Feeds:
Įrašai
Komentarai

Posts Tagged ‘Europos Komisija’

Rūkyta dešraViešojoje erdvėje pasklidusi informacija apie tai, kad nuo šių metų rugsėjo visoje ES neteksime galimybės vartoti gilias tradicijas ir nemenką paklausą tiek Lietuvoje, tiek užsienyje turinčiais rūkytos mėsos gaminiais, tikriausiai jau spėjo sukelti nemažai diskusijų ir pasipiktinimo.

Nustebau ir pati, perskaičiusi, kad Europos Sąjunga nuo rudens esą uždraus rūkytus mėsos gaminius, nes, neslėpsiu – šių produktų paskanauti mėgsta didžioji dalis mano pažįstamų, jie neretai tampa ir prašomomis lauktuvėmis iš kolegų užsienyje. Tad sunku įsivaizduoti, kaip galėtų atrodyti situacija, jei jie būtų uždrausti: tai būtų sunkiai suvokiama ir vartotojams, ir smulkiajam verslui, kuris, beje, gali pasigirti stabiliai augančia paklausa.

Europos Parlamento Aplinkosaugos komitete, kuriame dirbu daugiau nei ketverius metus, maisto kokybės ir saugos klausimai – gana dažni. Būtent šiame komitete prieš kelis metus svarstytas ir šis klausimas ir noriu paskubėti nuraminti ir patikinti, kad ypatingais pokyčiais, jog mūsų pamėgti rūkyti gaminiai dings iš rinkos – gąsdintis nederėtų. Nes taip nėra. Tačiau apie viską iš eilės.

Europos Komisija išties turi įgaliojimus priimti kai kuriuos „techninio pobūdžio“ reglamentus, kurie kai kuriais atvejais gali slėpti didelius pokyčius. Europos Parlamentas jiems pareikšti prieštaravimą gali tik tuomet, kai kas nors (valstybių narių kompetentingos institucijos, dalyvaujančios Komisijos darbo grupių posėdžiuose ar verslininkai, kuriuos gali paveikti tokie pakeitimai) atkreipia dėmesį į galimą neigiamą tokių „techninių“ Reglamentų poveikį. Esminis dalykas, kalbant apie pokyčius nuo rugsėjo pradžios – susijęs su cheminėmis medžiagomis, kurios galės būti naudojamos rūkant mėsos gaminius, t.y. bus leidžiama naudoti tik patikrintas ir saugias chemines medžiagas. Natūralia, chemiškai neapdorota mediena rūkytais mėsos gaminiais tikrai galėsime mėgautis.

Bendroji kvapiųjų medžiagų naudojimo maisto produktų rūkymo procese tvarka Europos Sąjungoje nustatyta dar prieš dešimt metų. Pagal ją, mėsa gali būti rūkoma dūmuose, kurie išgauti tik iš cheminėmis medžiagomis neapdorotos medienos. Kartu su tokia mediena galima naudoti ir, pvz., vaistažoles, prieskonines žoles, kadagio šakeles, spyglius ir kankorėžius. Tuo tarpu įvairias chemines medžiagas, kurios naudojamos dūmo kvapui išgauti, galima naudoti, tik jei jos nekenksmingos. Štai dabar ir buvo patvirtintas toks nekenksmingų medžiagų, kurios gali būti naudojamos, kad pakeistų tikrą dūmą, sąrašas. Tad kodėl kilo tokia sumaištis? Priežasčių gali būti net keletas. Gal Lenkijos maistininkams (o šiandien Lietuvos spaudoje ir cituojamas Lenkijos laikraštis), mėsą mirkantiems nepatikrintuose chemikaluose bus per brangu naudoti tik saugias medžiagas? O gal kažkam tiesiog naudinga visuomenėje skleisti antieuropietiškas nuotaikas.  Taigi, sumaišties kilmė – gali būti įvairiapusė ir įdomi, tačiau šiuo momentu – daugeliui turbūt svarbiausia ne tai. Svarbiausia, kad toliau saugiai paruošti rūkytos mėsos gaminiai niekur nedings.

Read Full Post »

Rugsėjo mėnesį prasidėjus diskriminaciniams veiksmams prieš Lietuvos vežėjus buvo sunku prognozuoti šios situacijos baigtį. Konkrečios priežasties, kodėl griežtinama vilkikų patikra, vykdomi lengvųjų automobilių patikrinimai ir pradedamas pieno produktų embargas, nurodyta nebuvo. Rusijos atstovai neteikė paaiškinimų, o tie, kurie buvo duoti, vargu, ar leido geriau suprasti reikalo esmę. Nesulaukta atsakymų ir į oficialius paklausimus iš Europos Komisijos (EK) apie susidariusią situaciją.

Ši situacija tapo dar viena pamoka Lietuvai. Tik ar sugebėjome ją deramai išmokti? Tokiu metu viltys dedamos į aktyvius Vyriausybės veiksmus, siekiant kilusią situaciją kiek įmanoma greičiau sureguliuoti. Deja, šįsyk tų veiksmų trūko. Vyriausybė delsė imtis aktyvių priemonių ne tik aiškindamasi priežastis, kodėl griežtinama vilkikų patikra ar pradedamas pieno embargas, bet atidėliojo kreipimąsi į ES institucijas, nesikonsultavo su Pasaulio prekybos organizacija (PPO) dėl Rusijos veiksmų.

Galbūt Vyriausybė vengė imtis aktyvesnių veiksmų dėl geresnių santykių su Rusija, tačiau vargu ar toks elgesys buvo adekvatus situacijai.  Manau, daugelį papiktino Premjero laikysena, kuomet jis teigė, kad Lietuva turi problemų ne su Rusija, o su Kinija, nors būtent tuomet mūsų vežėjai po kelias dienas stovėjo eilėse į Kaliningradą.

Aktyvių Vyriausybės veiksmų pasigesta ne tik čia, Lietuvoje, bet ir ES. Spalio 8 dieną vykusioje EP plenarinėje sesijoje svarstant Rusijos taikomas diskriminacines priemones Lietuvai ir jų pagrįstumą, Užsienio reikalų ministerijos viceministras V. Leškevičius pažymėjo, kad susidariusi situacija yra iššūkis ne tik ES, bet ir visai tarptautinės prekybos sistemai, PPO taisyklėms ir šiuo atveju būtinas visos ES atsakas.

Kritiškiau Lietuvos Vyriausybės pastangas vertino Europos Komisijos narys K. De Gucht, atsakingas už tarptautinę prekybą, kuris pažymėjo, kad tiek imantis veiksmų ES mastu, tiek kreipiantis į PPO, būtinas aktyvesnis Lietuvos Vyriausybės indėlis bendradarbiaujant, teikiant turimą informaciją ir koordinuojant veiksmus. Bene labiausiai nudžiugino EP narių atsakas į Lietuvos problemą: europarlamentarai reiškė palaikymą Lietuvai, ragino EK kreiptis į PPO, o kitą dieną savo solidarumą reiškė ragaudami lietuviškų sūrelių, kurie neįtiko Rusijos rinkai.

Netikėtai sulaukėme paramos net ir iš lietuviškos produkcijos vartotojų Rusijos Kaliningrado srityje. Kaliningrado merijai pateikta paraiška leisti rengti protesto akciją dėl lietuviškų pieno produktų embargo, o įprastus socialinio tinklo „Facebook“ atvaizdus ėmė keisti nuotraukos su lietuviškais sūreliais (neoficialiais duomenimis tokių vartotojų buvo daugiau nei 2000). Pasipiktinimas kilo ir Maskvoje, kur gyventojai pasigedo lietuviškų pieno produktų.

ES dėmesys suveikė. Jau spalio 9 d. pasirodė žinia, kad prezidento V. Putino nurodymu padidinta patikra vilkikams atšaukiama. Išties, vilkikai yra laisviau įleidžiami į Kaliningradą, mažėja eilės, tačiau situacija vis dar nestabili. Sunku prognozuoti, kiek užtruks pieno produktams taikomas embargas. Galbūt „netikėtai“ kiti maisto produktai neatitiks keliamų reikalavimų. Pagrindo nuogąstavimams lieka tiek dėl pareiškimų iš Rusijos institucijų pusės, tiek dėl realios prekybinių santykių su Rusija padėties.

Šiuos nuogąstavimus patvirtina ir neseniai išplatintas pranešimas, kuriame nurodoma, kad netrukus gali prasidėti estiškų pieno ir žuvies produktų importo draudimas. Importo draudimus vis dar patiria ir Rytų partnerystės programoje dalyvaujančios bei laisvosios prekybos sutarties su ES siekiančios Ukraina ir Moldova. Dėl Rusijos prekybinių apribojimų šiais metais jau nukentėjo Graikija (ribojamas pieno ir mėsos produktų importas), Lenkija (ribojamas šaldytos mėsos importas), taip pat Vokietija (ribojamas gyvūninių produktų importas). Tiesa, šiuo atveju šalys bent jau buvo informuojamos oficialiai.

Rusijos priėmimą į PPO, į prekybos barjerus siekiančių panaikinti šalių klubą, daugelis įvertino optimistiškai. Tikėtasi, kad tai paskatins Rusiją „žaisti“ pagal tarptautines taisykles, išsispręs daugelis prekybinių nesklandumų, turėjo mažėti importo mokesčiai, daugėti galimybių eksportui. Deja, gana greitai teko tuo nusivilti. Problemos išliko, o kai kurios ir paaštrėjo.

Šiuo metu didžiausios problemos kyla dėl Rusijoje netinkamai taikomo utilizacijos mokesčio automobiliams, t.y. Rusija papildomai apmokestina nenaujus automobilius, o tokiu būdu skatinama pirkti vietines naujos gamybos mašinas. Be to, mokestį moka tik užsienio įmonės, o tai mažina ES įmonių konkurencingumą. Dėl tokio reguliavimo kenčia ir naudotus automobilius eksportuojančios Lietuvos įmonės.

Dėl Rusijos protekcinių priemonių kenčia ir visos ES bulvių augintojai. Liepos 1 d. buvo laikinai apribotas bulvių importas iš visų ES valstybių į Rusiją, remiantis tuo, kad vienos ES valstybės narės eksportuojamose bulvėse esą aptikta kenkėjų. Nuo to nukentėjo ir Lietuvos bulvių augintojai, kurie trečdalį produkcijos realizuoja Rusijos rinkoje. Panašių apribojimų galima rasti ir kitose srityse.

Nors Rusija linkusi kelti reikalavimus kitiems, bet pati nenoriai laikosi prisiimtų įsipareigojimų. ES, įskaitant ir Lietuvą, yra svarbus bendradarbiavimas su Rusija, tačiau norime turėti patikimą ir prognozuojamą prekybos partnerį. Tikiuosi, kad ši patirtis paskatins kiekvieną iš mūsų atsargiau ir objektyviau žvelgti į kaimyninę valstybę, nes noras puoselėti pragmatiškus santykius su šia kaimyne yra ne visada pagrįstas ir realus. Kartu turėtume suprasti, kad neverta pasikliauti trumpalaikiais didžiosios kaimynės pažadais, ar tai būtų lietuviško pieno eksportas, ar dujų su nuolaida importas.

Read Full Post »

7EAPDerybos dėl ilgalaikės finansinės perspektyvos – pagrindinė žinia, pastaruoju metu girdima iš ES institucijų, o taip pat gausiai aptariama ir viešojoje erdvėje. Diskusijų ES biudžeto 2014-2020 metams fone nublanksta žinios apie tai, kad ES – ne tik pinigų maišas, kurį Lietuva turi kuo greičiau įsisavinti. Šiomis dienomis Europos Parlamente pradedamas svarstyti ir kitas ES ateitį lemsiantis dokumentas – Septintoji ES Aplinkos veiksmų programa.

Kuomet prieš daugiau nei pusę amžiaus buvo įkurta Europos ekonominė bendrija (dabartinės ES pirmtakė), ji buvo vien tik ekonominio pobūdžio sąjunga. Tačiau ne užilgo pastebėta, jog valstybėse narėse galiojantys skirtingi aplinkosauginiai reikalavimai tampa kliūtimi ekonominei integracijai. Taigi maždaug prieš keturis dešimtmečius viena iš ES veiklos sričių tapo ir aplinkos apsauga. ES aplinkos politikos prioritetai septynerių metų laikotarpiui yra apibrėžiami taip vadinamoje Aplinkos veiksmų programoje, kurią patvirtina pagrindinės ES institucijos.

Europos Komisija, pateikdama būsimos ES aplinkos politikos gaires, siūlo prioritetinėmis sritimis paskelbti klimato kaitą, biologinę įvairovę, darnų gamtos išteklių naudojimą ir atliekų tvarkymą. Kai kurios iš minėtų sričių – prioritetinės jau kurį laiką. Deja, valstybėms vis nepavyksta tinkamai įgyvendinti iškeltų tikslų. Tą rodo ir negerėjanti aplinkos būklė. Lietuva irgi ne išimtis – pagal atliekų tvarkymo, vandens valymo parametrus esame vieni paskutinių Europoje. Kita vertus, pagal daugumą natūraliosios gamtos ir kraštovaizdžio išsaugojimo parametrų Lietuva patenka tarp pirmaujančių ES valstybių. Taigi mūsų krašto aplinkos išsaugojimas turėtų būti itin aktualus klausimas. Aktualus ne tik aplinkos politiką formuojančioms institucijoms, bet ir visiems žmonėms, kurių dalyvavimas sprendžiant su aplinka susijusius klausimus tarptautiniu ir ES mastu pripažįstamas viena iš piliečių teisių. Deja, Komisijos pasiūlytame naujajame dokumente, kuris septyneriems metams nubrėš ES aplinkosaugos politikos gaires, šiai piliečių teisei aptarti vietos neatsirado. Ir labai gaila. Nes svarbus šios teisės įgyvendinimo aspektas – planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimas. Nors pakankamai detaliai reglamentuojamas tiek ES, tiek ir Lietuvos teisės aktais, šis mechanizmas nuolat sulaukia priekaištų – dėl to, kad ne visuomet, kai galimas poveikis aplinkai, atliekamas vertinimas, nes to nereikalauja teisės aktai, arba atsakingos institucijos nusprendžia, jog poveikis nebus didelis. Arba tiesiog piktnaudžiaujama teisės aktais ar institucijoms suteiktais įgaliojimais – neseniai Austrijoje kilo skandalas, kuomet buvo išvengta poveikio aplinkai vertinimo rekonstruojant oro uostą. Taip pat ir dėl to, kad piliečiai nėra informuojami apie vykstančias procedūras (kita vertus, dažnai ir patys piliečiai nesidomi tuo, kas vyksta aplink juos ir sukrunta jau per vėlai, tik prasidėjus statyboms), dėl to, kad nėra atsižvelgiama į poveikio aplinkai vertinimo metu visuomenės išsakytas pastabas (pavyzdžiui, Alytaus rajone, Dauguose, pradėjus rengti stambiagabaričių atliekų aikštelę netoli ežero, paaiškėjo, jog nebuvo atsižvelgta į vietos gyventojų rūpestį dėl aplinkos išsaugojimo). Visi šie priekaištai tik rodo, jog poveikio aplinkai vertinimo sistema – toli gražu netobula ir kad tiek visos ES, tiek atskirų valstybių lygiu būtinos aktyvios diskusijos su visuomene, kaip reikėtų tobulinti poveikio aplinkai vertinimo mechanizmą.

Reikia pripažinti, kad neretai poveikio aplinkai vertinimas naudojamas ir kaip verslininkų šantažavimo priemonė, ar kaip priemonė sustabdyti bet kokią veiklą kaimynystėje (naiviai tikintis, jog XXI amžiuje pavyks gyventi pirmykštėje gamtoje). Kita vertus, tai – ne priežastis į ES aplinkos veiksmų programą neįrašyti piliečių įtraukimo į aplinkos klausimų svarstymą kaip vieno ES aplinkos politikos prioritetų. Tad pagrįstai kyla klausimas, ar ES piliečių balsas – nėra tik deklaruojamas prioritetas? Aš asmeniškai manau, kad piliečių balsas ir nuomonė priimant bet kokius sprendimus – labai svarbūs. Tad galimybė dalyvauti ES politiniuose procesuose (nesvarbu, apie kokios krypties dokumentus bekalbėtume), turi būti užtikrinta. Todėl tikiuosi įtikinti kolegas europarlamentarus pritarti mano siūlomoms pataisoms, kuriomis ES Aplinkos veiksmų programoje (o ji greičiausiai bus patvirtinta jau Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai metu) siūlau įtvirtinti nuostatas, jog vienu iš ateinančio laikotarpio ES aplinkos politikos tikslų taptų būtinybė įtvirtinti tinkamą piliečių įtraukimą į aplinkos klausimų svarstymą.

Read Full Post »

Aistros dėl skalūnų dujų gavybos nerimsta. Panašu, kad netrukus galėsime konstatuoti, jog visa Lietuva – ne tik krepšinio, bet ir energetikos ekspertų šalis.

Vos prieš pusmetį didžiausiu baubu ir grėsme buvusią VAE (už ją tuomet visos kitos energijos rūšys buvo ženkliai geresnės ir saugesnės) šiandien keičia tirštais epitetais ir kraupinančiais pavyzdžiais apipinamos diskusijos apie skalūnų dujų gavybą ir jos poveikį aplinkai.

Labiausiai situaciją įsiūbavo vienos Vakarų Lietuvos miestelio bendruomenės susirūpinimas artėjančiomis skalūnų dujų žvalgytuvėmis miestelio apylinkėse. Šis rūpestis labai greitai tapęs įrankiu politikų ir kitų interesų grupių rankose ne juokais įsiūbavo situaciją ir sukėlė nemenkos įtampos. Kol galiausiai paaiškėjo, kad skalūnų žvalgytuvės minėto miestelio apylinkėse net nebuvo planuotos.

Štai šis pavyzdys dar kartą puikiai iliustruoja, kaip dažnai dėl informacijos trūkumo ar tik dalinio žinojimo, didelių baimės akių ir nenoro įsiklausyti į argumentus bei ramiai jų apmąstyti, tarsi į miglą grimzta strateginiai Lietuvos projektai ar tikslai.

Išties, ekspertų mintys ir pastabos dažnai neprasimuša pro „amžinų protestuotojų“ vienpusius argumentus ar šališkai pateikiamus įrodymus. Štai kad ir dažnai cituojamas filmas „Gasland“, kuriame rodoma, kaip esą nuo skalūnų dujų gavybos geriamasis vanduo šitaip užteršiamas metanu, kad jį galima net degtuku uždegti. Tačiau cituojantys filmą nė karto nepasakė, jog pats autorius yra pripažinęs, jog nuslėpė kai kuriuos įrodymus. Pavyzdžiui kad ir tai, jog vandens tarša metanu nebūtinai susijusi su skalūnų dujų gavyba – pirmą kartą „degančio vandens“ atvejį dar 1764 metais dabartinių JAV Šiaurės rytuose dokumentavo pats Bendžaminas Franklinas. Juk niekas šio JAV Konstitucijos bendraautoriaus nepuls kaltinti tarnavimu pramonininkų interesams.

Taip pat pastaruoju metu dažnai cituojamas ir 2011 metais Europos Parlamento užsakymu atliktas tyrimas, esą įrodantis, kokį didelį pavojų kelia skalūnų dujos. Šis (kaip ir visa absoliuti dauguma kitų) Europos Parlamento ar Europos Komisijos užsakytų tyrimų – tai institucijų užsakymu išorės ekspertų atlikti tyrimai, kurie (tai yra aiškiai pažymėta ir pačiuose tyrimuose) jokiu būdu neatspindi institucijų pozicijos. Kuomet minėtas tyrimas buvo 2011 metais pristatytas Europos Parlamento Aplinkos komitete, kilo nemažai nepasitenkinimo dėl to, kad jis nepakankamai objektyviai pristato situaciją. Todėl tiek Europos Parlamentas, tiek ir Europos Komisija nuo 2011 metų užsisakė dar bent 4 tyrimus.
Taip, visuose tyrimuose atkreipiamas dėmesys į tai, kad masinės skalūnų dujų gavybos metu gali kilti grėsmė aplinkai ar sveikatai bei rekomenduojama įvertinti, ar galiojantys ES ir nacionaliniai teisės aktai užtikrina pakankamą aplinkos apsaugos lygį ir, jei ne, kaip jie turėtų būti keičiami. Daugiausiai nerimo kelia teisės aktai vandens apsaugos, konsultacijų su visuomene srityse. Čia svarbu pabrėžti, jog galiojantys teisės aktai užtikrina, kad skalūnų dujų gavybos procese nebūtų naudojami draudžiami chemikalai, o naudojamų cheminių medžiagų sudėtis nebūtų slapta. Tačiau daugumoje studijų dėmesys atkreipiamas ir į tai, kad skalūnų dujos gali vaidinti svarbų vaidmenį įgyvendinant ES energetikos politikos tikslus (ypač tokiose ES valstybėse, kurios priklausomos nuo vieno dujų tiekėjo).
Į visus šiuos tyrimus Europos Parlamentas atsižvelgė svarstydamas 2012 metų lapkričio 21 dieną priimtas rezoliucijas dėl skalūnų dujų gavybos poveikio aplinkai ir įtakos pramonei.

Beje, svarbu paminėti, kad nei kuriame nors iš užsakytų tyrimų (kurie pastaruoju laiku grėsmingai cituoti mūsų viešojoje erdvėje), nei priimtose rezoliucijose nėra siūloma stabdyti skalūnų dujų gavybą ar tuo labiau – žvalgymą.

Savo rezoliucijomis Europos Parlamentas įpareigojo Europos Komisiją išnagrinėti situaciją ir, atsižvelgiant į visuomenės nuomonę, siūlyti būtinas priemones (tarp jų ir teisines). Europos Komisija, įgyvendindama šį įpareigojimą, paskelbė viešas konsultacijas su ES piliečiais ir jų organizacijomis. Šios konsultacijos – klausimynas, kurį gali užpildyti bet kuris aplinka besirūpinantis ES pilietis ar piliečių grupė – tikiuosi, jog Lietuvos piliečiai ir institucijos taip pat bus aktyvūs. Klausimyną iki kovo pabaigos galima rasti Europos Komisijos svetainėje. Atsižvelgiant į šių konsultacijų rezultatus, Europos Komisija pateiks oficialius teisės aktų siūlymus. Tai atsitiks jau antroje metų pusėje.

Taigi, kiek simboliška, kad Lietuva išties galės būti visos ES diskusijos dėl skalūnų dujų gavybos reglamentavimo priekyje. Užtikrinu, kad svarstydami šiuos dokumentus Europos Parlamente, į europiečių nuomonę taip pat atsižvelgsime.

Šiuo metu daugumoje ES valstybių vyksta arba planuojama tik skalūnų dujų žvalgyba. Nuo jos pabaigos iki gavybos net ir teoriškai turės praeiti keleri metai (kol bus apdoroti tyrimų rezultatai, kol bus suderinti visi gavybai būtini leidimai bei planai). Lenkijos geologijos institutas 2012 metų viduryje itin atidžiai stebėjo, koks poveikis aplinkai daromas žvalgybinių tyrimų metu. Nustatyta, jog žvalgybos metu, jokio neigiamo poveikio nėra. Lietuvoje turėtų būti žvalgomos tokios pačios geologinės sandaros uolienos, naudojant tokias pačias technologijas. Galbūt žvalgymo metu paaiškės, jog masinė skalūnų dujų gavyba Lietuvoje neapsimokės niekada: nesiimu nagrinėti skalūnų dujų poveikio dujų kainai, dujų ar naftos mokesčio paskirstymo rajonų biudžetams (nors tai, beje, irgi aktualus klausimas, kalbantis su vietos bendruomenėmis) ar kitų ekonominių aspektų. Tačiau net jei paaiškėtų, jog gavyba ekonomiškai apsimokėtų, laikas iki tikrosios gavybos pradžios – daugiau nei pakankamas, kad atliktume teisės aktų pakeitimus, kurie būtini norint užtikrinti aukštą aplinkos apsaugos lygį (žinoma, jei bus užsiimama darbu, o ne imitacijomis ar pigiu politikavimu).

Read Full Post »

Po pastarojo  Europos Vadovų Tarybos (EVT) susitikimo, šią savaitę  Europos Tarybos pirmininkas H. van Rompėjus ir Europos Komisijos pirmininkas J. M. Barroso plenarinėje sesijoje bei frakcijos posėdyje pristatė ne tik susitikimo išvadas, bet ir savo viziją,  kaip toliau ES turi tvarkytis su ekonominės krizės iššūkiais.

Komisijos pirmininkas J. M. Barroso teigė, kad ekonominė krizė Europoje jau suvaldyta ir kad galima tikėtis augimo. Taip pat pabrėžė, jog būtinas ES solidarumas ir susitelkimas gelbėjant Graikiją. Tuo tarpu Lietuvoje, kaip ir kitur ES, pasigirsta raginimų palikti Graikiją likimo valiai. Sakoma – patys prisidirbo, lai patys ir kapanojasi. Visgi ne taip paprasta. Bankai ir valstybės, kurių resursai skirti Graikijos gelbėjimui, tikisi atgauti tuos pinigus. Kitaip tariant,  tiki Graikijos gebėjimu susitvarkyti su milžiniškomis problemomis, nes krisdama žemyn paskui save ji nusitemps ir pačią ES. Taigi, kalbėti apie  “planą B“  niekas nedrįsta, nes vadovaujasi besaikio tikėjimo principu, kad viskas turi (!) būti gerai  ir pasiseks susitvarkyti su dabartinėmis  euro zonos valstybių ekonominėmis  bėdomis.

Taip pat  J. M. Barroso kalbėjo ir apie daug   iniciatyvų  ES valstybėse narėse, kurioms reikia nemažai lėšų  iš biudžeto, todėl visgi reikia susitelkti ir įdiegti taupymo režimą. Investuoti tik į būtiniausius projektus –  tokius, kaip jaunimo nedarbo mažinimas,  darbo vietų kūrimas,  mokslinių tyrimų ir inovacijų infrastruktūros vystymas, viešojo administravimo modernizavimas ir pan.  Antra vertus, priemonės, kurių jau imtasi euro zonos valstybėse – duoda rezultatų.  Valstybės privalo sparčiau judėti įgyvendindamos strategiją “Europa 2020“ – tokius principus vardijo Komisijos pirmininkas.

Tuo tarpu H. van Rompėjus akcentavo esminį dalyką – kovoti su mokesčių mokėjimo vengimu. Manau, kad Graikijos pavyzdys liks puikia pamoka, kaip tingėjimas, mokesčių nemokėjimas ir neatsakingas požiūris  veda valstybę, o kartu ir kaimynes,  ypatingų sunkumų  link.

Ko gero, kiekvienas norėtų į pensiją išeiti 55-erių ir atokaitoje lošti kauliukais, bet realybė – kiek kitokia. Ir gyventi ne pagal išgales – per didelė prabanga. O ir akivaizdu, kad anksčiau ar vėliau tokia prabanga tvos tarsi vėzdas.:)

Ir kiek sunkumų Lietuvoje bebūtų, kad ir kaip nelengva būtų patiriant vienokį ar kitokį nepriteklių pastaraisiais metais, visgi, reikia pripažinti, kad Lietuvos Vyriausybės veiksmai krizės akivaizdoje buvo neišvengiami. Ir didžiąja dalimi dėl tų pastangų ir drausmės, kuri susilaukdavo negailestingos kritikos, Lietuvos šiandien nėra tarp tų valstybių, kurios ES tvarumo ataskaitoje patenka į didžiausios finansinės rizikos grupę. Tiesa, neturėjome progos prabangiai tinginiauti, lėbauti ne pagal išgales ar vartytis saulės atokaitoje (kaip didžiausios rizikos grupės pirmūnės), bet ir vėzdas virš galvos – taip pat nekybo.

Read Full Post »

Šiandien Europos Parlamentas vėl renkasi plenarinei sesijai Strasbūre, kurios metu bus aptarta 2012-ųjų Europos Komisijos veiklos programa bei ES vaidmuo stiprinant ekonomikos koordinavimą, su eurokomisarais J. Hahnu ir D. Ciolos diskutuosime, kaip supaprastinti ES sanglaudos ir žemės ūkio politiką ir padaryti ją konkurencingesnę, taip pat laukia diskusija ir balsavimas dėl artėjančios klimato kaitos konferencijos Durbane, na o trečiadienį iškilmingoje ceremonijoje bus paskelbtas 2011 m. LUX kino apdovanojimo laureatas.

Tačiau kol plenarinė dar neįsibėgėjo, norėčiau prisiminti keletą prabėgusios savaitės momentų Briuselyje ir Lietuvoje.

COP17 susitikimui Durbane artėjant

Praėjusi savaitė – skirta politinių grupių posėdžiams ir pasirengimui šiandien prasidėjusiai plenarinei sesijai. Be aktualijų, kurias aptariame pakankamai dažnai, vertėtų paminėti Klimato kaitos komisarės Conie Hedegaard apsilankymą Aplinkos komitete. Ji pristatė ES pozicijas vykstant į COP17 susitikimą Durbane.

Pagrindinis siekis, pasak Komisarės, teisiškai įpareigojantis susitarimas dėl temperatūros kilimo sumažinimo dviem laipsniais. Kalbėdama apie šį siekinį bei įsipareigojimų įgyvendinimo gaires, Komisarė aptarė daug sričių – CO2 emisijų mažinimas (cost effective emission reduction policy), įtraukiant ne tik aviaciją, bet ir laivininkystę, energijos efektyvumo didinimas ir pan. Ir, ko gero, ašinė tema – finansiniai įsipareigojimai. K.Hedegaard įsitikinimu, labai svarbu siekti ne tik šiam klausimui skiriamų lėšų, bet ir pasirūpinti, kad tie pinigai būtų panaudoti aiškiai suformuoto paketo įgyvendinimui.

Be abejonės, labai svarbūs ne tik ES, bet ir kitų šalių įsipareigojimai. Kaip pavyzdį čia galime minėti JAV situaciją, kuri vis žadėdavo aktyviau žengti klimato kaitos mažinimo keliu, tačiau ekonominio sunkmečio akivaizdoje apie tai jau beveik nebekalbama – respublikonai apskritai niekada nebuvo šalininkai, o demokratai irgi priversti nuslopinti entuziazmą. Taigi, greičiausiai ne tiek svarbu sudėtinės klimato kaitos susitarimo dalys, bet prioritetu tampa valstybių realios galimybės ir politinė valia.

Kaip bebūtų – akivaizdu, kad Durbanas bus proceso, kurio metu siekiama susitarti dėl klimato kaitos mažinimo veiksmų, tąsa. Bet toli gražu ne pabaiga.

Vos grįžus į Lietuvą – jau ketvirtadienį laukė susitikimas su žurnalistais iš Austrijos ir diskusija Akademiniame politologų klube apie Europos Parlamento vaidmenį ES santykiuose su trečiosiomis šalimis.

Su austrų žurnalistais, atvykusiais iš arčiau susipažinti su Lietuva, susitikome Vilniaus TV bokšte. Prieš mums susitinkant, svečiai jau buvo apsilankę pas premjerą A. Kubilių, Užsienio reikalų ministrą A.Ažubalį, Teisingumo ministrą R.Šimašių. Susitikimo metu kalbėjomės apie Lietuvos energetikos politiką, Lietuvos ir jos visuomenės požiūrį į ES bei Lietuvos narystę joje. Austriją ir Lietuvą vienija tai, kad nesam didžiosios ES šalys, taigi buvo galima kalbėtis apie mažųjų valstybių situaciją ES, bet skirtingas statusas (narystės trukmė) ir istorinės patirtys yra tai, kas mus skiria. Visgi, kalbėdami apie žmonių nusiteikimą dėl ES ir jos ateities, atradome daugiau panašumų, nei skirtumų – austrai, kaip ir mūsų kraštiečiai, mažai domisi Briuseliu, kuris atrodo pernelyg toli.

TV bokštas – simbolinė vieta  kiekvienam Lietuvos piliečiui, menančiam 1991 metus. Įdomu, kaip atrodė minia per TV bokšto langą tą Sausio 13-osios naktį, kur drąsiai stovėjo mūsų tėvai, draugai, kaimynai. Bent jau man buvimas prie TV bokšto sukelia keistus jausmus, keistus, nes pati anuomet buvau dar vaikas ir čia nebuvau, bet buvo mano artimieji. Paleidžiu mintis ir bandau įsivaizduoti, kaip toje pačioje vietoje prieš 20 metų buvo puolamas beginklis Laisvės troškimas. Ekskursijų metu lankome įvairių mūšių vietas, bet niekur nėra tokio jausmo ar įsivaizdavimo kaip čia.

VDU – diskusija su jaunaisiais politologais

Ketvirtadienio popietę su Akademiniu politologų klubu susitikome VDU centriniuose rūmuose. Man VDU – ypatingas universitetas, ne tik dėl to, kad mano seserys jį baigė, bet ir dėl to, kad jį 1936 m. cum laude baigė ir mano močiutė. Anuomet tai buvo puikių specialistų kalvė, norisi tikėti, kad ir dabar taip yra.

Labai smagioje jaunųjų politologų auditorijoje diskutavome apie ES užsienio politiką – dalyvavo dr. Antanas Venckus ir EP informacijos biuro Lietuvoje administratorius ryšiams su žiniasklaida Robertas Pogorelis.

Akademinio politologų klubo archyvo nuotraukos

Nesunku pastebėti, kad po Lisabonos sutarties įsigaliojimo užsienio politikoje “briuselizacijos” vis daugiau, esame raginami kalbėti vienu balsu, tačiau akivaizdu, kad tą daryti neretai – labai sudėtinga (tereikia prisiminti pastarųjų savaičių įvykius UNESCO dėl Palestinos ir Izraelio).

Politologų buvau kviesta pristatyti EP vaidmens užsienio politikoje su trečiosiomis šalimis. Dr. Antanui Venckui pristačius ES institucijų struktūrą ir galias, toliau kalbėjomės apie EP reikšmę ir veiklą, apie tai, jog EP yra net 38 delegacijos su ne ES šalimis ir tai rodo, kad užsienio politikos linija yra labai stipri. Kiekvienas europarlamentaras  neišvengiamai yra daugiau ar mažiau įsitraukęs į ES užsienio politikos formavimą. Taip pat aptarėme rezoliucijų dėl žmogaus teisių pažeidimų ir padėties trečiosiose šalyse svarbą, tradicinę Sacharovo premiją, kuri kasmet teikiama žmogaus teisių gynėjams, daugiašalių parlamentinių asamblėjų veiklą, į trečiąsias šalis siunčiamų EP rinkimų stebėjimo misijų reikšmę.

Vilniuje – devintasis Europos šalių kino forumas SCANORAMA

SCANORAMA. Man šis kino festivalis – visuomet buvo laukiamas. O šiemet man pačiai ypatingas tuo, kad galėjau paremti vieną iš filmų programų – Julijos ir Rimanto Gruodžių dokumentinių filmų retrospektyvą “Laiko upė”. Šie kūrėjai pristato festivaliui filmus apie mūsų, Lietuvos, kasdienybę, buitį ir būtį. Paprastų žmonių gyvenimai, jų džiaugsmai ir rūpesčiai. Gruodžiai užfiksuodami kasdienybę išsaugoja dalykus, virstančius istorija. Tai ir Vilniaus pirtis, ir senųjų Musteikos kaimo gyventojų gyvenimai, ir kaliausių statymas laukuose,  ir pan.

Su festivalio “Scanorama“ direktore Gražina Arlickaite. M. Mikulėno nuotr.

Nepaprastas šios programos filmas „Upė“, kuriame pasakojama apie žmones, gyvenančius Neries ir Šventosios upių santakoje – Saleninkų kaime, Jonavos chemijos giganto pašonėje. Prieš dvidešimtmetį, po chemijos kombinate įvykusios avarijos kitoje upės pusėje esančio kaimo gyventojai buvo iškeldinti, o saleninkiečiai – liko ir iki šiol keliolika šeimų gyvena užterštoje žemėje. Per Nerį seniai nebėra kelto, o į seniūniją (už 12 km) nevažinėja autobusas, vaikai kasdien turi perplaukti upę ir dar gerokai pakeliauti, kol pasiekia Ruklos mokyklą. Viskas atrodo nepaprasta, o žmonės taip gyvena kasdien ir kuria savo šeimų ir vaikaičių gyvenimus.

Gruodžių filmų retrospektyvos antrą dalį galima pasižiūrėti šią savaitę, trečiadienį, kino teatro “Pasaka” mažojoje salėje.

Atgimimas – iki šiol nematytuose kadruose

Sekmadienį taip pat turėjau gražią progą apsilankyti rež. Giedrės Žickytės filme “Kaip mes žaidėme revoliuciją“. Iš archyvinių kadrų sudėliota, apipinta ano meto aktyvistų prisiminimais istorija, kurios pagrindiniai veikėjai – „Anties“ muzikantai „perestroikos“ ir Sąjūdžio reiškinių kontekste, naujai pažadina jausmus, kurie turbūt mus visus vienija.

Kadras iš G.Žickytės filmo “Kaip mes žaidėme revoliuciją“

Atgimimas per muziką (ir rokenrolą:), atgimimas, kuris sujungė ir seną, ir jauną, ir rūpintojėlį, ir roko muzikos polėkį. Tai filmas ne apie skausmą ar skausmingus patyrimus, bet apie didžiulį Lietuvos susitelkimą ir žmones, buvusius viso to smaigalyje.

Man bene labiausiai užstrigo filmo epizodas, kuriame – per Lietuvą keliaujantis “Roko maršas”. Kai sustodavo miesteliuose, dalindamas žmonėms mažytes trispalves, buvo giedama tautiška giesmė. Senesnieji – verkė, o jaunieji – mokėsi himno žodžius. Tai išties nematyti archyviniai kadrai, kurie tarsi prikelia anuometines emocijas ir prisiminimus.

Read Full Post »

Prabėgusios savaitės darbus ir įspūdžius galėčiau suskirstyti į tris blokus: ES finansinė perspektyva, situacija ES kaimynystėje bei ekologija.

Artėjanti finansinė perspektyva ir ūkininkų rūpesčiai

Praėjusią savaitę Europos Parlamente pristatytas dar vienas dokumentų paketas, kuris bus viena iš sudedamųjų dalių ES finansinėje perspektyvoje 2014-2020 metams. Šįsyk – žemės ūkis. Deja, Lietuvos perspektyvos nekokios, jau ne vien dėl planuojamų mažinti lėšų Sanglaudos politikos įgyvendinimui (apie kurias kalbėjome jau anksčiau), bet ir dėl diskriminacinės padėties žemės ūkyje. Šiuo metu trijų Baltijos šalių ūkininkai gauna 3 kartus mažesnes išmokas nei ES vidurkis, o jei remtumės šiuo metu Europos Komisijos pateiktu siūlymu, matyti, kad ir ateinančiais metais situacija nesikeis.

Dėl tokios situacijos Lietuvos, Latvijos ir Estijos žemės ūkio ministrai jau kreipėsi bendru laišku į Europos Komisiją, tačiau čia svarbus ir europarlamentarų vaidmuo.

Kaip tik spalio 12 d. EP į pasitarimą susirinko Baltijos valstybių parlamentarai (nežiūrint į tai, kokiai politinei grupei jie priklauso). Sutarėme veikti sutelktai ir kryptingai, pirmas žingsnis – visų pasirašyta deklaracija bei kreipimasis Europos Komisijai. Na, o kai šis klausimas jau bus pradėtas svarstyti konkrečiuose Europos Parlamento komitetuose – darysime viską, kad gintume Lietuvos pozicijas.

Lietuvos, Latvijos ir Estijos ūkininkų piketas dėl Europos Komisijos siūlomo reglamento prie EP

Užsienio politika ir ES kaimynystė (Ukraina ir Artimieji Rytai)

Plenarinės sesijos metu EP visuomet aptariami ir užsienio politikos klausimai. Šįkart daug dėmesio Ukrainai. Europos Parlamentą išties nuvylė susiklosčiusi situacija dėl nuosprendžio Julijai Tymošenko. Esant informacijai, kad byla prieš buvusią Ukrainos premjerę yra politizuota, pasipylė kritikos lavina šios valstybės atžvilgiu. Tikėtina, kad dėl to apsunks derybos dėl Asociacijos sutarties ir laisvos prekybos susitarimo. Pastaruoju metu buvo matomi teigiami Ukrainos žingsniai, siekiant derybų su ES dėl narystės, tačiau visgi ši situacija kelia daug nerimo. Kadangi minėta sutartis turės būti patvirtinta ir Europos Parlamente, labai svarbus europarlamentarų nusiteikimas, o jų reakcija šiuo klausimu itin griežta.

Taip pat aptarta ir situacija Artimuosiuose Rytuose – neramumai Jemene, Bahreine, bet šičia norėčiau plačiau paminėti Egiptą. Pastarųjų mėnesių tendencijos – civilių žmonių areštai (karo teismai prieš juos), išpuoliai prieš krikščionis, Izraelio ambasadą ir pan., rodo, kad įtampa šioje valstybėje auga. Akivaizdu, kad iškilo grėsmė Egipto vienybei ir stabilumui. Už tokią padėtį atsakinga laikinoji karinė Taryba, kuri iš tarptautinės bendruomenės revoliucijos metu gavo pasitikėjimo kreditą. Nesinorėtų, kad jis būtų iššvaistytas.

Vilniuje – apie ekologiją ir žaliąsias idėjas

Pasibaigus plenarinei sesijai, jau penktadienį laukė Vilniuje vykusi 51-oji ES sostinių sąjungos Generalinė Asamblėja, kurios konferencijoje nagrinėta, kaip šiandienos miestai reaguoja ir sprendžia klimato kaitos keliamus iššūkius.

Konferencijoje dalyvavę Europos sostinių atstovai dalinosi patirtimi, kaip kovoti su klimato kaita, vystyti žalių miestų koncepcijas. Kalbėta ir apie tai, kad itin svarbus verslo ir miesto valdžios bendradarbiavimas, žinoma, aptartos galimybės, kaip pritraukti lėšų tvariam vystymui, kaip pasiekti, kad “žalioji ekonomika“ būtų suvokiama kaip galimybė, o ne kaip dalykas, reikalaujantis itin didelių kaštų. Savo pranešime kalbėjau apie nusiteikimą šiuo klausimu Europos Parlamente ir pakviečiau aktyviai bendradarbiauti svarstant Energijos efektyvumo direktyvą, kuria tikimasi sutelkti pastangas siekiant įgyvendinti ES lygiu išsikeltus energijos taupymo tikslus iki 2020 metų.

Na o šeštadienį finišavo antrieji konkurso “Žaliasis kodas“ metai. Šįsyk derlius nemenkas – žaliųjų žinučių atvirlaiškiai bei pasakų ir žalių pasakojimų knygelė dideliems ir mažiems “Kai Didysis Žmogus sėdėjo ant stogo“. Džiaugiuosi, kad į šią mano iniciatyvą atsiliepė nemažas vaikų ir suaugusių būrys, kuriuos buvo smagu išvysti Vilniuje, kino teatre “Pasaka“ vykusiuose Žaliojo kodo apdovanojimuose bei knygelės pristatyme. Esu dėkinga moksleivių mokytojams ir šeimoms, kurie augina gražius ir kūrybingus žmonės. Jie ne tik patys turi gražų ryšį su gamta, aplinka, bet, tikiu, kad savo kūrybiškumu patrauks ir kitus.

Read Full Post »

Older Posts »