Feeds:
Įrašai
Komentarai

Posts Tagged ‘Europos Parlamentas’

Švęsdami Lietuvos narystės dešimtmetį Europos Sąjungoje, pastarosiomis savaitėmis daug kalbame apie buvimo šioje bendrijoje vertę ir naudą kiekvieno žmogaus kasdienybėje. Viena iš svarbių Europos Sąjungos veiklos sričių, kuri aktuali kiekvienam kasdieniame gyvenime – vartotojų apsauga. Europos Sąjungoje užtikrinamas laisvas prekių ir paslaugų judėjimas – laisvai galime pirkti prekes ar naudotis paslaugomis kitoje valstybėje narėje. Tačiau kartais nutinka, jog gautos prekės ar paslaugos neatitinka mūsų lūkesčių, o jei jos įsigytos svetimoje valstybėje, dažnai nežinome, ar galime tikėtis kokios nors kompensacijos.

Europos Parlamentas – institucija, ypač aktyviai siekusi priimti vartotojų teises aktyviau ginančius teisės aktus. Tokiais teisės aktais visų pirma siekiama, kad pirkėjas gautų kuo tikslesnę ir skaidresnę informaciją apie įsigyjamus produktus ar paslaugas. Tai pasakytina tiek apie maisto produktų ženklinimą (EP iniciatyva nustatyta, jog etiketėse pateikiama informacija būtų pateikiama suprantamai ir tik tokia, kuri buvo patvirtinta moksliniais tyrimais), tiek ir apie įvairias vartojimo sutartis (ES teisės aktų dėka, imdami paskolą, galime aiškiai matyti, kokią galutinę sumą kas mėnesį turėsime grąžinti).

Net ir tuomet, kai įsigyjame prekę ar paslaugą pakankamai apie ją žinodami, ne visuomet liekame jomis patenkinti. Tokiais atvejais ES teisės aktai užtikrina kiekvienam galimybę kitoje ES valstybėje įsigijus prekę ar paslaugą, o trūkumus pastebėjus tik tuomet, kai esame parvykę namo, gauti kompensaciją savo valstybėje. Tokia nuostata galioja tiek nekokybiškoms prekėmis (pvz., batais, automobiliais ar bet kokia preke, internetu įsigyjama iš kitos ES valstybės), tiek paslaugoms. Kalbant apie paslaugas, vartotojai dažniausiai nukenčia įsigydami turizmo ar kelionių paslaugas – suteikiamas žemesnės kategorijos viešbutis, atšaukiamas ar atidedamas skrydis. Įvairiuose ES teisės aktuose įtvirtintos keleivių ir poilsiautojų teisės ir paslaugų teikėjų atsakomybė – užtikrinti ne žemesnės nei nusipirktos klasės viešbutį, sumokėti kompensaciją už prarastą bagažą, neįvykusį ar vėluojantį skrydį. Naujausiu teisės aktu kelionių organizatorius tampa atsakingas už visas savo parduodamas paslaugas, nepriklausomai nuo to, ar pats jas suteikia. T.y., kelionių agentūra, jei jai sumokėjote už visas savo atostogas, privalo jums sumokėti kompensaciją, net jei yra tik tarpininkas tarp jūsų ir kelionės sąlygas pakeitusios aviakompanijos ar viešbučio.

Kalbant apie keliones, prieš kelerius metus numatyta, kad ilgo nuotolio kelionių (visų pirma – lėktuvais, keltais, autobusais) infrastruktūra (stotys, uostai, oro uostai) bei joje pateikiama informacija (apie maršrutus, reisų atidėjimus ir pan.) privalo būti pritaikyta neįgaliems asmenims (turintiems judėjimo, klausos ar regos negalią). Be to, neįgaliuosius lydintiems asmenims (kai tokia lydinčiųjų pagalba reikalinga) turi būti suteikta galimybė keliauti nemokamai.

Nebeįsivaizduojame savo kelionių ir gyvenimo be mobiliųjų įrenginių. Naudojame juos bendravimui, darbui, informacijos paieškai. Vis tik Europoje be sienų kainos už telekomunikacijų paslaugas, kai jomis naudojamės užsienyje, tebėra didesnės, nei norėtume. Jau beveik dešimt metų Europos Parlamento iniciatyva yra palaipsniui mažinami tarptinklinio ryšio (roumingo) tarifai. Štai ir nuo šių metų liepos 1 dienos, keliaudami į kitas ES valstybes, mokėsime dar mažiau, nei mokėdavome iki šiol. O nuo 2017 metų vidurio, būdami užsienyje, namo skambinsime, į skambučius atsiliepsime, internete mobiliaisiais įrenginiais naršysime tokiomis pačiomis sąlygomis bei kainomis, kaip ir būdami namie.

Viena iš specifinių turizmo rūšių – medicininis turizmas. Vis daugėja europiečių, vykstančių į kitas ES valstybes pas širdies, plastikos chirurgijos, odontologijos ar kitų medicinos sričių specialistus. Prieš kelerius metus priimta šiems žmonėms aktuali ES direktyva, numatanti, jog jie už kitoje ES valstybėje patirtas medicinos paslaugas gali gauti kompensaciją iš savo valstybės ligonių kasų (žinoma, savo valstybėje numatytų kompensacijų ribose).

Dar vienas su sveikatos apsauga susijęs vartotojų teisių apsaugos pavyzdys (nors šiaip sveikatos apsauga – daugiau valstybių, o ne Europos Sąjungos reguliavimo dalykas) – vaistų kainų skaidrumas. ES direktyva numato, kad valstybės turi priimti skaidresnes taisykles, kuriomis remiantis būtų nustatomos vaistų kainos. Pagal šias taisykles, turi būti viešai skelbiamas ekspertų, dalyvaujančių kainų nustatyme sąrašas (tiksliau, ne pačių kainų, o valstybės kompensuojamos vaistų kainos dalies) bei jų interesų deklaracijos (ne paslaptis, jog dauguma tokių ekspertų dirba ir farmacijos įmonėse), taip pat siūloma viešai skelbti ir pačius patvirtintus vaistų kainų sąrašus.

Be to, valstybė privalo viešai skelbti kriterijus, kuriais remiantis, priima sprendimą įrašyti vaistą į kompensuojamųjų sąrašą. Taip pat privalo būti sudarytos palankesnės sąlygos į šį sąrašą įtraukti ir lygiavertes (dažnai – ir pigesnes) jau sąraše esančių medikamentų alternatyvas (ypač jei jos jau yra patvirtintos kitose ES valstybėse).

Taigi užduodami sau klausimą „ką kiekvienam mūsų asmeniškai davė ta Europos Sąjunga“, nepamirškime šių pokyčių labai svarbiose mūsų gyvenimo srityse. O taip pat – būkime budrūs, atsakingi ir pilietiški: dažniau išsakykime savo nuomonę apie pokyčius, kurių norime. Nes būtent piliečių balsas turi būti pamatu politikų ir ES institucijų darbams. O kai tie išsakyti lūkesčiai atsispindės kasdienybėje, neabejotinai žmonės turės daugiau paskatų tikėti tiek Europa, tiek jiems atstovaujančių organizacijų, institucijų ar politikų darbu.

Read Full Post »

Europos Parlamento plenariniame posėdyje Lietuvos Prezidentei D. Grybauskaitei ir Europos Komisijos pirmininkui J. M. Baroso pateikiant Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai pusmečio rezultatus, absoliuti dauguma europarlamentarų sveikino Lietuvos pirmininkavimo komandą už pasiekimus. Deja, ši tema tapo tik dar viena proga Lietuvos atstovui Europos Parlamente p. Valdemarui Tomaševskiui apjuodinti Lietuvą, esą čia diskriminuojamos tautinės mažumos, bet viena – lenkų – ypatingai. Buvo naudojami tokie epitetai kaip „asimiliacija“, „diskriminacija“, „represijos“, „persekojimas“, kalbėjo esą „apygardos teismas spaudžiamas viešų politikų pasisakymų“, vyksta „kova su autochtoninių tautinių mažumų kalbų naudojimu“, yra „baudžiama už gimtosios kalbos vartojimą“.  Tai rašau tam, kad būtų aišku, kokiomis kategorijomis Europos valstybių atstovų ir ES institucijų pareigūnų akyse yra piešiama mūsų valstybė. Ir kad būtų aišku, kodėl šįkart negalėjau nereaguoti iškeldama mėlyną kortelę ir prašydama žodžio.

Mėlyna kortelė, pakelta per kolegos pasisakymą plenarinių diskusijų metu, suteikia teisę sureaguoti į kolegos poziciją užduodant patikslinantį klausimą. Prašiau p. Valdemaro Tomaševskio patikslinti, ar jam žinoma, kad Lietuvoje yra viena valstybinė kalba, ir ar jo nuomone, valstybės tarnautojas gali sau leisti nevykdyti valstybės, kurioje dirba ir kurios pilietis yra, įstatymų.  Sulaukiau ne tik mažai ką bepatikslinančio atsakymo posėdžio metu, bet ir nemalonios akistatos, su epitetais mano ir kitų, kitokios nuomonės besilaikančių asmenų atžvilgiu, posėdžiui pasibaigus.

Pastebiu tendenciją, kad dažnokai šią kortelę kyla noras panaudoti būtent per p. V. Tomaševskio pasisakymus, kadangi kalbėdamas apie kitus dalykus, jis gana sistemingai naudojasi proga paskleisti tautinių mažumų „diskriminacijos“ miglą. Galiu tik spėti, kokia veikla vykdoma ir kokios žinios yra skleidžiamos EP koridoriuose ne oficialių posėdžių metu.

Europos Parlamentas yra skirtas bendraeuropinių klausimų aptarimui, jų, ypatingai aktualių ir Lietuvai, yra per akis. Čia ne vieta aiškintis vidaus politikos peripetijas. Todėl iki šiol ir aš, ir, spėju, kolegos, stengdavomės susilaikyti nuo viešo aiškinimosi plenarinių sesijų metu. Stengdavomės išlaikyti geranorišką ir konstruktyvų toną, verčiau išdėstant kontrargumentus, pateikiant faktus kolegoms, mažiau žinantiems apie ką kalbama, daugiau bendrauti tiesiogiai. Čia galiu priminti, kad tokioje pačioje geranoriškumo dvasioje inicijavau laišką Lenkijos užsienio reikalų ministrui R. Sikorskiui, kurį pasirašė beveik visi Lietuvos EP nariai,  ir kuriame kvietėme dialogui, išsakėme pasirengimą atsakyti į visus klausimus. Buvo ir daugiau panašių iniciatyvų. Galų gale, kalbėtis yra apie ką – juk ir mūsų tautiečiai Lenkijoje susiduria su didelėmis bėdomis tiek dėl mokyklų uždarymo, tiek dėl vadovėlių trūkumo ir kitų sunkumų.

Tačiau diskutuoti yra įmanoma tik tada, kai yra įsiklausoma į faktus. O faktai tokie, kad Lietuvoje lenkų tautinės mažumos ugdymas gimtąja kalba yra nepalyginti geresnis, nei bet kurioje kitoje ES šalyje. Ir vis dėlto, būtent Lietuvai tenka didžiausias spaudimas. Buvo bandoma į diskusijas įvelti visas įmanomas tarptautines organizacijas, skųstasi tarptautiniams teismams, tačiau dar nei viena tautinių mažumų teisių srityje veikianti rimta tarptautinė institucija nenustatė, kad Lietuva pažeidžia kokias nors tarptautines normas.

Jau kuris laikas, aktyviomis p. V. Tomaševskio pastangomis šis klausimas keliamas Europos Parlamente.  Tačiau ir čia, net po keletos bandymų iš Europos Komisijos išgauti smerkiantį Lietuvą verdiktą, pastaroji pažymi, kad neturi įgaliojimų kištis į valstybių narių veiksmus šioje srityje ir atsisako skundus nagrinėti. Be kita ko, manau, kad Komisija numano ir apie politinį šio klausimo “pamušalą”.

Gerbiu ir palaikau bendrapiliečius lenkus, sveiko požiūrio lenkus (ir daug tokių pažįstu), kurie nemanipuliuoja savo tautiečiais ir neiškraipo realybės (kad Lietuva persekioja tautines mažumas) dėl savo politinių tikslų. Aš asmeniškai tikiu, kad geravališko dialogo ir kompromiso keliu galima išspręsti visus klausimus. O p. V. Tomaševskiui galiu tik palinkėti nebeužsiiminėti savo valstybės juodinimu, ir visuomenės kiršinimui, o verčiau rinktis pozityvesnę veiklą, susirandant progų dirbti konstruktyviau ir ties dalykiniais klausimais.

Read Full Post »

Europos Parlamento (EP) plenarinėje sesijoje gruodžio 10 d. svarstėme prieštaringai vertinamą rezoliuciją dėl lytinės ir reprodukcinės sveikatos ir teisių, kurią rengė EP Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto vicepirmininkė Edite Estrela. Nors rezoliucija yra neįpareigojantis dokumentas, tačiau aptariamo klausimo pobūdis ir pats rezoliucijos turinys susilaukė didelio visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio bei viešų debatų, todėl norėčiau dar kartą žvilgtelėti į keletą aspektų, kurių aptarimo panašiose diskusijose greičiausiai nebus išvengta.

E.Estrelos pateiktoje rezoliucijoje kalbama ne tik apie lytinę ir reprodukcinę sveikatą bei teises, joje aptariami lytinio švietimo klausimai, paauglių gimdymų skaičiaus ir, taip formuluojamų, nepageidaujamų nėštumų problema, lytiškai plintančios ligos, ir kita. Kiekvienas iš šių klausimų gali sukelti diskusiją, juo labiau yra svarbus valstybėms narėms ir jų piliečiams.

EP svarstant panašaus pobūdžio klausimus (lytinė sveikata ir reprodukcinės teisės dažnai atsiduria įvairiuose dokumentuose) visuomet yra ryškios dvi stovyklos – viena, kuri mano, kad sveikata ir švietimas yra valstybių narių kompetencija, kita, kuri nuolat kalba apie tai, ką valstybės turėtų daryti šioje srityje.

Valstybės narės atsižvelgdamos į savo nacionalinius ypatumus formuoja sveikatos apsaugos sistemą, organizuoja švietimą. Gerai, kai siekiama, jog valstybės narės dalintųsi tarpusavio gerąja praktika, tačiau ar šiuo atveju tikrai to siekiama?

Dokumento rengėjai ir rezoliuciją palaikę europarlamentarai akcentavo, kad šiame dokumente įtvirtintomis nuostatomis siekiama ginti moters sveikatą. Žinoma, toks tikslas yra svarbus ir gerbtinas, tačiau atidžiai nagrinėjant dokumentą kyla daug klausimų dėl nuostatų tikslingumo, juolab yra priešpriešų tarp pačių nuostatų, kartais painiojamos sąvokos.

Kontraceptika – rezoliucijos tekstu raginama, kad juos laisvai galėtų įsigyti paauglės, kad šios priemonės būtų kompensuojamos iš sveikatos draudimo. Ar nėštumas prilyginamas tokioms ligoms kaip vėžys, diabetas ir pan.?

Abortai. Nors deklaruojama, kad gyvybė yra svarbiausia vertybė, skaitant rezoliucijos tekstą susidaro itin prieštaringas vaizdas. Tarkime, teigiama, kad tinkamai atliekamas abortas užtikrins gerą moters „fizinę ir dvasinę sveikatą“. Gal galėtumėme sutikti dėl fizinės dalies, tačiau dėl dvasinės būsenos yra visiškai atvirkščiai – moteriai yra didžiulis išbandymas žengti tokį žingsnį ir tyrimai rodo, kad dvasinės žaizdos didžiajai daliai pasilieka ilgam, o be to, beveik 90 proc. moterų visą gyvenimą gailisi pasirinkusios tokį sprendimą.

Taip pat glumina formuluotės – “nepageidaujamas nėštumas”, kaip šeimos planavimo priemonė. Priimu tai kaip tam tikrą programavimą, kai nėštumas lygiai kaip liga – yra nepageidaujamas. Mes turime ugdyti atsakomybę už gyvybę, o ne besąlyginį laisvą pasirinkimą (kurio negali atimti iš žmogaus). Rezoliucijoje kalbama ir apie tai, kad paauglėms nereikėtų tėvų sutikimo, norint atlikti abortą.

Rezoliucijoje aptariamos ir lytinio švietimo programos, t.y. raginimas valstybėms narėms, kad toks “švietimas būtų privalomas visiems pradinių ir vidurinių mokyklų moksleiviams“. Manau sutiksime visi, kad lytinio ugdymo, šeimos planavimo programos yra reikalingos, ypač vyresnėse klasėse ir to yra siekiama Lietuvoje, tačiau lytinis švietimas – yra kas kita, čia kalbama labiau apie pažinimą, bet mažiau apie atsakomybę.

Dokumente įvardinami ir teisingi dalykai, kaip antai kova prieš seksualinį smurtą, duomenų ir statistikos kaupimas, nemokamų tyrimų (ginekologiniai, mamografiniai) svarba, šeimos planavimo programos ir pan.

Tačiau susidarė įspūdis, kad pagrindinės E.Estrelos rezoliucijoje siūlytos priemonės nuo jauno amžiaus skatina ne atsakomybės jausmą, o laisvą požiūrį ir įvairių pasekmių turintį gyvenimo būdą, todėl nebalsavau už šį dokumentą. Neneigiu moters teisės į sveikatą – ji buvo ir tebėra užtikrinama, tačiau manau, kad kiekviena valstybė narė turi apsispręsti savarankiškai dėl sveikatos apsaugos ir švietimo klausimų, o kartu atsižvelgdama į valstybės narės tradicijas ir vertybes, moralinius ir etinius motyvus. Todėl Europos Parlamente balsavau už alternatyvią EPP rezoliuciją.

Rezoliucijos tekstus rasite sekdami nuorodas:

E. Estrela rezoliucija

Alternatyvi Europos liaudies partijos rezoliucija

Jei norėtumėte pasidalinti savąja nuomone – būčiau dėkinga už laiškus el.paštu info@morkunaite.lt

 

Read Full Post »

ES finansinė perspektyvaŠi savaitė Europos Parlamente – gausi sprendimų dėl Europos Sąjungos finansinės ateities. Antradienį patvirtintas ilgai derintas susitarimas dėl ES Daugiametės finansinės perspektyvos 2014-2020 metams bei dokumentas dėl Ignalinos AE uždarymo tolimesnio finansavimo, trečiadienį Europos Parlamentas pritarė ES 2014 metų biudžeto projektui bei atskirų ES fondų veikimą reguliuojantiems dokumentams.

Susitarimus dėl šių dokumentų išties galima vertinti kaip Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai sėkmę. Susitarimas dėl daugiametės finansinės perspektyvos buvo derinamas beveik pusę metų. Dar ir pačią balsavimo Europos Parlamente dieną iki galo nebuvo aišku, ar jam pritars visos EP frakcijos. Tuo tarpu diskusijos dėl kitų metų biudžeto tarp ES valstybių atstovų truko iki paryčių (beje, praėjusiais metais derybos dėl biudžeto nebuvo tokios sklandžios ir nusitęsė net į šių metų pradžią).

Jau dabar galima konstatuoti, jog Lietuva, nors ir nepasiekė visko, ką buvo užsibrėžusi, iš visų derybų išeis nugalėtoja – visuose dokumentuose numatytas finansavimas, teksiantis Lietuvai yra didesnis, nei iš pradžių siūlė Europos Komisija. Štai, pavyzdžiui, finansavimas Ignalinos AE uždarymui padidintas nuo Europos Komisijos siūlytų 210 iki 450 milijonų eurų (nors ir nesiekia Lietuvos prašytų 770 milijonų). Naujos finansinės perspektyvos metu numatytas ir paprastesnis ES lėšų administravimas bei lankstesnis jų perskirstymas tarp atskirų fondų. Galiu pasidžiaugti, kad mano ir kolegų pastangomis programos „Europa piliečiams“ rėmuose atsiranda galimybė finansuoti projektus, prisidedančius prie bendros mūsų istorinės atminties išsaugojimo.

Vis tik visi ES lėšomis finansuojami projektai įgyvendinami valstybių narių vyriausybių, remiantis nacionaliniais teisės aktais. Būtent nacionaliniais teisės aktais nustatomi finansavimo prioritetai ir lėšų paskirstymas tarp šių prioritetų ir skirtingų įgyvendinančių institucijų. Pagrindiniai dokumentai, pagal kuriuos Lietuvai bus skiriama ES struktūrinė parama 2014-2020 metais, yra Partnerystės sutartis ir veiksmų programa. Partnerystės sutartyje nustatomi nacionaliniai plėtros poreikiai ir pasirenkami prioritetai, kurie galėtų būti finansuojami ES lėšomis.

Ruošiantis 2007-2013 metų finansinei perspektyvai, viešojoje erdvėje vyko aktyvios diskusijos dėl prioritetų nustatymo, įtraukiant įvairias visuomenės grupes ir organizacijas. Šiuo metu Lietuva pagal ES paramos panaudojimą jau priskiriama prie pirmaujančių ES valstybių. Diskusijos buvo prasidėjusios ir ruošiantis 2014-2020 metų finansinei perspektyvai. Deja, po Seimo rinkimų 2012 metų rudenį šios diskusijos tarsi pasitraukė į pogrindį – informacija apie jas skelbiama tik specializuotame portale ir yra taip “saugiai padėta”, kad rasti ją gali tik žinantys, kur ieškoti. Tuo tarpu plačioji visuomenė lieka nuošaly nuo šių sprendimų priėmimo – valdantieji, rodos, visiškai nenori, kad kuo daugiau gyventojų, bendruomenių ar organizacijų sužinotų apie planuojamus prioritetus, kad dalyvautų diskusijose. Skubama taip, kad ES paramos naudojimą reglamentuojantys dokumentai Europos Komisijai bus teikiami tvirtinti dar šiais metais.

Nežinia, kodėl nuo visuomenės yra slepiama, kokiems mūsų valstybės ir žmonių prioritetams 2014-2020 m. planuojama paskirstyti daugiau nei 40 milijardų litų. Negalima atmesti ir galimybės, jog tai susiję su valdančiosios koalicijos narių kova dėl ES lėšas administruojančių institucijų kontrolės. Juk kai niekas neteikia pasiūlymų, nekelia klausimų dėl planuojamų prioritetų tikslingumo, kur kas paprasčiau patvirtinti reikalingus dokumentus. Kitų ES valstybių patirtis rodo, jog tokia praktika – ydinga. Ne vienam yra tekę matyti Pietų Europos valstybėse vidury laukų užsibaigiančius greitkelius, o štai Rumunija privalės grąžinti maždaug penktadalį ES paramos lėšų (tai sudaro apie 1 milijardą eurų), išleistų sukčiaujant.

Taigi lieka tikėtis, jog teisėsaugos ir kontrolės institucijos neleis efektyviam Lietuvos diplomatų darbui dėl ES finansinės ateities virsti korumpuotų valdžios atstovų bei interesų grupių asmeninės gerovės užtikrinimo priemone. Nes ne tokia jos paskirtis.

Read Full Post »

7EAPDerybos dėl ilgalaikės finansinės perspektyvos – pagrindinė žinia, pastaruoju metu girdima iš ES institucijų, o taip pat gausiai aptariama ir viešojoje erdvėje. Diskusijų ES biudžeto 2014-2020 metams fone nublanksta žinios apie tai, kad ES – ne tik pinigų maišas, kurį Lietuva turi kuo greičiau įsisavinti. Šiomis dienomis Europos Parlamente pradedamas svarstyti ir kitas ES ateitį lemsiantis dokumentas – Septintoji ES Aplinkos veiksmų programa.

Kuomet prieš daugiau nei pusę amžiaus buvo įkurta Europos ekonominė bendrija (dabartinės ES pirmtakė), ji buvo vien tik ekonominio pobūdžio sąjunga. Tačiau ne užilgo pastebėta, jog valstybėse narėse galiojantys skirtingi aplinkosauginiai reikalavimai tampa kliūtimi ekonominei integracijai. Taigi maždaug prieš keturis dešimtmečius viena iš ES veiklos sričių tapo ir aplinkos apsauga. ES aplinkos politikos prioritetai septynerių metų laikotarpiui yra apibrėžiami taip vadinamoje Aplinkos veiksmų programoje, kurią patvirtina pagrindinės ES institucijos.

Europos Komisija, pateikdama būsimos ES aplinkos politikos gaires, siūlo prioritetinėmis sritimis paskelbti klimato kaitą, biologinę įvairovę, darnų gamtos išteklių naudojimą ir atliekų tvarkymą. Kai kurios iš minėtų sričių – prioritetinės jau kurį laiką. Deja, valstybėms vis nepavyksta tinkamai įgyvendinti iškeltų tikslų. Tą rodo ir negerėjanti aplinkos būklė. Lietuva irgi ne išimtis – pagal atliekų tvarkymo, vandens valymo parametrus esame vieni paskutinių Europoje. Kita vertus, pagal daugumą natūraliosios gamtos ir kraštovaizdžio išsaugojimo parametrų Lietuva patenka tarp pirmaujančių ES valstybių. Taigi mūsų krašto aplinkos išsaugojimas turėtų būti itin aktualus klausimas. Aktualus ne tik aplinkos politiką formuojančioms institucijoms, bet ir visiems žmonėms, kurių dalyvavimas sprendžiant su aplinka susijusius klausimus tarptautiniu ir ES mastu pripažįstamas viena iš piliečių teisių. Deja, Komisijos pasiūlytame naujajame dokumente, kuris septyneriems metams nubrėš ES aplinkosaugos politikos gaires, šiai piliečių teisei aptarti vietos neatsirado. Ir labai gaila. Nes svarbus šios teisės įgyvendinimo aspektas – planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimas. Nors pakankamai detaliai reglamentuojamas tiek ES, tiek ir Lietuvos teisės aktais, šis mechanizmas nuolat sulaukia priekaištų – dėl to, kad ne visuomet, kai galimas poveikis aplinkai, atliekamas vertinimas, nes to nereikalauja teisės aktai, arba atsakingos institucijos nusprendžia, jog poveikis nebus didelis. Arba tiesiog piktnaudžiaujama teisės aktais ar institucijoms suteiktais įgaliojimais – neseniai Austrijoje kilo skandalas, kuomet buvo išvengta poveikio aplinkai vertinimo rekonstruojant oro uostą. Taip pat ir dėl to, kad piliečiai nėra informuojami apie vykstančias procedūras (kita vertus, dažnai ir patys piliečiai nesidomi tuo, kas vyksta aplink juos ir sukrunta jau per vėlai, tik prasidėjus statyboms), dėl to, kad nėra atsižvelgiama į poveikio aplinkai vertinimo metu visuomenės išsakytas pastabas (pavyzdžiui, Alytaus rajone, Dauguose, pradėjus rengti stambiagabaričių atliekų aikštelę netoli ežero, paaiškėjo, jog nebuvo atsižvelgta į vietos gyventojų rūpestį dėl aplinkos išsaugojimo). Visi šie priekaištai tik rodo, jog poveikio aplinkai vertinimo sistema – toli gražu netobula ir kad tiek visos ES, tiek atskirų valstybių lygiu būtinos aktyvios diskusijos su visuomene, kaip reikėtų tobulinti poveikio aplinkai vertinimo mechanizmą.

Reikia pripažinti, kad neretai poveikio aplinkai vertinimas naudojamas ir kaip verslininkų šantažavimo priemonė, ar kaip priemonė sustabdyti bet kokią veiklą kaimynystėje (naiviai tikintis, jog XXI amžiuje pavyks gyventi pirmykštėje gamtoje). Kita vertus, tai – ne priežastis į ES aplinkos veiksmų programą neįrašyti piliečių įtraukimo į aplinkos klausimų svarstymą kaip vieno ES aplinkos politikos prioritetų. Tad pagrįstai kyla klausimas, ar ES piliečių balsas – nėra tik deklaruojamas prioritetas? Aš asmeniškai manau, kad piliečių balsas ir nuomonė priimant bet kokius sprendimus – labai svarbūs. Tad galimybė dalyvauti ES politiniuose procesuose (nesvarbu, apie kokios krypties dokumentus bekalbėtume), turi būti užtikrinta. Todėl tikiuosi įtikinti kolegas europarlamentarus pritarti mano siūlomoms pataisoms, kuriomis ES Aplinkos veiksmų programoje (o ji greičiausiai bus patvirtinta jau Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai metu) siūlau įtvirtinti nuostatas, jog vienu iš ateinančio laikotarpio ES aplinkos politikos tikslų taptų būtinybė įtvirtinti tinkamą piliečių įtraukimą į aplinkos klausimų svarstymą.

Read Full Post »

Arkliena

Šią savaitę nemaža dalis Europos valstybių pradeda minėdamos artėjančią Pasaulinę vartotojų dieną. Tai laikas, kai viešojoje erdvėje bene aktyviausiai aptariamos vartotojų teisės, gamintojų įsipareigojimai pateikti teisingą, išsamią informaciją bei pareiga prisiimti atsakomybę už nustatytų kokybės reikalavimų neatitinkančias prekes bei paslaugas. Šiais metais gana svarbiu vartotojų savaitės akcentu tampa ir tai, kad 2014-ųjų pabaigoje įsigalios naujasis Europos Sąjungos reglamentas, įpareigojantis vartotojams pateikti aiškesnę ir visapusišką informaciją apie maisto produktus.

Diskusijų apie vartotojų teisę žinoti daugiau kontekste prisiminkime keletą labai nesenų pavyzdžių iš mūsų kasdienybės, kai ne vienos Europos valstybės gyventojai susivokė vietoje jautienos skanavę arklieną. Taip vadinamas „arklienos skandalas“ neaplenkė ir Lietuvos – iš Latvijos įvežtuose esą jautienos konservuose aptikta arklienos pėdsakų.

Kiek anksčiau Švedijoje užfiksuota atvejų, kuomet dažyta kiauliena pirkėjams buvo tiekiama kaip jautiena. Buvo pasigirdę ir kalbų, jog tokios dažytos kiaulienos galėjo būti įvežta ir į Lietuvą, tačiau ši informacija nebuvo patvirtinta.

Šie skandalai, ne juokais supurtę pasitikėjimą Europos Sąjungoje veikiančia maisto produktų kontrolės sistema, rodo, jog dar ne viskas tvarkoje su tuo, kas gula po mūsų peiliais ir šakutėmis.

Kartu su Europos Komisaru, atsakingu už maisto saugumą, Toniu Borgu aptariant šį klausimą Europos Parlamento Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komitete, buvo išsakyta nemažai kritiškų nuomonių dėl to, kad pačiais pažangiausiais pasaulyje laikomi ES teisės aktai maisto saugumo srityje, susidūrus su sukčiavimo atvejais – praktiškai nebeveikia. Taip pat pažymėta, jog valstybės narės turėtų griežtinti atliekamus maisto produkcijos patikrinimus.

Tačiau susiduriame su dilema: viena vertus, norime mažiau kontrolės ir apribojimų verslui bei geranoriško kontroliuojančių tarnybų požiūrio, kita vertus, norime būti tikri, jog žinome, ką valgome. Taigi, labai sudėtinga rasti balansą,  norint užtikrinti informacijos atsekamumą, visų pirma reikia žinoti, kokia informacija mums svarbi – kur gyvūnas gimė, kur augo, kur (ir kokiu būdu) paskerstas, kur mėsa perdirbta, kur ji supakuota. Antra, norint išvengti sukčiavimo atvejų, būtina dažninti pačių patikrinimų skaičių. Techniškai tai reikalautų daugiau tikrintojų, kurių ir taip trūksta, o šiems tikrintojams – didesnio finansavimo. Deja, krizinio biudžeto laikotarpiu tokių patikrinimų kaina greičiausiai būtų perkelta prekybininkams, o galiausiai už tai mokėtume mes – pirkėjai.

Kad už piktybinius pažeidimus darančių verslininkų klaidas nemokėtume visi, tokie patikrinimai turėtų būti apmokami ne visų mokesčių mokėtojų ir ne galutinių vartotojų sąskaita – egzistuojančią sistemą būtų galima modifikuoti, užtikrinant, kad už visus atliekamus patikrinimus sumokėtų sukčiautojai, nustatant kur kas griežtesnę atsakomybę už maisto saugą užtikrinančių teisės aktų piktybinius pažeidimus.

Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai laikotarpiu kaip tik planuojama peržiūrėti maisto grandinės kontrolę reglamentuojančius teisės aktus.

Atitinkamus pakeitimus siūlysiu dokumentą pradėjus svarstyti Europos Parlamente. Taip pat tikiuosi, jog per artimiausią pusmetį Lietuvos diplomatams pavyks įtikinti kolegas iš kitų ES valstybių įtvirtinti griežtesnę maisto saugumo kontrolę, tuo pačiu užtikrinant, kad jos kaštai nebūtų perkeliami vartotojams.

Read Full Post »

Aistros dėl skalūnų dujų gavybos nerimsta. Panašu, kad netrukus galėsime konstatuoti, jog visa Lietuva – ne tik krepšinio, bet ir energetikos ekspertų šalis.

Vos prieš pusmetį didžiausiu baubu ir grėsme buvusią VAE (už ją tuomet visos kitos energijos rūšys buvo ženkliai geresnės ir saugesnės) šiandien keičia tirštais epitetais ir kraupinančiais pavyzdžiais apipinamos diskusijos apie skalūnų dujų gavybą ir jos poveikį aplinkai.

Labiausiai situaciją įsiūbavo vienos Vakarų Lietuvos miestelio bendruomenės susirūpinimas artėjančiomis skalūnų dujų žvalgytuvėmis miestelio apylinkėse. Šis rūpestis labai greitai tapęs įrankiu politikų ir kitų interesų grupių rankose ne juokais įsiūbavo situaciją ir sukėlė nemenkos įtampos. Kol galiausiai paaiškėjo, kad skalūnų žvalgytuvės minėto miestelio apylinkėse net nebuvo planuotos.

Štai šis pavyzdys dar kartą puikiai iliustruoja, kaip dažnai dėl informacijos trūkumo ar tik dalinio žinojimo, didelių baimės akių ir nenoro įsiklausyti į argumentus bei ramiai jų apmąstyti, tarsi į miglą grimzta strateginiai Lietuvos projektai ar tikslai.

Išties, ekspertų mintys ir pastabos dažnai neprasimuša pro „amžinų protestuotojų“ vienpusius argumentus ar šališkai pateikiamus įrodymus. Štai kad ir dažnai cituojamas filmas „Gasland“, kuriame rodoma, kaip esą nuo skalūnų dujų gavybos geriamasis vanduo šitaip užteršiamas metanu, kad jį galima net degtuku uždegti. Tačiau cituojantys filmą nė karto nepasakė, jog pats autorius yra pripažinęs, jog nuslėpė kai kuriuos įrodymus. Pavyzdžiui kad ir tai, jog vandens tarša metanu nebūtinai susijusi su skalūnų dujų gavyba – pirmą kartą „degančio vandens“ atvejį dar 1764 metais dabartinių JAV Šiaurės rytuose dokumentavo pats Bendžaminas Franklinas. Juk niekas šio JAV Konstitucijos bendraautoriaus nepuls kaltinti tarnavimu pramonininkų interesams.

Taip pat pastaruoju metu dažnai cituojamas ir 2011 metais Europos Parlamento užsakymu atliktas tyrimas, esą įrodantis, kokį didelį pavojų kelia skalūnų dujos. Šis (kaip ir visa absoliuti dauguma kitų) Europos Parlamento ar Europos Komisijos užsakytų tyrimų – tai institucijų užsakymu išorės ekspertų atlikti tyrimai, kurie (tai yra aiškiai pažymėta ir pačiuose tyrimuose) jokiu būdu neatspindi institucijų pozicijos. Kuomet minėtas tyrimas buvo 2011 metais pristatytas Europos Parlamento Aplinkos komitete, kilo nemažai nepasitenkinimo dėl to, kad jis nepakankamai objektyviai pristato situaciją. Todėl tiek Europos Parlamentas, tiek ir Europos Komisija nuo 2011 metų užsisakė dar bent 4 tyrimus.
Taip, visuose tyrimuose atkreipiamas dėmesys į tai, kad masinės skalūnų dujų gavybos metu gali kilti grėsmė aplinkai ar sveikatai bei rekomenduojama įvertinti, ar galiojantys ES ir nacionaliniai teisės aktai užtikrina pakankamą aplinkos apsaugos lygį ir, jei ne, kaip jie turėtų būti keičiami. Daugiausiai nerimo kelia teisės aktai vandens apsaugos, konsultacijų su visuomene srityse. Čia svarbu pabrėžti, jog galiojantys teisės aktai užtikrina, kad skalūnų dujų gavybos procese nebūtų naudojami draudžiami chemikalai, o naudojamų cheminių medžiagų sudėtis nebūtų slapta. Tačiau daugumoje studijų dėmesys atkreipiamas ir į tai, kad skalūnų dujos gali vaidinti svarbų vaidmenį įgyvendinant ES energetikos politikos tikslus (ypač tokiose ES valstybėse, kurios priklausomos nuo vieno dujų tiekėjo).
Į visus šiuos tyrimus Europos Parlamentas atsižvelgė svarstydamas 2012 metų lapkričio 21 dieną priimtas rezoliucijas dėl skalūnų dujų gavybos poveikio aplinkai ir įtakos pramonei.

Beje, svarbu paminėti, kad nei kuriame nors iš užsakytų tyrimų (kurie pastaruoju laiku grėsmingai cituoti mūsų viešojoje erdvėje), nei priimtose rezoliucijose nėra siūloma stabdyti skalūnų dujų gavybą ar tuo labiau – žvalgymą.

Savo rezoliucijomis Europos Parlamentas įpareigojo Europos Komisiją išnagrinėti situaciją ir, atsižvelgiant į visuomenės nuomonę, siūlyti būtinas priemones (tarp jų ir teisines). Europos Komisija, įgyvendindama šį įpareigojimą, paskelbė viešas konsultacijas su ES piliečiais ir jų organizacijomis. Šios konsultacijos – klausimynas, kurį gali užpildyti bet kuris aplinka besirūpinantis ES pilietis ar piliečių grupė – tikiuosi, jog Lietuvos piliečiai ir institucijos taip pat bus aktyvūs. Klausimyną iki kovo pabaigos galima rasti Europos Komisijos svetainėje. Atsižvelgiant į šių konsultacijų rezultatus, Europos Komisija pateiks oficialius teisės aktų siūlymus. Tai atsitiks jau antroje metų pusėje.

Taigi, kiek simboliška, kad Lietuva išties galės būti visos ES diskusijos dėl skalūnų dujų gavybos reglamentavimo priekyje. Užtikrinu, kad svarstydami šiuos dokumentus Europos Parlamente, į europiečių nuomonę taip pat atsižvelgsime.

Šiuo metu daugumoje ES valstybių vyksta arba planuojama tik skalūnų dujų žvalgyba. Nuo jos pabaigos iki gavybos net ir teoriškai turės praeiti keleri metai (kol bus apdoroti tyrimų rezultatai, kol bus suderinti visi gavybai būtini leidimai bei planai). Lenkijos geologijos institutas 2012 metų viduryje itin atidžiai stebėjo, koks poveikis aplinkai daromas žvalgybinių tyrimų metu. Nustatyta, jog žvalgybos metu, jokio neigiamo poveikio nėra. Lietuvoje turėtų būti žvalgomos tokios pačios geologinės sandaros uolienos, naudojant tokias pačias technologijas. Galbūt žvalgymo metu paaiškės, jog masinė skalūnų dujų gavyba Lietuvoje neapsimokės niekada: nesiimu nagrinėti skalūnų dujų poveikio dujų kainai, dujų ar naftos mokesčio paskirstymo rajonų biudžetams (nors tai, beje, irgi aktualus klausimas, kalbantis su vietos bendruomenėmis) ar kitų ekonominių aspektų. Tačiau net jei paaiškėtų, jog gavyba ekonomiškai apsimokėtų, laikas iki tikrosios gavybos pradžios – daugiau nei pakankamas, kad atliktume teisės aktų pakeitimus, kurie būtini norint užtikrinti aukštą aplinkos apsaugos lygį (žinoma, jei bus užsiimama darbu, o ne imitacijomis ar pigiu politikavimu).

Read Full Post »

Older Posts »