kūrimo, energetinių išteklių šaltinių ir tiekimo kelių diversifikavimo.

Malonią šypseną ir tam tikrą bendrumo jausmą sukėlė mūsų su kolege iš Bulgarijos prisiminimai apie saldainius, tiksliau jų nebuvimą vaikystėje. Menu, kai 1992 m. pirmą sykį buvau užsienyje (Prancūzijoje), mane pribloškė saldainių gausa parduotuvės lentynose… Gali pasirodyti, kad požiūris į pokyčius, vykusius prieš 20 metų, labai vartotojiškas, bet iš vaiko perspektyvos tai buvo suvokimas, kad kažkas keičiasi, kad gali būti kitaip. Ir šiandien kalbėdama mintyje, turiu ne tik tuos saldainius ar kitų kasdienių gėrybių gausą iš vaikystės prisiminimų. Kitaip – tai gyventi, kalbėti, kurti ir spręsti patiems, prisiimant atsakomybę ir besirenkant gyvenimo, veiklos, pagaliau, valstybės, kurioje gyveni, kelią.

Reportažas apie vykusią konferenciją Latvijos nacionalinės televizijos “Panoramoje“ [reportažo pradžia 11.30 min.]

Read Full Post »

Istorinės atminties išsaugojimas: ES lygiu judame į priekį, tačiau namuose reikia dar daug ką nuveikti

Štai ir vėl prasideda plenarinė EP sesija Strasbūre. Tačiau dar prieš tai, kai pasinersiu į jos aktualijas – keletas minčių iš prabėgusios savaitės, kurioje – nemažai vietos istorinės atminties temai.

Šie metai – ypatingi. Tai laisvės gynimo ir didžiųjų netekčių, holokausto aukomis tapusių Lietuvos gyventojų atminimo metai. 2011-ieji tarsi istorijos esencija primena visas kančias ir nelaimes, kurias XX amžiuje teko išgyventi Lietuvos žmonėms, atsidūrusiems didžiųjų pasaulio galybių interesų kryžkelėje. Per visą Lietuvą nuvilnijo daugybė renginių, konferencijų ir parodų. Vistik dar nesame atlikę visų namų darbų, kad istorinės atminties išsaugojimas ir jaunosios kartos gilesnio istorinio pažinimo ugdymas neapsiribotų proginiais paminėjimais, bet taptų neatsiejama valstybinės politikos dalimi, kurioje įvairios institucijos dirbtų kryptingai ir koordinuotai, kad darniai ir pagal aiškią strategiją veiktų apjungti visuomeniniai ir valstybiniai resursai.

Negalima palikti nepastebėjus, kad šios Vyriausybės dėmesys istoriniam teisingumui tarptautinėje arenoje yra išties žymiai didesnis nei kada nors iki šiol. Ypač daug dėmesio Lietuva kartu su kitomis Baltijos ir Vidurio Europos šalimis skiria siekiui suformuoti bendrąsias gaires istorinės atminties skatinimui visoje Europos Sąjungoje ir totalitarinių režimų įvykdytų nusikaltimų įvertinimui tarptautiniu lygiu. Kadangi viešojoje erdvėje apie šias aktualijas informuojama tik fragmentiškai ir nemažai žinių šia tema Lietuvos žmonių nepasiekia, noriu pabrėžti, kad bendromis pastangomis ES nuveikta išties nemažai. Nuoseklus, kantrus, užkulisinis, ir, tam tikra prasme, švietėjiškas darbas pastaraisiais metais atnešė konkrečių rezultatų.

Pirmiausia, pavyko Europos istorijų sutaikymo ir istorinės atminties klausimą iškelti ES ministrų lygiu ir pasiekti jų vieningo sutarimo, kad susitaikymas su skaudžia Europos kontinento istorija, istorinis teisingumas ir kolektyvinės atminties skatinimas yra visos ES rūpestis. Europos Sąjungos ministrai  pažymėjo, kad visos totalitarizmo aukos, nesvarbu kuo kurio nukentėjo, turi teisę į teisingumą ir jis turi būti užtikrinamas laikantis atitinkamų standartų. Taip pat pabrėžė, kadRugpjūčio 23 d. visoje Europos Sąjungoje turėtų būti minima kaip totalitarizmo aukų atminimo diena. Pradžia tam jau padaryta. Pirmininkaujančios ES Lenkijos iniciatyva šiais metais rugpjūčio 23 d. visos ES šalys buvo pakviestos Varšuvoje kartu paminėti totalitarizmo aukų atminimą.

Europos Komisija taip pat pateikė savo vertinimus ir pasiūlymus, pripažindama, kad tos ES šalys kurios XX amžiuje priklausė laisvajam pasauliui, ir tos, kurios atsidūrė kitapus Geležinės uždangos, skirtingai supranta Europos istoriją, todėl būtina suartinti šias istorijas skatinant atmintį, ir tiek Europos Sąjunga, tiek ir pati Komisija turi turi dalyvauti skatinant šį procesą. Komisija, ES ministrų pavesta, taip pat įvertino, ar yra reikalingas naujas ES teisės aktas, kuriuo visose ES šalyse narėse būtų suvienodintas totalitarinių režimų įvykdytų nusikaltimų vertinimas, ir, nors šiuo metu nesiryždama tokio teisės akto inicijuoti, Komisija yra pasiruošusi sugrįžti prie šio klausimo ateityje – taigi neužkirto jam kelio, nors buvo jėgų, kurios siekė, kad taip atsitiktų. Taip pat pasiekėme, kad ES programos „Europa piliečiams“ daliai, kuri yra skirta istorinės atminties projektams ES šalyse finansuoti, būtų skiriama didesnė programos biudžeto dalis, dar labiau supaprastintos paramos projektams teikimo sąlygos.

Europos Parlamente daug dėmesio skiriama istorinei atminčiai – vien per praėjusią savaitę surengti net trys stambūs renginiai: atidaryta paroda, supažindinanti EP narius, darbuotojus ir lankytojus su komunistine šalių narių praeitimi, iškilmingai konferencijoje paminėtas Baltijos valstybių Nepriklausomybės atgavimo dvidešimtmetis, o EP Europos istorijų sutaikymo grupė kartu su EP Kultūros komitetu surengė klausymus apie totalitarinių režimų nusikaltimų atmintį. Galime prisiminti ir tai, kad didžiosios 1941 m. netektys buvo paminėtos Europos Parlamento plenarinėje sesijoje EP pirmininkui Buzekui tariant žodį ir iškilmingu paminėjimu-koncertu. 1991 m. Sausio įvykių dvidešimtmetis taip pat nepraėjo nepastebėtas Europos Parlamente. Šiai sukakčiai paminėti išleidau įvykių kroniką su foto liudijimais „Sausio 13. Išsaugoję laisvę“ lietuvių ir anglų kalbomis, kuri buvo pristatyta per EP plenarinę sesiją ir kuri Sausio įvykių atminimo proga įteikta visiems 736 Europos parlamento nariams. Ši knyga, po Lietuvą sukrėtusio įtariamojo Sausio 13 byloje Golovatovo paleidimo, užsienio reikalų ministro iniciatyva buvo išsiųsta visiems ES šalių narių užsienio reikalų ministrams, kad  primintų Lietuvos žmonių aukos reikšmę Europos susivienijimui.

Svarbiausias žingsnis, mano manymu, buvo žengtas spalio 14 d. Prahoje, kai ministrų lygiu įsteigta Europos atminties ir sąžinės platforma. Pirmąkart sukurta tarptautinė organizacija, kurios konkretus uždavinys yra istorinės atminties ir istorinio teisingumo srityje dirbančių valstybinių ir nevyriausybinių institucijų bei organizcijų bendradarbiavimo skatinimas ir istorinės medžiagos rinkimas, analizė bei išsaugojimas. Platforma turi stiprų valstybių ir tarptautinių institucijų palaikymą, yra išsikėlusi labai konkrečius uždavinius, todėl, tikiu, kad neilgai trukus sulauksime ir konkrečių rezultatų.

Taigi, kol lėtai, tačiau užtikrintai stumiamės į priekį ES lygiu, atsigręžus į tai, kas vyksta namuose, tenka kiek nusivilti. Neužtenka siekti, kad į mūsų istorijos skaudulius atviromis akimis žiūrėtų Vakarų europiečiai. Mūsų pozicijos tarptautiniuose forumuose bus silpnos, jei neparemsime jų konkrečiais darbais savajame krašte.

Mano įsitikinimu, tolimesnis siektinas tikslas turėtų būti mokymo programų suvienodinimas, kad dėstant XX a. istorijos dalykus, visų ES šalių narių mokyklose būtų tinkamai atspindėta sovietinio totalitarizmo esmė ir pasipriešinimo judėjimai. Tačiau švietimo reikalai nėra ES kompetencijoje, tai yra išimtinės šalių narių nacionalinės politikos reikalas. Todėl negalime viltis, kad šio tikslo pavyks pasiekti “iš viršaus”. Šio reikalo sprendimui turi atsirasti šalis–lyderė, kuri savo pavyzdžiu užkrėstų kitas šalis, jas suburtų ir, galiausia, suaktyvintų tas šalis, kurios savaime nelaiko šio dalyko svarbiu. Manau, per porą metų galime daug nuveikti šia kryptimi. Ir Lietuvai pirmininkaujant Europos Sąjungos Tarybai 2013 m. galėtume priimti atitinkamus sprendimus. Tačiau kaip galime to siekti, jei, pavyzdžiui, Patriotinio ugdymo programai nutrauktas finansavimas, ir apskritai nėra aišku ar ji bus pratęsta?

Kitas stebinantis atvejis – privačia iniciatyva įsteigtų ir visuomeniniais pagrindais veikiančių mažųjų tremties ir rezistencijos muziejų statuso klausimas, kuris buvo svarstomas net ir Seime, tačiau niekaip neišsisprendžia jau daugelį metų. Dabartinėje situacijoje šių muziejų likimas visiškai priklauso nuo jų steigėjų, garbaus amžiaus, neretai ir tremtį išgyvenusių, bet visuomeniškai atsakingų žmonių aktyvumo, asmeninių finansų ir, visai atvirai kalbant, sveikatos galimybių. Šiuose muziejuose žmonių paaukoti ir ilgamečio darbo pasekoje surinkti unikalūs eksponatai, daugelis jų yra išvystę plačią jaunimo šviečiamąją veiklą, vykdo pasipriešinimo istorijos įamžinimo projektus, pristato savo ekspozicijas lankytojams iš užsienio. Tačiau jau yra atvejų, kada muziejus tyliai užrakinamas į amžinybę iškeliavus žmogui, kuris savo asmeninėmis pastangomis, be jokio atlygio sukūrė istorinės atminties citadelę. Lyg ir bandoma spręsti kai kurių muziejų išlikimo klausimą jungiant juos prie regioninių kraštotyros ar krašto muziejų, pavedant juos globoti savivaldybėms, tačiau ir šis procesas negarantuoja sėkmės. Savivaldybėse pučia permainingi politiniai vėjai, o ir prijungimas neretai reiškia veikiau „pajungimą“ be aiškių teisių, finansavimo, statuso.

Tai, kad muziejai gimė iš privačios iniciatyvos yra vertybė, kurią valstybė turėtų palaikyti ir skatinti. Turime žiūrėti į šiuos muziejus ne kaip į problemą, o kaip į galimybę. Galimybę šių muziejų pagrindu ilgainiui išvystyti regioninių istorinės atminties kaupimo, išsaugojimo, edukacijos ir švietimo, pilietinio ugdymo, krašto istorijos pažinimo centrų tinklą. Tokių centrų reikia ir tam, kad spėtume surinkti kasdien negrįžtamai nykstančią gyvąją atmintį, unikalius asmeninius liudijimus ir prisiminimus, kam valstybinėms institucijoms tiesiog neužtenka pajėgumų.

Yra ir kitų nebaigtų darbų. Tuomet, kai didysis Lietuvos kaimynas metė didžiulius finansinius ir žmogiškuosius resursus Sovietų armijos karių kapams mūsų žemėje tvarkyti, partizanų ir rezistentų, savanorių kapaviečių likimas vis dar lieka daugiausiai pilietinės iniciatyvos reikalu, dar nesudarytas tremtinių kapų registras ir žemėlapis.

Atrodo, kad nėra prieštaraujančių tam, jog geriausias būdas įprasminti partizanų, politinių kalinių, tremtinių ir visų Tėvynę ir laisvę mylinčių žmonių auką yra perduoti atmintį apie ją ateities kartoms, tuo pačiu įskiepijant amžinąsias vertybes ir atsparumą savo formą ir būvius keičiančiam totalitarizmui.  Tačiau kad šį uždavinį įgyvendinti pavyktų, reikia dirbti kryptingai ir nuosekliai, apjungiant visuomeninius ir valstybinius resursus. Per 21-erius nepriklausomybės metus dėl visokiausių priežasčių nuosekli valstybinė istorinės atminties politika nėra suformuota. Jei valstybė nuosekliai įtrauktų ir apjungtų įvairaus lygmens visuomenines inciatyvas ir susietų jas su valstybinių įstaigų veikla, manau, rezultatai galėtų būti stulbinamai geri, nes šioje srityje, kaip niekur kitur, veikia savo dvasia šviesūs, idealams atsidavę ir pilietiški žmonės.

Šiandien gyvename bendroje Europos tautų šeimoje. Šiomis krizių dienomis ypač norisi priminti, kad ES šalių narių interesai negali būti skirstomi į nacionalinius ir europinius pagal jų dydi ar gyventojų skaičių. Visos valstybės vienodai privalo prisidėti prie ES gerbūvio kūrimo, ir kiekvienos šalies narės interesai, nesvarbu ar ji didelė, ar mažesnė, yra vienodai svarbūs. Juk ES – tarsi daugiabutis namas, tad nepamirškime, kad jei namo stogas kiauras, problemos neilgai trukus apims visą namą ir ilgainiui pažeis jo pamatus.

Neramu, kad elementarus istorijos neišmanymas, skirtingi naratyvai, gilaus supratimo stygius, lengva ranka nurašant nepatogius klausimus ir įspėjimus mažųjų tautų „fobijoms“, leidžia sėti nepasitikėjimo vieni kitais sėklą, ir kad nepradėtų skilinėti Europos solidarumo pamatai. Turime ir toliau dirbti, nepailsdami liudyti istorinę tiesą tarptautinėje plotmėje. Mažosios Europos tautos yra jos sąžinė ir imunitetas, neleidžiantis finansinių krizių ir šios dienos aktualijų sūkuryje užmiršti laisvės, demokratijos ir žmogaus teisių vertybių ir už jas sumokėtos kainos. Šio imuniteto  įskiepijimo būsimiems mūsų valstybės piliečiams pavertimas valstybine politika – didžiausia užduotis mūsų namų darbams.

Akimirkos iš susitikimo, į kurį susirinkome regioninių Tremties ir rezistencijos muziejų situacijos aptarti, M.Mikulėno nuotraukos

Read Full Post »

Europos Parlamente: paminėtas Baltijos šalių kelio į laisvę dvidešimtmetis, diskutuota apie Baltijos valstybių indėlį formuojant ES

Vakar Europos Parlamente vyko konferencija, skirta Baltijos valstybių Nepriklausomybės atkūrimo 20-mečiui, kurioje apžvelgtas Lietuvos, Latvijos ir Estijos kelias į laisvę, pastangos grįžti į Europos šalių šeimą.

Taip pat konferencijoje kalbėjomės ir apie šiandieninę Baltijos valstybių situaciją ir poziciją Europos Sąjungoje, diskutuota ir apie Baltijos valstybių indėlį formuojant ES ir kuriant jos ateitį.

Džiaugiuosi turėjusi progą padėkoti konferencijos organizatoriams ir visiems Baltijos valstybių laisvės rėmėjams. Padėką išsakiau visos savo kartos vardu. Anuomet, prieš dvidešimt metų, mes buvome dar vaikai. Užaugome suprasdami, koks svarbus tikėjimas laisve, atsakomybė ir susitelkimas kelyje į ją. Kartu tai – vertybės, kurios mums padėjo sugrįžti į Europos šalių šeimą.

Tačiau šiandien visiems  mums, gyvenantiems Europos Sąjungoje, norėtųsi palinkėti niekada nepamiršti, kad susivieniję bendrų vertybių pagrindu gyvename po vienu stogu.

Atkreipiau kolegų dėmesį, kad nė vienas iš mūsų neturėtume sakyti – čia mūsų visų problemos, o čia – jūsų problemos ir nacionaliniai rūpesčiai. Tai nėra teisinga, ypatingai tuomet, kai kalbame apie aplinkosaugos, istorinės atminties, energetinės nepriklausomybės reikalus bei vis labiau ryškėjančias “dviejų greičių“ Europos tendencijas. Nepatogūs klausimai, kuriuos kelia savo plotu ar gyventojų skaičiumi mažesnės valstybės, yra bendri, solidariai spręstini ir svarbūs visos Europos bendrijos ateičiai.

Juk visos Europos Sąjungos šalys narės gyvena tuose pačiuose Europos namuose. Tai tarsi  daugiabutis, kuriame vienos šalies problemos yra visų solidaraus veikimo reikalas.  Nes jei viršutiniuose aukštuose stogas kiauras ir į tai nekreipiama dėmesio, nes tai esą ne apatinių aukštų gyventojų rūpestis, anksčiau ar vėliau problemos pasieks pastato  pamatus.

Tik suvokę bendrą atsakomybę už visos ES gerbūvį, galėsime  teigti, jog išties gyvename po vienu – tomis pačiomis vertybėmis besivadovaujančios Europos – stogu. Ir tik tuomet galėsime apsaugoti vertybinius pamatus, ant kurių  kūrėsi ir gyvuoja šiandienos Europos šalių šeima.

Tai, jog visos trys Baltijos valstybės yra Europos Sąjungos šeimoje tik dėl nepalaužiamo tikėjimo ir pasiryžimo ginti laisvės, solidarumo ir atsakomybės vertybes, akcentavo ir Europos Liaudies Partijos frakcijos pirmininkas Joseph Daul.  Jis taip pat linkėjo politinės drąsos visiems priminti šias vertybes būtent tuo metu, kai jos ir idealai yra pamirštami arba ignoruojami.

Konferencijoje taip pat kalbėjo Estijos Respublikos Prezidentas Toomas-Hendrik Ilves, buvęs Estijos Ministras Pirmininkas Mart Laar, Europos Parlamento nariai Elmar Brok (Vokietija), Gunnar Hokmark (Švedija), Tunne Kelam (Estija), Joseph Daul (Prancūzija), Sandra Kalnietė (Latvija), Vytautas Landsbergis ir Laima Andrikienė (Lietuva), Alejo Vidal-Quadras (Ispanija), Europos Komisijos narys Andris Piebalgis (Latvija) ir kiti.

Read Full Post »

Dar kartą apie kaltinimus “diskriminacija” ir tai lydinčią retoriką

Prabėgo dar viena plenarinė sesija Strasbūre, kurioje daugiau nei 700 europarlamentarų, atstovaudami savo valstybėms ir piliečių interesams, ieškojo sprendimų ir diskutavo daugeliu klausimų – pradedant naftos kainomis ir žuvininkystės krize, aptariant biudžeto, maisto kokybės, aplinkosaugos ir branduolinės saugos klausimus ir baigiant kultūros bei švietimo situacija ES.

Pastarasis klausimas, o tiksliau – jo dalis apie ankstyvąjį švietimą ir vieno iš Lietuvoje rinktų europarlamentarų – pono Tomaševskio retorika ir išsakyta pozicija dėl lenkų tautinės mažumos “diskriminacijos” Lietuvoje, kurios ašis šįkart – pasipiktinimas tuo, kad, esą ribojamos lenkų tautybės vaikų galimybės nuo mažens mokytis gimtąja lenkų kalba ir “nepriimtina, kai autochtoninėse tautinių mažumų mokyklose jau nuo pirmosios ar antrosios klasės įvedamas kai kurių dalykų mokymas ne gimtąja kalba”, yra šio mano atviro laiško objektas.

Nors, atvirai pasakysiu, tą pačią valstybę atstovaujančių parlamentarų viešas nuomonių susikirtimas nėra itin malonus, šįkart Europos Parlamento plenarinėje sesijoje, kurioje, europarlamentarams ir Švietimo komisarei girdint Lietuvai vėl klijuota žmogaus teises diskriminuojančios, tautinių mažumų gerove nesirūpinančios ir piliečius engiančios valstybės etiketė, negalėjau nutylėti nesureaguodama atsakomuoju pasisakymu. Taip pat vis dar dabar, grįžus į Lietuvą, man kirba klausimas, kodėl Lietuvoje išrinktasis parlamentaras nuosekliai bando kurstyti savo tautiečių pasipiktinimą valstybe, kurioje jie gyvena. Dėl diskriminacinių sąlygų švietimo srityje? Kokių?

Juk faktai ir skaičiai, iliustruojantys tautinių mažumų situaciją, kalbant apie švietimą, yra aiškūs ir paprasti. Ir, bent jau mano subjektyvia nuomone, kalbėti apie diskriminaciją, erdvės čia nėra. Pažvelkime: Lietuvoje gyvena apie 230 tūkstančių lenkų kilmės Lietuvos piliečių, veikia 75 mokyklos, vykdančios ugdymą tik lenkų kalba ir 34 mokyklos su lenkiškomis klasėmis. Tuo tarpu taip pat Lenkijos kaimynėje Vokietijoje, ES valstybėje, kur taip pat kompaktiškai gyvena istorinė lenkų tautinė mažuma (2 mln. lenkų), valstybinių lenkiškų mokyklų apskritai nėra. Galime sakyti – vienas pavyzdys nieko nelemia. Pasidairykime toliau: Latvijoje, kur kompaktiškai gyvena 60 tūkst. lenkų – tėra 5 mokyklos, Baltarusijoje (kur gyvena mažiausiai 400 tūkst. lenkų) – 2 mokyklos lenkų dėstoma kalba, Ukrainoje (mažiausiai 300 tūkst. lenkų) – 2 mokyklos. Tiek skaičiais pasakytina apie ankstyvąjį mokymą ir mokymąsi mokykloje. Tačiau kalbant apie faktus, nederėtų pamiršti, jog tik Lietuvoje lenkų tautybės piliečiai gali gauti išsilavinimą lenkų kalba nuo darželio iki universiteto – tai unikalus pasaulyje atvejis: būtent Lietuvoje veikia vienintelis Lenkijos univesiteto padalinys užsienyje – Bialystoko univesiteto filialas.

Štai po tokių pastebėjimų – vėl laikas grįžti prie to, nuo ko pradėjau, prie retorikos ir plačiai mano kolegos europarlamentaro vartojamos sąvokos “diskriminacija”, kai kalbama apie švietimo reikalus ir lenkų tautinės mažumos situaciją Lietuvoje.

Kalbant apie etnines mokyklas, Lenkijoje veikiančiose, vidutiniškai 40 proc. pamokų vyksta lenkiškai, o 60 proc. – ne lenkų kalba. Tokiose pat mokyklose Lietuvoje – 95 proc. dalykų dėstomi lenkų kalba ir tik 5 proc. – lietuvių. Pagal Lietuvos Respublikos Seimo priimtą Švietimo įstatymą, kurio “ribojimus” kaip diskriminaciją ir akcentuoja p. Tomaševskis, tautinių mažumų mokyklose Lietuvoje pamokos lietuvių kalba turės vykti, kai bus dėstomos temos iš Lietuvos istorijos, geografijos, pasaulio pažinimo bei mokoma pilietiškumo pagrindų.

Tad eskaluojama “diskriminacija“ čia ne visai pritinkanti sąvoka, nes tai labai rimtas kaltinimas valstybei. O Lietuvos lenkams sudaromos švietimo sąlygos nebus blogesnės nei lietuviams Lenkijoje, kita vertus – jos padės Lietuvoje gyvenantiems lenkams geriau išmokti valstybinę kalbą, o tai reiškia – įgyvendinti jų teisėtus lūkesčius lengviau integruotis į darbo rinką ir viešajame gyvenime.

Žinant, kad Lietuvos Respublikos Švietimo įstatymo pataisos yra parengtos vadovaujantis lenkiškojo švietimo įstatymo modeliu, nesusilaikiau EP plenarinėje sesijoje nepaklaususi, ar p. Tomaševskis mano, jog ir Lenkijoje diskriminuojamos tautinės mažumos?

Baigdama tenoriu pasakyti, kad mane stebina p. Tomaševskio užimta politinė pozicija ir žodynas, kuris niekam, nei Lietuvoje nei Lenkijoje nėra naudingas ir nepritinka nariui institucijos, esančios žmogaus teisių ir demokratijos gynybos avangarde, nes grindžiamas klaidinančia informacija ir savo esme tikrai neprisideda prie tautinės santaikos puoselėjimo.

Read Full Post »

Klausimas Europos Komisijai dėl branduolinės saugos ES pasienyje – sulaukė europarlamentarų paramos ir jau įregistruotas

Jau pirmadienio pavakarę skubėjau į Briuselį, kur kitaip nei įprasta antrą savaitę iš eilės vyko komitetų posėdžiai. Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komitete priėmėme labai svarbų dokumentą dėl maisto ženklinimo. Balsavimas komitete įpareigoja, kad maisto produktų etiketėse būtų privalomai nurodoma energetinė vertė, maistinių medžiagų, įskaitant trans-riebalus, kiekis bei maisto produktų kilmė. EP narės frakcijos kolegės R. Sommer parengtame pranešime taip pat reikalaujama, kad ant pakuočių būtų žymima įskaitoma ir nuosekli informacija. Jei pavyks susitarti su Taryba dėl dokumento balsuosime jau liepos mėnesio plenarinėje sesijoje.

Dar šią savaitę balsavome dėl pranešimo dėl Europos jūrų agentūros (EMSA), kurio buvau nuomonės teikėja nuo ELP politinės grupės. Lietuvai ir man asmeniškai kaip jos atstovei svarbu, kad šis dokumentas įtvirtino, jog ši organizacija turėtų prižiūrėti naftos ir dujų gavybos ir transportavimo įrenginius jūroje ir prisidėti stiprinant jų saugumą.

Priešvelykinę savaitę Briuselyje užbaigiau sėkmingai įregistruodama klausimą Europos Komisijai dėl branduolinės saugos ES pasienyje. Klausimą Komisijai pasirašė 60 EP narių ir (pirmą kartą nuo šios EP kadencijos pradžios!) vieningai visi 12 Lietuvos atstovų Europos Parlamente. Pasirašiusiųjų tarpe – visų politinių grupių atstovai iš 23 valstybių, EP vicepirmininkai A. Vidal-Quadras (iš ELP politinės grupės), G. Pittella, D. Roth-Behrend, Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto pirmininkas Jo Leinen, šio komiteto koordinatoriai bei Užsienio reikalų komiteto koordinatoriai. Dabar viskas priklauso tik nuo politinių grupių, t.y. ar politinės grupės galutinai parems šio klausimo patekimą į plenarinio posėdžio darbotvarkę gegužės mėnesį.

Na, o šią Didžiąją savaitę užbaigsiu Lietuvoje. Su šeima tradiciškai švęsim šv. Velykas, o jau antrąją Velykų dieną kartu su EP delegacija vyksiu vizito į Artimuosius Rytus – Vakarų krantą.

Read Full Post »

Prabėgusi savaitė EP ir pavasarėjanti Lietuva

Nors bene daugiausiai minčių ir nuotaikų kelia šios savaitės pabaigoje vykusi tvarkymosi akcija “Darom 2011“, tačiau trumpai norėtųsi žvilgtelėti atgal į darbo Europos Parlamento komitetuose savaitę bei Demokratijų bendrijos, kuriai nuo 2009 m. iki 2011 pirmininkauja Lietuva, susitikimą Briuselyje.

Pirmininkavimo Demokratijų bendrijai estafetę iš Lietuvos perims Mongolija

Demokratijų bendrija – tai tarpvyriausybinė struktūra, kurios veikloje dalyvauja daugiau kaip 100 demokratiją sukūrusių bei ją kuriančių valstybių. Jos tikslas – pasauliniu mastu stiprinti ir gilinti demokratijos normas ir praktikas. Demokratijų bendrijos veikla remiasi Jungtinių Tautų chartija ir Visuotine žmogaus teisių deklaracija.

Daugiausiai dėmesio praėjusio pirmadienio susitikime – skirta įvykiams Šiaurės Afrikoje ir visame Arabų pasaulyje. Taip pat aptarta ir istorinės atminties tema, svarstyta apie galimybę steigti darbo grupę dėl istorijų sutaikinimo.   Taip pat kalbėta bendrai apie ES kaimynystę, pati išsakiau nuomonę, kad dėmesys istorinėms patirtims ir atminčiai – labai svarbus. Taip pat laikausi pozicijos, jog ES kaimynystės politika turi būti subalansuota, nes šiuo metu visų mūsų dėmesys krypsta į šiaurės Afriką, tuo tarpu Rytų kaimynystė lieka  tarsi  primiršta.

Šiais metais Lietuva baigia pirmininkauti Demokratijų bendrijai ir perduoda  estafetę Mongolijai. Telieka tikėtis, kad Lietuvos pirmininkavimo laikotarpiu kelti siekiai stiprinti Demokratijų bendrijos vaidmenį įtvirtinant demokratines vertybes, žmogaus teises, teisės viršenybę, ir toliau skatins vieningą bendrijos šalių požiūrį į grėsmes demokratijai.

EP Aplinkos komitete – energetikos, atliekų tvarkymo strategijos aktualijos

Taip pat pirmadienį prasidėjo ir intensyvus darbas Europos Parlamento ENVI komitete, kur energijos efektyvumo, branduolinio saugumo klausimai aptarti su Komisaru G.Oettingeriu.

Artėjant tvarkymosi akcijai Lietuvoje, Briuselyje dar kartą permąstyti Lietuvos situaciją su atliekomis teko keičiantis nuomonėmis su Europos Komisija dėl ES atliekų tvarkymo strategijos. Taigi, pripažinta, kad situacija nėra paprasta visoje ES, nes atskirose valstybėse padidėjo atliekų kiekiai, nesugebama sumažinti bendrų atliekų apimčių.

Vidutiniškai vienam namų ūkiui ES tenka apie 500 kg atliekų  per metus, nors atskirose valstybėse šis kiekis siekia net 800 kg. Ypatingai daug informacijos, kokia Lietuvos situacija, galėtų suteikti ir vienas skaičius: ES sumažino atliekų, šalinamų į sąvartynus kiekį nuo 65 proc. iki 45%, tuo tarpu Lietuvoje mes vis dar šaliname į sąvartynus apie 96 procentus atliekų!!!

Taip pat akcentuota ir gyventojų švietimo svarba. Šį klausimą Lietuvoje tiek viešai, tiek Aplinkos ministerijos atstovams esu akcentavusi ne kartą, tačiau, deja, dar vis nesugebame arba nenorime suprasti, jog tinkamai neinformuojant žmonių ir neparodant atliekų tvarkymo naudos, rezultato nepasieksime. Šiandieninės atliekų tvarkymo švietimui taikomos priemonės Lietuvoje tikrai yra nepakankamos ir greičiau imitacinės, o ne orientuotos į rezultatą.

O tuo tarpu visa ES susirūpinusi, kaip įgyvendinti pagrindinius iššūkius, jog būtų suprasta, kad atliekos – tai ištekliai, kurie turi būti tinkamai tvarkomi ir perdirbimo metu gali ir turi tapti žaliavomis.

Lietuvoje. Šilti susitikimai ir švarinimosi akcija Kėdainiuose

Vos grįžusi į Lietuvą, ketvirtadienį skubėjau į  Kauno menininku namus, kur kartu su bendramoksliais minėjome savo fortepijono mokytojos Rymantės Šerkšnytės, išugdžiusios daugiau nei pusšimtį garsių muzikų, jubiliejų. Aš pati šiai mokytojai esu dėkinga ne vien už muzikines žinias ar įgūdžius, bet ir už tai, kad ji plataus požiūrio žmogus, kad pamokose darbas ir kalbos sukdavosi ne vien apie muziką, bet ir apie  pasaulio ir Lietuvos istoriją, realijas, meną.

Na o šeštadienį, kaip ir įprasta kasmet – prisijungiau prie tvarkymosi akcijos “DAROM“ – šįkart Kėdainiuose, krašte, kuriame gyveno seneliai (pernai – tvarkiausi kartu su rumšiškiečiais, savo tėviškėje). Aplinką tvarkėme pačiame mieste, Smilgos upelio slėnyje. Kartu su sūnėnais prisijungėme prie susirinkusių tvarkytis, o bendras darbas, rūpestis ir gera nuotaika tik sustiprino įsitikinimą, kad tokios geros iniciatyvos ne tik gražina mūsų kraštą, bet ir skatina bendruomeniškumą, kitokį, gražesnį požiūrį į bendravimą bei buvimą drauge.

Read Full Post »

Ką Europos jaunimas išmano apie totalitarinių režimų įvykdytus nusikaltimus?

Vakar Europos Parlamente vyko klausymai, kuriuos surengė Europos liaudies partijos frakcijos kolegos, apie tai, ką Europos jaunimas išmano apie totalitarinių režimų įvykdytus nusikaltimus.

Klausymų metu kalbėjomės apie tai, jog bendrumo siekianti Europa vis dar sunkiai gali kalbėti apie bendrą istorinę atmintį, apie tai, kad šių dienų Europa, turinti labai skirtingas istorines patirtis pagaliau turi įsiklausyti ir ieškoti bendro supratimo apie tam tikrus istorijos įvykius. Ir kad neturėtų likti dvigubų standartų, vertinant totalitarinių režimų pasekmes, karo nusikaltimų, genocido ir masinių žudynių nusikaltimus – nepriklausomai nuo to, kokia totalitarinė diktatūra juos atliko.

Ypatingai daug dėmesio diskusijoje skirta jaunimo supratimui, galimybėms pažinti ir suvokti 20-ojo amžiaus istorinius procesus.

Pati išsakiau nuomonę, jog Europos Sąjungoje būtina skatinti gilesnį istorijos pažinimą, ypač jaunimo tarpe, nes  tai  – gyvybingos pilietinės visuomenės ir mūsų ateities kūrimo pagrindas. Deja, tenka pripažinti, kad šiandien sunku kalbėti apie bendrą visos Europos Sąjungos istorijos atmintį, juk stokojame savo istorijos pažinimo ir supratimo, kurį turėtume skiepyti visuomenei jau nuo jaunų dienų. Ir tai turėtų būti daroma ne tik stiprinant dialogą tarp kartų, bet ir peržiūrint mokyklines ugdymo programas, kurios neretai yra pernelyg formalios ir neugdo istorinio supratimo, neskatina nagrinėti santykio tarp priežasties ir pasekmės. Be jokios abejonės, čia, kaip ir visame mokymo procese – labai svarbus mokytojas, jokiu būdu negalime absoliutinti situacijos, kalbėdami apie pasenusias ir jaunajai kartai poveikio nebeturinčias istorijos mokymo programas bei metodikas, juk yra nemažai mokytojų, kurie savo iniciatyva rūpinasi, kad istorijos pažinimas būtų gyvas ir iškalbingas. Tačiau toks rūpestis turi tapti sistema, o ne pavieniu reiškiniu.

Turime kuo ir pasidžiaugti: pastaruoju metu pasirodo vis daugiau gražių, tradicinėmis tapusių jaunimo iniciatyvų. Esu įsitikinusi, kad reikia skatinti jaunimo veiklas ir projektus šioje srityje, ieškoti paveikesnių būdų susipažinti su mūsų istorija – diegti jaunimui istoriją per jausmus, asmeninį patyrimą. Pristačiau susirinkusiems kolegoms vieną iš pavyzdžių Lietuvoje, kurį pati remiu visomis išgalėmis, nes esu tikra, kad kasmet rengiamas ir milžinišką pasisekimą turintis jaunimo projektas “Misija Sibiras“ yra labai svarbus. Jo metu lankomos tremties vietos, tvarkomi tremtyje mirusiųjų tautiečių kapai yra nepakeičiama patirtis ir supratimas jaunajai kartai, o dar svarbesnė misija tas patirtis perduoti savo jauniesiems kolegoms – grįžę iš ekspedicijų jaunuoliai mokyklose ir visuomenei pasakoja, ką patys matė ir patyrė tremties vietose, ką išgirdo iš vietos gyventojų. Džiaugiuosi ir muzikinės grupės “Skylė“ iniciatyva – albumu “Broliai“, kuris prikėlė galimybę jaunimui pažinti 1944–1953 m. Lietuvos laisvės kovų dalyvių kelią ir patirtis. Esu tikra, kad tokias iniciatyvas reikia puoselėti visoje Europoje ir skatinti jas jungtis.

Ar yra paskatų tolimesniems žingsniams? Tikrai taip. 2010 m. gruodį Europos Komisijos kolegijos patvirtintas raportas dėl totalitarinių  režimų įvykdytų nusikaltimų atminties išsaugojimo taip pat yra labai stiprus pagrindas ateities veiklai. Šiuo dokumentu ir jame išdėstytais pasiūlymais turime vadovautis ES ir nacionaliniu lygmeniu siekdami išsaugoti istorinę atmintį. Šiuo metu svarbiausia, kad Europos Komisija vykdytų savo praktinius įsipareigojimus ir numatytų totalitarinių režimų įvykdytų nusikaltimų atminties įamžinimo projektams finansavimą įvairiose ES programose.

Prieš trejetą metų Europos Sąjunga programoje “Europa piliečiams“ numatė priemonę “Gyva Europos atmintis”, skirtą hitlerizmo ir stalinizmo įvykdytų nusikaltimų atminimo projektų finansavimui. Lietuvos projektų finansavimas pagal šią programą pastebimai išaugo: 2007 m. šiai programai nebuvo pateikta nė vieno projekto, tačiau 2010 m. – finansuoti jau septyni projektai.

Tai rodo pažangą, tačiau reikėtų pasvarstyti, kaip galima būtų pritraukti, kiek įmanoma daugiau ir įvairesnių projektų teikėjų, suvienyti jų jėgas. 

Nacionalinės nevyriausybinės organizacijos, regioniniai kultūros centrai, muziejai turi nemažai vertingos medžiagos, kuri turėtų būti ištraukta iš lentynų ir pateikta platesniam visuomenės ratui. Tačiau kalbant apie ES finansavimą, šios įstaigos turi mažiau arba visai neturi galimybių gauti bendrą finansavimą iš kitų nei ES šaltinių arba stokoja tarptautinio bendradarbiavimo patirties, ko reikalauja dabartinės projektų finansavimo nuostatos. Todėl raginau ir raginsiu Europos Komisiją supaprastinti reikalavimus projektų dalyviams.

Ir tai svarbu ne tik dėl pagarbos ir atminties tiems 780 922 savo kraštiečių, kurių Lietuvoje netekome 1940–1952 sovietinės okupacijos metais, bet ir dėl mūsų šalies, savo laisvės vertės suvokimo ir valstybės bei visos Europos ateities.

***

Lietuvoje 1944-1952 m. laikotarpiu buvo suimta 18 819 partizanų, iš kurių 12 459 buvo pogrindžio kovotojų rėmėjai. Per visą partizaninio karo laiką, Lietuvoje žuvo 20 101 partizanas (apie pusę 16-21 metų amžiaus).

Per šį laikotarpį legalizavosi 8 493 kovotojai. Istorikų duomenimis 1944 m. rudenį veikė apie 12 tūkst. Lietuvos partizanų, 1945 m. pavasarį apie 30 tūkst., 1946 m. vasarą – apie 4,5 tūkst., 1950 m. rudenį apie 1,2 tūkst. Lietuvos partizanų.

Read Full Post »

ES turi reaguoti į planus statyti atomines elektrines šalia išorinės ES sienos

Vakar Europos Parlamento Aplinkos visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto posėdyje pasisakiau dėl atominės energetikos situacijos ir saugumo ES. Komitete dalyvavusio Europos energetikos komisaro Guentherio Oettingerio dėmesį atkreipiau į būtinybę susirūpinti, kas vyksta prie ES išorinių sienų ir solidariai reikalauti, kad Rusija ir Baltarusija, įgyvendindamos atominius projektus, laikytųsi aukščiausių tarptautinių branduolinės saugos standartų bei visų tarptautinių konvencijų reikalavimų.

Baltarusija ruošiasi statyti atominę elektrinę vos už 50 kilometrų nuo Lietuvos sostinės Vilniaus. Rusija – taip pat rengiasi statyti atominę elektrinę Kaliningrade. Lietuvai abu projektai kelia ypatingą susirūpinimą, kadangi jų įgyvendinimui trūksta skaidrumo ir informacijos, kaip to reikalauja ESPOO konvencija. Juo labiau, kad nekreipdamos dėmesio į Japonijos įvykių kontekstą, Baltarusija ir Rusija pasirašė Baltarusijos atominės elektrinės statymo ir finansavimo sutartį, o PAV procesas tuo metu tėra tik imituojamas, pakartotiniai Lietuvos prašymai pateikti informaciją – ignoruojami.

Pasisakydama akcentavau, kad įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, Europos Sąjunga įgijo naujų kompetencijų energetikos srityje ir pakankamai aktyviai šiomis galiomis naudojasi kuriant vieningą ES energetikos vidaus rinką. Tačiau esu įsitikinusi, kad Europos Komisijai nederėtų bijoti prisiimti daugiau atsakomybių ir sprendžiant su energetika susijusius išorės santykių klausimus, nes energetikos, kaip ir aplinkos klausimai, nepaiso valstybių sienų. Todėl bet kokia veikla, vykstanti prie Europos Sąjungos sienų, turi būti ir Europos Sąjungos reikalas.

Teko priminti ir Lietuvos, savanoriškai išsikvietusios TATENA misiją, kuri pozityviai įvertino būsimosios atominės elektrinės aikštelės saugumą ir patikimumą, pavyzdį ir akcentuoti, kad tuo metu, kai ES valstybės narės aktyviai sprendžia atominio saugumo klausimus ir glaudžiai bendradarbiauja su TATENA, ne žemesnius standartus turi taikyti ir kaimyninės valstybės.

O Europos Sąjunga privalo prižiūrėti, kad šių standartų būtų laikomasi iš tiesų.

Europos energetikos komisaras G.Oettingeris posėdyje išsakė pažadą pasidomėti branduolinių jėgainių šalia ES sienų aktualijomis ir akcentavo, kad tarptautinių standartų paisymas, įgyvendinant tokio lygio projektus, yra labai svarbus. Jis taip pat užsiminė, kad šių dienų įvykiai neabejotinai skatina diskusiją dėl branduolinio saugumo standartų peržiūros ir griežtinimo.

Read Full Post »

Savaitė Briuselyje: plenarinės sesijos aktualijos ir tikrą pavasarį pranašaujantis Vasario 16-osios minėjimas

Ši savaitė Briuselyje – ne tik daugelio posėdžių, bet ir plenarinės sesijos savaitė, gausi susitikimų ne tik Europos Parlamente, bet ir už jo ribų. Savaitės pradžioje dalyvavau „Europos studentų demokratų“ (EDS) organizacijos, vienijančios centro-dešinės jaunimo nevyriausybines organizacijas,  50-mečio minėjime. Sutikau nemažai buvusių kolegų, su kuriais bendravom įvairiuose tarptautiniuose renginiuose, kuomet aktyviai dalyvavau Jaunųjų konservatorių lygos veikloje.

Besirengiant plenarinei sesijai kaip įprasta posėdžiavome darbo grupių, politinių grupių formatuose. Vienas pagrindinių šios savaitės klausimų EP – ne tik islamo pasaulį krečiantys gyventojų maištai Tunise, Egipte, bet ir penktadienį vykusioje Europos Viršūnių Taryboje aptartas energetikos klausimas. Bene pirmą kartą toks didelis dėmesys buvo skirtas energetikai. Pastaruoju klausimu pasisakiau ir plenarinėje sesijoje. Europos Vadovų Taryba patvirtino, kad po 2015 m. nei viena ES valstybė narė neliktų energetine sala. Tai labai svarbus klausimas. Ypatingai toms valstybėms, kurios šiandien ES yra energetiškai izoliuotos. O šiuo metu jungčių stinga būtent tose šalyse, kur gamtinių dujų sektoriuje dominuoja vienas  operatorius. Paraginau Europos Parlamentą, Komisiją ir Tarybą išnaudoti visas galimybes atvirai išreikšti nepritarimą spaudimui, kurį patiria valstybės narės, siekiančios įgyvendinti ES teisės aktus. Praleisdami galimybę priimti tinkamus ir ryžtingus sprendimus šioje situacijoje, vargiai galime tikėtis, kad pavyks pasiekti, jog ES vidaus energetikos rinka bus integruota, efektyviai veikianti ir izoliuotų energetinių salų nebeliks. Šiuo klausimu į pasitarimą ir Lietuvos pozicijų pristatymą kvietė ir Lietuvos ambasadorius Europos Sąjungoje R. Karoblis.

Dar vienas klausimas dėl kurio diskutavome plenarinėje sesijoje šią savaitę – elektroninių prietaisų atliekos ir jų tvarkymas – 2003 m. priimtos Direktyvos peržiūra. Nors šiuo metu apie 85 proc. elektroninių atliekų yra šalinama, bet mažiau nei pusė jų yra tinkamai tvarkomos (o Lietuvoje pagal užsibrėžtus tikslus surenkama ir sutvarkoma bene tris kartus mažiau šių atliekų). Vartotojui bene svarbiausi faktoriai – kaina ir mokestis už atliekas bei jų surinkimą. Paskaičiuota, kad elektroninių atliekų surinkimas nuo „namų slenksčio“ yra kur kas brangesnis, todėl EP diskusijoje buvo svarstoma ar gamintojas turėtų įtraukti surinkimo mokestį į bendrą produkto kainą, ar tuo turėtų pasirūpinti patys.

Vasario 3 d., anksčiau nei įprastai Briuselyje buvo minima ir Vasario 16-oji. Šventę „Lietuvos identitetas“ Europos Komisijoje globojo komisaras A. Šemeta, Lietuvos ambasadorius Europos Sąjungoje R. Karoblis, Lietuvos ambasadorė Belgijos karalystėje ir Liuksemburgo kunigaikštystėje N. Žambaitė, Lietuvos kultūros ministras A. Gelūnas. Per 500 svečių buvo pristatyta lietuvių dizainerių kolekcija, tekstilininkų darbai, grojo styginių kvartetas.

 Na, o penktadienį jau pasitiksiu Jeruzalėje – čia iki pirmadienio vyks susitikimai su Izraelio Prezidentu, Vyriausybės ir Kneseto vadovais, ministrais. Grįžusi būtinai pasidalinsiu viešnagės įspūdžiais ir šiame dienoraštyje.

Read Full Post »

Europos Parlamento komiteto posėdyje – apie sveikatos priežiūros skirtumų mažinimą ES

Pasibaigus intensyviai plenarinės sesijos savaitei Strasbūre – vėl grįžtame į Briuselį. Ši savaitė – komitetų: verda diskusijos, keliami klausimai, daugybė siūlymų ir svarstymų. Šiandienos Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto posėdyje aptarėme sveikatos priežiūros skirtumus  ES ir būtinybę juos mažinti.

Noriu pasidžiaugti, kad svarstant EP pranešimą dėl sveikatos priežiūros skirtumų mažinimo, pritarta visiems keturiems siūlymams, kuriais išsakiau raginimus didinti sveikatos paslaugų prieinamumą neįgaliesiems.

Šiuo metu vis dar pasitaiko atvejų, kuomet negalią turintys asmenys dėl nepritaikytos infrastruktūros tiesiog neturi galimybės pasinaudoti tinkamomis sveikatos priežiūros paslaugomis. Lietuvoje tokių atvejų, deja, taip pat nemažai. Šias problemas ir nesklandumus, ribojančius negalią turinčių žmonių galimybes pasinaudoti būtinosiomis sveikatos priežiūros paslaugomis  ne kartą esame aptarę su neįgaliųjų interesams atstovaujančiomis organizacijomis. Rūpestį kelia ne tik susisiekimo problemos, bet ir nereta reikiamybė patiems įsigyti vaistus, kuriais turėtų aprūpinti gydymo įstaiga, specifinės informacijos stoka, teisinės bazės trūkumai. Tačiau, tikiuosi, kad, kaip ir šį kartą, bendradarbiaujant su visuomeninėmis organizacijomis, tas problemas pavyks spręsti. Be abejonės, tiesa ir ta, kad labai greito proceso tikėtis vargiai galėtume.

Štai praėjusiame plenariniame posėdyje kaip tik pritarta pacientų mobilumo direktyvai, kuri suteiks galimybę naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis visose ES valstybėse.

Tačiau šio klausimo aktualumą pradėjo kelti dar praėjusios kadencijos Europos Parlamento nariai, kaip greitai galėsime naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis “be sienų“ esu ir pati lygiai prieš metus klaususi kandidato į sveikatos komisarus J.Dalli.

Taigi, šiemet, po antrojo svarstymo Europos Parlamentas pritarė direktyvai dėl pacientų teisių į tarpvalstybines sveikatos priežiūros paslaugas ir, galime tikėtis, kad dar po metų visi galėsime šio sprendimo teikiamomis galimybėmis pasinaudoti kasdienybėje.

Suprantama ir tai, kad klausimas nebuvo paprastas, daug klausimų kėlė ir valstybės narės, išsakyta nuogąstavimų dėl “medicininių paslaugų turizmo” ir pan.

Tačiau nemažomis pastangomis sutarimą visgi pavyko rasti ir dauguma EP narių išreiškė paramą šiam dokumentui sutelkdami dėmesį į žmonių išsakytus lūkesčius geriau rūpintis savo sveikata ir pasinaudoti  geriausiomis sveikatos priežiūros paslaugomis.

Eurobarometro tyrimas aiškiai rodo, kad lietuviai (38 %), kaip ir kiti europiečiai, esant poreikiui ketintų pasinaudoti sveikatos priežiūros paslaugomis kitoje ES valstybėje. Ir didžioji dalis pacientų, panašu, nežada “turistauti“, sveikatos priežiūros paslaugas kitoje ES valstybėje jie rinktųsi tuo atveju, kai jų valstybėje reikiama sveikatos priežiūros paslauga neteikiama (91,3 proc.) arba tuomet, kai kitoje valstybėje teikiama geresnės kokybės paslauga (77,5%).

Read Full Post »