Feeds:
Įrašai
Komentarai

Posts Tagged ‘ES parama’

Šiandien kreipiausi į LR Vyriausybę, ragindama peržiūrėti Gedimino Kirkilo Vyriausybės parengtą Nacionalinės energetikos strategijos 2008-2012 m. planą ir įvertinti, ar teisėtai šiame plane kogeneracinės elektrinės Vilniuje statybai vieniems verslo dalyviams – UAB Regioninei komunalinių atliekų deginimo (RKAD) gamyklai – sudaromos išskirtinės sąlygos.

Kartu su TS-LKD Vilniaus miesto skyrių sueigos pirmininku Mantu Adomėnu surengtoje spaudos konferencijoje pasidalinau savo įsitikinimais, kad tokia praktika, kai nacionaliniame priemonių plane nurodomas konkretus, tuomet vos pirmuosius metus skaičiuojantis, ūkio subjektas ir jam be konkurso suteikiamos prielaidos tikėtis pasinaudoti nacionaliniais resursais, numatoma daugiau nei pusės milijardo litų ES parama, yra ydinga. Šitokias išskirtines nuostatas reikėtų skubiai peržiūrėti ir pakeisti į tokias, kurios būtų skaidrios ir objektyvios.

Aplinkybės, susijusios su minima gamykla, abejotinos ne tik konkurencingumo ar itin palankių sąlygų tam tikriems verslo subjektams požiūriu. Jos pažeidžia ir atliekų tvarkymo prioritetų eiliškumą, kas yra numatyta Valstybiniame strateginiame atliekų tvarkymo plane, o taip pat kituose Europos Sąjungos ir Lietuvos teisės aktuose. Juk pirmiausia būtina pasirūpinti atliekų prevencija, rūšiavimu, antriniu panaudojimu, perdirbimu, bet ne deginimu.

Mano manymu, atsakingos institucijos pirmiausia turėtų pasirūpinti, kaip paisyti valstybės ir piliečių interesų, tinkamo ir savalaikio svarbių sprendimų priėmimo, taip pat turėtų būti atkreiptas deramas dėmesys į iki šiol ignoruojamus, nors ir aiškiai išsakomus piliečių ir ekspertų signalus, jog kyla labai pagrįstų abejonių dėl šio subjekto siūlomos atliekų deginimo gamyklos poveikio aplinkai ir rizikos veiksnių, kurie nutylimi.

Kai tokios gamyklos statybos reikalai paliekami vien tik privataus ūkio subjekto iniciatyvai, juo labiau – kai ta iniciatyva finansuojama ES fondų lėšomis, atrodo kad tam tikros institucijos tikslingai demonstruoja negebėjimą vykdyti joms įstatymais priskirtų funkcijų. O taip būti neturėtų. Interesą čia turėtų matyti ir vietos savivaldos, ir aplinkosaugos, ir ūkio politiką formuojančios institucijos. Juk priimant tokius sprendimus būtina pasirūpinti ir objektyviu poveikio aplinkai vertinimu ir, įvertinus bendrą miesto taršą, parinkti tinkamą vietą. Priešingu atveju tokie sprendimai bus grėsmingi ir aplinkai, ir žmonių sveikatai.

Galima be pabaigos svarstyti įvairius “už“ ir “prieš“, tačiau esminis klausimas yra paprastas: apie kokią atliekų deginimo gamyklą iš tiesų kalbame? Juk kai remiamasi pasauliniais pavyzdžiais, reikia nepamiršti, kad atliekų deginimo įrenginiai taip pat būna dvejopi: prasti, kurie statomi retai apgyvendintose teritorijoje, galintys būti pavadinti katastrofa aplinkai, ir kitokie – saugūs, modernūs, reikalaujantys milžiniškų investicijų. Ir pirmiausiai į klausimą, kokios atliekų tvarkymo sistemos ketinama imtis, turėtų atsakyti pati vietos savivalda. Nes šiandieninė atliekų deginimo gamyklos pasiūla, neatlikus patikimos kompleksinės analizės, atrodo keistai. Susidaro įspūdis, kad geruosius pavyzdžius vardiname apie vienokias, o statyti ketiname – kitokias atliekų deginimo gamyklas.

Read Full Post »