Feeds:
Įrašai
Komentarai

Posts Tagged ‘ES’

Švęsdami Lietuvos narystės dešimtmetį Europos Sąjungoje, pastarosiomis savaitėmis daug kalbame apie buvimo šioje bendrijoje vertę ir naudą kiekvieno žmogaus kasdienybėje. Viena iš svarbių Europos Sąjungos veiklos sričių, kuri aktuali kiekvienam kasdieniame gyvenime – vartotojų apsauga. Europos Sąjungoje užtikrinamas laisvas prekių ir paslaugų judėjimas – laisvai galime pirkti prekes ar naudotis paslaugomis kitoje valstybėje narėje. Tačiau kartais nutinka, jog gautos prekės ar paslaugos neatitinka mūsų lūkesčių, o jei jos įsigytos svetimoje valstybėje, dažnai nežinome, ar galime tikėtis kokios nors kompensacijos.

Europos Parlamentas – institucija, ypač aktyviai siekusi priimti vartotojų teises aktyviau ginančius teisės aktus. Tokiais teisės aktais visų pirma siekiama, kad pirkėjas gautų kuo tikslesnę ir skaidresnę informaciją apie įsigyjamus produktus ar paslaugas. Tai pasakytina tiek apie maisto produktų ženklinimą (EP iniciatyva nustatyta, jog etiketėse pateikiama informacija būtų pateikiama suprantamai ir tik tokia, kuri buvo patvirtinta moksliniais tyrimais), tiek ir apie įvairias vartojimo sutartis (ES teisės aktų dėka, imdami paskolą, galime aiškiai matyti, kokią galutinę sumą kas mėnesį turėsime grąžinti).

Net ir tuomet, kai įsigyjame prekę ar paslaugą pakankamai apie ją žinodami, ne visuomet liekame jomis patenkinti. Tokiais atvejais ES teisės aktai užtikrina kiekvienam galimybę kitoje ES valstybėje įsigijus prekę ar paslaugą, o trūkumus pastebėjus tik tuomet, kai esame parvykę namo, gauti kompensaciją savo valstybėje. Tokia nuostata galioja tiek nekokybiškoms prekėmis (pvz., batais, automobiliais ar bet kokia preke, internetu įsigyjama iš kitos ES valstybės), tiek paslaugoms. Kalbant apie paslaugas, vartotojai dažniausiai nukenčia įsigydami turizmo ar kelionių paslaugas – suteikiamas žemesnės kategorijos viešbutis, atšaukiamas ar atidedamas skrydis. Įvairiuose ES teisės aktuose įtvirtintos keleivių ir poilsiautojų teisės ir paslaugų teikėjų atsakomybė – užtikrinti ne žemesnės nei nusipirktos klasės viešbutį, sumokėti kompensaciją už prarastą bagažą, neįvykusį ar vėluojantį skrydį. Naujausiu teisės aktu kelionių organizatorius tampa atsakingas už visas savo parduodamas paslaugas, nepriklausomai nuo to, ar pats jas suteikia. T.y., kelionių agentūra, jei jai sumokėjote už visas savo atostogas, privalo jums sumokėti kompensaciją, net jei yra tik tarpininkas tarp jūsų ir kelionės sąlygas pakeitusios aviakompanijos ar viešbučio.

Kalbant apie keliones, prieš kelerius metus numatyta, kad ilgo nuotolio kelionių (visų pirma – lėktuvais, keltais, autobusais) infrastruktūra (stotys, uostai, oro uostai) bei joje pateikiama informacija (apie maršrutus, reisų atidėjimus ir pan.) privalo būti pritaikyta neįgaliems asmenims (turintiems judėjimo, klausos ar regos negalią). Be to, neįgaliuosius lydintiems asmenims (kai tokia lydinčiųjų pagalba reikalinga) turi būti suteikta galimybė keliauti nemokamai.

Nebeįsivaizduojame savo kelionių ir gyvenimo be mobiliųjų įrenginių. Naudojame juos bendravimui, darbui, informacijos paieškai. Vis tik Europoje be sienų kainos už telekomunikacijų paslaugas, kai jomis naudojamės užsienyje, tebėra didesnės, nei norėtume. Jau beveik dešimt metų Europos Parlamento iniciatyva yra palaipsniui mažinami tarptinklinio ryšio (roumingo) tarifai. Štai ir nuo šių metų liepos 1 dienos, keliaudami į kitas ES valstybes, mokėsime dar mažiau, nei mokėdavome iki šiol. O nuo 2017 metų vidurio, būdami užsienyje, namo skambinsime, į skambučius atsiliepsime, internete mobiliaisiais įrenginiais naršysime tokiomis pačiomis sąlygomis bei kainomis, kaip ir būdami namie.

Viena iš specifinių turizmo rūšių – medicininis turizmas. Vis daugėja europiečių, vykstančių į kitas ES valstybes pas širdies, plastikos chirurgijos, odontologijos ar kitų medicinos sričių specialistus. Prieš kelerius metus priimta šiems žmonėms aktuali ES direktyva, numatanti, jog jie už kitoje ES valstybėje patirtas medicinos paslaugas gali gauti kompensaciją iš savo valstybės ligonių kasų (žinoma, savo valstybėje numatytų kompensacijų ribose).

Dar vienas su sveikatos apsauga susijęs vartotojų teisių apsaugos pavyzdys (nors šiaip sveikatos apsauga – daugiau valstybių, o ne Europos Sąjungos reguliavimo dalykas) – vaistų kainų skaidrumas. ES direktyva numato, kad valstybės turi priimti skaidresnes taisykles, kuriomis remiantis būtų nustatomos vaistų kainos. Pagal šias taisykles, turi būti viešai skelbiamas ekspertų, dalyvaujančių kainų nustatyme sąrašas (tiksliau, ne pačių kainų, o valstybės kompensuojamos vaistų kainos dalies) bei jų interesų deklaracijos (ne paslaptis, jog dauguma tokių ekspertų dirba ir farmacijos įmonėse), taip pat siūloma viešai skelbti ir pačius patvirtintus vaistų kainų sąrašus.

Be to, valstybė privalo viešai skelbti kriterijus, kuriais remiantis, priima sprendimą įrašyti vaistą į kompensuojamųjų sąrašą. Taip pat privalo būti sudarytos palankesnės sąlygos į šį sąrašą įtraukti ir lygiavertes (dažnai – ir pigesnes) jau sąraše esančių medikamentų alternatyvas (ypač jei jos jau yra patvirtintos kitose ES valstybėse).

Taigi užduodami sau klausimą „ką kiekvienam mūsų asmeniškai davė ta Europos Sąjunga“, nepamirškime šių pokyčių labai svarbiose mūsų gyvenimo srityse. O taip pat – būkime budrūs, atsakingi ir pilietiški: dažniau išsakykime savo nuomonę apie pokyčius, kurių norime. Nes būtent piliečių balsas turi būti pamatu politikų ir ES institucijų darbams. O kai tie išsakyti lūkesčiai atsispindės kasdienybėje, neabejotinai žmonės turės daugiau paskatų tikėti tiek Europa, tiek jiems atstovaujančių organizacijų, institucijų ar politikų darbu.

Read Full Post »

Europos Sąjunga pradėjo savo veiklą visų pirma kaip ekonominė sąjunga. Tačiau bėgant metams, europiečiai suprato, jog bendri – ne tik ekonominiai interesai, tačiau ir tarša. Juk teršalai, išleisti į orą ar upę vienoje valstybėje, nepaiso sienų, gali nukeliauti šimtus ar tūkstančius kilometrų, prieš nusėsdami mūsų daržuose ar įsiskverbdami į plaučius. Tokiu būdu rūpestis dėl bendrų aplinkos apsaugos standartų virto ES aplinkos politika. Iki 2004 metų, kuomet Lietuva tapo ES nare, Europos Sąjungos institucijose priimta virš 600 ES teisės aktų, kurių tikslas – užtikrinti aukštus aplinkos apsaugos standartus.

Ruošiantis narystei ES ir per narystės dešimtmetį Lietuvai aplinkos srityje reikėjo nuveikti išties daug – juk okupacijos metais aplinkai dėmesio praktiškai nebuvo skiriama. Vienas aplinkos apsaugos principų yra ir visuomenės teisė susipažinti su informacija apie juos supančią aplinką bei dalyvauti su tuo susijusių klausimų priėmime. Tuo tarpu bet kokios su žmogaus teisėmis susijusios problemos kėlimas sovietinės okupacijos metu buvo laikomas prieštaravimu valdžiai (deja, Putino Rusija, atrodo, grįžta į tas pačias vėžes). Taigi apie ekologines katastrofas ar jų mastą arba nesužinodavome (avarijos slaptose chemijos pramonės įmonėse, grunto tarša chemikalais ir naftos produktais, tikroji oro, vandens telkinių būklė) arba sužinodavome tik jei to nebebūdavo galima nuslėpti (kaip nutiko Černobylio katastrofos atveju).

Narystė ES suteikė daug galimybių ištaisyti ir pagerinti aplinkos būklę: nustatyti taršos šaltinius, išvalyti labiausiai užterštas vietas ir nelegalius sąvartynus, prijungti didžiąją dalį kaimo vietovių prie nuotekų tinklų, keisti asbestines stogų dangas nekenksmingomis žmogui. Kita vertus, prisiėmėme ir įsipareigojimą su ES derinti ir bendradarbiauti formuojant bei įgyvendinant savo aplinkos apsaugos politiką: stebint aplinkos būklę, kovojant su tarša, ženklinant bei naudojant pavojingas ir kenksmingas medžiagas, saugant gyvąją gamtą, keliant aplinkos apsaugos specialistų kompetenciją, didinant visuomenės sąmoningumą.

Kad mūsų aplinkosauginė sąmonė po truputį keičiasi, rodo ir didelio gyventojų dėmesio sulaukianti švarinimosi akcija „Darom“. Prieš kelerius metus gimusi kaip Estijos ir Lietuvos savanorių iniciatyva, ši akcija jau išplito po visą pasaulį. 2011 metais Europos Parlamentas mano ir kolegų iniciatyva paragino ją vykdyti visose ES valstybėse. Džiaugiuosi, kad ši bendra iniciatyva pasiekė tikslą – šiemet švarinimosi akcija “Darom” (Let’s do it!) oficialiai paskelbta visos ES renginiu, pavasariniam aplinkos tvarkymui suburianti 28 šalių europiečius. Rezoliucija, raginanti šią akciją padaryti pasauline priimta ir Jungtinėse Tautose.

Švarinimosi akcijos Lietuvoje svarbios ne tik dėl to, kad po jų mūsų aplinka tampa gražesnė, kad iš jos pašalinamos ne tik gamtai, bet ir žmonėms kenksmingos atliekos. Šių akcijų metu surenkamų atliekų kiekis kaskart parodo, kiek kurdami atliekų tvarkymo sistemą Lietuvoje pasistūmėjome pirmyn. Kol kas žinios, deja, nedžiugina: Europos Sąjungoje esame tarp valstybių, kurios vis dar labai daug atliekų šalina į sąvartynus, o taip pat – vis dar nevengiame atsikratyti atliekų palikdami jas gamtoje, kur pakliūva. Tai aiškiai rodo, kad supratimo, kaip elgtis su atliekomis tiek buityje, tiek valstybėje – stinga. Tokia elgsena iliustruoja bendras nuotaikas ir požiūrį į aplinkosaugos dalykus, nes nežiūrint į tai, kad šioje srityje atsiranda vis daugiau atsakingai besielgiančių žmonių ir organizacijų, vis dar dažnai pasigirsta svarstymų, jog aplinkos klausimai – pernelyg didelis išlaidavimas ir ekonomikos augimo stabdis, todėl esą aplinkos apsaugos standartų laikymąsi galima atidėti „geresniems laikams“. Toks požiūris atkeliavo dar iš praėjusio tūkstantmečio, kuomet įvairios taisyklės, skirtos apsaugoti aplinką, būdavo kuriamos nesigilinant į tai, kokį poveikį jos gali turėti ekonomikai ar kitoms mūsų gyvenimo sritims.

ES institucijose ir kitose ES valstybėse šitokio siauro požiūrio jau atsisakoma, ir į aplinkos klausimus žiūrima integruotai – kaip į būtiną bet kurios kitos politikos srities elementą. Būtent dėl šios priežasties, priimant bet kurios srities teisės aktus, privaloma atsižvelgti ir į tai, kokį poveikį jie gali padaryti aplinkai. Naujausi tokių teisės aktų pavyzdžiai – naujoji ES žemės ūkio politika, kaip būtiną ES paramos sąlygą numatanti ir aplinkos apsaugos reikalavimų laikymąsi. Antra vertus, Europoje vis didesnį pagreitį įgauna ir aplinkos įtraukimas į ekonomiką. Tai – ne tik „žaliosios“ darbo vietos ar viešieji pirkimai, tačiau ir, pavyzdžiui, požiūris į atliekas ne kaip į problemą, kuria reikia atsikratyti, o kaip į galimybę gauti pigesnių žaliavų gamybai.

Ką daryti, kad europiečiais taptume ne tik perkeldami ES reikalavimus į savo teisę, bet ir savo požiūriu į aplinką? Viena vertus, reikia daugiau dėmesio skirti visuomenės švietimui bei informavimui, ypač – mokyklose ir ikimokyklinio ugdymo įstaigose. O tai, jog jaunoji karta, ugdymo įstaigos, šeimos ir visuomeninės organizacijos yra atviros ir nuoširdžiai jungiasi prie aplinkosauginių ir šviečiamųjų projektų, kad turi daug idėjų, kaip būti draugiškesniais gamtai ir nori jomis dalintis – per pastaruosius penkerius metus patyriau pati, prieš ketverius metus pradėjusi „Žaliojo kodo“ iniciatyvą. Tai projektas, kurio metu visi buvo kviečiami imtis iniciatyvos ir mokytis atsakingiau žvelgti į savo aplinką ir “žaliosiomis” idėjomis dalintis su savo draugais, artimaisiais ir kolegomis. Tokiu būdu “Žaliasis kodas” subūrė nemažą bendruomenę. Taigi, žmonės yra labai geranoriški ir atviri, kai supranta savo veikimo svarbą ir rezultatus. Tad pagrindinė valstybės institucijų, atsakingų už aplinkosaugos politikos formavimą, užduotis šiuo metu yra suteikti žmonėms reikiamos informacijos ir padaryti viską, kad į aplinkos apsaugą visi (gyventojai, verslininkai, valdininkai) pradėtų žiūrėti ne kaip į biurokratinį reikalavimą, o kaip į žingsnį link gražesnio ir geresnio gyvenimo.

Read Full Post »

eu_us_puzzle_

Matyt dar prieš pusmetį diskusijos dėl bendradarbiavimo su JAV perspektyvų veikiausiai suktųsi labiau apie ekonominius, kultūrinius ir socialinius aspektus, čia įžvelgiant didžiausią dar neišnaudotą potencialą, naujoves ir galimybes, ir kiek mažiau apie saugumą, kur „viskas po senovei“, „mus saugo NATO 5 straipsnis“.

Tačiau susidūrimas su nebepaneigiama Rusijos karine agresija ir tarptautinių sutartinių normų atmetimu, visa jėga ir jau nebe tarp specialistų, bet ir plačioje visuomenėje, sugrąžino diskusiją apie „kietąjį“ saugumą ir realybėje išryškino tai, kad transatlantinė partnerystė ir bendradarbiavimas su JAV yra pagrindinė tiek Lietuvos, tiek ir visos Europos saugumo struktūros sudedamoji dalis ir garantas. Ne iš kieno nors kito, o iš JAV sulaukėme skubaus ir realaus pastiprinimo.

Praėjusią savaitę Europos Parlamente (EP) kaip tik patvirtinome pranešimą dėl priešraketinės gynybos (PRG) sistemos. EP sveikina PRG įrangos dislokavimą Rumunijoje ir Lenkijoje, ir pažymi, kad PRG turi tapti viena pagrindinių Europos saugumo atsparų ir užtikrinti vieningą apsauginį skydą Europoje, be jokių spragų.

Buvo metas kai abiem pusėms – tiek ES, tiek JAV – bendradarbiavime stigo entuziazmo. Bedraugaujant buvo labiau pastebimi požiūrių skirtumai, nei bendrystės nešama nauda. Pasaulinės ekonominės krizės iššūkiai, JAV dėmesio nuo Europos atitraukimo tendencijos, abiejų bandymai „modernizuoti“ ar „perkrauti“ darbotvarkę su V. Putinu, esminiai požiūrių skirtumai dėl asmens duomenų apsaugos, bei visokie „nutekinimo“ ir „šnipinėjimo“ skandalai, tos draugystės nestiprino. O ir Lietuvoje ilgus metus buvome nurimę, ir tai atsispindi mūsų gynybos biudžeto dydyje. Kai kam į Rytus nuo mūsų buvo strategiškai naudinga, kad transatlantinės partnerystės ryšys silptų, skatinti vaidus ir nesusipratimus tarp draugų. Tikriausiai mažai tikinčių, kad tokios valstybės kaip Rusija nesinaudoja plačiomis šnipinėjimo priemonėmis.

Ko gero daugelis prisimename 2009 m., kuomet B. Obamai tapus Prezidentu, JAV Valstybės sekretorė H. Clinton iškilmingai kartu su Rusijos Užsienio reikalų ministru S. Lavrovu spaudė raudoną „reset“ (perkrovimo) mygtuką. Tada galvojau – kaip naivu, nejaugi JAV tikisi kažko? H. Clinton baigiant kadenciją, kolegoms Europoje ji išsakė savo nerimą dėl neprognozuojamos Rusijos ir jos didžiulės nostalgijos sovietinei imperijai. Nepaisant didelių JAV Prezidento nuolaidų, kad ir koreguojant gynybinius planus Europoje, matom – mygtukas neveikia, ir B. Obamai tenka atsigręžti į ES.

Dabar atėjo iliuzijų praradimo ir kaukių nusimetimo metas. Nepaisant tarptautinės bendruomenės protestų, Krymo aneksija įvyko, Putinas ir toliau kėsinasi į likusią Ukrainos teritoriją. Moldova ir Gruzija, ketinančios pasirašyti Asociacijos sutartis su ES dar šią vasarą, su nerimu laukia, kada Kremliaus dėmesys atsisuks į jas.

Rusijos agresijos prieš Ukrainą akivaizdoje daug kas pasigedo greitesnės ir griežtesnės ES reakcijos. Ilgus metus siekėme atkreipti kolegų dėmesį į tai, kad Putino Rusija nėra atsikračiusi sovietinio Šaltojo karo laikų mentaliteto ir kad iš to kyla įvairiausių bėdų siekiant konstruktyviai ir kaip lygus su lygiu bendradarbiauti su Rusija. Buvo mažai suprantančių apie ką kalbame, pavyzdžiui energetikoje, daugelis Vakaruose atmesdavo perspėjimus, sakydami, kad jei yra paklausa, tada bus ir pasiūla ir viską sureguliuos rinkos dėsniai. Pavyko įrodyti, kad Baltijos šalių energetinė priklausomybė nuo Rusijos yra visos ES bėda, ir tai palaipsniui atvedė iki realių ES sprendimų ir veiksmų šioje srityje. Tačiau ES vis dar lieka labai priklausoma nuo energijos importo iš Rusijos. Man pačiai teko įdėti daug pastangų, kad būtų pagaliau atkreiptas ES dėmesys į Rusijos ir Vokietijos susitarimą dėl Šiaurės srovės (Nord Stream) dujotiekio, kad šis projektas vykdomas trūks plyš, be tinkamo poveikio aplinkai įvertinimo, jo trūkumą veikiau kompensuojant plataus masto viešųjų ryšių kampanija, bet ir dėl to, kad jis nepagrįstas ekonomine logika ir tik padidins ES priklausomybę nuo Rusijos dujų importo. Pradžioje buvau kaltinama, kad mano argumentai – politiškai motyvuoti, tačiau šiomis dienomis kur kas daugiau kolegų apie tai garsiai prabyla. Tai, kad ES suteikia galimybes įgyvendinti Rusijai reikalingus projektus, o saviškius užmiršta, neleidžia ES išsilaisvinti nuo energetinės priklausomybės ir riboja jos manevro laisvę ieškant efektyviausių būdų atgrasinti Kremlių nuo agresijos.

Kokį poveikį kai kuriems europiečiams daro Gazpromo pinigai, iliustruoja ir buvusio Vokietijos kanclerio G. Šrioderio vieši komentarai apie ES Ukrainos politiką, kurią jis išvadino „klaida“.

Europai reikia ne tik prisidėti prie Baltijos šalių energetinės izoliacijos panaikinimo, bet ir rūpintis, kad visos ES priklausomybė būtų kuo skubiau sumažinta. JAV gali esmingai prisidėti prie šių Lietuvos ir visos ES bėdų sprendimo.

Dabar reikia perkrauti ES ir JAV santykius, jiems suteikti naujos šviežios energijos ir entuziazmo. Tikiuosi didesnio postūmio derybose dėl naujos prekybos ir investicijų sutarties. Daug kas viliasi, kad pagaliau dvi didžiausios pasaulio ekonomikos išnaudos potencialą, panaikindamos išliekančias kliūtis ir sukurs dar daugiau darbo vietų, paskatins ekonomikų augimą bei tarptautinį konkurencingumą. Europos Parlamentas dar gegužę pritarė ES ir JAV derybų pradžiai, pabrėždamas, kad visokeriopai remia tokį susitarimą, kuris bus abipusiai naudingas, tiesa atkreipdamas dėmesį į kai kuriuos klausimus, kuriais ES ir JAV matymas skiriasi – skirtingi asmens duomenų apsaugos standartai, skirtingas požiūris į GMO bei intelektinės nuosavybės apsauga ir audiovizualinis sektorius. Tačiau manau, kad entuziazmas padėtų greičiau surasti sąlyčio taškus šiais klausimais.

Šiomis dienomis B. Obama kaip tik lankosi Briuselyje, kur vyks ES ir JAV vadovų susitikimas, ir neabejoju, kad susitikimas nebus „business as usual“ – nuobodžiai įprastas.

JAV Lietuvai iki šiol buvo vienas pagrindinių ramsčių, ir toliau tokia išlieka. Tuo pačiu, tikiuosi, kad pasikeitusi padėtis tarptautiniuose santykiuose atgaivins entuziazmą ES ir JAV bendradarbiavime. O mūsų strateginis įsipareigojimas stiprinti transatlantinę partnerystę konkrečiais veiksmais turėtų atsispindėti atnaujintame Lietuvos politinių partijų susitarime.

Read Full Post »

2014 metų gegužės pirmąją baigsis pratęsto Lietuvos narystės ES sutartyje numatyto pereinamojo laikotarpio dėl žemės ūkio paskirties žemės pardavimo ES piliečiams terminas. Nemanau, kad kam nors kyla abejonių, jog tai klausimas, aktualus daugeliui Lietuvos piliečių, net jei jie nėra žemės savininkai ar nuomininkai. Tenka apgailestauti, kad vis dar nežinome, kokia Lietuvos Vyriausybės pozicija ir siūlomi sprendimai šiuo klausimu.

Kiekvienas žmogus turi teisę galėti netrukdomai įsigyti žemę toje šalyje, kurios pilietis jis yra. Žemės ištekliai riboti, o pardavimo veiksmas baigtinis, tai yra, įgyvendinus Lietuvos įsipareigojimą, žemė nuosavybės teise bus paveldima jau kitos valstybės piliečių. Žemės ištekliai yra nacionalinis turtas, ją galima būtų lyginti su strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčiais objektais, kurių kapitalo dalį gali valdyti tik užsienio subjektai, atitinkantys nacionalinio saugumo kriterijus. Jei suvokiame, kad žemė nėra tik prekė, turime vadovautis ta pačia logika, ir nustatyti saugiklius bei kriterijus, kurie apsaugotų nacionalinius interesus, užtikrintų, kad teisę įsigyti žemę turėtų tik tie asmenys, kurie sieja savo ateitį su Lietuva ir įsigytoje žemėje ketina dirbti jos labui.

Pagrindinis žemės pardavimo užsieniečiams privalumas – galimybė Lietuvos žemės savininkams uždirbti iš turimos žemės bei efektyvus jos panaudojimas – niekur nedingtų, jei užuot pardavę žemės ūkio paskirties žemę vystytume ilgalaikę jos nuomą. Deja, tokios alternatyvos neturime, nebent pavyktų pasiekti, kad visos ES šalys narės pritartų sutarties keitimui. Kartu su naryste ES Lietuva sutiko anksčiau ar vėliau įsipareigojimą dėl žemės ūkio paskirties žemės pardavimo ES piliečiams vykdyti. Tačiau akivaizdus faktas, kad Lietuva tam visiškai nepasiruošusi, o naujoji Vyriausybė, panašu, ignoruoja artėjantį terminą ir visuomenės diskusijai nepateikia jokių sprendimų. Atkreiptinas dėmesys, kad visų pirma, Stojimo sutartis neuždraudžia ginti Lietuvos interesus. Antra, būtina kuo greičiau ir kokybiškiau pasiruošti apsaugoti Lietuvos piliečių interesus liberalizavus prekybą žeme.

Tiesa tai, kad ES vadovaujamasi solidarumo principu ir kiekviena šalis stengiasi vykdyti savo įsipareigojimus. Tačiau Stojimo, kaip ir bet kurioje kitoje sutartyje numatyti įsipareigojimai – abipusiai.  Jei pasikeitė ES įsipareigojimų mums apimtys, turime teisę kelti savo  klausimus.  Taip, kaip reikalavome ES įsipareigojimų dėl Ignalinos atominės elektrinės uždarymo finansavimo įgyvendinimo.

Prisiminkime, kodėl stojimo sutartyje apskritai atsirado pereinamieji laikotarpiai? Pirmiausiai, dėl nevienodo ES šalių narių ekonominio pajėgumo, o taip pat dėl trijų esminių priežasčių: didelių skirtumų tarp ES valstybių narių ir Lietuvos žemės kainų, ūkininkų pajamų ir gaunamų subsidijų. Taip pereinamasis laikotarpis Lietuvos žemės ūkio liberalizavimui buvo susietas su išmokų sulyginimo laikotarpiais. Lietuvai stojant į Europos Sąjungą, žemės ūkio klausimus reglamentuojančiuose dokumentuose buvo numatyta, kad išmokos valstybių naujokių ūkininkams pasieks ES išmokų vidurkį jau 2013 metų pabaigoje, tačiau šiandien akivaizdu, kad šis įsipareigojimas vykdomas nebus (Lietuvos žemdirbiams tiesioginės išmokos geriausiu atveju tik 2019 metais pasiektų 75 proc. kitų ES ūkininkų gaunamų išmokų). Jei išmokų suvienodinimas atidėtas, turime pagrindą reikalauti, kad tai atsispindėtų pereinamajame laikotarpyje dėl žemės pardavimo užsieniečiams arba, kad išmokos Lietuvos ūkininkams didėtų sparčiau, nes tokia yra Lietuvos stojimo Sutarties logika.

Dar mažiau diskusijos apie tai, kaip gi ketinama užtikrinti, kad įsipareigojimas dėl žemės pardavimo ES piliečiams būtų įgyvendinamas Lietuvai mažiausiai žalingu būdu. Negirdėti apskritai jokių Vyriausybės pasiūlymų, kaip ketinama užtikrinti, kad žemę įsigyjantys asmenys sietų ateitį su Lietuva ir Lietuvos ūkio interesus atitinkančia ūkio veikla. Kitos ES valstybės narės netiesiogiai tokią kontrolę įgyvendina platesniuose žemės ūkio politikos rėmuose. Pavyzdžiui, Prancūzijoje žemės įsigijimo priežiūrą įgyvendina žemės ir kaimo plėtros agentūra, kurios funkcijos, greta kitų (kryptingas žemės ūkio vystymas) apima skaidrumo užtikrinimą žemės ūkio paskirties žemės rinkoje, siekiant išvengti spekuliatyvių ir bendroms politikos kryptims prieštaraujančių sandorių (pvz., keliančių pernelyg didelės žemės konsolidacijos grėsmę, grėsmę tradicinėms ūkio šakoms). Agentūra informuojama apie kiekvieną numatomą sandorį ir turi du mėnesius jam įvertinti. Jeigu sandoris neatitinka agentūrai keliamų uždavinių, agentūra veda derybas tarp pirkėjo ir pardavėjo.  Jei sutarimo pasiekti neįmanoma, agentūra turi teisę įsikišti, tuo atveju, jei kyla įtarimų dėl galimo spekuliavimo (pernelyg aukštų ar per žemų kainų), jei įsigyjamas žemės plotas yra pernelyg didelės apimties. Taip valstybė pasilieka galimybę išvengti spekuliacinių sandorių ir sandorių, kurie taptų kliūtimi vietos ūkininkų veiklai. Agentūra turi teisę siūlyti kitus variantus pardavėjui (ieškoti alternatyvaus pirkėjo ar žemės nuomininko). Vokietijoje žemės ūkio paskirties žemės pardavimo įstatymas reguliuoja sandorius, kuomet žemės plotas viršija nustatytą dydį ir žemės konsolidacijos sandorius, kuriuose pirmenybę teikiama ūkininkams jau vykdantiems žemės ūkio veiklą šioje šalyje. ES valstybės narės taip pat turi išimtis žemės pardavimams užsienio piliečiams strateginės reikšmės teritorijose (pavyzdžiui, pasienio teritorijose), reikalavimus užtikrinančius žemės ūkio veiklos tęstinumą, t.t.

Egzistuoja ir paprastesni mechanizmai, kurie leistų kontroliuoti kam ir kokioms veikloms parduodama žemė: pavyzdžiui, žemės pardavimas tik asmenims, sudariusiems santuoką su Lietuvos piliečiu, reikalavimas turėti bent trejų metų žemės ūkio veiklos Lietuvoje patirtį (dirbant nuomotoje žemėje), galimybė įsigyti žemės ūkio paskirties žemės tik asmenims, kurie Lietuvos teritorijoje gyveno ne mažiau, nei pastaruosius penkerius metus ir dar daugelis kitų.

Galiausiai šiame kontekste vis tik negalima ignoruoti ir to, kad dar nebaigtas žemės nuosavybės atkūrimo ir kompensavimo procesas Lietuvoje. Kalbame būtent apie Lietuvos piliečių nuosavybės teisės atkūrimo klausimus. Nuosavybės atkūrimo procesas privalo būti visiškai baigtas iki žemės rinkos atvėrimo užsienio piliečiams.

Kvalifikuotos diskusijos, kokia saugiklių sistema optimali Lietuvai, privalo būti vyriausybės ir visuomenės dėmesio centre. Vyriausybė turėtų ilgiau nedelsti ir visuomenei pateikti konkrečių sprendimų projektą bei tuo pat metu inicijuoti diskusijas Briuselyje. Galų gale, visų mūsų tikslas turi būti tinkamų sąlygų Lietuvos žemės ūkio vystymuisi užtikrinimas.

Read Full Post »

Kartais tam tikros situacijos Lietuvoje tampa panašios į absurdiškus ir mažai realistiškus pasakojimus. Sunku pasakyti, kaip atsirado tokie įpročiai, tačiau kiekvienam žmogui, bent daugiau mažiau savo gyvenime besivadovaujančiam pagrindinėmis moralės normomis – tai neabejotinai atrodo keistai. Jausmai, kurie seka po to – labai nemalonūs: tai ir pyktis, ir supratimas, kad esi kvailinamas, ir nepasitikėjimas, nerimas, nusivylimas. Žodžiu, visa tai, kas labai dažnai pastaruoju metu aptariama kaip pagrindiniai skauduliai arba tai, kuo serga mūsų visuomenė. Tokį rūpestį išsako ne tik masių psichologijos specialistai, tačiau pritariamai “liūdi” ir nemaža dalis politikų. Bet sena patarlė sako: “kaip pasiklosi, taip išmiegosi”.

Šįkart kalbu apie viešuosius pirkimus, kurių pastaraisiais mėnesiais taip kratosi politinės partijos. Tačiau pradžiai – šiek tiek priešistorės: šių metų pradžioje Seimas nusprendė, kad politinės partijos nebegalės būti remiamos juridinių ir fizinių asmenų, o bus finansuojamos iš valstybės. Jei jau taip, tai iš karto tapo aišku, kad jos, kaip ir visi kiti “mirtingieji” juridiniai asmenys – turės vadovautis Viešųjų pirkimų įstatymu, kuriame aiškiai ir lietuviškai sakoma, kad viešasis ar privatus juridinis asmuo yra perkančioji organizacija, jeigu visa ar tam tikra jo veiklos dalis yra skirta specialiai viešiesiems interesams, kurie yra nekomercinio ir nepramoninio pobūdžio, tenkinti ir jo veikla yra daugiau kaip 50 proc. finansuojama iš valstybės ar savivaldybių biudžetų arba kitų valstybės ar savivaldybių fondų lėšų, arba kitų nustatytų viešųjų ar privačiųjų juridinių asmenų lėšų. Ir tai iki šiol galiojo VISIEMS be išimties – didelėms ir mažoms institucijoms, organizacijoms ar bet kam kitam, kas atitinka šias nuostatas. Ir tikrai buvo nemažai tokių, kuriems – labai nepatogu. Buvo ir daugybė absurdiškų situacijų – ypatingai meno ir kultūros sektoriuje, kuris taip pat buvo priverstas vadovautis  “mažiausios kainos” ir “pigiausios paslaugos” principu. Nors kiekvienas meno kūrinys, ar jo atlikimas yra unikalus ir svarbiausias čia – profesionalumo aspektas. Tačiau ne – reikėjo ieškoti ir rasti būdų balansuoti toje situacijoje, kad spektakliai, meninės interpretacijos, muzikos kūriniai ar vienetiniai paveikslai būtų perkami tarsi šviežios bulvės. Kultūrininkai skundėsi, tačiau vargiai kam rūpėjo iki šiol, kai pačios politinės partijos suprato išimčių prasmę kai kuriais atvejais.

Visos šios mintys, kurioms radau laiko šiandien, kirbėjo jau seniai, tačiau iki pat pabaigos vis norėjosi tikėti, kad situacija pasisuks kažkaip pozityviai, į gerąją, teisingąją pusę. Tačiau. Vos prieš kelias savaites Seimas priėmė Viešųjų pirkimų įstatymo pataisas, kuriomis nutarta netaikyti šio įstatymo nuostatų politinių partijų vykdomiems pirkimams. Pagal tas priimtas pataisas yra įtvirtinama, kad perkančioji organizacija yra viešasis ar privatus juridinis asmuo, išskyrus politines partijas. Nė motais šiems pakeitimams pritarusiems politikams buvo ir tai, kad tokiais pakeitimais būtų pažeidžiama ES direktyva, o Lietuvai galimai būtų taikomos sankcijos.

O labiausiai, aptariant šį klausimą, verta grįžti prie svarstymų, kodėl gi politinės partijos tokios išskirtinės. Neklausiu, kodėl kratosi visuotinai taikomo įstatymo nuostatų iš tikrųjų, nes tai, tikriausiai, labai paprasta ir aišku – kiekvienas iš prigimties nori gyventi paprasčiau, laisviau, mažiau kontroliuojamas. Tačiau visai kas kita – argumentai, pateikiami viešumoje: neva nepakaks administracinių gebėjimų, resursų, viešųjų pirkimų procedūrų laikotarpio neįmanoma suderinti su politinių kampanijų ritmu, baiminamasi politinių konkurentų susidorojimo ir pan. Apie ką mes čia kalbame? Apie tai, kad keliasdešimt, kelis šimtus ar dar ten kiek tūkstančių gaunanti partija negali, negeba, nenori pasisamdyti teisininko, kuris būtų įgalus už tam tikrą valandinį įkainį susidoroti su administraciniais poreikiais įgyvendinant įstatymo reikalavimus? Apie tai, kad pramiegoję meškos miegu nespės surengti viešųjų pirkimų pagal reikiamas procedūras? Juokinga ir kartu baisu, nes jei teisintųsi kas nors kitas, būtų sakoma: nebūkite kaip studentai, kurie rengiasi egzaminui paskutinę naktį arba – jei negalite susidoroti su sąlygomis ir galiojančia tvarka – neimkite valstybinių lėšų. Bet ne. Vis dar gyvename dvigubą gyvenimą, kaip kad buvome išmokę buvusios santvarkos laikais, taikome dvigubus standartus, negebame į situaciją pažiūrėti empatiškai, labai gerai išmanome visas nuostatas, normas ir moralę, esame baisiai griežti, kol kalbame apie jų taikymą kitiems. Tačiau kai pokalbis pasisuka link mūsų – nejučia visas griežtumas išsisklaido ir paaiškėja, kad tupime prie tos pačios, suskeldėjusios geldos.

Pabaigai tenoriu pasakyti, kad, tikiuosi, jog iš Seimo į Prezidentūrą nukeliavęs įstatymas – nesulauks pritarimo. O Seimo nariai – pergalvos savo elgseną dar kartą, juk rinkimai tai čia pat. Po tokių benefisų – gali nebepadėti ir reklaminės kampanijos (nepriklausomai nuo procedūrų, kaip jos bus nupirktos), nes ir šaukštas (o buvo – gerokai daugiau!) deguto gali statinę medaus sugadinti.  O geroji šios situacijos dalis yra tik ta, kad pagaliau kilo rimta diskusija apie tai, kad reikia peržiūrėti viešųjų pirkimų tvarkos taikymą kultūros sektoriui, nevyriausybinėms organizacijoms. Ir puiku, kad diskusija pagaliau pasiekė tą lygmenį, kuriame priimami sprendimai – dar prieš kelias savaites šis klausimas imtas rimtai svarstyti tarpinstituciniu lygiu, apie problematiką ir sprendimų paiešką ėmė kalbėti ir Prezidentė. Tad tikėtina, kad rezultatyvių pokyčių sulauks tie, kam jų labiausiai reikia.

O kolegoms politikams tenoriu palinkėti pavasarinio vėjo, kuris turėtų gerokai pravėdinti užsistovėjusias mąstymo kerteles, kuriomis mėgavosi Džordžo Orvelo “Gyvulių ūkio” personažai, jog tarp lygių turi būti lygesnių.

Read Full Post »

Šiandien EP plenarinės sesijos metu parlamentarai pritarė rezoliucijai dėl kovos su diabeto epidemija, kurios bendraautore teko būti ir man pačiai, nes neabejoju, kad tai – labai svarbus klausimas nemažai daliai diabetu sergančių europiečių ir jų artimiesiems. Šia problema teko ne kartą domėtis ir Lietuvoje, kalbant apie tai, kokių kovos su diabetu veiksmų imasi mūsų valstybė.

Tikiuosi, kad priėmus rezoliuciją, su išties išsamiais siūlymais, galėsime tikėtis efektyvesnės kovos su diabetu ES lygiu.

Diabeto mastą patvirtino ir Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja – konstatuota, kad diabetas yra viena iš 4 pagrindinių neužkrečiamų ligų pasaulyje. Skaičiai išties šokiruojantys – 33 mln. sergančiųjų Europos Sąjungoje (10 proc. visų gyventojų), dar 32 mln. – priskiriami rizikos grupei. Mirties atvejų skaičius per metus – taip pat milžiniškas, 325 tūkstančiai.

Ši statistika aiškiai iliustruoja, kad priemonės, kurios buvo taikomos iki šiol – nėra pakankamos ir kad būtina sutelkti bendras sveikatos politiką formuojančių institucijų, mokslininkų, medikų bei nevyriausybinių organizacijų pastangas, kad veiksmai ir taikomos programos leistų tikėtis geresnių rezultatų.

Aišku, kaip ir daugeliu atvejų, taip ir šiuo kartu, skirtingose valstybėse narėse įgyvendinamos programos – labai nelygiavertės. Tačiau daugelyje valstybių narių išlaidos diabeto gydymui sudaro virš 10 proc. visų sveikatos priežiūros išlaidų. Ir taip yra netgi tuomet, kai didžiausia išlaidų našta visgi tenka patiems pacientams ir jų artimiesiems (priklauso nuo valstybės, tačiau neretai tos išlaidos siekia 95 proc. gydymui reikiamų lėšų).

Vakar, besirengiant sprendimo priėmimui – diskutavome apie nuostatas ir žingsnius, kurių imtis būtų labai svarbu. Turint galvoje tai, kad tik imantis išankstinių veiksmų galima laiku užkirsti kelią didesnėms šios ligos komplikacijoms bei bendram diabeto paplitimui, pirmieji žingsniai dėl kurių neabejotinai sutaria visi – tai visuomenės švietimas ir informavimas dėl rizikos faktorių (netinkamas gyvenimo būdas), sveikatinimo programų įdiegimas (raginimas atsisakyti nesveikų kasdienių įpročių, tinkama mityba, fizinis aktyvumas), prevencijos ir patikros programų įgyvendinimas. Taip pat aptartos ir priemonės, kurios padėtų žmonėms, sergantiems diabetu gyventi pilnavertį gyvenimą.

Man pačiai, labiau pasidomėjus šia tema ir pasikalbėjus su sergančiaisiais ar NVO, veikiančiomis šioje srityje, tenka apgailestauti, kad mūsų valstybė, deja, patenka tarp tų ES narių, kuriose kovoti su diabeto epidemija sekasi sunkiai. Lietuvoje ji plinta vis sparčiau, pusė pacientų gydosi neefektyviai, o du trečdaliai sergančiųjų net nežino, kad serga (šiuo metu Lietuvoje oficialiai užregistruota per 72 tūkst. diabetu sergančių žmonių, bet, anot specialistų, dar apie 70 tūkst. sergančių šia klastinga liga, bet apie tai nežino). Tokie rezultatai verčia susimąstyti ir pripažinti, kad nors ir esanti Nacionalinė diabeto valdymo strategija -praktiškai neveikia, o diabetu sergančių žmonių švietimui finansavimo neskiriama apskritai. Na taip, ES tokie mes ne vieni. Tačiau kai kalbame apie žmonių sveikatos reikalus, tai, jog nesusidorojame su užduotimi užtikrinti galimybę į sveikesnę kasdienybę ir geresnę gyvenimo kokybę – ypatingai apmaudu ir vilktis ES uodegoje – nesinori.

Taigi, aišku viena – kad ir nacionaliniu, ir ES lygiu veikimas turi būti sutelktas ir koordinuotas. Ir šis veikimas turi būti orientuotas pirmiausia į bazinius – sveikatinimo ir prevencijos veiksmus, kad vėliau netektų milžiniškų lėšų skirti gydymui, o jei jau liga diagnozuojama – kad pacientas mokėtų ją valdyti ir su ja gyventi bei aiškiai suvoktų, jog svarbu ne tik vartoti būtinus vaistus, bet iš esmės keisti visą gyvenimo būdą – deramai maitintis bei didinti fizinį aktyvumą.

Read Full Post »

Jau kitą savaitę, 2011 m. gruodžio 14-15 d., vyks Europos Sąjungos ir Rusijos Federacijos aukščiausio lygio vadovų susitikimas. Darbotvarkėje daug klausimų  – pradedant prekyba, baigiant vizų režimo klausimais. Tačiau strateginėmis viena kitą vadinančių partnerių susitikimo atmosferą temdo informacija apie praėjusį sekmadienį vykusių Dūmos rinkimų neatitikimą tarptautiniams standartams ir kylančią įtampą Rusijoje. Rusijos Prezidentui neišvengiamai teks bent jau išklausyti Europos Sąjungos susirūpinimo dėl žmogaus teisių ir pilietinių laisvių padėties bei laisvo žodžio suvaržymų.

Europos Sąjunga, Aukštosios atstovės užsienio politikai K. Ašton lūpomis, ir EP pirmininkas J. Buzekas, Europos Parlamento vardu, kaip ir daugelis kitų tarptautinių organizacijų ir valstybių jau išsakė susirūpinimą dėl pažeidimų Dūmos rinkimų kampanijos metu ir per pačius rinkimus, dėl jėgos naudojimo prieš protestuotojus ir tiesiog praeivius, opozicijos atstovų sulaikymų Maskvos ir Sankt Peterburgo aikštėse. Šią savaitę Europos Parlamente tiesiogiai iš Rusijos politinės opozicijos atstovo G. Kasparovo lūpų išklausėme informaciją apie situaciją Rusijoje.

Pranešama, kad internetinis portalas Golos.org nepaisydamas gąsdinimų rinkimų dieną užfiksavo apie 5 000 pažeidimų. Tačiau portalo darbą nutraukė programišių ataka, ir rinkimų naktį jis tapo nebeprieinamas. Tinklapio funkcijos jau atnaujintos, ir šiuo metu „pažeidimų žemėlapyje“ užfiksuota 7 340 pranešimų. Organizuota internetinė ataka rinkimų dieną buvo įvykdyta ir prieš kitus nepriklausomos žiniasklaidos, leidžiančios sau parodyti pirštu į rinkimų kampanijos trūkumus, puslapius internete.

Norom nenorom prisimenu 2007 metus, kai Estija tapo pirmosios istorijoje kibernetinės atakos valstybiniu lygiu taikiniu. Tąkart lygiagrečiai rusakalbių riaušėms Taline ir informaciniam karui prieš Estiją, ji atsidūrė visiškoje informacinėje blokadoje. Neveikė ministerijų, Prezidento, Vyriausybės, partijų ir kitų institucijų tinklalapiai, žmonės negalėjo atlikti bankinių operacijų, pasinaudoti kitomis internetinėmis paslaugomis. Nors įrodymų iš kur šiai atakai buvo diriguojama surinkti praktiškai neįmanoma, tačiau tai paskatino NATO šalių sprendimą, kad kibernetinės atakos prilygsta konvencinėms grėsmėms valstybių nacionaliniam saugumui, o Estijoje buvo įkurtas NATO kibernetinio saugumo kompetencijų centras.

Tačiau Dūmos rinkimų metu programišiai nesugebėjo „nulaužti“ globalių socialinių tinklų, kaip Facebook ir Twitter. Juose Rusijos piliečiai ir toliau aktyviai dalinosi informacija apie užfiksuotus pažeidimus rinkimų metu, o šiomis dienomis – ir apie protestus bei mitingus.

Protestai Rusijoje, nuotr. SCANPIX

Internetas pilnas autentiškų liudijimų apie rinkimų pažeidimus. Kaip žmonės vežiojami autobusais balsuoti iš apylinkės į apylinkę, kaip naudojamos lengvai ištrinamos rašymo priemonės, kaip skaičiuojant balsus neįsileidžiami stebėtojai. Videoįrašų ir muzikos internetiniame portale Youtube  patalpinta daugybė mobiliųjų telefonų kameromis užfiksuotos medžiagos. Štai tik vienas iš  pavyzdžių – http://www.youtube.com/watch?v=Hw-5y9fy4zU&feature=g-logo, kuriame yra ir galimai biuletenius pildant pričiuptas rinkimų apylinkės komisijos pirmininkas, ir  savo teisėmis neskubantis naudotis stebėtojas, ir jaunas pilietis, nebijantis garsiai pareikalauti viešumo, sąžiningumo ir skaidrumo. Svarbu, kad tai, kas užfiksuota yra lengvai prieinama ir plačiajai visuomenei Rusijoje, ir visam pasauliui – eilinio piliečio informacija apie rusišką realybę, o išvadas gali pasidaryti kiekvienas, pažiūrėjęs medžiagą.

Pranešama, kad kai kuriose balsavimo apylinkėse aktyvumas buvo 100 proc. – tokie ir netgi „geresni” rinkėjų uolumo rezultatai būdavo pasiekiami tik gūdžiais Tarybų Sąjungos metais. Ir vistik net esant tokiam rinkėjų, o veikiau rinkiminių komisijų uolumui, Kremliaus partijai nepavyko surinkti daugiau nei pusės balsavusiųjų palankumo. O Putino  – dabar jau oficialaus kandidato į Rusijos Prezidentus, reitingai, nepaisant jo laimėjimų vyriškose sporto šakose, šmaikščių pasirodymų dantų gydytojo amplua, nardymo Juodojoje jūroje,  pasak pranešimų – žemiausi nuo pat Kursko katastrofos prieš 11 metų laikų.

Tokiame kontekste pasipuikavimai, kad blogi rezultatai rinkimuose rodo demokratiją, skamba tarsi ištrauka ir F. Kafkos kūrybos.

Egiptas, Libija, Sirija, Tunisas…. Arabų pavasaris atnešė naujų post-modernių revoliucijų metą. Demokratinių permainų reikalaujantys Arabų šalių piliečiai būrėsi laisvoje skaitmeninėje erdvėje, kur ypač sudėtinga tyliai ramiai užgniaužti gerklę, „uždusinti po antklode“ represinėmis priemonėmis –  revoliucijos pagreitį įgauna kviečiant į spontaniškus mitingus per globalius socialinius tinklus, sms žinutėmis. Kaire, Tahriro aištėje į tokius politinius flash-mobus susirinkdavo šimtų tūkstančių minios.

Sunku atsikratyti įspūdžio, kad Rusijoje einama Arabų pavasario pėdomis. Ir čia pilietiniai protestai vyksta jaunimo iniciatyva. Tie, kas neturi kompiuterio ir internetinio ryšio, galbūt kol kas neįtaria apie judėjimą Maskvos ir Sankt Peterburgo, o dabar jau ir kitų miestų, gatvėse ir aikštėse, nes valstybiniai televizijos kanalai net neužsimena apie tai.

Pažeidimus rinkimuose užfiksavo neutralūs ESBO stebėtojai ir kitų tarptautinių organizacijų atstovai, taip pat stebėtojai siųsti iš LR Seimo. Bet panašu, oficialioji Maskva labiau nei neigiamo tarptautinio vertinimo bijo paprastų Rusijos žmonių sujudimo. Kad situaciją po Dūmos rinkimų Kremlius vertina labai rimtai ir joje įžvelgia revoliucinį potencialą, rodo tai, kad jau po pirmųjų protestų buvo žaibiškai mobilizuota vidaus kariuomenė.

Reikia tikėtis, kad Kremlius tinkamai sureaguos ir į tarptautinės bendruomenės, ir, pirmiausia, savo piliečių pasiųstą signalą, ne tolesniais suiminėjimais ir prievarta prieš protestuojančius, o ištaisant trūkumus ir atsakomybėn patraukiant atsakingus už pažeidimus.  Sekantis išbandymas – Prezidento rinkimai –  jau visai čia pat.

Rusijos žmonės nori teisės laisvai atiduoti savo balsą sąžininguose rinkimuose ir jausti, kad patys sprendžia savo šalies ateitį. O Europos Sąjunga – vystyti strateginę partnerystę su demokratine, saugia ir stabilia šalimi, gerbiančia žmogaus ir pilietines teises bei laisves.

***

Beje, nustebino gruodžio 5 d. vienos Lietuvos televizijos vakaro žinių laidos reportaže apie rinkimus Rusijoje pateikta informacija, kad EP narys V. Uspaskich vyko į Rusiją stebėti rinkimų  deleguotas Europos Parlamento. Nežinau, kokiais tikslais p. Uspaskich lankėsi Rusijoje, tačiau tikrai ne kaip Europos Parlamento rinkimų stebėjimo misijos narys.

EP nesiunčia rinkimų stebėjimo misijos į rinkimus organizuojančią šalį negavęs tos šalies oficialaus pakvietimo. Nors  beveik savaime suprantama procedūra, kad ESBO priklausančios šalys pakviečia rinkimus stebėti Europos Parlamentą, tokio kvietimo iš Rusijos EP nesulaukė, todėl ir stebėtojų nesiuntė.

Manau, žurnalistai turėtų tikrintis tokią informaciją atidžiau. Dabar gi gali susidaryti klaidinantis įspūdis, kad p. Uspaskich pasisakymas, jog rinkimai Rusijoje vyko skaidriai ir Lietuvai reiktų pasimokyti iš Rusijos rinkimų organizavimo, yra kažkas daugiau nei vien tik asmeninė p. Uspaskich nuomonė.

Read Full Post »

Older Posts »