Feeds:
Įrašai
Komentarai

Posts Tagged ‘ESBO’

Vakarykščio referendumo Latvijoje metu – beveik 75 proc. dalyvavusiųjų balsavime pasisakė už latvių, kaip vienintelę valstybinę kalbą. Ir dar kai kas – referendume iš viso dalyvavo 1 087 284 piliečiai, o tai Latvijoje – didžiausias referendume dalyvavusių skaičius per visą nepriklausomybės laikotarpį.

Latvijoje diskusijos dėl rusų kaip antros valstybinės kalbos statuso – nėra naujos. Tačiau vakarykštis referendumas – karšta šių diskusijų kulminacija. Ir ji parodė, kad Latvijos piliečiai nori vienos valstybinės kalbos – latvių. Ir aš juos palaikau. Esu už tai, kad kiekvienas gyvenantis (ypač nuolatos!) vienoje ar kitoje valstybėje turi mokėti jos valstybinę kalbą – tai pagarba ir šaliai, ir jos žmonėms.

Palaikymo akcija prie Latvijos ambasados Vilniuje kartu su čia balsavusia latvių roko grupe SoundArcade

Kalbant apie tautinių bendrijų teises – be jokios abejonės, joms turi būti užtikrinamos visos galimybės puoselėti savo kultūrą, neatsiejamai nuo kalbos, tradicijų, papročių ir pan. Ir visa tai Latvijoje veikia. Tai per klausymus Europos Parlamente pabrėžė ir tik ką kadenciją baigęs EP pimininkas Ježis Buzekas (Jerzy Buzek). Čia vertėtų prisiminti ir Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) komisaro tautinių mažumų klausimais Knuto Volebeko (Knutt Vollebek)  žodžius, kad integracija yra dvipusis dalykas: kai valstybė gerbia tautinės mažumos tapatybės puoselėjimą, o tautinės mažumos – pirmiausiai išmoksta valstybinę kalbą ir gerbia tos šalies, kurioje gyvena, įstatymus.

Vakarykštis referendumas latviams kainavo apie 8 mln. litų. Nemenka suma valstybei ekonominio sunkmečio sąlygomis. Bet labiausiai gaila, kad šį klausimą atitinkamos politinės jėgos (pavadinkime jas tiesiog nedraugiškomis Latvijai) siekia išnaudoti savo politinei darbotvarkei, kuria toli gražu siekiama ne pasirūpinti latvių tautos valia.  Galbūt klystu, bet esu tikra, kad Latvijoje gyvenantys ir ją gerbiantys rusai – moka ir nori išmokti latvių kalbą. Tai girdėjau ir klausymuose EP iš p. Jelenos lūpų, kuri be kita ko, negailėjo aštrios kritikos tokiems politikams, kurie savo politinę darbotvarkę grindžia ciniškais pareiškimais ir veiksmais, skatinančiais tautinę nesantaiką.

Pabaigai – tenoriu pasidžiaugti, kad referendumas pademonstravo Latvijos gyventojų vienybę. Ir tai aiškiai rodo kiršintojams ir visiems, kurių politiniai reitingai minta tautinės nesantaikos kurstymu, kad pakirsti pasitikėjimą ateitimi šioje šalyje nebus taip lengva, kaip galbūt atrodė.

M. Mikulėno nuotr.

Read Full Post »

Lietuva jau antrąkart šiais metais sulaukė savo žvaigždžių valandos. 2011 m. birželio 29 d. – liepos 1 d. Demokratijų bendrijos ministrų konferencija, Aukšto lygio pasaulio moterų-lyderių susitikimas ir lydintys renginiai į Vilnių sutraukė kelis šimtus politikų, visuomenės veikėjų ir intelektualų iš įvairių pasaulio valstybių.  Gruodžio 6-7 d. Vilnius vėl tapo tarptautinės žiniasklaidos dėmesio centru, kur tomis dienomis vyko Europos Saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) Ministrų tarybos susitikimas. Šia proga Lietuvos sostinę jau antrąkart šiais metais aplankė JAV valstybės sekretorė H. Clinton, atvyko 56 ESBO šalių narių ministrai ir aukšti pareigūnai, šalių-partnerių atstovai iš Šiaurės Afrikos valstybių, nevyriausybinio sektoriaus veikėjai, renginį nušvietė beveik 200 akredituotų žurnalistų.

Šiais metais suėjo lygiai 20 metų, kai Lietuva yra ESBO narė. ESBO suvaidino ypatingą vaidmenį išvedant sovietinę kariuomenę iš nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos. Taip jau sutapo, kad praėjus lygiai dviems dešimtmečiams, tarsi grąžinome savo skolą, vieneriems metams perimdami vadovavimo šiai ypatingos svarbos organizacijai vairą, telkdami diplomatines pastangas sprendžiant įsisenėjusius konfliktus bei įtampos židinių sureguliavimą. Ir, manau, nenuvylėme.

ESBO yra organizacija, skirta išimtinai tarptautinio saugumo klausimams aptarti – per informacijos keitimąsi ir tarpusavio pasitikėjimo didinimą „kietojo“ saugumo klausimais, iššūkių saugumui  ekonomikos ir aplinkosaugos bei žmogiškojoje dimensijose aptarimą. Kadaise buvusi tik nuolatine konferencija, nuo 1995 m. ji buvo sustiprinta ir tapo organizacija  – tai įrodo ESBO reikalingumą ir pasaulyje po Šaltojo karo, nepaisant kritikos už lėtą sprendimų priėmimą ir abstrakčius tikslus.

ESBO yra vienintelis nuolat veikiantis daugiašalis „derybinis stalas“ prie kurio susėda 56 šalys narės – tarpusavyje kalbasi tokios valstybės, kaip JAV ir Rusija,  Armėnija ir Azerbaidžanas. Joje dalinamasi nuomonėmis ir pozicijomis apie saugumo klausimus Balkanuose ir Pietų Kaukaze, Padniestrėje ir kitur, kur yra įtampos židinių. Visuotinai pripažįstamas šios organizacijos įdirbis stebint rinkimus šalyse narėse  –  detaliomis ir nešališkomis ESBO ODIHR išvadomis dėl rinkimų atitikimo tarptautiniams standartams vadovaujasi visos pasaulio demokratijos.

Iš šios organizacijos niekas nesitiki didelių proveržių, nes joje sprendimai priimami tik konsensuso principu, t.y. nepritariama niekam, kam nepritaria visos šalys narės. Todėl ir judama labai mažais žingsneliais Nenuostabu, kad ir Vilniaus Ministrų tarybos susitikime nebuvo sutarta dėl visko, ką siūlė Lietuva. Tačiau ESBO yra tarsi garo nuleidėjas įsisenėjusių konfliktų ir principinių nesutarimų verdančiam katilui. Regione nuo Vankuverio iki Vladivostoko įtampos židinių rastume nemažai.

Metus laiko visa ESBO diplomatinė komunikacija vyko per Vilnių. Daugelis pirmininkavimo uždavinių yra tęstiniai, tačiau pavyko pasiekti konkrečių rezultatų ir srityse kurioms prioritetą teikė Lietuva – tame tarpe po šešerių metų atnaujintos derybos dėl Moldovos regiono Padniestrės, suaktyvintos diskusijos dėl energetinio saugumo, inicijuoti konkretūs projektai skirti šaliai-partnerei Afganistanui, įkurti Vieningos Baltarusijos namai, atidarytas Vilniaus „Freedom House“ biuras, vyko tęstinės diskusijos ir renginiai skirti „minkštajam saugumui“ per pilietinės visuomenės vaidmens stiprinimą, tame tarpe žiniasklaidos laisvę, toleranciją per švietimą, žurnalistų apsaugą. Lietuvos iniciatyva buvo priimtos ESBO žurnalistų apsaugos gairės, kurios nuo šiol bus žinomos kaip „Vilniaus gidas“. 200 pranešimų spaudai, virš 100 susitikimų su aukšto lygio pareigūnais ir pilietinės visuomenės atstovais, apie pusę šimto pasisakymų ESBO vardu, daugybė renginių, konferencijų ir diskusijų – visa tai liudija apie intensyvią visų metų darbotvarkę.

Pažymėtina, kad Lietuvos pareigos ESBO dar nesibaigė – visus 2012 m. ji bus viena iš ESBO troikos narių ir toliau liks ESBO vadovybėje, taip užtikrindama savo pirmininkavimo tikslų tęstinumą.

Paprastai pirmininkaujanti šalis turi labai ribotas galimybes „prastumti“ savo nacionalinius tikslus, nediskredituodama savęs kaip neutralios tarpininkės ir derybininkės, kokia yra pirmutinė pirmininkaujančios šalies pareiga – ši pareiga žymės ir Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai laikotarpį. Manau, daugelis Lietuvos derybinių pasiekimų  taip ir liks diplomatijos užkulisiuose po diskretiškumo uždanga.

Sunku objektyviai pamatuoti pirmininkavimo tarptautinei organizacijai naudą. Skaičiais galėtume išreikšti nebent turizmo, maitinimo ar konferencijų logistikos įmonių pajamas. Tačiau yra neabejotina, nors sunkiai apčiuopiama politinė nauda – pirmininkavimas prisideda prie Lietuvos kaip atsakingos ir visavertės tarptautinės bendruomenės narės įvaizdžio. Galbūt neretai nesąmoningai patys atsistojame į tarptautinių įvykių nuošalę, nors norėdami, esame pajėgūs būti aktyvus ir lyderiaujantys tarptautinės politikos veikėjai.

Pirmininkaujanti šalis tampa patikrinta, visaverte organizacijos nare. Šiais „pirmininkavimų“ metais Lietuva sėkmingai išlaikė testą prieš pagrindinį išbandymą, laukiantį 2013 m.. Pasitikrinome savo jėgas ir sugebėjimus, įsitikinome, kad mūsų administraciniai pajėgumai ir organizaciniai gebėjimai yra geri.  Lietuvos ESBO pirmininkavimo biudžetas – 9 mln. Litų yra juokingai mažai lyginant su praėjusiais metais už 225 mln. Litų pirmininkavusiu Kazachstanu. ES pirmininkavimui taip pat lygiuojamės į taupiausią biudžetą. Akivaizdu, kad dideli finansiniai pajėgumai pirmininkaujant nėra lemiantis veiksnys  – viską lemia žmonės, jų pasirengimas, iniciatyvumas, žinios ir bendras darbas.

M.Mikulėno nuotraukos

Read Full Post »